Tėvynės varpai
Na va, skaitytojau, jei buvai rugsėjo dešimtosios vakarą Rašytojų klube – džiaukis, jei ne – gailėkis. „Kas ten vyko?“ – norėtum klausti. Ogi naujosios Donaldo Kajoko knygos „Lapės gaudymas: eseistinės užsklandėlės“ pristatymas. Turbūt pastebėjai, kad apie D. Kajoko kūrybą bandyta kalbėti daug, ieškota įvairių prieigų, leidžiančių užčiuopti, sugauti, įvardyti tai, ką poetas išreiškia taiklia metafora, ištobulinta forma, nepretenzingu šypsniu ar kukliu nusistebėjimu. Štai literatūrologas Vytautas Kubilius 1999-aisiais dienoraštyje taip rašo: „Perskaičiau Kajoką. Tai jau ne literatūra, o žmogaus dvasios fenomenas. To neįmanoma parašyti, jei toks nesi. Tai tikėjimas. Vienio ieškojimas. Visai kitas mąstymas ir kultūra.“
Panašiais žodžiais apie poeto kūrybą prabilo vakaro vedėjas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas ir pasidalijo pirmaisiais įspūdžiais: „perskaitęs knygą norėjau paskambinti Donaldui Kajokui ir pasakyti: „Gera tavo knyga. Kaip geras būna žmogus.“ Galiausiai pasitelkė šioms dienoms aktualią krepšinio leksiką: „Lietuvos krepšinio komandai lyderių trūksta, bet poetų rinktinei – jau gana. Jis tiksliai ir netikėtai meta tritaškius. Priima tolimus perdavimus net iš Japonijos, iš Marko Aurelijaus laikų, išradingai blokuoja. Turi ką pasakyti apie trenerius ir teisėjus – apie madoms pasidavusius literatūros tyrinėtojus.“
Susidomėjai, skaitytojau? Gailiesi, kad praleidai šį vakarą? Gailėkis! Dabar pateiksiu vakaro metu skambėjusio V. Sventicko pokalbio su D. Kajoku ištrauką, kuri, tikiu, suerzins tave dar labiau.
V. S. Kas ta Kajoko „lapė“? Kodėl „lapė“?
D. K. Tiesą sakant, lapė atsirado truputį vėliau. Šie tekstai buvo rašomi tada, kai dirbau „Nemune“, kai reikėjo pabirų „gabaliukų“. <...> Apie trejus metus rašiau. <...> Pagalvojau, kad šie tekstai gali virsti knyga. Ir tada atsirado lapė. O lapė atsirado iš ankstesniojo mano eilėraščio ir iš Gintauto Dabrišiaus vieno eilėraščio, kuris man labai patiko. <...> Ten buvo lapė, kurią jis gaudo savo smegenyse, ir ką veikti su lape, kai jau pagauni. Tai taip ir atsirado.
V. S. O ar didelis buvo kalnas tų popierių, iš kurių atsirinkinėjai tekstus šiai knygai?
D. K. <...> Kai pradėjau rašyti, tai ėmiau senus savo užrašus, jie lyg ir tiko. Nes, tiesą sakant, ši knyga ir šie mano pagalvojimai turbūt yra anos mano eseistikos – „Komentarų“, „Dykinėjimų“ – tęsinys, tarsi užsklanda, šioks toks patikslinimas, paabejojimas. Aš visiškai neseniai paskaitinėjau savo „Komentarus“ ir pamačiau, kad pagrindas, ant kurio stovėjau rašydamas, likęs tas pats. Su tam tikromis modifikacijomis, nežymiais pakitimais, bet iš esmės tas pats. Ši knyga, be abejo, gali būti ir savarankiška knyga, bet ji šneka apie tai, kas jau buvo kalbėta anksčiau. <...> „Lapės gaudyme“ man buvo įdomiausia šiek tiek atsigręžti per petį, pažiūrėti, kas padaryta šiek tiek ir mano, bet labiau – kas padaryta kitų žmonių, kurie jau prieš tūkstantmečius kėlė labai svarbius klausimus, tarkim, pradedant visokiais religijų pradininkais ir baigiant filosofais, rašytojais, poetais. Norėjosi pasižiūrėti, ką jie išsprendė ir, tarkim, kaip kai kurios technologijos mums neleidžia atsigręžti ar beveik užblokuoja galimybę pasižiūrėti, ką jie ten darė. Tai buvo tarsi atsigręžimas, nei protingas, nei išmintingas, greičiau kažkoks šypsningas.
V. S. Kada, kaip supratai, kad gali rašyti tai, kas gali būti žmonėms reikalinga? Kas tave ištiko tada? Kas nors turėjo ištikti, ar turėjai ką pajusti, juk nuo to priklausė visas tavo gyvenimas, ir jau ne tik tavo, o ir tų, kurie ima tavo knygas į rankas.
D. K. Na, dėl to, ar reikalinga, aš nežinau, ar reikalinga. Labai tikiuosi. Juk ne vien sau darai, jeigu sau darytum, tai į stalčių nukištum. Bet, visų pirma, kai kažką darau, tai man įdomiausia, kai pačiam yra įdomu. Kuo mažiausiai galvoju apie skaitytoją. Jeigu man pavyksta save nustebinti, tai aš jaučiu, kad tai gali tikti ir žmonėms, šiek tiek panašiems į mane, kurie eina panašiu keliu, bando tą lapę gaudyti ar eiti paskui kažką, labai jam svarbų. Jeigu man tai būtų neįdomu, tai kam tas knygas rašyti? Tiesą sakant, apie skaitytoją niekad negalvoju. Paskui, tokiais momentais, kai išgirsti, kad kažkas tave skaito, be abejo, labai malonu ir miela.
Skaitytojau, tikriausiai jau sielvartauji, kad gražųjį rudens vakarą neteko pasiklausyti pokalbio su D. Kajoku. O buvo verta! Šitiek minčių praleidai, tiek pamąstymų apie tai, kaip rašoma, kaip gyvenama, kuo džiaugiamasi. Neišgirdai ir literatūrologės Audingos Peluritytės-Tikuišienės, kuri kaip visada žaismingai ir šiek tiek ironiškai savo pranešimą „Kajoko žvėreliai“ pradėjo provokatyviu klausimu: „Kaip reaguoti į knygą, kuri nėra nei grynoji proza, nei poezija, nei dienoraštis, nei eseistika, o tik labiau mintys apie šį bei tą, bet po truputį, ir kuri pati reaguoja į kitų žmonių mintis, šiek tiek ir po truputį, ir jei tos mintys taip pat nėra „grynos“, o percituotos, perfrazuotos?“ Tad neišgirdai, skaitytojau, apie D. Kajoko rašymo stilių, metaforinį mąstymą, kalbos žaidimus, šaradas, jam būdingą absoliuto jutimą, apie klausimus, kuriuos rašytojas užduoda „ne tik, o tiksliau, ne tiek literatūrologui ar literatūros kritikui, bet tarpinei žmogaus apsiskaitymo, išminties zonai, esančiai ir literatūros, ir literatūrologijos, ir filosofijos, ir religijotyros įtakoje“.
Patirtimi dalijosi ir daugelio D. Kajoko knygų redaktorė Janina Riškutė, teigusi, kad šio autoriaus tekstų redagavimas būna minimalus, tad knygoje „Kurčiam asiliukui“ nerašiusi net savo pavardės. J. Riškutė apibendrino D. Kajoko kūrybą, džiaugėsi, kad galėjo skaityti poeto rankraščius nuo pat pirmosios knygos, stebėti, kaip jam paklūsta žodis, kaip nuosekliai laikomasi tos pačios kūrybinės programos.
Skaitytojau, žinok, kad vakaro metu, išsirinkę mėgstamiausius D. Kajoko eilėraščius, juos skaitė ir jaunesniosios kartos poetai – Nerijus Cibulskas, Mindaugas Nastaravičius, Vytautas Stankus. O pačioje vakaro pabaigoje klausytojus poetas pradžiugino ir savo skaitomais tekstais. D. Kajokas patvirtino, kad vis dėlto poezija jam lieka „įdomiausia, svarbiausia, daugiau pranešanti“. Todėl, skaitytojau, kad visai nenukabintum nosies ir neprarastum ūpo, išduosiu paslaptį – D. Kajokas skaitė naujausius eilėraščius ir prasitarė apie būsimą knygą pavadinimu „Knyga apie vandenis, smėlius ir vėjus“.
Buvo paminėta ir graži sukaktis – D. Kajoko šešiasdešimtmetis. Visi sveikino poetą, džiaugėsi, galėdami su juo dirbti, būti šalia jo, skaityti tai, ką jis kuria. Taigi, mielas skaitytojau, viliuosi, supratai, ko netekai. O kad nepasikartotų tokie praradimai, skatinu tave nepraleisti kitų Rašytojų klubo organizuojamų renginių!