Malonumėlis

                                     Eilėraščiai – naje, koks čia darbas!

                                                            Gintautas Dabrišius

 

1

vis rašai ir rašai sako

bitininkas dabrišius

užklupęs mane

prie rašomojo stalo

atseit – o kada darbą

dirbsi?

žinai jei dar ir darbą

dirbčiau

savo bitėms laiko

pristigčiau

labai

labai

 

2

vis dirbi ir dirbi

sako žmona

pravėrusi mano

kambario duris

atseit – o kada gi

ilsėsies?

žinai jeigu dar

ir ilsėčiaus

ir jėgų ne vien laiko

pristigčiau

labai

labai

 

3

vis grožies ir grožies

manimi sako

vienišas mėnuo

kurs upėj

atseit – o kada gi

gyvensi?

žinai jeigu dar

ir gyvenčiau

būtų visiškas

perviršis, malonumėlis

nepakelčiau tiek

brisčiau į upę toks

labai

labai li bo

 

 

Kalvarija, kur visko tik tiek,

kad net

 

tušti sūkurėliai plaukia

tuščia upe

bet vienas stabteli, laukia...

išplaukusia akim įkypa

pamerkia gal šiaip tik ir plaukia

tvaskus tuštuliukas ir plaukia

toliau

šešupe

 

 

Nepavergtas vergas

baisiausias

 

vakaras kai pašaukė mane

labai gražiu vardu

tačiau

ne mano

užtat

toli

pro parnidžio pro

kopą vogčiomis

mažutė šventė širdyje

jau migdantis

ne, šventė ne todėl

kad pašaukė

labai labai gražiu

vardu

tiesiog – kad vakaras

kad vos ne vos

kad

į galerą

 

 

Buvo, tik nepamenu,

kurią vasarą

 

mėnulis pilnėjantis

vėjas vakarų

koks ten vėjas – vėjūkštis

iš tų gerų

jį ir šiandien

iš tūkstančio šuorų atskirčiau

(ir tada

aš pravirkau

kad – suvisam –

atvirkčiau)

 

Nepažįstamoji

ilgai ji beldės kol tie vartai prasivėrė ir dangaus kareivija

širdingai nusilenkus palydėjo viešnią į edeno pievas

ir palengva ore ištirpo – anei žvilgsnio įremto į ją

ir pirmąkart jai buvo leista belstis tokioje vienumoje

kur niekas niekas nebetrukdė dievaži joks dievas

 

Svetimšalis

drumstas ledokšni reino

pakrantėje

man visai nesvarbu

nei kodėl tu nei kas tu

bet vis tiek tave

suprantu

tiktai kalbos tavo

nemoku

o ir užsienio beveik jokios

nemoku, žinai

man ir savos, tos vienintelės,

sykiais per daug

 

*

ne, nebijau nelaukiu bet vis tiek

kai mano kambario duris praversi

ir paprašysi ar jėga priversi –

ramybės tau, mirtie

 

Šiek tiek iš gyvenimo

virš žydinčio karklo

sapnavosi paukščiai

trys didelės grįžti

pavargusios gervės

antroji sapnavos

trečiajai

trečioji pirmajai tik ši –

nė vienai

užtat

o gyvenime mano

taip

ryškiai

 

*

toli toli užmiršusi pasaulį

vieniša stovėjo

tvirtai atmintinai stovėjo

lyg tenai

ryčiausiam žemės pakrašty

kur skliautų nėr nei vėjų

ir snaigės krito

tiesiai

ant altoriaus

statmenai