tekstai.lt

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai

Regimanto Tamošaičio nuotr.
Regimanto Tamošaičio nuotr.

Bania

Po karo karštas vanduo ir vonia namuose buvo reta prabanga, kartais nušvintanti (bet nepasiekiama) trofėjiniuose filmuose. Tad viešoji sostinės pirtis (net lietuvių ir lenkų vadinta bania) buvo vieta, kur bent sykį per keletą mėnesių būtinai apsilankydavo visi miesto seniai, vyrai, jaunuoliai ir atsikratę motinų globos paaugliai – mažylius gimdytojos vesdavosi į moterų pirtį. Šiame pasakojime mes kalbėsime apie banią, stovėjusią dviejų gatvių sankryžoje, į kurią šis pastatas rėmėsi trisdešimt penkių laipsnių kampu, tad fasadas buvo siauras dviaukštis su aukštomis prieškarinėmis durimis ir nedideliu kaustytais turėklais balkonėliu. Sunku pasakyti, kokia įstaiga šiame name buvusi prieš karą, tačiau vienodų langų eilės ir koridorių gausa leido įsivaizduoti, kad čia galėjo glaustis benamių vaikų prieglauda, infekcinė ligoninė ar muilo virimo fabrikėlis. Tėvas dešimtmetį Domą į banią vesdavosi kas ketvirtą šeštadienį. Kartais mauduolių eilė prie aukštųjų pirties durų nutįsdavo gatve per pusšimtį žingsnių, tačiau laukiančiam Domui laikas neprailgdavo – įvairiakalbė kakofonija berniuko sąmonėje pavirsdavo į andai skaitytą legendą apie Babelio bokšto statybą, kur buvo sumaišytos kalbos, tad laikas tarytum išnykdavo, prarasdamas jam būdingą įsakmią įtampą gyventi ne tik pagal jo nustatytas valandas, minutes, bet ir sekundes. Pagaliau tėvas ir sūnus patekdavo į nusirengimo kambarį, iš prižiūrėtojo nusipirkdavo dvi beržines vantas, ūkinio muilo gabalą ir šiurkščią ragažę nuo odos gremžti mėnesio apnašoms. Švarinimosi procedūra užtrukdavo kelias valandas. Garuose skendinti pėrimosi patalpa su akmeninėmis grindimis ir betoniniais plautais skendėdavo garų tumuluose, tad mes, nesiryždami aprašyti bemaž neįžiūrimų vaizdinių, pasiremsime Fiodoro Dostojevskio ištrauka iš „Užrašų iš mirusiųjų namų“, nes XIX amžiaus Rusijos katorgoje vykdavusios maudynių apeigos kone žodis žodin atitinka mazgojimąsi mūsų aprašomos banios viduje – toks įspūdis, kad didis rašytojas prieš šimtą metų nuspėjo pokarinės pirties veiklos aplinkybes. Tiesa, vienas skirtumas vis dėlto buvo: banios lankytojai netampydavo geležinių pančių, kaip anie katorgos senbuviai, vadinasi, šiokia tokia pažanga – akivaizdi. O apskritai galime ramia sąžine cituoti: „Kai pradarėm duris į pačią pirtį, maniau, kad įžengėm į pragarą. Įsivaizduokit kambarį kokių dvylikos žingsnių ilgio ir tiek pat pločio, į kurį susigrūdę gal apie šimtą žmonių, bent jau tikrai ne mažiau kaip aštuoniasdešimt <…>. Garų tirštėlynė, suodžiai, purvas, ankštybė tokia, jog nėr kur kojos pastatyti. Asloj nebuvo vietos nė delno didumo, kur nebūtų susėdę susirietę kaliniai. Kiti stovėjo jų tarpe ir mazgojosi, laikydami rėčkeles rankose <…>. Ant plautų ir ant pakopų visur buvo pritūpę susirietusių, besimazgojančių žmonių. Tačiau mazgojosi mažai. Paprasti žmonės ne tiek prausiasi karštu vandeniu su muilu, jie tik baisiai vanojas karštuose garuose ir paskui persilieja šaltu vandeniu, – ir visa pirtis. Koks penkiasdešimt vantų ant plautų mojavo sutartinai: visi pliekėsi ligi apdujimo. Garo dėjo kas minutė. Tai buvo jau nebe karštis; tai buvo pragaras. Visi rėkė ir žvengė. Visi buvo kažkaip susijaudinę, apimti kažkokio svaigulio. Man atėjo į galvą, kad jei mes kuomet visi būsime pragare, tai jis labai bus panašus į šitą vietą…“

Nors Vilniaus banioj visa vykdavo panašiai kaip Dostojevskio aprašytoje katorgoje, vis dėlto dešimtmetis berniukas iš pirties išeidavo tarytum iš bažnyčios atlikęs išpažintį ir gavęs nuodėmių atleidimą – širdyje šviesu, šeštadienio rytas skaistus, švarus, lyg nematomas kiemsargis milžiniška šluota būtų sušlavęs visas gatvių šiukšles ir jas paslėpęs kažkokiame rūsyje. Net suodinos kuosos, tupinčios ant pakrypusių kaminų, atrodė išsitrinkusios galvas ir švytėdavo sidabru. Na, o tai, kad dažnokai po banios į trečią dieną parazitinis niekingasis grybelis imdavo niežėti kojų tarpupirščiuose, buvo tokia smulkmena, kad jos čia neverta net prisiminti. Reikėtų paminėti, kad banios pastatas išsilaikė ligi šiolei, nors kokia valdiška įstaiga jame glaudžiasi, mums nepavyko išsiaiškinti, – mauduolių eilių čia jau nepamatysi…

 

Laiškas ambasadoriui

Mielas drauge, leisk truputėlį pajuokauti. Ne piktai, o šiaip smagią šypsenėlę nutaisius, nors Paryžius, kuriame tu įkalintas žvelgi pro laikinos vieno kambario ambasados langą į Šventosios Širdies kupolą, juokeliams ir nelabai tinkama vieta, bet vis dėlto…

Sakyk, ar nebūtų gražu ir išradinga iš to tavo ambasadoriško frako sukurpti kaliausę žvirbliams ir špokams baidyti? Pastatytume tavo sodybos ant Samės kranto sode ir susėdę ant liepto stebėtume, kaip ilgai špokai tariasi – pulti vyšnią ar pradžioj ištirti tos juodaskvernės baidyklės galimybes kirsti šluotkočiu ir garsiai barškinti surūdijusiu kibiru. Ir tik įsitikinus, kad čia ambasadoriaus ir jo bičiulio poeto triukas, didžiu pulku gulti į saldžiomis uogomis tvaskantį medį. Būtų įdomu pasižiūrėti, ar paryžietiškas frakas žvirblius ir špokus atbaido geriau nei koks senas valstiečio durtinis užlopytom alkūnėm? Nesu toks naivus, kad nežinočiau, kaip nemandagiai aršiomis kalkėmis tie sparnuočiai sugeba apdergti kaliausės pečius ir skrybėlę. Bet tai ne bėda. Išvaikę varnėnus, pamerktume tą geros medžiagos drabužį į Samės vandenį, paliktume nakčiai akmeniu prispaudę, kad tėkmė švariai tuos paukščių mėšlelius išskalautų – beliktų lygintuvu pertraukti, ir frakas kaip tik ką Paryžiaus salone įsigytas, ne prastesnis už Tulūz Lotreko paveldėtąjį, kuriuo vilkėdamas jis taip mėgo lankytis linksmųjų mergelių namuose ir kaip joks kitas lankytojas buvo mylimas, myluojamas ir guodžiamas.

Nežinau, ar tu, mielasai, ilgies to liepto per raudonvandenę Samę, bet aš dažnai jį sapnuoju. Sėdim abu ant lentų pečius suglaudę ir kalbamės arba tylim, arba aš kalbu, o tu kalbi tylėdamas, kaip esi įpratęs. Tokiu punktyriniu pasikalbėjimu bendraujame ir viską neslėpdami vienas kitam pasakom, tu kokį prancūzišką žodį įterpdamas, o aš kokią eilutę: „Bet tai ne sapnas – atvirukų lakas / Ir Prusto plunksna tartum grifo nagas.“ Kalbėtumėmės iš anksto nieko neaptarę – tiesiog taip, kaip pavyks, kaip išeis, nors abu žinome, kad pagrindinė tema bus Tyla, Tylos ratas, gaubiantis muzikinius garsus ir žodžių laužą. Prisimink, kaip ilgai mudu kapstėmės kiekvienas savo taku prie išvados, kad tyla, tikriau tylos pauzės, yra pati muzikos esmė, leidžianti garsui atsikvėpti, išsivaduoti nuo skubančio garsyno dusulio. Būtų gražu ir maloninga mudviem taip sėdėti ant Samės liepto, suprantama, jeigu tas tavo ambasadoriavimas suteiktų tau laisvą savaitėlę ir tu galėtum užmiršti laiškų iš viso pasaulio šūsnis ir į kišenę įsidėti šį mano laišką. Daug vilčių neturiu, bet vis dėlto iš to tavo laiškų man nerašymo darau išvadą, jog ruošies atvykti. Ir iš tikrųjų, kam gaišti brangų laiką laiškų rašymui, jeigu ruošies susitikti akis į akį ir viską žodžiu iškloti. Bet jeigu tavasis ambasadoriavimas tik paštininko darbas ir tu privalai laiškų kalnus rūšiuoti, be to, siųsti atsakymus, tai tuomet vargu ar būsi iš to Paryžiaus išleistas – mokantys atlyginimą mėgsta kruopščiai skaičiuoti ir apskaičiuoti tavo sėdėjimo menų sostinėje naudą. Gal jiems ta tavo laisva savaitėlė ant Samės krantų pasirodys baisus nuostolis naujai atsikūrusiai valstybei, kai skaičiuojamas kiekvienas litas ir centas. Iš anksto nenoriu spėlioti – bus, kaip turės būti. Jeigu tavasis ilgesys bus stiprus, visa apimantis, tai jis paslaptingais keliais paveiks ir tavo viršininkų sąmonę, gal ir širdį, ir jie vieną dieną paklaus: Ar nenorėtumėte, ponas ambasadoriau, savaitėlę tėvynėje pasisvečiuoti? Ir tu laimingas tartum: Norėčiau su bičiuliu ant liepto lentos per Samės upokšnį pasėdėti ir apie Tylą pasikalbėti. Galėtų juk šitaip nutikti, rimtai juokaujant, kelios valandos danguje virš senosios Europos sostinių – ir tu namuose! Dabar juk ne Onorės Balzako laikai, kai jis turėjo pas savo išrinktąją kelias savaites dulkėtoje karietoje prastais Rusijos keliais trenktis, įsivarydamas chronišką nemigą su tais dešimtimis puodelių stiprios arabų kavos kasdien. Suprantu, kad ir mūsų laikais atsitinka, jog tobulas „Konkordas“, pakilimo take užkliudęs menką, nereikšmingą geležėlę ar skardos lakštą, sudūžta tarsi pernykštis gerokai papuvęs kiaušinis su visais prabangių skrydžių mėgėjais, kino žvaigždėmis ir nusenusiais liberaliais homikais. Gyvenime visko atsitinka – iš anksto nenumatysi, bet tu juk skristum ne „Konkordu“, o kokiu paprastesniu, gal dvimotoriu lėktuvėliu, tik šiek tiek patobulintu nuo Dariaus ir Girėno „Lituanikos“ laikų. Galiu prisipažinti, jog esu menkas skraidytojas, paėmus pavyzdį iš paukščių, būčiau pakrūmių žvirblis, tikrai ne sakalas keleivis. Tik vieną vienintelį kartą atsiplėšiau nuo žemės skrisdamas į vokiečių Hamburgą, ir tai maniau, kad širdis per gerklę iššoks, o lėktuvo ratų trinktelėjimas į nusileidimo tako betoną tikrai sutrupins smegenis, tad kilau ir leidausi užsimerkęs ir nemačiau, kaip apačioj keičiasi Lietuvos laukų ramybė, tas romantiškas kalvelių bangavimas, ir staiga prasideda geometrinė, stačiakampė, tobulai apskaičiuota, taupiai rėžiais suskirstyta germanų žemė su smailiais kirchių dygliais, už kurių, baisu, kad laineris neužkliūtų. Taigi, menkas iš manęs lakūnas, tik sapne kartais pavyksta prisisegti Leonardo da Vinčio popierinius sparnus ir bent kiek pakilti virš vėjinio Šeduvos malūno. Nusileisti, aišku, paprasčiau – tereikia atsimerkti ir susivokti, kur esi – dar Lietuvoj ar Džoto Asyžiuj, o gal Mikolo Angelo Florencijoj…

Dažnai galvodamas apie tave, kaip tau ten tame menų centre sekasi, ir žinodamas, kad pro ambasados langą matai Sacre-Coeur baltus kupolus, pafantazuoju, kad pasitelkęs sapnus galėčiau tą Šventosios Širdies šedevrą per vieną naktį perkelti prie Samės upelio ant kalno, tuomet galėtum ir pro savo sodybos langą šią šventovę kasdien matyti, o ir aš pasigėrėčiau tobulu senųjų meistrų savo darbo išmanymu, nes aplink – tik blokiniai monstrai su perrūdijusiom siūlėm ir išklypusiais langų rėmais. Grožėtumėmės abu sėdėdami ant liepto per Samę ir tau atrodytų, jog nesi iš Paryžiaus išvykęs ir diena dienon dorai atlieki ambasadoriaus pareigas, retsykiais susitikdamas su Ispanijos karaliumi. Man tik menų sostinės gaila, nes be šios bažnytėlės ji tebūtų viešnamių, Kalmano operečių ir bankininkų vagių sostinė, nes Dievo Motinos Katedros aikštė, kiek žinau, jau seniai tapo turgaus prekeivių ir žioplinėjančių japonų sambrūzdžio vieta. Bet tu, mielasai, galėtum lengvai įsivaizduoti, kad po tavo kambario langais srūva ne tepaluota, baržomis užgrūsta drumstoji Sena, o Samė, Aukštadvario gyventojų vadinama Samavka. Ir tuomet prisimintum savo muzikėlę „Prie mėlynos gėlės“, ir užmerktomis akimis išvystum ant Samės krantų žydinčius neužmirštuolių krūmelius, kurių švytėjimas išreiškia giliausią sielos ilgesį…

Kaip matai, rašau truputį pajuokaudamas, vis prisimindamas tą tavo sparnuotą posakį: Pūti ar nepūti? Tokiu klausimu andai kreipeis į saulėlydžio žaras reginčią nelaisvės laikų nomenklatūrą. Ak, koks buvo įspūdis! Tūkstantinė salė akimirkai apmirė ir pasigirdo audringos ovacijos. Taip garsusis Hamleto monologas akimirksniu buvo perneštas iš Šekspyro laikų Anglijos į bundančią Lietuvą. Neužmirštama akimirka, beveik prilygstanti mudviejų ramiam kilniam sėdėjimui ant Samės liepto kokį liepos vakarą, klausantis, kaip muzikaliai ir impresionistiškai virvena upokšnio tėkmė, aplenkdama senojo lenkų laikų malūno pamatų akmenis… Tarsi Debiusi harmonija, kuria tu taip žavies, ne kartą esi sakęs, kad po Debiusi – jau visiškai kita muzika, o aš pritardavau: po Monė – jau visiškai kita tapyba, rudasis akademizmas nugarmėjo į nebūtį, visi tie rusvi šešėliai, dirbtinė, nežinia iš kokio šaltinio, lyg žibalas, paplūdusi šviesa, visa sustingę, tarsi pasaulis būtų nuskendęs į tinginių snūdą, netikras vėjas, netikros spalvos, idiotiškai romantizuotos daiktų ir gamtos formos. O Samė – kaip Debiusi natos, kaip Monė peizažai, tie Ronos vandeny atsispindintys topoliai, arba tuopos, tie septyniomis spektro spalvomis tvaskantys saulėlydžiai – visa alsuoja, virpa, gyvena, kad niekada nenumirtų…

Taip, Samė-Samavka vietoj Senos-Sekvanos – tai bent fantazija! Bet kodėl gi mudviem, mielasis, nepafantazavus bent laiške? Aš fantazuosiu, o tu įdėmiai klausykis ir pasakysi, ar rimtos tos mano fantazijos.

Šalia tavo sodybos Aukštadvario apylinkėse ant Samės krantų stovi Sacre-Coeur bažnyčia, o tu, pasiraitojęs kelnes, vienmarškinis pustai dalgę. Sodo žolynai, siekiantys juosmenį, suklusę, įsitempę, išsigandę – nejaugi artėja jų laisvei galas? Bitės, vapsvos ir širšės kelia sumaištį, nes ir joms baigiasi gėlių žydėjimo metas. Bet šienauti būtina, nes vos juntamas vytimo kvapsnis jau sklando upelės slėnyje tarytum kuždėdamas: Negaišk, pažvelk, žolės jau vysta, žiedynai juosta, ryt poryt jie suguls susipins ir dalgė neįstengs jų nukirsti, šiandien pats laikas užbaigti jų vasarą, o šieną galėsi sunešti į kluoną – juk taip sykiais malonu pasitiesti gūnią ar skiautinį ir, atvirtus ant nugaros, rankas susidėjus už galvos, žvelgti pro kraigo plyšius, kaip tamsiai pilkame skliaute renkasi Šiaurės pusrutulio žvaigždės, tokios ryškios ir šventos, kokių virš Paryžiaus niekada nebūna. Ir ūmai išgirsti sau artimo poeto žodžius, prieš dešimtį metų tau paskirtus:

O, alksnio dūdelėj trūnijantis balse,

Nepanašiai į mus gervuogės krinta

Krinta riešutas krinta žvaigždė

Prisimink eilėraštį mėlyną

Kuris degė kaip smuikas –

Juk jį susapnuot neužteks mūsų gyvenimo.

O, alksnio dūdelėj trūnijantis balse,

Tu perskridai širdį tad išmokyk žaroj atsiklaupt.

Mes nedrįstam ištarti žodį „Tyla“

 

Mes giedam kaip žvirgždas

Ak, šalia kraujo versmės nuodėmingos…

Ar girdi, brangusis. Turėtum girdėti: ak, šalia kraujo versmės nuodėmingos. Nors žinau, kad Paryžius gaudžia kaip pragaro prieigos, kaip didžiosios revoliucijos prakeiksmas ir giljotinų sąnariai, degantys klykiantys altoriai, dūžtančios ir trypiamos Ostijos, laužomi ir į laužus metami kryžiai, tad šioms eilutėms nelengva pasiekti tavo tobulą klausą, bijančią bet kokio menkiausio trikdžio – tokia ji švari, nuskaistinta, be priemaišų, tarsi stiklas ar Dievo Motinos apsidės Rožynas. Ir vis dėlto viliuos, kad degančio smuiko motyvas prasiverš pro šio amžiaus pabaigos gausmą, sąmyšį, ir tu jį išgirsi. Tikiu, kad išgirsi, nes pasitikiu tavosios sielos tyla, kuri prieš daugelį metų įėjo į tave ant Samės krantų. Juk abu šią tylą išgirdome ir abu išvydom degantį mėlyną smuiką. Tikiu, kad išsaugojai tą tylą būdamas toli nuo namų, svetimoje žemėje, kaip ašį Hamburge, žvelgdamas į Sankt Michaelio bažnyčios laikrodį, mačiau po jo disko stiklu savosios vaikystės kryžiaus kelią, Čiurlionio kapinaites ir „Rex“, nes stebėjau, kaip šalia bažnyčios špilio be garso kosminėje tyloje skrido gervių trikampis, ir aš žinojau, kad jis skrenda į Lietuvą. Brangioji mūsų sielų tyla – ne Luvre, ne Pompidu centre, o čia, prie Samės, kur vakarais rudens laikrodį prisuka basakojė griežlė ir pilkasis uldukas burkuoja kasvakarinius poterius. Juk ši tyla tvyrojo jau Getsemanės sode ant Kedrono kranto, tad pasitikėkim sielos ramybe, ir abiem drauge bus lengviau tikėti. Žiūriu į mūsų nuotrauką: stovim Sapiegos parke atsirėmę į medžio kamieną, beveik suglaudę galvas kaip dvyniai, kaip du suglausti delnai, o medžio šaknys – mūsų bičiulystės gijos. Tu panašus į barzdotą Petrą, o aš į Luką. Ir taip graudu, kad jau niekada nestovėsim susiglaudę atsirėmę į seno medžio kamieną ir tu natų sąsiuvinyje jau niekada nepakartosi tąsyk užrašytą žodžių – „Brangiam draugui, dėkingas už Tylą“…

Ir vis dėlto tikiu, kad baltasis tylos apskritimas neleido mums nutolti negrįžtamai, nes ilgesys yra toji gaida, kuri gali sujungti net per tolimiausią atstumą. Tylos ratas, kuriame andai vienas kitą suradom, – neperžengiamas, jis gali tik plėstis, taip plinta pats muzikinis garsas: nukritęs ant tylos paviršiaus, jis skleidžia svaigius raibulius. Tad galbūt nukritę mes ir nutolom, tačiau tylos rate riba neleis mums nutolti negrįžtamai ten, kur jau niekada neišgirstume vienas kito…

Kitaip šiuos laiško juokavimus apvertus, argi nebūtų gražu ir malonu mudviem pasivaikščioti Modiljanio, Sutino, Pisaro, Van Gogo, Sezano, Debiusi, Ravelio gatvelėmis ir kokioj kavinutėj išlenkti po taurelę, kaip senaisiais laikais „Literatų svetainėje“ ar „Rotondoje“? Aš paimčiau juodos kaip ilgesys kavos, o tu, žinoma, arbatos, nes nuo kavos man atsiriša liežuvis, o tau nuo arbatos prasiveria klausos šuliniai. Prisimeni? „Tavoji siela kaip daugybė pravirų šulinių“ – tai pagal šiuos žodžius tu andai parašei Bacho vertą muziką, tokią pat skaidrią, švarią, kai nė vienas garsas nestumdo kito, neengia, o praskrieja vienas šalia kito nesusidauždami, vienas kito nenaikindami, tik susipynę į vieną skaidrią giją…

Aš kalbėčiau be perstojo apie Samės slėnį, o tu kalbėtum tylėdamas, ir vienas kitą puikiai suprastume po tomis skurdžiomis Paryžiaus žvaigždėmis, pavargusiomis nuo tų visų menų, poezijų, nuo pasaulio šurmulio, mašinų gausmo, skambių šūkių apie laimingą žmonijos rytojų.

Vaikščiotume abu niekur neskubėdami – tavo ambasadoriškoji korespondencija turėtų palaukti, – fantazuotume. Sakyk, argi nebūtų žavu? Užsuktume į sendaikčių turgelį, galbūt panašų į kažkada senajame Vilniuje veikusį blusų turgelį, gal aptiktume kokią Ezros Paundo knygelę ar neįkainojamą Debiusi natų rankraštį – juk visokie stebuklai žemėje atsitinka…

O dabar prieš miegą atsisveikindamas norėčiau trumpai papasakoti, kas čia mūsuose, šiame žemės užkampyje darosi, tikriau, kas vyksta juodų rąstų name ant Merkio kranto, kur kažkada žiemą per menką televizorių žiūrėjome Felinio „Amarkordą“ – Lenkiją tuose šiluose rodydavo daug geriau nei Vilnių. Žiūrėjom gurkšnodami karštą vyną, smalingus šakalius mesdami į ugniakurą. Taigi, nuvažiavau pasižiūrėti, ar per žiemą to mano būsto zuikiai nesukūreno, nes žiema buvo šalta, speiguota, tad ir miško žvėreliams ne pro šalį prie ugnelės pasišildyti. Stovi juodas ant sniego tarsi vandenyno dugne nuskendęs „Titanikas“, kiek į vakarus pakrypęs. Viduje veidrodžiai tarsi užšalę ežerai, visur pribarstyta pelių spirų – joms žiemą, kai manęs čia nėra, prasideda pačios linksmybės, reikia tik stebėtis, kaip jos sugeba užsikarti ant aukštos indaujos lentynos ir nuosekliai po spiriuką palikti kiekviename puodelyje, ąsotyje ar lėkštelėje. Akrobatės, ne pelės, šapito cirko artistės. Prisipažinsiu, man ne tiek paties namo būtų gaila, jeigu jį zuikiai sukūrentų, kiek svirplio Benedikto ir nematomos sienojų kinivarpos. Tikriau, ne jų pačių – juk kinivarpa graužia medieną, – o jų muzikėlės, tikrai labai pritinkančios prie mudviejų Tylos rato. Patikėk, tai patys subtiliausi muzikiniai garsai: dziiiiiirrrrr / svirrrrr, dziiiiiiirrrrr / svirrrrrr… Buvo tylu, bet nepraradau vilties – name jie neturėjo sušalti, gal tik įmigti žiemos miegelio. Atsinešiau malkų, pakūriau plytą, užsikaičiau kavos ir atsisėdau priešais židinį. Klausiausi tarsi anapusinės tylos ir atrodė, kad esu vienas dar neapgyvendintame pasaulyje, kai tik tamsa tvyro virš neaprėpiamų vandenų.

Galėtum paklausti, ar atšildžius kambarius svirplys su kinivarpa užgrojo? Ne. Matyt, jiedu ne žiemos muzikos kūrėjai, ne žiemos oratorijų kompozitoriai. Ir vis dėlto šį tą išgirdau, nors tai nebuvo svajinga Benedikto melodija ar kinivarpos giesmelė. Klausą pasiekė kažkoks nežemiškas, grasus, įkyrus, sakytum, kibernetinis trumpųjų ultrabangų garsas: zzzzzzzziiiiiiiizzzzzzzziiiiiiii. Suklusau. Prisipažinsiu – sutrikau, nes tas ausį gręžiantis garsynas stengėsi pralaužti mudviejų Tylos ratą. Ėmiau ieškoti garso šaltinio. Ir tuomet išvydau: visi langai buvo prislėgti neregėtų gauruotų musių tarytum juoda uždanga! Iš kur jos atsirado? Kas jas čia atsiuntė? Kur jos lindėjo speiguotomis gruodžio ir sausio naktimis? Būtų ta plėviasparnių muzika švelnesnė, jaukesnė, tai būčiau jas palikęs, bet tas zyzimas gręžė ausų būgnelius, ir jų buvo tiek daug, kad mintyse iškilo pokarinio Kauno vaizdas, kai berniukai apsupdavo lauko tupikus ir iš ryto saulės pusės tiesiog samčiu semdavo panašias gauruotas skrajūnes, mat ant jų Neryje ir Nemune geriausiai kibdavo žuvys. Žinojom, kad tai mėsinės mėšlamusės, riebios, gauruotos, išvirtusiomis akimis. Bet čia ropojo dar baisesnės, mėlyno atspalvio, lyg šarvuotos. Tad neištvėriau: atlapojau langus ir, mojuodamas rankšluosčiu kaip vėjinio malūno sparnais, išgujau į šaltį tą nelabojo veislę! Greitai uždariau langus, apkamšiau plyšius ir laimingas atsikratęs pragaro muzikantų nuėjau į malkinę malkų. Užtrukau ne ilgiau nei penkias ar dešimt minučių, mat buvau nutaręs būstą kaip reikiant atšildyti vildamasis, kad nubus svirplys ir kinivarpa. Grįžtu su didžiuliu glėbiu malkų ir jau žengdamas per slenkstį girdžiu tą velnionišką zyyyyyziiiimą! Net pliauskas iš rankų paleidau – taip nustebau ir pasipiktinau, gal net kiek išsigandau. Puoliau prie langų ir pakartojau musių išvarymo operaciją – atrodė, neliko nė vienos bjaurybės. Atsisėdau priešais ugnį ir mėginau kažką skaityti, bet šiluma mane įveikė – nepajutau, kaip užsnūdau, nežinau, ar ilgai miegojau, bet pabudau nuo to baisaus įkyriausio, kažkuo tarsi nuodingo garso – nežinojau, ko griebtis, nes buvo neįmanoma suvokti, kaip ta velnio veislė galėjo prasibrauti pro aklinai uždarytus langus. Ir staiga – išganinga mintis! Ištraukiau iš spintos dulkių siurblį, prisukau vamzdį ir įjungęs priartėjau prie juodasparnės uždangos. Musės ūmai liovėsi ropojusios, sustingo, sakytum, klausėsi, iš kur tas gaudesys sklinda, matyt, jis pasirodė pavojingas. Ir nesuklydo pragaro muzikantės – visas iki paskutinės siurblio ryklė net pasigardžiuodama prarijo! O aš siurblio kapšą stipriai užveržiau ir išnešiau į malkinę, kad per likusius žiemos mėnesius sušaltų ir išstiptų...

Matai, brangusis ambasadoriau, kokius darbus mes čia, šiame žemės užkampyje, vidury žiemos dirbame, su kokiais priešais kariaujame. Tokią, pajuokaučiau, akciją būtų visai neblogai Paryžiuje, Meno centre pademonstruoti – prancūzams tikrai turėtų patikti. Juk prie įvairių musių jie nuo tamsiųjų amžių įpratę, nes gal nė viename Europos mieste nebuvo tiek kloakų, srutų griovių, atmatų krūvų, žarnigalių ir padvėsusių žiurkių kalnų, kaip pasaulio menų sostinėje. Gal dėl to čia ir gimė simbolizmas su siurrealizmu? O akciją būtų galima pavadinti „Lietuvos apsivalymu“ – tokiu dviprasmiu, epochos dvasią atitinkančiu vardu. Į prancūzų kalbą tu galėtum išversti, nes mūsų kalbos, Europos kalbų prokalbės, prancūzai tikrai nesupranta. Būtų Oskaras Milašius rašęs lietuviškai, tai gal gaidelių padermė ir būtų nors kiek pramokus. Bet rašė tik prancūziškai ir tik sapnuose aplankydavo tėvo dvarą Čerėjoje, kur net dvidešimto amžiaus pradžioje vaidendavosi, o vilkolakiai puldinėdavo einančias į šulinį vandens mergas ir kitas tarnaites, o ant aukšto lango palangės žiemos naktimis degdavo niekada nesudeganti mistinė žvakė...

Kada nors – radęs laisvesnio laiko tarp pasaulio korespondencijos nagrinėjimo – skaitysi šį laišką ir stebėsies, ką vienatvė gali padaryti vienišam žmogui, kokių fantazijų į pavargusią galvą prigrūsti – Mardasavo musės Pompidu meno centre!

Tuo ir baigsiu šį trumpą ilgesio laiškelį, kurį rašau mintyse sėdėdamas ant Samės liepto lentos ir klausydamasis, kaip atsainiai, tarsi manęs čia visai nebūtų, srūva tas amžinasis vanduo, neša į Verknę senojo malūno prisiminimus, miltų dulkių kvapą, rato dundesį ir pagaliau tą mudviejų prieš daugelį metų atrastą ir pamiltą muzikos Tylą…

Tavo draugas K. N.

 

Tėvas

Antrą Velykų dieną atėjo tėvas. Kaip kas metai nuo tos dienos, kai išsiskyrė su motina ir įlindo į savo urvą senamiestyje už sinagogos. Ateina tada, kai žino, kad nebus motinos, klausk neklausęs, kodėl neatėjo vakar, būtų su mama pasimatęs, nieko neatsakys, tylės, sėdės su kepure kaip žydas škaloj, kasdieniais drabužiais apsirengęs. Nepriekaištauja, nes žino tėvo atsakymą: Gyvenu vienas kaip vilkas. Galėtų pasakyti: O kas tau trukdo grįžti į Užupį pas mamą, gyventum ne kaip vilkas. Bet nepasako, nes tėvas mes vieną vienintelį sakinį: Aš ir šautuvu varomas negrįžčiau. Skaudūs žodžiai. Kas metai antrą Velykų dieną sužeidžiantys sūnaus širdį, kuri ligi šiol negali patikėti, jog įmanoma šitiek metų nešioti nuoskaudą, pyktį, juk ir jam turėtų sopėti. Bet apie tai su juo niekada nekalba. Tik motina kartais apsiverkia ir tyliai pasako: Jau senas, kas jį apskalbia, kas valgyt pagamina, sugrįžtų, ir viskas būtų gerai…

Žino, kad negrįš, už jokius pasaulio lobius negrįš į tuos du kambarius ant Užupio kalno, kur pro virtuvės langą gali grožėtis Ona ir Bernardinais, gali suskaičiuoti penkias bažnyčias ir cerkvę kitapus Vilnios. Negrįš į butą, kuriame lig šiolei kūrenama krosnis, nėra šilto vandens, tualeto, tik ant skardžio boluoja vis tas pats pokarinis tupikėlis su išpjauta duryse širdimi ir kur žiemą visa sušąla ir baisu įeiti. Bet ne dėl šių nepatogumų negrįš, dėl jų sugrįžtų, nes ir senamiesčio rūsyje – žiurkės, krosnis, drėgmė, pelėsiai. Negrįš, nes negali išsirauti rakšties, po karo įstrigusios į paširdžius. Negali, nes yra netikintis, nelaimingas vienišas mažatikis. O tikėtų, tai sugebėtų tą skaudulį išrauti, sugebėtų atleisti ir grįžtų.

Netikėjimu sūnus ir aiškina šį tėvo nusistatymą, nors supranta, jog gali būti ir kita priežastis, kurios jis nežino, gal jo dar pasaulyje nebuvo, kai tas priešiškumas įsigraužė į dviejų žmonių gyvenimą. Gal jiedu prieš karą suėjo ne meilės vedami? Gal juos tik aistra buvo sujungusi, bet ji perdegė, užgeso, ir tarp jų nusileido nematoma siena, amžiams juos išskyrusi? Gal tik sūnaus gimimas buvo tas plonas siūlas, tas silpnas magnetėlis, kuris neleido nutolti lyg praskriejančioms kometoms? O pokarinės nuoskaudos – tik šiandienės atskirties paviršius, tik lengviausiai įžiūrimas priešiškumo vaizdinys, to baisaus svetimumo atspindys. Kartais sūnui atrodo, kad jie, tikriau, tėvas, sulaukęs įpėdinio ir kurį laiką juo pasidžiaugęs, vieną kurį vakarą pažvelgė pro langą į virš gatvių sklandančią tariamą laisvę ir jau kitą dieną susikrovė į vežimą menką savo turtą ir dingo, kad niekada nesugrįžtų. O motina grįžo į tą medinį mažą namelį ant Kauno Vilijampolės kalno pas savo tėvus. Grįžo į gūžtą, kurią palikusi taip neapdairiai nusileido į Slabados slėnį, kad čia vienoje prieškarinėje gegužinėje sutiktų tą juodaplaukį berną, vos prieš metus atėjusį į miestą iš tolimo jai nežinomo kaimo…

Po valandėlės tėvas vis dėlto nusiima kepurę, bet jau taip nenoriai, lyg svetima ranka, ir ilgai delnu glosto retus žilus plaukus, kurie pagaliau panašūs į jo motinos plaukus, tokie liūdni, tarsi nežinantys, ką šiame pasaulyje jų šeimininkas veikia. Žiūri į tėvą, o regi jo motiną, savo senelę, kai jai buvo aštuoniasdešimt treji metai. Reikėjo tokio ilgo kažkur skubančio laiko tarpo, kad sūnus pasivytų motiną ir taptų į ją panašus kaip du vandens lašai – tos pačios įkritusios akiduobės, užsmailėjusi tarsi varnos snapas nosis ir visos raukšlės raukšlelės aplink akis, lūpas, smakre – visa sutampa, tad ir tikėjimas, atrodo, turėtų sutapti. Kas jam trukdo? Nejaugi tik Sibiras, nekaltų žmonių kančia, prievartinės negailestingos žvėriškos mirtys pakeliui iš šachtų sniegynuose ar ant barako gultų, o sykiais ir atmatų duobėse? Bet juk labiausiai kentėję ir per stebuklą grįžę kaip tik ir tiki šventųjų tikėjimu, nes žino, kas juos apsaugojo ir sugrąžino į Lietuvą. Prisimena pasakojimus apie tėvo tėvą, savo senelį, kurio jau nepamatė gyvo. Nei senelė, nei tėvas niekada neužsiminė jį buvus tikintį. Apie klajūno gyvenimą pasakodavo dažnai, bet kad būtų lankęs bažnyčią – niekad. Tad gal čia ir slypi tėvo širdies šaltis. Kartą jis paklausė: Lukai, kaip tau atrodo, ar yra tenai kas nors ar nieko, ar Kristus tik pasaka? Ir sūnui užteko, kad apie tikėjimą daugiau niekada neprasitartų…

Žiūri į valgančio tėvo veidą, į tas rudomis senatvės dėmelėmis taškuotas nudirbtas rankas ir vėlei regi tėvo motiną: virš kaplūno dubens sėdi palinkusi maža kaip kurapka senučiukė ir srebia tą labai mėgstamą saldų vandenį su išmirkusiais duonos trupiniais ir plutelėm, šaukštą laikanti ranka tarsi sėte nusėta rudomis dėmelėmis ir tankiu raukšlių tinklu pridengta, o vaikas sėdi ant žemo suolelio priešais ir stebi, kaip senelė tas išmirkusias pluteles bedante burna mėgina sukramtyti; dažniausiai būdavo vakaras ir saulės pluoštas tas dėmeles paversdavo auksinėmis, jos tarsi ištirpdavo, ir veidas virš kaplūno dubens tarsi ištirpdavo, ir tuomet berniukas tikrai žinojo, kad senelė – šventa.

Žiūri į tėvo rankas ir jaučia, kad paklaus, būtinai turi paklausti, tad ir klausia: O Vorkutoj ar bent melsdavais? Tėvas sugniaužia rankomis kepurę ir tyliai pasako: Vorkutoj aš nuo bado mirties išgelbėjau du kunigus, dirbau elnių odą, gaudavau didesnį pajoką, tad galėjau ir juos išmaitinti. Viskas. Apie maldas – nė žodžio. Ir ūmai prisimena tėvą pasakojus apie jo gimtojo bažnytkaimio kleboną Rydzkį. Tėvas tada dar buvo vaikas ir į jo galvą smigte įsmigo ta ketvertu arklių pakinkyta karieta, kurioje išsidrėbęs sėdėjo klebonas. Kalbėjęs tik lenkiškai. Dažnai šalia jo karietoj sėdėdavo koks miesto ponas ir jiedu lenkiškai kalbėdavosi, kvatodavo. Nejaugi šie vaizdai galėjo paveikti jo tikėjimą – juk buvo dar vaikas, mokėjo poterius, mamos buvo vedamas į bažnyčią. Bet gal vaikelis stovėdamas ar klūpėdamas matė tik auksą, sidabrinius indus, brangius paveikslus ir tvaskantį altorių ir aptemusiomis akimis regėjo tik karietoje išsidrėbusį nutukusį lenką, visada kišantį tą putlią savo ranką su žiedu, kad suklupę žmonės ją bučiuotų. Gal šie vaizdiniai ir pasėjo netikėjimo sėklą. O kad buvo ir didžiai nuskurdusių tarsi elgetos kunigų, viską atiduodavusių žmonėms, vaikas nežinojo, gal ir vėliau panašių nesutiko, o Vorkutoj alkstantys kunigai tebuvo kažkokia nepaaiškinama išimtis.

Gal ano karietoj sėdėjusio didžiūno vaizdas ir pažadino tėvo širdyje tą pasąmoningą visko, kas auksu žiba, atmetimą ir pasėjo benamio klajūno, beveik elgetos sėklą ir dėl to jis per tuos aštuoniasdešimt trejus metus taip nieko ir neprigyveno – tik vieno kambario butelį blokiniame name, kurį irgi gavo kaip Sibiro bičiulio palikimą, senus, iš lombardo už kapeikas nusipirktus baldus, rūsį senamiestyje, tamsiame kieme su žiurkėmis, valkatom, katinais ir dvokiančia atmatų skrynia, ir tą amžiną lininę terbikę, be kurios net neįmanoma tėvo įsivaizduoti, žiūrėk, jau ir ateina su tuo maišeliu rankoj, kažką atneša, dažniausiai – karpį ar karosą, nes ligi šiolei neatsisakė to sėdėjimo ant kokios kūdros kranto ir žiūrėjimo į plūdę. Gyvena tarsi norėdamas spėti viską išdalinti, bet ar tai nėra tikėjimas? Šis tėvo bruožas daro jį dar panašesnį į jo motiną – ir ji viską išdalindavo ir išėjo be nieko, taip, kaip prieš devyniasdešimt metų atėjo į šį pasaulį. Siuvant susikaupdavo įvairių medžiagos skiaučių, iš kai kurių pati siūdavo tokius mažus spalvingus kilimėlius, bet didžiumą atraižų atiduodavo užėjusioms elgetoms sakydama: Imk, gal kų Velykom pasisiūsi. Net siūlus ir adatas, ir sagas, ir visokius kabliukus dalindavo siūti išmokti panorusioms kaimo mergaitėms, matyt, ir pati nejusdama, kad visa dalina. Tiesa, jos rūbo atlape visada žibėdavo keturios adatos, kurios gal jau ir nebuvo tik adatos, o jos pačios dalis, jos pirštų tąsa. Bet kas tos keturios adatos prieš karietoje išsidrėbusio bažnytkaimio klebono Rydzkio žiedą…

Niekada nemėgina su tėvu nagrinėti evangelinių tekstų, nes nuvokė, kad Dievo sūnus galėtų apriboti laisvūno gyvenimą ir grąžinti pas motiną. Prisimena tą Vilniaus lenką, tėvo pameistrį, kuris kasdien tėvą apvogdavo ir su nugvelbtais gintarais skuosdavo į Teresės bažnyčią atgailaut ir prašyti nuodėmės atleidimo, bet kitą dieną ir vėl ką nors pavogdavo, o tėvas, viską žinodamas, nė sykio nepasakė: Pan Petrovič, eik po velnių, dink iš akių, man vagies nereikia. Niekad net puse žodžio neprasitarė viską žinąs. Ir šiandien priminus jam tą tuteišą vagį, tėvas tyliai pasako: O ką jis turėjo daryti, šeimoje šeši vaikai, žmona invalidė, aš daug negalėjau mokėti, tai jis ir pasiimdavo pritaikęs prie spintos raktą, pardavęs gaminius taip prisidurdavo prie pensijos, nemanau, kad jis dabar pragare, greičiau jau tas Rydzkis su visais savo arkliais ir karieta pragaro grindiniu važinėjas, su velniais gerai sutaria ir pliekia kortomis.

Greičiausiai tėvas turi daugiausia skolininkų visame senamiestyje, tame uždarų kiemų, požeminių perėjimų, rūsių, yrančių balkonų ir laiptų pasaulėlyje, nes arba jis paskolinęs užmiršta, arba apsimeta užmiršęs. Žodžiu, viską dalina į kairę ir į dešinę, pasilikdamas tik tiek, kad užtektų žvejybos įrankiams ir benzinui – juk senas, pirmos laidos moskvičius jo vienintelė paguoda, nes įsėdęs į šią keturratę karietą jis bet kada gali pasiekti ežerą ar kūdrą, kad vienui vienas atsisėstų ant kranto užmetęs meškerę ir kelias valandas žiūrėtų į ant bangelių šokčiojančią plūdę, o sugaus ar ne – ne taip ir svarbu. Sugaus, tai nuneš sūnui, nesugaus, tai nupirks karpį parduotuvėj ir vis viena nuneš. Vakarais išsiverda jaučio kanopų, o paklaustas kodėl, sako, kad kanopos labai maistingos, be to, stiprina kojų kaulus. Tobula amžina klajūno filosofija…

Kartą, berods po Kalėdų, tėvas prasitarė: Kristus gyveno gyveno ir numirė senas Judėjoj ir danguj jo tikrai nėra, danguje gal tik jo tėvas, nors ir tai nežinia, kur jis slepiasi…

Sūnus, išgirdęs šiuos žodžius, suprato, kad tėvas vis dėlto dažnai galvoja apie Jėzų, jis, matyt, jam artimas tomis savo klajonėmis, dulkėtomis kojomis, neturėjimu saugių namų, žmonos, tik visada abejojančius mokinius. Jis tik negali žiūrėti į Nukryžiuotąjį, į erškėčių vainiką, gal dėl to, kad Vorkutoj matė ir pats patyrė tokią kančios bedugnę, prarają, pažeminimų duobę ir spygliuotų vielų vainikus ant nekaltųjų galvų, kurių ne viena, pralošta kortomis vagių šutvės ir nupjauta, nugrimzdo amžiams atmatų duobėje…

Sėdi kaip Sekminių ubagas prie stalo ir bedante burna mėgina veršienos kąsnį įveikti. Paklaustas, ar negalėjo tokią dieną švariau apsirengti, atsako: O kam? Man ir taip gerai. Pakartojus, juk Velykos, o tu kaip Sekminių ubagas, atsako: O aš ir esu ubagas, pažiūrėk į mano rankas, matai, ar ne ubago rankos? Net ubago mažiau nudirbtos nei mano. Ir sūnus supranta, kad jo niekaip šventiniais drabužiais neapvilksi, nes jis – ubagas…

Pavalgo, išgeria kisieliaus ir užsideda kepurę. Dar kiek pasėdi ir pakyla. Ir jau prie durų, jau koją per slenkstį keldamas piktokai meta: Klebonas Rydzkis karieta važinėjo, o mus, kaimo vaikus, lazda mušdavo, kad poterius lenkiškai kalbėtume, visi turėdavom klauptis ir riebias jo rankas bučiuoti. Ir išeina neatsigręždamas.

Antrą Velykų dieną atėjęs ir tai nepabūna kaip tėvas, tikrai kaip ubagas pasėdi ir išeina. O sūnus juk šitiek norėtų jo paklausti, šitiek dar neatskleistų paslapčių tame tėvo ir motinos gyvenime, tiek dar daug praeities užkaborių neapžiūrėta tūno praeities patamsiuose, bet argi su juo pasikalbėsi, paklausi, išgirsi atsakymą?

Tokios tad dabar tėvo Velykos. Bet ir iki Sibiro Kaune šventą rytą nevalgęs kažkur pradingdavo, o po Vorkutos net nepusryčiavęs išdroždavo savais klajūno takais. Jei ne mama, tai sūnus gal ir prie Pirmosios komunijos nebūtų privestas. Tiesa, pirmais metais sugrįžęs apėjo Vilniaus kalvarijas, greičiausiai meldės savais žodžiais, už kažką atgailavo, tik kryžiumi kelio dulkėse negulėjo, nors daugelis vyrų griuvo pašauti ant dulkėtų žolynų, rankas kaip sparnus išplėtę, ir sruvo žolynais sūrūs šaltiniai į Jeruzalės Kedroną. Būtų gulėjęs, tai gal šiandien ateitų pirmą Velykų dieną ir susitaikytų su motina, ir šventė būtų pilna, sklidina laimės, ramybės. Būtų, bet jau niekada nebebus…

 

Cekavas buvo žmogus

Tu cik pažiūrėk, ponuli, kaip Rožė kelisroz savaitėlėn su viedreliu, lyvaru, grėblaliu ir šluotely aina an kapinyno prieg savo Ignaco kapelio, graudu pažūrėc, kad moteriškė tep savo žmogų mylėj, vis prismena, gėlalas sodzina, baltų pieskelį barsto, kad kokia dzilgėlė netyca neišdygc. Nuvėjus, apravėjus, gėlalių pasodzinus, sėdzi an suolalio ir kų tai mislija. Gal prismena, kap jų, skerdziaus dukterį, be pasogos Ignacas paėmė, išstrajino namelius, tvartų, kluonų, svirnų, rūkyklų kumpiam ir dešrom rūkyc, vasaros virtuvį, kad nereikt moteriškei karštom dzienelėm pirkion pas pecių vargc. Paėmė vienu suknely, apavas, ir tas buvo skolytas. Per vienųnakt iš ubagėlės bagota pasdarė. Ji ne mūs kaimo, atajo nuog Kapiniškių ar tį nuog Pagarendos iš Pagudzių. Jos sesuva vasarų ca iš Lenkijos atvažuoja, tai lietuviškai žodzio nepasakys, ji, matai, ne kamė, o ponia iš Varšuvos, ji ca par mum kap in savo žamį atvažuoja, jai ca ir dar Lenkija, ca jai Lietuvos nigdij nebuvo. Po karui ne vienas išverstarankovis išvažau, kai ruskis laido ciem, kas Vilniaus krašti prieg lenkų gyveno. O kokia ca Lenkija, ponuli, ca nuog amžių žmonės cik lietuviškai kalbėj, cik Pilsudckis su tuoj Želigovskiu Suvalkų sutartį po kryžium sulaužė ir užėmė mūs Vilnių. Norėj ateiviai ir kitų Merkio pusį užgrobc, ale kap dau Lietuvos kareiviai kailin, tai ir užsikirto jų tatarska jazda. Atvažuoja skerdziaus duktė ir vaikšto po mūs kaimų galvų užrietus kap kokia povė ir negana dar kokį tį šlėktų atsiveža. Ca, ponuli, jau kuris laikas po nepriklausomybės lenkai tabūnais plūsta, ir pėsci, ir dviraciais, ir vis žmones lenkiškai kalbina, o jei neišeina, tai ruskai, kad cik ne mūs kalba. Pasakytum, seni, tų ponavimo laikų prisimenancys, ale ne, jauni, katrie tadu dar gimį nebuvo, aina pulku, lenkiškai didžiu balsu gargaliuoja. Aš galvoju, jie pacys nesusmyslyt ca braucis, juos kažkas tį Lenkijon pamokina, važuokit, parodzykit litvinam, kad savo žamėn atvažavot, atais čėsas ir vėlei panavosit, kamams ausis skaldzysit, valdzysit, o jiej jumi kap baudziavon ars akės, visus darbus darbuis, jūs cik panavosit ir šnapsų viborovi gersit. Atvažuoja va toj Rožės sesuva, tai Rožė su juoj nor kelis žodzius lenkiškai taikos sugargaliuoc, suprask, ir aš ponia, o aplink kaimuosa vieni kamai. Matau aš jos tų užslėptų lenkystį, ale nieko nesakau, su Ignacu gyvenom kap broliai, ar miško kirs, ar prieš Kalėdas upėn su gagancium lašišaites žeberklais badyc, vis kartu, mes pas Grūdų net vienų bravarų laikėm, jo rugiai, mano malka, jo bačkos, mano pirkciniai vamzdeliai, nėroz nebuvom per ciek metelių suspykį. Cekavas buvo žmogus, didelio proto, cik kad labai ramus, visadu savo poniai nuslaisdavo, visus jos įsakymus vykdzė, niekadu prieš jų balso nepakėlė, o koks geras stalius buvo, ca visų pirkių langų rėmai jo pameistravoti ir vis su išraicymais, su gėlalėm ar su paukšteliais. Aukso rankų buvo žmogus, nebranginykas. Cik kad po bobos padu kencėj. Būdavo, jau vakaras, saulė nuslaidus, o Rožė an viso sodziaus rėkia: Ignacai, prirauk žolės zuikiam, parnešk rezgines šaro karvei. Ir aina perdzien pavargįs, in kuprų susmetįs. O dabar, matai, jinai su tuoj lyvaru, viedreliu, grėblaliu ir šluotely kelisroz savaitėn aina an kapinyno, kad visi matyt, kap ji Ignacų mylėj. Supranta žmonės, kokia toj jos meilė buvo, laikė žmogų už juodadarbį. Kiekroz pats matiau, vasaros virtuvėlėj sėdzi Ignacas vienas, musių debesis cik dūzgia, o jis bliūdelin plutų išmirkįs srebia šaukštu ir jam gerai, niekadu nesiskundė, nor penki vaikai iš miestų visokio maisto priveža, saldainių ir tį bandų balciausių, ale kaži ar kadu Ignacas bent riekelį ragavo. Rožė jo, kad kiek, būt su visu kaimu supykdzius, jai, matai, vis žamės maža, ca, kap ir tu, ponuli, ne vienas iš miesto pirkias nuspirkį, o prieg kiekvienos buvo žamės, tai Rožė liepė Ignacui kuolalius sukalc, kad ca jau jos žamė. Ca tokis, dabar jau pasmirįs, Silvestra let su lenciūgu ajo jos mokyc, cik kad Ignacas apgynė. Aš ir šandzie nežnau, kap jis tai savo bobai laido ant kupros jot, jis jai ne žmogus buvo, o darbo arklys, gali negali, tįsk vežimų. Vaikai, ir ciej, in motkų, kartų matiau, kap Ignacas su jaunėliu miškan malkos važau, arklys su onaru, neklauso, tai jis, žmogelis, let pasistojįs botagu švencina, kad vežimo ravan neapverst, o jo Alyzas kad keikia baisiausiais žodziais tėvų, kad duoda, o tas cyli kap pamuštas šuva, aš tai, ponuli, būtau per berno kinkas botagu neroz pertraukįs, kad žinot savo vietų, kad neužmiršt, kieno ca visa prigyventa, sutįsta po šapų, po lantelį, kas in miestus išlaido, kas kožnų rudenį bulbių maišus prikrauna, vežkitės, vaikai, man negaila. O prieš motkų tas Alyzas bijos pusę žodžio pasakyc, visi jos bijos, jinai ca vadas, lenkų kraujo, su juoj ca niekas nesuslygis. Duktė let kokį tį lenkų iš pavilnės susrado, ištekėjus atsivežė, tai ir tas Ignaco neklausė, numoja ranku, aik, durniau, šalin, nieko tu nesupranci. Ne vienųroz Ignacas, būdavo, sakys: Man, Praneli, jau gana, o aš jam: Paimtum, Ignacai, bizūnų, pašvencytum kap raikalas, tai išroz skiauterys nuslaistų, būtų kap šilkiniai. O jis sakys: Aš, Praneli, katalikas, manį tėvuliai tep augino, kad an moteriškės negalima rankos pakelc, testa karaliauja, man jau nieko neraikia, viso jau gana. Ir cikrai, gal po pusantrų metų krito atatupstas pievon ir nepaskėlė, ligoninėn dar gal savaitį pagulėj, atsigavo, nuvažiavau roz, invėjau palaton, stovi tokis menkas, sustraukįs, suvargįs, kojelės dreba, žūro pro langų, kaip medzių lapeliai krinta ir sako: Kap lapai krinta žmonės…

Nežnau, ar tį po Ignaco mirties Rožė suprato, koks geras buvo žmogus, nežnau, ar jos širdzy piktumai ir puikybė atsilaido, negaliu pasakyc, ale sunku patikėc, kad ji iš didelės meilės su tuoj lyvaru, viedreliu, grėblaliu ir šluotely an kapinyno kelisroz per savaitį aina. Sunku patikėc, daugelis ir neciki, nor kų gali žinoc, žmogaus širdzin neinlįsi, gal po jo mirties ir jos širdis atsilaido, juk ne kokia cigonka, tepgi katalikė, bažnyčių lanko, mojavas su moterom gieda, poteriauna. Nedaug ca mūs kaimi tokių kap aš senių likį, anų vasarų maistra Julius išaj, dar prieš metus Jonas mano metų, ale tokio kap Ignacas cekavo žmogaus nėra, jis viskų suprato ir savaip aiškino, net kunigo pamokslą kiciems paaiškindavo, kas kur, kas dėl ko, kodėl tadu buvo tep, o ne kitep, prismenu, kap jis aiškino, ar galėj Jėzus vandeniu aicie, sakė, būtinai galėj, Dzievo sūnui nėra nieko, kad negalėtų, jis, sakė, lengvesnis už plunksną buvįs, numirįs, priskėlis jau kap kokia dvasia besvorė.

Apsakiau tau, ponuli, mūs kaimo Ignaco gyvenimą ir an širdzies kap tai langviau pasdarė, ale tu neprastark, kad Pranelis apie Rožės lenkystį kalbėj, pasiklausei, ir užmiršk…

 

Keturios ugnys, arba Daiktų atmintis

Išsirinkime daiktus: dvi žalvarinės žvakidės, lininis kilimėlis.

 

I

Migloje šalia vieškelio – didelis laukų akmuo. Ant jo tarsi medinė statulėlė stovi šešiametis basakojis berniukas. Už virvės jis laiko žolę skabančią baltą ožką.

Nuo bažnytkaimio artėjančio sunkvežimio burzgimas. Vaikas žino, kad tai garnizono kareiviai, tad užsiglaudžia už akmens ir apsikabina balto gyvulėlio kaklą. Matyt, taip jam drąsiau.

Migloje – medinė koplyčia. Sienų lentos papilkėjusios, apėjusios kerpėmis. Kažkada mėlynai nudažytos, bet spalva bemaž jau išblukus, dvivėrės durys, didelė, gal kalvio darbo, surūdijus spyna.

Koplyčios link einančių kareivių nugaros. Priėję duris, jie šautuvų buožėmis numuša spyną, batų spyriais išdaužia duris, žengia per slenkstį.

Įėję į koplyčios vidų kareiviai dairosi. Prie galinės sienos – ilgas, balta staltiese užklotas siauras stalas, ant jo dvi žalvarinės žvakidės, ąsočiai su pamerktomis gėlėmis. Aukščiau ant sienos – skardoje nupieštas Paskutinės vakarienės paveikslas.

Nusikeikę kareiviai pakelia šautuvus ir nusitaiko. Duslūs, kartūs ir skaudūs šūviai – kiekvienas taikosi į pasirinktą apaštalo veidą, kad sunaikintų tuos atlaidžius, o sykiu veriančius žvilgsnius. Per šimtą metų paveikslo skarda parūdijus, plona, tad kulkos išplėšia plačias žaizdas. Daugiausia šūvių tenka tam duoną ir vyną laiminančiam vyrui su auksine šviesa aplink galvą.

Pro išverstas duris berniukas mato iš kulkų paliktų angų srūvantį kraują – jis visada žinojo, kad tie už stalo susėdę vyrai – gyvi.

Neilgai trukus iš apaštalų belieka blyškių spalvų dėmės, o kulkos kapoja altorių, sienų lentas, kalkines lubas. Gėlių ąsočiai žyra į smulkias šukes, žvakidės užkrinta už pailgojo stalo...

Už akmens pasislėpusio vaiko akyse atsispindi ugnis, skaudžios medinę koplyčią ryjančios liepsnos.

Keli kareiviai žiūri į degančią koplyčią ir kvatojasi. Vienas atsitupia ir nusileidęs žalsvai pilkas kelnes pritupia – būtina palikti nugalėtojų ženklą.

Susėdę į sunkvežimį kareiviai tolsta bažnytkaimio link, į tą senojo dvaro kumetyne įsikūrusią garnizono būstinę.

Berniukas nepajuda, laukia.

Po valandos iš koplyčios lieka rūkstančių griuvėsių krūva.

Pradeda lyti smulkus lietus. Degėsiai tarytum šnabžda: Ateik, vaike, nebijok, nenudegsi basų kojaičių.

Paveikslas, kurį apkaišytą gėlėmis ne kartą buvo matęs ir patikėjęs, kad už ilgo stalo sėdintys vyrai – gyvi, guli apdegęs, sulankstytas, pajuodęs, ir tik kraujo krešuliai žėri tarsi laužo žarijos.

Berniuko rankose – dvi beveik sveikos žalvarinės žvakidės. Jis bėga į namus, o iš paskos tursena baltoji ožka...

 

II

Ant medinės kaimo lovos – didžiulė lininė drobė. Senutė sidabriniu siūlu siuvinėja levą. Šalia jos ant žemo suolelio sėdi penkiametis berniukas. Kamaroje pilka prieblanda, tik praverto lango stačiakampyje supasi violetinės alyvų kekės. Kertėje, suėmęs didžiuliais delnais galvą, prie mažo stalelio sėdi vyras. Priešais jį – drumstas butelis ir stiklinė. Sėdi, supasi į šonus ir dejuoja.

Raudonu siūlu senutė baigia siuvinėti dviejų levų iškištus liežuvius. Tarp jų – auksiniu siūlu aukštą plačialapę palmę. Baigusi darbą, pasako: Prikalk, vaikeli...

Berniukas nubėga į stoginę, atsineša vinučių ir plaktuką. Užsiropščia ant lovos, pakelia vieną kilimo kampą ir prikala, tada – vidurį ir dešinį kampą. Paveikslas atsiskleidžia visu grožiu: du levai stovi vienas priešais kitą iškišę raudonus liežuvius, tarp jų aukšta palmė, danguje tai šen, tai ten švyti sidabrinių siūlų žvaigždės. Berniukas paliečia levo liežuvį ir sako: Oho, koks karštas. Paskui paglosto žvėrių letenas, karčius ir uodegų šepetėlius, tarsi norėdamas įsitikinti, kad visa šiame kilime – tikra...

Vakaro saulės pluoštas slenka kamaros sienomis ir stabteli ties paveikslo viduriu, ir atrodo, kad palmė pražysta auksiniais neregėtais žiedais. Tylu, tik girdis senutės poteriavimas ir vyro dejonė. Butelis – beveik tuščias.

Staiga vaiko akyse kilimas pradeda suptis, lėtai atsiplėšia nuo sienos ir išskrenda pro pravertą langą. Vaikas tiesia rankas, bet veltui, nes pilkas linas, sidabriniai levai, palmė ir žvaigždės jau susiliejo su vakaro dangumi...

Kamaros kertėje sėdintis vyras, vis taip pat susiėmęs delnais galvą, rauda rupiomis kaip pupos ašaromis ir siūbuodamas į šalis kartoja: maaama... maaama...

 

III

Žiema. Devynmetis berniukas per sniegą klampoja tvarto link. Ankstyvas rytas, prietema. Vaiko rankoje – liktarna. Įžengęs į tvartą jis pakelia žibintą. Šviesos pluoštas krinta ant didelių baltų kaip ledas pakaruoklio kojų. Vaikas trenkia žiburį ir skuba pas kaimynus. Atbėgę vyrai nukabina beveik jau atšalusį kūną...

Grasos namų palata. Aitriai žalia spalva dažytos tinkuotos sienos, geležinės lovos, kuriose kažkas, pelių spalvos apklotais užsikloję galvas, miega. Šalia lovos ant taburetės sėdi berniukas ir žiūri į ant gulinčio vyro krūtinės sukryžiuotas ir virvėmis surištas rankas. Vaikas negali atitraukti akių nuo tų didžiulių šaltų lyg aplediję irklai rankų. Gulintysis – užsimerkęs, tik putotos lūpos šnabžda: maama... maama...

Vaizdas susidrumsčia. Ašarotose berniuko akyse – lygus ežero paviršius. Ilgame juodame luote vyras perrinkinėja tinklą, bet jo akyse ne žuvys, o pelenai. Virš miško teka saulė, švendryne baubia didysis baublys. Čiurlių debesis saulės pusėn neša varpinės varpą, tarsi jis būtų ne varinis, o iškirptas iš plonos lengvos skardos...

Regėjimas, taip ūmai užplūdęs berniuko sąmonę, taip pat greitai išsisklaido. Vėl ta pati geležinė ligoninės lova. Vyras lyg miręs guli surištomis rankomis ir kojomis. Staiga tylus vaiko balsas: Kodėl taip padarei? Ar nebijai Dievo? Senelė dieną naktį rauda, kaip tu galėjai?

Užmerktomis vyro akimis perbėga vos matomas virpulys, vokai pakyla ir drumstas žvilgsnis įsminga į palatos lubas. Vaiko balsas dabar jau garsesnis: Kaip tu galėjai? Staiga vyro lūpas iškreipia skausminga šypsena, baikšti, abejojanti ir vis dėlto atpažįstanti balsą.

Į palatą įeina daktaras ir sustoja šalia ant taburetės sėdinčio vaiko. Uždeda delną ant geltonplaukės galvos. Berniuko klausimas: Kodėl surišai jo rankas ir kojas? Jis nepabėgs, jis geras, tik daug gėrė, bet labai mylėjo savo mamą, kai negirtas, tai už jį geresnio visame miestely nėra, atrišk virves, matai, kaip rankas ir kojas graužia, atrišk.

Daktaro žodžiai: Niekaip negalima, atvežtas jis sukėlė baisų triukšmą, sulaužė kelias kėdes, vos nepasmaugė sanitaro, negalima. O tu, berniuk, jau eik, lankymo laikas baigėsi...

Tas pats ežeras, ta pati tekanti saulė, švendryne – baublio baubimas. Asiūklių saloje stovi juodasis luotas. Jo gale sėdi jaunuolis. Vienarankis irklas guli skersai jo kelių. Ką jis čia veikia? Nei meškerės, nei tinklo nėra. Ankstyvo vasaros ryto migloje, slėpininguose vandens augalų šešėliuose jis toks vienas ir vienišas, susiliejęs su luoto medžiu, tarsi būtų išskobtas iš vieno ąžuolo prieš šimtą metų jau seniai užmirštame pasaulio užkampyje. Vienas ir vienišas. Į ką jis žiūri, ką mato, ko tikisi, ko laukia? Ar turėsime kantrybės kartu su juo laukti?

Ir staiga nuo miško pusės pasirodo aukšta basakojė vyro figūra. Ji eina vandens paviršiumi bemaž jo neliesdama. Artinasi mažais tarsi vaikiškais žingsneliais, nes jo kojas veržia virvės, matyt, mėgintos atlaisvinti, bet, pritrūkus laiko, taip ir paliktos, jų galai rėžia vandenį ir tuose rėžiuose blykčioja kruvinai raudoni saulės atšvaistai...

Jaunuolis pakelia ranką ir pamoja, tarytum sakydamas: Aš čia. Vyrui priartėjus, jis mato, kad tai tik bekūnis virpantis žmogaus pavidalas, tarsi debesis ar miglos tumulas. Bet neišsigąsta, moja kartodamas: Aš čia.

Bet vyras jo nemato, praeina visai šalia, virvės galu net kliudydamas luoto sparną. Praeina lyg jo čia visai nebūtų, tik asiūklių stiebai, lelijų lapai ir bundantys pumpurai.

Štai figūra jau tolsta Pakapių raisto pusėn. Jaunuolis norėtų irtis iš paskos, sustabdyti, įspėti, kad raisto akyse galima nugrimzti, bet rankos neklauso, irklas – sunkesnis už akmenį...

Staiga luoto grandinė su surūdijusia spyna, ligi šiol gulėjusi ant suolo, tarytum žaltys ar vandenų gyvatė ungurys peršliaužia laivo kraštą ir nyra į dugną, į šimtametį dumblą – o juk ten baisi lelijų šaknų tankynė, spyna gali užsikabinti ir luoto nepajudinsi iš vietos. Norėtų pašaukti tolstantį vyrą, kad pagelbėtų grandinę ištraukti, bet jo jau nebėra – tik migla supasi lyg pilki drumsti debesys, supainioję dangų su vandeniu, nes visa liejas į vieną neperskiriamą pilkumą ir saulė tarytum ištryškusi laukinė braškė...

Supratęs, kad nepavyks iškelti geležies, jaunuolis nusirengia, rūbus suveržia diržu ir šoka į ežerą. Iki kranto – toli. Skardžio pušys pro miglą sunkiai įžiūrimos. Ir štai jaunuolis plaukia, vieną ranką su rūbais iškėlęs virš vandens, tad iriasi tarsi vienarankiu irklu. Tankios asiūklių ir lelijų lapų salelės trukdo, kliūva už kojų tarytum nenorėdamos paleisti – juk tiek nedaug tiems vandens augalams reikia pastangų – tik nuvarginti ir nugramzdinti, kad pavirstų žuvimi ir taptų amžinojo ežero dalimi...

Bet jaunuolis kapstosi, žiūri tiesiai į saulę, tarsi į švyturį, kuris jau baigia išsivaduoti iš miglos, ir jos spinduliai gula ant vandens tarytum auksiniai ploni turėklai, į kuriuos galima įsitverti ir taip nenuslysti tais tamsžaliais, į gelmę nyrančiais vandens laiptais...

Ant kalno plyksteli skardinis bažnyčios stogas, bokšto smailė sminga į ežerą, tokia auksinė, panaši į sustojusio sieninio laikrodžio rodyklę – kažkas sustabdė skubančias vargingo plaukimo minutes, kad jaunuoliui atrodytų, jog tik ką iššoko iš luoto, o štai jau ir krantas...

Dangus virš miškų liepsnoja kaip deganti jūra...

IV

Miesto grindiniu darda senas vežimas, kuriame stovi pririštas iš plonų lentgalių sukaltas narvas, o jame – inkščiantys, urzgiantys ir lojantys benamiai šunys. Kaliniai kaukia ne prasčiau nei skerdyklos sirena. Ant vežimo pasostės sėdi toks menkas susitraukęs raukšlėtaveidis ilgarankis su samčiu – šungaudys, tas visų gatvės vaikų ir mergaičių nekenčiamiausias padaras, baisesnis už žvėrį, tik kad su pajuodusiomis išpuvusiomis iltimis. Tas šunėdra atsigręžia ir ilgu botagu taikosi pertraukt per įkyriųjų vaikėzų kinkas, bet niekada nepasiekia, nes sėdi girtesnis už šiaučių.

Kiekvieną kartą, užkluptas vaikų pulko, šungaudys išneša sveiką kailį, nes, sušėręs botagu kuinui per nugarą, atsistojęs dideliu greičiu nudarda nuo Italjankos kalno. Net kvaišelis Tosikas, kiauras dienas lakstantis gatvėmis su tuo dideliausiu pjūklu po pažasčia ir vaizduojantis tūtuojantį švilpiantį traukinį, net jis, visada prisidedantis prie vaikų antpuolio, net jis negali to šungaudžio pavyti. Palekia paskui vežimą kelio galą ir sugrįžęs pasako: Baigėsi relsai.

Bet šį kartą, atrodo, vaikų planas nubausti pašlemėką ir išlaisvinti niekuo neprasikaltusius keturkojus draugus gali pavykti. Ir štai kodėl. Tas Žaliakalnio puslenkis siauroj gatvelėj turi tokią našlę, taip pat lenkuojančią apskretėlę, paslapčia pardavinėjančią degtinę. O šungaudžiui diena kaip reta pasisekus – narve keturi šunys ir penktas tas didžiulis vilkšunis Reksas, tik iš jo vieno bus galima kelis slojikus šunų šarmo išvirti, o tai juk tikras pelnas, nes muilas gyventojams sunkiai pasiekiama prabanga.

metai_2014_04.png

Šeši berniukai ir Tosikas su savo pjūklu tupi užsislėpę už kampo ir laukia, kada gi sobakolovas įsmuks į našlės lūšną atsigerti ir putlią bobelę pakirkinti. Laukia, kada pasigirs bobos riksmas: Och ach, panie Heniu, glubže, kociaku, glubže, čekalam na pana jak na zbavi – cielia, veš, proše, ješče gramulken i niemarnuj darem času!

Pagaliau bobos signalas duotas, tad negalima gaišti. Pirma Tosikas turi nupjauti narvo lentas ir išleisti kalinius – tegu skuodžia į visas miesto puses, kad į Žalią kalną niekada nesugrįžtų. Antra keršto plano dalis – apšlakstyti keliais žibalo buteliais šungaudžio, atsiprašant, kaip šūdvežio, karietą, prieš tai, aišku, iškinkius kuiną – jis čia niekuo nenusikalto, dažnai pažvelgia išversta balta akimi į narvą ir negarsiai sužvengia, sakytum, tardamas: Suprantu sunkią jūsų padėtį, bičiuliai, bet ką gi aš galiu...

Vienas degtukas, ir smagi ryški keršto liepsna semte apsemia vežimą – senas medis net traška pokši sproginėja ir kibirkštys tikrai pasiekia žemiausius vakaro debesis...

Nebūtina laukti gaisrininkų sirenos – nieko įdomaus nepamatysi, tik užlies iš tokios žarnos vandeniu šungaudžio laivo liekanas ir kabliais išnarstys kaip kokią ant kranto išmestą jau pradėjusią dvokti Nerimi atplaukusią kiaulės maitą...