tekstai.lt

Artūras Valionis. Besirõpa (trumpas eilėraštis apie nežudymą, arba Vendetta chaná)

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

I

 

Gimiau praktiškai čia, netoliese, trys cigaretės

Kelio, iškart po vidurnakčio, ankstyvą rudenį,

Buvo mane sukeitę; parsivežė, bet ne tą, likau

Aš kaip ne aš santykinai trumpam, gal kol koks

Tūkstantis ir dvidešimt šeši lašai iš čiaupo pro

Pradilusią tarpinę sunkt kapt prasisunkia prakapsi,

Jei vidutinis greitis – vienas lašas per 3,5 sekundės;

Nepratašė keramikos, nė menkiausios duobės

Neišmušė, tiško, ir tiek žinių

Gulėjau nesavas ir suvyniotas, greičiausiai

Miegojau, kaip naktį gimęs, kai grįžo ir

Atsimainė; gerai, kad anie sutiko atiduot, nes jei

Jau apmainai ką nors, prašyt atsimainyt ne lygis,

Pirštais užrodytų; ir dar gerai, nė vienas iš

Laikraščių nespėjo suuost įdomybės, gal dėl

Slogos, ruduo vis dėlto

Verkė sesutė, kruvinom ašarom, tik kruvinom

Savotiškai, be menkiausio kraujo lašelio, gal

Kad išbalus iki baltumo, tad koks ten dar kraujas,

Labai atsiprašė, maldavo nebaust, ašaros krito ant

Balto chalato, kaip dabar pamenu, sūrios, džiūvo

Lėtai, turėjo likt dėmės vandeniui išgaravus,

Druskoms nubyrėjus cielais kristalais

Musėt` nuo tada sūrus jūros dvelksmas ore savas

Reikalas man, artimas, kitaip sakant, nors iki

Jūros penkios valandos kelio dabar, tada gal

Septynios; sulig augimu vandenynai ateina pas

Mus vis arčiau

Ką čia bausi, tiek to, gerai, kad atidavė mane

Vietoj manęs, nebeliko nusikaltimo sudėties,

Daugybos, dalybos, kitų aritmetinių veiksmų,

O bausmė be nusikaltimo kaip kūnas be sielos,

Naktis be mėnulio, rytas be meilės; baigės

Tie ašarojimai, lakstymai, išgąstis, atsistatėm

Į vietas ir aš, ir tas kitas, pagaliau grįžau,

Normaliai, iš esmės

Svetima manęs nemaitino, pabuvau alkanas,

Kol įvedė tvarką, paskui atsivalgiau, buvo

Atlyginta; taip nuo pirmų dienų į save dėmesį

Atkreipiau, toli eis, sakė, aišku, patikslino, kai

Išmoks vaikščiot, kai išvynios kas

Nėr dabar tos gimdyklos, uždarė ir užrakino, gal

Jau nugriovė, su visa ta keramika, kurios nepratašė

Lašai viens paskui kitą, kapt kapt; tad jei šiandien

Reiktų pirštu parodyt, kaip jums tai patinka: spėju,

Vaizdas toks, kad gimiau laukuose, brūzgynuose,

Statyboj, tarp čerpių, dulkių ir plytų, vien aštrūs

Kampai plius usnys, didelės tokios, usnys plius

Taigi, nėr, dabar važiuoja gimdyt į pasienį, ar

Kažkur ton pusėn, skamba savotiškai, toliau reiktų

Važiuoti vaikų atmainyt, buvimas ne savim užtruktų

Ilgiau, visaip gali baigtis, mūsų laikais taip nebuvo

 

II

 

Tada irgi galėjo baigtis visaip: jau aš buvau

Tiksliai aš, stovėjau, vienmečių apspistas,

Kiemo naujuokas su šūba; ne, ką jūs, visiškai

Nieko nedarė, absoliučiai, ypač nieko nedarė

Toks vienas, kol ruošiaus užvažiuot ar užeit

Jam, konkrečiai, kaip turi būt, visą eigą

Triskart galvoj persukau, griūva kaip dangus

Gyvūnėliui ant uodegėlės, ar bent kaip lapelis,

Ratas prasiskiria, aš praplaukiu, iki rytdienos,

Pagarbių žvilgsnių lydimas, nu davaj visiems,

O tada jau viskas kitaip, naujai

Bet netrinktelėjau, nebakstelėjau net, kur ten,

Su šūba, pyktis užvirė, aišku, iki dangtelio, bet

Gėdingai neišbėgo per kraštus, nes baimė

Nugriebė putas; verkiau į vidų kiek tilpo, paskui

Ir į išorę, verkiau, boba tu, sakiau, juokėsi visi,

Pats žinojau, boba tai aš, supratau, buvau

Protingas, mokėjau rašyti ir skaičiuoti, geriausiai

Iš visų, buvau aukštesnis, puse galvos, lygiai

Tiek, kiek reikia skaičiavimui, galva klaũsė, bet

Rankos tai ne, nekilo, nors tu ką, toks dar vis

Suvyniotas, ir šūbos rankovės ne sparnai,

Nepriplasnosi

Visos sutaupytos vandens atsargos per akių latakus

Prasisunkė, kaip tie lašai gimdykloj iš čiaupo, ką ten

Prasisunkė, prasigrūdo, išgaravo totaliai, išdykumėjau

Visas, gomury išdžiovintam užsikirto styginis balso

Kvartetas, smuikininkai ryškiai išsivaikščiojo parūkyt

Ar šiaip su reikalais, septyniasdešimčia procentų

Pasinaikinau, nebebuvau jau toks aukštas, kiek ten to

Žmogaus belieka, vandenį ištraukus, oda, mėsa,

Kaulai, smėlis ir pelenai

Teoriškai imant, tas kitas aš, kur ne aš pagal faktą,

Atkeistas, gal būtų smagiai atsilaikęs, kirtęs, kalęs

Kaip turi būt, vis tiek kaip ir ne už save, kiba gaila,

Gal nebūtų kaip man, to tik betrūko, rankos nekyla,

O dar ir burna sukeista, vidury kiemo, vidury dienos,

Maniškę nusavino kaži kas, įdėjo negaliojančią, reik

Pasakyt tiek daug, o neina, tik paskiri skiemenys

Lenda, o jiems dar Repeat mygtukas epizodiškai

Įsijungia, na tas, kartojimo, kad būt aiškiau

Mekenimo jokia save gerbianti publika nelinkus

Praleisti, suvedė greit, gal kas pamenat, kas

Senesni, buvo toks filmas, kur atsigert personažas

Norėjo gazuoto vandens nesaldaus, be-be-

be-sirupo, o, Besirõpa, pirštu į mane, vėl nieko

Nedarė, tik žvengė visi, pasigavo iškart, neatplėši,

Prilipo kaip vanta, jei su „Momento“ klijais

Gerai privarai, toks netinkamas mõmentas, ir

Pasisekė gi, sakykim, laimėjau loterijoj, baisiai

Didelę sumą, tik kad atvirkščiai

Jei jau būtinai, jei jau verkiant reik užsienietiškai

Ką pavadint tokia proga, bent būtų Džonis ar Bilas,

Tatanka Jotanka galų gale, ar už Besiropą gali būt kas

Blogiau; gerai, kad niekas rimuot nemokėjo, aš

Būčiau moment sugalvojęs, jei ne man būtų tekęs tas

Džiaugsmas, opa opa besiropa judink krutink savo       ,

Aišku, žodžiu, na, ir taip toliau

 

III

 

Taigi, prilipo, teks apsiprast, bent šiek tiek, bet

Kaip priežodis moko, net ir žmogaus geriausi

Draugai juk irgi pripranta, kai su virvagaliais

Imas jų atžvilgiu žmonės tam tikrų skausmingų

Veiksmų; gerai bent, kad laikinai, nes jaučiau,

Įtikėjau, bus momentas viskam, kas su „Momentu“

Priklijuota, sėkmingai atplėšt, tik reikia gerai

Pasirengti, nes sunkios pratybos patepa sviestu

Rengiausi aviausi rimtai būsimajam momentui,

Skaldžiau lentas kaip pasiutęs, negalėjau

Sveikintis su žmonėmis, kultūringai ranką

Paduoti, vienas ištinęs gabalas, nemandagus

Koks, sakė, slepia rankas, užtat pasiekiau lygį,

Mediena skilinėjo vos tik man pažvelgus, išilgai

Palei šaką

Ateis akimirka žavinga, nuo mano pūstelėjimo

Pradės drebėt, kaip kad dreba toks specifinis

Medis, ir bemat prašys atleidimo; vaizdavausi

Maloniai, kaip užsimoju, gūžiasi, veidą susisemia

Rankom, įvairūs siužetai galvoj, trenkt ar netrenkt,

Kaskart nuo nuotaikos priklausė, kaip tądien baigsis,

Vaizduotė duodavo sprendimų rinkinėlį

Gal tik kartą erezija nei iš šio, nei iš to: ar nebus

Kaip tada, kai su šūba; eik , sugėdinau iškart

Save, kalčiau įkirsčiau kaip turi būt, iškart, be

Perspėjimo, ir nesvarbu, kad rimtas atsakingas

Mano darbas ir blogas pavyzdys ateinančiai

Kartai, pabūčiau žiaurusirteisingas, dabar jau

Mokėčiau, susikaupimas svarbiausia, koncentratas,

Nusiteikimas, ryžtas, keturi viename

Seselė, ta, pačioj pradžioj, verkė, prašė nebaust,

Čia irgi tas galioja, jei verks, kruvinom ašarom,

Jei nereiks įsitempus bandyt įžiūrėt, ar bijo, ar

Gerbia, reiks įkalt ko nors nesaldaus, be sirupo,

Ir kalt kokį kartą, dėl teisybės, tvarka turi būt,

Kad jau tiek pastangų, tiek ruoštasi, kaltė

Bausmę giria

Išsiplėčiau, reik pristabdyt, reziumuoju, per

Tuos keliolika metų primeskit, vaizduotėj kiek

Atkaliau, divizijų kiek išguldžiau plikom rankom,

Jei sudėsim į krūvą, kur padėt tiek belaisvių

 

IV

 

Ruošiaus, prasukinėjau variantus galvoj, jau

Beveik viduramžiai buvo man prasidėję, vis

Arčiau, vis jaučiau, išauš tuoj diena iš esmės,

Teisingas momentas, pavyks susidurt, pagaliau,

Atstatyt dalykus į vietas, atlyginti tiek, kiek

Priklauso, ir biški viršaus, su palūkanom; bet

Likimas tai vriednas, nesakykit, prieš pat šventes

Greitai važiavo, gal skubėjo kažkur, ir viskas,

Per bėdų ir nelaimių žinias informavo, per tas,

Kur sveikinas sveiki gyvi; labai juokingai skamba,

Išties, juk nesilabinsi su sveikais negyvais; o gal ir

Perdedu, gal nieko čia juokingo, kad pranešėjas

Mėgsta tikslumą, nesakys gi, sveiki negyvi, nors

Galėtų pakaitaliot, įvairiau pavaryt, dėl smagumo,

Sveiki dar gyvi, sveiki jau gyvi, sveiki leisgyviai,

Ir jūs, gyvi, kad ir apsirgę, vis tiek sveiki, kam

Savo auditoriją riboti tik sveikais gyvais, kitus

Diskriminuojant, bet jam geriau žinot, ne mūsų

Reikalas, nors reikia pagal galimybes žmogų

Konsultuot, ką tobulint galėtų, juk tiek bėdų,

Nelaimių iš jo burnos, kas vakarą, ir neužsikerta,

Kaip ne kurie

 

V

 

Mačiau aš tą laidą, nuojauta liepė įjungt, nepatogu

Net ir sakyt: sveiki gyvi, pats tu sveikas, kas čia,   ,

Per naujiena, garantijos, kad čia aš valios jėga taip

Sudėliojau, taigi jokios, na, gal tik dalinai, čia ne

Mano siužetas, taip nebuvo planuota, antrąkart

Durniaus vietoj per vieną gyvenimą, kas tiek

Pakeltų, veltui viskas, visos pastangos ant uodegos

Geriausiam draugui žmogaus, kaip tas dangus,

Kuris griuvo, bet ant kito gyvūno, laukinio, bardakas,

Net ne bardakas, chaosas tikras, nevyniokim į vatą,

Net visko mačiusios tarnybos tokios nesąmonės

Nėr mačiusios, tvarkos po saule jokios, pilnatis nuolatinė,

Užtemimas, apvogtas esu, ir jus su šventėm

Kur dėt man dabar tą sveikatą, tiek prikaupta,

Negi taip ir liksiu su šūba, o pavadinimą kaip

Nusiplėšt, kur su „Momentu“ prilipdė, prilipo,

Paskutinę galimybę nukniso sutvarkyt dalykus,

..., nesikeikiant; nors, kita vertus, laimė, kad

Bent atmainyt pavyko laiku, ten, netoli nuo čia,

Pačioj pradžioj, o tai sėdėtų dabar tas anas tipo

Aš, kuris šiaip jau ne aš, pasimetęs, spoksotų

Bepulso, kaip jam iš ekrano pasako sveiki (dar)

Gyvi ir parodo siužetą, nesuplanuotą, visas piktas

Beproto, vis kartotų tą patį trumpais skiemenim,

Kaip kad aš dabar, begalo juokingas vaizdas,

Toks beveik Besirõpa

 

metai_2014_04.png