tekstai.lt

Leonardas ANDRIEKUS

Leonardas Andriekus – poetas, kunigas, vienuolis, redaktorius, visuomenės veikėjas, žurnalistas, meno kūrinių puoselėtojas. Gimė 1914 m. liepos 15 d. Barstyčių kaime Mažeikių apskrityje, mirė Brukline 2003 m. gegužės 20 d.

Ši publikacija skirta L. Andriekaus šimtmečiui paminėti. Eilėraščiai anksčiau niekur nespausdinti, rasti asmeniniame poeto archyve, esančiame Kryžių kalno pranciškonų vienuolyne. Publikaciją parengė Dainius Sobeckis.

 

b_200_354_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_2014_04_Andriekus-Leonardas.jpg

 

Bevardis

Geriau būčiau palikęs bevardis,
Koks buvau dar prieš krikštą.
Tada niekas manęs jau nešauktų,
O jei ir šauktų –
Negalėtų prisišaukti.

 

Pailsėtų užkimusi jūra,
Ir aš pats pailsėčiau...
Mes per daug balsiai šaukėm vienas kitą,
Nors ir galėjom
Patylom susikalbėti.

 

Peteliškė

Ant žiedo miršta peteliškė,
Kuri tik vieną dieną tegyvena –
Mes šaukiame:
O Dieve, kaip trumpai!
Pamirštame,
Jog daug dienų gyvename,
Bet mirštant visos jos
Atrodo tik viena.

 

Sparneliai peteliškės leipsta,
Nustebęs žiedas išsigąsta –
Kuo mes dabar
Nuo žemės bepakilsime?

 

Jau krauna pumpurus
Gimtos lūšnelės languose
Ledinės gėlės –
Numirkime peteliške!

 

Vis vien ir milijonas metų
Atrodys tik viena diena.

 

Vienos dienos
Numirus peteliškė
Bus apvilkta
Saulėtekių skaistumo įkapėm,

 

Ir žiedas savo sužieduotinės
Be atvangos gedės.


Bruklinas, 1962.I.15

 

Laukymės

Įkaitusių nuo saulės laukymių,
Vėjeli, nevėdink!
Tegul geriau savaime išgaruoja
Iš girių šiluma.

 

Tavęs tada nekaltins medis,
Kai šaltis jį suims.
Nekaltins nė manęs, kad neįspėjau
Būt savo brolio atsargiam.

 

Galėsime ramia akim žiūrėti
Net į paukštelius,
Kai jie, sušalę, žemėn kris.
Tos laukymės, įkaitusios nuo saulės,
Bus mūsų kapinės.


Bruklinas, 1961.VIII.28

 

Medis

Praeidamas pro nuogą medį,
Mačiau senus lizdus.

 

Ar begalės juose nakvoti paukščiai,
Parlėkę šį pavasarį, –
Man nepasakė medis.

 

Jie buvo pilno džiaugsmo centrai –
Tie palikti lizdai.

 

Juose gražiausios mūsų giesmės noko
Ateinantiems pavasariams –
Jau laikas jas pradėti.

 

Gal reikia, kad pragystų pirmas –
Ne paukštis, o žmogus.

 

Giedok, žmogau,
Kuriam šią naktį siūlyti nakvynės
Po savo šakomis
Nedrįso nuogas medis.

 

Šviesa

Jei viską valdo aklos jėgos,
Kodėl gi taip šviesu?
Pažvelkite rytais: net dulkių juosta,
Pakilusi prie seno lango,
Žėruoja auksu.

 

Plačiais šviesos kvadratais
Apsidengia naktim asla,
Ir mes sapnuos laimingi vaikščiojam
Po blizgančius kristalo rūmus
Lyg šaunūs princai.

 

Ak, nesame akli net naktį –
O dieviška šviesos jėga!
Ne žvaigždės – mūsų akys mirkčioja,
Atvertos laimės vizijoms
Tenai, aukštybėj.

 

Galbūt jas graužia aukso dulkės
Arba šviesos yra per daug –
Jei mes taip stebuklingai praregėjome,
Ar gali būt akla versmė,
Iš kur šviesa ateina
Į mano naktį.


Bruklinas, 1961.IX.14

 

Sarkofagas

Iškilo baltas ledo kalnas
Šiaurinėj jūroje
Lyg marmurinis sarkofagas.

 

Galvoju, ką nuožmus likimas
Tame sarkofage
Taip aklinai uždarė.

 

Nėra ten išrašyta vardo
Nei epitafijos.

 

Tai kaip dabar galiu įspėti,
Kieno ten šaltas kūnas ilsis –

 

Kieno ten palaikai
Į užmarštį keliauja.

 

Nėra ant sarkofago kryžiaus
Nei Amžinatilsio
Inicialų ledo marmure.

 

Meldžiu, kad man nedraustų jūra
Graudingai Libera
Sykiu su ja giedoti.


Bruklinas, 1960.IX.17

 

metai_2014_04.png