tekstai.lt

Raymond Carver

Raymondas Carveris (1938–1988) – JAV poetas ir prozininkas, laikomas tikru apsakymo ir novelės meistru. Jį kartais vadina „amerikiečių Čechovu“. Rašytojo stiliui būdingas kraštutinis minimalizmas, jo apsakymai parašyti itin paprastai, kasdiene kalba. R. Carverio pasakojimai niūrūs: yrančios šeimos, skyrybos, neištikimybė, šeimyninio gyvenimo pragaras.

Prie R. Carverio, kaip itin lakoniško rašytojo, šlovės prisidėjo ir jo bičiulis bei redaktorius Gordonas Lishas. Čia skelbiami apsakymai iš 1981 metų rinkinio „Apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę“ („What We Talk About When We Talk About Love“).

      Vertėjas

Raymond Carver. Foto - Vikipedia
Raymond Carver. Foto - Vikipedia

  Iš anglų k. vertė Marius Burokas

 

Kiek daug vandens prie pat namų

 

Mano vyras sėdi ir kemša. Abejoju, ar jis iš tikrųjų alkanas. Žiaumoja susidėjęs alkūnes ant stalo ir dėbso į vieną tašką. Pažvelgia į mane, nusuka žvilgsnį. Nusišluosto burną servetėle. Gūžteli pečiais ir žiaumoja toliau.

– Ko spoksai? – klausia. – Kas yra? – ir padeda šakutę.

– Argi aš spoksojau? – atsiliepiu ir papurtau galvą.

Suskamba telefonas.

– Nekelk, – liepia.

– Tikriausiai tavo motina, – sakau.

– Pasiklausyk ir sužinosi, – atsako jis.

Pakeliu ragelį ir klausausi. Vyras liaujasi kramtęs.

– Na, matai? – sako, kai tylėdama padedu ragelį. Jis vėl imasi valgio. Bet staiga meta servetėlę tiesiai į lėkštę. – Po velnių, kodėl žmonės kaišioja nosį kur nereikia? Pasakyk, ką padariau ne taip, aš išklausysiu! Buvau ten ne vienas. Mes pasitarėme ir nusprendėme visi kartu. Negalėjome imti ir grįžti, iki automobilio buvo penkios mylios! Ir nereikia čia vaidinti teisėjo! Girdi?

– Na, pats žinai, – atsakau.

O jis:

– Ką žinau, Klere? Pasakyk, ką aš turėčiau žinoti? Žinau tik viena. – Jis meta į mane, jo manymu, reikšmingą žvilgsnį. – Ji jau buvo mirusi. Dėl to aš, kaip ir mes visi, apgailestauju. Ji buvo mirusi.

– Tas ir svarbiausia, – atsakau.

Jis pakelia alkūnes nuo stalo, pastumia kėdę. Išsitraukia cigaretes ir, pasiėmęs alaus skardinę, išeina į kiemą. Pro langą matau, kaip jis sėdasi į sulankstomą krėslą ir vėl pasiima laikraštį.

Jo vardas išspausdintas pirmame puslapyje. Kartu su jo draugų vardais.

Užsimerkiu ir įsikimbu į kriauklės kraštą. O tada vienu mostu nužeriu indus nuo džiovyklos ant grindų.

Jis nė nepajuda. Žinau, kad girdėjo. Kilsteli galvą, lyg būtų suklusęs. Bet nė neatsisuka.

Jis, Gordonas Džonsonas, Melas Dornas ir Vernas Viljamsas mėgsta lošti pokerį, žaisti kėgliais ir žvejoti. Jie žvejoja pavasarį ir vasaros pradžioje, kol dar nesuvažiavo poilsiauti giminės. Visi keturi – padorūs žmonės, šeimyniški, geri darbininkai. Jų sūnūs ir dukterys vaikšto į mokyklą kartu su mūsų sūnumi Dinu.

Praeitą penktadienį šie padorūs šeimyniški vyrai išsiruošė žvejoti prie Načeso upės. Automobilį palikę kalnuose, iki žvejybos vietos ėjo pėsčiomis. Pasiėmė miegmaišius, maisto, kortas ir viskio.

Merginą vyrai pastebėjo dar nespėję įsirengti stovyklos. Melas Dornas ją aptiko. Mergina buvo visiškai nuoga. Ji gulėjo ant kranto, prie pat vandens, įstrigusi tarp žemai palinkusių medžio šakų.

Melas pašaukė kitus. Jie atėjo, pasižiūrėjo, pasvarstė, ką daryti. Vienas iš vyrų – manasis Stiuartas nesako kuris – tarė, kad jie turi tučtuojau važiuoti atgal. Kiti, kapstydami smėlį batų galais, pasisakė nenorintys. Teisinosi esą pavargę, kad jau vėlu, kad mergina niekur nedings.

Galiausiai jie nusprendė įsirengti stovyklą. Sukūrė laužą, išgėrė viskio. Patekėjus mėnuliui, ėmė kalbėtis apie merginą. Kažkas pasakė, kad kūną gali nunešti srovė. Jie pasiėmė žibintuvėlius ir grįžo prie upės. Vienas iš vyrų – galėjo būti ir Stiuartas – įsibrido į upę ir ją ištraukė. Suėmė už pirštų ir ištempė į krantą. Tada apsuko jos riešą nailonine virve, o kitą virvės galą pririšo prie medžio.

Ryte jie pasiruošė pusryčius, išsivirė kavos, išgėrė viskio ir išsiskirstė žvejoti. Vakare kepėsi žuvį su bulvėmis, virėsi kavą, gėrė viskį, o nešvarius indus suplovė upėje, greta tos merginos.

Vėliau sėdo lošti kortomis. Ir tikriausiai lošė tol, kol visiškai sutemo. Vernas Viljamsas nuėjo miegoti. Kiti dar pasėdėjo, pasakojo vienas kitam istorijas. Gordonas Džonsonas pasakė, kad pagauti upėtakiai šį kartą buvo kietoki – labai jau šaltas vanduo.

Kitą rytą jie pakirdo vėlai, išgėrė viskio, dar truputį pažvejojo, sulankstė palapines, susuko miegmaišius, susirinko daiktus ir patraukė automobilio link. Privažiavo artimiausią telefono būdelę. Skambino Stiuartas, kiti stovėjo saulės atokaitoje ir klausėsi. Jis pasakė šerifui jų vardus. Jie juk neturėjo ko slėpti. Ir ko gėdytis. Sutiko luktelti policijos, nurodyti kelią ir duoti parodymus.

Kai jis grįžo, aš jau miegojau. Pabudau, išgirdusi jį virtuvėje. Nuėjau. Jis stovėjo atsirėmęs į šaldytuvą, gėrė alų. Apkabino mane tvirtomis rankomis, paglostė didžiuliais delnais nugarą. O lovoje vėl mane apkabino ir staiga sustingo, lyg būtų apie kažką užsigalvojęs. Aš atsisukau ir praskėčiau kojas. Vėliau jis, regis, taip ir neužmigo.

Rytą jis atsikėlė daug anksčiau už mane. Turbūt norėjo pasižiūrėti, ar jau pasirodė kas nors laikraščiuose.

Telefonas suskambo tuoj po aštuonių.

– Eikit po velnių! – girdėjau, kaip jis šaukė į ragelį.

Telefonas tučtuojau vėl suskambo.

– Neturiu ką pridurti, viską jau papasakojau šerifui!

Ir metė ragelį.

– Kas čia dedasi? – paklausiau.

Tada jis man ir papasakojo šią istoriją.

Sušluoju indų šukes ir išeinu iš namų. Jis guli aukštielninkas ant žolės, laikraštį ir alų pasidėjęs po ranka.

– Stiuartai, gal važiuojam pasivažinėti? – sakau.

Jis apsiverčia ant pilvo ir žiūri į mane.

– Paimsime alaus, – sako, atsistoja ir eidamas pro šalį paliečia mano šlaunį. – Tuoj susiruošiu, – priduria.

Per miestą važiuojame tylėdami. Jis sustoja prie parduotuvės nusipirkti alaus. Parduotuvėje už durų pastebiu didžiulę laikraščių šūsnį. Ant viršutinio laiptelio stovi stora moteris kartūnine suknele ir tiesia saldymedžio ledinuką mergytei. Vėliau pervažiuojame Eversono upelį ir įsukame į iškyloms skirtą vietą. Upelis čiurlena po tiltu ir už kelių šimtų metrų įteka į didelį tvenkinį. Ant kranto pilna vyrų. Visi žvejoja.

Kiek daug vandens prie pat namų.

Aš sakau:

– Ir kodėl jums reikėjo taip toli trenktis žvejoti?

– Nesiutink manęs, – atsako jis.

Atsisėdame ant saulės nutvieksto suoliuko. Jis atkemša mums po skardinę alaus. Ir sako:

– Atsipalaiduok, Klere.

– Jie sakė, kad yra nekalti. Sakė, kad jiems galvose pasimaišė.

– Kas? – klausia. – Apie ką tu?

– Broliai Medoksai. Jie nužudė mergaitę, vardu Arlina Habli. Nupjovė jai galvą, o kūną išmetė į Kle Elamo upę. Aš tada dar visai maža buvau.

Negaliu atplėšti žvilgsnio nuo upelio. Aš ten, guliu vandenyje veidu žemyn, akys atmerktos, žvelgiu į žoles dugne, esu mirusi.

– Nesuprantu, kas tau, – sako jis, mums važiuojant namo. – Kiekvieną akimirką tu mane siutini vis labiau.

Neturiu ką jam atsakyti.

Jis bando susikaupti vairuodamas. Bet vis žvilgčioja į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.

Jis žino.

Stiuartas mano, kad leido man šįryt pamiegoti. Bet aš nubudau gerokai prieš suskambant žadintuvui. Gulėjau ant lovos krašto, kuo toliau nuo jo plaukuotų kojų, ir mąsčiau.

Jis išlydi Diną į mokyklą, tada skutasi, rengiasi ir išeina į darbą. Dukart jis įkiša galvą į miegamąjį ir kosteli. Bet aš apsimetu mieganti.

Virtuvėje randu jo raštelį. „Myliu“, parašyta.

Sėdžiu, pusryčiauju, geriu kavą ir palieku ant raštelio žiedą. Pažvelgiu į gulintį ant stalo laikraštį, pasukioju jį. Tada atsiverčiu ir perskaitau, kas rašoma. Merginos kūną atpažino, jį atsiėmė artimieji. Bet iš pradžių kūną reikėjo apžiūrėti, kažką į jį įkišti, prapjauti, pasverti, išmatuoti, tada sudėti, kas išimta, atgal ir užsiūti.

Ilgai sėdžiu, laikydama laikraštį, ir svarstau. Paskui skambinu kirpėjai.

Sėdžiu po džiovintuvu su žurnalu ant kelių, o Marnė dailina mano nagus.

– Rytoj einu į laidotuves, – pareiškiu.

– Užjaučiu, – sako Marnė.

– Ją nužudė, – priduriu.

– Kaip baisu, – atsako Marnė.

– Aš jos beveik nepažinojau, – sakau. – Na, bet jūs suprantate.

– Viską sutvarkysim kaip reikia, – atsako Marnė.

Tą vakarą pasikloju patalą ant sofos, o ryte atsikeliu anksčiau už visus. Kol jis skutasi, aš verdu kavą ir ruošiu pusryčius.

Jis pasirodo tarpduryje, ant nuogo peties užsimetęs rankšluostį, tiriamai nužvelgia.

– Kava išvirė, – sakau. – Tuoj bus ir kiaušiniai.

Pažadinu Diną ir mes trise pusryčiaujame. Kai tik Stiuartas pažvelgia į mane, imu klausinėti Dino, ar jis nenorėtų pieno, skrudintos duonos, dar ko nors.

– Paskambinsiu dieną, – sako Stiuartas, atidarydamas lauko duris.

O aš atsakau:

– Manęs šiandien tikriausiai nebus namie.

– Gerai, – sako jis. – Aišku.

Aš kruopščiai rengiuosi. Pasimatuoju skrybėlaitę ir priekabiai apžiūriu save veidrodyje. Parašau Dinui raštelį.

Mielasis, mamos dieną nebus, grįšiu vėlai. Niekur neik arba žaisk kieme, kol kuris nors iš mūsų grįš. Myliu.

                                                                 Mama

Pažiūriu į žodį „myliu“ ir pabraukiu jį. Tada akis užkliūna už „kuris nors“. Įdomu, rašoma kartu ar atskirai?

Važiuoju pro ūkius, avižų ir runkelių laukus, pro obelų sodus ir ganyklas. Netrukus viskas pasikeičia: vietoj ūkių – trobelės, vietoj sodų – miškas. Pasirodo kalnai, o dešinėje, giliai apačioje, sublizga Načeso upė.

Mane pasiveja žalias pikapas ir ilgai važiuoja iš paskos. Aš vis netikėtai sumažinu greitį, vildamasi, kad jis mane aplenks. Tada staiga didinu greitį. Taip pat nei iš šio, nei iš to. Vairą spaudžiu taip, kad net pirštus gelia.

Ilgame tiesiame kelio ruože jis ima mane lenkti. Kurį laiką važiuoja greta. Ežiuku kirptas vyras melsvais darbiniais marškiniais. Nužvelgiame vienas kitą. Tada jis pamoja ranka, spaudžia garso signalą ir pagaliau mane aplenkia.

Aš pristabdau, ieškau, kur sustoti. Sustoju, išjungiu variklį. Apačioje, už medžių, šniokščia upė. Staiga išgirstu pikapą grįžtant.

Užrakinu dureles ir pakeliu lango stiklą.

– Ar jums viskas gerai? – klausia vyras. Pabeldžia į langą. – Nieko nenutiko?

Jis atsiremia į dureles ir pasilenkia prie stiklo.

Žiūriu į jį. O ką dar turėčiau daryti?

– Ar tikrai viskas gerai? Kodėl užsirakinote?

Papurtau galvą.

– Nuleiskite langą.

Jis taip pat purto galvą, žvilgteli į greitkelį, vėl į mane. – Nuleiskite tučtuojau.

– Prašau, – atsakau. – Turiu važiuoti.

– Atidarykite dureles, – reikalauja jis, lyg manęs negirdėtų. – Jūs ten uždusite.

Nužvelgia mano krūtis, kojas. Jaučiu tai.

– Ei, širdele, – sako, – aš tik noriu padėti.

Karstas uždarytas ir apdėtas gėlių vainikais. Vos tik atsisėdu, užgroja vargonai. Žmonės plūsta į vidų, ieško, kur atsisėsti. Pastebiu berniuką platėjančiomis kelnėmis ir gelsvais marškinėliais trumpomis rankovėmis. Prasiveria durys, glaudžia grupe įeina mirusiosios šeima ir pasuka į užuolaidomis atitvertą dešiniąją navą. Žmonės sėdasi, girgžda kėdės. Priešais mus atsistoja gražus šviesiaplaukis vyras dailiu juodu kostiumu ir paprašo nulenkti galvas. Jis pasimeldžia už mus, gyvuosius, o paskui už velionės sielą.

Kartu su kitais praeinu pro karstą. Lėtai išeinu pro duris į lauką, kur šviečia saulė. Priešais mane laiptais šlubčiodama leidžiasi moteris. Pasiekusi šaligatvį ji atsisuka ir sako:

– Sučiupo jį. Nors tai menka paguoda. Suėmė šįryt. Girdėjau per radiją prieš ateidama čia. Vaikinas iš mūsų miestelio.

Mes žengiame keletą žingsnių įkaitusiu takeliu. Žmonės jau užvedinėja automobilius. Ištiesiu ranką ir įsikimbu stovėjimo skaitiklio. Blizgantys automobilių gaubtai ir sparnai akina. Man svaigsta galva.

– Tie žudikai visi turi draugužių. Niekada negali žinoti, – ištariu.

– Aš tą mergaitę pažinojau, kai ji buvo dar visai mažytė, – sako moteris. – Ji dažnai pas mane užsukdavo, aš kepdavau jai sausainius, ji valgydavo ir žiūrėdavo televizorių.

Grįžusi namo, randu Stiuartą sėdintį prie stalo su viskio stiklu. Vieną beprotišką akimirką man dingteli, kad Dinui kažkas nutiko.

– Kur jis? – klausiu. – Kur Dinas?

– Lauke.

Jis išgeria viskį ir atsistoja. – Atrodo, žinau, ko tau dabar reikia, – sako.

Viena ranka apkabina mane per liemenį, o kita ima segioti švarkelio, o vėliau ir palaidinukės sagas.

– Pirmiausia tai, – priduria.

Jis sako dar kažką. Tik aš nebesiklausau. Nieko negirdžiu, kai aplinkui taip kliokia vanduo.

– Teisingai, – sakau, pabaigdama segioti palaidinę. – Kol Dinas negrįžo. Greičiau.

 

Vonia

Šeštadienį po pietų motina užsuko į konditeriją prekybos centre. Pervertusi segtuvą su tortų nuotraukomis, ji užsakė sūnui šokoladinį, jo mėgstamiausią. Tortą puošė paleidimo aikštelėje po baltų žvaigždelių sauja stovintis erdvėlaivis. Ant laivo šono žaliu glajumi, kaip pavadinimas, bus užrašyta „Skotis“.

Konditeris mąsliai klausėsi, kol motina pasakojo, kad Skočiui sukaks aštuoneri. Vyras buvo jau pagyvenęs ir ryšėjo tokią keistą prijuostę: plačią, sunkią, jos raiščiai vijosi po pažastimis, ant nugaros, ir kryžiavosi ant pilvo, surišti storu mazgu. Klausydamasis moters jis šluostėsi prijuoste rankas, o kol ji vartė segtuvą ir kalbėjo, jo drėgnos akys sekė jos lūpas.

Leido jai išsipasakoti. Jam nebuvo kur skubėti.

Motina nusprendė užsakyti tortą su erdvėlaiviu ir padiktavo konditeriui savo pavardę ir telefono numerį. Tortas bus pagamintas pirmadienio rytui, o gimtadienį švęs po pietų – laiko pasiimti pakaks. Konditeris tiek ir teištarė. Jokių malonių žodelių, vienas sakinys, gryna informacija, nieko daugiau.

Pirmadienio rytą berniukas ėjo į mokyklą. Jis žingsniavo su kitu mokinuku, dalijosi maišeliu bulvių traškučių. Gimtadienį švęsiantis berniukas stengėsi iškamantinėti draugą, ką šis jam padovanos.

Priėjęs sankryžą, sukaktuvininkas nė neapsidairęs žengė nuo šaligatvio ir buvo tučtuojau partrenktas automobilio. Jis parkrito ant šono, galva į nutekamąjį griovį, o kojos trūkčiojo, tarsi vaikas bandytų užkopti siena.

Kitas berniukas stovėjo šalia, laikydamas traškučių maišelį. Svarstė, ar jam baigti valgyti traškučius, ar traukti į mokyklą.

Sukaktuvininkas nepravirko. Bet ir kalbėti daugiau nepanoro. Jis net neatsakė, kitam berniukui paklausus, ką jauti, kai tave partrenkia automobilis. Tik atsistojo ir pasuko namo, o kitas berniukas pamojavo jam atsisveikindamas ir patraukė į mokyklą.

Sukaktuvininkas papasakojo mamai, kas nutiko. Jie prisėdo kartu ant sofos, mama laikė jo rankas sau ant kelių. Netrukus berniukas ištraukė rankas ir atsigulė ant nugaros.

Žinoma, šventė taip ir neįvyko. Sukaktuvininkas atsidūrė ligoninėje. Prie jo lovos sėdėjo motina. Laukė, kol berniukas nubus. Iš savo biuro atlėkė tėvas. Prisėdo šalia. Dabar jie laukė dviese. Laukė daugybę valandų, o paskui tėvas susiruošė namo išsimaudyti vonioje.

Iš ligoninės jis važiavo automobiliu. Lėkė gatvėmis greičiau, nei turėtų. Iki šios akimirkos gyvenimas buvo puikus. Darbas, vaikas, šeima. Vyrui sekėsi, jis jautėsi laimingas. O dabar iš baimės panoro išsimaudyti.

Jis įsuko į įvažiavimą. Pasėdėjo mašinoje, stengdamasis priversti kojas pajudėti. Sūnų partrenkė automobilis, jis ligoninėje, bet jam viskas bus gerai. Vyras išlipo ir priėjo prie durų. Už jų lojo šuo ir skambėjo telefonas. Jis vis skambėjo, kol vyras rakino duris ir bandė ranka užčiuopti šviesos jungiklį.

Jis pakėlė ragelį:

– Aš ką tik įėjau!

– Tortas nebuvo paimtas, – tarė balsas ragelyje.

– Ką sakote? – perklausė tėvas.

– Tortas, – atsiliepė balsas. – Šešiolika dolerių.

Vyras laikė prispaudęs prie ausies ragelį ir stengėsi suvokti, apie ką kalbama.

– Nieko apie tai nežinau, – atsakė.

– Nepasakokit man, – atsiliepė balsas.

Vyras padėjo ragelį. Nuėjo į virtuvę ir įsipylė sau viskio. Paskambino į ligoninę.

Vaiko būklė nepakitusi.

Kol į vonią bėgo vanduo, vyras išsimuilino veidą ir nusiskuto. Jis jau buvo įlipęs į vonią, kai vėl išgirdo skambant telefoną. Išlipo ir nulėkė per namus, kartodamas „kvailys, kvailys“, jei jis būtų likęs ligoninėje, nieko panašaus nevyktų. Jis čiupo ragelį ir sušuko:

– Klausau!

Balsas atsakė:

– Tortas jau paruoštas.

Tėvas grįžo į ligoninę po vidurnakčio. Žmona sėdėjo ant kėdės prie lovos. Pažvelgė į vyrą, vėl nusuko žvilgsnį į vaiką. Ant įtaiso virš lovos kabojo buteliukas, nuo jo prie vaiko vingiavo vamzdelis.

– Kas tai? – paklausė tėvas.

– Gliukozė, – atsakė motina.

Vyras uždėjo delną žmonai ant pakaušio.

– Jis atsibus, – pasakė.

– Žinau, – atsiliepė moteris.

Praėjus kiek laiko vyras tarė:

– Važiuok namo, aš pasėdėsiu.

Ji papurtė galvą.

– Ne, – atsakė.

– Rimtai, – tarė jis. – Važiuok, pabūk namie. Nereikia taip jaudintis. Jis miega, ir tiek.

Duris pravėrė seselė. Eidama prie lovos, linktelėjo jiems. Ištraukė iš po apkloto kairiąją berniuko ranką ir prispaudė pirštus prie riešo. Paskui pakišo ranką atgal po antklode ir kažką užrašė į kojūgalyje pritvirtintą segtuvą.

– Kaip jis? – paklausė motina.

– Be pakitimų, – atsakė seselė. Ir pridūrė: – Gydytojas tuoj sugrįš.

– Sakau, gal jai vertėtų grįžti namo, pailsėti truputį, – tarė vyras. – Kai gydytojas apsilankys.

– Vertėtų, – atsakė seselė.

– Pažiūrėsim, ką pasakys gydytojas, – tarė moteris. Ji pakėlė ranką prie akių ir palenkė galvą į priekį.

– Žinoma, – atsakė seselė.

Tėvas nenuleido žvilgsnio nuo sūnaus: po apklotu kilnojosi maža vaiko krūtinė. Tėvas vis labiau baiminosi. Jis ėmė purtyti galvą. Ir kalbėjo sau: vaikui viskas bus gerai. Jis miega. Tik ne namie, o čia. Koks skirtumas, kur miegoti.

Įėjo gydytojas. Paspaudė vyrui ranką. Moteris pašoko nuo kėdės.

– Ana, – tarė jai gydytojas ir linktelėjo. – Pažiūrėkime, kaip jis laikosi, – pridūrė. Jis priėjo prie lovos ir palietė vaiko riešą. Pakėlė vieną voką, tada kitą. Nuklojo apklotą, paklausė širdies. Priėjo prie lovos kojūgalio ir perskaitė, kas parašyta segtuve. Pasižymėjo apsilankymo laiką, pakeverzojo kažką segtuve ir tik tada atsisuko į motiną su tėvu.

Gydytojas buvo gražus vyras. Glotnia įdegusia oda. Jis vilkėjo trijų dalių kostiumą, ryšėjo spalvingą kaklaraištį, marškiniuose segėjo rankogalių segtukus.

Motina galvojo sau: jis tikriausiai ką tik iš kokio nors iškilmingo renginio. Jam ten įteikė specialų medalį.

– Nėra ko labai džiaugtis, bet ir jaudintis neverta, – tarė gydytojas. – Jis turėtų gana greit nubusti.

Gydytojas vėl pažvelgė į berniuką.

– Žinosime daugiau, kai gausime tyrimų rezultatus.

– O ne, – sudejavo motina.

– Kartais taip būna, – ramino gydytojas.

– Vadinasi, nelaikytumėte to koma? – paklausė tėvas.

Jis žiūrėjo į gydytoją ir laukė atsakymo.

– Ne, koma aš to nepavadinčiau, – atsakė gydytojas. – Jis miega. Kaupia jėgas. Įprasta organizmo reakcija.

– Tai koma, – ištarė motina. – Panašu į komą.

– Koma aš to nepavadinčiau, – pakartojo gydytojas.

Jis patapšnojo motinos ranką. Paspaudė ranką jos vyrui.

Motina priglaudė pirštus prie vaiko kaktos, palaikė.

– Na, jis nors nekarščiuoja.

Ir pridūrė:

– Nežinau. Paliesk jo kaktą.

Vyras uždėjo delną ant berniuko kaktos. Tarė:

– Manau, viskas yra taip, kaip turi būti.

Motina dar pastovėjo galvūgalyje kramtydama lūpą. Tada vėl atsisėdo ant kėdės.

Vyras prisėdo šalia. Jis norėjo dar ką nors pasakyti. Bet nežinojo ką. Paėmė jos ranką ir pasidėjo ant kelių. Taip jautėsi ramesnis. Taip jam atrodė, kad jis kažką pasakė. Jie sėdėjo taip kurį laiką ir tylėdami žvelgė į berniuką. Retkarčiais jis spusteldavo žmonos ranką, kol ji nepatraukė.

– Aš meldžiausi, – tarė ji.

– Ir aš, – atsakė vyras. – Ir aš meldžiausi.

Įėjo seselė, patikrino skysčio lygį buteliuke.

Įėjo gydytojas, prisistatė. Šis gydytojas avėjo minkštais pusbačiais.

– Nuvešime jį į apačią, padarysime daugiau nuotraukų, – tarė jis. – Be to, norime atlikti skenavimą.

– Skenavimą? – paklausė motina. Ji stovėjo tarp naujojo gydytojo ir lovos.

– Nieko baisaus, – atsakė šis.

– Dieve mano, – sudejavo ji.

Įėjo du sanitarai. Jie stūmė kažką panašaus į lovą ant ratukų. Sanitarai ištraukė lašelinę ir užkėlė berniuką ant tos lovos.

Buvo jau prašvitę, kai jie atvežė sukaktuvininką atgal. Motina su tėvu įlipo į liftą sanitarams iš paskos ir nusekė iki palatos. Tėvai vėl susėdo į savo vietas prie lovos.

Jie laukė visą dieną. Berniukas nenubudo. Vėl atėjo gydytojas, vėl jį apžiūrėjo ir, pasakęs tą patį, išėjo. Užsukdavo seselės. Užeidavo gydytojai. Atėjo laborantas, paėmė kraujo.

– Kam visa tai? – paklausė motina laboranto.

– Gydytojas liepė, – atsakė šis.

Motina priėjo prie lango ir pažvelgė į stovėjimo aikštelę. Po ją sukiojosi automobiliai, blykčiojo žibintais. Ji stovėjo, rankomis atsirėmusi į palangę ir galvojo: mums atsitiko bėda, didelė bėda.

Jai buvo baisu.

Ji pamatė, kaip vienas automobilis sustojo, į jį įlipo moteris ilgu paltu. Ji įsivaizdavo esanti ta moteris. Įsivaizdavo, kaip sėda į automobilį ir išvažiuoja kur nors.

Įėjo gydytojas. Jis atrodė stebėtinai sveikas ir įdegęs. Priėjo prie lovos, apžiūrėjo berniuką. Tarė:

– Visi jo duomenys geri. Viskas bus gerai.

– Bet juk jis miega, – atsiliepė motina.

– Taip, – pritarė gydytojas.

– Ji pavargo. Išalko, – įsiterpė vyras.

– Jai reikėtų pailsėti. Užvalgyti. Nagi, Ana, – kreipėsi gydytojas.

– Ačiū, – tarė vyras.

Jis paspaudė gydytojui ranką, gydytojas patapšnojo jiems abiem per pečius ir išėjo.

– Manau, vienam iš mūsų reiktų nuvažiuoti namo, pažiūrėti, kaip ten viskas, – pasakė vyras. – Reikia pašerti šunį.

– Paskambink kaimynams, – atsakė žmona. – Kas nors jį pašers, jei paprašysi.

Ji pabandė sugalvoti kas. Užsimerkė ir pabandė nors ką nors sugalvoti. Netrukus tarė:

– Gal aš pati nuvažiuosiu. Gal jis neatsibunda, nes sėdžiu čia ir laukiu. Gal jis nubus, kai išvažiuosiu.

– Gali būti, – sutiko vyras.

– Nuvažiuosiu namo, išsimaudysiu vonioje ir persirengsiu švariais drabužiais, – pasakė moteris.

– Taip ir padaryk, – tarė vyras.

Moteris pasiėmė rankinę. Vyras padėjo jai apsivilkti paltą. Ji nuėjo prie durų, atsisuko. Pažvelgė į vaiką, į vyrą. Vyras linktelėjo ir nusišypsojo.

Ji praėjo pro seselių postą iki koridoriaus galo, pasuko ir pamatė nedidelį laukiamąjį, kur ant pintų kėdžių sėdėjo šeima: vyras rusvai žalsvais marškiniais ir ant pakaušio atsmaukta beisbolo kepurėle, apkūni moteris su chalatu, šlepetėmis ir džinsais mūvinti mergina į daugybę garbanotų kasyčių supintais plaukais. Stalas priešais juos buvo prišnerkštas popierėlių, polistireno indelių, tirpios kavos, druskos ir pipirų paketėlių.

– Nelsonas, – tarė moteris. – Ar jūs dėl Nelsono?

Motina išplėtė akis.

– Atsakykite, ponia, – tęsė moteris. – Ar jūs dėl Nelsono?

Ji stengėsi pakilti nuo kėdės. Bet vyras ją sulaikė.

– Nagi, ramiau, – tarė jis.

– Atleiskite, – atsakė motina, – aš ieškau lifto. Mano sūnus ligoninėje. Aš nerandu lifto.

– Liftas štai ten, – tarė vyras ir parodė pirštu į reikiamą pusę.

– Mano sūnų partrenkė automobilis, – tarė motina, – bet jis pasveiks. Jį ištiko šokas, jis dabar tikriausiai komoje. Dėl to mums ir neramu, dėl tos komos. O aš trumpam išeinu. Galbūt išsimaudysiu vonioje. Bet su juo liko mano vyras. Jį prižiūrės. Gal, kol manęs nebus, viskas pasikeis. Aš vardu Ana Vais.

Vyras sujudėjo kėdėje. Papurtė galvą.

– Nelsonas. Mūsų Nelsonas, – atsiduso.

Ji įsuko į įvažiavimą. Iš už namo iššoko šuo. Ėmė lakstyti ratais po žolę. Moteris užmerkė akis ir atrėmė kaktą į vairą. Klausėsi, kaip tiksi variklis.

Ji išlipo iš automobilio, nuėjo prie durų. Uždegė šviesas, įjungė arbatinį. Atidarė konservus ir pašėrė šunį. Prisėdo ant sofos su arbatos puodeliu.

Suskambo telefonas.

– Taip! – atsiliepė ji. – Klausau!

– Ponia Vais, – tarė vyriškas balsas.

– Taip, – atsakė ji. – Ponia Vais klauso. Ar jūs dėl Skočio?

– Skotis, – tarė balsas. – Taip, dėl Skočio. Tai susiję su Skočiu, o taip.

 

Kodėl nešokate?

Virtuvėje jis įsipylė dar išgerti ir pažvelgė į miegamojo baldų komplektą kieme. Čiužinys nuvilktas, dryžuotos paklodės sulankstytos ant komodos šalia dviejų pagalvių. Visa kita – beveik taip pat, kaip miegamajame: naktinis staliukas su lempa skaitymui jo pusėje ir naktinis staliukas su lempa skaitymui – jos pusėje.

Jo pusė, jos pusė.

Jis pasvarstė apie tai gurkšnodamas viskį.

Komoda stovėjo už kelių žingsnių nuo lovos kojūgalio. Šįryt jis išvertė visą jos stalčių turinį į kartonines dėžes, dabar sukrautas svetainėje. Šalia komodos glaudėsi nešiojamas šildytuvas. Rotango kėdė su rankų darbo pagalvėle stovėjo lovos gale. Poliruoto aliuminio virtuvės komplektas užėmė dalį įvažiavimo. Geltona muslino staltiesė, dovanota ir kiek per didelė, karojo iš abiejų stalo pusių. Ant stalo buvo pastatytas papartis vazonėlyje, padėta dėžutė su stalo sidabru ir patefonas – taip pat dovanoti. Didelis pakabinamas televizorius buvo užkeltas ant žemo staliuko, už kelių metrų nuo jo stovėjo sofa, kėdė ir toršeras. Stalas rėmėsi į garažo duris. Ant jo mėtėsi virtuvės rakandai, buvo padėtas sieninis laikrodis ir dvi įrėmintos graviūros. Kartoninė dėžė su puodukais, stiklinėmis ir lėkštėmis, viskas kruopščiai suvyniota į laikraščius, taip pat stovėjo ant įvažiavimo. Tą rytą jis iškraustė spintas ir dabar visas turtas, išskyrus tris svetainėje esančias kartonines dėžes, buvo išneštas į lauką. Jis nutiesė ilginamąjį laidą ir viską sujungė. Prietaisai veikė ne blogiau negu namie.

Retkarčiais pro šalį važiuojantys automobiliai pristabdydavo. Žmonės spoksojo, bet niekas nestojo.

Jam staiga toptelėjo, kad ir jis nesustotų.

– Turbūt išpardavimas, – pasakė mergina vaikinui.

Mergina su vaikinu norėjo apstatyti baldais butuką.

– Pažiūrim, kiek jie nori už lovą, – tarė mergina.

– Ir už televizorių, – pridūrė vaikinas.

Vaikinas įsuko į įvažiavimą ir sustojo priešais virtuvinį stalą.

Jie išlipo iš automobilio ir ėmė apžiūrinėti daiktus. Mergina pačiupinėjo muslino staltiesę, vaikinas įjungė smulkintuvą ir nustatė ties „malti“, mergina paėmė kilnojamąją viryklę, vaikinas įjungė ir suderino televizorių.

Paskui atsisėdo ant sofos jo pasižiūrėti. Prisidegė cigaretę, apsidairė, numetė degtuką į žolę.

Mergina prisėdo ant lovos. Nusispyrė batelius ir prigulė ant nugaros. Paieškojo akimis žvaigždės.

– Ateik, Džekai. Išbandyk lovą. Paimk vieną iš tų pagalvių, – pakvietė ji.

– Na, kaip? – paklausė jis.

– Išbandyk.

Jis apsidairė. Namai stovėjo tamsūs.

– Nejaukiai jaučiuosi, – tarė vaikinas. – Geriau pažiūrėk, ar yra kas nors namie.

Ji pašokinėjo ant lovos.

– Iš pradžių pabandyk, – atsiliepė.

Jis išsitiesė ir pasikišo po galva pagalvę.

– Na, ir kaip? – paklausė ji.

– Man kietoka, – atsakė jis.

Mergina apsivertė ant šono ir priglaudė delną jam prie veido.

– Pabučiuok mane, – tarė.

– Kelkimės, – atsakė jis.

– Pabučiuok mane.

Ji užsimerkė. Apkabino jį.

Jis tarė:

– Pažiūrėsiu, ar kas nors yra namie.

Bet jis tik atsisėdo ir liko sėdėti, apsimesdamas, kad žiūri televizorių.

Namuose palei gatvę įsižiebė šviesos.

– Ar nebūtų smagu... – pradėjo mergina, nusišypsojo ir nutilo.

Vaikinas nei iš šio, nei iš to nusijuokė. Nei iš šio, nei iš to įjungė lempą ant spintelės.

Mergina nusibraukė uodą, vaikinas atsistojo ir susikamšė marškinius.

– Pažiūrėsiu, ar yra kas namie, – pasakė. – Panašu, kad nieko nėra. Bet jei būtų, paklausiu, kiek nori už tuos daiktus.

– Kad ir kiek prašytų, siūlyk dešimčia dolerių mažiau, nepakenks, – patarė ji. – Juos tikriausiai ištiko bėda, ar panašiai.

– Neblogas televizorius, – tarė vaikinas.

– Paklausk, kiek kainuoja, – atsakė mergina.

Vyras atėjo šaligatviu, nešinas parduotuvės maišeliu. Sumuštiniai, alus, viskis. Pamatė įvažiavime stovintį automobilį ir merginą ant lovos. Pamatė įjungtą televizorių ir vaikiną prieangyje.

– Sveiki, – vyras tarė merginai. – Radote lovą. Puiku.

– Sveiki, – atsakė mergina ir atsistojo. – Aš tik išbandžiau.

Ji patapšnojo lovą.

– Tikrai nebloga.

– Gera, – patvirtino vyras, pastatė maišelį, ištraukė viskį su alumi.

– Mes manėme, nieko nėra, – tarė vaikinas. – Mus domintų lova ir tikriausiai televizorius. Gal dar stalas. Kiek jūs norite už lovą?

– Na, manau, už lovą – penkiasdešimt, – tarė vyras.

– O už keturiasdešimt atiduotumėt? – paklausė mergina.

– Atiduočiau, – atsakė vyras.

Jis ištraukė iš dėžės stiklinę. Išvyniojo ją iš laikraščio. Atsuko viskio kamštelį.

– O už televizorių? – paklausė vaikinas.

– Dvidešimt penki.

– Penkiolikos užtektų? – paklausė mergina.

– Užtektų ir penkiolikos. Galiu ir už tiek atiduoti, – sutiko vyras.

Mergina pažvelgė į vaikiną.

– Jums, jaunuoliai, reikėtų išgerti, – pareiškė vyras. – Stiklinės toje dėžėje. O aš prisėsiu. Prisėsiu ant sofos.

Vyras atsisėdo ant sofos, atsilošė ir ėmė stebėti vaikiną su mergina.

Vaikinas surado dvi stiklines ir įpylė viskio.

– Pakaks, – tarė mergina. – Man geriau su vandeniu.

Ji pasiėmė kėdę ir atsisėdo prie virtuvinio stalo.

– Vanduo ten, čiaupe, – parodė vyras. – Tą čiaupą atsuk.

Vaikinas grįžo su atskiestu viskiu. Atsikosėjo ir prisėdo prie stalo. Išsišiepė. Bet iš savo stiklo negėrė.

Vyras spoksojo į televizorių. Jis pabaigė viskį, įsipylė dar. Ištiesė ranką ir įjungė toršerą. Cigaretė išsprūdo jam iš pirštų ir užkrito už sofos pagalvėlių.

Mergina atsistojo ir padėjo ją surasti.

– Na, ko tu norėjai? – paklausė vaikinas merginos.

Jis išsitraukė čekių knygelę ir laikė ją priglaudęs prie lūpų, lyg svarstytų.

– Aš norėčiau stalo, – atsakė mergina. – Kiek kainuoja stalas?

Vyras tik numojo ranka į šį nereikalingą klausimą.

– Pasakykit, kiek duosit.

Jis žvelgė į juos, sėdinčius už stalo. Toršero šviesa kažką išryškino jų veiduose. Kažką mielo ar atgrasaus. Kas žino.

– Gal išjungsiu televizorių ir uždėsiu plokštelę, – pasiūlė vyras. – Patefonas taip pat parduodamas. Beveik už dyką. Kiek duosit?

Jis įsipylė dar viskio ir atsikimšo alaus.

– Viskas čia parduodama, – pridūrė.

Mergina ištiesė jam stiklą ir vyras įpylė.

– Ačiū, – padėkojo ji. – Jūs labai malonus.

– Tau jau mušė į galvą, – tarė vaikinas. – Nes aš jau jaučiu.

Jis iškėlė savo stiklą ir pateliūskavo.

Vyras pabaigė gėrimą, įsipylė dar ir surado dėžę su plokštelėmis.

– Rinkitės, – tarė jis merginai ir padavė plokšteles.

Vaikinas išrašinėjo čekį.

– Šitą, – pasiūlė mergina, ištraukusi pirmą pasitaikiusią plokštelę, nes pavadinimai ant vokų jai nieko nesakė. Ji atsistojo iš už stalo, vėl atsisėdo. Nenustygo vietoje.

– Aš išrašysiu grynaisiais, – tarė vaikinas.

– Na, žinoma, – atsakė vyras.

Jie išgėrė. Pasiklausė muzikos. O tada vyras pakeitė plokštelę.

„Kodėl jūs, jaunuoliai, nešokate?“ – norėjo paklausti vyras ir paklausė:

– Kodėl jūs nešokate?

– Gal tiek to, – tarė vaikinas.

– Nagi, – paragino vyras. – Čia mano kiemas. Jei norite – šokite.

Apsikabinę, prisiglaudę vienas prie kito, mergina ir vaikinas sukosi ant įvažiavimo takelio. Jie šoko. Kai plokštelė baigėsi, ją paleido iš naujo, jie šoko toliau, o kai muzika baigėsi, vaikinas tarė:

– Aš girtas.

Mergina atsakė:

– Tu negirtas.

– Tikrai girtas, – patikino vaikinas.

Vyras apvertė plokštelę, o vaikinas tarė:

– Tikrai.

– Pašok su manimi, – paprašė mergina vaikino, paskui vyro, o kai šis atsistojo, priėjo prie jo, plačiai išskėtusi rankas.

– Ten žmonės, jie žiūri, – tarė mergina.

– Na ir kas, – atsakė vyras. – Aš savo namuose.

– Tegul žiūri, – sutiko ir mergina.

– Teisingai, – atsiliepė vyras. – Jie manė, kad jau visko prisižiūrėjo. Bet šito dar nematė, ar ne?

Ant savo kaklo juto jos kvėpavimą.

– Tikiuosi, tau patiks tavo lova, – tarė jis.

Mergina užsimerkė ir atsimerkė. Prispaudė skruostą prie vyro peties. Tvirčiau jį apkabino.

– Jus tikriausiai ištiko bėda, ar panašiai, – tarė.

Praėjus keletui savaičių, mergina pasakojo: „Tam bičui buvo virš keturiasdešimt. Visi jo daiktai stovėjo kieme. Rimtai. Mes ten prisigėrėm ir šokom. Tiesiai ant įvažiavimo. Dieve mano. Tik nesijuokit. Jis leido mums plokšteles. Tik pažiūrėkit į šitą patefoną. Tas senis jį mums atidavė. Kartu su visom nugrotom plokštelėm. Jūs tik pažiūrėkit į šitą šlamštą!“

Ji vis kalbėjo ir kalbėjo. Papasakojo visiems. Tame slypėjo dar kažkas ir ji stengėsi tai išsakyti.

Bet bėgo laikas ir ji liovėsi.

 

Versta išš:

Raymond Carver. Collected Stories. The Library of America Series, vol. 195, 2009

 

metai_2014_04.png