tekstai.lt

Edgar Allan Poe

Vargu ar būčiau Edgaro Allano Poe poeziją suradęs kaip savotišką Eldoradą, jei pokario metais žurnale „Pergalė“ nebūčiau aptikęs kito „Eldorado“ – Aleksio Churgino skambiai išversto eilėraščio. Tai vienas iš poezijos perlų, taip skaidriai įspindęs man į sąmonę jau ankstyvoje jaunystėje, kad įspūdis neblėso nei bręstant, nei senstant ir netgi įkvėpė mintį pabandyti amerikiečių genijų prakalbinti lietuviškai. Kad to galėčiau siekti, jau gerokai įžengęs į septintą dešimtį, ėmiau įnirtingai kalti anglų kalbą. Išmokau tiek, kad galėčiau lyg per rūką pažvelgti į poeto dvasinio pasaulio horizontus. Rūkas ėmė skaidrėti, ir pradėjau „step by step“ kelionę į seną savo svajonę.

 

Vertėjas

 

b_200_250_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_2014_04_Edgar_Allan_Poe_2.jpg

 

Iš anglų k. vertė Algimantas Zeikus

Daina

 

Mačiau, kaip droviai nukaitai –
Net nuometas, atrodė, suliepsnos! –
Nors prieš tave giedri krantai
Ir džiaugsmas meilės amžinos.

 

Tu pažvelgei ir – nežinia,
Ar pragariška, ar dangaus? –
Šviesa apakino mane,
Prislėgtą liūdesio svaigaus.

 

Galbūt liepsnojo toj ugny
Mūs svajos, mūsų praeitis
(Juk tu jau kito!). Bet many
Tos liepsnos šėls ir širdį ris.

 

Nes aš mačiau, kaip tu kaitai –
Net nuometas, atrodė, suliepsnos! –
Nors prieš tave – giedri krantai
Ir džiaugsmas meilės amžinos.

 

Mirusiųjų dvasios

I

 

O tu ateiki į kapus
Tada, kai nieko ten nebus,
Ir gūdy antkapių minties
Pažvelk į būtį už būties.

 

II

 

Tai jie, regėti kitados,
Ir tolimi, ir artimi,
Dabar jau iš būties kitos –
Nežemiški, neregimi –
Ateis, apstos tave ratu,
Nes tapsi toks rytoj ir tu.

 

III

 

Dangus net raibsta nuo žvaigždžių,
Tačiau tos žvaigždės ne vilčių
Šviesa iš sutemos gilios
Į tavo sielą spinduliuos –
Atrodo, pragarą regi,
Nes tų žvaigždžių šviesa baugi,
Ir tavo sielą nelauktai
Nudegina net atšvaitai.

 

IV

 

Ir lydės tave lig kapo
Toji vizija gūdi.
Ji – tai ne rasa ant lapo:
Nenukris, nors ir graudi.

 

V

 

Kokia tyla! Kokia ramybė!
Tik perregimas rūkas kybo
Keistai šešėliškos spalvos
Lyg simbolis koks virš kalvos –
Toks alegoriškai žaismingas,
Bet mistiškas ir paslaptingas.

 

Motinai

 

Kai apie meilę kuždas angelai,
Tikrai nežino jie šventesnio žodžio
Kaip Motina, todėl ir Jus mielai
Taip vadinau ir taip vadinti guodžiuos –
Jūs net daugiau kaip Motina man tapot:
Kai gniuždė mus Virginijos mirtis,
Aš pajutau prie jau supilto kapo,
Ką man ataidi Jūs šilta širdis.
Mielos vaikystės ūkuose išblėso
Paveikslas mano mirusios mamos,
Tad kaip labiau aš Jūsų nemylėsiu
Per mylimąją man taip artimos,
Nes juk gyvosios amžinai ilgėsiuos,
O ne Jos sielos, Dievo pašauktos.

 

Nerimo slėnis

 

Čia būta slėnio nuostabaus –
Dabar, deja, jis be žmogaus:
Visi išėjo į karus.
Tik saulės spindulys kaitrus
Dienojo ant žiedų prigulęs,
O naktį žvaigždės ir Mėnulis
Iš savo spindinčių pilių
Žavėjosi sapnais gėlių.
Negrįžo žmonės tie, ir štai
Dabar be vėjo ir žiedai,
Ir medžiai virpa ten keistai
Kaip ties Hebridais pro ūkus
Atlantas, šaltas ir nykus.
Čia ramūs tik skliautai dangaus
(Nes kas jį prakeiksmu nubaus!).
Virš slėnio to, kadais džiugaus,
Be vėjo šlama debesis
Ir sunerimęs žvelgia jis
Į žibuokles, o gal akis,
Gilias kaip mėlynas dangus!?
Na, o lelijos per kapus,
Apleistus jau seniai seniai,
Vilnija liūdnos amžinai,
Per krintančius rasos pliūpsnius,
Kaip tie balti žiedai kvapnius,
Ir rauda ašarom, kurios
Pavirsta į perlus aušros.

 

Koliziejus

 

Lakios minties ir pergalių šlove
Į marmurą sudvelkus, praeitie –
Senosios Romos simboli didingas!
Štai pagaliau iš sausvėjų buities
Ištrūkęs pamaldžiai atsiklaupiu
Šešėlių tavo svaigioje vėsoj
(Juk krinta jie iš amžių glūdumos!)
Prieš praeitį, palaidotą seniai –
Tu antkapis jos tragiškajai šlovei.

Kur amžiai tie?! Didybė ir galia?!
O praeitie! O spindintys kerai!
Nors Getsemanės sodo atmintis*
Tikrai šventesnė – man jūs tikresni
Už Nazariečio pažadėtą rojų
Ir galią lemtį valdančių žvaigždžių,
Apstulbinusią net Chaldėjos žynį**.

Čia, kur herojus krito kitados,
Susverdėjus nugriūna kolona,
Kur aukso aras tvieskė išdidžiai –
Sušmėsčioja šikšnosparnis nakčia;
Ir vėjai sklaisto nendres ir dagius,
Bet ne kvapnius žavios romėnės plaukus;
O ten, kur būta sosto prabangaus,
Delčios ragus atspindinčia plyta
Į marmuro urvelį skuba driežas.

Nejaugi liko vien tik dūlinys:
Tik sienos, ištrupėjusios kiaurai,
Antablementų įspūdis nykus
Su frizų ir karnizų trupiniais
Ir šmėkliškai kraupi angų tamsa,
Apkritusi vijokliais – ar tik tiek
Paliko laikas erdvei?! Lyg patyčiom!
O aidas gaudžia: Ne patyčiom, ne –
Mes – skambanti į širdį atmintis,
Mes lyg Memnono potvynis staigus*,
Kurį pamačius ima verkt Aušra;
Mes valdom širdis, karštas ir taurias,
Ir protą iškiliausiųjų žmonių –
Mes sudūlėję akmenys, tačiau

Nesudūlėjo mumyse šlovė,
Nesudūlėjo magiška galia,
Nesudūlėjo polėkis minties,
Kurios didybė sudvelkė į mus;
Nesudūlėjo ir legendos tos,
Kurios ir šiandien gaubia mūsų gūdį
Kaip garbingesnis net už šlovę rūbas.

 

Vaiduoklių rūmai

 

Prie dievų pamilto šilo,
Prie giraitės jų jaukios
Lyg stebuklas koks iškilo
Rūmai prieaušrio rūkuos.
Jais net angelai gėrėjos,
Būdavo, būriais atskris,
Nes stebuklo to kūrėja
Buvo Išmintis.

 

Herbai, spindintys, auksiniai,
Puošė vėliavų šilkus.
(Šiandien tik legendos mini
Tuos laikus.)
Tarp kolonų, prie portalų,
Ir išdykę, ir linksmi
Šlaistėsi vėjūkščiai žvalūs
Rožėm dvelkdami.

 

O didžiojoj rūmų menėj
Arfų skambesio taktu
Sielos ritmiškai pleveno
Perregimu parketu,
Ir spindėdamas ant sosto
Apsiaustu purpuriniu
Šokančius valdovas glostė
Mylinčiu žvilgsniu.
Rūmų durys net spindėjo
Deimantais ir rubinais,
O aidų aidai aidėjo –
Žaižaruodami sparnais
Šlovino jie ir karalių
Tos šalies puikios,
Ir tą pasakišką šalį –
Šalį laimės ir taikos.

 

Bet staiga būtybės nykios
Siūbtelėjo pro duris
(Saulė nelauktai pranyko!),
Ir laimingoji šalis
Dingo ūkuose būtovės
Tartum nebūta,
O jos žavesį ir šlovę
Primena tik legenda.

 

Prie dievų apleisto šilo
Spengia muzika tranki
(Arfos jau seniai nutilo),
Ir baisiesi, kai regi,
Jog siaubingi monstrai šoka
Rūmuos Išminties kilnios,
Klaikiai kraiposi ir juokias,
Bet be šypsenos.

 

Himnas

 

Prislėgtas nevilties kraupios,
Marija, į Tave kreipiuos.
Maldauju, būk su manimi,
Paguoski sielą viltimi.
Kai debesis gūdžios lemties
Netemdė dar jaunos širdies,
Kiek kartų gelbėjai mane
Ir sustabdei ties bedugne.
Dabar, kai vienišas jaučiuos,
Prislėgtas netekties kančios,
Tik Tu – paguoda ir viltis,
Kad ateities skliautai nušvis.

 

* Getsemanės sode prieš suėmimą meldėsi Kristus.
** Chaldėjai – semitų gentis, gyvenusi Persijos įlankos pakrantėje.
* Memnonas – aušros deivės Eos sūnus, atvykęs gelbėti Trojos, tačiau Achilo nukautas.

 

metai_2014_04.png