Svarstymai

2013-ųjų knygos

 

Vis labiau atrodo, kad didžiausia kultūros šventė Lietuvoje yra kasmetinė Vilniaus knygų mugė. Keturias dienas žmonių masės traukia į „Litexpo“ rūmus kaip į atlaidus: mašinomis užtvindytos didžiausios aikštės, prie kasų rikiuojasi ilgiausios eilės, salių erdvėse euforiškas šurmuliavimas, susitikimų bei atradimų džiaugsmas ir, žinoma, nuovargis. Sakytume, prasmingas nuovargis, kylantis dėl informacijos pertekliaus, neaprėpiamos knygų gausos, intensyvaus bendravimo ir gražių pokalbių. Ir visą šią šventę įsuka knygos fenomenas.

Todėl nėra ko skųstis: lietuviška knyga gyva, ji žmonėms reikalinga, taip pat jiems reikalingi susitikimai su autoriais, reikalingos kritikų ir leidėjų mintys.

Vis dėlto, pasibaigus knygos šventei ir galbūt jau laukiant kitos, bandykime ramia bei aiškia sąmone pažvelgti į prabėgusius metus, prisiminti, ką esame skaitę, pamėginkime įvertinti 2013 m. pasirodžiusias knygas. Pasvarstykime apie knygas ir kaip skaitytojai, ir kaip literatūros kritikai.

 

1. Kokios praėjusių metų knygos ir kokie autoriai mus pradžiugino, nustebino? Kas galbūt nepateisino lūkesčių, nuvylė? Ko dar pasigedome lietuviškos knygos pasaulyje?

2. Kokia problematika grožinėje lietuvių literatūroje yra nauja ar darosi svarbiausia? Gal jau slūgsta eseistikos banga ir grįžtama prie tradicinių literatūros formų bei temų? Ar yra permainų literatūrinių žanrų srityje?

3. Ar naujose lietuviškose knygose galima įžvelgti kokius nors Lietuvos visuomeninio gyvenimo pokyčius? Kokį jose matome lietuviškąjį mentalitetą, kultūrinės tapatybės ženklus? Kas šiandien yra „mūsų laikų herojus“?

 

Jūratė Sprindytė

Knygų išštekliai įspūdingi, kolegė suskaičiavo, kad pernai lietuviškai pasirodė apie penkis ššimtus grožinės pakraipos leidinių, tad puota tęsiasi – žiūrint kaip ir kiek joje dalyvauji. Net didžiausias pasišventėlis (knygų ėdikas, šiaip mylėtojas ar kritikas) gali perskaityti tik baigtinį vienetų kiekį. Vytautas Kubilius, kurio netekties dešimtmetį šiemet tyliai pamiršome, 1975 m. dienoraštyje rašė: „Begalinis skaitymas iki iškritimo. Eini per knygas, o nieko nebepriimi. Viskas išlekia kaip per kiaurą rėtį.“ (Na, prieš keturiasdešimt metų leidybiniai mastai palyginus su šiandiena buvo kuklūs, tik daug skaitančio situacija panaši.) Vis tiek reikia tikėti, kad kokybiškiausios, įdomiausios, naujoviškiausios ar kaip kitaip išsiskiriančios knygos į akiratį patenka, jas perskaitai ir gali išvedžioti kokias nors tipologijas ar tendencijas. Jaučiuosi elitinė skaitytoja, ir ne dėl kokių gilių įžvalgų, o dėl to, kad apskritai skaitau ir kad savo aplinkoje galiu gauti bet kurią norimą knygą. Štai rašo bičiulis, dirbantis nedidelio miestelio bibliotekoje: „Sėdžiu čia kaip apleistame dideliame knygų sandėlyje. Antra valanda popiet. Lentynos pilnos įvairiausių knygų, o skaitytojai išmirė. Arba išemigravo. Dar kiti žiūri nuo ryto daugiaserijines muilo operas. Mokiniai atidunda po šešių, po septynių pamokų. Žinoma, internetas, visi jų „Facebook’ai“ ir paštai.“ Biblioteka tampa nebe knyginės, bet laidinės komunikacijos, socialinių tinklų aktyvavimo vieta, o knygos į šias vienišėjančias prieglaudas patenka toli gražu ne visos ir labai vėluodamos.

Mano subjektyvioji 2013 metų skaitymo patirtis sako, kad literatūroje mažėja bjaurasties estetizavimo ir nihilizmo. Vis dažniau pasišaukiamos klasikinės formos (novelė, rimuotas ketureilis, sonetas ar psalmė) kaip tvirtesnės minčių ir išgyvenimų įvaizdijimo struktūros. Simptomiškas posūkis buvo pernai metais Nobelio premijos skyrimas kanadietei Alice Munro už trumpąją prozą, o lietuviško novelės žanro – dinamiško, kompaktiško ir su efektinga pabaiga – renesansas pirmiausia sietinas su dviem Romualdo Granausko knygomis („Šventųjų gyvenimai“ ir „Išvarytieji“). Novelės kanonas čia reprezentuojamas meistriškai ir pasakojama vertybiškai. Vien jų užtektų, kad kaip credo galėčiau rinktis Alfonso Nykos-Niliūno žodžius: „Kūryba, stovinti šalia Būties ir Nieko dialogo, yra nedaug ko verta.“ Žūtbūtinę akistatą paremia nepasidavusio kario Valdo Gedgaudo paskutinė „Stiprėjanti juoda“, daug kalbėjusio apie išvirkščią pasaulį, bet eilėraštį konstravusio simetriškai, glaustai, grafiškai. Kovo pabaigoje jau bus metai, kaip poetas atsidūrė užburtųjų fleitų šalyje.

Filosofinio Niekio koncepto pagrindėjas Arvydas Šliogeris, kalbinamas jauno filosofo Virginijaus Gusto sokratiškų dialogų knygoje „Pokalbiai apie esmes“, toliau plėtoja kategorišką klasikos–banalybės priešpriešą ir sako, kad geriau rinktųsi ne Milano katedrą, o dviejų galų senelio pirkią, kurioje nėra paikos prabangos ir nieko nereikalinga, tik funkcionalu (p. 285). Tokią orientaciją į paprastumą, formos tikslingumą įžvelgiu ir geriausiose praeitų metų knygose. Apvalyti kalbėjimą, atsisakyti barokinės puošybos, manierizmo, gelti skalsiomis metaforomis, minimalistinėmis detalėmis rašytojams atrodė siekiamybė, o gal ir išminties pakopa. Ženkli pasirodė net daugelio knygų antraščių įtampa – tarp pilnatvės ir tuštumos (Jono Kalinausko „Mano sodo vagis“), tarp Vakarų–Rytų (Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“), taikos ir represijų (Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: byla F 117“, Eglės Gudonytės „Karta nuo Sibiro“), tėvynės–emigracijos (Zitos Čepaitės „Londono vėjas“, Paulinos Pukytės „Bedalis ir labdarys“), vertybės ir kičo (Sigito Parulskio „Mano tikėjimo iltys“). Santykis su kūryba kaip visiška sutaptis ir nu(si)kryžiavimas bei ironiškesnė abejonė irgi skleidžiasi priešinguose poliuose – nuo Gražinos Cieškaitės „Žodžiai kaip stigmos“ iki Aido Marčėno „Tuščia jo“. Esama ir kitos tendencijos – polinkio į mažas formas ir formatus, rašymo tarsi paraštėse: nuotrupomis, eskizais, mini dienoraščiu, trumpomis pastabomis ar lakoniškais brūkštelėjimais, ką A. Marčėnas vadina „menkąja eseistika“ (knygos „Sakiniai“ paantraštė), Donaldas Kajokas – „Lapės gaudymu“, o Viktorija Daujotytė – „esminėmis liekanomis“ ar „laisvojo mąstymo properšomis“. Čia įsitarpuoja ir Leonardo Gutausko „Fragmentai“, Valentino Sventicko „Guriniai“. Kai ką iš tų užrašų galima laikyti eseistiniu juodraštinėjimu, kai kur sužiba minties ar stiliaus perlas. Nekaustomi aiškesnio žanro kanono šie skirtingi tekstai taip pat liudija kompaktiško rašymo galimybę, vengiant scholastinių išvedžiojimų, jungiamojo retorikos balasto, ko neišvengiamai reikalauja ilgesnis rišlus tekstas. Silpnoji lietuvių prozos vieta tebėra romanų struktūra ir kompozicija – nesiseka suvaldyti medžiagos, romanai išpūstos apimties (A. Žagrakalytės, U. Radzevičiūtės, Andriaus Tapino) arba neįtikimai baigiasi (Z. Čepaitės).

J. Kalinausko „Mano sodo vagis“ išties giliamintiškai primena: „ar reikėtų / tiek daug eilėraščių / jeigu būtume šiek tiek geresni / būties numatytojai“ (p. 11). Ir sodas, ir vagis pasirodė itin talpūs įvaizdžiai. Poetas bylo už tuos, kurie seniai po antkapiais Pajevonio kapinaitėse, „sulaukėjusių atsiminimų sode“. Eilėraščių knyga švelniai siejasi su sesers Danutės Kalinauskaitės praradimų apsakymu „Namo“. Tapatinuosi ir tiesiogiai – sodyboje Aukštaitijoje, į kurią retokai nuvažiuoju, šį rudenį pirmąkart pavogė obuolius nuo gražiausios obels. Ne apie šį sodą J. Kalinauskas eiliuoja, bet galim išskaityti ir tokią dedikaciją – skubėkim obuoliauti. Arba: aš pats esu savo sodo vagis. Atkreipia dėmesį originaliai skaidomos eilėraščių eilutės, užsibaigiančios didžiosiomis raidėmis („valandos skaiČ / iuoja žmogų girdi?“; „į kaulus smelkiA / si drėgmė ir šaltis į knygas raštingos kandyS“) – sustambinta raide ataidi balsas iš labai toli, gal iš anapus.

Netradicinis, daugiaprasmis ir šmaikštus yra U. Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“. Kinų kultūros skverbtis ir Vakarų neatsparumas skleidžiamas analitiškai, motyvuojamas istoriškai ir metaforiškai – žuvys simbolizuoja Vakarus, drakonai – Rytus (imperatoriaus jėgos, sėkmės simbolis). Drakonas gali praryti žuvį, bet ne atvirkščiai. O kinai kaip kempinė: visas naujoves sugeria ir nuo to nė kiek nepasikeičia. Autorė išsamiai pasakoja apie tai, kaip europiečiai XVIII a. tikėjo, kad gali primesti savo tvarką daug kur pasaulyje, taip pat ir Kinijoje. Tėvas Kastiljonė į Kiniją atvyksta su jėzuitų misija – tapyti freskų katalikų bažnyčiose, nors iš pradžių keletą metų dekoruoja lėkštes. Rytų įtaka Vakarams šiandien kur kas reikšmingesnė – ir fizinė, ir kultūrinė. Romane pakaitomis, skirtingu šriftu plėtojamos dvi linijos – Kinijos ir dabarties Rytų Europos, turbūt Lietuvos. Pas mus kinų kvartalas dar visai kuklus, ir nuostabioji romano Senelė Amigorena, gyvenanti prie Kinijos ambasados, mato kasdien tik po tris kinus savo kieme, tad chinetownas Vilniuje kol kas nėra grėsmingas. Romanas intelektualus, maži fragmentai virtuoziški, visas rašymas – sentencinis: „Kaip sako kinai – [gyvenimas] išorėje apvalus, viduje – kampuotas.“ Ypač įspūdingi paradoksalūs dialogai, kuriuos rašytoja konstruoja labai sąmoningai ir sąmojingai. Anot jos, vakariečiai bando vieni kitus įveikti argumentais, o rytiečiams svarbiausia – reakcijos greitis (bet romano visumos ištęstumas greičio idealą stabdo).

Ne tik U. Radzevičiūtės kūrinys liudija, kad lietuvių literatūroje gausėja tarpkultūrinės problematikos, užsienietiškų realijų, migracinės literatūros. Užderėjo neįtikėtinai daug kelionių knygų. („Anksčiau žmonės keliaudavo tik su misija arba tikslu. Dabar žmonės keliauja šiaip sau“, – konstatuoja U. Radzevičiūtė; o štai žiniasklaidos informacija: Europos Sąjunga pernai užregistravo migrantų skaičiaus padidėjimą beveik devyniais šimtais tūkstančių – tai keturis kartus daugiau už natūralų prieaugį, kuris nustatomas pagal gimimų ir mirčių statistiką.) Kažkas iš lietuvių klajūniškai bastosi, kažkas užsienyje studijuoja, atostogauja, dirba, savanoriauja – ir visi (neva) raštingi. Geografija nuolat plečiasi: Janinos Survilaitės „Pašnekesiai su Helvecija“, Jaroslavo Melniko „Paryžiaus dienoraštis“, Kristinos Tamulevičiūtės pirmoji knyga „Pasakojimas apie vieną miestą“ (Sarajevą), Eglės Digrytės „Laiškai iš Kabulo“, Ritos Matulionytės „Kerintis Iranas“, Nidos Degutienės „Izraelio trauka“ ir t. t. Na, o kur dar meilės ir sibaritiškos prabangos plačiame pasaulyje ieškančios princesės, įžodinančios savo nuotykius (Indrės Jonušytės „Prašau, nesudaužyk mano širdies“). Iš kai kurių knygų nelabai kas liktų, jei ne užsienietiška scenografija, egzotiško anturažo specifika, teikianti negirdėtų detalių. Gilesnė reikšmė iškyla tik per savęs ir Kito lyginimą, bandymą užčiuopti skirtingus mentaliteto bruožus ar universalesnius procesus. Šiuo požiūriu konceptualiausia yra minėtoji globalios tematikos U. Radzevičiūtės knyga.

Šalia migracinės prozos linkmės plėtojasi ir mums svarbesnė emigracinė, kasmet pateikianti po keletą pastebimų pavyzdžių. Z. Čepaitės romanas „Londono vėjas“ – socialiai įkrauta tiriamoji žurnalistika plius sovietmečio ir Atgimimo pradžios prisiminimai. Knyga kandi, aitroka, be antrojo plano ir – keista – be humoro ir emocijų. Vertingiausia joje – įtikinamai parodytos nelegalaus verslo šaknys, visa toji nemorali homo postsovieticus išgyvenimo ir nešvaraus pelno mokykla, klestinti dabarties Britanijoje. Romanui dirbtinai prikergtas trilerio siužetas nedera prie negailestingų Z. Čepaitės vivisekcijų. Iš pirmo žvilgsnio smagi, net juokinga P. Pukytės dialogų knyga „Bedalis ir labdarys“ niūriai metaforizuoja tarpkultūrinį nesusikalbėjimą, beviltiškumą suprasti biurokratui juodadarbį, britui – lietuvį, žmogui – žmogų.

Sparčiai daugėja populiariosios literatūros, bet, laimei, gerėja ir jos kokybė (Dano Sėlio „Provincijos detektyvas“), o įsimenantį lūžį žymi A. Tapino fantastinio romano „Vilko valanda“ sėkmė. Pirmas lietuviškas stimpankas (angl. Steampunk – mokslinės fantastikos žanras), aukštinantis XX a. pr. klestintį mokslo ir technologijų laisvą miestą Vilnių, įeis į mūsų populiariosios literatūros istoriją kaip optimistinis kūrinys, kuriame greta smalsumą dirginančių nuotykių esama ir gilesnių įžvalgų, alternatyvios istorijos vaizdinio. A. Tapinas oriai apibūdina „Vilko valandą“ kaip pramoginį kūrinį smagiam pasiskaitymui. Šiandien knygos likimą kuria ne tik užrašytas tekstas, bet ir rinkodaros išmanymas. A. Tapino liudijimu, lietuviško pirmagimio stimpanko viešinimo ir sklaidos labui jis dirbo ištisus penkerius metus (tradicinio sukirpimo rašytojui – utopiškas žygis).

Jau įprasta, kad poetai suka į prozą, bet pirmasis A. Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė: byla F 117“ apstulbino užmoju, o labiausiai – neegocentriška problematika. Aprėpdama giminės istoriją 1815–1977 metais, rašytoja siekia pra-patirtį. Tai vokiečių istoriko Jörno Rüseno sąvoka, anot jo, „Kartų lemtinga grandinė turi mentalinę dimensiją, kuri yra veiksminga tradicijose, prietaruose, priešiškumuose, baimėse, viltyse, vertybių sistemose“ (Jörn Rüsen, „Istorika“, 2007, p. 325). Epinis A. Žagrakalytės veikalas yra bandymas iš atminties sodų ir dokumentinių šaltinių (nepatingėta gilintis!) sunerti visas grandis į vientisą sagą su žanrui būdingais didvyriškumo, legendos, etnografijos, folkloro, tarmės elementais. Nors romano architektonika poetei nepasiduoda (o gal nerūpi), ilgą pasakojimą pagyvina puikūs poetiniai intarpai, ypač fantastiškai sugestyvus gabalėlis apie moterį-voverę. Imponuoja jaunos autorės savimonės poreikis – vieta, kurią dabar užimi kartų grandinėje, yra sąmoningai suvokta.

Atožvalgų į istorinę praeitį esama kone visuose tekstuose ir vis įvairiau reflektuojamų. Rimanto Šavelio romane „Šiek tiek mėnesienos“ sovietmečio autentika perskrodžiama humoru, o E. Gudonytė „Kartoje nuo Sibiro“ artimųjų tremties vaizdus Altajuje taip pat regi be ašaringų dramų. Rašytojai praeitį aktualizuoja intensyviai, bet kokia istorinės savimonės vieta eilinio piliečio galvoje? R. Granausko „Išvarytųjų“ pirma novelė pasakoja apie istorijos mokytoją, kuris etnografinių raritetų turi pririnkęs du kambarius, bet tų daiktų ir ypač jų istorijų niekam nebereikia. Kadaise mokytoją dievinusi buvusi mokinė nežino nė savo šeimos praeities (Marijos skulptūra, stovėjusi jos senelių kieme, „sugėrė“ septynias pokario kulkas). Kai istorijos mokytojus savo svarbių kūrinių protagonistais rinkosi ir Jonas Avyžius („Sodybų tuštėjimo metas“), ir Juozas Aputis („Skruzdėlynas Prūsijoje“), ir Saulius Šaltenis („Duokiškis“), ši profesija buvo simboliškai išdidinta, o dabar – niekinė. Tarp išvarytųjų – ne tik daiktai, bet ir profesijos, žodžiai, jausmai, atminties tūris.

Šį tūrį esmingai papildo ir praplečia memuarų, interviu knygos, iš kurių norėčiau išskirti istoriko Aurimo Švedo pokalbius su dailininku Petru Repšiu – „Piešimas buvo tarsi durys“. P. Repšys – geras pasakorius, vaizdžiai atkuriantis talentingo menininko laisvės pojūtį sovietmečiu, be to, ir su tekstine raiška turintis artimų saitų (moka atmintinai daug eilėraščių, pats rašo). Prašyte prašosi cituojamas literatūriškai žavus fragmentas, kaip buvo ieškoma poeto Strazdo dvasios, rengiantis iliustruoti Sigito Gedos „Strazdą“ (1967): „Važiavom su Sigitu į Kamajus. Vaikščiojom po nuostabius Aukštaitijos miškus. Ko gero, ne vieną kartą įmynėm į poeto pėdą. Bet nesutikom Strazdelio nei uogaujančio, nei grybaujančio. Žuvys daužėsi vandeny be žvejo, o mes grįžome apsimetę, kad radome, ko ieškojome“ (p. 69).

Emos Mikulėnaitės impresionistinio rašto knygoje „Gyvenimas ir dvi novelės“ atsiminimų skirsniai pranoksta beletristiką. Spalvingesniais potėpiais sublyksi puslapiai apie „Kultūros barų“ redakciją, Filosofijos katedrą universitete, buvusius dėstytojus ir artimus bičiulius. Sovietmečio buities skurdą atsvėrė šiluma, solidarumas ir daug juoko (anekdotų antplūdis brežnevizmo epochoje). E. Mikulėnaitės knyga labiau patvirtina tai, ką žinojom, bet juk ir tų patvirtinančių vis mažiau belieka šiapusybėje. Viena mintis įsirėžė titnago kietumu: „Ir man atrodė šlykšti demagogija priekaištauti rašytojams, jog, atsivėrus stalčiams, jie neturi ką parodyti. Tarsi tų stalčių neprižiūrėjo KGB! Vadinas, priekaištas – kodėl neatsidūrei lageryje? Arba netapai agentu, kuriam būtų leista turėti ir slaptąjį stalčių“ (p. 124).

Ką atsakyti apie žanrus? Eksploatuojami visi žinomi žanrai ir įvairūs tekstai šalia, už, be, virš, ant, po, post... Pastebimai išskydo esė samprata – kai mažiau slepiamasi už fikcijos (o gal nemokama sukonstruoti novelės), kai atviriau eksponuojamas privatusis pradas – tai ir pateikiama kaip esė, nesvarbu, kad knibinėja nelabai reikšmingus kasdienius dalykus. Grynesnio pavidalo yra mąstanti esė – čia lyderiauja Sigito Parulskio „Mano tikėjimo iltys“. Nepatogus, piktas, kibus, aštriabriaunis S. Parulskio žodis provokuoja / atakuoja konformistinę visuomenę. Jo „iltys“ kabina daug pilietiškų motyvų, baksnoja lietuvius už savivokos ir savivertės stygių, dvidešimt metų siekiančių „ne būti, o atrodyti“. Matydamas masinės kultūros perprodukciją ir jos kvailinantį poveikį, ima ilgėtis kamerinės, individualizuotos kūrybos: „Šiek tiek gaila kultūros. Tos senosios, klasikinės jos sąvokos, susijusios su puoselėjimu, auginimu, brandinimu, su stabiliomis, nors gal kiek ir apipelijusiomis vertybėmis, su aiškiais kriterijais, meistriškumo, amato, subtilumo, skonio reikalavimais“ (p. 175). Talentas iškrito iš rinkos žaidimo, liko apsukrumas, sako S. Parulskis.

Rašytojų sąlyčiai su pasauliu tampa vis įvairesni, o ar originalūs, ar paviršutiniški – priklauso nuo talento. Dėkui jaunai mokslininkei Akvilei Rėklaitytei, kad kaip argumentą R. Granausko „Šventųjų gyvenimams“ vertinti ir pagirti į kritikos leksikoną grąžino išvarytą sąvoką „talentas“.

 

Ramūnas Čičelis

Prieš kelerius metus tikrai pradžiugino ir labai nustebino Vytauto Martinkaus romanas „Žemaičio garlėkys“ – žvilgsniu į carinės Rusijos ir Lietuvos joje istoriją, dėmesiu sudėtingam asmenybės ir gyvenamojo laiko santykiui. Sakyčiau, ši knyga buvo viena „pirmųjų kregždžių“ naujausioje lietuvių literatūroje, nes aštriai atvėrė atminties problemos aktualumą: istorija svarbi tik kaip atmintis, o ne kaip kokia nors negyva įvykių, aplinkybių, priežasčių ir pasekmių schema. Nežinau, ar tokį mano požiūrį lėmė atsitiktinė skaitytinų knygų atranka, ar iš tiesų mūsų literatūroje ima dominuoti istorinis romanas. Labiausiai verti skaitytojo dėmesio, mano manymu, praėjusiais metais buvo Grigorijaus Kanovičiaus romanas „Miestelio romansas“ ir Agnės Žagrakalytės giminės istorija „Eigulio duktė: byla F 117“. G. Kanovičiaus kūrinys ne nustebino, o priminė apie žmogaus atsakomybę už tą vietą, kurioje jis kuria savo gyvenimą.

Dar viena problema, apie kurią neįmanoma nekalbėti perskaičius „Miestelio romansą“ – pagarba ir tolerancija kitam. Šių dalykų nūdienos Lietuvoje vis dar stinga, ir G. Kanovičius meniniame tekste, man regis, apie tai prabyla labai aštriai, derindamas paradoksą ir švelnią melancholiją, būdinga ne tik žydų poezijai ar romanui, bet ir litvakų dailės kūriniams. Būtent „Miestelio romansas“ pakišo kol kas dar svarstytiną idėją ateityje palyginti G. Kanovičiaus romanuose vaizduojamos tarpukario Lietuvos miestelio žydiškos gatvės, štetlo, gyvenimą su XX a. pradžios litvakų, emigravusių į Prancūziją bei Vokietiją, tapybos darbais, juose užfiksuotais žydiškojo mąstymo ir jausenos fenomenais. Juk šių dienų Lietuva ir masinė emigracija, kalbant apie ją be dirbtinio dramatizmo, yra labai susijusi su tomis aplinkybėmis, kurioms esant tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje žydams neliko vietos. Skanduojama „Lietuva lietuviams“, tačiau patys lietuviai iš savęs atima galimybę, teisę ir net pareigą susisaistyti su gimtąja vieta, šalimi ir joje rasti egzistencijos prasmę. Kai vis dėlto įsigyvenama Tėvynėje, tuomet literatūra tampa svarbi, visų pirma, kaip gimtosios kalbos erdvė.

Šiuo požiūriu, man regis, labai svarbi yra A. Žagrakalytės knyga „Eigulio duktė: byla F 117“. Tik toks romanas ir gali išplėšti nūdienos skaitytoją iš reklaminių šablonų, masinio skonio tekstų. Individualizuota romano kalba – tai beveik savaiminė vertybė, kuri dar labiau sustiprėja, kai, versdamas A. Žagrakalytės knygos puslapius, skaitai apie gyvus ir neregėtai įtaigiai sukurtus personažus. XIX a. kalba romane nėra stilizacija – tai gilus ir egzistencinis pasakotojo praeities patyrimas, jau neleidžiantis skaitytojui svarstyti bendrybių, visa pasakotojo patirtis be dirbtinių apibendrinimų virsta dokumentu apie tautos likimą. Viename iš savo romanų Milanas Kundera yra parašęs formulinį sakinį: „Einmal ist keinmal“ (vok. „Vienas kartas yra nesvarbus“). A. Žagrakalytė literatūros tekstu atskleidžia tiesą, kad tai, kas kartą įvyko, kartosis nuolat. Po pirmojo karto visada bus antrasis. Visomis prasmėmis: ir moraline, ir kultūrine, ir politine, ir ideologine. Kol pagaliau visas prasmes sujungs istorija, virtusi individualiąja atmintimi. Savo literatūroje turėdami tokio registro kūrinių, kokie yra G. Kanovičiaus ir A. Žagrakalytės romanai, jau nesame taip lengvai ir naiviai paveikūs istorijos klastojimui. O grėsmių, kaip rodo daugelio aptarinėjami pastarųjų mėnesių įvykiai, tikrai yra. Literatūra, istorinis romanas šiomis aplinkybėmis vėl veržiasi į avangardo gretas, kuriose pavojingiausia ir niekada nebus šiltai, migdančiai ir sočiai ramu.

Eseistika praėjusiais metais, man regis, tikrai užleidžia pozicijas tradiciškesniems prozos žanrams. Šį reiškinį (nemenkindamas asmeninės refleksijos vertės ir svarbos) siečiau su didesne prozos teksto autoriaus ir pasakotojo orientacija į išorinę tikrovę, kuri jau neleidžia mėgautis savo atvaizdu kalbos veidrodyje. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad visa literatūra virto socialine. Anaiptol. Tačiau pati tendencija (kaip minėjau, ir G. Kanovičiaus romane) ieškoti kito asmens dėmesio stiprėja. Net ir esė autoriai jau nėra patys sau „pakankami“ ir tik savimi besidomintys. Kaip vieną ryškiausių išskirčiau Aistės Kisarauskaitės eseistikos knygą „39 salto mortale“. Maksimalios įtampos ir kartu stebėtino stilistinio lengvumo lydinys, bylojantis apie tai, kad žmogui visada reikia kito asmens, kitokios patirties, kad gyvenimas tęsiasi tik su kitais žmonėmis. Ši A. Kisarauskaitės knygos ypatybė „susikalba“ su Leonido Donskio knygos „Paralelinės tikrovės“ vienu pamatinių teiginių: ilgą laiką paliktas vienas, žmogus virsta monstru.

Prašomas svarstyti apie „mūsų laikų herojų“, prisimenu José Ortegos y Gasseto esė „Mūsų laikų tema“. Savo „laiko temą“ filosofas traktuoja kaip uždavinį, kurį reikia spręsti: būti gyvybingiems Tiesos, Gėrio ir Grožio akivaizdoje. „Mūsų laikų herojų“ suprantu kaip individualybę, kuri kiekviena proga demaskuoja mūsų aplinkos (nesakau „visuomenės“) spektakliškumą ir dalijasi šia „kaukių plėšytojo“ patirtimi su skaitytojais. Kaip vis dar labai aktualią problemą įvardyčiau mūsų vengimą būti visuomene – gyventi viešąjį gyvenimą, o ne tik suktis darbo ir poilsio karuselėje. „Mūsų laikų herojus“ man yra pabudusio mąstymo viešasis asmuo, nestokojantis atminties, derinantis savo individualizmą su Kito vertybėmis, kritikuojantis tai, kas tik pasirodo, bet ko iš tiesų nėra. Taigi „mūsų laikų herojus“ nėra spalvinga figūra, kuri visada šypsosi ir juokiasi, kuri gerai atrodo, niekada nesensta, žiūri ne toliau savo nosies galiuko. Manau, rašytojui tapti tokiu narciziniu tipu yra mažiausiai galimybių ir pagundų, nebent jis rašytų visišką „popsą“. Apie šį literatūros reiškinį reikėtų plačiau kalbėti ir rašyti jau kitomis progomis, čia tenkinantis tik prielaida, kad rimtai literatūros kritikai nederėtų užmerkti akių, pamačius populiariosios literatūros kūrinio viršelį, – man regis, dabar itin reikalingas sąmoningas ir su vertybėmis nesipykstantis meilės romano ar detektyvo vertinimas, kuris atskleistų ne hermetinį aukštosios kultūros uždarumą, o gyvą literatūros procesą, daug pasakantį apie skaitytoją. Kritiko užduotis – neleisti tam skaitytojui būti suklaidintam.

 

Giedrė Kazlauskaitė

Stebiuosi, kad manęs vis dar ima ir paklausia tokių dalykų, nors stengiuosi reguliariai apsiskelbti, kad nepuolu skaityti naujų knygų. Tiesa, visiškai nesidomėti neįmanoma, nes nori nenori paskaitinėji kultūrinę spaudą, o dauguma knygų ir sudarytos iš publikacijų joje. Nors meluoju, įmanoma; tik tektų kategoriškai atsiriboti nuo bet kokio spaudos skaitymo, ką sėkmingai ir padaro kai kurie literatūros doktorantai, literatūrologai, kultūros leidinių darbuotojai ir kt. Bet jie – ne mano kelrodė žvaigždė. Tačiau pripažįstu išnykusį kultūrinės spaudos godulį: dabar labiau atsirenku, kad negaiščiau laiko. Jeigu turiu įspūdžių apie knygą, parašau recenziją. Pasitaiko recenzijų, ties kuriomis vargstu metus ir daugiau, jas rašyti sunku.

Šiais metais įtemptai apmąsčiau knygų reklamos klausimą. Tarkime, Metų knygos rinkimų rezultatai rodo, kad paprastai laimi reklama. Nenuostabu, kad Aidui Marčėnui savaip gėda juose dalyvauti. Neturiu nieko prieš laimėjusias knygas ir jų autorius: kai kurie net labai simpatiški, ir knygos puikios. Stebiu mechanizmus: gyvenimą feisbuke galima „sudizaininti“ ir parodyti kaip itin atraktyvų. Naiviųjų sekėjų gali būti labai daug: jie tikrai neatpažins falšo. Tai padeda pardavimams ir savivertei. Bėda, pasitaiko egzempliorių, kurių tikslas nėra įdomus, laimingas ar turtingas gyvenimas. Jie susigyvena su savo kompleksais ir jiems tai patinka. Turbūt gėda – ir literatūroje, ir gyvenime labiau imponuoja tokie patys, kompleksuotieji. Su kitais irgi išmoksti vienaip ar kitaip bendrauti, nelaikai jų blogesniais. Bet nelaikai ir geresniais. Kaip tik dėl to nesugebėčiau dirbti reklamoje. Kita vertus – pagarba tiems, kurie nieko nebedaro nemokamai! Tik nenorėčiau tapti tuo, kas yra jie.

Pavyzdžiui, Audronės Urbonaitės interviu per radiją ir televiziją buvau tiesiog atakuojama: bent dviejuose iš jų autorė spontaniškai apsiverkė. (Neišjungiau, nes moterims rašytojoms tariuosi turinti jautresnę klausą.) Matyt, tuo galima aiškinti šiaip jau neprastus jos romanų pardavimus. Tačiau erzina nuolatinis vulgarokas savęs piršimas ir gerbėjų pataikavimas. Pradeda vaidentis savigarbos reikalai. Išlenda instinktas spyriotis prieš bet ką, kas reklamuojama įkyriais būdais. Nesu skaičiusi nei „Vilko valandos“, nei „Silva rerum III“. Turbūt labai daug praradau, tačiau autoriai irgi prarado – mane, vieną skaitytoją.

Beje, apie moteris rašytojas. Neseniai pagavau save begalvojančią, kad labai artimai nesibičiuliauju nė su viena iš jų. Pabandžiau apie tai pasikalbėti su vienu draugužiu ir jis, iš anksto atsiprašinėdamas, kad požiūris seksistinis, paaiškino taip: „Pastebėjau, kad moterys literatės daug nuoširdžiau trokšta karjeros, daug mažiau rūpindamosios pačiu rezultatu – kokio jis lygio. Svarbu, kad tik duotų dividendų.“ Tikrai, irgi atsiprašau už seksizmą, ir čia jokiu būdu ne apie visas praėjusių metų autores. O gal pastaruoju metu taip atsitiktinai pasitaikė?.. Nors bendruomenėje, kurioje dominuoja vyrai, tai tarsi ir pateisinama. Ir vis tiek, nesibičiuliauju ne dėl to.

Literatūra, kuri negabiai manifestuoja politkorektiškumo idėjas, dažniausiai apskritai balansuoja ant ne literatūros ribos. Nors autoriai, matyt, jaučiasi švietėjais ir pirmeiviais, kad „drįsta“ apie tai kalbėti. Deja, jų kalbėjimas atrodo kaip nevykusi reprodukcija to, ką savo tekstuose ar socialinių tinklų paskyrose jau senokai suformulavo originalesni publicistai. Konfliktai tarp „konservatyviųjų“ ir „pažangiųjų“ baisiai primityvūs, todėl neįdomūs. Paprastai kaunamasi laikraštinėmis klišėmis („provincialus kaimas su agrarine literatūra“, „pakuliniai sijonai“, „sovietiniai nostalgikai“, „genderistai“ ir pan.), net bloga darosi cituoti. Aktualesnis reiškinys – literatų tapatybės problema: skirtingi vieni į kitus žiūri pašaipiai, mat reikia kažkaip steigti save. Tebegalioja (ir, jaučiu, dar ilgai galios, nes randa patvirtinimų tikrovėje) romantinė rašytojo ir akademiko priešprieša. Rašytojas – intelektualinio pajėgumo stokojantis tinginys, o mokslininkas – toks beveik nuo J. W. Goethe’s „Fausto“ laikų nepakitęs personažas: „Teorija, brolau, sausa šaka...“ Tikiuosi, suprantate, kad su šiomis tapatybėmis gyventi yra labai smagu.

Ir tiksliai galiu suformuluoti, ko trūksta (argi nebuvo tokio klausimo?): kritikui – profesionalo arogancijos prieš diletantą, rašytojui – kuo įžūliausios puikybės visuomenės atžvilgiu. Visuomenės, kuri tikrai nebėra tokia pati, kokia buvo, ir dar sparčiai keisis. Nebūtina vaizduotis, kad eini su ja ranka rankon.

 

Audinga Peluritytė

 

Vyno virsmai naujausioje lietuvių literatūroje

Jei galėtume knygas degustuoti taip pat, kaip metų derlių – vyną, obuolių sultis ar bent obuolius! Paragavai, pagurkšnojai beaujolais nouveau bet kurioje Paryžiaus vyninėje, ir jau šiek tiek gali pasakyti apie praėjusius metus. Vyno ir literatūros paralelę sumąstė gurmaniškų polinkių žmonės, tačiau kartais atrodo, kad lietuvių literatūros situacijai nušviesti vyno degustacijos įgūdžių gali ir pritrūkti. Vengrų (vyno šalis) literatūrologas Endre Bojtćras, keletą dešimtmečių sekęs visos Europos literatūros naujienas, ne kartą yra teigęs, kad tik pagal prozos kokybę galima spręsti apie literatūros pasiekimus. Poezija klesti ir taip, šis Lietuvoje itin simbolišką vertę išsikovojęs menas savo vidutinišku vidurkiu yra nesunkiai aptinkamas bet kurioje išsilavinusioje visuomenėje. Poezija yra nelyg bendrasis kultūros lygmuo, o štai proza – aukštasis kultūros rodiklis.

Galbūt kaip ir prancūzo Frederico Beigbederio meilė – beaujolais nouveau, taip ir šviežia proza tveria trejus metus: vėliau ji arba įsišaknija visuomenės atmintyje ir nusėda į tradicijos sluoksnį, arba išsivadėja visais savo aromatais. Poezija aukštosiomis akimirkomis, ypač tokioje nestabilioje politinėje atmosferoje, kokia yra lietuvių, pajėgi sutelkti tautą momentiniam svaiguliui bet kurią akimirką, o proza yra inertiška, nespėjanti su laiku. Kol perskaitysi trijų ar keturių šimtų puslapių romaną, kai kurie realybės įvykiai, žiūrėk, jau ir pasibaigė. Kita vertus, į momentinius įvykius gal kiek greičiau reaguoja eseistika ar novelių knygos, nors ir jos netampa literatūrine žurnalistika.

Tačiau romanams, kurie nukloja Vilniaus ir tarptautinių knygų mugių stalus ir kurie yra tapę tarptautiniu literatūros standartu, reikia didesnės laiko distancijos. Jų reikšmė matuojama dešimtmečiais, o konkreti pasirodymo data nėra svarbi. Tiesa, romanų gausa lietuvių literatūra pasigirti negali, ir gal tai gerai, nes apsakymų ir novelistikos meistrystė, bent jau man, kai kuriais atvejais atrodo artimesnė skaitymo, o tiksliau – teksto malonumui – dėl taupaus formato.

Vertinant tai, kas mūsų literatūroje nutiko nuo pernai pavasario iki šio, negalėčiau užfiksuoti lūžio momento. O kokie gi vynuogienojai suvešėjo Lietuvoje 2013 metais?

Lietuviškojo alaus ir midaus meniu skaniausias gėrimas – vis dar puikiai rašančio Romualdo Granausko kūriniai „Šventųjų gyvenimai“ (2013), „Išvarytieji“ (2013). Sunku paaiškinti šios prozos poveikį, bet jei atsivertei R. Granausko knygą, neperskaičius padėti ją sunku. Kalba ir vaizdas sukimba į gyvą darinį, nelyg tampa kūnu, kuris išpildo šventės lūkesčius ir pasotina dvasią. Atrodo, kad šioje etninės literatūros tradicijoje galėtume įžvelgti ir tęstinumą. Be Birutės Jonuškaitės „Užsagstyk mane“ (2011), yra ir jauno prozininko Vytauto Varaniaus knyga („Tobula blyški mėnesiena“, 2013).

2013 m. Lietuvos knygų derlius pažymėtas skaudžių netekčių ženklais, kurie verčia iš naujo įsižiūrėti į šiuolaikinės literatūros dirvožemį, permąstyti mūsų žemės vaisingumo galias. Juk šis dešimtmetis – jau be Ričardo Gavelio stipraus intelektualinio viskio, be Jurgio Kunčino kraują kaitinančio brendžiuko (iš dzūkiškų uogų vaisių), be Gintaro Beresnevičiaus prozos aperityvo, be Ramūno Klimo chinon (iš Panevėžio krašto vynuogių), be Antano Ramono rafinuotos sakės, be Jurgos Ivanauskaitės portveino iš lietuviškų obuolių.

Na, gal tie gurmaniški gėrimai pernelyg plati metafora, dar skaitytojams pasidingos, kad prisiskaičiusi per daug lietuviškų knygų, vis dar giliai panirusių į sapnų ir stebuklų pasaulius, ėmiau ir supainiojau šiaurės ir pietų regionus. Kita vertus, lietuvių literatūra šiandieną pasižymi tuo, kad jau įveikė tą nihilizmo slenkstį, kuris, pasak Alberto Zalatoriaus minties, išsakytos dar 1998 m., trukdė lietuvių prozos ir pasaulio komunikacijai.

Viena svarbiausių pastarojo dešimtmečio lietuvių prozos ypatybių – naujo pasaulio suvokimo, naujų gaivalų, naujos kalbos atradimai. Nors Vilniaus knygų mugė neatrodo tinkamiausia vieta literatūros procesams atpažinti, vis dėlto jos sutelkta leidyklų ir autorių aibė leidžia svarstyti apie prasidėjusį permainų etapą. Žinoma, prasidėjusį ne šiandien, o šiame dešimtmetyje.

Svarstydami apie literatūros procesus konstatuotume, kad proza stipriausiai išreiškia tradicijos inerciją, bet drauge ir kursto maištą prieš ją. Vienas iš ryškiausių šios inercijos ir maišto požymių – intuityvių asociacijų ir metaforų pynės prozos tekstuose. Tokios kalbos ypatybės būdingos Leonardui Gutauskui („Fragmentai“, 2013), Renatai Šerelytei („Kokonų baladės“, 2014). Ar perspektyvi ši tradicijos ir maišto jungtis, parodys laikas, bet sekant jaunesnės kartos pėdomis, pavyzdžiui, Ievos Toleikytės („Garstyčių namas“, 2009) rafinuotos ir estetiškos vaizduotės vingiais, neatrodo, kad tokia prozos atmaina skubėtų išsisemti.

Mąstydami apie permainas turėtume labai pasigesti magiškojo realizmo meistro Sauliaus Tomo Kondroto, kurio idėjų ir kalbos sprendimai tokio tipo prozą aukštai pakilusią laikė beveik du dešimtmečius. 2004-ieji šiuo požiūriu yra ribiniai, nes po knygos „Meilė pagal Juozapą“ daugiau šio autoriaus knygų nesulaukėme. O šiandieną magiškojo realizmo banga dūžta į sudėtingų psichologinių žmogaus kompleksų ir psichoanalitinių idėjų krantus, kuriais vaikšto Jolitos Skablauskaitės („Sado sindromas“, 2010) ir Jaroslavo Melniko („Kelias į rojų“, 2010; „Maša, arba Postfašizmas“, 2013) knygų herojai. Gotikinės estetikos, fantasmagoriškų idėjų ir apokaliptinių pasakojimų proza, į kurios srautą naujiems vardams ne taip lengva įsiterpti. Pačių jauniausių autorių kūryboje (daugiausia studentiškų konkursų dalyvių) tokios prozos bandymų visada gausu, bet brandžioms formoms subręsti reikia laiko.

Neornamentuotos, minimalistinės kalbos proza galėtų būti vertinama kaip dominuojanti šiuolaikinės lietuvių prozos panoramoje. Šiai programinei klasei galėtume priskirti ir dominuojantį pasakojimą apie Kito – kuris yra čia pat, silpniausias iš visų, vaikas, senukas ar tiesiog marginalas – prisijaukinimą, sužmoginimą ir pavertimą sau artimu. Šią programą savo realistinėje prozoje kultivuoja Bitės Vilimaitės, Vandos Juknaitės, Danieliaus Mušinsko minimalistinio pasakojimo mokykla. Šioje mokykloje subtilius užrašus yra palikęs ir jau minėtas prozininkas A. Ramonas.

Štai toks prozos pasaulis šiandieną atrodo vienas įtakingiausių lietuvių literatūroje, o svarbiausi tokio tipo tekstai yra Danutės Kalinauskaitės („Niekada nežinai“, 2008), Valdo Papievio („Eiti“, 2010), Alvydo Šlepiko („Mano vardas – Marytė“, 2011). Jei paisytų santūresnio kūrinio formato, perspektyvi būtų ir Aleksandra Fomina („Vakar mes buvome saloje“, 2011). Bandymas regėjimo lauke išsaugoti Kitą kaip svarbiausią savęs pažinimo atramą, matyti ir jaunos autorės Vaivos Rykštaitės debiutinėje knygoje („Kostiumų drama“, 2013). Visos šios knygos svarsto asmeninius kultūrinės tapatybės klausimus ir visos pasiekia gelminius egzistencijos turinius.

Šiandieninės lietuvių prozos ir poezijos svarstyklės kokybės požiūriu pastaruoju dešimtmečiu šiek tiek persisvėrė į prozos pusę. Kiekybės požiūriu persvara įvyko jau dešimtmečio pradžioje. Laimei, šiandieninė lietuvių poezija nekelia kokybinių klausimų nei estetinės motyvacijos, nei formos paieškų, nei įvairovės, nei gvildenamų temų, nei keliamų idėjų požiūriu. Tai viena geriausių meno mokyklų per visą XX a. lietuvių literatūros istoriją, išugdžiusi ypatingą jautrumą kalbai.

Pastarojo dešimtmečio lietuvių poezijos branda yra pasiekusi savotišką klasikos etapą ir vienu žingsniu aplenkusi prozos eksperimentą. Minimalistinė lietuvių poezijos kalba – Donaldo Kajoko („Kurčiam asiliukui“, 2011), Kornelijaus Platelio („Ir mes praeiname“, 2011), Almio Grybausko („Žuvys“, 2007; „Apžvalgos spiralė“, 2008), Vytauto Rubavičiaus („Vertas“, 2006), Aido Marčėno (nuo „Pasaulių“, 2008, iki „Tuščia jo“, 2013), Gintauto Dabrišiaus („Joju vienas“, 2012), Daivos Čepauskaitės („Nereikia tikriausiai būtina“, 2004), Jono Kalinausko („Mano sodo vagis“, 2013), Gintaro Grajausko („Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“, 2004; „Eilėraščiai savo kailiu“, 2008), Viktoro Rudžiansko („Vienas“, 2013) – suformavo tokią taupios ir subtilios stilistikos tradiciją, kurią dar kelis dešimtmečius eksploatuos jaunesni autoriai, mėgausis skaitytojai, tyrinės literatūrologai. Gražiai tokią brandą liudija ir jauniausios kartos poeto Mindaugo Nastaravičiaus knyga „Mo“ (2014).

Žinoma, vis dar gyvuoja ir žodingoji poezija: Vlado Braziūno („Fontes amoris“, 2012), Antano A. Jonyno („Kambarys“, 2011), Gražinos Cieškaitės („Žodžiai kaip stigmos“, 2013), Dovilės Zelčiūtės („Džuljetos suknelė“, 2013), Rimvydo Stankevičiaus („Patys paprasčiausi burtažodžiai“, 2010; „Ryšys su vadaviete“, 2012), Arno Ališausko („Rentgeno nuotraukų albumas“, 2007), Gintaro Bleizgio („Su grojančiom kraujo gėlėm“, 2004; „Žiema, ruduo, vasara“, 2007), Gyčio Norvilo („Išlydžių zonos“, 2012). Šių autorių poetinis žodingumas turi savo strategiją ir kryptį: ne tik subtilios lingvistikos ir etnologijos, bet ir metafizinės su skepsio elementu, poezijos žvilgsnį iš aukštai nuolat pervedančios į pasaulį, esantį čia.

Jaunesnieji irgi žodingi: Domantas Razauskas („Takas į tylą. Lietaus kambarys“, 2010), Indrė Valantinaitė („Pasakos apie meilę ir kiti žvėrys“, 2011). Taip pat ir jauniausieji: Tomas Taškauskas („Audrapaukščio monologas“, 2008), Vainius Bakas („Pretekstai“, 2010). Vis dėlto vertinant naujausios poezijos galias, bent jau kiekybinės koncentracijos požiūriu, jėgos pastebimai senka. Jau nebesitiki sulaukti tokio kūrybinio proveržio, kokiu pasireiškė Jono Aisčio, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio poetinės kartos. Kūrybingų žmonių galias vis labiau paveržia kinas, juos patraukia kitų kalbų, kitų saviraiškos galimybių horizontai. Tačiau kalbos eksperimento mokykla, kurią išėjo lietuvių poetai, ilgam sutvirtino ir lietuvių kalbos bei kultūros galias.

Iš netikėčiausių 2013 metų atradimų poezijos vynuogynuose – Giedrės Maybe pirmoji eilėraščių knygelė „Sapno sodų nemigos“ (2013), iš gražiausių – A. A. Jonyno ir Algio Griškevičiaus knyga „Upė teka apačioje“ (2014), kurios poetinis ir vaizdinis poveikis, mano galva, yra beveik tobulas. Žodis beveik reikalingas ne tik savikritinei lietuvių literatūros sveikatai palaikyti, bet ir Vilniaus nepriklausomybei išsaugoti. Žinoma, kiek šypsausi, bet tik virš gero vyno upės stovintis miestas gali lengviau atsidusti: upė – apačioje.

Pastarojo dešimtmečio lietuvių prozos pažinimui kalbos eksperimentas irgi aktualus. Galbūt ir todėl, kad poetai į šią veiklą prozoje taip pat nemenkai įsipainioję. Pavyzdžiui, D. Kajoko romanuose „Kazašas“ (2007) ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2013) kalbos eksperimentas tampa siužeto idėjine ašimi. „Ežere...“ einama dar toliau, iki krikščioniškosios filosofijos idėjų, tačiau siužeto lygmuo lieka kaip poetinės kalbos eksperimentas. Radikaliausiai šis eksperimentas sprendžiamas rašytojo Andriaus Jakučiūno „Tėvynėje“ (2008) ir „Lalagėje“ (2012). Kažkodėl A. Jakučiūno proza primena prieš penkiolika metų savo prozos eksperimentais stebinusį Marių Ivaškevičių. Tai buvo kažkas tarp D. Kajoko poetinės prozos ir A. Jakučiūno kalbos poetikos. D. Kajoko galynėjimasis su tikrovės empirika iš esmės skiriasi nuo valingų A. Jakučiūno pastangų sintakse (taip sakė Jūratė Sprindytė, o man patiko) sutvarkyti patiriamo pasaulio srautą.

D. Kajokas kliaujasi intuityvia ir filosofiškai motyvuota aukštųjų patirties akimirkų percepcija ir savo prozos bei esė tekstuose dėlioja poezijos tekstui būdingas idėjas. Kaip ir A. Jakučiūnas, D. Kajokas savo prozoje susiduria su kalbos kaip žmogaus sąmonės riba, kurią perskrieti galima semantinių asociacijų pliūpsniais, pasitelkiant paradokso techniką, meditacines patirtis. Iš čia D. Kajoko prozos pavojai ir į poezijos perspektyvą grįžtančios galimybės. A. Marčėno prozos bandymai (eseistika „Sakiniai“, 2013) tokių pavojų išvengia tik todėl, kad eseistiniuose fragmentuose nesiekiama poezijos aukštumų, o tik fiksuojamas prozinio kalbėjimo ir kritinės savimonės ryšys. Svarstymai apie pasaulio sąrangą bei esmę iš proziško teksto į poezijos idėjų lygmenį išsprūsta retai ir tik netyčia.

Duok Dieve, kad į poezijos, kritikos ar net į filosofijos aukštumas kylanti eseistika neišnyktų iš mūsų literatūrinio lauko. Šiandieną eseistikos ryšys su prozinio pasakojimo srautu atrodo kiek aptrupėjęs, tačiau tarpžanrinės refleksijos galias jis dar parodys menotyros, literatūrologijos, grynosios filosofijos tekstuose. Gal esė atradimo džiaugsmas ir priblėsęs, bet mokykla jau yra, su visais variantais ir galimybėmis.

Geras eseistikos ar romanų knygas išleidę poetai pramina taką: be minėtų D. Kajoko ir A. Marčėno, prozos keliu suka G. Grajauskas, D. Zelčiūtė, taip pat ir Agnė Žagrakalytė. Atvirkščias procesas – judėjimas iš prozos į poeziją – šiuo metu nevyksta (regis, viena išimtis – B. Jonuškaitės eilėraščių knyga „Vaikas pražilusiom akim“, 2004). Dar turime prozišką Giedrės Kazlauskaitės debiutą, jau visai brandžią geros poezijos knygą („Heterų dainos“, 2009). Lietuvių poezija iš tikrųjų yra aukštos kokybės, ir jei tikros prozos knygas sumanytų leisti   R. Stankevičius (jau yra išleidęs nedidelę apysaką), G. Bleizgys ar M. Nastaravičius, tų knygų meninė kalbos kokybė būtų garantuota. Kiek iš to naudos lietuvių prozai – kitas klausimas. Lietuvių prozoje su idėjomis kiek striuka, bet geros poezijos kalba prozos tikrai nesugadins.

Jei grįšime prie prozos klasifikacijos į vyno rūšis, teks pripažinti, kad sidro poetai yra prigaminę bene daugiausia. Tačiau poeto Sigito Parulskio proza (nuo „Miegas ir kitos moterys“, 2005, iki „Mano tikėjimo iltys“, 2013), o eseistika dar ryškiau nei proza, yra ne poetinės padermės. Ir tai viena įdomiausių tendencijų naujausioje lietuvių literatūroje. Svarbiausi šios prozos bruožai – aktualių temų kritinė analizė su išplėtotu prieštaringu siužetu, stipria ironijos doze ir gebėjimu daryti netradicinius apibendrinimus. Šalia S. Parulskio matytųsi visa plejada tokios populiariosios analitinės prozos autorių.

Giedra Radvilavičiūtė („Suplanuotos akimirkos“, 2004; „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, 2010) – viena savičiausių šios plejados figūrų. Ją laikytume diktuojančia literatūros madas, jei gebančių taip meistriškai kirpti tikrovės audinį ir taip sutvirtinti kalbos siūles būtų daugiau nei vienas kitas. Arba viena kita. Deja, kol kas tėra G. Radvilavičiūtė.

Gal vyno degustacijos požiūriu mes turime naują vynuogių veislę – ne tautinę, ne etnografinę, o universalią, tačiau vis dėlto visiškai lietuvišką. Undinės Radzevičiūtės knygos (nuo „Strekaza“, 2003, iki „Žuvys ir drakonai“, 2013) ir būtų dar viena vynuogių rūšis, kuri į lietuvių literatūrą atklydo tik pastaruoju dešimtmečiu.

Šalia minėtų autorių norėtųsi įrašyti ir Laurą Sintiją Černiauskaitę. Prisimename jos „Liučė čiuožia“ (2003), „Medaus mėnuo“ (2011), tačiau labiausiai išskirčiau knygą „Kambarys jazmino krūme“ (2009) – dėl pasiekto pasakojimo meistriškumo, dėl įveiktos pagundos herojų jausmus ir emocijas skandinti metaforų jūrose. Perteklinė metafora tiesiog prieštarauja psichologiškai niuansuotai šios prozos programai, tačiau L. S. Černiauskaitė, atrodo, ir pati vaduojasi iš metaforų labirinto, nors visai išsivaduoti, žinoma, neprivalo. Pati savaime metafora yra meno pamatas, vaizduotės galia perkelti, transformuoti, sukeistinti pasaulį. Išsivaduoti tegalima iš išaugtų transformacijos klišių, ribojančių organišką vaizduotės plėtrą individualia, nesupainiojama kryptimi.

Į šią neapibrėžiamų, individualistinių vynuogių klasifikacinę schemą galėčiau įrašyti ir daugiau autorių, kurių analitinis mąstymas, ironijos geluonis ir logiški apibendrinimai verčia matyti literatūrinį gaivalą, atnaujinantį požiūrį į pasaulį. Tik kažkaip nepatogu tokius senbuvius kaip Juozas Erlickas („Ateinu su šaukštu“, 2011; „Išeinu iš krašto“, 2013) ar Herkus Kunčius („Pijoko chrestomatija“, 2009) laikyti dešimtmečio naujiena. Šiam derliui jau ir du, ir trys dešimtmečiai, jis yra stiprus, todėl nepratusiems reikėtų vartoti saikingai.

Į šio dešimtmečio atradimų analitinės, ironiškos, ne poetiškos prozos lauką įrašyčiau Paulinos Pukytės („Jų papročiai“, 2005; „Bedalis ir labdarys“, 2013) ir Sandros Bernotaitės kūrybines ambicijas. Jautrumas, bet ne sentimentalumas, ir neprisitaikymas kaip individualios nepriklausomybės forma yra šių autorių skiriamasis bruožas. Be abejo, tų bruožų yra ir daugiau, trumpoje apžvalgoje neįmanoma jų visų atskleisti. Man patinka šių autorių kūrybinio nesusireikšminimo laikysena ir motyvuotas noras komunikuoti gyva kalba. Pasiekusi knyginį tekstą kalba ne visuomet tokia išlieka, bet šioms autorėms sekasi.

Pastarojo dešimtmečio lietuvių proza tiesiog pasviro į nuotykių zoną. Aišku, vyno poveikis pasižymi ir šia savybe: susvyruoja ne tik horizontas, traukos dėsniai darosi komplikuoti. Galbūt ir nesu aktyvi vyno degustatorė, bet iš literatūros visada tikiuosi rūšinio vyno fermentacijos. Lietuvių fantastika, kuri lietuviškuoju pavidalu rodosi vis dažniau ir kuri seniai pralenkė detektyvo bandymus, man siūlo kažką tarp stalo, desertinio vyno arba rašalo, bet putojančio pasiūlo nedažnai. Šie metai ypatingi.

Ir ne tik dėl Andriaus Tapino „Vilko valandos“ (2013), išsiveržusios į Patriotų desantą ir Metų knygos titulą. Mane nustebino ir R. Šerelytės „Kokonų baladės“ (2014). Fantastiškesnių knygų visomis prasmėmis reikėtų ir paieškoti, nes siužetiniams netikėtumams, išbandomiems nežabotos fantazijos, kartais pristinga atpažįstamų ženklų. Jei tai socialinė fantastika, tuomet socialumo ženklai ne visada referentiški man pažįstamai aplinkai. Bet gal aš nepažįstu aplinkos, kurioje šiandien yra atsidūręs „mūsų laikų herojus“. Tos, kuri dominuoja „Kokono baladėse“ – tikrai ne, nes ji priklauso kitos planetos puskatinių rasei ir antigravitacijos sąlygomis vyno rašalo vartoja daugiau nei dera.

Kita vertus, jei brendžio, pagal autorės sumanymą, toje planetoje nerasta, rašalo referencijos gal ir užtenka tokios fantasy begalinės transformacijos būsenoms suprasti. O kur dar metaforų, palyginimų ir epitetų gausa? Visa tai liejasi nelyg vyno upės. Jei ne humoristinis tonas, kurio šioje knygoje nestinga, vargu ar pavyktų grįžti iš sapnų ir stebuklinių pasakų į savo žmogišką sąmonę. Fantastinė R. Šerelytės knyga man pasirodė vertinga savo kone jusline nejuslinius reiškinius aprašančia kalba. Nieko panašaus nebuvau skaičiusi.

Nors diplomuotas fizikas Jonas Grigas „Literatūros ir meno“ puslapyje („Nuo Frankenšteino iki Lorenco“, 2014 m. kovo 7 d., Nr. 3464) kviečia grįžti prie mokslo ir bent jau fantastikos srityje vaizduotei suteikti įrodomo patrauklumo, lietuvių mokslinė fantastika yra fantazijos eksperimentų stadijoje.

Ir čia ne tik Vytauto Leščinsko „Daktaro Lorenco“ (2009) ar „Paskutinio eksperimento“ (2012) eksperimentai, stokojantys, pasak J. Grigo, mokslo matmens, bet ir Petro Venclovo vienas mažųjų romanų („Peržengti ribą“, 2013), ir Romualdo Drakšo knygos „Žmogus“ (pasiekusi ir amerikietiškąjį skaitytoją: „Man. The Awakening“, 2009) ir „Žmonija“ (2009) signalizuoja apie kitokio pobūdžio problematiką. Techninis tokios prozos mechanizmas nesusisiekia arba su kalbos galimybėmis, arba su egzistencinės patirties gelme. Kaip ir J. Melnikas „Tolimoje erdvėje“ (2008), kaip ir Giedrius Vilpišauskas „Vėjyje nuo jūros“ (2008), iki šiol visi Lietuvos fantastai sprendžia toli gražu ne mokslo fantastikos uždavinius: jiems rūpi išskleisti filosofinius egzistencinius, psichologinius tapatybės, netgi politikos aspektus.

Idėja išlaisvinti fantaziją arba vaizduotę pati savaime nėra nei bloga, nei gera, nes nei bloga, nei gera nėra nei pati fantazija, nei vaizduotė. Jei ko ir galima būtų pageidauti, tai iš sapnų ir stebuklų matmens išsiveržusio siužeto, savo logiką apginančio pasakojimo – kuo įtikimesnio, įtikinančio. Ir mokslo sritis ne tokia svarbi, nebūtinai fizika, – gali būti ir chemija, biologija, medicina, psichologija. Bet norėtųsi, kad meninėje kalboje nebūtinieji fantazijos dalykai taptų būtinaisiais, įtikinamais, logiškais.

Bet maža ko noriu. Pradėjusi nuo beaujolais nouveau, pasiekusi A. Tapiną ir R. Šerelytę, pati pradedu svirduliuoti. Apsinuodijimas literatūra, kaip yra perspėjęs J. Erlickas, virsta poreikiu rašyti. Rašyti fantastiką tikriausiai yra įdomiau nei rašyti kritiką. Vis dėlto, kad ir kaip ten būtų, fantastikos tekstai, pasiekę brendžio ar raššalo konsistenciją, galų gale vis tiek sugaruoja į chrestomatijų tomus, į tradicijos eterį, o kritikų staltiesės lieka išmargintos dėmėmis. Ką daryti su tokia staltiese – skalbti ar jau išmesti – tai klausimas, kuris kyla po kiekvienos šventės. Jei neužmerkei jos su druska, teks iešškoti naujos.