Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas. Pagrindinės 1938 m. pasirodžiusio romano „Palūkėk pavasario, Bandini“ temos – skurdas, šeimos konfliktai, gyvenimas bręstančio paauglio akimis ir imigranto identiteto paieškos. Atviraširdžio, naivaus knygos herojaus Arturo Bandinio istoriją J. Fante atskleidžia su ypatinga šiluma, stebinančiu psichologiniu įžvalgumu ir taiklia, subtilia ironija. Kol kas lietuvių kalba yra pasirodęs vienintelis rašytojo romanas „Paklausk dulkių“ (vertė Saulius Repečka, „Kitos knygos“, 2008).

 


 

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

 

Jis ėjo klampodamas per pusnis. Buvo perpykęs. Jo vardas – Svevas Bandinis, gyveno šitoj pat gatvėj, tik už trijų kvartalų. Sušalęs į ragą, batuose žiojėjo skylės. Tąryt skyles buvo užkamšęs kartono gabaliukais nuo makaronų dėžutės. Makaronai imti į skolą. Kišantis kartoną į batus mintis apie tai jam nedavė ramybės.

Jis nekentė sniego. Buvo mūrininkas, o sniegas kaipmat sustingdo ant plytų klojamą skiedinį. Jis traukė namo, tik kokia prasmė tenai grįžti? Vaikystėje gyvendamas Italijoje, Abrucuose, irgi nekentė sniego. Juk kai nešviečia saulė, nėra ir darbo. Bet dabar Svevas Bandinis gyveno Amerikoje, Roklino mieste, Kolorado valstijoje. Ką tik stūmė laiką „Imperatoriškojoj biliardinėj“. Italijoje taip pat yra kalnų, visai tokių, kaip ir šitie, už kelių mylių į vakarus nuo jo. Lyg milžiniškos baltos suknelės, kybančios tiesiai viršum žemės. Prieš porą dešimtmečių, kai buvo dvidešimties, jis ištisą savaitę badmiriavo tarp šių atšiaurių snieguotų suknelių klosčių. Kalnų namelyje mūrijo židinį. Siaučiant žiemai ten likti pavojinga. Tačiau anuomet pavojus pasiuntė velniop, – juk buvo vos dvidešimties, be to, Rokline turėjo merginą ir jam reikėjo pinigų. Galiausiai kvapą gniaužiantys speigai visą namelį kone palaidojo po pusnimis.

Tas nuostabus sniegas jam niekada neduodavo ramybės. Vyriškis nė pats nesuprato, kodėl neišvyko į Kaliforniją. Jis pasiliko Kolorade, tarp pusnių, ir dabar kur nors kraustytis buvo jau per vėlu. Nuostabus baltas sniegas – tarsi nuostabioji Svevo Bandinio žmona, tokia blyški ir tokia išradinga, laukianti jo baltuose pataluose viename iš namų šiek tiek tolėliau. Riešutų gatvėje Nr. 456, Rokline, Kolorade.

Svevo Bandinio akys nuo šalčio net ašarojo. Jos buvo rudos, švelnios, moteriškos. Ateidamas į šį pasaulį jas pavogė iš savo mamos, nes po gimdymo ji taip ir neatsigavo, vis sirgo, o jos žvilgsnis nuolat būdavo apsiblausęs, kol galop vieną dieną ji mirė. Tuomet atėjo eilė Svevui žvelgti į šią ašarų pakalnę švelniomis rudomis akimis.

Svevas Bandinis svėrė šimtą penkiasdešimt svarų ir turėjo sūnų vardu Arturas, kuris mėgo čiupinėti jo apvalius pečius ir justi po oda besirangančias „gyvates“. Svevas Bandinis buvo dailus, raumeningas vyriškis, kadaise vedęs moterį vardu Marija, kuriai pakakdavo tik pagalvoti apie jo raumeningas strėnas, ir jos kūnas bei siela tuojau pat sutirpdavo tarsi pavasarinis sniegas. Marijos oda buvo tokia baltutėlė, kad pamatęs šią moterį galėjai pamanyti, jog žvelgi į ją pro alyvų aliejaus plėvelę.

Dio cane. Dio cane. Tai reiškia – šuniškas Dievas. Svevas Bandinis siuntė šiuos keiksmus sniegui. Ir kurių galų šįvakar jam reikėjo prapilti dešimt dolerių lošiant pokerį „Imperatoriškojoj biliardinėj“? Juk jis visiškas skurdžius, augina tris vaikus, neišgali susimokėti net už makaronus, ką jau kalbėti apie namą, kuriame ir yra tie trys vaikai ir tie sumauti į skolą imami makaronai. Šuniškas Dievas.

Svevo Bandinio žmona niekada nesakydavo: „Duok pinigų maistui“ arba „Duok pinigų, nes reikia vaikams“, tačiau ji turėjo didžiules juodas akis, liguistai blizgančias iš meilės, ir šiose akyse visada būdavo kažin kas nenusakoma, kažin kaip jos vis tiek slapčia išnarstydavo jo burną, jo ausis, jo pilvą ir jo kišenes. Šios akys buvo tokios liūdnai pastabios, kad kaskart savaime sumodavo, jog ką tik „Imperatoriškosios biliardinės“ kasa gerokai pasipildė. Ak, tos iš proto varančios akys! Jos permatė jį ir visas jo viltis kiaurai, tačiau niekada nesugebėjo įžvelgti jo sielos.

Ir tai gana keista, nes Marija Bandini buvo iš tų moterų, kurios nė akimirkai nesuabejoja, kad visi gyvieji ir mirusieji turi sielas. Ji žinojo, kas yra siela. Žinojo, kad siela – tai nemirtingas dalykas. Nemirtingas dalykas, dėl kurio net nėra ko ginčytis. Siela nemirtinga, ir viskas. Kad ir kas tai būtų, svarbiausia – kad ji nemirtinga.

Marija turėjo baltą rožinį, tokį baltą, kad pametęs jį ant sniego per amžius nesurastum, ir ji melsdavosi už Svevo Bandinio ir savo vaikų sielas. O kadangi jai nuolat stigdavo laiko, ji tikėjosi, kad kur nors šiame pasaulyje kas nors, tarkim, vienuolė atokiame tyliame vienuolyne ar dar kas – bet kas – atranda laisvą minutėlę pasimelsti ir už Marijos Bandini sielą.

Svevas Bandinis turėjo lovą su baltais patalais, kuri jo laukė ir kurioje miega jo žmona, šiltą ir viliojančią, bet brido per pusnis ir svajojo, kaip vieną dieną išras šį tą reikšmingo. Galvoje jam jau sukosi šiokia tokia idėja – apie plūginį sniego valytuvą. Namuose iš cigarų dėžučių buvo padirbęs jo modeliuką. Štai toks sumanymas, o kodėl gi ne? Staiga Svevą nukrėtė drebulys, tarsi nugarą ką tik būtų palietęs šaltas metalas, – jis prisiminė, kaip daugybę kartų įsiropšdavo į šiltą lovą šalia Marijos, kaip žiemos vakarais nedidukas šaltas jos rožinio kryželis it padykęs mažytis žalčiukas glaustydavosi prie jo kūno, ir kaip jis tuojau pat pasislinkdavo į šaltesnį lovos kraštą ir imdavo mąstyti apie miegamąjį, apie namą, už kurį dar nėra atsiskaityta, ir apie nuolat aistros ištroškusią skaisčiaodę žmoną, – ak, tai buvo tiesiog nepakeliama, ir apimtas įsiūčio spyrė iš visų jėgų į šalikelėje pūpsančią didžiulę pusnį, tarsi sniegas pajėgtų sugerti visą žmoguje susikaupusią pagiežą. Dio cane. Dio cane.

Jis turėjo sūnų vardu Arturas, šiam buvo keturiolika ir jis mėgo važinėtis rogutėmis. Vos įsuko į namo, už kurį vis dar neišsimokėta, kiemą, Svevo kojos staiga švystelėjo aukštyn, o pats jis žlėgtelėjo ant nugaros – akies krašteliu dar spėjo pamatyti, kaip Arturo rogutės nuskrieja tiesiai į apsnigtą alyvų krūmą. Dio cane! Kiek kartų tam berniūkščiui, tam mažam išperai, reikės dar kartoti, kad nepaliktų savo rogučių tiesiai ant tako! Svevas Bandinis pajuto, kaip šaltis užplūsta rankas lyg šimtai paklaikusių skruzdėlių. Jis atsistojo, pakėlė akis į dangų ir, kone sprogdamas iš pykčio, pagrūmojo kumščiu Dievui. Po galais, tas Arturas. Tas mažas išpera! Ištraukė rogutes iš pakrūmės ir su šėtonišku užsidegimu nuplėšė pavažas. Ir tik kai rogutės jau buvo nebepanašios į rogutes, prisiminė, kad jos kainavo septynis penkiasdešimt. Stovėjo valydamasis drabužius ir kulkšnyse juto keistą karštį – tai dėl sniego, kurio prisėmė į batus. Septyni doleriai penkiasdešimt centų paleisti vėjais. Diavolo! Ką gi, teks leisti berniūkščiui nusipirkti kitas. Šiaip ar taip, jau seniai norėjo naujų.

Už namą vis dar neišsimokėta. Šis namas – tikrų tikriausias Bandinio priešas. Jis turi balsą, ir su Svevu nuolatos kalbasi, tarsi papūga, amžinai kartodamas vis tą patį. Vos sugirgžda prieangio grindlentės, namas kaipmat užgieda: aš tau nepriklausau, Svevai Bandini, ir niekada nepriklausysiu. Tas pat vis kartojasi ir kaskart prisilietus prie durų rankenos. Ištisus penkiolika metų šis namas tyčiojasi iš jo ir erzina savo idiotiška nepriklausomybe. Kartais Svevui net kildavo noras pakišti po juo dinamito ir susprogdinti velniop. O kadaise namas buvo apsukęs jam galvą, tarsi moteris, kurstanti jos siekti. Tačiau per keliolika metų Svevas gerokai nusivarė nuo kojų ir nusilpo, o namas dėl to tik dar labiau išpuiko. Tik Svevui Bandiniui tai jau neberūpėjo.

Bankininkas, kuriam šie namai priklausė, buvo vienas didžiausių jo priešų. Užtekdavo prisiminti jo veidą ir Svevo Bandinio širdis imdavo plakti taip smarkiai, kad, rodydavosi, tuojau plyš iš įtūžio. Bankininkas Helmeris. Žemės šiukšlė. Pernelyg dažnai Svevui tekdavo stovėti priešais jį ir teisintis, kad neturi pinigų net šeimai išmaitinti. Velnias griebtų tą Helmerį, kruopščiai sulaižyta žile, švelniomis rankutėmis ir verteivos veizolais, kurie, vos Svevas prisipažindavo, kad neturi užtektinai pinigų eilinei įmokai, pasidarydavo panašūs į austres. Svevas tai buvo kartojęs jau daugybę sykių, ir tos švelnios Helmerio rankutės jį kaskart vis gerokai suerzindavo. Su šitokiu žmogumi nederėtų net kalbėtis. Helmeris jį siutino. Jam norėdavosi nusukti Helmeriui sprandą, išplėšti iš jo krūtinės širdį ir stryktelėti ant jos iš visų jėgų abiem kojomis. Prisiminęs Helmerį jis išsyk imdavo bambėti: artėja terminas! artėja terminas! Tai buvo ne jo namai, ir kad šitai prisimintų, jam pakakdavo tiesiog prisiliesti prie rankenos.

Jo žmonos vardas buvo Marija, ir šalia jos juodų kaip anglis akių net tamsa atrodydavo baltesnė. Svevas nutipeno pirštų galais į pakampę ir atsisėdo ant kėdės prie lango su užtrauktomis žaliomis užuolaidomis. Jam sėdantis trakštelėjo keliai. Mariją šis garsas paveikė lyg varpelio skimbtelėjimas, o jis pamanė – argi ne kvaila žmonai šitaip smarkiai mylėti savo vyrą? Kambaryje buvo baisiausiai šalta. Alsuojant iš burnos virto garų kamuoliai. Atsivarstydamas batus jis krioktelėjo tarsi imtynininkas. Tie raišteliai amžinai neklauso. Diavolo! Turbūt greičiau jau jis nukrioš ir išsities mirties patale, negu išmoks normaliai, kaip visi žmonės, susitvarkyti su batų raišteliais.

– Svevai?

– Taip.

– Atsargiai, nenutrauk jų, Svevai. Uždek šviesą, aš atrišiu. Tik nesiusk, nes dar imsi ir nutrauksi.

Viešpatie aukščiausias! Švenčiausioji Mergele Marija! Ir kas tų moterų galvose darosi? Nesiusti? O dėl ko čia siusti? Dieve, kaip noris tėkšti kumščiu štai į šį langą! Jis dar tvirčiau suleido nagus į mazgą. Sumauti batų raišteliai! Ir kam jie apskritai reikalingi? Mhhm. Mhhm. Mhhm.

– Svevai.

– Taip.

– Leisk man. Uždek šviesą.

Kai šaltis surakinęs pirštus, susimazgiusias virveles ne ką lengviau įveikti nei spygliuotą vielą. Nebepajėgdamas susitvardyti timptelėjo jas veik iš visų jėgų. Raištelis pokšteldamas nutrūko, ir Svevas Bandinis kone nusivertė nuo kėdės. Jis atsiduso, tą patį padarė ir jo žmona.

– Ak, Svevai. Tu ir vėl juos nutraukei.

– Fe, – tarstelėjo jis. – O tai ką, turėjau griūti į lovą su batais?

Jis miegodavo nuogas, neapkentė apatinių drabužių, bet kartą per metus, vos pasirodžius pirmajam sniegui, visada rasdavo ant kėdės kambario kampe jam paruoštus naktinius. Kažkada Svevas kreivai šyptelėjęs jų atsisakė ir tais metais kone numirė nuo gripo ir plaučių uždegimo. Tą žiemą, klejodamas nuo karščio ir nevaliodamas daugiau taikytis su tabletėmis bei sirupais, jis šiaip taip prisivertė pakilti iš mirties patalo, nusvirduliavo į sandėliuką ir sučiaumojo kokį pustuzinį česnako galvučių, o tada parsivilko į lovą visa tai kartu su mirtimi išprakaituoti. Marija tikėjo, kad jį pagydė jos maldos, o jam nuo to laiko vienintelė malda tokiais atvejais būdavo šlamšti česnakus, tačiau, Marijos tvirtinimu, juk ir juos sukūrė Dievas, todėl ginčytis su ja Svevui Bandiniui atrodė tiesiog beprasmiška.

Jis juk buvo vyras, todėl apsivilkęs naktinius jausdavosi kvailai. O ji – Marija, ir kiekviena dėmelė ant jo naktinių, kiekviena jų saga ir kiekvienas siūlas, kiekvienas kvapelis ir kiekvienas prisilietimas nutvilkydavo jos krūtinę džiaugsmu, kylančiu, regis, iš pačių žemės gelmių. Jie buvo susituokę jau penkiolika metų, ir jis turėjo nuostabią iškalbą ir puikiai ja naudojosi – dažnai leisdavosi svarstyti apie šį bei tą, tačiau žodžius „aš tave myliu“ ištardavo be galo retai. Ji buvo jo žmona ir prabildavo retokai, tačiau dažnai vis tiek jam pakyrėdavo nuolatiniu „aš tave myliu“.

Svevas priėjo prie lovos, kyštelėjo rankas po apklotu ir užčiuopė vietoje nenustygstantį jos rožinį. Tada šlumštelėjo į patalus ir tvirtai apkabino žmoną, jos rankas ir kojas apsivydamas savomis rankomis ir kojomis. Tai buvo ne aistra, o tik šalto žiemos vakaro padarinys, Marija šiuo atveju tebuvo nedidukė moters pavidalo krosnelė, kurios liūdesys bei šiltumas kadaise jį kaip tik labiausiai ir patraukė. Penkiolika žiemų, naktis po nakties, ir šios moters šiluma bei pasirengimas dalytis savo kūnu su šaltomis kaip ledas jo pėdomis, rankomis ir delnais... Pagalvojęs apie šitokią meilę Svevas atsiduso.

O dar visai ką tik „Imperatoriškoji biliardinė“ susišlavė paskutiniuosius jo dešimt dolerių. Ir kodėl ši moteris neturi nė menkiausio polinkio priekaištauti dėl jo silpnybių? Jis prisiminė Teresą DeRenzo. Mažai trūko, kad būtų ją vedęs, bet Teresa DeRenzo buvo pernelyg pretenzinga, per daug pliurpdavo, o ir iš burnos jai dvokdavo tarsi nuo užsistovėjusio vandens, be to, ši stipri, raumeninga moteris jo glėbyje mėgdavo dėtis esanti gležnutė gėlelė – tik pamanykit! Ir dar: Teresa DeRenzo buvo už jį aukštesnė! Jeigu ji dabar būtų jo žmona, Svevas nė į galvą neimtų, kad prapylė tuos dešimt dolerių pliekdamas pokerį. Pakaktų prisiminti jai iš burnos sklindantį kvapą ar tą niekada nesiliaujantį tauškėjimą, ir jis tik padėkotų Dievui, kad turi progą iššvaistyti savo šitaip sunkiai uždirbtus pinigus. Bet gyvenant su Marija viskas yra kitaip.

– Arturas išdaužė virtuvės langą, – tarė ji.

– Išdaužė? Kaip?

– Pastūmė Federiką ir tas trenkėsi galva į stiklą.

– Kalės vaikas.

– Jis netyčia. Vaikai tik žaidė.

– O tu ką darei? Įtariu, nieko.

– Sutepiau Federiko galvą jodu. Šiek tiek susižeidė. Nieko rimto.

– Nieko rimto! Eina sau, „nieko rimto“! Ar bent įkrėtei Arturui?

– Jis nesitvėrė savame kailyje. Norėjo į vaidinimą.

– Ir tu, aišku, jį išleidai.

– Vaikai dievina vaidinimus.

– Suskretęs mažas išpera!

– Svevai, kodėl taip kalbi? Juk jis tavo sūnus.

– Tu jį išlepinai. Tu juos visus išlepinai.

– Svevai, jis toks pat, kaip tu. Juk tu augdamas irgi buvai padauža.

– Tai jau taip, po velnių! Tik langų brolių galvomis kažkodėl nedaužydavau.

– Bet brolių tu ir neturėjai, Svevai. Užtat nuo laiptų nustūmei tėvą ir sulaužei jam ranką.

– Ką aš kaltas, kad tas mano tėvas... Ai, tiek to.

Jis prisiglaudė tvirčiau ir įsikniaubė į jos kasas. Nuo jų trečiojo sūnaus, Augusto, gimimo žmonos dešinė ausis ėmė kvepėti chloroformu. Šį kvapą ji parsivežė su savimi namo iš ligoninės prieš dešimt metų – o gal vis dėlto tai vien jo vaizduotės vaisius? Jau daugybę metų jis su ja nuolat dėl to susiginčydavo, bet ji ir toliau atkakliai tvirtino, kad jokio chloroformo kvapo dešinėje jos ausyje būti negali. Į šiuos ginčus buvo įtraukti net vaikai, tačiau jie nieko neužuodė. Ir vis dėlto šis kvapas sklido, sklido visą laiką, kaip ir anuomet palatoje, kai jis pasilenkė jos pabučiuoti po galiausiai pasibaigusio, vos jos nenumarinusio gimdymo.

– O jei ir nustūmiau tėvą nuo laiptų, kas iš to? Ką tai turi bendra su Arturu?

– Ar tai dėl išlepimo? Esi išlepęs?

– Iš kur man žinot?

– Tu nesi išlepęs.

Velniai rautų, ką ji čia bando įrodyti? Žinoma, kad jis išlepęs! Teresa DeRenzo jam be paliovos vis kartodavo, kad jis irzlus savanaudis išpaikėlis. Kadaise šie žodžiai glostė savimeilę. Net ir ta mergiotė – koks ten jos vardas? – Karmela, Karmela Riči, Rokio Sakonės draugužė, laikė jį pačiu nelabuoju, o košės galvoj jai tikrai netrūko, – buvo išsimokslinusi, baigusi Kolorado universitetą. Tai štai, net ir ji vadino jį užkietėjusiu nenaudėliu, žiauriu ir pavojingu lengvabūdžiu, vaikščiojančia grėsme jaunoms moterims. Tačiau Marija... Marija manė, kad jis angelas, tyras kaip duona. Fe. Ir ką ji apie tai nutuokia? Juk universitete nesimokė, vidurinės, ir tos net nebaigė.

Net vidurinės, ir tos. Jos vardas – Marija Bandini, o prieš ištekėdama buvo Marija Toskana. Vidurinės taip ir nepabaigė. Savo šeimoje buvo jauniausia, turėjo sesę ir brolį. Tonis ir Teresa – abu su viduriniuoju išsilavinimu. O Marija? Ji buvo tikras šeimos prakeiksmas, nesukalbamiausia iš visų Toskanų – toji mergina viską norėjo daryti savaip ir mokslus nutarė mesti. Neišprusėlė Toskana. Vienintelė be vidurinės atestato, nors galėjo ją nesunkiai baigti, pasimokyti būtų reikėję dar vos pusmetį. Vis dėlto taip ir liko be atestato. Tonis ir Teresa jį turi, o Karmela Riči, Rokio draugužė, netgi baigė Kolorado universitetą. Taip, Dievas išties griežia dantį ant Svevo. Po galais, ir kodėl jam prireikė įsimylėti būtent šią moterį, moterį, kuri neturi net vidurinės atestato?

– Jau visai greit bus Kalėdos, Svevai, – tarė ji. – Pasimelsk. Paprašyk Dievo, kad jos būtų laimingos.

Jos vardas Marija, ir ji nuolat jam primindavo tai, ką jis ir taip žinojo. Negi be jos pasakymo jis nesusiprotėtų, kad Kalėdos jau greit? Štai tau ir gruodžio penktosios vakaras. Ar kai ketvirtadienį vyriškis gulasi miegoti šalia savo žmonos, jam tikrai būtina priminti, kad rytoj bus penktadienis? O ir dar tas berniūkštis Arturas – už ką Dievas jį baudžia, kad turi sūnų, kuris nuolat vis siaučia su tom nelemtom rogutėm? Et, Povera America! Kurgi ne: pasimelskim dabar visi, kad Kalėdos būtų laimingos. Fe.

– Ar tau šilta, Svevai?

Štai kokia ji, visad susirūpinusi, ar jam šilta. Penkių pėdų su trupučiu ūgio, ir tokia tyli, kad niekada negali būti tikras, ar ji miega, ar ne. Tarsi vaiduoklis, visąlaik tūnanti savo lovos lopinėlyje, kalbanti rožinį ir besimeldžianti, kad Kalėdos būtų laimingos. Nieko keista, kad jis nepajėgia išsimokėti už namą, už šį beprotnamį, užvaldytą žmonos – religinės fanatikės. Normali žmona vyrą ragintų, jį įkvėptų, skatintų sunkiausiai dirbti. O Marija? Et, Povera America!

Ji išsmuko iš lovos, tamsoje susirado ant kilimėlio paliktas šlepetes ir į jas įsispyrė. Svevas žinojo, kad dabar ji nueis į vonią, paskui – pažiūrėti, ar jų berniukams viskas gerai, o tada jau grįš visai nakčiai atgal į guolį. Moteris, kuri kas vakarą išsmunka iš lovos pasižiūrėti į tris savo sūnus. Kas per gyvenimas?! Io sono fregato!

Ar įmanoma žmogui bent šiek tiek pamiegoti šiuose namuose, kai juose nuolat kokia nors maišatis ir kai žmona kas vakarą vis šitaip išsmunka netarusi nė žodžio? Sumauta „Imperatoriškoji biliardinė“! Tegu skradžiai tas jų kortas! Atrodo, jau turi surinkęs „pilną namą“ – damas ir dviakes, – o galiausiai vis tiek prapili. Madonna! Ir dar jo prašo pasimelsti, kad Kalėdos būtų laimingos! Gyvenimas eina velniop, o jam – melstis! Jesu Christi, jei Dievas iš tiesų yra, tegu Jis pasako – kodėl viskas taip?!

Ji grįžo, taip pat tyliai, kaip buvo ir išėjusi.

– Federikas persišaldė, – pranešė.

Jis irgi jau seniai persišaldęs – persišaldęs sielą. Jo sūnui Federikui vos suslogavus, Marija tuojau pat puola trinti mentoliu jo krūtinės ir paskui dar pusę nakties apie tai kalba, o Svevas Bandinis savo negandas turi kęsti vienui vienas. Ir skauda jam ne kūną, kur kas blogiau – jam skauda sielą. Ar pasaulyje yra didesnis skausmas už tą, kurį sukelia kenčianti siela? Ar Marija jam padeda? Ar ji bent kartą jo paklausė, kokios naštos jį slegia? Ar ji bent kartą pasakė: Svevai, mylimasis, kaip šiais sunkiais laikais jautiesi? Ar tu laimingas, Svevai? Ar šią žiemą bus įmanoma susirasti darbo, Svevai? Dio Maledetto! Ir ji dar nori, kad Kalėdos būtų laimingos! Kaip jos gali būti laimingos, jeigu net tarp trijų savo sūnų ir žmonos jautiesi vienas kaip pirštas? Batuose žioji skylės, kortose nesiseka, darbo nėra, negana to, paslydęs ant tų prakeiktų rogučių vos nenusisuki sprando – ir po viso to dar tikėtis smagių Kalėdų! Jis juk ne milijonierius. Galbūt juo ir būtų tapęs, jei būtų vedęs tinkamo būdo moterį. Deja, anuomet buvo tiesiog per kvailas.

Jos vardas buvo Marija – Svevas jautė po juo įdubusios lovos minkštumą ir prisivertė nusišypsoti, nes žmona slinkosi vis arčiau, jis šiek tiek prasižiojo, pasitikdamas juos – tris smulkius Marijos pirštukus, kurie palietė jo lūpas ir kaipmat viduje sukėlė švelniausios šilumos antplūdį. Dar po akimirkos ji jau alsavo jam tiesiai į šnerves.

Cara sposa, – tarė jis. – Brangioji žmona.

Sudrėkusiomis lūpomis ji pakštelėjo į abu jo akių vokus. Jis meiliai nusijuokė.

– Nudėsiu, – sušnibždėjo Svevas.

Ji nusikvatojo ir tuoj pat sustingusi sukluso, sukluso, norėdama įsitikinti, kad neprižadino gretimame kambaryje miegančių jųdviejų berniukų.

Che sara, sara, – tarė ji. – Kas bus, tas bus.

Jos vardas Marija, ir ji buvo kantri, laukė jo, glamonėjo jam strėnas, kant- riai bučiavo tai šen, tai ten, kol pagaliau jį užvaldė geismas. Tuomet ji šlumštelėjo ant nugaros.

– Ak, Svevai. Kaip nuostabu!

Jis ėmėsi jos nuožmiai, bet kartu ir švelniai, didžiuodamasis savimi ir galvodamas, kad ne tokia jau ir paika ta Marija: tikrai nutuokia, kas yra gera. Kai į dangaus aukštybes vytas jųdviejų aistros kamuolys galų gale sprogo, Svevas su džiaugsmingu palengvėjimu atsiduso. Atsiduso kaip žmogus, kuris laimingas, kad nors trumpam galėjo pamiršti šitokią daugybę rūpesčių, o Marija tylutėliai susigūžė savo lovos lopinėlyje ir klausydamasi širdies plakimo suskato svarstyti, kiek pinigų jis tą vakarą pralošė. Nemenką sumą, tai akivaizdu. Galbūt net dešimt dolerių. Taip, Marija neturėjo vidurinės atestato, tačiau puikiausiai gebėjo išskaityti vyro neviltį iš jo aistros masto.

– Svevai, – sušnibždėjo ji.

Bet jis jau kietai miegojo.

Bandinis, žmogus, nekenčiantis sniego. Tą rytą jis pašoko iš lovos penktą valandą, pašoko lyg raketa, raukydamasis rytmečio šalčiui ir tūždamas: fe, Koloradas, tikra Dievo kūrinijos subinė, nuolat užšalęs, nepaliekantis jokių vilčių italų mūrininkui. Sumautas gyvenimas! Pėdų krašteliais nukėblino prie kėdės, pasičiupo kelnes ir ėmė jas mautis svarstydamas, kad kasdien praranda po dvylika dolerių, skaičiuojant pagal profsąjungos numatytus įkainius už aštuonias valandas stropaus darbo, ir visa tai – dėl to prakeikto sniego! Timptelėjo užuolaidų virvelę, šios tratėdamos tarsi kulkosvaidis susiskleidė ir kambarį akimoju užliejo nuoga rytmečio baltuma, tuo pačiu ryškiai nutvieksdama ir jį. Bandinis suniurzgėjo. Sporca chone: purvina marmūzė, štai kaip jis ją išvadino. Sporcaccione ubriaco: girta purvina marmūzė.

Marija miegojo būdraudama tarytum kačiukas, todėl suskleidžiamų užuolaidų garsas ją kaipmat prižadino, ji baugščiai praplėšė akis.

– Svevai, dar anksti.

– Niekas tavęs ir neprašo keltis. Miegok.

– Kiek valandų?

– Tiek, kad vyrui pats laikas keltis, o moteriai – miegoti. Čiaupkis ir miegok.

Ji niekada taip ir nepriprato prie jo polinkio šitaip anksti keltis. Pati paprastai keldavosi septintą, jeigu neimsime domėn dienų, kurias praleido ligoninėje, o kartą ištysojo lovoje iki devintos, bet nuo to tik įsiskaudo galvą. Bet štai jos sutuoktinis žiemomis visada lipdavo iš lovos penktą, o vasaromis – šeštą. Marija puikiai nutuokė, kokias kančias jam sukelia šis baltas žiemos kalėjimas, ir žinojo, kad kai po dviejų valandų nubus, Svevas, niršiai mojuodamas plokščiu savo kastuvu, žerdamas juo sniegą į aukštas krūvas ir šitaip užtikrintai irdamasis pirmyn, jau bus nukasęs visus takelius jų kieme ir aplink jį, gerą gabalą gatvės iki pat skersgatvio ir aikštelę po skalbinių virvėmis.

Taip ir buvo. Kai ji atsikėlusi įsispyrė į šlepetes, iš kurių prairusių galų, tarsi nuspurusios gėlytės, išlindo kojų pirštai, ir pažvelgė pro virtuvės langą, išsyk pamatė, kur jis: Svevas plušo skersgatvyje, anapus aukštos tvoros. Tikras milžinas, ūmai pavirtęs nykštuku ir pasislėpęs už šešių pėdų aukščio tvoros, virš kurios tai čia, tai ten vis išnyra tik jo kastuvas, paleidžiantis tumulus sniego atgal į dangų.

Tačiau jis neužkūrė ugnies virtuvės krosnyje. Na jau ne, virtuvės krosnies Svevas niekada nekurdavo. Ką – jis boba, kad tai darytų? Nors kai kada gal ir galima. Kartą buvo pasiėmęs šeimą į kalnus kepti žlėgtainių ir kurti laužo niekam kitam neleido – šią pareigą pasiliko sau. Bet virtuvės krosnis – tai jau visai kas kita! Ką – jis boba?

Tą rytą buvo baisiai šalta, baisiausiai. Marija kaleno dantimis, atrodė, kad dar truputį, ir jos žandikaulis stačiai nulėks šalin. Tamsiai žalias linoleumas po kojomis – lyg čiuožykla, net krosnis, ir ta – kaip ledo luitas. Et, nelemta krosnis! Tikra despotė, nesutramdoma išdaigininkė. Marija nuolat turėdavo jai pataikauti ir gerintis, įtikinėti šią juodą storžievę, užkietėjusią maištininkę, kad tik ji įsidegtų, bet, bjaurybė, vis tiek likdavo kaprizinga: šiaip taip įkaitusi ir ėmusi skleisti malonią šilumą, staiga įniršdavo, pasidengdavo gelsvu raudoniu ir grasindavo paleisti pelenais visą namą. Tik Marija pajėgė susidoroti su šiuo aikštingu, suodinu geležies luitu – glamonėdavo baugščią liepsną atsargiai kišdama į ją vieną po kitos šakeles, po kurio laiko įdėdavo pliauską, tada dar vieną, ir dar, kol šios galiausiai įsidegdavo, geležis įkaisdavo, o orkaitė, šnopuodama ir dejuodama iš pasitenkinimo tarsi koks idiotas, imdavo net pūstis nuo vis smarkiau tvoskiančio karščio. Ji buvo Marija ir krosnis mylėjo tiktai ją. Pakakdavo Arturui arba Augustui įmesti į šią godžią burną bent gabalėlį anglies, ir krosnis tiesiog pasiusdavo nuo savo pačios įtūžio, sienų dažai imdavo svilti ir apeidavo pūslėmis, o ji pati grėsmingai pageltonydavo – taip ši pragaro nuoplėša šnypšdama šaukdavosi Marijos, kuri tuojau pat atlėkdavo, susirūpinusi ir pasirengusi, su skudurėliu rankoje, pataisinėdavo šį tą tai čia, tai ten, mikliai perstumdydavo krosniakaiščius, peržarstydavo visus jos degančius vidurius, ir ta pamažu vėl atgaudavo ankstesnę sau būdingą kvailo normalumo būseną. Marijos plaštakos ne didesnės nei pavytusios rožiukės, tačiau ši juoda bjaurybė – jos vergė, ir Marija iš tiesų ja patenkinta. Moters rūpesčiu krosnis visąlaik būdavo nušveista, nirtulingai blizgi ir suktai išsišiepusi lyg nenaudėlė, aiškiai besididžiuojanti savo nuostabiais dantimis – šį įspūdį sudarydavo nikelio plokštė su gamintojo prekiniu ženklu.

Kai liepsnos pagaliau sukilo ir krosnis, linkėdama labo ryto, sudejavo, Marija uždėjo kaisti kavinuką ir grįžo prie lango. Svevas stovėjo prie vištidės ir pasirėmęs į kastuvą gaudė kvapą. Vištos jau buvo išlindusios iš pašiūrės ir kudakuodamos spoksojo į jį – žmogų, gebantį nukritusius baltus debesų kamuolius pakelti nuo žemės ir permesti per tvorą. Pro langą ji puikiai matė, kad paukščiai stengiasi laikytis nuo jo atokiau. Ir Marija žinojo kodėl. Tai buvo jos vištos. Jos lesdavo jai kone iš delno, o štai Svevo – neapkentė, nes suprato, kad būtent jis kai kada šeštadienio vakarais ateina jų žudyti. Kol kas viskas gerai, perekšlės buvo dėkingos, kad jis nukasė sniegą ir dabar galima kapstinėti žemę, ir jos tai nepaprastai vertino, tačiau vis tiek negalėjo pasitikėti juo taip, kaip pasitikėjo moterimi, ateinančia pabarstyti joms grūdų mažais delniukais. O kartais atnešančia ir dubenį spagečių – sulaukusios spagečių jos net išbučiuodavo ją snapeliais. Tačiau vyriškis – visai kas kita, jo reikia saugotis.

Vaikai buvo vardu Arturas, Augustas ir Federikas. Jie jau irgi pabudo, visi rudomis akimis, skaisčiai nuskalautomis juodos miego upės. Visi miegojo vienoje lovoje, Arturui – keturiolika, Augustui – dešimt, Federikui – aštuoneri. Berniūkščiai italai, kvailiojantys, trise vienoj lovoj, žvygaujantys taip, kaip būna žvygaujama nebent tik iš kokių nors nešvankių juokelių. Padauža Arturas, oi, kiek jis visko žino. Jis jiems pasakoja apie tai, ir įšalusiame kambaryje žodžiai iš burnos jam virsta kartu su karštais baltais garais. Oi, kiek jis visko žino. Oi, kiek visko matė. Ir ko jis tik nežino! Jūs, vyručiai, nė neįtariat, ką mačiau. Žodžiu, sėdi ji sau ant prieangio laiptų. O aš nuo jos – va per tiek. Ir, spėkit, ką pamatau!

Federikas, aštuonerių:

– Ir ką pamatai, Arturai? Ką?

– Užčiaupk kakarinę, snargliau. Ne su tavim kalbu!

– Arturai, aš niekam nesakysiu.

– Užsičiaupk, sakau. Dar per mažas!

– Tada visiems pasakysiu.

Čia vyresnieji suvienija jėgas ir išstumia jį iš lovos. Tas bumbteli į grindis ir pravirksta. Jį tuojau pasigauna pasiutęs šaltis ir ima negailestingai smaigstyti dešimtimis tūkstančių adatėlių. Suspigęs pamėgina grįžti po antklode, bet anie gerokai stipresni, tad mažiui nelieka nieko kita, kaip tik apsukus lovą lanku skuosti į kitą kambarį pas mamą. Ši kaip tik maunasi medvilnines kojines. Mažius puola gailiai klykti:

– Jie mane išstūmė! Išstūmė! Arturas su Augustu!

– Skundikas! – šūkteli tie iš gretimo kambario.

Jis jai buvo labai gražus, tas Federikas. Marijai jo oda atrodė tiesiog nuostabi. Apkabinusi paglostė nugarą, gnybtelėjo į mažą dailų užpakaliuką ir trokšdama sušildyti smarkiai prispaudė prie savęs, o jis godžiai ją uosdamas leidosi svarstyti, kuo gi ji čia kvepia ir kaip tai šaunu ryte.

– Pamiegok mamos lovoj, – tarė ji.

Jis spėriai įsiropštė į patalus, ir ji tuoj pat apkamšė jį antklode, net virpantį iš malonumo ir džiūgaujantį, kad atsidūrė toj lovos pusėj, kur miegodavo mama, ir gali padėti galvą į jos plaukų įspaustą lizdą, nes tėčio pagalvė jam anaiptol nepatiko. Ta buvo kažkokia pagižusi ir kieta, o štai mamos – saldžiai kvepėjo ir šildė.

– Galėčiau papasakoti ir dar šį tą, – tarė Arturas. – Bet nepasakosiu.

Augustas buvo dešimties ir kol kas ne kažin ką žinojo. Žinoma, jo žinios siekė kur kas daugiau nei to suskio Federiko, tačiau nė pusės tiek, kiek vyresnėlio Arturo, kuris išmanė daugybę dalykų apie moteris ir šiaip visokius reikalus, o dabar tysojo greta.

– Nebent ką nors duotum, – nutęsė Arturas. – Tik ką tu man duosi?

– Porciją pieniškų ledų.

– Porciją pieniškų ledų! Oho, koks dosnus! Tik kam man tie ledai žiemą?

– Tada duosiu vasarą.

– Pasvajok. Ką duosi dabar?

– Ką tik turiu.

– Tvarka. O ką turi?

– Nieko.

– Puiku, tada nieko ir nepasakosiu.

– Tai turbūt nėra ko ir pasakot.

– Aha, kurgi ne!

– Tada papasakok už ačiū.

– Nesulauksi.

– Tu viską išsigalvoji. Esi melagis.

– Nedrįsk manęs taip vadinti!

– Jei nepapasakosi, būsi melagis. Melagis!

Jo vardas Arturas, ir jam keturiolika. Gryna tėvo kopija, tik sumažinta ir be ūsų. Viršutinė lūpa, šiek tiek nuknebusi žemyn, spinduliuoja švelnų nuožmumą. Veidas aplipęs strazdanomis tarsi skruzdėmis ant torto. Jis – vyriausias ir, kaip pačiam atrodo, pakankamai kietas, todėl šiukštu neleis pienburniui broliui, išvadinusiam jį melagiu, likti nenubaustam. Vos po penkių sekundžių Augustas jau raičiojosi. Arturas po antklode laikė užlaužęs jam koją.

– Va tau mano firminis pėdos surakinimas! – šūktelėjo jis.

– A! Paleisk!

– Tai kas čia melagis?!

– Niekas!

Jų motina buvo Marija, tačiau jie vadino ją Mama, ir ji jau stovėjo šalia, iki šiol prisibijanti motinystės pareigos, iki šiol jos vis gluminama. Štai Augustas, būti jo motina visai nesunku. Jo plaukai gelsvi, ir šimtus kartų per dieną, atrodytų, visai nei iš šio, nei iš to jai ateidavo į galvą mintis, kad antrasis jos sūnus yra gelsvų plaukų. Augustą ji galėjo bučiuoti kada panorėjusi, palinkti prie jo ir paragauti tos gelsvos ševeliūros, pakštelėti į veidą, į akis. Augustas, išties mielas berniukas. Žinoma, anksčiau rūpesčių dėl jo netrūko. Silpni inkstai, kaip sakė daktaras Hiusonas, bet dabar viskas gerai ir čiužinys rytais jau nebūna šlapias. Augustas pamažu virsta šauniu vyriškiu ir į lovą daugiau niekada nesišlapins. Šimtą naktų ji praleido klūpodama šalia jo, kol jis miegodavo, spausdama rankose rožinį ir melsdama: Viešpatie Aukščiausiasis, maldauju, neleisk daugiau mano sūnui šlapintis į lovą. Šimtą, o gal ir porą šimtų naktų. Daktaras tai vadino silpnais inkstais, ji – Dievo valia, o Svevas Bandinis – sumautu neatsakingumu ir kaskart šiaušdavosi išvaryti Augustą miegot į vištidę, nesvarbu, ar jis gelsvaplaukis, ar ne. Gydyti šią bėdą siūlyta įvairiausiais būdais. Daktaras išrašydavo tablečių. Svevas nuolat grasindavosi griebtis skustuvo galandinimo diržo, bet ji vienaip ar kitaip vis sugebėdavo jį atkalbėti. O štai jos motina, Dona Toskana, atkakliai ragino, kad Augustas gertų savo šlapimą. Tačiau jos vardas buvo Marija, kaip ir Išganytojo motinos, ir ji leidosi pas tą kitą Mariją ištisas mylias rožinio karoliukais. Ir ką, Augustas juk liovėsi tai daręs, tiesa? Kai ji pakišdavo po juo ranką ankstyvais rytmečiais, argi ten nebūdavo sausa ir šilta? O kodėl? Marija žinojo kodėl. Niekas kitas to paaiškinti negalėjo. Bandinis tik pasakė, kad jau pats laikas, velniai griebtų, daktaras aiškino, kad viskas dėl vaistų, kuriuos jam buvo paskyręs, o Dona Toskana dievagojosi, kad viskas jau seniausiai galėjo išsispręsti, jei tik jie būtų klausę jos patarimo. Net pats Augustas rytais būdavo nustebęs ir be galo patenkintas, kai atsibusdavo sausas ir švarus. Jis puikiai prisiminė tas naktis, kada pakirdęs iš miegų pamatydavo šalimais klūpančią motiną, prikišusią veidą prie pat jo, kvėpuojančią jam tiesiai į šnerves ir vos girdimai tarškant rožiniui šnibždančią: sveika, Marija, sveika, Marija, – šie žodžiai plūsdavo jam į nosį ir akis, kol sukeldavo klaikiausią liūdesį, o jis tik gulėdavo tarp šiųdviejų moterų, bejėgiškumo užspausta gerkle, ir svajodavo įsiteikti joms abiem. Nuo šiol jis daugiau niekada nesisios į lovą.

Būti Augusto motina visai nesunku. Ji galėdavo žaisti gelsvais jo plaukais kada panorėjusi, kadangi jis buvo kupinas jai pačiai būdingos nuostabos ir paslaptingumo. Ji tiek dėl jo padarė, toji Marija. Jos rūpesčiu jis užaugo. Ji privertė jį pasijusti tikru berniūkščiu, ir Arturas jau negalėjo jo erzinti ir skaudinti dėl silpnų inkstų. Kas vakarą mamai atslinkus ant šnabždančių pirštų galų prie jo lovos, Augustui tekdavo pajusti jau tik šiltus pirštus sau ant galvos, tačiau išsyk prisimindavo, kad ji ir ta kita Marija iš lepūnėlio jį pavertė tikru vyru. Nenuostabu, kad ji taip skaniai kvepia. O jo mama, savo ruožtu, niekada nepamiršdavo tų gelsvų plaukų stebuklo. Kodėl jie tokie, vienas Dievas težino, tačiau ji jais didžiavosi.

Pusryčiai trims berniūkščiams ir vyrui. Jo vardas buvo Arturas, bet savojo vardo nemėgo ir norėjo vadintis Džonu. Pavardė – Bandinis, o troško, kad būtų Džounsas. Jo tėvai buvo italai, bet jis norėjo būti amerikiečiu. Jo tėvas – mūrininkas, tačiau jis svajojo tapti Čikagos „Kabs“ metiku. Jie gyveno dešimt tūkstančių gyventojų turinčiame Rokline, Kolorado valstijoje, bet jis norėjo persikraustyti į už trisdešimties mylių esantį Denverį. Buvo strazdanoto veido, tačiau troško, kad tas būtų švarus. Lankė katalikišką mokyklą, bet norėjo eiti į valstybinę. Turėjo merginą vardu Roza, tik šioji jo nemėgo. Patarnaudavo mišioms, bet buvo priėdęs velnių ir nekentė visų mišių patarnautojų. Norėjo būti geru vaikiu, bet tokiu tapti bijojo, nes nuogąstavo, kad draugužiai ims pravardžiuoti „geruliu“. Jis buvo Arturas ir mylėjo savo tėvą, tačiau jį net šiurpas nukrėsdavo pagalvojus, kad ateis diena, kai užaugs ir galės iškaršti jam kailį. Savo tėvą jis dievino, bet mamą laikė kvaila baile.

Kodėl jo motina ne tokia kaip kitos? Tikrai, tuo jis įsitikina kone kasdien. Džeko Haulėjaus mama jį jaudino: moteris mokėjo taip paduoti sausainukų, kad jam net širdis sumurkdavo. Džimo Tolando mama turėjo puikias kojas. Karlo Molo mama nevilkėdavo nieko kito, vien tik languotas suknutes, ir kai Molų virtuvėje ji šveisdavo grindis, Arturas stypsodavo galiniame prieangyje ištiktas tikrų tikriausios ekstazės, nepajėgdamas atitraukti žvilgsnio, akimis godžiai rydamas kiekvieną jos šlaunų krustelėjimą. Jam buvo keturiolika, ir suvokimas, kad motina nesužadina jam geismo, vertė slapčia jos nekęsti. Akies krašteliu ją nuolat stebėdavo. Mylėjo mamą, bet ir nekentė.

Kodėl ji taip lengvai leidžiasi tėvo šokdinama? Kodėl jo bijo? Kodėl, kai jiedu būna lovoje, o Arturas guli nesumerkdamas akių, prakaituodamas iš pykčio, mama leidžia tėvui tai daryti? Kodėl, vėliau išlindusi iš vonios ir atėjusi į vaikų kambarį, ji šypsosi tamsoje? Šypsenos įžiūrėti jis negalėjo, bet žinodavo, kad ji ten, toji tamsą įsimylėjusi nakties palaima, išsirietusi mamos veide ir šildanti jį kažin kokiomis slaptomis ugnelėmis. Tokią akimirką jis imdavo nekęsti jų abiejų, tačiau neapykanta jai būdavo kur kas stipresnė. Vos pajėgdavo susilaikyti jos neapspjovęs, o kai ji pagaliau išeidavo, ši neapykanta dar ilgai laikydavo užgulusi jam veidą, net skruostų raumenys įskausdavo.

Pusryčiai jau buvo ant stalo. Girdėjo, kaip tėvas prašo kavos. Ir kodėl jo tėvui visą laiką būtina rėkauti? Negi jis negali kalbėti tyliau? Dėl nuolatinių jo klyksmų visi kaimynai kuo puikiausiai žinodavo, kas dedasi jų namuose. Priešais gyvena Morėjų šeimyna – iš jų namų niekada neatsklinda nė menkiausio garselio, niekada. Ramūs žmonės, tikri amerikiečiai. O tėvui negana to, kad jis šiaip italas, jis nori būti triukšmingas italas.

– Arturai, – šūktelėjo mama. – Pusryčiai!

Tarsi jis dar nežinotų, kad pusryčiai jau ant stalo! Tarsi visas Koloradas dar nežinotų, kad tokiu metu Bandiniai pusryčiauja!

Jis nemėgo nei muilo, nei vandens, ir niekaip negalėjo suprasti, kurių galų kiekvieną rytą reikia prausti veidą. Nekentė vonios kambario, nes jame net nebuvo vonios. Dantų šepetėlių irgi nekentė. Pakęst negalėjo ir mamos perkamos dantų pastos. Nekentė šeimyninių šukų, nes tos amžinai būdavo apkibusios skiedinio trupinėliais iš tėvo ševeliūros, ir bjaurėjosi savo plaukais, nes šie vos sušukuoti tuojau pat ir vėl pasišiaušdavo. Vis dėlto labiausiai nekentė savo veido, nusėto strazdanomis, primenančiomis ant kilimėlio netyčia pažirusius tūkstančius centų. Vienintelis dalykas, kuris vonioje patiko, – atšokusi grindlentė pačiam kampe. Po ja slėpdavo „Purpurinį nusikaltimą“ ir „Siaubo pasakas“.

– Arturai! Kiaušiniai tuoj atauš.

Kiaušiniai. O Viešpatie, kaip jis jų nekentė.

Ataušti jie gal ir ataušo, tačiau tikrai netapo šaltesni už tėvo akis, kurios nuožmiai susmigo į jį, vos tik jam pasirodžius. Staiga jis prisiminė, ir tas žvilgsnis tik patvirtino, kad mama jau viską išklojo. O varge! Galvoje netelpa – jį įskundė jo motina! Bandinis mostelėjo galva į tolimąjį virtuvės langą, kuriame būta aštuonių stiklų, bet nuo vakar vieno nebėra, tad kiaurymė uždengta pašluoste.

– Tai išstūmei brolį pro langą su visu stiklu?

Bet Federikui tai jau ne pagal jėgas. Viskas darkart iškyla jam prieš akis: Arturas perpykęs, Arturas pastumia jį lango link, pažyra šukės. Ūmai mažius pravirksta. Vakar neverkė, bet dabar prisiminė, kaip iš po plaukų pasruvo kraujas, kaip mama plovė žaizdą ir kaip ragino turėti drąsos. Siaubas. Tiktai kodėl jis neverkė vakar? To nė pats nebežino, todėl verkia dabar ir kumštukais trina iš akių trykštančias ašaras.

– Užčiaupk kakarinę! – paliepia tėvas.

– Tegul tavo galva kas nors išmuša stiklą, – sukūkčioja Federikas. – Tada pažiūrėsim, ar pats neverksi!

Arturas jo negali pakęsti. Kam jam išvis reikalingas mažas brolis? Ir kodėl tas snarglius būtinai turėjo sukiotis prie lango? Ir apskritai, kas per žmonės tie italpalaikiai? Štai, kad ir jų tėvas. Pažiūrėkit, kaip jis traiško kiaušinį šakute – nori parodyti, kad pyksta. Pažiūrėkit į jo tryniu aptėkštą smakrą! Ir ūsus. Na žinoma, juk jis tikras dagas, italpalaikis, todėl ūsai jam privalomi, tik ar būtina tuos kiaušinius į skrandį kištis per ausis? Negi taip sunku susirasti burną? Ak jau tie italai, o Dieve!

Federikas pagaliau nurimo. Vakarykštės dienos kankinystė jo nebedomino – pieno stiklinėj pamatė duonos trupinį, ir tas jam priminė vandenyne plaukiantį katerį. Drrrrrrr, suburzgė katerio motoras, drrrrrrr. O ką, jei vandenyne tyvuliuotų ne vanduo, bet tikras pienas – ar Šiaurės poliuje tada būtų galima gauti plombyro? Drrrrrrr, drrrrrrr. Ūmai jis prisiminė praėjusį vakarą. Iš akių ir vėl plūstelėjo ašaros, vaikas sukūkčiojo. Bet duonos trupinėlis ėmė skęsti. Drrrrrrr, drrrrrrr. Kateriuk, neskęsk! Neskęsk! Bandinis jį stebėjo.

– Dėl Dievo meilės! – neiškentė jis. – Gerk tu greičiau tą pieną ir baik išsidirbinėti!

Be reikalo tarti savo Viešpaties vardą – tas pat, kas tėkšti Marijai antausį. Tekėdama už Bandinio ji nė neįtarė, kad jis šitiek daug piktžodžiauja. Net iki šiol ji prie to niekaip nepriprato. Nors Bandinis piktžodžiaudavo nuolat. Pirmieji jo išmokti angliški žodžiai buvo „velniai griebtų“. Savo keiksmais jis baisiausiai didžiavosi. O įsiutęs tulžį išliedavo net dviem kalbomis.

– Na, – tarė jis, – tai kodėl pastūmei brolį ir išdaužei stiklą?

– Iš kur man žinot? – atsakė Arturas. – Tiesiog išdaužiau, ir viskas.

Bandinis net sumirksėjo iš pasibaisėjimo.

– O iš kur man žinot, kad tuoj neužvožiu tau per sumautą makaulę?

– Svevai, – įsiterpė Marija. – Svevai, prašau.

– Ko nori? – atkirto jis.

– Jis nenorėjo, Svevai, – nusišypsojo ji. – Tai atsitiko netyčia. Tokie jau tie berniukai.

Bandinis tėškė servetėlę ant stalo. Griežtelėjo dantimis, susiėmė abiejomis rankomis už plaukų ir ėmė suptis kėdėje – pirmyn atgal, pirmyn atgal.

– Tokie jau tie berniukai! – pakartojo jis. – Tas mažas išpera išstumia brolį pro langą su visu stiklu, ir tokie jau tie berniukai! O už langą kas mokės? Ir kas mokės daktarams, kai jis nustums brolį nuo skardžio? Ir kas mokės advokatui, kai vieną dieną jį nugrūs į cypę už brolio nužudymą? Šeimoj turėsim žmogžudį! O Deo uta me! Apsaugok, Dieve!

Marija palingavo galva ir nusišypsojo. Arturas, prikandęs lūpą, nutaisė kraugerišką miną: vadinasi, prieš jį nusiteikęs net jo tėvas, štai – jau ir žmogžudystėmis kaltina. Augustas tik liūdnai nudelbė akis, tačiau vis tiek buvo labai laimingas, kad, skirtingai nei jo brolis Arturas, žmogžudžiu netaps. Na ne, iš Augusto veikiau jau bus kunigas, ir galbūt kaip tik jis ateis suteikti Arturui paskutinių sakramentų, kai tą sodins į elektros kėdę. O Federikas ėmė vaizduotis, kaip tampa savo brolio įsiūčio auka, kaip tyso karste per savo laidotuves ir visi jo draugai iš Šv. Kotrynos mokyklos susispietę aplink klūpo ir verkia. Siaubas! Jis ir vėl apsipylė ašaromis, vėl gailiai sukūkčiojo, tuo pat metu slapčia svarstydamas – įpils jam dar pieno, ar jau nebe.

– O gal Kalėdoms aš galėčiau gauti motorinę valtį? – paklausė jis.

Bandinis priblokštas išpūtė akis.

– Aha, tik to mums šeimoje ir trūksta, – atsiduso jis. Tada sarkastiškai ėmė malti liežuviu: – Nori tikros motorinės valties, Federikai? Tokios, kuri burzgia: brrbrrrbrrrrr?

– Taip, būtent tokios! – prajuko Federikas. – Tokios, kuri burzgia: brrbrrrbrrrrbrrrrrr! – jis jau sėdėjo valtyje, vairavo ją virš virtuvės stalo, skrodė Mėlynojo ežero ratilus kalnuose. Tačiau rūstus Bandinio žvilgsnis privertė užgesinti variklį ir išmesti inkarą. Dabar jau Federikas tylėjo kaip žuvis. Bandinis ir toliau neatitraukė nuo jo akių, tas žvilgsnis vėrė kiaurai. Mažiui kilo noras ir vėl užbliauti, bet šį kartą nedrįso. Jis žvilgtelėjo į tuščią pieno stiklinę, pastebėjo ant dugno dar kelis lašelius ir kruopščiai susivarvino juos burnon, paslapčia vis šnairuodamas per stiklo briauną į tėvą. Štai jis, Svevas Bandinis, – niūrus ir rūškanas. Federikas pajuto, kaip oda nubėga šiurpas.

– Ką? – sukniurkė jis. – Ką padariau?

Šie žodžiai nutraukė tylą. Visi lengviau atsikvėpė, net Bandinis, kurio sukelta įtampa jau ir taip buvo užsitęsusi pernelyg ilgai. Jis ramiai, rinkdamas žodžius prašneko:

– Jokių motorinių valčių, supratai? Jokių motorinių valčių nebus.

Ir tai viskas? Baimė atlėgo. Visą šį laiką mažius buvo įsitikinęs, jog tėvas išsiaiškino, kad tai jis pavogė tuos kelis centus iš jo darbinių kelnių, išdaužė gatvės žibintą ant kampo, nupeckiojo klasės lentoje seserį Mariją Konstanciją, pataikė Stelai Kolombo į akį su sniego gniūžte ir prispjovė į švęsto vandens indą Šv. Kotrynos mokykloje.

– Tėti, – saldžiai užsuokė jis, – nereikia man motorinės valties. Jeigu nenori, tėti, kad ją turėčiau, tai man jos ir nereikia.

Bandinis su išdidžiu pasitenkinimu linktelėjo žmonai: štai kaip reikia auklėti vaikus, bylojo jo linktelėjimas. Jei nori, kad vaikas ką nors padarytų, tiesiog rūsčiai perverk jį akimis – štai kaip auklėjami berniūkščiai. Arturas baigė kruopščiai valgyt kiaušinio likučius ir šyptelėjo: Dieve, na ir mulkis gi jo tėtušis! Kas jau kas, bet Arturas tai tikrai pažįsta Federiką kaip nuluptą, žino, koks jis šlykštus mažas sukčius – jokia to šikniaus gudrybė, kad ir kokią saldžią miną nutaisytų, jo nė iš tolo neapkvailintų. Ir staiga pasigailėjo, kad pro tą prakeiktą langą su visais stiklais išgrūdo tiktai Federiko galvą, o ne jį visą – reikėjo išgrūsti ir galvą, ir kojas, ir visa kita.

– Kai aš dar buvau vaikas, – leidosi postringauti Bandinis. – Kai buvau dar vaikas ir gyvenau tėviškėj...

Federikas ir Arturas kaipmat pakilo nuo stalo. Šias pasakėles jie jau buvo girdėję daugybę kartų. Žinojo, kad jis ir vėl, dešimttūkstantąjį kartą, puls pasakoti apie tai, kaip vaikystėje Senajame žemyne per dieną uždirbdavo vos keturis centus ant kupros tampydamas akmenis. Ši istorija Svevą Bandinį tiesiog hipnotizavo. Tai buvo tarsi sapnas, įveikdavęs ir užtemdydavęs bankininką Helmerį, batuose žiojinčias skyles, namą, už kurį ligi šiol neišsimokėta, ir vaikus, kuriuos reikia maitinti. Sapnas pavadinimu „kai aš dar buvau vaikas“. Laiko bėgsmas, kėlimasis per vandenyną, burnų, kurias reikia išmaitinti, gausėjimas, metai iš metų vis naujos, viena kitos nespėjančios vyti bėdos – visu tuo irgi buvo galima pasigirti kaip sukauptais nemenkais turtais. Tiesa, batų už juos nenusipirksi, bet patirtis vis tiek neįkainojama. Kai aš dar buvau vaikas... Marija, eilinį kartą viso to klausydamasi, niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis visada parenka tokius žodžius, visada stengiasi pabrėžti, kiek daug laiko prabėgo, ir šitaip pats save sendina.

Atėjo laiškas nuo Donos Toskanos, Marijos motinos. Donos Toskanos – moters dideliu raudonu liežuviu, kurio dydžio vis tiek nepakanka, kad pajėgtų sustabdyti įtūžio pritvinkusių seilių antplūdį, akimirksniu sukylantį jau vien nuo minties, kad dukra ištekėjo už Svevo Bandinio. Marija pavartė rankose voką. Iš po jo užlanko, perbraukto milžinišku Donos liežuviu, buvo ištryškęs nemenkas klijų ruoželis. Marijai Toskanai, Riešutų g. 456, Roklinas, Kolorado valstija. Dona nieku gyvu neketino pripažinti pavardės, kurią jos dukra įgijo po vedybų. Sunkiai įskaitomos, nirtulingos Donos keverzonės paprastai atrodydavo lyg išbraižytos kraujuojančio vanago snapu, galėdavai pamanyti, jog tai rašo ką tik ožkai gerklę perrėžusi valstietė. Marija nusprendė laiško nė neatplėšti – daugmaž ir taip žinojo, kas ten bus rašoma.

Iš galinio kiemo grįžo Bandinis. Įnešė didžiulį krepšį žėrinčių anglių ir subėrė jas į specialiai tam skirtą kibirą už krosnies. Jo rankos buvo aplipusios juodomis dulkėmis. Jis raukėsi: anglies tąsymas gerokai erzino, juk tai moters darbas. Piktai dėbtelėjo į Mariją. Ta galvos mostu parodė laišką, atremtą į apdaužytą druskinę ant geltonos klijuotės. Tiesiai prieš nosį, lyg mažos gyvačiukės, vinguriavo jo uošvės kerėpliškai iškeverzotos raidės. Bandinis taip pašėlusiai nekentė Donos Toskanos, kad toji neapykanta peraugdavo net į baimę. Kaskart susitikę, jie tuojau susiriedavo lyg laukiniai skirtingų lyčių žvėrys. Todėl dabar jam buvo grynas malonumas pasičiupti laišką purvinomis, net pajuodusiomis nuo suodžių letenomis ir kuo šiurkščiau jį atplėšti, visiškai spjaunant į tai, kas jame parašyta. Prieš imdamasis skaityti, kandžiai pažvelgė į žmoną, tuo darkart pabrėždamas, kaip nuoširdžiai nekenčia tos bobšės, kuri ją kadaise pagimdė. Marija niekuo negalėjo padėti: tai ne jos ginčas, jo nepaisė visą savo vedybinį gyvenimą, o tą laišką būtų tiesiog sunaikinusi, jei tik Bandinis nebūtų reikalavęs motinos laiškų nė neatplėšinėti. Skaitydamas juos patirdavo begėdišką pasitenkinimą, keldavusį Marijai tikrų tikriausią šiurpą: visa tai trenkė kažin kuo purvinu ir baisiu, ir priminė stebeilijimąsi į kirmėlėm knibždantį žemės lopinį, atsivėrusį po ką tik pakeltu akmeniu. Tai buvo liguistas kankinio pasitenkinimas, pasitenkinimas žmogaus, kuriam uošvės pagieža dėl sunkmečiu jį ištikusių vargų sukelia kone erotinį džiaugsmą. Bandinis mėgo šią uošvės piktdžiugą, ji suteikdavo rimtą priežastį prisigerti. Šiaip jau jis retai kada maukdavo iki sąmonės užtemimo, nes nuo alkoholio jam labai greit pasidarydavo bloga, tačiau Donos Toskanos laiškai priversdavo nekreipti dėmesio į nieką. Jie suteikdavo jam dingstį, leidžiančią užsimiršti, nes tik geriant neapykanta uošvei galėdavo peraugti į tikrą isteriją ir galvos nebevargindavo mintys apie namą, už kurį vis dar neišsimokėta, visas skolas ir slegiančią santuokos monotoniją. Tai buvo išsigelbėjimas – diena, porą dienų ar net ištisa savaitė hipnozės. Tiesa, Marija nepamiršo ir tokių laikotarpių, kai Svevas neprasiblaivydavo net po dvi savaites. Nuslėpti nuo jo Donos laiškų negalėjo. Šie ateidavo retai, bet reikšdavo tiktai viena – Dona ketina juos aplankyti. Ir jei ji atvykdavo, o Bandinis prieš tai nebūdavo matęs laiško, jis išsyk sumodavo, kad laišką žmona nuo jo nuslėpė. Paskutinįkart, kai ji šitaip pasielgė, Svevas nesusivaldė ir smarkiai prilupo Arturą už tai, kad tas persūdė makaronus – tai buvo visiškai nereikšmingas nusižengimas, kurio, savaime suprantama, įprastomis aplinkybėmis būtų nė nepastebėjęs. Tačiau laiškas buvo nuslėptas, ir kažkas turėjo už tai atsakyti.

Naujausias laiškas buvo parašytas vakar, gruodžio 8-ąją, Nekaltojo prasidėjimo šventės dieną. Su kiekviena skaitoma eilute Bandinio žandai vis labiau balo, kraujas traukėsi iš jo veido tarsi jūros vanduo nuo pakrantės smėlio per atoslūgį. Laiškas skambėjo taip:

Mano miela Marija,

šiandien šlovinga mūsų Palaimintosios Motinos šventė, ir aš einu į bažnyčią pasimelsti už tave, vargų iškankinta dukrele. Mano širdis veržiasi pas tave ir pas vargšus vaikučius, pasmerktus gyventi tragiškai, dėl ko visi kamuojatės. Prašysiu Švenčiausiosios Mergelės, kad tavęs pasigailėtų ir suteiktų laimės tavo mažutėliams, kurie šitokio likimo nenusipelnė. Į Rokliną atvykstu sekmadienį po pietų, išvažiuosiu aštuntos valandos autobusu.

Su meile ir užuojauta tau ir vaikams,

Dona Toskana

Nė nepažvelgęs į žmoną, Bandinis padėjo laišką ir ėmė graužti jau ir taip apkramtytą nykščio nagą. Kitais pirštais timpčiojo apatinę lūpą. Atrodė, kad įniršis plūsta į jį kažkur iš išorės. Marija juto, kaip tulžies pritvinkęs oras sukyla iš visų kambario pakampių, atitrūksta nuo sienų, nuo grindlenčių ir sūkuriais veržiasi pro ją. Vien tam, kad nukreiptų dėmesį kitur, ji pasitaisė palaidinukę. Tada gailiai pratarė:

– Na, Svevai...

Bandinis atsistojo, paglostė jai smakrą, šėtoniškai vyptelėjo, tuo parodydamas, jog šis švelnumas nėra nuoširdus, ir išėjo iš kambario.

– O, Mari! – uždainavo jis be jokios kibirkštėlės balse, pagiežingai stumdamas iš gerklės lyrišką meilės dainą. – O, Mari. O, Mari! Quanto sonna perdato per te! Fa me dor me! Fa me dor me! O, Mari! O, Mari! Kiek miego praradau dėl tavęs! Užmigt man leisk, brangioji Mari!

Sulaikyti jo buvo neįmanoma. Ji klausėsi, kaip plonyčiai puspadžiai nužlegsi grindimis it ant krosnies tykštantys vandens lašai. Girdėjo, kaip sušnara apsivelkamas ne kartą lopytas ir perlopytas paltas. Akimirkai stoja tyla. Tada – brūkštelėjimas degtuku. Viskas aišku: Svevas prisidegė cigarą. Jo įsiūtis paprasčiausiai nesuvaldomas. Įsikišti reikštų suteikti jam pagundą jai trenkti. Sutuoktinio žingsniams priartėjus prie laukujų durų, ji sulaikė kvėpavimą: laukujės durys buvo su stiklu. Bet ne – uždarė jas tyliai ir išžygiavo. Netrukus susitiks su savo bičiuliu, Rokiu Sakone, akmentašiu, vieninteliu žmogumi, kurio ji iš tiesų nekenčia. Rokis Sakonė – Svevo Bandinio vaikystės draugas, viengungis viskio mėgėjas, anuomet mėginęs atkalbėti Bandinį nuo vestuvių. Žmogus, kuris ištisus metus dėvi baltas flanelines kelnes ir nuolatos šlykščiai giriasi, kaip šeštadieniais gundo ištekėjusias amerikietes per senovinių šokių vakarėlius „Laisvųjų širdžių“ klube. Vis dėlto Svevu ji gali pasitikėti. Dabar jis mirkys savo smegenis viskio jūroje, bet po svetimais sijonais nelandžios. Ji tai žinojo. Tik ar tikrai? Marija atsiduso, šlumštelėjo ant kėdės prie stalo ir sukniaubusi veidą į delnus pravirko.