Kristupas Sabolius. BLOGA KNYGA. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 232 p.


       Kaip moko liaudies išmintis – blogai elgtis yra negražu. Jeigu tam pritariame, darosi aišku, kad žodį „blogis“ tinka vartoti kalbant tiek apie etiką, tiek apie estetiką. O tai atsiminus, Kristupo Saboliaus knygos pavadinimą taip pat galima mėginti skaityti dvejopai. Galima jį suprasti kaip estetinę provokaciją iš anksto nusakant knygos kokybę ir tuo pat metu išduodant autoriaus susirūpinimą ir nepasitikėjimą savo tekstu. Kita vertus, galima galvoti, kad čia aktualizuojama žodžio „bloga“ etinė prasmė. Matyt, teisiausias bus tas, kuris manys čia derant abu variantus. Įrašas knygos nugarėlėje skelbia: „Apie „Blogą knygą“ galiu pasakyti tik tiek – ji kalba apie blogį. O blogis yra išmintis, protas, grožis ir visa tai vainikuojanti puikybė.“
       Knygą lydinti informacija, kad autorius yra „Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantas ir dėstytojas, <...> vertėjas ir labai įvairaus pobūdžio tekstų autorius“, lyg ir įpareigoja įdėmesniam skaitymui iš anksto nuolaidžiaujant tekstui dėl galimų nesuprantamų vietų (kursyvas citatoje yra mano, norėjosi atkreipti dėmesį į šią keistą, slidžiai tuščią frazės dalį). Tačiau skaitant didesnių komplikacijų lyg ir nekyla.
       Visiems, kam yra tekę skaityti „Pravdą“, – matyt, gyviausią, savičiausią ir kritišką lietuvišką „kas, kur, kada“ leidinį, susilaukiantį ir stilistinio epigonizmo kai kuriuose jaunimo žurnaluose, – K. Saboliaus knygos stilius jau (at)pažįstamas (ir vėl nugara atsisukusi knygelė: „yra vienas iš žurnalo „Pravda“ įkūrėjų ir jo vyriausiasis redaktorius“). Tačiau stilius, tinkantis nedidelių žurnalo tekstų žanrui, 232 puslapių knygoje tampa iššūkiu kantrybei, žavesys greitai išnyksta, pradedama kartotis. Kiek paskaičius lengvai galima nuspėti tolimesnę minties trasą, nes jos posūkiai ir šuoliai vis tie patys. Nors šiuo atveju būtų aiškiau, jei vietoj žodžio stilius sakyčiau – rašymo maniera. Balso, skambėjusio „Pravdos“ įvaizdžio ir bendros stilistikos chore, solinės galimybės pasirodo nepakankamos, juoba skaitant neapleidžia įspūdis, kad šis balsas dainuoja tarsi vis dar būtų chore. Kalbėjimo maniera leidžia žaisti žodžiais, bet, regis, jų nesirenka, gal tiksliau – neišsirenka. Nėra kalbos pasirodymo būtinybės, jos atsigręžimo į save (o tai vienas galimų literatūriškumo sinonimų), neaišku, kodėl turėtų būti vienas ar kitas epizodas, sakinys, žodis. Visa tai galbūt pateisina K. Saboliaus pasirinkta žaismės stilistika, neįpareigojanti didesniam nuoseklumui. Kalbėjimas be didesnės atogrąžos ir atrankos gali atrodyti pateisinamas perskaičius knygą ir didesnę dalį visko užmiršus, tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad tai – kokios nors tiesioginės transliacijos stenograma.
       K. Saboliaus kiek vaidybiška rašymo maniera nuo stiliaus skiriasi kaip poza nuo laikysenos, tačiau šioji poza yra sąmoninga (ir pritariant knygos anotacijai – nėra tuščia), kai kurios metaforos, dialogo nuotrupos rodo ir kitokio rašymo galimybę, kurios atsisakoma, priimant žaidimo logiką. Autorius naudojasi šios stilistikos teikiama galimybe kritikuoti be teisuoliškumo tonacijų, be autoritetingai surauktų antakių ir publicistiškumo pasakyti, gal tiksliau – parodyti, kad vienas ar kitas dalykas yra šlykštus, melagingas ar pan. Knygoje pasirodanti dabarties kritika kiek kertasi su pačiu jos apipavidalinimu – su tam tikromis reklaminėmis priemonėmis, jau iš leidyklos pusės.
       K. Saboliaus romane (nors šis tekstas man panašesnis į apysaką) kone visos scenos, situacijos, įvykiai yra kažkur matyti (pvz.: iš pagrindinio personažo Teodoro Arlausko mafiozas reikalauja grąžinti pinigus, kuriuos iš jo pasiskolino jau miręs Teodoro brolis; lavoninėje maistu mėgaujasi patologas anatomas), tačiau jų sąsajos lieka formalios, koliažas nesusidėlioja į bendresnę visumą. Daug tekstų turi epigrafus (iš F. Nietzsche's, Platono, Yoko Ono, J. L. Borgeso, P. Almodovaro, Koheleto, Putino, „Sopranų“ serialo etc.), kurie atskleidžia skyriaus mintį, iškyla kai kurių fragmentų ryšys, kad ir su G. Deleuze'o mintimis, tačiau autoritetų citatos, filosofinis podirvis negelbsti. Epigrafai gal ir suteikia galimybę įdomesnei analizei, tačiau literatūriniu požiūriu tekstas aiškiai gravituoja į prastumą, bet ne į savitą „blogio“ raišką.
       Knygos siužetas paprastas – Teodoras Arlauskas nori išgarsėti. Kai mafiozas Papa Orechovas pradeda reikalauti iš jo pinigų, Teodoras pasislepia realybės šou ir ten, komos ištiktas, tampa įžymybe. Vėliau jo buvimas komoje, vis augant laidos reitingams, imamas inscenizuoti. Galų gale jis išžudo visus personažus (nes jie tą patį norėjo padaryti jam), bet tada pasirodo, kad jie visi tebuvo išgalvotos fikcijos. Pasakojimo metu pats Teodoras yra kalėjime už masinę žmogžudystę, nors ir tai gali būti dar vienas jo įsivaizdavimas. Taigi siužetas nėra stipriausioji šio teksto pusė, įdomesnė „Blogos knygos“ dalis yra jos idėjinis turinys, tačiau vien to neužtenka, kad pavadinimas būtų aiškiai suvokiamas kaip tropas.
       Daugumos personažų kalba yra vienoda, iš jų ryškiu koloritu išsiskiria du: gan smagi mafiozo Papos Orechovo šneka (tipiškas jos pavyzdys: „Ai da maladec, ai da protingolė jūs, Marie Stefanovna. Pavlikas Širvys yra tokis pat dzidis lituvių tautos lyrikas kak i rusų Sergejus Jeseninas“, p. 144); ir prancūziškai lietuviška Marie, užsiėmusios keiksmažodžių arsenalo plėtimu, tartis, pvz.: „Gal čia siaučia kekšių urhiaganas, o gal karhiesas užpakaly irh „Liavpareido“ gėjų tvenkinys tavo biurhnoje? Kurh tiaip užtrhiukai? Jau seniai tavęs liaukiu, merde“, p. 182). Tačiau ir šių personažų kitoniškumą lemia tik jų akcentas.
       Kiekviena pastraipa knygoje pradedama paliekant didelį baltą tarpą, neaišku, bent jau skaitant man nepaaiškėjo, ar tai leidyklos maketavimo principas, norint tokiu prokrustišku metodu ištempti romaną iki standartinės apimties, ar autorinė teksto kompozicija. Kad tai autoriaus valia, galėtų įrodyti romano „dedikacija“: „Ši knyga yra tokia bloga, kad jos niekam negalima skirti. Bet jei yra joje gero, tai tik dėl Baltos“. Tad gan parodoksaliai galima galvoti, kad tie tarpai – geriausios knygos vietos ir „Bloga knyga“ yra tiek gera, kiek ji yra neparašyta.