tekstai.lt

Janina Survilaitė. Marcelijų Martinaitį prisimenant

Kūryba ir likimai

 

Dangažodžiai...

Žvaigždaeilės...

Kartais taip pasakydavau savo žemiečiui ir kaimynui Marcelijui apie jo eiles. Poetas buvo kuklus, pagyrų nepriimdavo. Pats gerai žinojo, ką reiškia būti geru poetu, ir tą patvirtindavo kiekviena parašyto eilėraščio eilutė.

Mus skyrė šešerių metų amžiaus skirtumas, tad nebuvome bendramoksliai, bet likome labai draugiški kaimynai iki poeto mirties.

Mano senelis, mamos tėvas, kelis dešimtmečius draugavo su savo artimiausiu kaimynu – Marcelijaus tėvu, Izidoriumi Martinaičiu, visada vadindamas jį Dzidoriuku. Mudviejų mamos nuo jaunystės buvo geriausios draugės. Kiekvieną ketvirtadienį pėsčios eidavo į Raseinių turgų. Prisimenu, kaip mama visada laukdavo prie vartų Martinaitienės ir labai pradžiugdavo ją pamačiusi. „Su Maryte bus nenuobodi kelionė“, – sakydavo.

...Nuošali, pilka kaip Paserbenčio kaimo žvirblis trobikė, aplink kurią šakojosi giminės medis, ne tik mažam Marcelijui, bet ir kiekvienam to krašto vaikui (taip pat ir suaugusiam) buvo pats patikimiausias prieglobstis, tvirtovė, kurioje buvo galima pasislėpti nuo visų užklupusių blogybių: karų, okupantų, ateizmo, ligų, bado, šalčio, miesto triukšmo ar raseiniškių miesčioniukų akmenų krušos, jiems klaikiai rėkiant: „Mužikas bėga!“ Tokios tvirtovės mus visus lydi iki mirties ir dėkojame Dievui, kad jas turime, kad galime gyventi pagal tuos pačius dėsnius, kurių motto: „Gyventi, būti gyvam...“ (M. Martinaitis, „Mes gyvenome“, p. 9).

Paserbenčio berniukui gamta palanki visais metų laikais. Kastinis, kuriuo pravažiuoja kaimynai, žydo Mauškos vienkinkė, grįžta iš turgaus motina, parštakai su iš bažnyčios pareinančiomis moterimis baltomis skarelėmis, keliukas, kuriuo, pasikišęs po pažastimi palaikius batukus, basas į bažnyčią ir į kelias savo mokyklas vaikščioja Marcelijus, nulipęs iš „virš pirmosios mergaičių eilės pradinės klasės fotografijos lyg iš pomirtinio gyvenimo“, visada palieka tikras ir tvirtas, kaip ir pats poetas:

 

<...> žvelgiu su tokiu pasitikėjimu,

dar neapviltas mano gyvenimo:

jis nežino, kas būsiu,

kur gyvensiu,

kad rašysiu eilėraščius...

 

Dulkėto kaimo kastinio vizija niekada žemiečių akyse nesumenko, nesumažėjo ir nesutrumpėjo. Ypač plynas ir permatomas nuo Jorūdo dvaro pusės kelias, gyvas lyg mūsų pačių kraujo arterija, dar ir dabar patvirtina, kad juo gyvenimas cirkuliuos per amžius.

Ta arterija išplaukė į Vilnių ir gimtoji poeto trobikė, pasiėmusi visą savo ir visos genties ATMINTĮ. Trobikė neliko ir neliks „už ribos“, nes tebėra su tuo pačiu rūbu ir dvasia, kokią jai į širdį prieš šimtmetį įpūtė pačio Paserbenčio Dievo dvasia...

Marcelijus yra padovanojęs man visas savo knygas, dažniausiai su trumpu įrašu: „Mielai kaimynei per Piliakalnį...“

Dėstant lietuvių literatūrą Raseinių vidurinėje mokykloje ar vėliau Vilniuje ir Klaipėdos universitete, Marcelijus man ir mano mokiniams ar studentams dažniausiai būdavo pirmasis poetas, dalyvaujantis įdomiose, turiningose diskusijose apie literatūros ir kūrybos naujoves.

Prisimenu, kaip septintojo dešimtmečio viduryje Raseinių kultūros namuose organizavau Marcelijui skirtą literatūros vakarą, pavadintą jo eilėraščio eilute: „Aš dabar namo labai pavargęs, bet labai laimingas pareinu...“

Kai įsiklausai ir įsižiūri į M. Martinaičio kūrybinę biografiją, pamatai, kad jis dėsningai kas dešimtmetį vis „iškapstydavo“ lietuvių poezijoje ką nors nauja. Matyt, impulsą jam suteikdavo nepaprastas prisirišimas prie lietuvių tautosakos gelmių...

1968–1970 metais literatūros kritikų jis įvardijamas kaip pirmasis lietuvių lyrikos atsinaujinimą formavusios kartos atstovas.

Po dešimtmečio (1977) su savo Kukučiu visus nustebino sugebėjimu sukurti archajinės sąmonės fenomeną, folklorinį personažą, depersonalizuotą keistuolio žemaičio figūrą šiuolaikiniame pasaulyje.

Vėliau eilėraščių rinkiniuose „Toli nuo rugių“ (1980), „Gailile raso“ (1990) vėl kaip novatorius pasiremia archetipiniu mąstymu ir iš buities detalių bando rekonstruoti senąją baltų pasaulėjautą…

„Atmintys“ (1986) – modernus, atgaivintas ir atšviežintas senosios lyrikos skambesys ir spindesys, sukurtas lietuvei moteriai.

M. Martinaičio meilės lyrikos knyga „Atmintys“ man iki šiol gražiausios moteriškumo nuojautos sklidina poezija.

Labai apsidžiaugiau, kai po ilgų ieškojimų mūsų dabartinės poezijos puslapiuose atradau vyro poeto širdimi pasakytus jausmingai subtilius, nuoširdžius žodžius Moteriai ir Meilei. Šiame junginy galybė gamtiškos ir dieviškai tyros traukos, grožio, nesumeluotų jausmų išraiškos, pavasariško žydėjimo ir rudeninių meilės spalvų, prisipažinimų ir paslaptingų nutylėjimų, klausimų ir atsakymų, atgailos ir užsispyrimo, išdidumo ir nusižeminimo – visko, kas tik gali pasitaikyti vyro kelyje į moterį ir jos širdį...

metai 2014 04
metai 2014 04

Visa tai poetas išdainuoja giliai, vyriškai ir lyriškai, su nuoširdžiu palankumu ir pagarba įsivaizduojamai mūzai! Nesigėdija jausmų, neprisidengia alegorijomis, bereikšmėmis metaforomis, nesislapsto ir neapeina aplink rinkdamasis žodžius ir sakinius…

Poeto gražiai nelyg deimantukus nušlifuotus lyrikos posmus pavadinčiau taip: „vyro gyvenimo ir likimo skrydis į meilės moteriai gelmes!“

To skrydžio pradžia, prasmė ir pabaiga – ištisa amžinai iki galo neatskleidžiama meilės mįslė, kuri kiekvieną iš mūsų pradeda ne tik vilioti ir šildyti nuo vaikystės, bet brandina ir nokina, tęsdamasi iki senatvės, iki baltos karsto lentos…

Kaip įminti ir įsileisti į savo širdį Dievo ir dangaus, žemės ir saulės pasiųstus meilės ženklus ir jų prasmes, kurios taip melodingai giedrai suskamba Marcelijaus „Atmintyse“?

Kaip įskaityti ir suvokti visus nuoširdumu meilei ir moteriai kvepiančius rašmenis, įrašomus vis naujai ir vis kitaip mylimo ir mylinčio žmogaus galvoje, širdy, minty ir likime?..

Kaip iki galo išsiaiškinti iš nežinios pasiųstą MEILĖS atėjimą, buvimą ir kaip pagaliau išgyventi jos netekimą, mirtį?

Galima visaip: sudėtingai filosofiškai kaip Šekspyras, Adomas Mickevičius ar kitas pasaulinio garso genijus: skambiais meilės sonetų aidais, ir galima taip, kaip M. Martinaitis, pasitelkus savo talentą, sudėjus visų poetų poetinės muzikos skambesius, viską sujungus į vieną kerinčią dvasios simfoniją, ir viską išreikšti paprastai / nepaprastai...

Lyrikos rinkinyje „Atmintys“ poetas sustygavo visą orkestrą gilių, poetinių skambėjimų, gražių rimų ir ritmų, nutapė daugybę tyros meilės spalvų ir atspalvių, pašaukdamas skaitytojus iš naujo įsigilinti į paties Aukščiausiojo palaimintus, per amžius nesikeičiančius, brangiausius kiekvienam mirtingajam jausmus. Meilės ženklai „Atmintyse“ gyvi, kvėpuoja, dūsauja ir džiaugiasi, sielos gelmėse keldami kiekvienam švento prisikėlimo jaudulį…

 

Taip kuriamas buvo pasaulis, kaip mane palietei,

kaip žadini, mirę bus taip kapuose keliami,

taip marmure veidas ryškėja, liečia teptukas paletę,

iš oro ir žemės tampama taip žmogumi.

Taip atsiranda šviesa ir užsimezga vaisius,

šitaip, vos paliesta, ima virpėti styga…

Kaip Dievui padvelkus į veidą, tau atsiskleisiu,

lyg kažkieno padiktuota knyga.

 

2009 m. išleistoje knygoje „Mes gyvenome“ poetas rašo: „Šie biografiniai tekstai kartu yra ir apmąstymai apie sudėtingą laikų sankirtą: Nepriklausomos Lietuvos okupaciją, karą ir pokarį, stebint vaiko akimis ir visa tai vertinant jau iš kito žiūros taško, kuris sietinas su biografiniais užrašais „Tylintys tekstai“ (2006), apimančiais 1971–2001 metų laiko tarpą...“

Gavusi kūrybiškiausios metų knygos vardą, ji tapo brangi ne vien raseiniškiams. Knygą „Mes gyvenome“, kaip M. Martinaičio kaimynė ir jo kūrybos gerbėja, gavau asmeniškai dovanų 2010 metų gegužės 30 dieną per Poezijos pavasario dienas su įrašu: „Dėkingas Janinai, atgaivinusiai mano atmintį. Marcelijus.“

Labai dažna mudviejų su Marcelijum tema buvo Kukutis. Jis priminė mano senelį, Marcelijaus tėvo draugą Bakutį. Literatūrinis Kukutis gyveno ten, kur aš gimiau, Žuveliškėse, netoli Kalnujų kapinių.

– Kodėl tiek mažai posmų skyrei Kukutienei, dabar sumoderninus moterišką pavardę – Kukutei? – klausinėdavau.

– Kad sunkiai įsivaizduoju, kokia ji turėtų būti, – atsakydavo.

O kartą paklausė manęs, ar aš įsivaizduoju, kokia būtų Kukutė.

– Žinoma, kad įsivaizduoju, – pasakiau labai drąsiai, paskui susimąsčiau. – Galbūt Kukutė buvo tokia, kaip mūsų močiutės ir mamos.

Marcelijus patvirtino, jog Kukutienė tikrai galėjo būti TOKIA, ir pasiūlė:

– Tai imk ir parašyk apie Kukutę. Kilusi iš Žuveliškių, tu tikrai nesuklysi...

Prižadėjau. Toji mintis manyje niekada neužgeso, tačiau užgeso poetas, greičiau, negu aš prisiruošiau.

Vis pamąstau, kad Kukutės paveikslų galėtų būti ne vienas, bet keli variantai.