tekstai.lt

Balio Sruogos laiškai iš Štuthofo. Parengė Neringa Markevičienė

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

 

Balio Sruogos laiškai išš ŠŠtuthofo

Pabaiga. Pradžia 2014 m., Nr. 1, 2, 3

en.wikipedia.org/wiki/Stutthof_concentration_camp
en.wikipedia.org/wiki/Stutthof_concentration_camp

 

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.IX.24

Po ilgos pertraukos šį laišką gavau ne kaip paprastai, per Viekšnių paštą, bet per Mažeikius, kur dar paštas veikė karo įvykiams įsiliepsnojus visai prie mūsų. Vanda Sruogienė

Mano brangiosios Vanduk ir Daliuk! [Kreipimasis vokiškai] Paskutinę žinią iš Jūsų esu gavęs per Vladimirą iš IX.9. Aš džiaugiuosi, kad Jūs visi kartu esate pas tėvą. Aš nežinau, ar Tu gausi šitą laišką – vis dėlto bandau… Aš vis esu uždarytas lagery, nėra jokių ženklų, kad mano likimas kaip nors pasikeistų. Esu sveikas. Šią vasarą dirbau sau. Esu parašęs (be 2 mokslo straipsnių) 2 vieno akto ir 1 trijų aktų komedijas („Uošvė“), lengvus, beveik pasiutusius dalykus ir 1 trijų aktų lyrinę tragediją (dabar dirbu su trečiuoju aktu). Šitie dalykai, ypač tragedija, bus kažkas visai nauja mano kūryboje – ji yra paskirta Daliuko jaunystei įamžinti. Tu tenai rasi kažką artimo sau. Tai didelė laimė, kad aš vėl įsitraukiau į kūrybą – tuo būdu nejaučiu taip aštriai ilgesio ir pasiutusio tėvynės pasiilgimo. Krasauskaitė yra Passau, iki šiol ji neturi jokios tarnybos, ji eis į fabriką kaip darbininkė, Liūdžius jau seniai ten dirba. Krėvė su šeima yra Vienoje (jo žentas gavo tarnybą už 800 Mk.), Puzinas – Heidelberge, Skardžius – Gottingene, Barauskas – Marburge, Vaclovas su Viktoru gyvena kartu Vienoje – privačiai. Mykolas (su žmona) gauna 500 mk. pensijos, 4 savaites buvo Bad Reinerz (su žmona), dabar jis turi dirbti Breslau, Rytų institute. Krupavičius – Regensburge, Kubiliūnas – netoli Dancigo, ten yra daug kas. Aš džiaugiuosi, kad tu padariusi sprendimą paklausei savo nujautimo. Tėvo neapleisk. Aš dar turiu maisto (riebalų!) atsargos maždaug dviem mėnesiam, gal dar ilgesniam laikui. Ir paskui aš nepražūsiu. Tik turėsiu atsisakyti nuo rūkymo (taip pat ir nuo kūrybos). Mano didžiausias rūpestis yra Jūsų likimas, nors aš Jums nieko padėti negaliu. Dažnai matau Tave ir Daliuką sapnuose – tai mano laimė, tas palaiko mano gyvybę. Pasakyk Daliukui, kad laike savo darbo prie naujos tragedijos vis apie ją galvoju – apie jaunystę ir jaunąją laimę. Tai bus visai romantiškas gabalas iš esmės (tik 5 asmens). Tai bus Daliukui. Daugiau jai nieko negaliu padaryti. Gyvenimo našta vėl guli ant Tavo pečių. Dėl Dievo meilės, išlaikyk, Vanduk! Aš, būdamas lagery, galiu Jus tik laiminti visomis mano jėgomis. Aš esu dvasiškai stiprus, turiu geriausių vilčių, net tikiu aukščiausiuoju teisingumu. Sveikink Tėvą, apkabink mūsų Daliuką – ji turi visą mano sielą, Vanduk, mano geroji Vanduk! Laiminu Tave, širdingai Tave apkabinu, – būk palaiminta!

                                                                                 Tavo Bal

 

Paaišškinimas: Mūsų optimizmas, paremtas gryna logika, kad Vakarų sąjungininkai neleis rusams eit toliau į Vakarus, buvo visai klaidingas, kaip tai parodė įvykiai… Mudvi su Dalia mokslo metams pasibaigus atvažiavome pas Tėvą į Būgius, klausėmės raminančių Londono radijo pranešimų. Ir staiga birželio pabaigoje išgirdom, kad rusai pajudėjo visu frontu, veržėsi į Vakarus. Liepos 1 d. suspėjau nuvažiuot į Vilnių – jau miestas buvo pilnas pabėgėlių iš Minsko… Vilniui liko dienų klausimas. Vos spėjau išmokėt gimnazijos mokytojams algas, pasiimti keletą būtinų daiktų, dokumentus ir paskutiniu traukiniu išvažiavau į Būgius. Vilnius buvo rusų paimtas VII.12 d., neužilgo – Kaunas… Po to trim mėnesiam rusai sustojo, laukdami tiekimo. Frontas buvo 3–5 kilometrus nuo mūsų. Laiškai iš Balio nebeatėjo. Blaškėmės, nežinodami, kas daryti. O čia kasnakt pazarai aplinkui, matėm, kaip Šiauliai buvo bombarduojami, Liepoja… Būgių kieme stovėjo vokiečių kariuomenė – laikėsi visai korektiškai, net per atentatą prieš Hitlerį kai kurie kariškiai nemokėjo paslėpti džiaugsmo, paskui baimės. Kas daryt? Buvau kaip paralyžiuota… Baimė dėl Balio likimo slėgė begaliniai – nei jam padėt, nei siuntinių siųst…

Paštas Viekšniuose nustojo veikęs. Kažkokio nujautimo vedama nuvažiavau į Mažeikius – stebuklingai – radau ten pašte į Mažeikius adresuotą Balio laišką man! Apliejau jį ašaromis, vis negalėjom apsispręsti, kas daryti… Pergyvenom bombardavimus, partizanų vizitus… vokiečių kariuomenės keitimąsi mūsų kieme… Pagaliau spalio 9 d. atėjo frontas. Griovy už daržinės praleidom siaubingą bombardavimo naktį, mūsų akyse sudegė 3 derliaus pilnos daržinės… Iš ryto bolševikai jau buvo mūsų kieme – viską plėšė, daužė… Bet vakare grįžo vokiečiai ir liepė mums kraustytis – bus dar didesnės čia kautynės.

Kartu su Tėvu, Klementina, Zose Gedviliene, jos 6 metų Gabriuku ir atėjusiu pas mus Jurgiu Blekaičiu pasitraukėm iki Laižuvos… Kas išgyventa – nėra žodžių… Ten išsiskyrėm su Tėvu ir Klementina (jie paskui grįžo į sudegintus Būgius ir vargo vargą, badavo, bet savo žmonės juos globojo). Mums jau nebebuvo kelio atgal – arkliais leidomės į Liepoją, nuostabiu būdu patekom į laivą… Spalio 15 dieną pravažiavom pro krantą – pro šalį Stutthofo… Dancige mano pastangos patekti į Stutthofą pasirodė neįmanomos. Atsidūrėm Greifsvalde. Ten susisiekiau su prof. Šilkarskiu, gavau iš jo liepos mėn. rašytą Balio laišką jam ir – vėl užmezgiau susirašinėjimą su Baliu. Vėl Berlynas – pažadai iš paties Himmlerio štabo dėl išleidimo… veltui. Kūčioms buvo tikrai pažadėta išleist – laukiau… veltui. Sausio mėnesį prasidėjo Stutthofo evakuacija… ryšiai su Baliu nutrūko – amžinai… V. S.

 

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.X.23

Miela, miela Vanduk, mano vargšas vaikeli! Ką Jūs su Dalia turėjot išgyventi! Kai Tavo atvirukai kartu mane pasiekė, turėjau labai skaudžią savaitę. Norėjau Tau pranešti, kad nevažiuotum į Vieną, bet neturėjau tam jokios galimybės. Tavo atvirukas iš X. 25 d. mane nuramino. Greifsvald gal Jums geriausia vieta. Na, taip, įvyko – nieko nepadarysi. Reikia stiprintis – ir baisiausias sapnas kada nors praeis. „Viskas praeina…“ Mes dar gyvensime – nepaisant likimo! Aš tikiu tėvo laime, mes rasim jį sveiką mūsų Tėvynėje – jis išlaikys! Aš esu Tau parašęs per Valiukėną (Berlin, Charl. – 2, Herderstr. 9) ir prašęs jį Tau padėti. Šilkarskis pasiuntė Tau per rektorių Biržišką 500 Mk. ir laišką Tau parašė į Gotenhafen. Aš irgi galiu Tau kelis šimtus markių persiųsti – parašyk man, ar turiu tai padaryti tučtuojau. Tu gali visus mano daiktus iš ponios Škirpienės (Sonnenburg i/Neumark, Elektrisches Zigeleiwerk, Ausbau 38) pasiimti ir viską panaudoti, pvz., naktinius, abudu megztiniu, iš mano kostiumo galit sau su Dalia ką nors padaryti, batus iškeisti ir t. t. – man viso to nereikia. Jūs turite ką nors turėti! Nebesiųsk man daugiau siuntinių – visa, ką turi, pasilaikyk sau ir Daliai (tarp kitko, esu gavęs 5 paketus iš Skaudvilės ir 2 iš Viekšnių, kiti gal dar ateis). Kas įvyko, to negalime pakeisti. Turime tik rasti naujų jėgų naujam gyvenimui iš griuvėsių ir skausmo statyti. Gerai, kad Dalia dirbs pas Tenią. Tave dominantieji adresai šie: 1) Krasauskaitė: 13 B Passau, Innstr. 7III, 2) Živilė (su tėvais): Landshut/Bay 13B, Altstadt 52, Hotel Dräzlmair, zimm. 24, 3) Šilkarskis: Bonn a/Rh, Koblenzer str. 85 b/Grunert. Dėl manęs nesirūpink. Aš esu sveikas, sotus, turiu stogą virš galvos, šiltą lovą ir šiltus baltinius. Esu darbingas – šią vasarą daug rašiau ir dar rašau. Yra gandų iš rimtų šaltinių, iš Berlyno, kad netolimoje ateity būsime iš lagerio išleisti. Po mūsų patyrimo, žinoma, sunku tokiais dalykais tikėti. Iš kitos pusės, nėra jokios prasmės mus čia ilgiau laikyti. Aš nesu joks piktadarys, joks politikas… Tarp kitko, gal dabar mano gyvenimas nėra blogesnis už tą, kokį Jūs turite gyvųjų pasauly. Aš nelaukiu nieko nelaukto. Žinau tik viena: juo sunkesni likimo smūgiai, juo aukščiau reikia kelti galvą. Ir tau su Dalia nėra kito pasirinkimo. Juo man sunkiau, juo aš jaučiuosi stipresnis. Kaip tik šiomis dienomis rašau pasiutusias komedijas. Mes dar gyvensime!

Padėkok rektoriui Biržiškai už atviruką, kurį iš jo esu gavęs.

Mano geriausi linkėjimai Maciūnui, Puzinui, Saliui, Rindzevičiui, Adomui ir kitiems draugams. Kas ten dar pas Jus?

Mūsų namas Kaune turbūt išliko sveikas, taip pat mūsų butas Vilniuje – šitos gatvės, lygiai kaip ir Žaliakalnis Kaune, nenukentėjo. Materialiniai dalykai niekad mums neturėjo didelės svarbos, dabar jie mums dar mažiau reiškia – visų svarbiausia – išlaikyti išdidumą ir dvasines jėgas.

Bučiuok nuo manęs Dalią – palaimink ją naujam gyvenimo etapui ir naujam darbui prasidedant. Man atrodo, kad aš kartu su Jumis išgyvenau Jūsų nelaimes ir pavojus. Deja, negaliu Jums nieko daugiau padėti, tik persiųsti pinigus. Bučiuoju Tave, Vandukai, ir dar kartą primenu: būkit stiprios ir išdidžios. Bučiuoju Tave ir Dalią širdingai.

                                                                                 Tavo Bal

 

Pastabos: Tai pirmas laiškas, rašytas man jau į Vokietiją. Reikia stebėtis Balio dvasios didybe – mūsų išbėgimas iš Tėvynės buvo jam neišpasakytas smūgis, o jis, būdamas kaliniu, dar mums nori padėti ir padrąsina…

Laimei, atsidūrusios Greifsvalde, kur turėjau savo pusbrolio Adomo adresą, gavome daug paramos iš jo ir jo žmonos, Tenės, iš Puzino, Rindzevičiaus, Maciūnų ir kt. Tenia, dirbusi kaip gydytoja Greifsvaldo universiteto klinikoje, įtaisė Dalią gailestingųjų seserų mokykloje – kadangi ji gavo darbą, aš turėjau teisės pasisamdyti mieste kambariuką. Dalia ligoninėj gavo gerą maistą, tuo tarpu kai tuo laiku Vokietijoje visi pusbadžiu gyvenome. V. S.

 

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XI.5

Vanduk, miela, mylima! Tavo naujausias atvirukas rašytas X.29. Vargšai vaikeliai! Jūs vis neturite kampo kur gyventi! Kokia nelaimė, kad aš negaliu Jums padėti! Ar esi gavusi mano laišką apie Valiukėną ir dar vieną jau į Greifsvald adresuotą (Post-Rest.)? Šilkarskis prašė manęs, kad aš kreipčiausi į Tave, kad Tu priimtum jo paramą (500 Mk. per M. Biržišką). Aš panašiai galvoju. Mūsų lagery mes turime vienas kitam padėti. Be to, aš galiu Tau keletą šimtų markių atsiųst. Atrodo, kad aš jau ilgai čia nesėdėsiu uždarytas. Aš turiu pakankamai pinigų, per mėnesį išleidžiu 15–25 Mk. Vėliausia per Kalėdas būsime kartu. Tada aš nuimsiu nuo Tavo pečių gyvenimo rūpesčius. Iki tol – nieko nepadarysi, Tu turi viena kentėti. Daliai būtų geriausia dirbti klinikoje, tai labai gera mintis. Tau, žinoma, nėra didelio pasirinkimo. Reikia gyventi, kaip įmanoma. Tik manim daugiau nebesirūpink. Aš išlaikysiu – esu jau senas, prityręs kalinys, kaip sakoma dainoje: „zakalion v boju“ (užgrūdintas kovoje su likimu). Taip pat kartais ateina netikėta pagalba. Pavyzdžiui, vakar gavau: puikų siuntinėlį iš Živilės tėvo (jų naujas adresas: 13 B Landshut/Bay, Theater str., 67II) ir paketas su obuoliais iš Kardelienės (Freiburg/Breisgau, – Adolf Hitler str. 11, b/Frau Miskowiski). Padėkok tiem geriem žmonėm nuo manęs. Kardelienė yra vienintelė iš kolegų menininkų, kuri mane prisiminė. Parašyk jai, kad aš atnešiu naujas idėjas apie teatro meno prisikėlimą, kad jos dovana man buvo ypatingai maloni. Taip pat padėkok Šilkarskiui už jo rūpestį manimi. Šitais laikais jis buvo man kaip senas geras susirūpinęs brolis, jis gi – puiki dūšia, pirmasis draugas nelaimėje. Visiems jiems negaliu rašyti, nes vienintelį savaitinį laišką noriu Tau palaikyti. Atrodo, kad su maistu aš dabar esu geriau aprūpintas, negu judvi su Dalia. Tuo būdu visa, ką Tu turi, palaikyk sau. Aš šiaip taip laikausi. Dienos jau pasidarė trumpos, todėl turiu pertraukti savo kūrybos darbą. Turiu daug laiko galvoti. Deja, Tavo ir Dalios veidus visad matau labai liūdnus. Visad prisimenu tą naktį, kada atėjo svetimi ginkluoti vyrai ir ištraukę mane iš lovos išsivedė – Jūsų veidai buvo kaip suakmenėję. Šitas nepaguodžiamas skausmas paliko amžiams mano atminty. Kitą išraišką Jūsų veiduose man sunku įsivaizduoti. Yra per daug nereikalingo skausmo pasauly. Nieko nepadarysi. Vanduk, aš nenustojau vilties, – gal net pasidariau dvasiniai stipresnis. Nėra nieko pasauly, kas galėtų mane gąsdinti.

Žinoma, Daliai galbūt yra lengviau viską pakelti – ji jauna. Tau sunkiau – su Tavo giliai jautria siela. Betgi, Vanduk, laikykis! Mes vėl esame neturtingi kaip bažnytinės pelės, – mes daugiau gyvensime dvasios gyvenimu – daugiau kursime, daug gero ir gražaus darysime. „Viskas praeina…“ – praeis ir mūsų kančios! Pasveikink Zosę, Puzinus, Maciūnus, Salį ir kitus gerus žmones. Pabučiuok širdingai Daliuką – padėkok jai už jos drąsą ir ryžtingumą (mano lyriškoji tragedija, skirta Daliukui, jau seniai baigta – ji ne taip blogai atrodys). Bučiuoju Tave, mano vargše, mano geroji Vanduk, mano nelaimingasis vaikeli. Likit sveikos, likit sveikos!

                                                                                 Tavo Bal

 

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XI.12

Vanduk, mylima, miela! Vakar atėjo Tavo atvirukas iš XI.4. Siuntinėlis keliavo tik 2 dieni. Vanduk, nebesiųsk man daugiau nieko. Aš turiu viską, ko reikia gyvenimui. Aš esu parašęs Tau 3 laiškus. Vieną – apie Valiukėną, 2 atviruku Postlagernd Greifswald (V. Sruogienė), – ar Tu negavai? Aš kartoju: jei Tau reikia pinigų, aš galiu Tau atsiųsti keletą šimtų – pranešk. Dabar aš esu geriau maistu aprūpintas, negu Jūs abi. Ir pinigų man pakanka – sunaudoju per mėnesį 15–20 Mk. XI.2 esu gavęs vertingą siuntinį iš V. Mykolaičio ir obuolių iš E. Kardelienės. Padėkok nuo manęs tiems geriems žmonėms – pats negaliu jiems parašyti. Vanduk, dėl manęs Tu visai nesirūpink, keli kolegos man yra atsiuntę įvairių dalykų (pvz., batus, šiltus baltinius, megztinius ir kt.). Dargi turiu pakankamai taboko ir arbatos. Rūpinkis tik savim ir Dalia. Gaila, bet šiuo tarpu aš Tau negaliu padėti – aš vis esu kalinamas už nežinomas piktadarystes nežinomam laikui. Kaip nors tvarkyk savo gyvenimą, kad išlaikytumėt karo metą, kad galimai apsaugotum Dalios jaunystę. Gal jai geriausia būtų dirbti klinikoje – nesvarbu, koks darbas. Šiuo tarpu esu Jums blogas patarėjas, mažai žinau apie gyvųjų pasaulį. Po karo iš naujo pradėsime gyvenimą – aš perimsiu nuo Tavo pečių visus rūpesčius, dabar aš esu labai patyręs, už tą esu labai brangiai sumokėjęs. Dabar aš esu sveikas, tik turiu nutraukti savo kūrybinį darbą, nes dienos pasidarė labai trumpos, o vakare neturiu ramaus kampo mano darbui. Dabar turiu daug laiko galvojimui. Visos mano mintys yra nukreiptos į Jus. Mano Dieve! Tai taip yra atsitikę! Vis dėlto aš manau, kad blogiausia mūsų gyvenimo dalis jau praėjo, bent baigiasi. Tebūnie, kas bus – blogiau nebebus!

Paimk visus mano daiktus iš ponios Škirpienės, panaudokit viską sau: baltinius, megztinius, iš mano kostiumo pasidarykit abi su Dalia drabužius. Nėra žinoma, kada mane išleis iš lagerio, judviem tuoj reikalingi drabužiai. Jeigu aš grįšiu į gyvųjų pasaulį, man tie daiktai nebus reikalingi. Man daug nereikia. Pasakojama, kad Vilnius nedaug nukentėjo, Tauro gatvėje nebuvo jokių kovų, mūsų butas neturi būti sunaikintas (daugiau nukentėjo stoties rajonas, Aušros Vartai išliko, taip pat Didžioji gatvė, Basanavičiaus). Kaune Žaliakalnis mažiausia nukentėjo, atrodo, kad mūsų namas dar tebestovi. Kaune sunkiausiai nukentėjo Panemunė, centras, Aleksotas – ypatingai Panemunė. Kaip ten bebūtų, Kaune ir Vilniuje surasime ką nors iš mūsų daiktų, pagaliau mūsų sodas bus išlikęs, – o tai nemažai. Aš labai džiaugiuosi, kad Judvi su Dalia taip esate vieningos, aš dalinu mano meilę ir mano mintis tarp jūsų abiejų. Aš manau, kad aš turiu judviem taip daug jausmų ir ilgesingos jėgos, taip daug dvasios stiprybės, turinio, kad užteks mums visiems trims. Gaila, kad aš negaliu įsivaizduoti, kaip Jūs atrodote po dviejų metų nesimatymo ir po visų išgyvenimų.

Sekantį sekmadienį gal parašysiu Šeiniui, tokiu būdu mano laiškas Jums iškris. Mano geroji Vanduk! Bučiuok Dalią, padėkok jai ypatingai už jos gerumą, už jos drąsą (Bravheit). Rašyk man daugiau apie Jūsų gyvenimą ir santykius. Padėkok Puzinams ir Maciūnams, kad jie Jums tokie geri. Sveikink visus kolegas ir gerus žmones. Dabar vėl matau Tave gyvą sapnuose ir kai nemiegu. Vanduk, mano miela! Bučiuoju Tave ir Dalią.

                                                                                 Jūsų Bal

 

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XI.26

Mylima Vanduk! Pereitą savaitę atėjo tik vienas Tavo atvirukas (XI.16). Man labai įdomu, kaip Daliai sekasi naujoje tarnyboje. Ką ji ten daro? Ar ji ten gauna algą ir maistą? Kaip ilgai ji turi dirbti į dieną? Gaila, kad Tu taip mažai rašai apie savo padėtį, – man sunku Jūsų gyvenimą įsivaizduoti. Vakar atėjo Tavo antrasis siuntinėlis – cigaretės ir kt. Labai ačiū! Cigaretės labai geros. Bet vaistus turėtum palaikyti savo reikalams. Aš esu sveikas ir darbingas (man labai padėjo cebionas, kuriuo Šilkarskis mane gerai aprūpino). Tik kūrybos darbo nebegaliu tęsti: dienos trumpos, bloke per daug žmonių. Ponia Gražina Valavičienė (14, Essingen, Krs. Aalen, – Rathaus str. 189 b/Borst) klausia, ar aš nežinau mano brolio Kazio adreso. Gal Tu jai pali pranešti. Kazys man nerašė, paskutinėmis Kauno dienomis rašė man brolis Juozas – pranešė, kad Kazys su žmona išvyko į Grazą; Juozas taip pat norėjo emigruoti, bet jis gavo įsakymą iš savo darbovietės pasilikti vietoje – daugiau aš nieko nežinau. Po trijų dienų Kaunas buvo bolševikų užimtas. Iš Berlyno mums rašo, kad mus greit iš lagerio išleis. Pvz., ponia Urbonienė, pulkininko žmona, rašo, kad jau siunčia vyrui paskutinį laišką ir kad jis pats jau turįs vykti į Berlyną. Apie tą tikrą žinią apie mūsų išliuosavimą rašo man taip pat mano mokinys Antanas*, – šita prasme jis parašė pirmą kartą, anksčiau jis taip niekuomet nerašė. Generolas Povilas tą patį sako. Taip pat Krivickas. Mykolas Žilinskas rašė dar tvirčiau. Tokiu būdu žinių šaltiniai yra rimti. Aš asmeniškai netikiu tam daug. Jau šimtą kartų buvo duotas žodis, o aš vis sėdžiu uždarytas. Mums dar rašo: Stolpe (netoli Greifswaldo) bus suorganizuota lietuviška radijo stotis, jos pryšaky stovės tas pats Stonys, taip pat Neberavičius, kurs buvo Salzburge, o dabar yra Berlyne. Programa žadanti būti didesnė, negu buvo Kaune, įvairūs menininkai jau ten pakviesti bendradarbiauti. Vilniuje Lukošius pasidarė teatro direktorium, vyriausias redaktorius „Tarybų Lietuvos“ – Žilėnas. Aš esu perrašęs savo naują dramą „Pavasario giesmė“, kuri yra Daliai dedikuota, bandysiu Tau persiųsti, tikiuosi, kad man bus leista, nors gal tai nebus taip paprasta: čia nėra cenzoriaus, kuris moka lietuviškai, – neįmanoma viso veikalo išversti į vokiečių kalbą, be to, pas mus nėra vertėjo. Gaila, kad Šilkarskis man daugiau neberašo (aš norėčiau jo balsą girdėti). Taip pat Krasauskaitės laiškai man buvo labai malonūs. Mano gyvenimas slenka be pasikeitimų. Keliuosi visad anksti, apie 4:30; iki 11:30 dirbu lagerio raštinėje (savanoriškai), o po to visą dieną turiu laisvą – raštinėje dirbu kaip braižytojas – išmokau to darbo. Nuo to laiko, kai Jūs atvykote į Vokietiją, dar labiau Jūsų ilgiuosi. Artimumas Jūsų gyvenamos vietos ir visiškai negalėti Jus matyti, neaiškus kalinio laikas – tai kažką reiškia! Tai žadina ypatingus jausmus sieloje. Ką gi, nieko nepadarysi!..

Pereitą savaitę esu gavęs siuntinėlį iš Brigitos Vaitkevičiūtės – padėkok jai, aš negalėsiu jai parašyti (Berlin, Charl., Kant str. 141).

Rašyk tik man daugiau apie Jūsų gyvenimą, kad aš čia nesijausčiau toks vienišas! Na, taip, Vanduk! Gal dabartiniai mūsų išgyvenimai bus ateity naudingi. Bučiuok nuo manęs Daliuką. Bučiuoju Jus abi ir myliu begaliniai.

                                                                                 Tavo Bal

Padėkok Daliukui, kad ji man parašė!

                                                                                 Bal

 

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XII.3

Vanduk, mylima mano! Pereitą savaitę gavau Tavo laišką (XI.22) ir 2 atviruku (XI.27), kurie mane ypatingai pradžiugino. Taigi, prof. Gerulis paliko senu geru draugu. Padėkok jam labai – aš būsiu laimingas, jei kada galėsiu jam ką ypatingai gera padaryti. Aš niekad nepamiršiu to, ką jis mums padarė*! Tokiu būdu Daliukas jau dirba: sveikinu, sveikinu!.. Ar negalima smulkiau parašyti, kaip ilgai ji ten dirba, ką ji daro, kaip ji jaučiasi ir t. t.? Aprašyk man Jūsų kambarį, kuriame aukšte ir t. t. Seniau žinojau, kur Jūs gyvenat, – man lengviau buvo įsivaizduoti kiekvieną Jūsų žingsnį, aš jaučiausi lyg prieš keletą valandų nuo jūsų nutolęs. Dabar man sunkiau. Man reikia detalių, kad galėčiau vaizduoti sau Jūsų gyvenimo eigą ir vėl jaustis kartu su Jumis. Paaiškėjo, kad mano rankraščių negalėsiu Jums nusiųsti: čia nėra cenzoriaus, kuris lietuviškai suprastų. Lagerio vadovybė čia nekalta, ji man yra palanki, tačiau yra bendri nuostatai ir lagerio vadovybė negali daryti išimčių. Gaila! Vis dėlto aš dirbu toliau. Daliukui esu paruošęs: 1) Tragediją, 2) Svarstymus apie estetinę ir anestetinę realybę, 3) pradėjau įvadą į Dramaturgiją – tai viskas Daliukui. Dabar apdirbu antrąją redakciją komedijos „Uošvė“, tai pasiutęs dalykas, durniausias iš durniausių dalykų, ji neturės jokios literatūrinės vertės, bet teatrališkai bus gerai padaryta. Taip pat turiu du mažu teatro gabalu ir dirbu toliau ties 3-jų aktų komedija „Dobilėlis penkialapis“ – vėl pasiutusi istorija apie 5 senus viengungius, kurie yra įsimylėję į vieną ponią. Tokiu būdu iš Stutthofo atnešiu mažiausia 3 knygas. Tu turi 3 mano rankraščius. Taigi, po karo turėsime, kuo gyvenimą pradėti. Tiktai darbo sąlygos pas mane labai nepalankios: aš neturiu ramios kertelės – vis žmonės aplinkui… žmonės, kurie apie poeto darbą neturi supratimo. Vis dėlto aš dirbu: 7–11:30 lagerio raštinėje, o nuo 14 iki 22 val. – savo literatūros darbą (su maža pertrauka valgiui). Be darbo negaliu gyventi. Aš bendrauju su mano išrastais asmenimis, sapnuoju juos, taip laikas bėga. Aš gyvenu visai vienas mano poetiniame pasauly – realybe nesirūpinu. Kaipgi aš galiu rūpintis realybe, jeigu vis sėdžiu uždarytas lagery! Esu tik poetas, daugiau nieko nenoriu žinoti. Pereitą savaitę atėjo 3 siuntinėliai: iš E. Kardelienės, daugiausia su cukrum (Freiburg), padėkok gerajai kolegei. Ar ji nenukentėjo nuo bombardavimo? Juk Freiburgas buvo stipriai bombarduojamas. Taip pat atėjo pakelis iš Br. Vaitkevičiūtės (Berlin) – taip pat padėkok! Labai gaila, kad prof. Šilkarskis ir dr. Marija man daugiau neberašo – kiekvienas balsas iš gyvųjų pasaulio man brangus. Taip, iš kokių šaltinių gyvena Puzinas, Maciūnas ir kiti? Ką jie ten daro? Maciūno draugo, sportininko Jono Bartkaus adresas yra toks pat, kaip mano, tik jis yra ne XI, bet VII bloke. Gandai apie mūsų išleidimą vėl pražuvo. Seniau jie džiugino, dabar net neturi reikšmės. Kaip musės vasarą, – daugiau nieko. Pasitikėjimas žodžiais visai išnyko iš mano sielos. Ir – visa tai jau nebesvarbu. Daug svarbiau, kad Jūs abi esate gyvos ir šiaip taip susitvarkėt, kad šitas neramumas nutolo nuo mano sielos. Prašau, aprašyk man tiksliai, kaip Jūs gyvenat, kad aš vėl galėčiau glaudžiau būti su Jumis. Prašau! Bučiuok ir laimink mūsų begaliniai mylimą Daliuką, pasveikink visus kolegas, kurie Jums geri. Ar negalima pas Jus gauti be kortelių rūkytų silkių ar žuvų? Lik sveika, mano geroji – mano mylima – mylima Vanduk!

                                                                                 Tavo Bal

 

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XII.10

Vanduk, mano mylima-miela! Pereita savaitė buvo man ypatingai palanki: aš gavau 2 Tavo atviruku ir laišką (laišką iš XI.18) – laišką iš Dalios ir iš Šilkarskio. Tu man atsiuntei tokias nepaprastas naujienas. Atrodo, kažkas pasaulyje pasikeitė. Laukiu nekantriai Tavo grįžimo iš Berlyno – Tu man vėl smulkiai praneši? Argi ateinanti savaitė bus sprendžiamoji mūsų likimui? Tai būtų tikrai pritrenkiantis dalykas. Tik, aš manau, Berlyne varomas toks pats žaidimas, koks buvo Lietuvoje. Apie teisingumą ir išmintingumą aš daugiau negaliu galvoti. Su kalinių paleidimu nesiskubinama. Juk kalinys yra labai brangus daiktas. Karo metu reikia juk viską taupyti. „Gražūs žodžiai, bet jokių veiksmų“ – mes tai jau šimtus kartų išgyvenom. Bus vėl kas nors surasta, kuo remiantis žodis nebus laikomas. Labai liūdna taip galvoti, betgi taip yra tikrumoje. Mes esame svečiai svetimoje šaly, – ir visa kita savaime suprantama. Dalios laiškas atnešė man labai stiprius išgyvenimus. Mano geras, vargšas vaikas! Šaukiu su ašaromis, man dar liūdniau, kad aš jai padėti negaliu. Bet mūsų padėty Daliai su ta tarnyba labai pasisekė. Tai geriausia, ką ji galėtų turėti. Kitiems daug blogiau. Aš šiandie esu tiek ilgesio pilnas, kad negaliu Daliai rašyti, – man per daug liūdna – pabučiuok ją, padėkok nuo manęs – daugiau nieko negaliu pasakyti. Dabar man kiek lengviau: esu gavęs kiek daugiau žinių apie Jūsų kasdieninį gyvenimą, vėl galiu Jus arčiau jausti. Aš vėl kartais galiu pamiršti neišsprendžiamą piktą klausimą: „Kas aš esu? Kur aš esu?“ Stengiuosi kaip nors pasiliuosuoti nuo realybės pajautimo, bet daug kartų skaitydamas Dalios laišką jaučiu, kaip šitas klausimas ypatingu sunkumu vėl iškyla. Be to, buvau priverstas savo kūrybinį darbą žiemos laikui visai nutraukti: neturiu kertelės, kur tas darbas dirbti būtų įmanoma. Be to, dar – visur taip daug žmonių, tiek nelaimės draugų, kurie, užuot buvę draugai nelaimėje, yra nelaimė draugams. Todėl esu baisiai vienišas minioje. Ištisas valandas sėdžiu be žodžių, nors ir nedirbu, – neįmanoma. Todėl mano ilgesys yra dar skaudesnis. Ką gi, – nieko nepadarysi. Reikia viską išlaikyti. Reikia. Aš tai padarysiu – iki karo pabaigos. Prašau, rašyk man daugiau smulkmenų iš Jūsų kasdieninio gyvenimo, bus man jaukiau šitame pasaulyje.

Pereitą savaitę gavau labai vertingą siuntinį iš J. Šapkaitės (Wien I, Körtnerring, II), daugiausia su lietuviškos kilmės riebalais. Geroji mergaitė turbūt man rinko – gal Tu gali jai širdingiausiai padėkoti? Ar negalima Greifswalde pirkti rūkomojo popieriaus? Mes čia turime labai kvailą rudenį: vis lietus ir lietus – liūdnas, beviltiškas. Lieka vienintelė paguoda: mūsų biografijos bus turiningesnės. Nieko nepadarysi, Vanduk! Be to, mano komedija „Dobilėlis penkialapis“ labai blogai padaryta – beviltiškai blogai – aš turiu ją sunaikinti. Gal vėliau galėsiu geriau padaryti.

Vanduk, pabučiuok mūsų brangią, begaliniai mylimą Daliuką – gal vėliau aš galėsiu jai parašyti. Vanduk, tik Tu man rašyk apie Jūsų kasdieninį gyvenimą! Vanduk, ar girdi mane?

                                                                  Tavo Bal

 

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XII.17

Mano mylima miela Vanduk! Pereitą savaitę atėjo Tavo laiškas (XII.11) ir 5 siuntiniai (4+1 mažas). Vanduk, nesiųsk man maisto! Tu pati esi tokiame varge, kad kiekvienas valgomas kąsnis turi būti Tau pačiai! Tarp kitko, morkas man sunku panaudoti. Riebalų turiu, aš turiu dar kiek susitaupęs iš tų, kuriuos Tu man atsiuntei iš Lietuvos. Riebalų vartoju labai mažai – tikiuosi iš tų santaupų atnešti kiek Tau ir Daliai, jeigu būsiu iš lagerio išleistas. Kaip ten bebūtų, šitam tikslui dar taupysiu. Duonos man taip pat nereikia (turiu kiek džiovintos). Dėl mūsų paliuosavimo nebeturiu daugiau iliuzijų – tęsiamas tas pats nervų žaidimas, kurs buvo pradėtas Kaune. Dar bus Jums pasakojama, kad aš (kaip ir kiti) negalime būti išleisti dėl karantino, – kaip ir pernai. Kaip ilgai tęsis karantinas – nežinau. Taigi, viskas tvarkoj, kaliniai gali ramiai sėdėti. Ypatingai Tau dėkoju už atsiųstą man Greifsvaldo miesto planą. Trumpus laiškus Ignui* ir Studerui** jau esu parašęs. Prašiau, kad mane užregistruotų prie Raudonojo Kryžiaus, kad galėčiau gauti Raudonojo Kryžiaus paketus. Juk neaišku dar, kaip ilgai karas tęsis. Panašius laiškus jau kiti parašė. Yra leidžiama čia tokius paketus gauti. Parašiusieji gavo atsakymus su viltimi gauti paketus. Jeigu aš Tau negaliu padėti, nors Tavęs neapsunkinčiau. Esu gavęs siuntinį iš Algirdo (ne Antano!) Gustaičio (Berlin, 58; Danziger str. 10) – vargšas, jis pats neturi ką valgyti! Gal jam padėkosi. Atėjo laiškas iš Živilės tėvo, – labai dėkoju, jis turi man atleisti, kad aš neatsakau į jo laiškus, juk aš esu kalinys, mano galimybės aprėžtos. Blekaičio teatrui galėtų tikti tiktai mano komedija „Uošvė“ – ar jam patiks? Ji yra „beidėjinė“, be didelės literatūrinės vertės, tai tik teatro pjesė, nekalta prieš jokį pasaulio cenzorių. Mano lyriškoji tragedija yra reikalinga labai geros muzikos – emigracijos scenoje jis negalės gerai šio veikalo pastatyti. Be to, aš norėčiau ją dar gerokai pataisyti. Geriau kiek palaukti.

Už savaitės jau Kalėdos – aš sėdžiu uždarytas. Man nieko negalima padėti. Man būtų malonu, jei bent Jūs su Dalia per šventes turėtumėte kiek žmoniškiau. Šiais metais būsiu dar labiau vienišas, negu pereitais. 24 ir 25 aš galvosiu apie Jus labai stipriai – labai. Gal girdėsite mano vidujinį balsą! Neištarsiu nei vieno žodžio garsiai – tik apie Jus galvosiu. Laiškas iš Jūsų – tai vienintelis daiktas, kurio aš dar šiame pasauly trokštu. Aš neturiu dabarties. Galvoti apie ateitį – taip skaudu! Aš turiu tik vieną vienintelę realybę – praeitį. Tavo laiškai duoda man dar gyvenimo turinį, mano padėty tai – šventenybė. Man būtų labai didelis įvykis, jei ir Dalia man parašytų laišką. Specialiai jai aš dar nerašau, nes nesu dar atgavęs vidinės ramybės. Lagery nesu pasidaręs blogesnis, nors beprotiškas žiaurumas likimo įspraudė gilius pėdsakus mano sieloj. Aš netinku vidujiniam lagerio lygiui – to aš niekuomet ir niekados nepadaryčiau. Vanduk, rašyk man daugiau smulkmenų apie Jūsų gyvenimą, kad aš galėčiau Jus arčiau jausti – nesijausčiau taip vienišas! Atleisk man, Vanduk, kad aš negaliu Tau nieko raminančio parašyti. Bučiuok Daliuką – Dieve mano, kaip aš ją myliu! Būkite sveikos, mano geri, mano nelaimingi vaikai! Būkite sveikos! Nors esu liūdnas, dvasios stiprybės nenustoju. Jeigu Jūs kiek žmoniškiau susitvarkytumėte, aš išlaikyčiau visas likimo beprotybes! Būk sveika! Bučiuok mūsų begaliniai mylimą Daliuką! Vanduk, mano numylėta*, ar Tu mane girdi? Vanduk!

                                                                                 Tavo Bal

 

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1944.XII.25

Vanduk, mano mylima, miela! Prieš keletą dienų atėjo Tavo mielas, liūdnas laiškas. Vakar, XII. 24, Kūčių vakarą, mūsų blokas paruošė bendrą vakarienę. Aš joje nedalyvavau. Aš anksti atsiguliau, kad galėčiau netrukdomai apie Tave ir Dalią galvoti. Visą vakarą, visą naktį girdėjau jūros ošimą. Aš tikiu, kad Tu irgi girdėjai mano mintis. Nežinau, sapne ar tikrovėje, mačiau Judvi su Dalia. Vanduk, apie mano gyvenimą nieko Tau negaliu rašyti. Fiziškai neblogai laikausi. Esu sveikas ir sotus. Šiandie kartu su mūsų gydytoju ir keliais gerais draugais turėjome bendrus pusryčius – tikrai geresnius, negu Tu ir Dalia. Aš dar turiu daug atsargos, kurią Tu man prisiuntei. Vanduk, prašau Tavęs, nebesiųsk man daugiau maisto, juk Tu su Dalia pačios esat jo reikalingos!

Daliuk, mano miela! Tavo laiškas taip mano sielą sujaudino, kad ilgai negalėjau Tau atsakyti. Ačiū, Daliuk, labai ačiū! Man labai liūdna, kad aš Tavęs nematau, kad Tavo jaunystė eina tokiomis aplinkybėmis, kad Naujiesiems metams aš galiu tik Tave tokiomis sąlygomis sveikinti. Betgi, Daliuk, Tavo tėvas nepadarys nieko tokio, dėl ko Tu turėtum ateity dėl jo gėdintis. Savo žemišką naštą nešu išdidžiai ir garbingai. Apskritai nedaug jau man reikia iš gyvenimo. Likusią gyvenimo dalį skirsiu Tau, kad Tavo jaunystė būtų gražesnė. Aš suprantu, Daliuk, Tavo mintis ir Tavo jausmus, – kada tai ir aš buvau jaunas. Taip, dabartiniai laikai Tau yra žuvę – nieko nepadarysi. Mudu su Mama savo laiku irgi netekome keletos metų. Karas amžinai nesitęs. Mudu su Mama paskui gyvensime tik dėl Tavęs. Mums su Mama jau praėjo mūsų geriausi laikai – mums buvo gera, – mes turime Tave – to užtenka mudviejų laimei. Kaip aš jaučiuosi išdidus ir kaip aš esu laimingas, kad Tu esi tokia puiki (brav): suvokimas, kad mano duktė yra tokia, palengvina mano liūdną vidinį vienišumą nelaisvėje. Tavo laikas – žydėti, mano – vysti, tačiau aš turiu dar pakankamai vidinių jėgų poetinei kūrybai. Aš dar sukursiu veikalus – aš dar turiu jėgų – aš dar kursiu, kad Tu dar didžiuosies savo Tėvu! Visą mano likimo beprasmiškumą aš išrausiu – mes dar gyvensime mūsų laisvoje, nepalyginamai brangioje Tėvynėje. Tu su savo meniška siela girdėsi dar mano dainas, skambančias per mūsų laukus ir miškus. Pasakyk Mamai, kad ji dėl manęs nesirūpintų. Aš iš Jūsų noriu tik laiškų. Kiekvienas laiškas atneša man vidujinę šilimą, – aš Jus jaučiu, aš vėl nesu vienišas pasauly. Aš laukiu, Daliuk, šitos valandos, kada galėsiu su Tavim kalbėti mūsų nuostabiai gražia gimtąja kalba. Ačiū Tau, Daliuk, aš Tave laiminu, Tave bučiuoju. Žodžiais negaliu Tau daugiau nieko pasakyti – Tu mane supranti be žodžių. Būk palaiminta, Daliuk, Tu!

Vanduk! Mūsų karantinas, atrodo, greit bus nuimtas. Iš Berlyno ateina žinios apie mūsų likimo pasikeitimą. Mes vėl virtome derybų objektu. Šitame žaidime silpnesnis praloš – mes toliau sėdėsim kalinami, uždaryti. Aš esu vidujiniai pasiruošęs iki karo pabaigos laukti nelaisvėje. Vanduk, aš Tavęs prašau, būk išdidi, būk stipri ir tvirta, kolei aš pas Jus sugrįšiu, – tada aš Tave pakeisiu. Norima turėti aukų. Mudu su Tavim atnešėme sunkią auką, vis dėlto aš esu įsitikinęs, kad mūsų auka atneš kada nors vaisių. Juk yra prasmė beprotybėje! Pasidarykite sau ką nors žmoniškesnio Naujųjų Metų sutikimui. Vanduk, nebūk liūdna – mes dar tvarkysime mūsų gyvenimą. Sveikinu Tave iš mano vienišumo Naujiesiems metams – mano mylima, mano numylėta – Vanduk!

                                                                                 Tavo Bal

 

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1945.I.1

Mano miela, mylima Vanduk! Per Naujuosius metus, pačiomis pirmomis minutėmis mano mintys buvo su Jumis. Atsisveikinau su pereitais metais vėl vienas – nenorėjau būti su kolegomis, tik su Jumis. Blogiausi metai mūsų gyvenime jau nugalėti – tegu juos velnias traukia! Naujuosius metus pasitinku su nauju pasiryžimu ir naujomis vidaus jėgomis. Aš esu Tau labai dėkingas už laiškus. Po Tavo pranešimo iš Berlyno daug dalykų man paaiškėjo. Po Tavo aprašymo, kaip jūs gyvenat, aš vėl Jus aiškiai galiu įsivaizduoti, aš vėl jaučiuosi, lyg esu kartu su Jumis – tik kelioms dienoms išvykęs iš namų. Taip, Vanduk, galas mano nelaisvės jau matomas, aš jaučiu jau pirmuosius aušros spindulius. Velykoms aš jau tikrai būsiu su Jumis, galimas daiktas, net anksčiau. Net dar šį mėnesį. Jeigu aš galėsiu gyventi Greifsvalde, aš pasiieškosiu paprastą darbą kokioje nors fabrikoje, laisvomis valandomis rašysiu teatro gyvenimo Greifsvalde istoriją.

Ką Tau Krėvė rašo apie mirtį? Pasakyk jam nuo manęs, kad jis nekalbėtų tokių niekų. Jis tam neturi teisės. Mirti, pasikarti – galima visuomet pakankamai laiko turėti. Aš turiu teisės taip kalbėti – aš gerai pažinau gyvenimo ir mirties kainą. Mudu su juo esame menininkai, ne tik rašydami, bet ir gyvenime. Jisai (ką gi, ir aš!) gali mirti ramiais laikais, bet audros ir vėtrų metu – niekados! Mudu su juo dar parodysim, kaip rusai sako: „jest ješčo poroch v starych porochovnicach“ (yra dar parako senose parakinėse). Tegu jis tuoj atvažiuoja į Greifsvaldą, aš ištrauksiu iš jo tas pavargusias mintis! Jis turi man pažadėti nuo šio laiko užsiimti rimtesniais dalykais, bet nekalbėti apie mirtį. Aš jį suprantu. Aš žinau, kad jam nelengva. Dieve mano! Mano gyvenimas ne mažiau komplikuotas, mano patyrimai ne mažesni. Bet aš einu išdidus į audringą pasaulį. Jis yra didelis poetas. Jis neturi pamiršti senos išminties: ty carj – živi odin (tu esi karalius – gyvenk vienas). Mano sunkios valandos visad iššaukia manyje naujas jėgas, naują ryžtingumą, naują troškimą kurti. Jis neturi teisės kitaip daryti! Parašyk jam tai!

Vanduk! Aš jaučiuosi, kad per šventes esu buvęs su Jumis. Nežinau iš kur, bet man atrodo, kad kažkas nauja įėjo į mūsų gyvenimą. Per Kalėdas ir Naujuosius metus aš buvau labai liūdnas, bet Naujuosius metus sutikau su aukštai pakelta galva. Nežinau kodėl, bet jaučiu milžiniškai didelį troškimą kurti. Jeigu aš turėsiu pas Jus mažą kertelę su staliuku, aš rašysiu ir rašysiu (ich verde dichten und dichten). Visai naujoviškus veikalus kursiu. Aš esu surinkęs taip daug psichologinės ir emocionalinės medžiagos mano dvasioje, kad esu ta medžiaga perpildytas su kaupu. Taip, Vanduk! Pasitinkame Naujuosius metus su naujomis jėgomis! Neberašyk man daugiau apie „griuvėsius“ – neturi tam jokios teisės. Mudu su Tavim turime dabar mūsų gyvenimo posūkį – mūsų gyvenimas turės nepalyginamai daugiau turinio!

Pasveikink nuo manęs Naujųjų metų proga visus kolegas ir draugus, ypač tuos, kurie yra pavargę ir nelaimingi! Bučiuok, apkabink mūsų Daliuką – pasakyk jai, kad jos tėvas yra jaunesnis, negu ji mano!

Likite sveikos, mano geros vargšės mergaitės – tokios tolimos ir tokios artimos! Likite sveikos! Bučiuoju Jus abi.

                                                                                 Tavo Bal

 

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1945.I.7

Vanduk, mano miela, mylima! Mykolas Žilinskas praneša iš Berlyno, kad ponas von Kleist (labai aukštas asmuo užsienio reikalų ministerijoje) jam sakęs, o jo sekretorė jam po to oficialiai patvirtino, kad mes esame jau iš lagerio atleidžiami – nutarimo pravedimas dar truks keletą dienų. Buvo pasakyta oficialiai: Lietuvos įkaitai! Ponui von Kleist reikėtų tikėti. Tiktai sąvoka „kelios dienos“ yra labai ištęstina. Gali trukti mėnesius. Prie to prisideda dar karantino klausimas – tai ne blefas, – tai rimtas dalykas. Žinoma, tai nėra neišsprendžiamas dalykas, yra įvairių išeičių. Ar bus tų išeičių ieškoma? Žinoma, aš to nežinau. Šiaip karantinas galėtų dar ilgai tęstis. Vėl tas nežinojimas! Kaip ten bebūtų, galas jau matomas, ir oficialiai pripažinta, kad aš esu kalinamas nekaltai. Būtų gerai, kad Tu šiuo laiku galėtum pasiteirauti apie darbo galimybes man. Mano literatūrinis darbas neduos mums duonos. Prie universiteto turbūt nebus jokių galimybių (rusų kultūros ir literatūros istorija, teatro mokslo seminaras, dramaturgija ir teatralinė kritika ir t. t.). Jeigu tai bus neįmanoma, tai man visai vis tiek, koks bus darbas. Aš galiu dirbti raštinėje, taip pat ir fabrike, kaip paprastas darbininkas. Pereitą savaitę atėjo Tavo laiškas, rašytas XII.25, ir Tavo kalėdinis siuntinėlis – tai padarė man didelio džiaugsmo. Tik laiškai vėl labai lėtai eina. Vakar esu gavęs vertingą siuntinėlį iš Živilės tėvo (jame buvo net bavariško sviesto!) – padėkok jam labai širdingai nuo manęs. Dabar aš jam nerašysiu, bet vėliau, aš tikiu, žinosiu, kaip jam atsidėkoti. Esu užbaigęs antrą redakciją mano „Dobilėlio penkialapio“, aš vėl nesu patenkintas, bet jau yra neblogai. Aš tikiuosi, kad savo rankraščius galėsiu laisvai iš lagerio išnešti. Lagerio vadovybė žino, kad aš rašau dramos veikalus – ji netrukdo man to darbo daryti, – cenzūros požiūriu visi mano veikalai yra visiškai nekalti, aš galiu juos ramiai kiekvienam cenzoriui pasauly rodyti. Man yra neramu, kad Tavo paskutinis laiškas yra rašytas tik XII.25. Ar Jūs abi esate sveikos? Ar įvyko pas Jus kas nors nemalonaus? Jūsų laiškai man yra daugiau negu duona kasdieninė. Šita vidinė šilima man gyvybiniai reikalinga. Aš išmokau valdytis, bet be šitos vidinės šilimos, kurią man Jūsų laiškai atneša, aš negaliu apsieiti – man jau trūksta jėgų. Juo daugiau tyliu, juo pasiutesnis mano ilgesys. Gyvi sapnai man mažai bepadeda. Ar esi gavusi mano laišką su kreipimusi į Daliuką? Ach, ta jauna darbininkė, ji turi tokį keistą gyvenimo patyrimą! Aš vis tikiu, kad galėsiu atsilyginti už visas Jūsų kančias. Šita pasaulinės istorijos beprotybė juk nesitęs amžinai, Vanduk, mudu dar galėsime padaryti Daliukui turiningą gyvenimą! Mum abiem jau daug nereikia, mūsų tolimesnis gyvenimas bus skirtas Daliukui… Daug sveikinimų Tau iš Germanto – su juo gerai sugyvenu, nors oficialiai mandagiai. Pasveikink nuo manęs visus kolegas, ypatingai tuos, kurie Jums geri – Biržiškas, Puzinus, Maciūnus, Adomus, Rindzevičių… Kaip ten bebūtų, aš jau greit būsiu su Jumis, 1–2 mėnesiai anksčiau ar vėliau, tas jau daug nereiškia: jau nebebus diskredituojamasi. Vanduk, rašyk man dažniau! Kiekvienas Tavo laiškas yra man kaip šventadienis! Bučiuok mūsų vargšą Daliuką. Aš nemoku išsakyt mano ilgesio. Bučiuoju Tave, glaudžiu prie savęs, mano miela – miela vargšele Vanduk! Būkite sveikos!

                                                                                 Tavo Bal

 

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1945.I.14

Vanduk, mano miela! Labai ačiū už Tavo laiškus iš I.2 ir I.8, taip pat ir už siuntinuką. Vanduk, nebesiųsk man maisto! Aš žinau, kad Tau labai nemalonu, kad negali man padėti. Aš žinau Tavo padėtį. Duona Tau yra daug svarbiau negu man. Aš galiu išsiversti. Juk aš turiu dar atsargos iš Būgių, dargi iš Vilniaus! Aš nebadauju, esu darbingas, nesu liesas. Iš visų užtikrinimų ir pažadų Berlyne vėl liko tik niekai (Sauerer Quatsch). Dabar bus kalbama apie tai, kad lageris uždarytas dėl karantino. Tai atatiks tikrenybei. Uždarymas gali tęstis neaprėžtą laiką. Betgi prie gerų norų galima būtų lengvai rasti išeitį. Kur to gero noro trūksta – nežinau. Jokiais žodžiais netikėsiu, kol nebūsiu toli nuo lagerio vartų. Tik gal po dešimties metų sapnuosiu nepamirštamą Stutthofą. Dabar sapnuoju apie Babiloną. Kaip ten bebūtų, nesu uždarytas už savo kaltes. Esu įkaitas už mano Tautą, ir suvokimas tos aukos palengvina man gyvenimą. Juk tai didelė garbė būti auka už savo tautą! Kaip tik šičia išmokau vertinti mūsų tautos tūkstančių metų kultūrą ir kultūrinį palikimą. Mūsų vargšė nelaiminga tauta gali didžiuotis savo kultūra. Ji turi visai skirtingas garbės, tiesos, teisės, kvailumo sąvokas (supratimą). Tradicinės etinės ir estetinės mūsų tautos sąvokos virto man mastu. Aš didžiuojuos būdamas įkaitu už tokią didžią vidinę kultūrą.

Žinios, kurias Tau atsiuntė Janavičienė*, yra vienpusiškai perdėtos, – aš esu įsitikinęs, kad jis turi nepalyginamai geresnes sąlygas, negu jo giminaitis Pad. Kasmatė**. Apie tolimesnį dr. Janavičiaus likimą aš nieko nežinau.

Jurgis Blekaitis turėtų paimti kokį paprastą darbą, visai nesvarbu kokį. Jeigu aš būčiau laisvas, aš nesigėdinčiau jokio nešvariausio darbo – visai nesvarbu. Mes esame svečiai svetimoje šalyje, mes neturime jokios teisės ką nors reikalauti, mes turime taikytis prie aplinkybių ir imti tai, ką mums šeimininkas siūlo. Ką jis mums siūlo – tai jo dalykas. Mums svarbiausia: išlaikyti mūsų žmonišką garbingumą ir mūsų tradicinę etinę ir estetinę kultūrą. Tu galėtum stengtis išgauti mano rankraščius. Kadangi Tu nustojai visko kare ir Tau pinigai yra reikalingi gyventi, galėtum parduot rankraščius kuriam nors leidėjui lietuviui (būtų išleista po karo) arba kaip kitaip panaudoti ir gauti kiek pinigų – gal į Tavo prašymą būtų atsižvelgta. Tuo tikslu aš esu paruošęs keturius dramatinius veikalus. Netikri, tyčiomis duodami vilties žodžiai manęs daugiau nebejaudina, nebeveikia į mano nervus. Aš galiu tik juoktis iš tų suaugusiųjų žmonių žaidimo. Tegu gyvenimas eina savo keliu. Ar Tavo šeimininkė žino, kas aš esu ir kur? Ir kad Tu manęs lauki? Vanduk, jeigu Tau reikia pinigų, aš galiu Tau iš savo turimų persiųsti keletą šimtų – šita operacija pas mus leidžiama. Rašyk man. Mes nugalėsim visus likimo sunkumus. Mes negyvename šiai dienai. Mes esame senos meškos, mūsų kaklas taip lengvai nepalūžta. Juo man sunkiau, juo drąsiau ir išdidžiau žiūriu į ateitį. Po šitų laiškų aš jau galiu vaizduotis Jūsų gyvenimą – aš vėl jaučiuosi kartu su Jumis. Tavo laiškai atneša man vidinės šilimos, o tai yra viskas, ko man reikia mano vidinei jėgai užgrūdinti. Bučiuok, apkabink mūsų Daliuką. Ji mane supras ir atjaus. Vanduk, mano miela, nebūk liūdna – mano miela – miela – lik sveika!

                                                                                 Tavo Bal

 

Pastabos: Man būnant Greifsvalde teko girdėti, kad Balio ir kitų lietuvių įkaitų išleidimą iš lagerio sutrukdė buvęs prie vokiečių Lietuvos darbo tarėjas Paukštys. Po Kalėdų, 1945 m. pradžioje, mūsų veikėjai Berlyne tarėsi su vokiečiais dėl Tautos Tarybos suorganizavimo. Remdamasis praeitimi, kaip 1918 m., M. Biržiška tam sumanymui pritarė. Tada būk tai Paukštys vokiečiams pataręs palaukti su įkaitų išleidimu – esą Tarybai susirinkus jų išleidimas būsiąs efektingesnis! Vokiečiams to tik reikėjo. Tarybai nespėjus susirinkti, sausio pabaigoje prasidėjo didžiulė bolševikų ofensyva – rusai veržėsi visomis jėgomis. Berlyno vadovybė įsakė evakuoti Stutthofo lagerį į Vakarus. Įvyko katastrofa, evakuavimas nelaimingųjų nežmoniškomis sąlygomis. Per tą golgotą žuvo keli lietuviai, Balys, kurs iki tol didvyriškai laikėsi, fiziškai neišlaikė… Stebuklingu būdu išliko gyvas, bet atsidūrė bolševikų okupacijoje… Visos viltys susijungti su šeima pražuvo. Atsidūręs Lietuvoje pateko į moralinį spaudimą iš bolševikų pusės. To jis jau nebeišlaikė. V. S

.

                                                                                                               Stutthof

                                                                                                               1945.I.23

Mielos Vanduk ir Daliuk!

Pereitą savaitę esu gavęs keletą laiškų ir siuntinėlį su cigarais. Labai ačiū! Dabar neturime nei radijo, nei laikraščių. Kas vyksta pasauly – nieko nežinau. Žinoma, nėra jokių ženklų, kad būčiau išleistas iš lagerio. Esu sveikas ir stiprus. Visus įvykius priimu labai ramiai. Vargšai mano vaikeliai, Vanduk ir Daliuk, dabar turite pačios savimi rūpintis. Aš nepražūsiu, man jokiu būdu nieko blogo neatsitiks. Esu geros nuotaikos ir į ateitį žiūriu labai ramiai. Esu sveikas ir optimistiškas, kaip gali būti tiek išgyvenęs poetas.

Mano vargšės Vanduk ir Daliuk, aš bučiuoju Jus stipriai ir spaudžiu Jūsų rankas, glaudžiu Jus prie savęs.

Laiminu Jus – klausykite – laiminu Jus.

Būkite sveikos! Būkite tvirtos ir ryžtingos, mano vargšai vaikeliai.

Bučiuoju, bučiuoju Jus.

Iki greito pasimatymo.

                                                                                 Jūsų Bal

 

Pastabos: Tai buvo paskutinis laiškas, kurį mudvi gavome iš Balio. Iki vasaros nežinojom nieko apie jo likimą. Iš Berlyno pranešta buvo, kad Stutthofo lageris evakuojamas į Oldenburgą. Tik atsiradus anglų komendantūrai Liuneburge, kur mes atsiradom vasario mėn., gavau iš komendanto leidimą nuvažiuot į Oldenburgą – Dalia ten nuvažiavo motociklu su tokiu Dainučiu ir nieko nerado… Pasklido gandai, kad stutthofiečiai, vežami laivais, buvo anglų subombarduoti jūroj ir daugybė lavonų buvo išmesta į krantą prie Liubeko… Važiavau ten teirautis. Rašiau laiškus visoms atstovybėms – į Ameriką, Londoną, Romą, teiravausi Danijoj ir Švedijoj, kur teko išgirst, kad ten atsirado keli stutthofiečiai – Balio niekur nebuvo… Tik iš Žadeikio Washingtone gavau pagaliau žinią iš Amerikos laikraščių, kad Balys atsidūrė bolševikų okupuotoje Lietuvoje. Visos viltys buvo palaidotos – važiuot pas jį? Veržiausi visa savo esybe, bet buvau griežtai perspėta, kad ir gavusi leidimą greičiau atsidursiu Sibire, negu Lietuvoje pas Balį… Ar aš galėjau aukoti Dalios likimą? Liko tik laukti – tikėjomės, kad dalykai pasikeis, buvau palyginti rami dėl Balio – atsidūrė namie, tarp draugų. Nenustojau vilties pasimatyt. Ir štai, 1947 m. spalio pabaigoje atėjo žinia, kad X. 16 d. Balys mirė…

Prie Balio laiško, rašyto turbūt 1944 m. XII. 3 d. (pašto štampas voke 1944.XII.6), buvo išvirkščioje voko pusėje Balio ranka skubotai parašytas toks tekstas:

Berlin, 1945.I.20

Dienraštis „Ateitis“

Berlin, SW 68, Alexandrinen str. 110

Ruf 1755 31 Ap.

Nr. ___

Įsakymas kelionei

Šiuo pažymima, kad ponia Vanda Sruogienė ir Dalia Sruogaitė yra lietuvės tarnautojos aukščiau pažymėto laikraščio, kurs randasi žinioje Reicho ministerio okupuotoms Rytų sritims. Joms įsakyta vykti iš Berlyno į Greifsvaldą nuo gruodžio 20 iki sausio 25 dienos. Jos yra įpareigotos surinkti medžiagą apie lietuvių darbininkų gyvenimą Greifsvalde ir parašyti straipsnį mūsų laikraščiui.

Šis įsakymas galioja iki sausio 25 dienos.

(valdininko parašas)

Deja, tą tekstą pamačiau daug vėliau. Bet ko Balys tikėjosi pasiekti tuo raštu – niekam iš mūsų nebuvo aišku. Aplankyt jį Stutthofe? Viename iš savo laiškų jis rašė to visai nenorėjęs, nes trumpas pasimatymas prie gestapininkų būtų jam nepakeliamai sunkus. Ir be labai aukštos protekcijos patekti į Stutthofą iš viso buvo neįmanoma…

V. S.

 

Publikaciją parengė Neringa Markevičienė

 

* Antanas Valiukėnas, vėliau žuvęs Berlyne – V. S.

* Davė, kaip žymus nacis, Daliai rekomendaciją ligoninei – V. S.

* Ignas Šeinius – tuo laiku buvo Švedijoje – V. S.

** Prof. Gotlieb Studerus, dėstęs vokiečių kalbą VDU, ilgus metus gyvenęs viename name su mumis Bilevičių namuose, šveicarietis, grįžo į Šveicariją – V. S.

* Originaliame laiške frazė Vanduk, mano numylėta parašyta lietuviškai.

* Vanda Janavičienė – žmona dr. Simo Janavičiaus iš Alytaus. 1939 m. jis buvo generaliniu tautininkų partijos sekretoriumi, 1940 m. rusų suimtas ir kalinamas, vėliau išvežtas į Rusijos gilumą. Po kelerių metų grąžintas į Lietuvą palaužta sveikata. Jį, kaip ir Balį, Kaune globojo Marija Nemeikšaitė – V. S.

** Padegėlis Kasmatė – senas B. S. slapyvardis – V. S.

 

 metai_2014_04.png