Zenono Baltrušio nuotr.
Simonas Bernotas gimė Kaune 1993 m. Baigė Vilniaus „Sietuvos“ vidurinę mokyklą. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją ir ispanų kalbą. Eilėraščiai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Poezijos pavasario“ ir „Slinkčių“ almanachuose.
Porcelianas
Aš sapnas trunkantis dvidešimt metų ir tebesitęsiantis
Mauzoliejuje kuriame aliejai smilkalai ir žvakės
Apšviečiančios storus sapnininkus tuščiais lapais
Netoliese dviratis švelniai glostantis šalto mūro sieną
Įsirėžiantis iš prancūziško filmo tiesiai į raudonmedžio
Duris nudažantis jas dar kruviniau pravėrus
Į viziją letargą pasiekus
Lubas kurios yra košmaras arba skonio reikalas
Paveikslai stebintys mus tamsios nemigos metas
Maras užkrečiantis leidžiantis
Pasveikti akimirkai atmerkti akis sutinusias
Nuo švento įmigio
Avinėlių tylėjimas
Mirusioj erdvėj vyksta pokalbiai
Pravertos lūpos švelniai išberia po raidę
Po atsidūsėjimą po o
Žmogiška tiesiog labai žmogiška
Kepenys su fava pupelėmis ir puikiu chianti
Kraujas krešantis po oda
Sukūniškėjęs
Tokia vakarienė
Toks apdujimas eilinį kartą nesugebant sumerkti
Akių sumerkti nakties atšvaitų kurie vis labiau
Spindi vis labiau trykšta ir liejas pro langus
Jau girdžiu ateinant jau girdžiu juos ateinant
Jie tai piemenys paklydėliai nuo savo bandos
Jie atsitempia į šią mirusią erdvę po lašą gyvybės
Lašą taip greit ištirpstantį nuo radiatorių karščio taip tikėtai
Įsimaišantį į svylančios vilnos pelėsio prakaito dvoką
Čia savęs neatradę išeina blaškos laipioja sienom kol galop
Juos išgano naktis
Vabzdžiai
Pirmiausia švelnus dūzgenimas
Malonus širdžiai ir ausiai
Kiek vėliau judresnis ūžimas
Užimantis visą erdvę laiką ir kūną
Ištisas spiečius tirada kosmosas
Su vis nauju jonvabaliu įsižiebiančiu
Nesprogstantis nenunykstantis tobulas
Besiplečiantis į savo naivią begalybę
Nutūpiantis aštriai geluonimi brūkšteldamas
Palengva nusėdantis į odą
Paraudimais išbėrimais
Vis giliau ir giliau įsiskverbiantis
Galiausiai tyras drugelių plazdenimas pilve
Žudymas
rausvi pavakario debesys smaugimo žymės ant tavo kaklo
mėlyno kraujo safyrai aristokratų dukryčių anūkyčių lėlyčių velaskeso
vaizdiniuos glūdinčių šitiek elegancijos šiek tiek gracijos
ir tu jau mirusi muziejaus seniena baltame kapinyne
nunuodyta nuobodžiu isterija virpančios bobulės rankos nuspaudžia
gaiduką atšauna kakariekū iš karvės tešmens trykštant kraujo putai magija
išsiskaido tu nebe fėja
vilkolakiai sulenda į savo lakius urvus tu nebe fėja vilktakiai suteka
atgal tu nebe fėja raganos suparalyžiuotos krenta nuo šluotų etatinėmis
alėjų šlavėjomis kurios susiraukusios įtariai stebi praeinant
rudenį metų metus iki pensijos iki neatrasto laiko iki užgniaužto
sudie matai juk geriau mirtum čia ir dabar tu nebe
Aikštingos
Urzgiančios kandančios ten kur skaudžiausia
Laižančios kojas nedrąsiai vizginančios uodegas
Sulojančios inkščiančios maldaujamu žvilgsniu
Perveriančios žaismingos kiek padykusios
Neišauklėtos neišdresiruojamos bet
Tvarkingai sušukuotos nemėgstančios pavadėlių
Mėgstančios ilgus pasivaikščiojimus uostančios
Uodžiančios pasigvelbiančios tai kas brangiausia
Ir užkasančios pribėgančios šuoliuojančios
Iškišusios liežuvį ausis pastačiusios
Įdėmiai besiklausančios baikščios
Aistringai atsisveikinančios bučiuojančios
Bučiuojančios bučiuojančios
Dabar visos kalės primins man tave
Apie mažąjį princą
aš labai spalvotas varpelis
skiriantis dvi visatas
jį pačiumpantys išgirsta spalvą
dieviškąją likimo (įterpkite žodį kuris atspindėtų jūsų religiją)
jei niekuo netikite jūs išgirstat spalvą
nieko tokią spalvingą kad apsiašarojat
dideliais pasauliais didelėm didelėm jūrom
dideliais dideliais vandenynais
tuose pasauliuose apsigyvena
lapės gudrios laputės kurias galite
prisijaukinti arba sumedžioti
priklausomai nuo to ar esate kaubojus
ar indėnas ar mažasis princas
galit prisijaukinti ir mažąjį
princą jei esate pats mažiausias
karalius už devynių marių vandenynų
ašarų dėl nieko arba baobabas po
kuriuo kiekvieną rytą princas atlieka
karališkus reikalus po kuriuo sudygsta
rožė ir suskamba visų visatų pavasariais
aš varpelis
skambantis garsiau už kosmoso ašaras
bet tyliau nei vienos rožės žydėjimas
Peizažų mirtys
Avietinės spalvos eglutės susigūžia
Nukrečia spyglius kankorėžius pasidabruotus
Dirbtiniu sniegeliu girlianda sutrūkinėja
Drobė įgauna rėmus įkalintas
Malevičiaus kvadratas-skveras
Įkalintas
Esu kvadratas nutrinamas žvilgsniu
Galerijos lankytojo
Itališkas cappucino su migdoline bandele
Prancūziškas pusiau saldus
Ispaniškas
Švelnaus tono balkone po truputį
Po trupinį išnyksta
Autobusai automobiliai autostrada
Kamštis neatkimštas
O tu dar neapsvaigus
Klampus dūmas išpūstas
Apgaubia urbanistiką
Naikina detales
