Regimanto Tamošaičio nuotr.

Esu Vytautas Varanius, Vilniaus universitete studijuoju lietuvių literatūrą, kartais ir pats šį bei tą parašau. Atvykęs mokytis į Vilnių, su savimi atsinešiau ir šiek tiek kaimo gyvenimo patirties – iki šiol negaliu ja nusikratyti. Sugrįžus autobusu atgal, namai nebeatrodo tokie patys, mieste taip pat esu tik svečias, vos spėjęs per keletą metų apšilti kojas... Tad ir mano kūryba yra apie buvimą „tarp“ šių dviejų erdvių, nuo kurių nuplėšdamas po skiautę, bandau statytis naujus namus.

Jonas Skardintojas

I

Prisimenu tylą. Dar saulė nė krašteliu nebūdavo pasirodžiusi horizonte, o pūkiniai debesys danguje jau raudonuodavo, lengvai plaukdami tolyn. Tyku, ramu. Medžiai sode išgeria paskutinius rūko likučius ir sodas pamažu įgauna žalią spalvą. Laukuose rūkas dar stovi, bet greitai ir ten rasa nuguls ant žolės, kol saulė tekėdama ją išgarins.

Kažkur tolumoje pragysta gaidys – kai taip tylu, girdėti net iš ano kaimo galo. Amteli šuo, laukuose sumūkia pieno pritvinkusi karvė, snapu sukalena pusryčiauti susiruošęs gandras, sukantis galvą, į kurią lankos pusę geriau skristi. Bunda ir kiti paukščiai – vienas paskui kitą pasigirsta visokiausi čirpimai, liurliavimai, virvavimai, čyravimai, vis gausėja rytmetinis choras, atnešantis į pasaulį gyvenimą.

Jau kyla. Už miškelio pasirodo ryškaus gintarinio disko kraštas, medžiai nusidažo geltonai, paukščių ansamblis čirpia dar garsiau ir gyviau užpildydamas likusią tylos erdvę linksmomis sutartinėmis.

Tolumoje išnyra nuo kalnelio besileidžiantis žmogus. Juodi jo drabužiai pamažu virsta rudomis kelnėmis ir melsva striuke, o kepurė su snapeliu išduoda, kad tai Jonas – jau nuo senų senovės tvarkytis ūkyje padedantis darbininkas, kurį tėvas šaukiasi kaskart, kai pats negali susidoroti. Jam nusileidus iki tilto, saulė, sulig medžiais pakilusi, jau džiovina rasą ir sklaido nuobodžias ryto vėsumas, kaitina stogus ir šildo vandenį kūdroje, kurioje Jonas turės pagirdyti arklį, besiganantį čia pat, netoli kranto. Vėliau kinkys arklį į vežimą ir važiuos kiaulėms mišinio, kurio nupjaus kelis pradalgius ir užteks visai savaitei.

Jonas drožia patenkintas, – matyt, vis dar didžiuojasi, kad užvakar ištraukė iš vandens kaimynų mergaitę – kramto įsikandęs smilgos galą ir šypso sau pro ūsą, žinodamas, kad nuo ryt prasideda savaitgalis, kad gaus, kaip ir kiekvieną penktadienį, pinigėlių, už kuriuos, kaip dievagojosi, pirks dviračio ratą, kad galėtų į darbą važinėti greičiau ir dažniau. Visi jau priprato nuolat girdėti apie tą išsvajotą dviratį, apie giminių laidotuves, apie ligas, malkų vežimą, sesers gimtadienį, pusbrolio vaiko krikštynas ir kitas būtiniausias išimtis, kada tikrų tikriausiai negalėdavo būti darbe dėl nenumatyto rūpesčio.

– Sveikas, Joneli! – sušunka tėvas, stovintis sodo kampe ir apžiūrinėjantis obelis.

– Labą rytą, Antanuk! – atsiliepia Jonas. – Šiemet obuolių tiek nebus.

– Tavo teisybė, Jonai, tavo teisybė... – atsidūsta.

– Tai kinkysi arklį? – klausia tėvas, Jonui priėjus arčiau.

– Kinkysiu – kaip visada.

– Labai gerai – paskui mudu lipsim ant stogo, reikia apkalt kaminą, kol javapjūtė neprasidėjo – paskui nebus kada, o rudenį lietūs visai stogą supūdys.

– Tvarka, Antanai, viską padarysim kaip pasakysi.

Paspaudžia kits kitam ranką ir patraukia į skirtingas puses – vienas arklio kinkyt, o kitas – ieškot gabalo skardos ir vinių.

II

Kai Jonas išverčia mišinį prie tvarto, saulė jau glosto medžių viršūnes. Mosteli, mosteli su šake, tiek to darbo – graži žalia, rytu kvepianti kupeta sau stūkso netoli durų, o kiaulės kriuksi, nerimsta, laukia, kada joms kokį gardesnį kąsnelį įmes. Šviežią žolę, ypač mišinį, jos be galo mėgsta – pirmiausia išrankioja avižas, tada pašarinius žirnius ir tik pačiai pabaigai pasilieka paprastą žolę, nusibodusią ir ne ką skanesnę už pamazgas, kurių kas antrą dieną atneša krypuodama motina.

Iškinkęs arklį, Jonas pirmiausia jį paglosto, tada pagirdo ir pririša netoli kūdros. Grįžta pas tėvą ir abu, stvėrę kopėčias, patraukia link namo, kur tėvas jau sunešęs visus reikiamus įrankius, skardą ir vinis.

– Tai ką, Jonai, kariamės, – dūsauja tėvas, kad reikia lipti ant stogo.

– Kariamės kariamės, Antanuk, – atsiliepia Jonas, ir vienas paskui kitą ima lipti aukštyn.

Gerą pusvalandį per kaimą ėjo plaktuko taukšėjimas, kol galiausiai nutilo, ir nuo šviežiai apskardinto kamino, lyg nuo švyturio, į visas puses pasklido akinama šviesa. Visi, kas tik ėjo pro šalį, suko į kiemą pažiopsoti į sidabru žvilgantį Gicevičių Antano trobos kaminą ir nė vienas neliko nepatenkintas – visi gyrė, šnekėjo, gal tik koks keletas pavydžiai mestelėjo akį ir nudūlino savo keliu tylėdami, nes žinojo, kad niekas už Joną geriau skardint nemoka – svetimas žmogus, ale padaro geriau už savus. Mojavo tėvas visiems, sėdėdamas ant stogo, tapšnojo Jonui per petį, šypsojosi patenkintas, kol galiausiai jam atsibodo. Paniuro ir ėmė ginti visus iš kiemo žiūrėti savo kampų. „Džiaugsmai paskui – darbai nelaukia“, – mestelėjo jis savo seną posakį ir jau rengėsi lipti žemyn paskui ant kopėčių jau kurį laiką rymantį Joną, bet netikėtai koja slystelėjo ant numesto nereikalingo skardos gabalo, stambus, nerangus kūnas susimėtė, krito ant menčių ir nudardėjo nuo stogo, paskui save nuversdamas kopėčias su kaimynų išliaupsintu skardininku.

Tėvas neužsigavo taip smarkiai – tik šoną susimušė, dribteldamas tiesiai ant gėlių vazonų, stovinčių po langais, o Jonas – Jonas, virsdamas atbulas su kopėčiomis, pylė pakaušiu tiesiai į išmūrytą rožyno aptvarėlį ir pašauktas nė nekrustelėjo. Prisimenu tylą visų veiduose, visų tų, kurie ką tik juokėsi, linksmi mosikavo rankomis ir gyrė Joną už darbą. Jie dabar stovėjo sukumpę, panarinę galvas, nežinodami, ką daryti: ar čia reikia judinti, ar geriau palikt taip, kaip yra – iš pagarbos. Tyla sujungė visų susirinkusiųjų širdis ir būrelis liūdnų kaimiečių sutartinai nusitraukė kepures ir persižegnojo. Nebuvo ką daugiau daryti, nes Jonas nerodė jokių gyvybės ženklų – kaip nukrito, nė nekvėptelėjo, nė gysla jo kakle nevirptelėjo, nė ties riešu gyvybės nebebūtų buvę galima užčiuopti.

Atsigaivelėjęs tėvas pavadino iš būrelio vieną kaimyną, irgi Joną, ir, mostelėjęs ranka, pavarė likusius žioplius lauk iš kiemo. Visi suprato – išėjo tylėdami, vis dar nunarinę galvas, vis dar sukumpę ir liūdni. Tėvas su kaimynu pakėlė Joną ir, nunešę į kluoną, paguldė ant grendymo. Po valandėlės iš namo, nešina kibiru pašildyto vandens, atskubėjo motina, o tėvas sėdo į mašinėlę ir išvažiavo. Grįžo tik vėlai vakare ir parvežė karstą – juodą, nedidelį, nes Jonas nebuvo labai aukštas žmogus.

Dabar jau kartu su motina parnešė Joną trobon, įkėlė į karstą ir uždegė šalia grabnyčią. Sudėję rankas, pasimeldė abu ir rytojaus dieną palaidojo, kadangi Jono nebuvo kam ir lankyti – gyveno vienas, nepažinojo jokių giminių, kurių galbūt nė nebuvo. Iš bažnyčios į kapines jį išlydėjo vorelė kaimynų, tų pačių, kurie gyrė gerai apskardintą, švytintį kaminą – net ir sekdami paskui karstą jie šnibždėjos tarpusavy apie puošmeną ant mūsų stogo, kuri, kol nesurūdys, blizgės ir primins visiems tą tylą, kada, nuleidę akis, visi nusiima kepures ir, saulei plieskiant į veidus, pakelia ranką žegnonei.

Kaitra

Matau, ateina. Neramus kaip visada leidžiasi nuo kalnelio, plakdamas vytele žolę. Įdomu, ką šiandien pasakys. Nenoriu jo sutikti, su juo būti, tačiau kaime nėra kitų vaikų – bent jau mano amžiaus. Kai tau vienuolika – neturi iš ko rinktis: pypliai tau per maži, o vyresnieji tik per dantį traukia ir vis prašo ką nors už juos padaryt, atnešt, pasiunčia kur nors nueit... Jis bjaurus, bet vienintelis mano draugas.

Jo vardas Povilas, jam dvylika. Jei dabar pat įlipčiau į šitą obelį ir pasislėpčiau lapijoje, jis gal manęs ir nepastebėtų. Tačiau aš nelipu. Lieku kur stoviu, nors mintyse siunčiu jį atgalios pas motiną, su kuria maždaug už kilometro gyvena sukiužusioje troboje.

– Labas! – surinka prisiartinęs.

– Labas, Povilėne, – iškreipiu jo vardą, tikėdamasis pradėti ginčą, po kurio jis apsisuktų ir nudrožtų sau.

– Nevadink manęs taip, neūžauga! Supratai?

Jam dvylika, bet kalba kaip mano tėvas.

– Ko atėjai?

– Nori pažaisti? – šiepdamas savo rudus dantis paklausė.

– Ką?

– Pamėtyti akmenukus į vandenį, žinai, ten, kur brasta – ten karvės dabar numindę takus prie vandens.

Aš, žinoma, sutikau, nes neturėjau iš ko rinktis (aišku, galėjau per dieną slampinėti sode ir laukti vakaro, kada reikės eiti gulti, bet akmenukai pasirodė smagesnis būdas prastumti laiką).

Perėję sodą, kirtome jį supančią medžių juostą ir atsidūrėme plyname lauke. Nuganyta, karviablyniais nusėta pieva taip sueižėjusi, kad į žemės plyšį puikiausiai tilptų mano ranka. Vasara šiemet labai sausa ir lietus vis nesirodė. Visi pyksta, nes niekas neauga, upelis baigia išdžiūti, nėra kuo padoriai daržų palieti, nes kibiro tik trečdalis pasisemia, nebus tuoj ir karvių kuo girdyti, nes anos labiausiai mėgsta šaltą tekantį vandenį, o ne supuvusį ir dvokiantį dumblu.

– Poviliuk, ana ten mūsų karvės, – parodžiau pirštu į dar nespėtą nuganyti pievos gabalą prie upelio. – Einam, ten dar yra kiek vandens!

Kai priėjome karves, dusulys gniaužė krūtinę. Karštis svaigino ir traukė prie žemės. Jos visos, žalmargės, dabar rišamos ir girdomos tiktais ryte ir vakare – perpiet negalima, nes taupom. Jei nebus lietaus, teks prašytis ganyti į svetimą pievą, jei, žinoma, kas priims, kadangi sausra visiems ūkininkams žalos pridarė.

– Bet kad čia nėra vandens! – sušuko Povilas, nusileidęs į vagą.

– Kaip nėra? – nustebau. – Gi šįryt girdžiau!

Priėjęs pamačiau – vaga visai sausa.

– Aš sakau, kad nėra! – širdo jis. – Tos tavo bjaurybės viską išlakė! Jos visą upelį išlakė!

– Ką tu čia paistai? – nesuprasdamas jo įniršio bandžiau raminti. – Kam tau plūstis be reikalo? Lyg tavo čia karvės...

– Kad dabar visam kaimui riesta – jūsų karvės išlakė visą upelį ir kitiems nepaliko!

– O ką, tau gaila? Čia tavo upelis? Čia mūsų žemė! Tu su motina gyveni visai už kalnelio – mes ten karvių neganom.

– Vis tiek jūs pilna burna ėdat – mano mama taip sakė. Sakė, kad jūs išponėjot ir kad už jus gobšesnių nerasi.

– Nutilk!

– Gobšai, gobšai!

– Nutilk, sakau! Žinai, ką mano mama sakė? Sakė, kad jei tavo tėvas būtų negėręs, tai ir iš jūsų būtų buvę žmonės, o dabar tik iš kitų žinot kaip prašyt, bet patys nė piršto nepakrutinat.

– Vis tiek jūs gobšai! Gobšai, ir viskas! Gobšai!

– Dar mama sakė, kad taviškė irgi galėtų nosį laukan dažniau iškišt, nes stikliukas už ją ūkio neatlaikys – tik paskandins.

– Tai tu dar mano motiną keiksi, šlykštyne?!

– Nieko aš nekeikiu, pats pradėjai!

– Šlykštyne, eikš čia, aš tave į skutus sudraskysiu!

– Pabandyk – pasakysiu tėtei!

– Kas man tas tavo tėtė? Tpfu.

Ištraukęs rankas iš kišenių, jis šoko prie vienos karvės ir ėmė spardyti kuolą, kad šis išsiklibintų.

– Ką darai, kvaily?! – sušukau.

– Ką noriu!

– Nelįsk prie karvės, supratai?!

– Neaiškink man, snargliau, ką daryt!

Jis ištraukė kuolą ir nusivedė karvę link pievoje motinos palikto suoliuko, ant kurio ji melždama visada sėdi. Karvė nesipriešino – jos žmogaus nebijo.

– Marge, Marge, einam, – jis stengėsi vaidinti gerutį.

– Marge, neik! – jaučiau, kaip tvinksta akys. – Palik karvę ramybėj, sakau! Grįš tėtis...

– Kas man tas tavo tėtis, snargly. Stai, Marge, stai.

Pastatęs suoliuką Margės pašonėj, kaipmat nuo jo atsispyrė ir užsiropštė gyvuliui ant nugaros. Margė krūptelėjo, bet išliko rami. Juodos karvių akys tuoj sužiuro į nematytą reginį. Mano krūtinėj užvirė pyktis, darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Ašaros išdžiūvo.

– Lipk žemyn nuo karvės, tu beširdi! – iššvokščiau per dantis.

– Nuo, Marge, nuo! – sudavė gyvuliui kuolu per šoną. – Nuo, bjaurybe tu!

Jis šaipėsi, juokėsi iš manęs ir iš Margės, vis ragindamas ir ragindamas ją bėgti greičiau, o ši tik suko ratus baimės kupinom akim, negalėdama jo nusimesti. Ji ėmė mūkti ir kitos karvės tuoj pat atsiliepė į jos šauksmą, tačiau buvo pririštos, todėl tik blaškės kiek grandinės leido, dairydamosis į šalis, tarsi ieškodamos, kas galėtų padėti. Tačiau, be manęs, čia nieko daugiau nebuvo.

– Nuo, Marge, nuo! – šaukė jis. – Pajudėk gi, nuo!

– Nulipk nuo karvės! – ėmiau klykti nesavu balsu. – Nulipk sakau! Nulipk!

– Nuo, Marge, nuo!

Nė nepajutau, kaip prišokau prie jo, kaip stvėriau jam už kairės kojos ir nutrenkiau žemėn kaip šapą, kaip drebančiom rankom suplėšiau jo marškinius, norėdamas išrauti jam iš krūtinės širdį, bet neradau, nes jos ten tiesiog nebuvo. Povilas gulėjo be sąmonės.

Atsitokėjęs pamačiau, kad jam iš galvos teka kraujas ir sunkiasi į žemę. Krisdamas nuo karvės, jis trenkėsi į akmenį, kuriuo motina įkala kuolus. Žemė gėrė Povilo kraują, o aš pagaliau gavau progą pravirkti. Po įsiūčio mane apėmė gailestis ir baimė. Aš nežinojau, ką daryti, nežinojau, ar šauktis ko nors, ar tylėti, nežinojau, kas dabar manęs laukia šitaip pasielgusio. Mano širdis vėl ėmė daužytis kaip įbauginto, užguito žvėrelio, kurį iš visų pusių apsupo vilkai, galvoje pynėsi mintys, jog daugiau niekada negrįšiu namo, nepamatysiu mamos, ir joks tėtis negalės man padėti. Dabar jau tikrai, dabar jau tikrai.

Ašaros riedėjo iš akių ir džiūvo kaitroje, nė nespėjusios nukristi žemėn. Povilas nejudėjo ir priėjusi Margė ėmė laižyti jam veidą.

 

Veidai į tylą

Jau seniai nieko nėra. Laike išnyksta žmonių akys, sudiržusios nuo darbų rankos, surūdija ir nuplyšta vėjo blaškomi skardiniai stogai, langus suskaldo smunkančios žemyn sienos. Nelieka nieko, išskyrus sodą, apeinantį aukšta žole, laukėjantį ir laukėjantį, kol negenimos obelys išsigimsta ir obuoliai tampa per rūgštūs valgyti. Niekas jų ir nevalgo, niekas nė žingsnio nežengia į sodą, kuriame dar auga trys amžių amžius pergyvenę ąžuolai ir liepų siena, jau nieko nebesauganti nuo vėjo.

Gyvenimas praeina šaltose senamiesčio palėpėse, mintyse bandant susikurti saugią buveinę, kurioje būtų galima pasislėpti ir išklijuoti sienas prisiminimų iškarpom, nes vidinėj kišenėj jos vis tiek susitrina ir tampa bevertės. Neatpažįstamos. Skardinius stogus keičia čerpiniai, lietumi kvepiantį mažą kambarėlį pakeičia cigarečių dūmai ir pamazgų smarvė, tvyranti leidžiantis laiptais į kiemą, kuriame savo gyvenimus mažuose gėlynuose bando paslėpti senyvos moteriškės, pamiršusios kalbą ir bendraujančios vien akimis.

Mėlyni vaikystės dangūs, raudoni vasaros vakarai – iliuzija, to niekada nebuvo. Tai svajonių miestas, kuriame gal ir norėjau gyventi, bet negyvenau, nežinojau, kad toks egzistuoja, nesupratau. Tik dabar, kai viskas jau nyksta tirštam melancholijos rūke, imu ieškoti tos pastogės, kurią iškeičiau į nieką. Bet jau vėlu, per vėlu. Išgąsdintas automobilių triukšmo užveriu langines ir mieliau praleidžiu dieną tamsoje, negu sekioju akimis gatve skriejančius spalvotus kubelius. Laiką padeda pristabdyti knygos, tais pačiais prisiminimais gyvenančių rašytojų istorijos, kurias taip pat panaudoju klijuodamas sienas, kad nesugriūtų.

Lauke dabar dažniausiai lyja, beveik visą laiką, todėl gatvėse žmonių reta, visi kiūto namuose ir laukia, kol praeis lietus. Man tai kaip dovana, išeinu pasivaikščioti rankoje laikydamas savo seną, ištikimą skėtį, gatve žingsniuoju į parką, nusileidžiu prie vandens ir paupiu keliauju prieš srovę, į niekur. Vanduo vėsų rudenį daug tamsesnis, lietui lyjant atrodo dar drumstesnis, paslaptingas, neįtikėtinai tylus.

Vaikai stovi po išsikerojusiu gluosniu ir laukia, kada baigsis lietus. Krentančios lyg skara šakos apgaubia juos, neleisdamos permirkti. Visur tyku, laukuose nieko nėra, šienas seniausiai suvežtas.

– Kęstai, eisim pas mus, kai nustos lyti?

– Nežinau, Simai, reikėtų grįžt namo, mama lauks, vakare reiks ką padėt...

– Ilgai nebūsim, vienai valandai tik – paimsim dviračius, nuvažiuosim iki Jankaus tvenkinių, žinai, kaip ten smagu po lietaus maudytis?

– Galim bandyt, bet tegu baigias lietus.

Dar kurį laiką draugai stovėjo po gluosniu ir pro vėjo praskiriamas šakas žiūrėjo į tolumoje padūmavusį mišką, už kurio gyveno kaimynas Jankus, auginęs savo tvenkiniuose daug karpių ir leisdavęs kaimo vaikams retsykiais ateiti nusimaudyti ir pažvejoti – dažniausiai tada, kai paprašydavo į talką šieno vartyt.

– Simai, o gal tada pasiimam ir meškeres?

– Sakai, Jankus leis?

– Aišku, kad leis, ko jam neleist? Šienai taigi suvežti.

Nustojus lyti, vaikai tolsta laukais iki Simo sodybos, iš kur, pasiėmę dviračius, patrauks drėgnu smėlėtu keliuku pro mišką į Jankaus karpynę.

– A nu ka namo! – rėkia Janė, Jankaus žmona, išgirdusi nuo kranto vandenin šokinėjančius berniūkščius. – Norit, kad ir jum nosis apskaldytų? Ateisit kitą sykį, ba dabar durnavoja anas – geriau nesimaišyt po kojom.

Abu suprato, kad pas Jankų šiandien šienapjūtės pabaigtuvės. Nespėję padoriai nudžiūti, jiedu išsiskyrė – vienas parmynė pamiške į savo namus, kitas neskubėdamas grįžo į savuosius. Gal rytoj, gal kitą dieną vėl abu susitiks ir važiuos pas Jankų žiūrėti, ar jau galima...

Tamsūs upės vandenys skalauja apaugusius juodus akmenis, medžiai stovi lietuje ir klausiamai žiūri į žmogų, nežinia ką pametusį lietuje. Nuo paskutinių raudonų ir rudų lapų varva šalti lašai ir tykšta nuskalbton žemėn, balomis graužiasi į gruntą. Nėra nieko aplink, parke nė gyvos dvasios, vien vanduo, šaltis ir nukritę lapai, suminti į purvą, limpantys prie šlapių batų. Nėra kur daugiau eiti, nėra ką daryti – parkas baigiasi ir prasideda gyvenamieji namai, asfaltuota gatvė ir daugybė langų, už kurių slepiasi tūkstančiai veidų, bijančių sušlapti ir galvojančių, jog yra saugūs savo mažuose kvadratiniuose kambarėliuose amžinai. Nuo lietaus, nuo laiko.

– Sveikiname Tave su gimtadieniu ir linkime kuo geriausios kloties!

– Kaip tėvas tau galiu pasakyt – vyras jau, suaugai, didžiuojuosi tavim, sūnau mano.

– Kad tik tau viskas būtų gerai, kad išsipildytų tavo svajonės!

– Ilgiausių metų! Ilgiausių!

– Dėkui jums visiems.

Stalas nukrautas vaisiais, gėrimais, motina vis neša karštus patiekalus, nurinkinėja lėkštes, rūpinasi. Tie patys žmonės sėdi tose pačiose vietose ir aiškiai matyti, kaip jų veidai keičiasi, liūdi, šypsosi, švyti, sensta, pavargsta ir rymo lyg apleistuose užkulisiuose ant skilusio veidrodžio pakabintos kaukės. Susibūrimo progoms keičiantis, žmonės su laiku pasitraukia, jų tuščias vietas užima kiti, krykštaujantys, nerūpestingi kūdikiai, kurie netrukus virsta jaunuoliais, vyrais, moterimis, kerpa plaukus, užsiaugina barzdas. Ir nebelieka kam rūpintis – senoliai ramiai gali dalytis išmintimi, kurios mažai kas klausosi, nes kiekvienas mokosi iš savo klaidų ir svetimos atrodo paprasčiausiai nuobodžios.

Stovint lietuje, kai viskas aplink taip ramu ir gatvėje nesimato nė vieno žmogaus, įsiklausius galima išgirsti tiksint laikrodį, užsegtą ant gysloto riešo. Tik tak, tik tak. Girdėt, kaip ateina tamsa, dar juodesnė ir niūresnė lyjant, girdėt, kaip plaka širdis ir kažkas šaukia namo, nors žinai, kad, be tavęs, daugiau nieko nėra, kaip nėra ir namų. Yra tik palėpė – daug palėpių raudonais stogais, iš aukštai žvelgiančių į apačioje šiltą dieną murmantį spalvotą skruzdėlyną, nuo kurio sklinda gaivus jaunystės kvapas, dirginantis šnerves ir kaskart viliojantis išeiti laukan. Bet kartais geriau pasilikti viduje ir išeiti tik lietui lyjant, kada tyku ramu ir gatvėse nieko negirdėti, išskyrus tavo vieno žingsnius, tarsi ieškančius, einančius link kažko, jau užmiršto, dingusio negrįžtančiame laike.

 

Liepų medus

Jau buvo liepa, kai tėvas nusprendė atidaryti avilius. Padūmija padūmija bites ir siekia medaus, padūmija padūmija ir vėl siekia… Saulė kaitina nugarą, koriai varva degdami gintaro ašarom, bitės ant pečių tupia, zvimbia aplink ausis… Nebijo tėvas bičių – be nieko, kaip pasakytum, plikas eina, kopinėja, šypsosi patenkintas. Šiandien bus medaus, šiandien bus medučio – sukasi jo galvoje aplipęs medsukis.

Aš tupiu kiek nuošaliau nuo avilių ir laukiu, kada gi pagaliau atiduos man korį.

– Kai viską nunešim, sūneli, kai viską nunešim… Luktelk kiek ir gausi…

Paupele ateina Arūnas. Rankoj kažką nešasi. Kažką susuktą į tepaluotą skudurą. Pats šypsosi, dairosi aplinkui: į liepas, į prosenelio ąžuolą, į močiutės berželių juostą – tarsi visus pagarbindamas lankstosi, galvą narina.

– Tėti, Arūnas ateina.

– Žinau žinau – turėjo ateit. Laukėm svetelių, laukėm! – nusišypso pro krūmą galvą iškišusiam kaimynui.

– Sveiki sveiki, bičiuliai! Tai, sakot, tuoj suksit, vadinasi. Gerai… Aš tau, Juozuk, kaip žadėjau. Yra – va! – šypsosi svečias, tapšnodamas per tepaluotą skudurų tumulą.

– Ar žinai, kas vakar pas Radžiūną darėsi? – po akimirkos pradėjo pasakoti. – Turėjai girdėt – netoli gyveni.

– Nieko, Arūnėli, negirdėjom, – dūmydamas bites iškosėjo tėvas, – mes anksti vakar gulėm ir, matyt, praleidom komediją… Bet tu pasakok, pasakok!

– Taigi Vitalė… Vėl pakėlė šumą. Ėjom ramyt.

– Tai kas buvo?

– Nieko. Matai, dingo jos visi vištukai – septyni buvo, tai ji sumąstė, kad ta jos kalaitė bus surijus… Nu, ir tu pagalvok: mušė, spardė, su pagaliu tą vargšę kalaitę po kiemus vaikėsi, o ana bėga, nieko nesuprasdama… Lėkė, šoko, stvėrė tą šunelį staugdama, pasiėmus galą virvės, užrišo ant kaklo, užsmaugė, nusinešė prie liepukės kampe, kur tas jų kioskas stovi, permetė per šaką virvę ir pakorė. Pakorė tą vargšę kalaitę, supranti?

– O tai tu kur buvai? – klustelėjo tėvas. – Ko negelbėjai?

– Tai kad manęs artyn neprisileido. Visokiais žodžiais… Sakė, mane patį…

– Juokus kreti, Arūnai… – neleido anam gintis tėvas.

– Tu, Juozukai, klausyk. Čia dar ne viskas. Tai va. Pakorė jinai tą kalaitę, nubėgo namo, atsinešė iš virtuvės peilį, ir ką tu manai? Perskrodė anai pilvą per visą ilgį, išvertė žarnas ir tikrino, tikrino, ar tų jos vištukų tenai nėra… Tu gali įsivaizduot? Ir žinai ką?

– Nu? – nepakeldamas akių, automatiškai paklausė tėvas.

– Visai ne vištukai iš jos pilvo iškrito, o šuniukai – dar maži kaip žiurkučiai. Pasirodo, Juozukai, kad ta kalaitė vaikinga buvo… Tu gali patikėt?

– Ir tu visą laiką žiūrėjai? Vyras. O tu pamiršk, ką girdėjai, supratai? – mestelėjo atsisukęs mano pusėn.

– Supratau, tėti.

– Bjaurysta… Ateikit dabar abudu – padėsit viską nunešt, o aš dar užtaisysiu avilius.

Visai vakare tėvas baigė sukt medų ir supilstė viską į trilitrius. Mažą puslitrinį stiklainiuką atskaičiavo ir man. Arūnėlis irgi visą laiką sėdėjo šalimais, bet jam atidėjo du trilitrius.

– Sūnau, pasiimsi medų, kai išvalysi medsukį, – tėvas griežtai pažiūrėjo į akis. – Ir kad man nė nelyžteltum, kol darbas nebus atliktas. Sutariam sąžiningai.

– Supratau, tėti.

– O tu, Arūnėli, ką pasakysi?

– Užteks, gerai bus – kur aš tiek dėsiu...

– Galiu nuimt, jei nenori, – tėvas šyptelėjo puse lūpų.

– Nu tai va. Viskas. Einam?

– Einam.

Abu išėjo pro kluono duris į prieblandą ir sustojo tik priėję kiemo galą. Žiūrėdamas pro durų plyšį mačiau, kaip Arūnėlis padėjo trilitrius žemėn ir, išsitraukęs iš užančio tumulą, padavė tėčiui. Abu pažiūrėjo viens į kitą, paspaudė rankas ir nuėjo patenkinti, nė neatsigręždami.

Kaip aš galiu pamiršt? Gaila ir man kalaitės – visų vaikų džiaugsmo, nes kas, jei ne ji, apdalydavo visą kaimą šuniukais?

Saldus liepų medus teka gomuriu nenusibosdamas, kol baigiasi agurkai ir sūris. Liepų medus – nuo jo ir vasara ilgesnė, nors pikta kažko širdy, kažko trūksta ir trūksta.

 

Lietus aviliuose

Tą naktį, kai išėjau ieškoti tėvo, smarkiai lijo. Vanduo pliaupte pliaupė upeliais, bėgo nuo stogų, tėškė žemėn, maišėsi su purvu, tad klampodamas turėjau peržengti gličios košės klanus.

Perėjęs sodą pamačiau, kad atlapotus avilius daužo liūtis. Bitės išspietusios. Aplink jų negirdėt, vadinasi, rytoj reikės ieškoti. Kur? Kada ateis ta diena, kai iš šviežio liepų dangaus trauksime bites ir ginsime jas namo? Dabar naktis. Tėvo nėra. Nebus kam. Jo vienintelio negelia, nors ir nepasakyčiau, kad gyvena be nuodėmės.

Paupele ateina žmogysta. Juodoje naktyje juodas šešėlis. Bet, nusileidęs sodu žemyn, matau jį vis ryškiau ir ryškiau. Arūnas – kaimynas. Vis ieško ir ieško... Galbūt niekada ir neras.

– Sveikas gyvas, Arūnėli!

– Būk pasveikintas, kaimynėl! Kur bastaisi, kai šitaip teškia?

– O pats kur? Tėvo ieškau. Nematei?

– Aš iki šaltinio – žinai kur. Tėvo nemačiau – sakė, ir man padės su bitėm, bet nesulaukiau.

– Laimingai tada.

– Lik sveikas. Kai rasi – primink jam.

Už tilto takelis veda pamiške, kol už puskilometrio neria gilyn į mišką, kur gyvena eigulys. Lietus merkia mane kiaurai siūlo, šlapia žolė pinasi tarp kojų, limpa prie žliugsinčių batų, tačiau vis viena ryžtuosi eiti – jei reikės, vėl parvesiu tėvą namo.

Miškas naktį mėlynas. Pro lietaus užtvenktas akis tas mėlynumas dar labiau išplaukia ir susimaišo su miškovežių išmalto keliuko dumblu, kuris tampa dar viena kliūtimi surasti tėvą. Atrodo, kad jis tyčia eina pas eigulį – kad būtų sunkiau jį rasti. Kartais atrodo, kad jis nori pamiršti kelią namo, bet galiausiai vis vien pats sugrįžta ir dėl to jau tampa labai nuspėjamas. Jam reikėtų keisti slėptuvę.

Eigulys gyvena kukliame rąstiniame namelyje, apsuptame pusamžės tvoros, paramstytos iš miško parsineštais rąstigaliais, visą amžių nejautusios teptuko prisilietimo, neuodusios džiūstančių dažų tvaiko. Vėjas čia neužpučia. Lietus. Vien tik lietus viską plauna, nuplauna, nuskalbia visą atšerpetojusią bjaurastį.

Įeinu pro vartelius ir žingsniuoju tiesiai prie durų. Šunėkas mane pažįsta, todėl, amtelėjęs vos keletą kartų, vėl lenda būdon. Kiemas atsiduoda aitriu šlapio šuns kvapu ir mėšlu. Pabeldžiu į langą, nes skambutis neveikia – jis niekada neveiks.

Beldžiu gal kelias minutes, kol eigulys atidaro duris. Ramus kaip visada, nepiktybinis. Tyli, nieko nesako. Užeinu vidun.

Virtuvėje dega blausi švieselė. Tėvas sėdi už stalo užsimerkęs, atlošęs galvą. Negirdėti kvėpavimo. Apsimeta negyvas.

Užsiverčiu tėvą ant pečių, padėkoju eiguliui ir susilenkęs išeinu pro duris. Atsisukęs dar jam, stovinčiam tarpdury, palinkiu labos nakties ir nuklampoju per mišką namo.

Miškas mėlynas mėlynas. Šlapi paukščiai sušalę miega medžiuose, sparnais gobdami savo vaikus, nė šaka netrakšteli aplink. Įdomu, Arūnas rado savo šaltinį? Tylą suardo tik mano apsivėlusių batų žliugsėjimas bei retkarčiais atsidūstantis tėvas. Dėl ko jis dūsauja? Jo bitės negelia. Suginsime rytoj jas atgal.

 

Pasikalbėjimas

Pro miglą prisimenu tėvą, nešantį mane ant rankų per sniegą plento link. Jis negalėjo pats manęs nuvežti į ligoninę, kadangi kelias iki mūsų sodybos nebuvo nukastas. Telefonu tėvas šiaip ne taip išsikvietė Artūrą, pažįstamą miškininką, kad šis nuvežtų iki miesto. Tą dieną irgi buvo pūga. Apmuturiuotas iki pat nosies pro plyšį matau šlapią, varvantį tėvo veidą, nuo kurio ištirpęs sniegas užtykšta man ant akių ir dar labiau viską sulieja. Snaigės didumo sulig lapais krenta iš dangaus ir skandina viską baltoje baltoje jūroje – už kalno, toliau kelio, nieko nematyti – vien balta pūkinė paklodė, balta pūkinė labirinto siena, klaidinanti savo bauginančiu vienodumu. Jis eina ir eina, sunkiai šnopuodamas brenda per aukštas pusnis ir nėkart nesuklumpa – negali, privalo pasiekti kelią, pamiršti save, savo šąlančias, stingstančias į ledą rankas, vėjo išpūstas akis, privalo eiti, nes jam ant rankų sūnus.

Motina pasakojo, kad jis naktį stovėdavo prie durų ir klausydavosi, kaip kvėpuoju.

Atėjo, saulei leidžiantis, visas šiauduotas, atsisėdo ant laiptų ir sėdi. Jau prieš metus tėvas buvo suvargęs, bet dabar dar labiau suvyto ir jau tiesus nebevaikšto. Amžiais į priekį palinkęs, rankas sudėjęs ant nugaros, kad šildytų, kad skausmą nors kiek atleistų. Visą laiką susimąstęs, visą laiką tylus, žiūri pailsęs į tolį pro sodo medžius ir laukia, laukia, lyg kas turėtų pareit, pargrįžt iš kelionės ir su juo pasilabint.

– Jau apėjau viską, tau daugiau nereiks nieko daryt, tai galim eit ilsėtis, – kreipiausi į tėvą, eidamas po triūsos į namus.

– Gerai, kad šitaip, – atsiliepė kepurę nusiimdamas tėvas, – einam tada į pavėsinę, turiu tau vieną žodį, tada galėsim praustis ir valgyt.

Saulė jau buvo už tvarto, todėl sode sutemo pirmiausia ir greitai atvėso. Pavėsinė buvo apsupta lazdynų krūmų, į kuriuos įlindęs tėvas tarsi pranyko amžiams. Suradau jį jau sėdintį už stalo, parėmusį smakrą ranka.

– Apie ką norėjai pasikalbėt? – klausiu.

– Apie šį bei tą, – atsako atsidusdamas, – sėskis.

Prisėdau už stalo priešais jį ir pasidėjau šalimais kepurę. Kažkaip nesmagu žiūrėti į šitaip rymantį tėvą, nė nenutuokiu, ką jis pasakys, bet krūtinėj vis vien kažkas ėmė krebždentis.

– Matai, – pradėjo jis, – jau senstu, tikriausiai jau spėjai suprast, kad amžinai gyvas nebūsiu ir kad tu neprivažinėsi kas savaitgalį – turi ir pas save moterį, tuoj bus šeima, reikės pasilikt su jais. Jau dabar daug padedi, bet visą laiką negalėsi, todėl aš norėčiau tau kai ką pasakyt.

– Ką, tėve? – tuščiai paklausiau.

– Kad reikia parduot tuos gyvulius, žemę išnuomot ir sėdėt ant pečiaus. Nedaug jų tebėra: dvi karvės, teliukas ir trys kiaulės, bet vienam jau per sunku, pasiliksiu vištas, ir gana. O dėl žemės – žinau, kas paimtų, mokės neblogai, ir man pragyvent per akis – dar tau, kiek liks, pagelbėsiu.

Niekada dar nebuvau matęs jo tokio seno, tokio ramaus. Kažkas tą akimirką nutrūko ir dingo negrįžtamai, nusinešdamas visą tą buvusį laiką, kada tėvo ranka, uždėta ant galvos, pasakydavo, kad viskas gerai, kad saugu, kad jau nebėra ko nerimauti. Kažkas nusinešė visa tai ir paliko mane vieną, apvogtą, nesuprantantį, nepasitikintį savimi. Mano tėvas dingo laike, kada nors, atsisveikinęs su savo sūnumi, jį surasiu.

– Betgi man nesunku, tėvuk, aš padėčiau... – prasižiojau vien tam, kad nors ką pasakyčiau, nors jau žinojau, kad tėvo neperkalbėsiu.

– Gana, užteks jau, – nukirto mano svaičiojimus, – aš viską seniai pergalvojau, daugiau nėra ko sakyt.

Mes pakilome nuo stalo ir nuėjome namų link. Saulė jau buvo nusileidusi ir sodas pamėlo, išryškindamas baltus juodų langų rėmus, kurie priminė akis, liūdnai įsistebeilijusias į grįžtančiuosius. Takelis taip pat buvo baltas ir vingiavo per sodą iki pat laiptų, ant kurių tėvas nusiavė batus, nusipurtė šiaudus ir įėjo pro duris. Akimirkai likau vienas, pastovėjau kiek, pagalvojau, pažiūrėjau į tamsiai mėlyną rugpjūčio dangų su begale žvaigdžių – viena kaip tik nukrito – ir įėjau vidun, kadangi buvo pats laikas praustis, valgyt vakarienę ir gultis.