tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Pasakų rožė – ant ledo (R. Skučaitės „Ant ledo atsirado rožė“)

Recenzijos, anotacijos

Ramutė Skučaitė. Ant ledo atsirado rožė. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 123 p.

 

b_200_260_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_2014_04_Ramutė-Skučaitė-Ant-ledo-atsirado-rožė.jpg

Ramutės Skučaitės knyga „Ant ledo atsirado rožė“ – „poemėlės su moralais“ – gražiai išleista leidyklos „Homo liber“, dailininkė Jūratė Račinskaitė. Rūpestingai sužiūrėta redaktorės Nijolės Kvaraciejūtės; jei ir nėra ko redaguoti, rūpestingo žvilgsnio reikia kiekvienai knygai. Geros lietuvių kalbos knyga, dabar jau tai nėra savaime suprantama.

Netikėta knyga, bet lyg ir būtina, kad poezija neprarastų ryšio ne tik su vaikais, bet ir su pačiu vaikiškumu, lyg kokiu poetiniu sielos podirviu. Ar pasaka nebuvo kuriama kaip saugos būdas, kaip bandymas kalba įveikti pasaulio priešiškumą – žvėries, tamsos, baimės? Ir to, ko mes patys savyje nepažįstame, nepažįstame, tad bijome?

Pasaka yra stebuklas, stebuklas, kuris iki mūsų ateina iš pačių pradžių. Pasakos stebuklas įkūnytas joje pačioje – pasaka pasakojasi, ji todėl ir pasaka, kad turi galią pasakotis. Galią, kuri pritraukia gebančius pasakoti, paskatina juos atsiverti ir pasakos būdu.

Ar pasaka nebuvo pirminis pasaulio vienijimas, susikalbėjimo ieškojimas: jei vilkas galėtų kalbėti mano kalba arba aš jo, susitartume. Jei sužalotu sparnu zylė leistųsi paimama ant rankų, išgelbėčiau ją. Pasaka stiprina nuojautą – yra susikalbėjimo būdų, reikia jais pasitikėti. Svarbiausia – turėti pagalbininkų, pagalba ateina tik iš mano paties gerumo. Pasaka kloja pirmuosius moralaus elgesio pamatus. Pasaka mokė ir moko, tiesiogiai ir netiesiogiai. Pasaka perspėja – jei neturi tikrumo, geriau nedaryk: „Jei abejoji – lipti ar nelipti, / Bene saugiausia žemėj pasilikti“, – pasiseka R. Skučaitei tai padaryti „Kelionės į dangų“ moralu.

Ką žmogus šiandien girdi pasakoje, kaip ją perskaito, jei dar perskaito? Ar perskaito dar mažam, dar nemokančiam skaityti? Ar pasaka dar gali atitraukti vaiką nuo kompiuterinio žaidimo? Juk žaidėjų amžius vis mažesnis, technologijų jau įžengta į ankstyvąją vaikystę.

Tradicinė pasaka, pasaka, kuri yra atsiradusi iš gilaus žmonių kalbėjimo, pasakojimosi instinkto, ir literatūrinė pasaka, kuriai galiojo literatūros dėsniai ir taisyklės, įdomaus siužeto, intrigos, gyvos atomazgos, geros kalbos. Kadaise Vincas Krėvė, pasakų rinkėjas ir tyrėjas, gerai suprato, kiek gyvybės tradicinei pasakai gali įlieti jos kalbos atnaujinimas sueiliavimu, juk seniausi epai buvo eiliuoti, kad lengviau būtų įsimenama, pakartojama, išlaikoma. Tai, ką su pasakomis darė Salomėja Nėris, ir šiandien yra neprilygstama. Mano supratimu, tai tebėra viršūnė – eiliuoti „Eglę, žalčių karalienę“ ir kartu eiliuoti savo likimą, kalbėti apie našlaitę tokiu įstabiu lietuvių kalbos tonalumu, kuris jau yra pakeliui į muziką („Kloja žemę lapų šilkas... / Į kapus kelelis pilkas...“). Poetams svarbiausios yra jų tautų pasakos. Kiekvieno ryškesnio kūrėjo tekstuose aptiksime pasakų žymių. Rasime jų ir R. Skučaitės kūryboje, toli nesiekdami – ir naujausioj eilėraščių knygoj „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013). „Jau buvo Vilnius. Prie Vilnelės / Pastatė cerkvę Julijonai, / Ir akmeny glūdėjęs velnias / Klusniai nusilenkė ikonai“ („Rugsėjis. Prie Vilnelės“). Kai yra pasaka, ir nepasaka randa savo vietą – eilėraštis „Nepasaka apie obuolio sparnus“.

Dar R. Skučaitės pradžių pradžioj – „Mergytė ieško pasakos“ (1972) ir jau 1994-aisiais: „Aš piešiu pasaką“. Negalima nepaminėti puikių Charles’io Perrault pasakų, „Motulės Žąsies pasakų“, elegantiškų jų vertimų, lengvų, sklandžių, pasakiškų. Iš jų galima matyti, kaip lengvai, lengvai ir iš didelio sunkumo R. Skučaitė eiliuoja, t. y. rašo eiliuotine kalba.

Pasaka yra tai, ko raššantys negali išvengti.

R. Skučaitė pasaką mato plačiai. Mato pasakos šaknis – ten, kur akimirkai tikrovė prasiskiria gilesniam nei ji pati tikroviškumui, prie tų šaknų geriausiai jaučiasi eilėraštis. Mato lietuvių, bet ir pasaulio pasaką. Pasaką, sukurtą didžiausių meistrų, – labiausiai Hanso Christiano Anderseno, ir kuriamą dabar, nes pasaka gyva tik tol, kol kuriama. Pasakoti nekuriant neįmanoma, pasaka kinta pasakojančio lūpose, balse.

Knygoje „Ant ledo atsirado rožė“ – dvylika pasakų (greičiausiai pasakinis skaičius), keturios pagal H. Ch. Anderseną, po vieną pagal Wilhelmą Hauffą, brolius Grimmus, Ch. Perrault. Penkios pasakos – originalios: „Ten, kur papartynas“, „Labai blizgantis sutikimas“, „Nebūkim papūgos!“, „Taip pačiulbėjo sniegenėlė“, „Kelionė į dangų“. Kiekviena pasaka baigiasi moralu, tikrai netikėtas poetės žingsnis, kurį ji pati ir paaiškina: „Moralai būdavo rašomi pasakėčios ar kito kūrinio pabaigoje, tarsi paaiškinant svarbiausią, dažnai užslaptintą mintį, kuri ir buvo pamokanti.“ Moralai, iš tiesų būdingesni pasakėčiai nei pasakai, yra lyg koks dabarties žvilgsnis, ką dabar pamatome, ką išgirstame, jei iš tiesų dar sutinkame mokytis. Jei sutinkame, kad mokosi ne tik vaikai, kad mums visiems reikia mokytis ir iš vaikų.

Iš vaikų arba iš pasakų.

Dabartinės literatūrinės pasakos yra lyg žmonijos vaikystės poetinės pratąsos mūsų sąmonėje. Moralas – sunkus žanras, net jei juos pavadintume patarimais, pamokymais ar tiesiog pamąstymais. Skaitant knygą „Ant ledo atsirado rožė“, įdomu stebėti, kaip moralas iš gero teksto išnyra savaime ir kaip paskui sunku lyg iš naujo moralizuoti, nes to reikia pagal sumanytą struktūrą. Taip yra „Karalaitėje ir žirnyje“, kur moralas labai natūraliai skleidžiasi klausimu: „Kas į šią pasaką įėjęs, / Yra svarbiausias jos veikėjas?“ Arba „Kalife gandre“, kur moralas pasirodo dar iki moralo – kalifo pamokymas sūnums:

 

– Nors ir didi pagunda ima

Užmiršt, kas esat, sau neleiskit

Ir kailio niekada nekeiskit!

                                    (p. 38)

 

Didžiausio dėmesio, aišku, nusipelno originaliosios R. Skučaitės pasakos. Gražiausia iš jų – virpančio subtilumo: „Ten, kur papartynas“, apie šešėlius, apie Didįjį ir mažuosius – spygliukų – šešėliukus. Ši pasaka ir lengviausiai sueiliuota, dominuojantis triskiemenis silabotonikos metras, gretutiniai rimai, ir paprasti, ir išradingi. Didysis šešėlis – tvarkos kūrėjas ir saugotojas:

 

Iššlavęs švariai iš po lapų šapus,

Šešėlis jau ruošėsi šaukti sapnus,

Kai suošė eglės, viršūnes iškėlę:

Pradingo mažiausi spygliukų šešėliai!

Ir jei iki ryto negrįš šešėliukai,

Tai baigta! – pražuvę eglaičių spygliukai:

Pageltę, nudžiūvę iškart nubyrės,

Ir žemė eglyno daugiau neturės,

Spyglių neturėdamos eglės numirs,

O sausą eglelę net uodas nukirs...

                                                   (p. 10)

 

Gera eiliuotoja yra R. Skučaitė, gerą eiliavimą derinanti su jautriomis ir išmintingomis žmogaus pasaulio pagavomis, su tuo, kas jau atskleista, jei ir tokio didelio meistro kaip H. Ch. Andersenas, ir kas dar nepagauta, – kaip mažųjų šešėliukų lemtis. Kad tie šešėliai ir šešėliukai toks tylus atradimas, rodo ir rinkinio „Tamsiai ir šviesiai matys“ eilėraštis „Netikrai“:

 

Užtat prie krūmo

Šešėlis virpantis gulės,

Priglaudęs širdį prie gėlės,

Ir atsikelti negalės,

Kol ta gėlė nesužydėjo...

 

metai_2014_04.png

Reto gražumo pasaka „Taip pačiulbėjo sniegenėlė“ – iš jos ir knygos pavadinimas „Ant ledo atsirado rožė“. Pasaka – kaip snaigė, iš trapios, lyg ir nesančios materijos, iš garsų garselių, iš tylos, iš muzikos, iš rožės stebuklo („Ar, be manęs, kas nors dar matė, / Kaip ją ant ledo mėnuo metė?“), iš labai pasisekusios eilutės: „Naktis, jau tapusi tamsi, / Ilgai kartojo ploną SI.“ Iš sniegenėlės „realizmo“: „Nebuvo rožės... Tik balta / Mieguisto ežero puta...“ Iš moralo, kuriame moralo kaip ir nebėra: „Bet paklausyt tylos bent kartą – / Kad jūs žinotumėt, kaip verta!“

Atskira kalba galėtų būti apie   J. Račinskaitės iliustracijas – man atrodo, kad jos yra pasakiškos iš esmės, pasakiškos arba efemeriškos – trapu, blyšku, dar yra, bet gali ir išnykti, tikroviška ir ne visai – tie žmogučiai, tie paukščiai, tos formos, spalvos, jų tonai ir pustoniai. Pasaka juk nežino, kas dar tikrovė ir kas jau ne.

Kodėl toks mažas knygos tiražas – tik 500? Negali būti, kad Ramutės Skučaitės knygos „Ant ledo atsirado rožė“ nepasigestų daug daugiau mažų ir didelių skaitytojų.