tekstai.lt

Lietuvą įsimylėjęs

In memoriam

 

Icchokas Meras

1934 10 08 – 2014 03 13

 

Esu tikras, kad Icchoko Mero išėjimas iš šio pasaulio paskatins mūsų skaitytojus dar labiau atsigręžti į jo kūrybą. Nesakau, kad rašytojo romanai ar novelės skendėjo užmarštyje, bet vis dėlto buvo gerokai nutolę. Viena to nutolimo priežasčių – gal net pagrindinė – I. Meras daugybę metų gyveno ne Lietuvoje, apie jį ir jo darbus skaitytojui beveik niekas nekalbėjo. Ir vis dėlto šio žodžio meistro darbai išliko gyvi, o ateityje, tikiu, jo vardas dar tvirčiau įaugs į lietuvių literatūros istoriją.

Icchokas Meras (dešinėje) dalina autografus skaitytojams per Baltijos savaitę (Rostokas, VDR, 1968-07-11)
Icchokas Meras (dešinėje) dalina autografus skaitytojams per Baltijos savaitę (Rostokas, VDR, 1968-07-11)

Pirmąsyk mudu susipažinome dar studijų metais. Tai įvyko respublikiniame jaunųjų rašytojų suvažiavime Vilniuje. Pakliuvome į vieną prozininkų sekciją. Pirmieji mūsų darbai jau buvo spausdinti žurnaluose, tad iš kūrybos vertintojų (J. Šimkaus, A. Baužos) susilaukėme paraginimų „ateityje aiškiau vaizduoti socialistinio gyvenimo tikrovę“. Per pertrauką Icchokas šyptelėjo man: „Na kaip, Vytautai?“ Trūktelėjau pečiais, o jis: „Svarbiausia – būkim ištikimi sau.“ Šie keli žodžiai įstrigo į galvą, tik aš, deja, pirmaisiais apsakymais, netgi pirmosiomis knygomis nutolau nuo ištikimybės sau, savo vidinėms nuostatoms, o Icchokas liko ištikimas, nepalenkiamas. Tą tvirtumą netrukus pajutau skaitydamas jo novelių knygą, kurią vėliau jis jautriai prisimins trumputėje autobiografijoje: „Aš myliu Berniuką iš savo pirmosios knygos „Geltonas lopas“. Aš ir šiandien kartu su juo basas lakstau paskui bandą, šaukiu „mama!“, kai jos jau nebėra, ir taip pat vaikiškai, kaip jis, tikiu žmogumi.“ Po trejeto metų pasirodęs jo romanas „Lygiosios trunka akimirką“ mane tiesiog apstulbino: skaičiau jį kaip unikalaus XX amžiaus vidurio Europos rašytojo kūrinį, tuometėje prozoje neaptikdamas, su kuo jį galėčiau sugretinti.

Vienas iš tikresnių suartėjimų su I. Meru buvo tuomet, kai jis dirbo Lietuvos kino studijos scenarinėje kolegijoje. 1970 m. apsisprendžiama ekranizuoti mano ką tik išleistą „Arberoną“. Likau patenkintas, kai apie tai man pranešė pats I. Meras, ir pridūrė: „Rašysiu scenarijų.“ Tiesiog apsidžiaugiau. Buvo sujaudinę filmai „Kai aš mažas buvau...“ ir „Birželis vasaros pradžia“, pastatyti pagal jo scenarijus. Ir štai po ilgesnio laiko skambutis: „Gal susitinkam, Vytautai?“ Kitądien vaikštinėjame Žvėryno gatvelėmis šalia Kino studijos, klausausi gražių jo žodžių apie savo apysaką, pasisako, kad parengęs du scenarijaus variantus, tačiau režisierius A. Araminas vis nepatenkintas, siūlo neliesti pačių aštriausių scenų, sušvelninti nesutarimą tarp tėvo ir sūnaus ir t. t. Užbaigė tiesiog atsiprašydamas: „Suprantu, scenarijus tau gali pasirodyti gerokai nutolęs nuo knygos, bet juk ne viskas priklauso nuo manęs ar nuo režisieriaus, patariančiųjų pas mus netrūksta.“

Iš tikrųjų – buvo apeitos kai kurios esminės apysakos scenos, gerokai prislopintas pagrindinio veikėjo Arūno maištingumas, o po metų, kai filmas „Maža išpažintis“ pasirodė kino ekranuose, iš jo titrų išnyko ir I. Mero pavardė.

Gana sparčiai artinosi metas, kai I. Meras pradėjo vis labiau justi, kad jo kūrybiniam darbui Lietuvoje ankšta – gniuždė cenzūros ir kai kurių literatūros kritikų smūgiai, kurie darėsi vis skaudesni. Kaip sunkiai tuo metu į viešumą skynėsi kelią jo avangardistinis romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma– Paryžius“. Rašytojų sąjungos žurnalui „Pergalė“ įteiktas šio romano rankraštis perskaitytas labai įtariai, buvo nenorima jo spausdinti, autorius net kviestas į kompartijos Centro komitetą „pasikalbėti“. Ten reikalavo tekste daryti esmines pataisas. 1972 m. vėlyvą pavasarį ilgokai kalbėjomės. Jis nebuvo linkęs skųstis tuo, apie ką mes, daugelis rašytojų, žinojome – „Vagos“ leidykla „Striptizą“ atmetė. Kaip aš būčiau į panašų smūgį reagavęs, nežinau, bet Icchokas atrodė gana ramus, veide šmėkščiojo santūri šypsenėlė, tarpais nervingai sukrusčiodavo trumpi jo ūseliai. „Ką toliau darysi, Icchokai?“ – paklausiau. Jis nervingai gūžtelėjo pečiais, padavė ranką. Ir tai buvo jo atsisveikinimas su manim, paskutinis rankos paspaudimas. Tų pačių metų rudenį su šeima jis emigravo į Izraelį.

Dvidešimt metų apie I. Merą nė žodžio, jo knygos išiminėjamos iš bibliotekų lentynų. Šitaip „tvarkytasi“ su tikrai iškiliu, pasaulyje vis labiau garsėjančiu mūsų rašytoju. Suprantama, jam didele atspara tapo Užatlantėje gyvenantys lietuviai, mūsų emigrantai. Ten leidžiamos ir perleidžiamos jo knygos, ten pasirodo naujas romanas „Sara“, ten, Čikagoje, jam įteikiama Lietuvių rašytojų draugijos literatūros premija.

metai_2014_04.png

Su Lietuva I. Meras kaip buvo nuo pat vaikystės suaugęs, taip ir liko ligi paskutinių savo dienų. Kai 1941 metų vasarą jo tėvus naciai sušaudė, Icchokas, kaip sakoma, per stebuklą liko gyvas ir augo, brendo gimtajame Kelmės rajone, lietuvių Dainauskų šeimoje. Davę kitą vardą ir pavardę, dori lietuviai augino drauge su savo vaikais ir mylėjo kaip sūnų. Viename interviu Icchokas prisipažįsta: „Gimiau žydas, jaučiuosi esąs žydas, tačiau taip pat ir lietuvis.“ Norėčiau pridurti – lietuvis, už nemaža tikrų lietuvių netgi lietuviškesnis, nuo mažens puikiai įvaldęs lietuvių kalbą, ja, be galo tikra, vaizdinga ir žodinga, rašęs knygas ir nesinešiojęs širdyje nė kruopelės pykčio žmogui. Kitaip mąstančiam ar kitą religiją išpažįstančiam. Nors daugiau nei keturis dešimtmečius gyveno toli nuo Lietuvos, tačiau gyveno Lietuva ir regėjo ją ne tik akimis, bet ir širdimi. Ne vienas girdėjome, kaip literatūrologė Elena Bukelienė kadais atviravo, kad I. Meras iš Jeruzalės atsiuntė jai pačią brangiausią dovaną – rožinį.

Dar pridursiu: 2010-aisiais metais I. Merui buvo skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už tragiškų XX amžiaus žmogaus patirčių atskleidimą moderniojoje lietuvių prozoje. Išgirdęs apie tokį aukštą įvertinimą, ištariau: pagaliau! O kur mes buvome lig tol, kad nepastebėjome jo įnašo į mūsų literatūrą? Nežinojome, ką turime? Ak, kaip neretai mes linkę vėluoti.

      Vytautas Bubnys