tekstai.lt

Leonas Stepanauskas. Nesibaigiančios Thomo Manno šeimos vasaros Nidoje

 

Padirbėjus prie raššomojo stalo ima noras persėsti į įsivaizduojamą Laiko mašiną ir nusikelti į beveik pusamžio gelmę. Visai tiksliai: į 1975 metų gegužės 31 dieną. O kur atsiradome? ŠŠveicarijoje, Ciuriche, ant Limato upės kranto, prie nedidelės viduramžiškos Vandens bažnyčios durų (taip ji nuo seno vadinama – Wasserkirche), bokššto laikrodis rodo trečią popiet. Tuo metu Ššventnamyje, kuris didžiausiame Šveicarijos mieste Ciuriche žinomas kaip iššimtinai svarbių kultūros renginių vieta, prasideda Nobelio premijos laureato Thomo Manno šimtųjų gimimo metinių pagerbimas.

Pirmiausia tektų klausti, kodėl daugelio žymių kūrinių autoriaus gimtadienis švenčiamas iš anksto, – jis juk gimė 1875 metų birželio 6 d. Atsakymas paprastas: taip nusprendė įvairiose žemės vietose pabirę (tuomet!) Th. Manno šeimos nariai. Iškilminga proga panorėta sutelkti ne tik saviškius (tarp jų daug žymių žmonių), bet ir vienaip ar kitaip aktyviai prie įžymaus rašytojo pagerbimo savo veikalais ar kita veikla prisidedančius. Dabar net truputį stebėtis tenka, kad tokią dieną nebuvo pamiršta ir mūsų mažoji Nida.

Atmintiną dieną po Wasserkirche skliautais pasigirdo Ludwigo van Beethoveno muzika ir tuometinio Ciuricho miesto prezidento Sigmundo Widmerio įžanginis žodis. Po jo miesto galva nusilenkė šalia stovintiems svarbiausiems Th. Manno palikimo paveldėtojams ir saugotojams – žmonai Katiai Mann, sūnui istorikui Gotfriedui Mannui (vadinamam Golo). K. Mann po keleto jos ištartų šiltų žodžių buvo itin nuoširdžiai sveikinama, nes pats Th. Mannas vieno iškilaus žmonos gimtadienio proga prie šventės stalo ištarė įsimintinus žodžius: „Kas mane minės, privalės ir jos vardą ištarti..."

Čia aprašomo renginio programa buvo gerai apgalvota. Alpių šalies žmonės pasidžiaugė, kad iš Hitlerio valdomos Vokietijos į ilgai trukusią emigraciją pasitraukęs, o pokario metais, jau būdamas garbaus amžiaus, iš Amerikos į senąjį žemyną grįžęs Th. Mannas senatvės poilsiui ir kūrybiniam darbui pasirinko kaip tiktai Šveicariją, mažą helvetiškai jaukų Kilchbergo kaimą ant Ciuricho ežero kranto... Apie tai po Vandens bažnyčios skliautais pasakojo profesorius Jeanas Rudolfas von Salis. Th. Manno archyvo prie Ciuricho universiteto pirmasis direktorius profesorius Hansas Wyslingas pasiūlė pažvelgti į visą Th. Manno gyvenimą, nuo ankstyvos jaunystės iki paskutinio atodūsio 1955 metais, ir pakvietė apžiūrėti parodą, sudarytą iš vertingiausių archyvo eksponatų. Tenka prisipažinti, kad neaišku buvo, į ką žiūrėti, – į eksponatus ar... į juos apžiūrinėjančiuosius. Tai buvo rašytojai, mokslininkai, keletas Nobelio premijos laureatų. Mačiau ir jaunų žmonių, matyt, suartėjusių su vienu ar kitu Th. Manno šeimos nariu.

Visa tai dabar aprašančiam būtų neramu, jei negalėtų pasiteisinti dėl legitimacijos atsirasti tokioje vietoje ir tokiu metu. Išsaugotas nuo laiko pageltęs kvietimas vis dėlto paliudija. Juolab kad ant jo dar ir svarbiausios rašytojo pagerbimo šventės dalyvės ranka parašyta: „Atminčiai mūsų susitikimo 1975 metų gegužės mėnesį Kilchberge. Leonui Stepanauskui skiria Katia Mann."

Tai rašė jau nuo senatvės šiek tiek virpanti ranka. K. Mann artėjo prie savo 93-iojo gimtadienio...

O kodėl ant kvietimo į Th. Manno šimtąsias gimimo metines K. Mann mini Kilchbergo kaimą?

Nes tą pačią dieną, jau siauresniame rate, renginys buvo pratęstas. Ir būtent minėtoje Th. Manno senatvės poilsio ir kūrybinio darbo vietoje – Kilchberge, ant Ciuricho ežero kranto.

Ką išsaugojo atmintis iš to vakaro namuose, kuriuose dar buvo gyva rašytojo dvasia? Visų pirma tai, kad rankas teko spausti ir kitiems istorinio Nidos vasarnamio gyventojams, Th. Manno atžaloms, su kuriomis – tarpininkaujant motinai – jau ilgokai susirašinėjau. Tegul bus leista iš rašytojo vaikų išskirti Elisabethą, kuri su šiek tiek jaunesniu broliuku Michaeliu (beje, dabar Nidą lankančio profesoriaus Fridolino Manno tėveliu) Kuršių nerijoje praleido gražiausias vaikystės vasaras. Ne viena fotografija mergaitę vaizduoja kaip „indėnų" vadę Kuršių nerijos miške – su atitinkama apranga. O štai čia, Kilchberge, Nidos „indėnė" tiesė ranką jau kaip žymi okeanografė profesorė Elisabetha Mann-Borgese.

Apie mylimiausią Th. Manno dukrelę Elisabethą, pasinaudodamas proga, noriu ir daugiau pasakyti. Ji – kaip ir motina – savo informacija itin noriai parėmė šeimos vasarnamio atstatymą Nidoje. Profesorės pasakojimai – dėl puikios atminties – padėjo atkurti per karą žuvusius Nidos vasarnamio statybos planus. Pagrindiniai pastato gaivintojų šaltiniai – literatūrinėje spaudoje skelbti profesorės prisiminimai ir šio teksto autoriaus surinkta informacija. Netgi pasisekė Vokietijoje rasti tuomet Veimare dar gyvenusią Th. Manno vasarnamio architekto H. Reissmanno našlę Elfrydą Reissmann, jaunystėje dirbusią asistente bei raštvede savo vyro bei jo partnerio inžinieriaus Nixdorfo biure Klaipėdoje. Našlė nustebo: „Elisabetha viską taip gerai ir teisingai prisimena!.."

Su profesore E. Mann-Borgese gana ilgai susirašinėjau. O Kilchberge štai ir pasimatome. Ji – optimizmo įsikūnijimas... Kiekvieną jos ištartą sakinį ar mintį lydėjo šypsena ir skaidrus juokas. Tai dar vis ta pati „indėnė". Profesorė ne kartą sakė, kad jai Nida labai daug davė... Meilę gamtai, meilę jūrai. Pašaukimą! Iškart pradėjau svarstyti, ką Nidoje galima būtų ir per nuotolį „gaivinti"... Juk 1975 metais iš anapus geležinės uždangos labai trūko informacijos. Sužinota tik viena – ten pagerbiamas tėvas rašytojas... O ar prisimenama motina (kaip norėjęs Th. Mannas)? K. Mann juk visą gyvenimą – ir Nidoje – buvo artimiausia darbštaus vyro talkininkė, be to, dar ir gausios neramių, gabių žmonių šeimos cementas. Pagaliau ir tikroji Nidos vasarnamio „architektė" (viskas daryta pagal jos nurodymus)...

Profesorė pasiūlė: vasaros renginiuose Nidoje paminėti ir motinos gimtadienį... Tai liepos 24-oji. Pati K. Mann tą dieną vadino tik kuklia šeimos švente. Užtat duktė Elisabetha liudija, kad tai būdavusi labai iškili diena. Ir tėvui! Toks jau sutapimas, kad gimtadieniai – be išimties – švęsti vasarojant Nidoje... Šeima, jau emigracijoje, planavo ir kitą – 1933 metų vasarą – gyventi Nidoje. Juk Lietuva tuomet dar buvo nepriklausoma valstybė. Ją buvo galima pasiekti aplinkiniais keliais. Tuomet kilo ir kita mintis: Nidos vasarnamyje atšvęsime motinos penkiasdešimtmetį!.. (Tai patvirtina ir Th. Manno sūnaus Klauso dienoraščio eilutės.) Vis dėlto šis sumanymas buvo per drąsus. Todėl ir neįgyvendintas... Juk 1933 metų vasarą Hitleris jau buvo valdžioje. O pusiau atvira Lietuvos valstybės siena su tuomečiu Reichu kirto neriją už kelių kilometrų nuo Nidos, nuo rašytojo vasarnamio...

Profesorės Elisabethos žodis tapo kūnu. Ar greitai? Na, ne tą pačią vasarą, o tiktai kitą. Taigi po metų...

Dar vienas liudijimas. Tai Th. Manno vasarnamyje budėjusios Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos darbuotojos Julijos Lingvenytės ranka į Th. Manno memorialinio muziejaus kroniką įrašyti žodžiai: „1976 m. liepos 24 d. suorganizuota popietė „Katia Mann ir Nida", skirta rašytojo žmonos gimtadieniui... Dalyviai išgirdo senosios namelio šeimininkės Katios Mann į magnetofoną įrašytus žodžius: „Sveikinu visus susirinkusius Nidos namelio terasoje. Sveikinu ir džiaugiuosi, kad ir aš bent gyvu balsu galiu atstovauti savo šeimai, būti jūsų tarpe..."

J. Lingvenytė įrašė ir keletą žymesnių tos popietės dalyvių vardų. Tai pedagogikos mokslų daktaras Jonas Laužikas, aktorė Monika Mironaitė... Paminėtas Klaipėdos dramos teatro aktorius Aleksandras Šimanskis, skaitęs ištraukas iš Th. Manno kūrinių. Ir dar: „Spontaniškai kilo idėja susirinkusiųjų vardu nusiųsti Katiai Mann telegramą. Įdomu tai, kad greitai į laišką susilaukta ir atsakymo... Senoji Nidos vasarnamio šeimininkė Katia Mann padėkojo net ir Nidos telegrafistei, – esą telegrama perduota „visai be klaidų".

Turiu pridurti, kad ir kiti įrašai kronikoje ne mažiau įdomūs. (Metraštį sumanė tuometinė Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Z. Mickevičiūtė ir jau minėta aktyvi bibliotekininkė J. Lingvenytė.) Kronika liudija, kad buvo artimas jauno muziejaus ryšys su Nobelio literatūros premijos laureato Th. Manno šeimos nariais – senaisiais vasarnamio gyventojais. Štai K. Mann buvo nusiųstas dailininko Eriko Varno sukurtas Th. Manno atminimo medalis, taip pat ir Vytauto Kalinausko grafinis rašytojo portretas. Paramos susilaukta ir iš Th. Manno archyvo prie Mokslų akademijos Rytų Berlyne (iš tuomet egzistavusios Vokietijos Demokratinės Respublikos). Tik menką Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos filialo statusą turėjęs muziejus buvo nuolat geranoriškai turtinamas įvairiais eksponatais, naujais Th. Manno „Raštų" leidimais ir kita filologine literatūra.

O kiek veiksmingos tuomet – sovietiniais laikais – buvo tokios pastangos? Į tai taip pat atsako kronika. Pavyzdžiui, tais pačiais metais, kai „kartu" su K. Mann buvo atšvęstas jos gimtadienis, 1976-aisiais, vasarnamį aplankė „49 122 pavieniai lankytojai". Taigi beveik penkiasdešimt tūkstančių. Tų metų „ekskursantų skaičius – 9468". Panašūs skaičiai ir ankstesniaisiais, ir vėlesniais metais. Būta net tokių svečių kaip pranzūzų rašytojas Jeanas Paule'is Sartre'as (tai vaizdžiai aprašė poetas Justinas Marcinkevičius).

Kyla klausimas: kodėl šiandien visa tai beveik neprisimenama? Ar norima neigti, kad ir „tuomet" (pusamžį trukusios okupacijos metais) žmonės gyveno, dirbo – kartais net labai sunkiomis sąlygomis – ir stengėsi pasitarnauti savajai kultūrai? Ir ateičiai! Štai čia kyla noras jau ir pačiam rašančiajam pasiprašyti į liudininko kėdę...

Jau gyvenant užsienyje (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, taigi, pagal tuometį valdžios supratimą, „draugiškoje valstybėje"), pavykdavo kartą per metus gauti vizą ir paviešėti „Tarybų Lietuvoje"... Taigi ir į Nidos renginius atvažiuoti. Ir štai ką aš ten pamatydavau. Bent jau vasarą Th. Manno namelyje, tame provincijos bibliotekos filiale, budėdavo klaipėdiškiai bibliotekininkai. Jie – daugiausia „jos" – džiūgavo, atvykę į Nidą. Juk šiek tiek padirbėjus galima buvo ir jūroje pasimaudyti... Ir būtent tarp šių žmonių atsirado entuziastų, kurie suprato, kur ir kokioje vietoje dirba. Šalia jau minėtų vardų būtina paminėti energingai prie aktyvistų būrelio prisijungusį jauną Juozą Šikšnelį (šiandieninį Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos vadovą). Itin didelė sėkmė buvo Nidos mokyklos pedagogės, dabartinės Th. Manno muziejaus direktorės Vitalijos Jonušienės atsiradimas.

Tenka prisiminti, kad abejonių dėl Nidos vasarnamio atstatymo nestigo ne tiktai sovietų okupuotoje Lietuvoje, kur visų pirma akcentuota Th. Manno antihitlerinė pozicija, bet ir vadinamuosiuose „laisvuose Vakaruose". Ką gi ten sumanė komunistai? – buvo klausiama. Gal nori teplioti jiems tinkamas Th. Manno citatas ant Berlyno miestą skeliančios sienos?! Vis dėlto nuoširdi Th. Manno šeimos parama namelio atstatymui vertė ir užsienio žiniasklaidą į lietuvių pastangas žvelgti kitomis akimis. Tai labai aiškiai pajutau, kai 1987 m., taigi dar okupuotoje Lietuvoje, pasirodė (iš anksto neplanuota) mano parašyta ir vilniškės leidyklos „Vaga" išleista knyga „Tomas Manas ir Nida" (1996 ir 2011 m. – papildyta laida; 2011 m. dar ir vertimas į vokiečių kalbą). Žymiausias Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher Zeitung" (1988 m. sausio 28 d., Nr. 21) savo recenzijoje rašė taip: „Lietuva stengiasi atgaivinti savo senus ryšius su Vakarais. Tokių pastangų išraiška – Vilniuje šiuo metu išleista knyga, kurioje prisimenamas nežinomas „lietuviškas" laikotarpis Thomo Manno gyvenime."

Lyg ir laiku viskas buvo atlikta. Juk patikimi liudininkai, visų pirma istorinio Nidos vasarnamio gyventojai, geso... K. Mann anapilin palydėta 1980 m., profesorius G. Mannas – 1994-aisiais. Skaudu, kad ir žvaliausioji talkininkė, profesorė E. Mann-Borgese 2003 m. taip pat pasitraukė paskui artimuosius... Tiesa, sukauptos medžiagos aplankuose dar esama „balsų", kuriuos verta išgirsti.

Pavyzdžiui, didžiulio troškulio praturtėti laikais – teisėtai ar neteisėtai – reiškiamos pretenzijos į prieškario metais turėtą ar paveldėtą turtą. Net ir Th. Manno namelis ne išimtis. Ryškiausias pavyzdys: vienos amerikietės Möller noras atsiimti jai „priklausantį", iš Th. Manno šeimos „nusipirktą" Nidos vasarnamį. JAV žiniasklaidoje turtuolė Möller pasigyrė, kad esą vasarnamį ne tik nusipirkusi, bet ir viską apmokėjusi. Kaip įrodymas smulkiai aprašytas šitos ponios apsilankymas bei „derybos" su Th. Manno šeima Nidoje. Prirašyta net ir visai neįmanomų dalykų. Pavyzdžiui, kad rašytojas „ten" saugojęs... Nobelio premija apdovanoto romano „Budenbrokai" rankraštį.

Apie čia minimą kovingai nusiteikusią turtuolę bei jos norus sužinota tuomet, kai dar buvo galima kreiptis į pagrindinį (po motinos mirties) Th. Manno šeimos turto paveldėtoją – profesorių G. Manną, prašant tikslesnės informacijos. Raštiškas atsakymas, pažymėtas 1981 metų birželio 9 dienos data, skamba šitaip:

 

Mielas pone Stepanauskai,

dėkoju Jums už gegužės mėnesio 17 dienos laišką. Ponios Möller rašte esama šiek tiek tiesos. Turbūt ji tikrai viešėjo vasarnamyje. Jos aprašytas arbatos ar kavos servizas, jai kritęs į akį, tikrai galėjo būti ant stalo. Tai mano sesers Erikos ir brolio Klauso dovana tėvams jų vedybų sidabrinių metinių proga. Iš tikrųjų ant kavinuko matėsi tėvų fotografija, o ant puodelių – visų vaikų [ta spalvota keistenybė buvo parsivežta iš Amerikos – L. S.]. Šitą servizą ponia tikrai matė... Tačiau tai ir viskas. Pasakojimas, kad ji stalčiuje (!) matė romano „Budenbrokai" rankraštį, ar kokį nors kitą, tai jau visiška nesąmonė. <...>. Niekuomet nebuvo pasirašyta ir kokia nors pardavimo sutartis. Juolab gauti pinigai. Tatai aš galėčiau liudyti prisiekdamas... Tikra tiesa tokia: kažkas mano tėvams jau į Šveicariją rašė, turbūt Molenhaueris [Nidos viešbučio savininkas, įgaliotas vasarnamį prižiūrėti, – L. S.], bene 1937 metais, jog praktiškiausia būtų vasarnamį parduoti. Mano motina į tai atsakė teigiamai. Tačiau nuo to laiko tėvai apie vasarnamį nieko daugiau negirdėjo. Ir niekuomet kokia nors pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta. Taigi visiškai formaliai vasarnamis ir šiandien turėtų priklausyti mano tėvams. Savaime suprantama, kad aš kaip paveldėtojas tokią mintį laikau nerimta. Netgi priešingai. Aš džiaugiuosi, kad toks gražus memorialas ten įkurtas.

Su nuoširdžiausiais palinkėjimais

Jūsų Golo Mann

 

Cituojamas dokumentas išsaugotas. Jei bus išreikštas pageidavimas, jis bus perduotas muziejui Nidoje.

Ir dar viena pastaba. Kažkodėl kai kuriose publikacijose „bendradarbiavimo" su Th. Manno šeima pradžia siejama su profesorės E. Mann-Borgese viešnage Nidos vasarnamyje 1995 m. vasarą. Taip, tai buvo įsimintinas ir labai svarbus įvykis. Juk buvusi „indėnė" vienintelė iš senųjų namelio gyventojų aplankė savo seną ir mielą vasarvietę. Ta proga profesorė pasidžiaugė, kad laisva Lietuva gražiai saugoja kultūrai brangią vietą. Ir kad su Thomo Manno vardu siejami renginiai, noras tapti veiksmingu tautų kultūrų tiltu atitinka tiek tėvo, tiek visos šeimos mintis... Tik daug išsamesniame laiške šias eilutes rašančiajam rašytojo duktė savąją viešnagę Nidoje pavadino užsklanda, o ne šeimos (buvusiųjų vasarnamio gyventojų) bendradarbiavimo su Lietuva pradžia. Bendradarbiavimo šaknis galima vadinti netgi labai giliomis.

Leonas Stepanauskas

Berlynas–Vilnius–Berlynas

metai_2014_04.png