tekstai.lt

EMA MIKULĖNAITĖ. Jeigu pažvelgtume aukštyn
 
       Šį tekstą rašiau Sausio tryliktąją, aišku, galvodama ir apie Vasario šešioliktąją, ir Kovo vienuoliktąją – tris šuolius pavasario link atsispiriant į vidurinę uolą.
       Išvakarėse, sausio dvyliktąją, prie laužų buvo nemažai jaunimo, moksleivių. Jie, deja, neužpildo vietos tų, kurie kasmet išeina, bet gal jau neša naują viltį?
       Antai vieną praėjusio rudens popietę Žvėryno gatvelėje lenkdami mane pasveikino du nepažįstami mūsų atkurtos valstybės vienmečiai. Kadangi girdėjau, kaip vienas kitam sakė, jog mama vėl priminė neparsinešti ne tik žolės, bet ir cigarečių kvapo, paklausiau, kokios žolės kvapai mamytei nepatinka. Jie labai nuoširdžiai neišmanėlei išaiškino, kad yra narkotinės žolės, sakė egzotiškus pavadinimus. „Ir kaip jos veikia?“ Atsakymas: „Svaigina. Bet mes nerūkom, mes gi lietuviai, patriotai!“
       Ir nudundėjo į bičiulių sambūrį, kur bus tikriausiai ir žolės, ir kitų svaigalų, ir nešvankybių – juk tai madinga, pilte pilasi iš televizorių ekranų, interneto, – bet gal berniukų veidai taip švytėjo dėl drąsos neplaukti pasroviui su dauguma?
       Nors, kita vertus, kas ta dauguma?
       Prieš pusę amžiaus partizanas Baliukevičius-Dzūkas tamsiame bunkeryje rašė dienoraštį gerai suvokdamas ir savo, ir Tėvynės netolimą ateitį: kai okupantai išžudys stipriausius vyrus ir moteris, Lietuvoje liks molis. Jį kas norės, tas galės minkyti.
       Bet nenumanė jaunas lietuvis, kad, praėjus penkiasdešimčiai metų, molis ir sustabdys paliegusios imperijos tankus, apgins laisvę, už kurią partizanai tuomet paguldė jaunas galvas.
       Dabar, kai minios trypia, mosuoja populiarių atlikėjų koncertuose, neretai šmėsteli mintis: kiek energijos eina perniek. Kiek daug tas puikus molis galėtų padaryti bendram gėriui, kiek nuostabių dalykų iš jo galima nulipdyti.
       Jei būtų rankos.
       Jei visuomenė turėtų ką pasiūlyti vietoj banalybės šou, nuo pat vaikystės daromų netikrų žvaigždžių netikram dangui.
       Anų šešiolikmečių tėvai, regis, nepasidavė vartojimo slibinui, kuris tik ryja ir dergia – greit nebeliks lopelio švarios žemės, – bet apskritai sovietų skurde augusiam, ilgai gyvenusiam žmogui jo apžavai dažnai atstoja laimę. Kai visko tiek yra, kai viską gali nusipirkti, tai ir parduodi viską, net savo bėdas, viską parodai, nebeturi paslapčių – artėji prie gyvūno būklės.
       Sigitas Parulskis andai rašė, jog prie nepriklausomybės vartų, rodos, stovėjo būriai iškrypėlių ir kai tik jie atsidarė, pirmi puolė naudotis laisve. Man atrodo, kad prie tų pačių vartų gūžėsi ir Czes?awo Mi?oszo aprašytasis pavergtas (o gal iškrypęs?) protas, be galo išsigandęs užklupusios atsakomybės.
       Įsiminė vienos garsios kritikės viešas pasidžiaugimas tuo, kad nebėra sovietinės cenzūros, kadangi ji varžė autorius moralės reikalavimais.
       Tiek buvo negera!..
       Todėl didžiausios sėkmės ir susilaukė kūriniai, skubiai, be atodairos išvaduoti iš tų pančių, trukdžiusių nagrinėti apatinės kūno dalies funkcijas. Susvetimėjimo, nevilties apologija tapo išties populiaria preke. Postkomunizmo ir postmodernizmo sąjunga davė tikrai negardžių vaisių ir pavertė šį stilių savo paties priešprieša – reliatyvumo tironija. Vadinasi, priartino galą. Juk žavioji postmodernizmo pusė skleidė tik abejonę žmogaus susikurtomis taisyklėmis, normomis, bet palikdama kelią aukštesnės galios link. Buldozerinio ateizmo patirtis tą kelią užvertė nuolaužomis, tad kas mėgino prasibrauti, labai vargo. Nauja karta nebesupranta rusiškų keiksmažodžių, taip gausiai iliustravusių Lietuvos garsenybių knygas. Vien „prieštaringi vertinimai“ nusibosta kaip ir nuolatinės pastangos šokiruoti, priblokšti. Atrodo, visa tai jau ima kelti juoką. Pasklido vartojimo dvasios apibrėžimas „Dirbk – pirk – mirk“, vadinasi, bręsta naujas požiūris, laisva ir išsilavinusi karta ieško savo vietos. Anie šešiolikmečiai, negalintys blogai elgtis dėl to, kad yra lietuviai, jau dabar veikia savo kad ir nedidelę aplinką, o dar po šešiolikos metų gal tvarkys valstybės gyvenimą vadovaudamiesi teisingumo principais. Lietuva galės išlaikyti savo mokytojus ir policininkus, kurie neleis žudyti paskutinių anos, amžiams nuėjusios, kaimiškosios kultūros liudytojų. Meno žmogus nebus pažemintas bukos pinigų galios, verslui bus garbė remti iš rezervato išleistą kultūrą.
       Ir daug kitų gerų dalykų tie šešiolikmečiai padarys, nes mačiau, kaip prieš dešimt metų jie, vilkdami sunkias kuprines, ėjo iš mokyklos. Lėčiau žingsniuojantis namo skubančiam bičiuliui tarė: „Sustok, pažiūrėk į dangų.“
       Ten buvo į ką žiūrėti. Tamsiai mėlynu skliautu plaukė greiti šviesūs debesys, kartkartėmis nusidažydami dar tolimo saulėlydžio spalvom. Tada pagalvojau: ar daug tokių pirmokėlių? Gal ir nemažai, gal tai jau kitokie berniukai, gal jų mokykloje mokoma žvelgti į dangų ir iš ten semtis jėgų bei vilties?
       Vasarą vėl skaičiau Haldoro Laksneso „Pasaulio šviesą“ ir vėl stebėjausi, kaip tokia maža islandų tauta užsiaugino tokią didelę literatūrą. Kito atsakymo neradau – tik meilę savo kraštui. Baisiu laiku, kai brendo ir įsiliepsnojo Antrasis pasaulinis karas, autorius, karštai tikėdamas, kad tik grožis išgelbės pasaulį, rašė apie skurde ir tamsoje spindinčią Islandijos sielą – poetą.
       Ir Sausio tryliktosios naktį, šaudant tankams, greitosios pagalbos mašinoms vežant sužeistuosius ir skambant J. Jarmalavičiaus balsui, jog valdžią perima jų komitetas, pajutau stipriausią viso gyvenimo troškimą – sukurti tobulo grožio kūrinį.
       Kyla ir baigiasi karai, griūva imperijos, bet pasaulio šviesa negęsta, ji teikia žmonėms jėgų iš naujo pradėti gyvenimą. Gal dabartinis Islandijos, mūsų didžiosios bičiulės, jaunimas ir neskaito kasdien H. Laksneso knygų, bet puikiai žino, kad jos yra jų savastis, įaugusi į kraują taip pat kaip ledynai, rūstūs kalnai ar geizeriai.
       Mes kuriam savasčiai globos tarybas, taip pripažindami, kad ją beveik iššvaistėme.
       Greičiau ateikite, šešiolikmečiai!