tekstai.lt

Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autoportretas

 

Miestas tvankus. Palypėjus į kalną skruzdė atsidūsta.
Lis (jeigu lis) tik rytoj, tad belieka tik laukti.
Vėjas per nugarą nugena sakinį Prousto.

Šiurpsta, bet lipa skruzdė, tad kitai pasitraukti

 

tenka. Dangus dar tolokai ir miestas vis matos,
ten, apačioj, Cortazarui pritrūksta langelių,
kiek tolėliau aklas Borgesas šūkteli: „Matas",
pusamžis Mario sėda Idėjai ant kelių.

 

Perlipa kupstą skruzdė mataruodama kojom,
jaučia – gaiviau, tad, vadinasi, viskas, jau baigės,
kirsdamas kampą ją aplenkia Mćrquezas – moja,
leidžias laiminga skruzdė baltu kupolu miegančios sraigės.

 

 

για την Ελισάβετ

 

Pro graikiškus rašmenis griūvant tiesa praretėja,
pasaulis tirštėja, jo spalvos pastelinės niršta,
į vieną sulimpa seniai sudaužytas Orfėjas,
alyvmedžiai virpa kaitroj. Dievas sukteli pirštą


ties Jonijos smilkiniu. Raitosi mėlynos sruogos,
prie namo pakvimpa vynu ir granito vėsa
ramina nuvargusias pėdas. Lyg garbanos juodos
į kalną ropojantį svečią apraizgo tamsa.

 

Akis užsimerkia, ir viskas aplinkui nuščiūva,
tik senas Olimpas pro sapną lėtai atsidūsta,
jo lūpas sukepusias laižo žvaigždėti liežuviai,
ir tūkstančių metų ramybę iš kapo atpusto.

 

 

Replika

 

„Poetės ant manęs rašyti nori."
                                        Iš pokalbio

 

aš būsiu tavo moteris ir plūs
per mano liemenį natų minoras
pasaulis tavo valiai nepaklus
ir vėjas kils ir niauksis oras

 

aš būsiu ta kuri rašys bet spaus
į mano odą ženklus tavo pirštai
ir nieko bus ir bus labai gražaus
paskui žiūrėsim kaip kalba numiršta

 

aš būsiu bet nebus bet ne
ir tai kas prarasta iš naujo rasis
aš būsiu tavo moteris laike
kuris vadinsis ateities būtasis

 

 

Aštuoni paskutiniai

 

Zuž moteris tas su kuriom tavo tėvas miegodavo
už tą kuri dievą mylėjo bet viešpatį išdavė
už kraują ir sniegą už kaulus už laužomus protėvių
už priežastis leisti ir liesti už meilę kaip išdavą

 

už nešamą ižą rainelėje miglą įspaustą
už mėlynas prietemas vandenį jūrą kiek sniego
už mane mefistofelį moterį pragarą faustą
už mane už tavęs už tavęs už mirties ir už nieko

 

 

Atviru tekstu

 

Tai buvo naktis, kai jie rinkos į valtis ir sėdos,
jų buvo daugiau nei tamsos, o tą naktį pašalo.
Berniukas sėdėjo ant kopos. Ir buvo be galo
tylu. Ir girdėjos, kaip spaudžiasi pėdos

 

į smėlį, kaip akys užlimpa nuo sniego,
kaip bėga per kopą berniukas, nespėja į valtį.
Tai buvo naktis po kurios aš daugiau – gal jau nieko –
Ir pliaukšteli irklai. Atsispiria. Plaukia. Į šaltį – – –

 

 

Per daug

 

Pavakarys tingus, tik vaikščiot ir dairytis,
stebėti sieliukes per debesį rėpliojant,
ir laukt, kol lapkritis ir prasidės kol krytis,
skaičiuot paukščius ir nusibaigt skaičiuojant.

 

Ir vieną gražią naktį tylom patekt į dangų,
atsidaryt vartus ir velniškai nustebti,
kad išdavei dėl šito ne vieną savo brangų,
ir kad vis tiek tamsu, labai tamsu, kaip naktį.

 

 

*

Nuramink mane. Jūra nuslūgsta, jos dugnas primintas
pėdsakų tavo gentainių, kurių nesuspėjai pažinti,
tęsias dangus virš galvos lyg klaidus labirintas.
Skolinies laiką dievų, jį turėsi grąžinti –

 

paukščiai pakils, plyš rūkai, plausis kraujas nuo rankų,
žaizdos randės, grubs oda, taps lengviau atsikvėpti.
Beldžias karys į vartus, lyg audrojimą trankų
balsą girdžiu. Neturiu kur nuo jo pasislėpti.

 

 

Crescendo


E., P.

 

I

 

buvo prieš pat Kalėdas
stovėjom stotelėj
šnekėjom apie tai kas svarbu
ir kitas banalybes
bet tik dabar
kai atsimenu tave besijuokiantį
galvoju
reikėjo kažką padaryti

 

II

 

o ką aš galiu padaryti
rašydama tik prišaukiu
atsimenu
buvo trys ketureiliai
paskui parašei
kad nebeplaka

 

III

 

tada ir supratau
rašysiu tik apie save

 

IV

 

o paskui
liks tik portretai

 

 

 

 

metai_2014_05_06_.png