tekstai.lt

Gytis Norvilas. Eilėraščiai

 b_200_269_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_2014_05_06_Metai-5-6-3.jpg

 

 

 

 

 

 

grimzdimas

vanduo plauna smėlį iš po padų

štai jau esu iki kulkšnių ir kelių

šaltis smelkia mane, o šešėlis matuojasi dugną

vis labiau įgaunu skystesnį pavidalą

daraus vis skvarbesnis – – –

šalčio sezonu skaldau akmenis

užmiesčio karjeruos

slystu elnio gomuriu, kai šis įkišęs snukį į pusnį

 

vanduo plauna smėlį iš po padų

jau iki juosmens ir bambos

joj vijūnas suka lizdą, o vaikus peri tamsa

šiltuoju sezonu esu labiausiai savim

ypač kai srūvu moters kūnu

nė viena kertelė lieka nenužiūrėta, nenuglostyta

virstu dušo korėta akim

iš viršaus stebiu kūno išlinkius, krustelėjimus

 

vanduo plauna smėlį iš po padų

jau lig krūtinės, o spenelius skabo žuvys

esu lig kaklo, kurį glosto nardantys praeities peiliai

gerklės – į ją valtele įplaukia tinklus nuskandinęs tėvas

esu vis labiau niekas, niekalo šventikas mediniam urve

vaikščiojantis su plaktuku po kiemą

baubiu į šulinį, puikiai susišneku, virstu baubliu

aidas – puikus pašnekovas, korespondentas ir sugėrovas

 

vanduo plauna smėlį iš po padų

o tas besileidžiantis šviesulys, į kurį tu žiūri –

tai jaukas, į dugną grimztantis mėsos gabalėlis

į nakties pakraštį emigravusi mano akis

vandens skalaujama

apiplaunama

prieš

užspaudžiant

 

desantas

tą vakarą tyla galėjai pjaustyti akmenis

skerdžiančioj tyloj

autostrada iš vakarų nuo jūros

(man regis, buvo tai ties Babtais)

artėjo iš vandens išlipęs

didelis žvynuotas dievas

po pažastimis paspaudęs inkilus po tris – – –

 

skerdžiančioj tyloj

tas šviesulys už nugaros – ateities ekranas

o jame – pasruvus gyvulio akis

Veneros tai tranzitas, – kažkas šnibždėjo – – –

o išties – tai mirusiųjų

kurie su rogėm traukė

į naujus medžioklės plotus ar parduoti kailių

 

skerdžiančioj tyloj

– užnugary didelio žvynuoto dievo

kurs po pažastimis paspaudęs inkilus po tris – – –

vandens kilimo greitį šie matuoja, – kažkas šnibždėjo

o išties – tik paukštiškom tuščiom kiaurymėm

į pasaulį

žiūri

žiūri – – –

 

ruduo. miesto pakraštys

 

miesto pakrašty, Antakalny, prie upės, tuščiam kely ant blizgančio asfalto, rytą mano akyse raitėsi katinas, matyt, ką tik numuštas mašinos. judėjo it medžiotojo įtempiamas ir atleidžiamas lankas – – – vakarop čia pat, miesto pakrašty, Antakalny, prie upės, tuščiam kely girdėjau rato traiškomą balandį. čežėjo it gurinama alaus skardinė. į šonus žiro plunksnų švelnumas. matau visa tai – vadinas, žudau akimis. taip suyra pasaulio struktūra, taip įtempiamas ir atleidžiamas laikas. tai vyksta kiekvieną akimirką begalę kartų. taip subliūkšta žvaigždė, o jos akivaizdoj prošal važiuoju dviračiu tingiai pirsčiodamas. ji subliūkšta it to balandžio akis ar galva. nėra jokio skirtumo. nėra vietos ir gailesčiui. nėra jokio siurrealizmo, nėra dvasių ir anapusybės. tai kalbos luoši kūdikiai, akli kačiukai, kurie užkasami. yra tik intensyvi realybė ir aš – plėšraus laiko tampoma sausgyslė miesto pakrašty, Antakalny, prie upės.

 

dykros

I (išėjimas)

Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!

Ps 27, 8–9

 

tu glostai akmenis, iš tavo gertuvės byra smėlis – – –

išėjęs į tyrus buvau, žmogaus nemačiau ištisą poliarinę naktį, o tamsa garavo it gyvas sidabras. smėlio sūkurį pamatyti norėjau, dievo veidą. nors išties viliojo patys tyrlaukiai, horizonto linija, įbrėžis peiliu, skiriantis ganyklas, kukurūzų laukus ir amžiną dangaus įšalą. į dykumą veržiasi tik avantiūristai, idiotai ir valkatos.

tu glostai akmenis, iš tavo gertuvės byra smėlis – – –

grįšiu, visiems papasakosiu, – galvojau, – sakysiu, mačiau jį, būsiu pagerbtas, vainikuotas, vežios narve po miestelius ir kaimus, siūlys savo moteris ir guolius. rodys. va, žiūrėkit, šitas jau matė. išdurs akis. sakys, – jos tau nebereikalingos. nebereikalingos, – sakysiu.

žiūrėkit, būkit atsargūs, iš televizorių ekranų ropščias numirėliai ir sėda kartu su jūsų vaikais prie vakarienės stalo. tu glostai akmenis, iš tavo gertuvės byra smėlis – – –

 

II (iš Anykščių šilelio rekonstrukcijos)

 

išėjęs į tyrus šildžiaus prie ugnies, deginau lizdus dagilių ir kitų paukščių, gyvačių išnaras ir šluotmedžius. tu glostai akmenis, iš tavo gertuvės byra smėlis – – –

– imk, imk, – klykė sutemų garus traukiantys lėliai.

– imk, – vėl klykė dagiliai, – debile tu, imk kūrenk mūsų namus, lipdytus iš mūsų kūnų, seilių ir plunksnų, imk vaikus.

– gerk, gerk mūsų kiaušinius, – slapstėsi griežlė.

– tau tau tau tikrai, debile, negaila, kad tik pamatytum, ko trokšti, – butelio kakliuką pūtė baublys.

– kad tik tik tik pamatytum, – antrino tykutis, – kad nepražiopsotum, spėtum nufotografuoti.

– Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,

Katrų čilbančių teip ramu klausytis? – dūsavo Anykščių šilelis.

– blet’, blet’, blet’, tobulėk dvasiškai, – kleketavo blezdinga ir dingo.

– apsitra apsitra apsitratink stačias, – šoko piestu didysis tratikas.

– kad tik nesušaltum, nesužvarbtum, šūdžiau tu, sėdintis patogiai ant šilto akmens, pagaliuku krapštantis savo tuštybę nuo bato, – prunkštė didysis einis, snapo peilį varydamas tarp debesų šonkaulių.

– vargas, varijotas, vargas, – pirmyn atgal siuvo kranklys saulės sagą į dulkiną dangaus švarką.

visi tokie pat migrantai, visi tokie pat pilki šudros, nematomi, tik iš prigimimo. o aš? aš glostau šmėklų galvas, iš mano sapnų ir burnos byra dantys – – –

baldų rojus

Kartą atsakydamas į klausimą „Kas yra mirtis?“, sensėjus Kobunas Chino pasakė: „Baldų pristatytas kambarys!“

sukinėjaus tarp baldų, blaškiausi jų labirinte it žiurkė. buvau paskelbęs save mirusiu didžiosiom raidėm ant bendrabučio kambario durų baltais acetoniniais. baldai, nuo musių uždengti naktinėmis užuolaidomis, bidzeno iš paskos it kumeliukai. manoji lova buvo virtusi kapu ant spyruoklių, patalai – sarkofagu, akmenų krūsnim virš mano jaunystės. supratau, jog galima numirt ir kalboje, ir per kalbą. o paskui niekam nesakęs išvažiavau rytų pusėn, beprotnamio kryptimi ieškoti raktų. pasirodo – buvau užsitrenkęs pačiame baldų sandėlyje. iš Persefonės gavęs raktą, virve virš degančios upės be vargo ėjau užsimerkęs. ir akligatviu, aplink kurį ramybę rėkė alyvos. dabar jau baldų kampai nebe tokie aštrūs, užapvalėjo. išdeginau save, perdegiau. liko tik plynės plynės, kuriose ganosi milžiniški nuodėguliai driežų kojomis.

dar vėliau, gal po 10 metų ištraukiau apdulkėjusį suolą iš pašiūrės, nudažiau vyšniavai. radau priežasčių atmirti. dabar juokiuosi. galiu ramiai pasėdėt, parūkyt, žiūrėdamas į pievoj kažką žemei vapantį arklį, gurkštelt iš kakliuko kartu su bičiuliu Gediminu.

 

keleivis

nuo kalvos šliaužė traukinys, geležinis nakties pitonas, iš pakaušio kilo garas. it balti paukščiai. vaizdas vertas Pirosmanio sapno. į nuokalnę važiavo ritmingai, su jėga važiavo, su visa jėga, o papėdėje po žeme nėrė it žudiko peilis į kūną. ši prasiskyrė it želė, į kurią brukamas alkanas šaukštas. stovėjau ryškiai apšviestas stiklinėje stotelėje su socialine reklama, kurioj ledus ant pagaliuko laižė dievas ir velnias, abu su „Prada“ marškinėliais, ragino integruotis į pragaro ir rojaus visuomenes, užsiimti verslu, labdara. laukiau autobuso į namus, kurių nebėra pasaulio žemėlapiuos, ryškiai apšviestas stiklinėje stotelėje, irgi su „Prada“ marškinėliais. po kojomis maurojo. garsas tolo, palengva, ir ką tik savo darbą nudirbęs lietaus debesis. balose atsispindėjo mirusių žvaigždžių žibintai. kas sakė, kad mirtimi nepasišviesi? „nieko pasaulyje nėra žiauresnio už tylėjimą“, – sakė tas dievas su „Prada“.

dabar debesis, naktis, pitonas, geležis juda mano kūnu, visais jo rūsiais ir užkaboriais. tai niekada nesibaigia. ratas yra uždaras. „nieko pasaulyje nėra žiauresnio už tylėjimą“, – irgi sakė tas velnias su „Prada“. dievas su nelabuoju puikiai sutaria.