tekstai.lt

Monika Baltrušaitytė. Krautuvė. Rugpjūčio 24. Novelės

Krautuvė

 

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Praeitą vasarą man žiauriai nesisekė. Rodės, kad visi įmanomi rūpesčiai netikėtai užgriuvo mano liaunus pečius. Trejus metus nuolankiai kaip auksaspalvis retriveris dirbau vienoje nekilnojamojo turto kompanijoje, tačiau birželį mane išspyrė lauk. „Prasti rezultatai“, – buvo pasakyta. Susikroviau daiktus ir iškeliavau. Nemėgstu draskyti akių. Po kelių dienų užklupo dar viena nemaloni staigmena – mirė buto, kurį nuomojausi, šeimininkė. Senučiukė nugyveno tokį ilgą gyvenimą, kad tikriausiai prisimena zikuratų statybas. Butą ji paliko giminaičiams, kurie nedelsdami nutraukė nuomos sutartį ir parodė man duris.

Neturėdamas nei darbo, nei namų, išsikėliau gyventi pas seną bičiulį. Šis pažadėjo, kad padės man atsistoti ant kojų. Deja, mėnesiai slinko lėtai ir beprasmiškai. Kartą, kai virtuvėje siurbčiojom degtinę, liūdnai paklausiau jo, ką gi man daryti. Bičiulis nė nemirktelėjęs atsakė: „Yra trys pasirinkimai: narkotikai, alkoholis ir savižudybė.“ Tada prisiminiau banalius, bet tąsyk paguodusius mamos žodžius, kad svarbiausia neskubėti, nes teisingas sprendimas ateis savaime.

Emigracija buvo ketvirtas variantas, kurio rinktis taip pat netroškau. Per daug save vertinu, kad būčiau juodadarbiu užsienio šaly. Geležies kočiojimas ir nugaros lenkimas kaitinant saulei – ne man. Norėjau išbandyti ką nors nauja, troškau naujų patirčių. Neketinau griebtis pirmo pasitaikiusio šiaudo ir dirbti jau išmėgintus darbus. Gal vertėjo paklausyti bičiulio ir rinktis kurį nors vieną iš jo pasiūlytų problemos sprendimų, tačiau kažkur giliai krūtinėje kirbėjo mažytė vilties kibirkštėlė. Žinojau, kad netrukus turi kas nors atsitikti. Tai, kas įneš naujovių į mano nykią egzistenciją.

Tik ši viltis ir padėjo išgyventi tą siaubingą vasarą. Išsyk, kai liūdesio apimtas panorėdavau pirkti virvę arba nelaiku žengti į gatvę, mano sąmonę aplankydavo taurūs ateities vaizdiniai. Šampanas, pinigai, aukštos pareigos, o svarbiausia – įdomus ir iššūkių pateikiantis darbas. Toks darbas, apie kurį svajotų kiekvienas. Darbas, kuriame tu – ne sistemos sraigtelis, ne nykus biuro planktonas, o žmogus, nuolatos esantis dėmesio centre. Tik ši svajonė padėjo man perplaukti pilkas tos vasaros dienas ir nepaskęsti.

Rugsėjo 3 dieną, gerai įsidėmėjau tą datą, netoli mano namų, prie pėsčiųjų perėjos, sustojo baltas autobusiukas. Atsidarė durelės, ir buvau paragintas lipti vidun. Nors vaikystėje tėvai mokė, kad tokiomis aplinkybėmis reikia kuo greičiau tepti slides, tąsyk neturėjau ko prarasti. Įlipau. Viduje, be vairuotojo, sėdėjo vyras ir moteris. Kaip vėliau paaiškėjo, Sofija ir Valdemaras. Sofija buvo pagyvenusi moteriškė juodais ir griežtai apkirptais plaukais. Jos valdingą būdą išdavė kampuotas veidas smailėjančiu smakru ir giliai įsodintomis akimis. Valdemaro būta kresno, į penktą dešimtį įkopusio vyriškio, kurio tikrai nenorėčiau sutikti tamsiame skersgatvyje. Tie žmonės man pasirodė panašūs į specialiųjų tarnybų agentus, tik šie sėdėtų juodame limuzine tamsintais langais, o ne baltame autobusiuke, kokį dažniausiai vairuoja pedofilai amerikietiškuose filmuose.

– Mes tavęs jau seniai ieškojome, – tyliai sušnabždėjo Sofija ir atkimšo butelį šampano. Mažytė vilties kibirkštėlė, apie kurią jau užsiminiau, gurkštelėjus šio dangiško gėrimo, įsižiebė ryškiau. Autobusiukas lėtai riedėjo miesto gatvėmis. Mezgėsi pokalbis.

– Kurį laiką tave stebėjome, – pasakė Valdemaras. – Tik taip galime išsirinkti tinkamą žmogų.

Nekantraudamas laukiau, ką man pasiūlys. Jaučiau, kad iššūkiai, apie kuriuos svajojau, jau čia pat. Visą gyvenimą man kalė į galvą, kad nepažįstamaisiais pasitikėti neverta. „Viskuo abejok“, – dekartiškai postringavo mama. „Devynis kartus pamatuok, o dešimtą pjauk“, – jai antrino tėtis. Šį kartą norėjau surizikuoti. „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“, – pamaniau ir vėl gurkštelėjau. Šitaip, nuvalkiotų šūkių ir šampano paveiktas, įsivėliau į didžiausią savo gyvenimo eksperimentą. Tame autobusiuke man pakišo darbo sutartį penkeriems metams. Davė ir sidabrinį tušinuką, ant kurio buvo išgraviruota: KRAUTUVĖ. Pasirašiau visur, kur reikėjo.

Taip tapau vienu svarbiausių Krautuvės darbuotojų. Krautuvei vadovavo Bosas, kuris gyveno kitoje šalyje, bet akylai stebėjo, kaip vystosi jo verslas. Valdemaras buvo Krautuvės personalo vadovas, o Sofija – projektų kokybės vadovė. Mane pastebėję žmonės buvo kairioji ir dešinioji Boso rankos. Kas yra Krautuvė? Tai viskas, ko reikia jūsų namams ir idiliškam gyvenimui: Krautuvėje buvo galima išsirinkti gražiausius baldus, madingiausius tapetus, buitinę techniką. Krautuvė, kuri neseniai įžengė į mūsų provincialią rinką, apvertė kasdienį žmonių gyvenimą aukštyn kojomis. Man pasakojo, kad per atidarymą į Krautuvę subildėjo žmonės iš visų šalies kampelių. Pirmieji pirkėjai prisistatė net iš Baltarusijos. Apsirūpinę karučiais ir vežimais, žmonės pirko viską, ką matė, tačiau ištuštinti Krautuvę – bergždžias reikalas. Prekes gabendavo kasdien.

Kuo ji skyrėsi nuo kitų parduotuvių? Įžengęs į Krautuvę, kaip į magišką labirintą, pirkėjas turėdavo apeiti visus jos kampelius. Ir tik tada, kai jo akis pamalonindavo visos Krautuvės prekės – rankšluosčiai, madingos lovos, spintos ir kėdės, valgomojo komplektai, servetėlės, puodai, dirbtinės gėlės ir įrengti kambariai – jis galėdavo išeiti. Dažniausiai išeidavo ne tuščiomis, nes Krautuvė viliojo patraukliomis kainomis ir madingu dizainu. „Įsigyk mane“, – šnabždėjo mažas staliukas, kurio kaina buvo įkandama net juodadarbiui. „Pataupyk ir aš būsiu tavo“, – sakė medinė spinta, kurią kiekvienas svajojo pasistatyti miegamajame arba sodyboje. Net virtuviniai rankšluosčiai, pakabos, paveikslai ir laikrodžiai Krautuvėje magiškai traukė. Juos išvydę žmonės, kaip feromonų paveikti, krapštydavo paskutinius centus.

Pirkti. To reikalavo Krautuvė ir troško kiekvienas, kuris ten užsukdavo. Net ir didžiausias globalizmo niekintojas, visą gyvenimą tysojęs ant žolės po beržu, įžengęs pro Krautuvės duris pamiršdavo, kas esąs, ir nusipirkdavo bent kvepiančią žvakę, kurios tikriausiai niekada neuždegs. Tos vietos aura užburdavo visus.

Ką aš ten veikiau? Ar pasakoti jau dabar, ar dar šiek tiek pavilkinti ir išsamiau aprašyti Krautuvės didybę? Renkuosi antrąjį variantą: prieš išduodamas, kokias atsakingas pareigas ėjau Krautuvėje, turiu paminėti vieną dalyką. Žmonių vaizduotę audrino tai, kad namų apyvokos daiktai, kuriais prekiaujama, nesirikiavo nuobodžiose lentynose, kaip daugumoje kitų parduotuvių. Juos įkomponuodavo į bendrą visumą, kuri galbūt ir buvo tas magiškas ingredientas, gardinęs Krautuvės receptą. Pirkėjas jausdavosi taip, tarsi slapčia slampinėtų po kieno nors namus, po privačią erdvę. Bet kuris kambarys buvo mažytė paslaptis, kurią taip norėjosi sužinoti. Atėjęs į Krautuvę, pamatydavai ne lentynose išdėliotus daiktus, bet asmeninį žmogaus gyvenimą. Užklysdavai į intymiausias namų patalpas. Virtuvė, miegamasis, svetainė, vonios kambarys – tai viskas, ko reikia moderniam būstui. Klaidžiodamas po šį butą, gali liesti visus jame esančius daiktus ir audrinti savo vaizduotę, galvodamas, kaip šie gražūs ir blizgantys daiktai papuoš tavo namus. Pirkėjas masinamas užsukti net į daugiabučio balkono imitaciją – pamatęs, kaip nuostabiai galima jį įsirengti, išleis riebią pinigų sumą. „O, mano balkonas lygiai tokio pat dydžio ir, pasirodo, čia tiek daug telpa: kepsninė, staliukas, gėlės“, – galvos jis ir pamirš savo sąskaitos likutį.

Krautuvėje aš buvau eksponatas. Taip vadinosi mano pareigos, įrašytos darbo sutartyje. Lygiai toks pat eksponatas, kaip spinta, staltiesė ir kiti daiktai. Vienintelis skirtumas tas, kad manęs nebuvo galima nusipirkti ir parsinešti į namus. Krautuvė tapo mano namais. Vaidmuo, kurį teko atlikti, dekoratyvinis: gyvendamas Krautuvėje ir naudodamasis visais ten esančiais daiktais, audrinau žmonių vaizduotę. Jie matydavo, kaip gera sėdėti ant odinės sofos ir skaityti laikraštį, jie stebėdavo, kaip jaukiai, įsisukęs į šilkinį chalatą, supuosi krėsle, žiūrėdavo į mane miegantį minkštoje lovoje su aukštu baldakimu. Ir tada galvodavo: „Juk jam taip gera. Jis taip šiltai ir kietai miega – visai kaip kūdikis. Ir kodėl aš taip negalėčiau? Reikia žūtbūt nusipirkti tą lovą.“ Jie netgi spoksodavo į mane, kai maudydavausi duše, už baltos užuolaidėlės, dekoruotos juodais ančiukais. Ir tada jie sakydavo: „Kokia puiki užuolaidėlė! Ničnieko nesimato! Ir dar už tokią kainą! Imam?“

Patogiai ir nerūpestingai slinko mano dienos Krautuvėje. Visada žinojau, kad žmonės, kurie mane matė, stebėjo, grįš ir nusipirks jiems į akį kritusius daiktus. O aš? Aš už tai gaudavau pinigų. Pinigų, kuriuos galėjau išleisti kiekvieną sekmadienį, kai Krautuvė nedirbo. Tomis dienomis būdavau laisvas ir vykdavau tvarkyti savų reikalų: susitikdavau su draugais, artimaisiais, eidavau į kiną. Buvo nuostabu: gaudavau tiek pinigų, kad neturėjau nė žalio supratimo, kur juos išleisti. Man nereikėjo taupyti namams, nes namus galėdavau keisti kiekvieną savaitę, nereikėjo mokėti mokesčių, rūpintis ir dėl baldų, namų apyvokos daiktų. Tokios mintys, kaip „dabar pagyvensiu kukliau, nes reikia įsigyti naują šaldytuvą“, mano galvą aplenkdavo. O maistas? Dėl jo taip pat nesukau galvos, nes buvau maitinamas kaip ponas – tris kartus per dieną gardžiausiais patiekalais iš Krautuvės restorano. Jeigu užsimanydavau užkandžių, man tuoj pat pristatydavo ko nors gardaus iš baro. Pirkėjai išsižioję stebėdavo, kaip su pasimėgavimu kertu sumuštinukus su lašiša. Tada jie sakydavo: „Kaip skaniai ta lašiša atrodo! Mačiau, kad jos galima įsigyti Krautuvės maisto prekių skyriuje!“

Galėjau skaityti knygas, naudotis internetu, netgi turėjau savo gerbėjų puslapį viename socialiniame tinkle. Ten kasdien keldavau savo daiktų nuotraukas. Pavyzdžiui, kartą nufotografavau vištienos kepsnį, kurį man tąsyk atnešė, ir internete paskelbiau, kad vakarienė jau ant stalo. Kartais ir pats fotografuodavausi prie veidrodžio. Sykį, apsivyniojęs baltu rankšluosčiu, įsiamžinau su užrašu: „Ką tik po dušo. Šią savaitę rankšluosčiams nuolaida.“ Gerbėjų reakcijos, kaip ir tikėjausi, buvo audringos – jau kitą dieną rankšluosčius išpirko.

Turėjau viską, ko dar praeitą vasarą šitaip troškau: iššūkių kupiną darbą, aplinkinių dėmesį, pinigų ir nuostabius namus. Kartais sugalvodavau ir kardinaliai pakeisdavau savo gyvenimo būdą: vieną savaitę praleisdavau minimalistiniuose skandinaviškuose namuose, kitą savaitę rinkdavausi Provanso stilių, dar kitą – klasikinio interjero butą.

Sekmadieniais, kurie man būdavo laisvi, lankydavausi prašmatniausiuose miesto klubuose ir švaistydavau pinigus brangiausiems gėrimams. Vaišindavau ir žavias damas, nes pinigų turėjau kaip šieno. Sekmadieniais klubuose žmonių būdavo ne per daugiausia – mat kitą dieną visi mirtingieji keliaudavo į darbą. Man taip pat reikėjo dirbti, bet kitaip: darbe aš turėjau teisę miegoti nors ir iki vakaro, kas kitiems neįsivaizduojama. Apie septintą valandą vakaro galėjau išlipti iš lovos, įsisupti į savo šilkinį chalatą ir, prisėdęs ant sofos, mėgautis pomidorų sultimis – geriausiu vaistu nuo klaikių pagirių.

Taip ir prabėgo pirmieji metai Krautuvėje. O dabar pasakysiu paprastai ir be lyrinių nukrypimų: hedonistinis sapnas, kuriame taip laimingai gyvenau, po truputį ėmė virsti pragaru, iš kurio neturėjau galimybių ištrūkti. Kodėl? Sutartyje buvo aiškiai parašyta: penkeri metai.

Niekada nelaikiau savęs visišku idiotu, bet ir nemaniau, kad esu labai protingas. Liberalios demokratijos sąlygomis reikėtų būti paskutiniu glušpetriu, kad nieko nenutuoktum apie žmogaus teises ir jų reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje. Individo teisės ir laisvės, privati nuosavybė, laisvoji rinka, demokratinė visuomenė – apie šiuos dalykus kalbama kasdien. O kaip yra iš tikrųjų?

Vieną dieną Krautuvės pardavimai ėmė pastebimai smukti. Pirkėjų skaičius tirpo kaip tabletė stiklinėje. Širdžių nebedžiugino išsiuvinėti rankšluosčiai, prijuostės, staltiesės ir kvepiančios žvakės. Baldų taip pat niekas nebepirko. Situacijos nepataisė net gudriausi rinkodaros triukai, kurių Valdemaras ir Sofija griebdavosi kone kasdien. „Trys lėkštės už vienos kainą“, „Su nuolaidų kortele – 30 proc. viskam“, „Imk stalą – gauk kėdę“, – tokie ir kiti panašūs užrašai margavo ant baltų Krautuvės sienų. Ir nieko. Rodės, kad migla, kurioje skęsta pirkėjų sąmonė, staiga ėmė ir išgaravo. Šitaip paprastai ir nepaaiškinamai. Valdemaras ir Sofija niekaip neįstengė suprasti, dėl ko taip atsitiko. Todėl, savaime suprantama, kliuvo ir man.

„Kai skaitai laikraštį, ištiesk kojas. Taip atrodysi labiau atsipalaidavęs“, – ėmė pamokslauti Sofija. „Tavo gerbėjų skaičius internete nesikeičia jau tris mėnesius! Gal nusiskusk pagaliau!“ – gana piktai sakydavo Valdemaras. Po kurio laiko jiedu nusprendė atimti iš manęs ir vienintelę laisvą dieną, – pradėjome dirbti net sekmadieniais, kurie nuo šiol buvo paskelbti karštų kainų ir akcijų diena. Mano rami ir jauki kasdienybė ėmė virsti siaubinga katorga.

Sausio 3 d. rytą maniau, kad mirsiu. Ne dėl to, kad Naujuosius sutikau Provanso stiliaus svetainėje visiškai vienas, be mobiliojo telefono, kurį jau seniai iš manęs atėmė, ir net be šampano. Ne, mane ėmė slėgti baimė, kad niekada neištrūksiu iš Krautuvės. Jau kurį laiką kankino siaubingas jausmas, kad vėl esu penkiolikos, ir už blogą elgesį man paskirtas namų areštas. Neapsikenčiau. Prasitariau Valdemarui, kad ketinu išeiti iš darbo. Parduotuvė buvo tuščia, aš sėdėjau prie stalo moderniai įrengtame darbo kambaryje, o Valdemaras kaip vanagas suko ratus po parduotuvės patalpas.

– Norėčiau, – tyliai murmtelėjau, – pasikalbėti.

Už nugaros išgirdau sunkius žingsnius.

– Taip, – pasakė jis.

O tada išliejau širdį kaip įžeista gimnazistė. Pasakiau, kaip jaučiuosi, ko tikėjausi, o ko ne, ir, kas svarbiausia, pasakiau, jog noriu pasitraukti. Kuo greičiau. Štai ką man tąsyk atsakė Valdemaras:

– Klausyk, čmo, sėdi čia ir džiaugies, kad gyveni kaip ponas, supratai? Kitu atveju – išjungsim tave kibenimateri ir niekas nepasiges. Aišku?

Linktelėjau galvą. Darbo sutarties tąsyk, išgėręs šampano, matyt, iki galo neperskaičiau ir į visus punktelius neįsigilinau. Bandžiau guosti save optimistiškomis mintimis ir naiviai tikėjausi, kad šis košmaras negali ilgai tęstis.

Pasirodo, būta kažkokio angelo sargo, kuris visą laiką mane stebėjo, trūkčiojo pečiais ir kilnojo antakius, matydamas šią beviltišką situaciją. Tą pačią naktį pabudau nuo kaukiančios signalizacijos. Tąsyk miegojau Liudviko XIV stiliaus lovoje su aukštu, paauksuotu baldakimu. Pramerkęs akis apsidairiau ir išvydau dūmus, kurie plito po didingas Krautuvės patalpas. Šokau iš lovos ir puoliau bėgti. Aplinkui nieko nebuvo. Nors ką tik pabudau, supratau, jog kilo gaisras ir man reikia kuo greičiau nešdintis lauk. Kadangi Krautuvė buvo mano namai, puikiai žinojau, kur yra avariniai išėjimai. Kažkas viduje man sakė, kad tai vienintelis šansas išsigelbėti. Nepamenu kaip, tačiau pavyko įsmukti į patalpas, skirtas tik personalui, tada į laiptinę, vedančią į mašinų stovėjimo aikštelę. Basas, vilkintis languota medvilnine pižama, ištrūkau į žvarbų sausį. Mašinų stovėjimo aikštelė, kaip ir Krautuvė, buvo tuščia. Žinojau, kad netrukus atvažiuos gaisrininkai, apsaugos darbuotojai, galbūt net Sofija su Valdemaru. Nėriau į netoliese esantį mišką. Buvo pasiutėliškai šalta, bet tuo metu nieko nejaučiau: broviausi per apledėjusius spygliuočius, kelis kartus slydau nuo kalniuko, porąkart parvirtęs ant žemės smarkiai užsigavau.

Po ilgo bėgimo per mišką pavyko ištrūkti į greitkelį. Žinojau, kad esu toli nuo miesto centro, todėl stabdžiau visas pravažiuojančias mašinas. Žinoma, niekas nestojo. Netrukus tamsoje pamačiau dar vienas ryškias automobilio šviesas. Išbėgęs kone į kelio vidurį, puoliau stabdyti. Mašina sustojo. Tai buvo baltas autobusiukas.

Šiuos užrašus policijos pareigūnai rado 2016 metų sausio 14 dieną piliečio S. T. namuose, Gelvonų gatvėje, Vilniuje. Nustatyta, kad S. T. mirties priežastis – savižudybė. Vyro artimieji teigė, kad S. T. buvo neurotiškas, dėl alkoholio problemų turintis žmogus, jau kelerius metus neturėjęs darbo ir gyvenęs iš pašalpų. Krautuvė ir tokie žmonės kaip minėtieji Valdemaras ir Sofija, S. T. artimųjų teigimu, neegzistavo.

 

Rugpjūčio 24

 

Sultininės palubėje kabantis televizorius tyliai transliavo žinias, visiškai neįdomias nuobodžiaujančiai padavėjai. Atsirėmusi į barą, ji vangiai stebėjo mirgantį ekraną ir žiovavo. Kavinę seniausiai buvo galima uždaryti, bet tie klientai sėdi jau keturias valandas, mintyse širdo ji, vienas šlakelio viskio per šitiek laiko išgert nesugeba, kitas jau pusvalandį siurbia kavą. Nespėsiu į autobusą, namo parsibelsiu naktį, o dar tas lietus…

Buvo rugpjūtis, o atrodė, kad ruduo: takais vilnijo lietaus upės, kartkartėmis pro šalį šmėsteldavo vienas kitas skubantis šešėlis, o stambūs lašai šliaužė stiklu žemyn kaip sraigės. Spalvota kalėdinių lempučių girlianda apšviestas užrašas SULTINIAI, kviesdamas užsukti vidun, isteriškai mirgėjo vitrinoje. Trys lemputės perdegė jau prieš metus, bet jų niekas nepakeičia. Išjungsiu lemputes, rezgė planą padavėja, tada jie supras, kad metas nešdintis, susimokės ir išeis.

Gudrus sumanymas neišdegė: vyrai, sėdintys prie nedidelio staliuko, ir toliau pašnibždomis, tarsi baimintųsi būti išgirsti, šnekučiavosi. Vienas, aukštas ir liesas, pilku veidu ir poros savaičių senumo barzda, kaire ranka paskubomis valėsi kostiumines kelnes, o dešiniąja energingai gestikuliavo, mėgindamas kažką išaiškinti priešais jį sėdinčiam pusamžiui, kresnam ir ilgą juodą paltą vilkinčiam vyriškiui. Šis pirštu baksnojo į ant stalo pažertus popierius su kažkokiais brėžiniais.

– Daugiau užsakymų nebus? – paklausė pavargęs balsas iš virtuvės. Virėja jau gerą pusvalandį nerimastingai trypčiojo išblizgintose savo valdose, o ant kaklo ryšėjo šaliką, ženklą, kad jau metas namo.

– Nemanau. Gali eiti, – sumurmėjo padavėja ir toliau kempine šveitė kavos aparatą. Tai buvo paskutinis darbas, kurio ji nusitvėrė iš neturėjimo ką veikti.

Prie mažojo staliuko virė karšta diskusija.

– Nežinau, nežinau, – atsiduso liesasis vyriškis. – Jūsų pasiūlymas labai rizikingas, o ir rezultatas kelia daug abejonių…

– Dėl rizikos tikrai jums pritariu. Bet rezultatas… Na, kaip jums geriau paaiškinti… Gal iš pradžių užduosiu paprastą klausimą: ar tikite, kad Dievas yra, pone Germanai?

Po šių žodžių paltą vilkinčio vyro akys sužibo kaip folija nuo kramtomosios gumos. Liesasis pasikasė pakaušį.

– Hmm, na, net nežinau… Kaip čia pasakius, – numykė.

– O ar tikite aukštesnės jėgos, kuri valdo mūsų likimus, buvimu? Iškart noriu paaiškinti, kad esmė slypi ne šiuose klausimuose – nesvarbu, yra ten kažkas, ar ne, – pirštu parodė į lubas, ant kurių pritvirtintas tyliai ūžė ventiliatorius. – Didžiausia galios forma yra žinojimas. Kai žinosime, kas iš tiesų mus valdo ir kas kontroliuoja daugybę laukų, kuriuose mes gyvename, rizikuojame ir kovojame už būvį, kai suprasime, kas mūsų laukia ir kas nutinka po to, tik tuomet galėsime sakyti, kad savo gyvenimus praleidome prasmingai.

Jis žvelgė į nepatiklų pašnekovą hipnotizuojančiu žvilgsniu ir tęsė:

– O ta senė žinojo. Ar suprantate mane, pone Germanai? Ji žinojo ir tą žinojimą paslėpė ranka pasiekiamoje vietoje. Mums tereikia jį rasti ir pasiimti, va šitaip! – jis spragtelėjo pirštais, o akys sutvisko šėtoniška ugnimi. Liesasis vyriškis dar kartą atsiduso.

– Leopoldai, jūsų žodžiuose daug paslapties ir būčiau paskutinis kvailys, jeigu meluočiau, kad žinojimas manęs nedomina. Bet kankinanti abejonė kužda, jog visa ši istorija gali būti eilinis gudriai sukonstruotas mitas: nuo senės mirties prabėgo daugybė metų, o jūs, kai pirmą kartą išgirdote tą pasakojimą, buvote dar vaikas. Kaip žinoma, vaikystėje daugybę paprastų, net elementarių dalykų gaubia mistikos skraistė. Ar nemanote, kad senės paslaptis gali būti mitas, gimęs signifikantą – kad ir kas tai būtų, popieriaus skiautė, lapas, išplėštas iš receptų knygos, krištolinis rutulys ar sena skrynia – užpildžius kita, papildoma reikšme, kuri šitaip užtemdė mūsų protus ir kurią galbūt įžvelgiame tik mudu?

Trumpam stojo tyla. Buvo girdėti, kaip virtuvėje ant plaunamų grindų rangosi šlapias skuduras.

– Ar kada nors teko skęsti, pone Germanai? Man, kai buvau dar vaikas, teko. Pamenu, tąsyk bridau gilyn į ežerą, kol, pakėlęs galvą į viršų, pamačiau teliūskuojant vandenį, pjaustomą saulės spindulių. Pro vandens stiklą stebėjau dangų ir jaučiausi kaip žuvis. Paskui netekau sąmonės. Vienintelis dalykas, kurį prisimenu, yra tunelis ir šviesa jo gale. Banalu, tiesa? Bet ar kada pagalvojote, kodėl dauguma žmonių tokioje būsenoje regi tą patį? Tunelį ir šviesą?

– Šiuo klausimu esti visokių spekuliacijų. Vieni kalba apie kelionę į dangų, kiti perša mintį, jog šviesa tunelio gale simbolizuoja mūsų atėjimą į pasaulį iš naujo – gal tas tunelis yra mūsų naujos motinos, hmm, na, suprantate, – jis nužvelgė barą, įsitikino, kad pokalbio niekas nesiklauso ir, prisitraukęs kėdę arčiau stalo, sušnibždėjo:

– Ar nemanote, Leopoldai, kas tas žinojimas mus pražudys? Gal geriau gyventi nežinant, net nenutuokiant, kaip viskas yra iš tikrųjų, nei staiga sužinoti, kad mūsų niekas nelaukia, kad po to nieko nebus?

– O gal laukia? Juk žinojimas suteikia aukščiausių galių, Germanai. Jau tada, kai vaikystėje močiutė atskleidė tos senės paslaptį, supratau, kad man lemta viską išsiaiškinti. Bet be jūsų pagalbos negaliu to padaryti, nes tik jūs pažįstate reikiamą žmogų.

Germanas pažvelgė į brėžinį, kuris vaizdavo senos statybos daugiabutį.

– Kodėl esate tikras, kad senė gyveno šiame name?

Leopoldas atsiduso ir pagaliau nusivilko juodąjį paltą. Gurkštelėjęs viskio ir pasitaisęs marškinių apykaklę, jis prabilo:

– Mano šviesaus atminimo močiutė gyveno kitoje gatvės pusėje. Šis namas pastatytas dar prieš karą, o toji senė buvo žydė. Močiutė, tada dar visai jaunutė, su ja retsykiais susitikdavo parduotuvėje. Kartą senė ją užkalbino ir prasitarė, kad žino tokių dalykų, kurių niekada neištirs joks mokslas.

Močiutė į tuos žodžius tąsyk rimtai nesureagavo, bet vieną dieną, kai atėjo vokiečiai, turėję senę perkraustyti į getą, ji iš balkono stebėjo keistą sceną: senė, vokiečių vedama, rėkė, verkė ir maldavo, kad būtų leista trumpam grįžti į namus, nes ten ji kažką palikusi.

Ji pamatė balkone stovinčią mano močiutę ir suriko: „Atsimink, ką tada tau sakiau! Stogas, čerpė, stoglangis!“ Tai buvo paskutinis kartas, kai močiutė matė tą moterį. Žmonės šneka, kad ji mirė gete, nežinia, sava mirtimi ar ne. Močiutė tų žodžių nepamiršo, bet niekada neturėjo galimybės patikrinti, ką senė paslėpė, – į tą butą gyventi atsikėlė kiti žmonės, o mano močiutės būta kultūringos ir dievobaimingos – įsilaužti į svetimus namus jai niekada į galvą neatėjo.

Kuriam laikui jie vėl nutilo. Pirmas prabilo Germanas.

– Manote, kad ta paslaptis vis dar ten? Galbūt kas nors jau seniausiai ją rado?

– Toje namo pusėje stogas nekeistas daugybę metų. Taip, esu įsitikinęs, kad ji dar ten. Nebent bute gyveno keistuoliai, kurie laisvalaikiu kilnodavo čerpes.

– Bet juk ir dabar ten kažkas gyvena…

– Nelaikykite manęs idiotu, Germanai, savaime suprantama, kad gyvena. Todėl ir kreipiuosi į jus, nes pažįstate to namo bendrijos pirmininką – Gintarą Lietutį. Jis juk vienintelis iš namo gyventojų turi teisę vaikštinėti ant stogo ir jį tikrinti. Mano žiniomis, greitu metu pastatą žadama renovuoti, todėl turime paskubėti.

– Dėl šios priežasties ir pasirinkote rugpjūčio 24-ąją?

– Pasirinkau todėl, jog tądien vyks gyventojų susirinkimas, bus ramu ir didelė tikimybė likti nepastebėtiems. Tik dėl vieno abejoju: ar esate tikras, kad Lietutis niekam neprasitars?

– Patikėkite, – Germanas pirmą kartą per visą vakarą išsiviepė nuo ausies ligi ausies. – Kvailesnio žmogaus niekur nerastumėte. Jis mielai sutiks ir dar „ačiū“ pasakys.

– Ar tas žmogus iš tikrųjų patikimas?

Gintaras Lietutis

Sianakt sapnavau keista sapna. Sapnavau save mieganti. Kambaryje buvo atidarytas stoglangis (visada vasara miegu su atidarytu stoglangiu). Vienu zodziu, sapnavau, jog prabundu, pramerkiu viena aki ir matau toki vaizda: ant mano krutines tupi kate (as kates neturiu). Matyt, ilipo pro stoglangi. Tos kates akys dega raudona ugnim ir ji issiepia nasrus. Tada istiesia letena ir isskleidzia nagus. Su paciu maziausiu naguciu taikosi i mano gerkle. Prabudau salto prakaito ispiltas. Kaip manote, ka tai galetu reiksti?

6 people like this

View 15 more comments

Laima Lapinskaitė pz… Gal metas pas psichologa, ginte? :D:D

See Translation

17 minutes ago

Min De joGintarai, cia jau rimta!

See Translation

15 minutes ago

Algirdas Galinis galejai ir nepabusti, suintrigavai. :D

See Translation

2 minutes ago

Mergaitė guli putų pilnoje vonioje ir tyliai niūniuoja dainą, kurią šiandien išgirdo per radiją. Reikia prisiminti žodžius, and now, the end is near and so I face the final curtain, regis, šitaip... Kitų žodžių prisiminti nepavyksta, tad ji niūniuoja toliau. Mažas vonios kambarys paskendęs garų migloje, o aptrupėjusias sienų plyteles dengia minkštas rūkas – taip karšto vandens garai glosto seną keramiką. Mergaitė užsuka čiaupą.

Tėvai susirinkime, galvoja, žiūrėdama į mažą stoglangį, esantį jai virš galvos, galėsiu parūkyti. Tokias retas progas reikia išnaudoti: cigarečių pakelį, kurį jai padovanojo vyresnė draugė, mergaitė slėpė po čerpe ant stogo, tad, kai tėvų namuose nėra, ji visada išnaudoja progą užtraukti dūmą.

Vonios kambaryje buvo šilta ir tylu, bet jaukią ramumą staiga nutraukė keistas garsas. Šlept! ŠLEPT! ŠLEPT! – ant stogo pasigirdo artėjantys sunkūs žingsniai. Mergaitė sukluso: ne, čia ne lietus, tikrai ne katė, pagalvojo, ir ne balandis... ŠLEPT! ŠLEPT! – žingsniai vis artėjo, o lubos, esančios virš mergaitės galvos, rodės, net ėmė drebėti.

Ji mikliai šoko iš vonios, susisuko į rankšluostį ir perbalusi įsistebeilijo į stoglangį, kuriame išvydo triukšmo kaltininkes – kažkokio vyro kojas. Žmogus, vaikščiojęs stogu, sustojo prie jos stoglangio. Būtent prie jos. Cigaretės, išsigandusi galvojo ji, kažkas sužinojo ir pasakys tėvams... Ant stogo esantis žmogus pasilenkė į priekį ir mergaitė pamatė jo veidą.

– Šššš, – jis priglaudė pirštą prie lūpų. – Neišsigąsk, čia aš, Lietutis.

Ai, tas prietranka, atsikvėpė ji. Nieko baisaus, turbūt vėl tikrina lietvamzdžius.

Nei mergaitė, nei Lietutis nė neįtarė, kad keistą jų dialogą stebėjo ir trečias veikėjas – ant stogo tupinti katė, kurios Lietutis nematė. Katė staiga gailiai sukniaukė, prašydama mergaitės atidaryti langą ir įsileisti ją vidun.

– Vajei, Mice! Ką ten veiki? Tuoj pat eikš į vidų!

Mergaitė atidarė stoglangį ir katė, iškėlusi uodegą it kankano šokėja suknios klostę, šoko vidun. Nežinia kodėl, bet gyvūną išvydęs Lietutis siaubingai išsigando ir paslydo. Laimei, ant stogo būta turėklo, kurio jis spėjo įsikibti, nes kitaip būtų nusiridenęs žemyn. Perbalęs namo bendrijos pirmininkas dingo iš akiračio.

Na ir keistuolis, pagalvojo mergaitė, katės išsigando. Vis dėlto jo pasirodymas yra ženklas, kad cigaretes geriau slėpti kitoje vietoje. Mergaitė užsilipo ant vonios krašto ir išsirietusi išlindo pro stoglangį. Dešinėje, po čerpėmis, buvo nedidelė anga – gudri slėptuvė cigaretėms. Ištraukusi jas, norėjo uždaryti langą, bet jos žvilgsnis užkliuvo už kitos tamsios angos po čerpėmis. Šioji buvo priešingoje pusėje ir mergaitė anksčiau jos nepastebėjo.

Čerpės, dengiančios angą, buvo aptrupėjusios ir ji pirštais palietė vieną jų – ši sujudėjo. Keisto jausmo vedama, ji panoro ją nuplėšti nuo stogo. Sunku nebuvo: sena čerpė lengvai išsiėmė. Kaip dėlionės detalė. Tada mergaitė išvydo tai, ką paslėpė tikrai ne ji. Jos akys išsiplėtė.

– O Dieve, – sušnabždėjo. Po čerpe gulėjo paslėpta knyga juodais odiniais viršeliais. Knyga sena, labai sena. Tokias mergaitė mačiusi tik filmuose apie burtininkus. Oho, laikydama knygą, apstulbusi murmėjo ji, įdomu, kas ten parašyta. Mergaitė paskubomis ėmė vartyti senus, pageltusius puslapius. Jie buvo tušti. Nieko, visiškai nieko, šnabždėjo. Keista. Galėsiu čia rašyti savo dienoraštį.

Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Susirinkimas baigėsi, pagalvojo. Ir neklydo: atsisukusi išvydo mamą.

– Žiūrėk! – džiugiai sušuko ji. – Va, kokią knygutę radau ant stogo! Ji visiškai tuščia!

Mama sukryžiavo rankas ir, pakėlusi antakį, pasiteiravo:

– Pirmiau paaiškink, ką veikei ant stogo? Ir, brangute, kodėl sriuba net nepaliesta? Marš valgyti!

Su mamomis nepasiginčysi, po velnių. Ji įsisupo į chalatą ir klusniai nudūrusi galvą nutipeno virtuvės link. Mama atsiduso ir liūdnai nužvelgė vonią: grindys aptaškytos vandeniu, langas praviras, o dar ta knyga ant spintelės prie veidrodžio. Įdomu, kas per knyga?

Ji prisėdo ant kilimėlio ir, kurį laiką įdėmiai tyrinėjusi, ar oda, kuria aptraukti knygos viršeliai, tikra, ją atsivertė.

Pageltę knygos puslapiai buvo užpildyti smulkiu raštu išraizgytais sakiniais. Ji pradėjo skaityti, vertė lapą po lapo ir po kiekvieno perskaityto žodžio buvo matyti, kaip keičiasi jos veido išraiška. Moters veidas pilkėjo ir tįso, pirštai, kuriais ji vertė lapus, ėmė virpėti, o žvilgsnis, iš pradžių buvęs abejingas, kaip ta putų pilna vonia prisipildė kažko, ko neapibūdina jokie žodžiai. Pamažu, tarsi mėgaudamasis jos bejėgiška būkle, visą kūną persmelkė Žinojimas. Žinojimas užkimšo visą patalpą: kaip vandens garai jis rasojo ant keraminių vonios plytelių, veidrodžio ir lubų. Jo buvo daug – moteriai pradėjo diegti galvą. Taip smarkiai, kad atrodė, jog į ją kažkas suskaldė medinę taburetę. Padėjusi knygą ant kilimėlio, ji pažvelgė į veidrodį. Į ją buvo įsistebeilijęs jau nebe jos atvaizdas.

metai_2014_05_06_.png

Vadinasi, galvojo moteris, tai nutiks po dvidešimt vienų metų, rugpjūčio 24-ąją, trys minutės po vidurdienio. Ji išsigando: skaitydama pirmuosius knygos puslapius galvojo, kad kažkas šlykščiai pajuokavo, bet Žinojimas, kurio ji buvo sklidina, padėjo suprasti, kad toji knyga yra apie ją. Tik apie ją. Dvidešimt vieni metai, murmėjo ji, atrodo, kad tiek daug, o tai – tik trys knygos puslapiai. O paskui – dar daugybė puslapių, kuriuos reikia perskaityti. Vėl viskas iš naujo, tačiau ne taip pat, ne man – kažkam kitam, bet apie mane.

– Viską suvalgiau ir net lėkštę išploviau! – šūktelėjo netikėtai tarpduryje pasirodžiusi dukra. Pamačiusi ant kilimėlio sėdinčią ir kaip niekad rimtą, susimąsčiusią mamą, ji nedrąsiai paklausė, kas nutiko.

– K-k-kodėl sakei, kad ji tuščia? – drebančiu balsu sukūkčiojo mama.

Mergaitė gūžtelėjo pečiais. Pakėlusi knygą, atvertė ją ir, baksnodama pirštu į pageltusius lapus, patvirtino, kad nemelavo. Knyga buvo tuščia. Moters akys nepatikliai stebėjo kiekvieną dukters judesį – tikėjosi, kad ji išsiduos, jog apsimetinėja. Tačiau mergaitei knyga iš tiesų buvo tuščia. Mama jautė, kad mergaitė nuoširdi kaip niekad.

Moteris vėl čiupo knygą. Raidės, ilgiausi sakiniai... Pradėjusi greitai vartyti lapus, ėmė svarstyti, kodėl ji mato, o dukra – ne. Ilgai ieškoti nereikėjo: nežinia, ar tai buvo įrašyta knygoje, ar tiesiog nuskambėjo moters galvoje. Vaikystėje visų mintys būna trumpos trumpos, siauros siauros, pilnos niekų niekelių ir ne visi jaučia baimę. Moteris atsiduso. Nuo tos dienos ji ėmė džiaugtis kiekviena akimirka, nes iki lemtingos rugpjūčio 24-osios kasdien likdavo vis mažiau.