tekstai.lt

Stepas Eitminavičius. Novelės

   Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Gegutė

 

Dešimt metų važiuoja į savo tėviškę tada, kai pražysta sodas. Sesuo vis paskambina ir linksmai praneša:
– Jau atlėk.
Šiemet buvo kitaip – seseriai, matyt, atrodė, kad dabar broliui ne tai rūpi.
Už valandos kitoks buvimas – vienkiemyje, kuriame niekas negyvena, žalsvi klevai, apleista kūdra ir šalia pirties šulinys. Netoli slenksčio ištįsęs kadagys.
Iš mašinos išsiima kastuvą, grėblį ir kauptuką. Pirmiausia išlygins siaurą takelį į sodą. Prie pirmos obels stabtelėjo. Ją sodino vienas. Kai jau buvo miręs tėvas. Nepirko turguje, padovanojo dėdė, jo vaikystės geras draugas. Prisimena: kasdien laistydavo, kasdien lakstydavo pažiūrėti, ar paaugo. Studijų metais rodė bendrakursiams, pasakodavo, kad vėliau naktimis sapnuodavo, jog parašė kelis eilėraščius galvodamas, ar būsimiems vaikams ši antaninė obelis taip pat bus svarbi.
Vėliau susirūpino taku į šulinį. Ryškiausias įspūdis: mama neša kibirą vandens vis stabtelėdama. Kad pavargo? Ne, nori jam parodyti, kas yra gražu. Kai mamos jau nebebuvo, jis irgi nešdavo vandenį vis sustodamas. Įlipęs į ananasinę obelį nustebdavo: kiekvieną kartą vis kitaip atsiverdavo kalvos ir mažas beržynas netoli melioracijos griovių.
Mamos darželyje keli gvazdikai vis dar gyvi. Reikia išpurenti žemę ir pasėti iš miesto atsivežtų čiobrelių, mėtų. Kad kvepėtų. Dar reikia baltai nudažyti klombų akmenukus. O gal ir langines?
Didžiajame kleve pamatė inkilą – jau gana sutrešęs ir gali nukristi. Pamėgins užlipęs nuimti. Lentučių yra – kai kurias pakeis. Pirmas jo sukaltas inkilas. Tiesą pasakius, nelabai vykusiai, bet tai dešimtmģčio džiaugsmas. Kartą pamatė, kad katė kiša leteną vidun. Išgelbėjo paukščiukus, bet ilgai verkė. Kaipgi šitaip: juk katę glosto, lepina, bet ir varnėnai labai patinka; tai kodėl jo draugai nėra vienas kitam draugai? Tėvas juokėsi iš tokio filosofavimo, o mama pagyrė.
Reikia pakeisti spyną – jaučia, kad būta svetimų. Bet netikėtai paskambina sesuo:
– Atvažiuok pas mus greičiau – pavaišinsiu varškėčiais.
– Šį kartą ne, kada nors vėliau – neįsižeisk.
– Tai mes tuoj atlėksime.
Pavargo.
Atsisėdęs ant suoliuko įsižiūrėjo į sodą. Pasidarė nesmagu: kam tiek daug žiedų – juk po dienos kitos žiedlapiai nukris? Akimirkos kitoniškumas, bet paskui tik skausmas. Kai papasakojo kažkada mamai, ji nesuprato, kodėl reikia liūdėti, kai toks grožis.
Netikėtai sukluso – gegutė!
Išsigando.
Užsikimšo ausis.
Staiga sėdo į mašiną ir nepersivilkęs gražesniais drabužiais patraukė namo.
Seseriai paskambins ir atsiprašys.
Rytoj sūnus jį veža į Santariškes.
Poryt operacija.

 

Klevelis

 

– Gydytojau, o gal išleistumėte mane pasivaikščioti po Santariškių apylinkes? Po dviejų valandų grįžčiau.
– Po apylinkes? Kur jos yra? Sutinku su viena sąlyga – šiltai apsirengti.
Jis nubėga į palatą, atneša parodyti, kuo apsirengtų. Gydytojas linkteli.
Gal pirmiau užeiti į kavinę? Prisimena: sūnus po avarijos gulėjo vaikų ligoninėje; jie čia kartais užsukdavo ledų. Vaikui patikdavo, kad ne paprasti ledai, o lėkštutėje ir kad reikia valgyti šaukšteliu. Iš pradžių tėvas bijojo šios ligoninės, tačiau vėliau apsiprato.
Ne, kavos negers – nėra laiko. Reikia paieškoti klevelio.
Kartą vaikščiojo su sūnumi šaligatviu. Nepatogūs ramentai trukdė judėti greičiau. Ir baimė – už kelių dienų turėjo būti operacija. Jau trečia – kažkodėl sulaužytas kojos kaulas negijo. Kuo palepinti devynmetį? O gal nueiti į kiek tolėliau esantį miškelį?
Tada jis lėtai nešė sūnų ir jo ramentus. Vis stabtelėdavo. Ir kalbėjo, kalbėjo.
Prie miškelio nebuvo kur atsisėsti. Ką sugalvoti? Pavaikščiojęs rado trumpą rąstą. Įsitaisė abu ir žiūrėjo į margus medžių lapus. Staiga sūnus nei iš šio, nei iš to pradėjo linksmai kalbėti:
– Tėveli, kai tu pasensi ir numirsi, tai aš tave nupirksiu kaip mažą vaiką. Mums vėl bus gerai. O kai aš pasensiu, tu mane nupirksi. Gudriai sugalvojau? Niekas kitas to nežino.
Regis, į miškelį lįsti pavojinga, tik aplink panešios. Nešios ir aiškins. Apie stirnas, apie briedžius, apie arklius. Apie besidraikančius voratinklius, boružes.
– O ar dabar galima sodinti medelius?
– Manau, kad taip.
– Tai paieškokime mažo mažo klevelio ten, kur jų daug. Ir pasodinkime.
– O kam rauti?
– Čia jam daugiau vietos būtų.
– Pasodinkime.
Pirmiausia reikia iškasti duobę. Kastuvo nėra.
– Raskime kokį pagalį. Tu laikysi, o aš akmeniu kalsiu. Duobė po truputį didės.
Taip ir padarė: atsirado duobutė, išpureno žemę. Dabar reikia mažo mažo klevelio. Būtina įžengti į miškelį. Vienas neis – juk sūnui svarbu pačiam atrasti. Vaikas ilgai neapsisprendė, kurį išsirinkti: buvo daug labai gražių, bet nežinojo, kurį nuskriausti. Arba išgelbėti. Bet tai jau ne sūnaus balsas. Pasodino. Reikia palaistyti. Pamėgino paieškoti kokio butelio ar skardinės, tačiau kaip tyčia visur buvo tvarka. Grįžo į palatą, pavalgė ir su vandeniu nuėjo prie klevelio.
– Ko tu ieškai? – staiga piktai paklausė rūstus vyras.
– Kažkada kažkur čia pasodinome klevelį. Norėjau pamatyti, koks jis dabar, – aiškino jausdamas gal kaltę, gal gėdą.
– Bepročiai: kažkada, kažkur. Dink, o tai šunis paleisiu.
Dingo.
Palatoje buvo ramu. Koridoriuje išgirdo kalbančias moteris. Viena verkė:
– Mano vyras dar visai jaunas. Kokia neteisybė, kad ir jauni serga šita liga.
Uždarė palatos duris.
Įsižiūrėjo pro langą.
Jam pasirodė, kad tolumoje blykstelėjo anas klevelis.

 

Ratas

 

– Gal jums bloga? – priėjęs paklausė jaunas gydytojas.
Jis bando deklamuoti:

Ir pro baugiuosius
Santariškių langus
Žvaigždės
Vis vien
Žiba.

– Gydytojau, negalėjau užmigti. Prisiminiau paauglystę. Mokytoja paprašė gražiai perskaityti vieną Kristijono Donelaičio „Metų" eilutę. Ilgai ieškojau. Radau: „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai." Po pamokos bendraklasiai ėmė šaipytis: „Tu šveplius, šveplius, negali žodžių ištarti!" O vienas toks pridėjo: „Tai tu boba, nes eilėraščius mėgsti skaityti!"
– Bet gal jūs grįžkite į palatą?.. Prieš dvyliktą pradėsime operaciją. Atsigulkite ir ką nors gražaus galvokite, – gydytojas šyptelėjęs nuskubėjo į savo kabinetą.
Palatos vyrai kažką labai garsiai aptarinėjo, tačiau jam netrukdė.
Prasidėjo rimtos pratybos: ką nors dirbdavo savo vienkiemyje ir vis kartodavo žodžius, kuriuose daug š, s. Ir garsiai rėkdavo, ir tyliai ištardavo. Kai atsirasdavo laiko, prisirinkdavo akmenukų, pasislėpdavo sode ir mėtydavo į taikinius – į obuolius. Labai daug bėgiodavo, kilnodavo krepšius su bulvėmis, burokais. Po kurio laiko bendraklasiai aptilo, o fizinio lavinimo mokytojas ne kartą pagyrė.
Apie poeziją mokykloje nė žodžio. Tabu.
Po kokio dešimtmečio žodžiai pražydo ir apie tai kalbėtis nebuvo gėda. Tada pirmą kartą nuvažiavo į Tolminkiemį. Vaikščiojo su ja purvinais keliukais dainuodamas: „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai." Kalbėjo apie Kristijoną Donelaitį, apie būsimas vestuves. Ji verkdama užsiminė: „Vyksta kažkas ypatinga. Žvaigždės ir mums žiba." Dabar jis šypteli: „Buvome vaikai..." Bet prieš operaciją parašė neva eilėraštį ir išsiuntė jai – sergančiai vienišei, kurios nematė daugybę metų.

Kažkada važiavome traukiniu,
Pabėgiais ėjome
Kalbėdami rankomis –
Kaip knygose.
Rodžiau dvejojimus savo,
Savo nuostabas
Ir savo kentėjimus –
Kaip knygose.
O dabar sėdim pavargę,
Balandžiais grožimės
Ir liūdim prie mirusio sodo.
Kaip knygose.

– Tėveliuk, ar laukei mūsų? Turiu stebuklingo kremo – pagražinsiu tave.
Dukra.
– Tėveli, dabar gersime sultis. Natūralias.
Sūnus.
Bet jau nebebuvo laiko. Jį ėmė ruošti operacijai.
Kai vežė į operacinę, šnibždėjo:

Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai...

 

Sidabrinės juostelės

 

– Čia viskas blogai, viskas. O dar vadina sanatorija. Paklausiau, kada perriš žaizdą, tai tik nusijuokė. Atseit ne ligoninė. Ir ko čia atvažiavo... Bet jaunas gydytojas norėjo, kad liktų Vilniuje: jei bus komplikacijų, iškart padėtų.
Susigėdęs atsiprašė ir baigė kalbą. Kodėl toks irzlus? Veikia narkozė ar įsivaizduoja esąs labai jau svarbus? Juk operacija, sako, pavyko. Kelias dienas toks: burbteli ir tyli. Kas iš to bendravimo? Vis vien...
Koridoriuje vyrai lošė kortomis. Pasakodami anekdotus garsiai juokėsi. Jo kambary buvo ramu. Darius miegojo – prieš dvi savaites nukrito iš statomo namo, sudaužė galvą. Ramus toks; kai pabunda, vis pasakoja apie savo mažą dukrelę: jau kalba, vis jį mini; nupirks bananų, kai išleis namo.
Staiga pagalvojo: valgykloje paprašys moterų, kad vakarienės neneštų jam į kambarį, – pats pamėgins nueiti. Šyptelėjo. Šilčiau apsivilkęs (Tik neperšalkite!), labai lėtai leidosi laiptais žemyn. Kas tris žingsnius stabtelėdavo. Lauke dar buvo šviesu. Sunkiau bus užlipti į kalnelį. O jeigu pasuktų į dešinę, ten ne toks status šlaitas? Pamėgins.
Įveikė gal jau dvidešimt metrų. Nėra kur atsisėsti. Bet gal ir gerai – sušaltų. Paskui naujų bėdų atsiras.
Priėjo prie kito korpuso sienos, atsirėmė. Visai gerai. Pajudino kairę koją, paskui dešinę, atsargiai palietė šoną, pilvą – neskauda. Galima eiti toliau.
Sukluso – kažkur kažkas kala. Įsiklausė – juk tai genys. Ir dar, ko gero, ne vienas, o du ar trys. Kaip gražu. Pamėgino paieškoti, kur jie. Nepasisekė – apsvaigo galva. Dar nukris. Viena ranka laikydamasis sienos, nuėjo dar gal dešimt metrų. Beveik sportininkas.
– Gal jums padėti?
– Ne. Aš tik klausausi genių.
Prie pušies pamatė didoką akmenį. Dešine ranka laikydamasis už kamieno pamėgino pakelti kairę koją ir uždėti ant akmens. Pasisekė. Paskui – dešinę koją. Jau visai stiprus.
Triukšmingai pralėkė būrelis vaikų. Irgi čia gydomi. Sulysę tokie, išbalę. Kažkodėl bijo jiems pažiūrėti į akis.
Nejaugi geniai taip garsiai kala? Paėjo kiek toliau. Ne, tai ne geniai, tai skrenda lėktuvas. Lieka tokia sidabrinė juosta. Kaip vaikystėje? Galbūt kažkas panašaus.
Buvo sekmadienis. Lakstė su seseria po kiemą – oras geras, mama vaišino bandelėmis. Ir staiga ėmė skristi lėktuvai. Skaičiavo: vienas, du, trys... Iš dangaus kažkas lėtai leidosi. Lėkė abu į ganyklą, netoli miško, – tas kažkas užsikabino už beržo šakų. Jis staigiai įlipo. Ten buvo plona žvilganti juostelė. Numetė žemėn.
– Pažiūrėk – ant kito beržo dar kelios nukrito.
Abu įlipo, abu džiaugėsi.
Pradėjo rungtyniauti, kuris tų paslaptingų sidabrinių juostelių daugiau turės. Sesuo gudresnė – ji bėgiojo aplink ir griebė nuo žemės. Nepasiduos – greitai nurinko nuo žemesnių medžių. Staiga pamatė, kad vienas lėktuvas išmetė gal visą ryšulį ant pylimo. Sesuo tiek jį ir teregėjo – per kelias minutes buvo reikiamoje vietoje. Juosteles kišo po marškiniais – kad neatimtų.
Kodėl mėtė kažkokius žvilgančius popieriukus, jiems buvo visai nesvarbu. Bet ilgai saugojo.
O gal ir dabar tas pats? Ne, lėktuvas tik palieka sidabrinį ruožą.
Pats nepajuto, kaip greitai nuėjo į valgyklą. Grįžo taip pat labai greitai.
Gerą pusvalandį kambary mankštinosi ir nepavargo.

 

Teleskopas

 

Šimtą kartų eidavo pro maisto prekių parduotuvę, tačiau tik šiandien nustebo: didelėje vitrinoje atsispindi klevas. Pravažiuojančios mašinos kai kurias detales labai įdomiai išryškino. Pralekiantys žmonės neužstojo šakų virpesio. Tokiomis akimirkomis kažkada atsidusdavo: „Kaip impresionistų paveiksle..."
Virš jų miesto pralėkė grįžtančių žąsų pulkas. Stovėjo galvą atlošęs, gėrėjosi, kol net susvyravo.
– O kaip jūs laikotės? – stabtelėjo pažįstama moteris ir nelaukdama atsakymo pridėjo: – Reikia būti kantriam. Viskas bus gerai.
Jis šyptelėjo – tai pagrindinis šių metų akcentas: patarinėja, patarinėja, moralizuoja.
Prabėgomis.
Vakarėjant grįžo namo.
Atsisėda kamputy ir įsižiūri į daiktus. Prisimena būtas istorijas ar pats sugalvoja. Išjungia šviesą. Kambarys prisipildo šešėlių: jie juda, sudarydami netikėtas figūras.
Neseniai dukra padovanojo teleskopą. Labiau pritaikytas mėnuliui stebėti. Ką ten mėnulis – matyti debesys, medžių viršūnės, žvaigždės, namai.
Teleskopą pastato netoli lango. Išvalo visus stiklus. Prožektorių pasideda šalia – jei reikės, nejungs elektros. Pasižiūri į laikrodį, susikaupia.
Va va – žvaigždžių spiečius. Kada pirmą kartą juo apsidžiaugė? Kur ten atsiminsi... Žiemą ėjo iš pirties vienas – jau išleido kaip tikrą vyrą. Buvo šiek tiek baugu, tačiau žvilgtelėjo į sodą – virš jo daugybė žvaigždžių. Bėgte atgal į pirtį: pažiūrėkit, pažiūrėkit. Važiavo iš kultūros namų: virš jų mažo ežeriuko neįprastas lankas su prisegtom žvaigždėm. Kadangi bendraamžių nebuvo, ilgai įsispoksojo. O kaip tą naktį, kai degė du bičių aviliai? Neatsimena, kada tėvas pastebėjo gaisrą, bet vaikas verkė ir dėl nelaimės, ir kad žiežirbos gražiai susilieja su žvaigždėmis.
Reikia teleskopą pasukti šiek tiek geležinkelio pusėn. Kad pamatytų studijas. Šeštadienį iš Vilniaus važiuoja pas mamą. Matyt, išskirtų vieną vėlyvą sausio vakarą. Buvo ne juokais įsimylėjęs. Tada ji palydėjo į stotį. Traukiny fantazavo, fantazavo. O eidamas namo netoli apleistos daržinės išgirdo, kad kažkas vejasi. Gėda prisiminti, tačiau spruko kuo toliau. Jau netoli tėviškės atsipūtė: virš liepų alėjos, virš kūdros daug krintančių žvaigždžių. Dabar pagalvoja: gal taip jam tik pasirodė, nes buvo uždusęs. Bet vis tiek labai neįprasta. Mama kepė blynus, kiaušinienę, jis valgė ir vis pro langą žvilgčiojo.
Kiek valandų? Reikia išgerti vaistus. Gal ir nuo padidėjusio kraujo spaudimo?
Dabar pats laikas stebėti iš kaminų rūkstančius dūmus. Šiandien prisimena Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius". Tyla, išsibarstę namai. Ir į viršų lėtai kylantys dūmai. Ar taip rašoma romane? Nėra tikras, tačiau įsivaizduoti šįvakar tik taip nori.
Telefono muzika.
– Broliuk dobiliuk, aš visai užmiršau, kada tau reikia pas gydytojus?
– Rytoj.
Kas tris mėnesius tiria jo kraują.
Iki šiol išgirsdavo, kad devyniasdešimt dienų gali ramiai gyventi.
Vis dar gali.

metai_2014_05_06_.png