Literatūros mokslas ir kritika

Septynis amžius Lietuva – tada Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – buvo vienos iš didžiausių ir žinomiausių žydų bendruomenių namais. Lietuvos kunigaikščiai garsėjo pakantumu ir pragmatiškumu, taigi leido savo valstybėje gyventi ne tik krikščionims, – stačiatikiams, katalikams, vėliau ir protestantams, – bet ir musulmonams, karaimams ir žydams. Žydų bendruomenės įtaka ir autoritetas buvo toks didelis, kad kai didysis kunigaikštis Aleksandras, sekdamas Ispanijos „karalių katalikų" pavyzdžiu, 1495 metais pamėgino išvyti žydus iš Lietuvos, jam po kelerių metų teko atšaukti savo įsaką ir šis epizodas teliko istorijos kuriozu. Žydai buvo varomoji ekonomikos jėga ir viduramžiais, ir carinėje Rusijoje, ir nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Šiuolaikinių istorikų nuomone, būtent žydai buvo elementas, padedantis Rytų Europoje susiformuoti daugiatautei miesto kultūrai. Dėl jų aktyvumo klestėjo prekyba, amatai, finansai, įvairaus pobūdžio paslaugos. Nemunu ir Dauguva jie plukdė medieną, linus, kanapes ir kitą produkciją į Europą, atveždavo į Lietuvą europietiškų prekių ir gamino vietines. Neturėdami žemės nuosavybės teisės, jie nuomodavo ištisus dvarus, miestelius, malūnus ir karčemas, tokiu būdu kurdami išplėtotą ūkinę struktūrą. Lietuva savo ruožtu padarė didžiulę įtaką ypatingam žydų „litvakų" identiškumo formavimuisi. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo viena iš didžiausių Europos valstybių. Savo šlovės viršūnėje, XIV–XV amžiuje, ji užėmė dabartinę Lietuvos ir Baltarusijos teritoriją, taip pat dalį Ukrainos, Rusijos ir Latvijos žemių. 1569 metais, po Liublino unijos, ji galutinai tapo Lenkijos dalimi, tačiau Lietuvos žydai liko ištikimi savo ankstesnei tėvynei. Žydų istorinėje atmintyje Lietuva – „Lite" – tebesidriekia nuo Bresto ir Gardino iki Starodubo ir Černigovo, jos ribos apima jidiš dialekto, XX amžiuje tapusio literatūrinės kalbos pagrindu, paplitimo erdvę. Taigi būtent kalba tapo istorinės atminties pamatu.

Etninė Lietuva, tai yra gana nedidelė buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis ties Nemuno viduriu ir žemupiu, turėjo žydišką pavadinimą „Zamut", kilusį iš lietuvių kalbos žodžio „Žemaitija" ir jam artimo slaviškojo „Žmudz". Iš čia ir kilę Grigorijaus Kanovičiaus romanų ir apysakų veikėjai. Rašytojas sukūrė įsivaizduojamą visatą ir apgyvendino ją savo vaikystės personažais – visų pirma paprastais žydais, taip pat lietuviais, lenkais, baltarusiais ir rusais. Šis literatūrinis „projektas", prasidėjęs XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje romanu „Žvakės vėjyje", tęsiasi ligi šiol. Kiekvieno kūrinio – atskira tema, savitas stilius ir charakteris, bet visi jie šliejasi prie ankstesnių, papildydami ir praplėsdami tai, kas jau parašyta. Savo stiliumi G. Kanovičius realistas. Kiekvieno jo kūrinio veiksmas vyksta konkrečiu istoriniu metu, visos detalės patikrintos ir tikslios, veikėjai – gyvi žmonės iš kūno ir kraujo, dažnai jų prototipai – rašytojo pažįstami žmonės. Įvykiai tokie įtikinamai tikslūs ir detalūs, kad skaitytojas net neabejoja, kad visa tai vyko iš tikrųjų. Bet drauge kyla tam tikras nerealumo pojūtis. Argi taip buvo iš tikrųjų? Ir kur tas pasaulis dabar?

G. Kanovičius – vienintelis mūsų vedlys į tą iš pagrindų nuo žemės paviršiaus nušluotą Lietuvos žydų pasaulį. Žinoma, jis toli gražu ne vienintelis rašytojas, keliantis sau užduotį atkurti Lietuvos žydų praeitį. Apie tai rašė daug autorių, daugiausia jidiš kalba, – Chajimas Gradė, Avromas Suckeveris, Abraomas Karpinovičius. Visi jie aukštino ir apraudojo Vilnių, savo „Lietuvos Jeruzalę". Bet G. Kanovičius išsaugojo mums ir kitokią Lietuvą. „Zamut" turėjo savo „Jeruzalę", vieną pirmųjų Lietuvos žydų bendruomenių – Raseinius, jidiš – „Rasein", seną miestelį, beveik visiškai sugriautą per Antrąjį pasaulinį karą. Raseinių valsčių sudarė maži neturtingi kaimeliai, apjuosti siaura spindinčio Nemuno kilpa ir atskirti gūdžių girių. Tarp šių dviejų „Jeruzalių" ir įsikūrė geografinė rašytojo atminties erdvė. Tačiau G. Kanovičius, skirtingai nuo kitų žydų poetų ir rašytojų, vaizdavusių Vilnių kaip tikrąjį žydų lopšį, į Vilnių žvelgia nevienaprasmiškai: tai ne tik svajonių miestas, „miestų miestas", traukiantis visų miestelių žydus, bet ir nepastovus „teisuolių, jaunikių ir pakaruoklių miestas", kur žydų atmintis ir tapatybė turi ištverti nuolatinį kismą, – kitaip nei „Zamut" miesteliuose, kur laikas beveik sustojęs. Nors tarp šių „Jeruzalių" – didžiosios lietuviškos ir mažosios žemaitiškos – tik kiek daugiau nei pusantro šimto kilometrų, G. Kanovičiui ir jo personažams „atstumas nuo mūsų miestelio ligi Vilniaus atrodė toks pats kaip ligi Didžiųjų Grįžulo Ratų".

Ir tai ne vien ypatinga G. Kanovičiaus kultūrinė geografija. Kalbame apie visiškai kitokį nei jo kraštiečių ir plunksnos brolių požiūrį. Jidiš kalba paprastai rašoma žydams ir apie žydus, tai žydų literatūra savo – vidaus vartojimui. O kam rašo G. Kanovičius apie žydus rusų kalba? Kokiai literatūrai jis atstovauja – rusakalbei, rusų-žydų ar rusų-lietuvių? Kartą į šį klausimą jis yra taip atsakęs: „Mano nuomone, nėra rusų-žydų rašytojų, juolab rusakalbių. Rusų rašytojas, rašantis žydų tema, neturi galvoti, kokiai literatūrai ar kalbai jis priklauso. Jeigu jis nepriklauso rusų kalbai, mano galva, jis nieko vertas. Jeigu tave vadina rusakalbiu, o ne rusų rašytoju, tai yra tavęs nepriima tavo paties namuose, vadinasi, tu joks rašytojas. <...> Ir aš laikau save rusų rašytoju"1. Tačiau, priešingai nei beveik visų rusiškai rašančių literatų, rusų kalba nėra G. Kanovičiaus gimtoji. Iki karo jis kalbėjo dviem kalbom – jidiš ir lietuvių, rusiškai išmoko tik per karą, evakuotas į Kazachstaną. Grįžęs į Lietuvą, baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą ir pamažu užėmė savo vietą sovietinės Lietuvos literatūroje, atstovaudamas tiek rusakalbių, tiek žydų „mažumai". Rusų kalba – „SSRS tautų bendravimo kalba" – tapo pagrindine jo kūrybos kalba. Tačiau daugiatautėje tarybinių tautų šeimoje žydai užėmė ypatingą vietą. Dabar kartais gali išgirsti sakant, kad rusų literatūroje žydų tema buvo draudžiama (jau nedaug kas atsimena, kad SSRS egzistavo literatūra jidiš kalba, bet ji mažai domino rusakalbius, tarp jų ir žydų tautybės skaitytojus). Apskritai tai klaidinga nuomonė, tačiau žydų temos, kaip ir pačių žydų, situacija buvo ypatinga. Drįstu teigti, kad G. Kanovičius – unikali išimtis, kuri buvo įmanoma tik vienoje sovietinėje respublikoje – Lietuvoje, – kur globojamam vietos Rašytojų sąjungos buvo galima leisti rusų kalba knygas apie žydus. Dėl savo kilmės ir kalbos mokėjimo G. Kanovičius buvo savas tarp Lietuvos inteligentų ir jo knygų leidimas buvo savotiška fronda Maskvos atžvilgiu – bent jau taip atrodė iš SSRS sostinės, kur rašytojo knygų beveik nebuvo parduodama.

Tarybiniais laikais G. Kanovičius, net ir rašydamas apie dabartį, paprastai nelietė žydų temos. Akivaizdu, kad tai buvo susiję su cenzūra, tačiau pažvelgus giliau galima atrasti ir natūralių talento priežasčių. G. Kanovičius rašo ne apie dabartį, o apie praeitį, tokią, kuri beveik tuoj pat dingsta iš „oficialiosios" atminties.

Naujausioje Lietuvos istorijoje buvo trys tokie istorinės amnezijos atvejai: Spalio revoliucija ir nepriklausomos Lietuvos susikūrimas, Antrasis pasaulinis karas kartu su sovietine okupacija ir žydų sunaikinimu bei nepriklausomybės atkūrimas 1991 metais. Kiekvienas jų susijęs su esminiu praeities vertybių perkainojimu, istorijos trynimu ir perrašymu. G. Kanovičius visada priešinosi tokiam, kaip sakė vienas jo personažas, „istorijos ravėjimui". Jis vaizduoja praeitį kartu su visu jos prieštaringumu. Jo herojai nėra paprasti ir vienareikšmiški, visi jie įkūnija konfliktą ir savo laiko prieštaras. Kaip sakė apie save romano „Ožiukas už porą skatikų" veikėjas Šachna, žydas idealistas, atsidūręs tarnyboje žandarmerijoje, „iš vidaus mes laisvi, mes paukščiai, mes baltos ožkos neįžvelgiamoj tamsoj, mes darbštūs Abeliai, o iš išorės... o iš išorės – šnipai, liokajai, ūkvedžiai, kalėjimų prižiūrėtojai ir budeliai!"

G. Kanovičius atveria mums tolimą praeitį – tolimą ne nuo realaus laiko, o nuo tų gilių istorinės atminties duobių, kurios ir dvidešimtame amžiuje skiria artimas kartas. Todėl laikas jo romanuose sukonstruotas keistu būdu, kurį išnarplioti gali tik tie, kurie atidžiai skaito. Štai kaip tą laiko mechaniką supranta akmentašys Efraimas iš romano „Ožiukas už porą skatikų": „<...> tačiau be žmoguje tiksinčio laiko, yra ir kitas laikas. Jis kaip sieninis laikrodis – ne mūsų viduje. <...> Dar yra – mirtingųjų paguodai – ir trečias laikas, kuris ne eina, o artinasi iš priekio. <...> Tas trečias laikas – ateitis, kuri, deja, gyviesiems nepriklauso." Gyvenime mums artimesnis mūsų pačių „sugalvotas" laikas, kuriame, pasak apysakos „Veidai sutemose" rašytojo autobiografinio veikėjo, „kur kas lengviau gyventi negu realiame", bet net ir jis mums nepriklauso. Kaip paaiškino išmintingoji senelė Rocha, svarbiausias G. Kanovičiaus personažas, „kas turi laiko raktelį, <...> tas jo ir valdomas. O tas auksinis raktelis – ne prie laikrodininko Gedaljės diržo, o Aukščiausiojo užanty. Tai ne nupiepęs Gedaljė, kai nori prisukantis ir sustabdantis laiką, tai Jis – Visagalis ir Maloningiausiasis – kam atsuka atgal, kam pavaro į priekį" („Veidai sutemose"). Toks laiko sukimas pirmyn atgal gali ir sunaikinti, ir išgelbėti praeitį, „nes laikas – pati geriausia skalbėja, jis viską numazgoja" („Ir nėra vergams rojaus"). G. Kanovičiaus romanuose šios įvairios laiko rūšys – asmeninis, istorinis, metafizinis, išsaugantis ir sunaikinantis laikas – yra dinamiškai susipynusios. Jos lemia veiksmo kryptį, veikėjų asmenybes ir moralinę pasakojimo problematiką.

G. Kanovičiaus kūrinius sąlygiškai galima suskirstyti į du ciklus. Istorinis ciklas pradedamas trijų dalių romanu „Žvakės vėjyje", tada dilogija „Kvailių ašaros ir maldos" bei „Ir nėra vergams rojaus", romanai „Nusišypsok mums, Viešpatie" ir „Ožiukas už porą skatikų", o užbaigia „Šėtono apžavai". Įvairių personažų akimis čia atskleidžiama prieškario epocha erdvėje tarp dviejų „Jeruzalių", „Zamut" ir Vilniaus. Antrąjį ciklą galima pavadinti autobiografiniu, tačiau nereikia pamiršti, kad meno kūrinys yra išgalvotas, o ne dokumentinis pasakojimas. Į jį įeitų kūriniai, parašyti išvykus į Izraelį: „Veidai sutemose", „Sapnų pardavėjas" ir „Miestelio romansas". Tarp šių ciklų įsiterpia apysaka „Žydų parkas", susiejanti praeitį ir dabartį. Nors istorinis ir autobiografinis ciklai yra skirtingi, juos jungia bendra problematika, apimanti moralinio pasirinkimo, atminties ir žmogaus egzistavimo laike temas.

Pirmasis kūrinys, kuris G. Kanovičių pristatė užsienio skaitytojams (tiesa, tokių buvo nedaug), buvo 1979 metais „Vagos" leidyklos išleistas romanas „Žvakės vėjyje". Vėliau – dilogija „Kvailių ašaros ir maldos" (1983), „Ir nebus vergams rojaus" (1985). Pažintis su šiomis knygomis tapo savotiška „vizitine kortele", liudijančia didelį domėjimąsi žydų kultūra. Jau pirmoje romano „Žvakės vėjyje" dalyje „Paukščiai virš kapinių" (1974) išryškėja visą G. Kanovičiaus kūrybą persmelkiančios temos, motyvai ir įvaizdžiai. Bendrame to meto literatūros, privalėjusios optimistiškai skelbti socialistinį realizmą, fone į akį krenta G. Kanovičiaus dėmesys mirties temai. Mirtį rašytojas suvokė ne kaip išnykimą nebūtyje, bet kaip išėjimą į ypatingą atminties erdvę, išsaugotą – arba prarastą – palikuonių. Toks požiūris savo šaknimis susijęs su žydų literatūrinėmis tradicijomis ir pirmiausia su žydų modernizmo pradininku Icchoku Leibušu Perecu ir jo sekėju S. An-skiu (tikr. Saliamonas Zainvilis Rapoportas), kurie savo ruožtu sėmėsi įkvėpimo iš žydų tautosakos. I. L. Pereco ir S. An-skio personažai, ypač ne laiku išėjusieji, trokšta grįžti pas gyvuosius; jie dar kupini aistros ir norų, bet jų grįžimas sukelia didžiulį konfliktą ir nepataisomus padarinius, nes suardoma visatos sąranga, kaip tai nutinka S. An-skio pjesėje „Dibbuk" (rusų k. pavadinta „Tarp dviejų pasaulių").

Kaip realistui, G. Kanovičiui nebūdingi paradoksai ir dramatiniai efektai. Jo pasakojimas neskubrus, fiksuojantis smulkias buities detales, o kartais grįžtantis prie to, apie ką jau buvo kalbėta. „Mūsų šalis, jūsų prakilnybe, ne Raseinių valsčius, ne Amerika, o atmintis. Joje visi mes gyvename – gyvieji ir mirusieji, ir tie, kurie dar negimę, bet gims po mūsų stogu", – aiškina policijos prievaizdui Efraimas. Antkapių meistras akmentašys Efraimas, duobkasys Josifas iš „Paukščių virš kapinių" ir senelė Rocha yra savotiški autoriaus alter ego, nors jie, ko gero, nemokėtų parašyti nė žodžio. Efraimo mintys atskleidžia G. Kanovičiaus požiūrį į literatūrinį amatą: „Akmentašių viena tiesa – akmeninė, amžina kaip Mozės priesakai." Tikroji literatūra, paremta tais akmeniniais bibliniais priesakais, nepavaldi visuomeniniam ar politiniam užsakymui, nes „to, ką galima iškalti akmenyje, nepakeisi nei lengvabūdišku plepėjimu aikštėse, nei pasikėsinimu į gubernatorių". Iš esmės G. Kanovičiaus romanai – tai epiniai maceva, raižyti Lietuvos žydų kapinių paminklų akmenys. Ne veltui „Paukščių virš kapinių" veikėjas Danielius mokosi rašto tiesiog kapinėse, kur jo mokytojui mokykline lenta tampa rabino antkapio įrašas:

Jis išsitraukė iš surduto kišenės gabaliuką kreidos ir kažką parašė ant akmens.
– Tai tavo vardas, Danieliau! Žiūrėk ir įsidėmėk!
Aš įsmeigiau akis į didžiules raides.
– Rytoj jį pats šimtą kartų parašysi. O dabar aš jį nutrinsiu.
Genechas išrovė kuokštelį žolės, nutrynė nuo antkapio, ką buvo parašęs, ir pasakė:
– Šiai dienai, drauguži, užteks.

Šis epizodas atskleidžia G. Kanovičiaus stiliaus filosofinį metaforiškumą. Ant antkapio parašytas ir paskui nutrintas veikėjo vardas simbolizuoja nepertraukiamą gyvenimo ir mirties ryšį bei jų gilumines, rašymu išreiškiamas sąsajas. G. Kanovičiui kapinės – tai ne tik literatūros mokykla, bet ir būsimųjų kartų gyvenimo pagrindas. Efraimas sako: „Kapinės – teisingumo pasaulis. Nei tau maištų, nei pogromų, nei korikų, nei pakartųjų. <...> Reikia išmokti gyventi kaip kapinėse. Kai tik išmoksi – iškart dings nuskriaustieji ir nepatenkintieji, nes viskas bus kaip gyvenime, bet tik be gyvenimo." Ir ši karti ironija, besiliejanti iš romano į romaną („Mirusiuosius reikia prisiminti. Bet iš jų nieko negimsta..." – sako vienas „Žydų parko" veikėjas), slepia gilų istorinį rašytojo pesimizmą, pagrįstą jo kartos, užbaigusios daug amžių trukusią Lietuvos žydų istoriją, patirtimi.

Rytų Europos žydiški antkapiai nepaprastai išraiškingi ir įvairūs, tačiau vieno stiliaus. Praeitis įspausta juose talpiais simboliniais žvėrių, augalų, buities rakandų vaizdais, sudarančiais sudėtingą ornamentinę struktūrą iš teksto ir abstrakčių figūrų. Visus šiuos elementus aptinkame ir G. Kanovičiaus prozoje, detaliai atskleidžiančioje jų simbolinę galią. Žmonės, medžiai ir gyvūnai tarsi lygūs užpildo meninę erdvę, tiksi laikrodžiai „su žvynuotais ciferblatais, su grandinėlių pelekais", skaičiuodami vidinį žmogaus laiką, o balta ožkelė, aukos ir vilties simbolis, keliauja iš vieno romano į kitą. Kazachų stepėje autorius, Giršas-elnias, gauna naują vardą – Griša, kuris atvedė į literatūrą rusų rašytoją Grigorijų Kanovičių („Veidai sutemose"). Vaizduotė susitinka su tikrove kaip gyvenimas su mirtimi, atskleisdama simbolinę įprastų daiktų prasmę. Danielius romane „Žvakės vėjyje" auga kapinėse, tiesiogine prasme tarp gyvenimo ir mirties, tarsi nulemdamas savo tolesnį gyvenimo kelią iš miestelio į getą. G. Kanovičius išveda savo pirmąjį veikėją iš įprasto laiko ir erdvės. Laikrodininko anūkas, senelės noru jis turi išsirinkti kitą specialybę, kuri leistų nepriklausyti nuo laiko: „Kol gyva, laikrodininku nebūsi, – išdrožė senelė. – Irgi mat, atleisk Viešpatie, amatas!.. Vienas turi laikrodį, kitas laiką pagal saulę skaičiuoja, trečiam ir visai nesvarbu – penkta dabar ar devinta valanda."

Filosofinė G. Kanovičiaus prozos faktūra, prisotinta daugiaprasmio simboliškumo, glaudžiai susijusi su kasdienybės realijomis. Ir praeitis, ir dabartis neatskiriama nuo politikos. Įsigilindamas į savo laiką, G. Kanovičius tyrinėja politinio protesto ir konformizmo psichologiją. Saulas, Danieliaus tėvas iš romano „Žvakės vėjyje", kali už komunistinę veiklą „buržuazinėje" Lietuvoje. Iš pirmo žvilgsnio tokia siužetinė linija atrodo lyg tam tikras kompromisas su tarybine ideologija dėl galimybės išleisti knygą. Tačiau atidžiau pažvelgus viskas, kaip paprastai G. Kanovičiaus kūriniuose, pasirodo sudėtingiau. Nepriklausoma Lietuva visai nebuvo žydų rojus ir jų aktyvi komunistinė veikla turėjo svarų pagrindą. Po trumpo pasimatymo su sūnumi Saulas išvyksta kovoti už teisingumą į Ispaniją, palikęs sūnų vieną, bet įskiepijęs jam socialinės teisybės troškimą. Komunistinė politika kūrinyje svarbi G. Kanovičiui ne savaime, kaip kova dėl konkrečių tikslų ir idėjų, o kaip ypatinga moralinė asmenybės pozicija. Kaip menininkui jam vienodai įdomūs ir tie, kurie kovoja prieš valdžią, ir tie, kurie ją palaiko. Saulas sukyla prieš pasaulio tvarką, o pasaulio tvarka, anot Danieliaus mokytojo Rapoporto, „tai pirmiausia policijos nuovada", nors, kaip aiškina jis toliau, „gerų policininkų nebūva", taigi svajokliui berniukui belieka vienintelė išeitis – tapti paukščiu ir išskristi iš šios neteisingos šalies, kur revoliucija ir policija negali egzistuoti viena be kitos. Maištininkus ir prievaizdus sieja ne tik bendras laikas, bet ir tam tikra psichologinė priklausomybė. Šie tipažai keliauja iš vieno romano į kitą: didvyriškas pogrindininkas Saulas išvirsta į dėdę Šmulę „Miestelio romanse", kuris parašytas jau kitoje istorinėje epochoje, kai komunistai iš tarybinių didvyrių virto Lietuvos priešais.

Kalėjimas, kaip ir kapinės, užima svarbią vietą meninėje G. Kanovičiaus erdvėje, žymėdamas ribą tarp laisvės ir vergovės. Abi šias kategorijas vienodai galima taikyti ir kaliniams, ir jų prievaizdams. Vienas įdomiausių ir prieštaringiausių tokio tipo charakterių yra žandarmerijos patarėjas Kniazevas iš romano „Ožiukas už porą skatikų". Išprusęs šiuolaikinis žmogus, jis puikiai supranta savo politinius kalinius ir net daugeliu atvejų pritaria jiems, bet vis dėlto ištikimai tarnauja valdžiai. Kniazevas iš dalies panašus į carinį žandarmerijos pulkininką Zubatovą, nesėkmingai besistengiantį nukreipti revoliucinį judėjimą caro valdžios išsaugojimo link. Literatūriniu G. Kanovičiaus mokytoju vaizduojant politinės kovos ir valdžios psichologiją galima laikyti Fiodorą Dostojevskį, nors jų pasaulėžiūra visiškai skirtinga. Gal todėl „Ožiuke už porą skatikų" lyg užuomina į Porfirijų Petrovičių iš „Nusikaltimo ir bausmės" nuskamba tardytojo Pavlo Pafnutjevičiaus vardas. G. Kanovičiaus romano pagrindą sudaro žinomas istorinis įvykis – nepavykęs žydų darbininko Giršo Lekerto pasikėsinimas į Vilniaus generalgubernatorių 1902 metais. Ši istorija sukėlė plačias diskusijas Bunde – marksistinės pakraipos žydų darbininkų partijoje – dėl teroro naudojimo, jos buvo atspindėtos literatūroje ir mene jau pirmaisiais sovietų valdžios metais. Vėliau, įsitvirtinus stalinizmui, Bundas buvo išstumtas iš revoliucinio judėjimo istorijos, o G. Lekertas – iš sovietinių didvyrių panteono. G. Kanovičius grįžta prie šio epizodo, kad atkurtų „istorinę tiesą" arba sukurtų savąją istorinių įvykių versiją. Jam Giršas Dudakas (jo prototipu tapo G. Lekertas) svarbus pirmiausia kaip oponentas nesutaikomo ginčo su režimą palaikančiu Kniazevu ir savo broliu Šachna, iš idealistinių paskatų atėjusiu dirbti vertėju į policiją ir nejučia atsidūrusiu kitoje barikadų pusėje.

Politinės kovos ir valdžios troškimo tema pasiekia apogėjų ir drauge yra apmąstoma romane „Šėtono apžavai". 1941 metų birželį Miškinių miestelyje sueina visos ankstesniuose istorinio ciklo romanuose pradėto pasakojimo gijos. Personažai ir jų palikuonys grįžta iš įvairių kraštų į „gūdžią Žemaitiją", į senas kapines, kur „taip pat kažkas turi gyventi", tiesiai mirčiai į nasrus. Čia susitinka visų idėjinių dvidešimto amžiaus krypčių – komunizmo, sionizmo, tradicinio judaizmo ir asimiliacijos – atstovai. Jų karštus ginčus apie žydų tautos ateitį išsprendžia bendra tragedija – holokaustas. Scenoje pasirodo lietuvių nacionalistai, trokštantys atkeršyti žydams už masinius „nepatikimų elementų" trėmimus, kuriuos likus savaitei iki karo pradžios vykdė tarybiniai trėmimo būriai „susivienijusiosios" teritorijoje. G. Kanovičius pasakoja apie šį kritinį metą labai subtiliai. Skaitytojas vedamas požiūrių ir nuomonių labirintu, parodant, kaip atskirų žmonių baimės, aistros ir racionalumas susipina į neįveikiamą griaunamąją jėgą, sunaikinančią vienus ir pavergiančią kitus. Žydai beveik nepastebimai dingsta iš miestelio dar ligi susikuriant tvirtai vokiečių valdžiai, ir pamažu pasakojimo centras persikelia nuo žydų į lietuvius. G. Kanovičius nevaizduoja žiaurių savo gentainių žūties scenų, jam svarbiau atskleisti vidinius veikėjų pokyčius. Nepaisant siaubingų įvykių, romane išlaikomas neskubrus kalbėjimas, o įprastas miestelio gyvenimas su savo kasdieniais rūpesčiais ir smulkiomis intrigomis tęsiasi jau be žydų.
Romano pavadinimas kelia asociacijų su F. Dostojevskio „Demonais", tačiau G. Kanovičiaus požiūris į blogio kilmę kitoks: istorinė katastrofa jam yra ne kelių „apsėstųjų" piktadarių užmačių rezultatas, o jėgų, kurios nepavaldžios atskiriems individams, veikimas. Caro valdžios blogybės atvedė prie revoliucijos, sukūrusios sovietinę diktatūrą, kuri savo ruožtu sugriovė silpną autoritarinę Lietuvos visuomeninę politinę sistemą. Naciai užbaigė tai, ką pradėjo komunistai, sugebėję patraukti į savo pusę tvarką ir orientaciją praradusius Lietuvos gyventojus, sužadinti jų prievartos instinktus ir užpjudyti jais žydus. Šiomis aplinkybėmis žmogui belieka kliautis savo moraliniu pasirinkimu, tačiau jis neturi galios sutrukdyti „milžiniškų istorinių įvykių" eigos. Dievas negali nieko išgelbėti, nes jis, kaip sako vienas veikėjas, „atostogauja, palikęs vadovauti šėtonui". Dostojevskiškąjį klausimą romane užduoda Eliševa, viena iš paribio personažų: „<...> kodėl šėtonui, kuris vis apsimeta Mesiju, pavyksta prikalbinti žmogų sau tarnauti? Kuo jis jį paperka ir pavergia? Gal tuo, jog, kitaip nei Viešpats Dievas, reikalauja ne aukojimosi, o aukų, pažadėdamas jam už tai ne dangaus karalystę, o žemišką, tuoj pat įgyjamą laimę, ir randa visų jo bėdų ir nelaimių kaltininkus? Tik pakviesk šėtoną, ir jis iškart prisistatys, ir nesvarbu, kieno, – vokiečio ar lietuvio, ruso ar žydo, – pavidalu jis išdygs, pasirodys ir pateisins tavo neapykantą ir kerštą. Ir net palaimins žudymą. Kokiu tikėjimu, kokiais šarvais reikia apsiginkluoti, kad nepasiduotum jam ir atsilaikytum prieš paprastus ir neatremiamus jo apžavus?" G. Kanovičiaus nuomone, tokiais „šarvais" turėtų būti atmintis. Tai jis pasako savo motinos žodžiais: „Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, ko niekada neturi pamiršti." Tačiau atmintis negali grąžinti praeities ar paveikti ateities, ir tai ypač tampa aišku „vilkų laikais".

Kaip priešprieša mirčiai iškyla laisvė, reiškiama metaforišku paukščių įvaizdžiu. Šis kontrastas pažymėtas jau pirmosios romano „Žvakės vėjyje" dalies „Paukščiai virš kapinių" pavadinime ir eina per visus G. Kanovičiaus tekstus. Veikėjai dažnai sapnuoja paukščius – būtent tada vyksta perėjimas iš vienos laiko plotmės į kitą, sapnai tampa atminties nešėjais. Danielius, tarsi Marco Chagallo paveikslų figūros, sapne pakyla virš pilkos miestelio realybės:

Sapnavau, kad iš tikrųjų pavirtau paukščiu, kad skrajoju giedroje padangėje virš turgaus ir krautuvės, virš sinagogos ir kapinių, miestelio berniūkščiai pyškina į mane iš laidynių, o dilba Peisachas, vežiko Codiko parankinis, šaukia:
– Danieliau!.. Neriesk nosies! Mes tau tuoj parodysim! Kur skrendi, pusgalvi?
O aš kylu aukščiau ir aukščiau, prie pat saulės, ji apsvilina mano sparnus, tačiau jie nedega, tik juodai šventiškai blizga kaip pono karininko auliniai batai, ir štai aš jau sklandau virš rojaus sodų, ir tie sodai tokie panašūs į gydytojo Jochelsono sodelį, tik obelys aukštesnės ir ant jų kabaliuoja ne antaniniai obuoliai, ne ranetai, o aukso luitai, ir pulkas angelų skrieja ratu viršum jų, nusileidžia ant šakų, aš irgi nusileidžiu, ir angelai kalbasi su manim savo nežemiška kalba apie šį bei tą, klausinėja, kas aš toks ir iš kur, ir aš pasakoju jiems apie kalėjimą ir elgetyną, apie pirmąjį mokytoją poną Aroną Damskį ir globėją duobkasį, apie daktarą Jochelsoną ir jo sūnų Šimeną, kuris netiki, kad žmogus gali pavirsti paukščiu, angelai klausosi, pražioję savo skaisčias burnas, ir stebisi, o vienas netgi ima kūkčioti, ir jo ašaros kaip lietaus lašai krinta į tolimą žemę, kurios daugiau nebepamatysiu.

Galima tik stebėtis, kaip toks „religinio ir mistinio pobūdžio" fragmentas galėjo atsirasti sovietiniame 1978 metų leidime. O šiuolaikinėje Lietuvoje būtų skaitytojų, kuriuos suerzintų visai kiti romano žodžiai, apibūdinantys sovietinę okupaciją kaip išlaisvinimą:

Kadaise mane su pasauliu jungė vienas kelias: nuo kapinių iki miestelio ir nuo miestelio iki kapinių. Nieko ypatingo tame kelyje neatsitikdavo. Ir kas gali atsitikti mirusiųjų kelyje? Artimieji verkia, numirėlis tyli...

Keturiasdešimtaisiais mirusiųjų kelias atgijo. Juo linksmai žlegėjo raudonžvaigždžiai tankai.

Atsistojęs šalikelėje, aš lydėdavau juos akimis ir kartą net paliečiau tanko vikšrus. Jų vėžės buvo panašios į mįslingus rašmenis.

Bet G. Kanovičius nesitaiko prie valdančiųjų požiūrio į istoriją ir nieko nekeičia savo tekstuose.

Pagal sovietinę teoriją istoriniame romane privalo būti žymių istorinių personažų. G. Kanovičius nesilaikė šios taisyklės, nors kai kurie jo kūrinių veikėjai, pavyzdžiui, Giršas Dudakas, ir turi realius prototipus. Dažniausiai jo veikėjai yra „maži žmonės", nepalikę pėdsako istorijos metraščiuose ir išlikę tik neilgoje ir nepatikimoje jų jaunesnių amžininkų ir palikuonių atmintyje. Atsisakydamas „įsiamžinti" didžiojoje istorijoje, G. Kanovičius tarsi pabrėžia praeities efemeriškumą ir trapumą, bet kartu ir jos artumą amžinybei, prieš kurią visi lygūs. Nors tikrovėje viskas įvyksta tik vieną kartą, tačiau kiekvienas įvykis palieka daugialypius pėdsakus, transformuodamasis tiesioginių ir netiesioginių jo liudytojų atmintyje. Dėl to susidaro tam tikras cikliškumas, praeities kartojimasis, kuris krinta į akis skaitant G. Kanovičiaus kūrinius. Tai vyksta, žinoma, ne dėl skurdžios autoriaus kūrybinės vaizduotės. Atskiros detalės, epizodai, siužeto vingiai banguoja iš vieno kūrinio į kitą tarsi muzikinių temų variacijos. Pasikartojimas, grįžimas prie praeities ir jos perrašymas – tai nuolatinio atminties, atspindinčios sudėtingą praeitį ir ateitį, darbo rezultatas. Pavyzdžiui, vaikystės tema, pradėta romane „Paukščiai virš kapinių", ilgam dingsta, kad vėl atsirastų jau kaip autobiografinė variacija „Miestelio romanse". Romano „Žvakės vėjyje" veikėjas paveldi kapines pasaulinės katastrofos metu ir patenka į getą, o „Miestelio romanso" veikėjui, kaip ir pačiam G. Kanovičiui, pavyksta išsigelbėti kartu su atsitraukiančia Raudonąja armija, kad vėl susitiktų su skaitytoju iš Izraelio pamatytame Kazachstane. Senelė Rocha, likusi kapinėse Jonavoje, tęsia savo anūko auklėjimą Kazachstane, kad vėliau atgytų kaip pagrindinė veikėja „Miestelio romanse".
„Miestelio romansas" užbaigia istorinį ciklą ir grįžta prie autobiografinio ciklo pradžios:

Kiekvieną mielą dieną šie juokingi, gildantys prisiminimai apie praėjusius laikus tarsi rūko debesėliai tvyrojo mūsų komunaliniame bute generalisimo Stalino prospekte, į kurį Vilniaus vykdomasis komitetas vienu mostu įkėlė tris skirtingas vargetų šeimas, grįžusias iš niūrios svetimos žemės į tėvynę. Vakarais sugrįžėliai į valias mėgaudavosi prisiminimais apie prieškario gyvenimą, traukdami iš atminties tai, kas stūmė į šoną jų slogius išgyvenimus ir naują, kasdien didėjantį ir stiprėjantį nerimą ir baimę. Nuo tuščių, paskubomis perdažytų sienų, ant kurių nebuvo nei paveikslų, nei veidrodžių, regis, tuntais į kambarį leisdavosi per karą be žinios dingę artimieji ir kaimynai. Iš visų kampų, priverstų neišpakuotų ryšulių ir maišų, iš per stebuklą išlikusių šeimos albumų ir pageltusių nuotraukų lyg iš sušaudymo griovių ir duobių būreliais ir pavieniui į dienos šviesą išnirdavo nužudyti tėvai ir motinos, broliai ir seserys. Mirusieji skubėdavo į ilgai lauktą susitikimą su išlikusiais giminėmis, su tais, kurie per stebuklą išgyveno svetimame krašte. Čia keistai susipindavo įvairūs likimai, neišsenkantis sielvartas ir neišsipildžiusios viltys, susitikdavo praeitis ir ši diena, žadanti naujų netikėtų išmėginimų ir kartu sklidina žiaurių netikėtų pavojų. <...>

Vakarais generalisimo Stalino prospekto kieme prie bendro stalo susėsdavo prisiminimuose atgijusios abi mano senelės ir seneliai, visos tetos ir dėdės, o kartu su jais – ir visi į nebūtį išėję kraštiečiai ir kaimynai. Jų balsai, kalbos maniera, kurią mielai kartodavo ir atkurdavo nenustygstanti mano mama, skambėjo lyg tolimas aidas ir dažnai, būdavo, netildavo iki pat aušros.

Arčiausiai mūsų dienų, šį kartą taikaus istorinio lūžio – sovietinės imperijos irimo – metu vyksta veiksmas apysakose „Žydų parkas" ir „Sapnų pardavėjas". G. Kanovičiaus atminties koordinačių sistemoje tai kartu ir praeities perkainojimo metas, vykstantis dviem skirtingomis kryptimis. Paryžiuje, kaip ir apskritai Vakaruose ir Izraelyje, litvakų atmintis tampa preke, už kurią galima nemažai uždirbti. Metaforiškas „sapnų pardavėjo" įvaizdis susijęs ir su moraline problema: ar galima spekuliuoti praeitimi, dalyvauti verslo projekte „Žydų Lietuva", kurį skatina „jidiškait" kuriami stereotipai. Kitaip nei Vakaruose, kur žydų praeities paklausa nuolat auga, atgaunančioje nepriklausomybę Lietuvoje keletas „užmirštų žydų" niekam nereikalingi. Diena po dienos jie ateina į Bernardinų sodą Vilniuje, į šitą „bendrą, po atviru dangumi besidriekiančią maldyklą, kur kiekvienas yra ir maldininkas, ir rabinas, ir senolis, ir paauglys", kaip jų tėvai ir seneliai, o ir jie patys vaikystėje ateidavo kasdien melstis į sinagogą. Jų „išmirkę kraujyje ir apiberti pelenais" prisiminimai tolimi nuo „prekybinės" miestelio nostalgijos, kurios vedamas atvažiuoja į Vilnių amerikietis jidiš profesorius Fišmanas:

Kol amerikietis užgėrinėjo savo menką vakarienę stipria arbata, muziejininkas Valerijus <...> spėjo pasilenkti prie Malkino ir lietuviškai sušnibždėti:
– Jums užmokės... doleriais.
– Už ką?
– Už filmavimą...
– O kas man užmokės už tai, ko nufilmuoti negalima? – atsiduso Icchakas. – O gal jūs tiesiog aplankėte mane kaip kapą? Padėsite po gėlytę ir išskrisite į Niujorką.
Fišmanas mandagiai išklausė trumputę lietuvių kalbos pamoką, tačiau suprato tik vieną žodį: Niujorkas.

Šiame epizode G. Kanovičius atsiskleidžia kaip tikras ironijos meistras: lietuvių kalba atsiduria tarsi tradicinio apsaugos mechanizmo, kuris leidžia atskirti savus nuo svetimų, vaidmeny.

Praeitis „užmirštiems žydams" yra ne prekė, o „nuodas", savotiškas narkotikas, be kurio jie negali gyventi: „Leisk tik jiems lyžtelėti praeities, jų nusidėjimų, atrodančių jiems dabar dorybėmis, jų dorybių, atrodančių jiems dabar nusidėjimais, leisk jiems dukart, triskart, tūkstantį kartų įbristi į tą pačią upę, ne kojom, o jų meile ir tikėjimu." Praeitis prasminga ir vertinga tik jiems patiems, ji negali nieko išmokyti: „Kiekvienas jų perėjo savo dykumą – tik neaptiko nei užkastų lobių, nei stebuklingų šaltinių, nei sidabro ir aukso, nei šilkų ir vilnos." „Nereikalingų žydų klubo" nariai prisimena savo tarnybą Raudonojoje armijoje, grįžimą į pelenais virtusią gimtinę, pirmuosius metus sovietinėje Lietuvoje tarp dviejų žiaurių priešiškų jėgų – vietos „miško brolių" ir sovietinių saugumo padalinių.

Siuvėjas Malkinas, kai kuriais bruožais primenantis rašytojo tėvą, apie kurį pasakojama lyriniame esė „Sapnas apie dingusią Jeruzalę", randa vienintelę galimą išeitį: „Gyventi tame pilkai beprotiškame pasaulyje jis nenorėjo. Jis nesutiko būti jo pilietis ir tikriausiai todėl stengėsi vienatvėje sukurti savą, nuo nieko nepriklausomą valstybę, kurios dauguma gyventojų būtų mirusieji ir valdytų juos vienas gyvas – jis, Icchakas Malkinas. Bet apginti savo respublikos nuo puolančių ir besibraunančių gyvųjų, nuo kokio nors Mirovo ar barzdylos su nupjautvamzdžiu jis negalėjo." Sugriuvus Sovietų Sąjungai ši žydiškoji atmintis nereikalinga nei Vakarų litvakams ir jų palikuonims, kuriems Lietuvos žydų istorija pasibaigė sulig holokaustu, nei jauniems nepriklausomos Lietuvos kūrėjams, rašantiems savo istorijos versiją, nei rytiniams lietuvių kaimynams komunistams, nostalgiškai besiilgintiems SSRS atsikūrimo. Šie prisiminimai užbaigia G. Kanovičiaus istorinį ciklą, sujungdami praeitį su dabartimi kelių „nereikalingų" žydų atmintyje: siuvėjo Malkino, kirpėjo Gutijontovo ir prie jų prisišliejusios „naktinės žydės", lenkės valytojos ponios Zofijos. Jie atsidūrė užsienyje, neišvažiavę iš savo miesto. „Dabar kiekviena Vilniaus gatvė jam kaip užsienis: nauji namai, naujos vitrinos. O kiekvienas gyventojas – užsienietis. Malkinas nieko nepažįsta ir niekas nepažįsta jo, Malkino, nors visai neseniai su juo sveikindavosi neįtikinamiausiose vietose, sustodavo keletui minučių, persimesdavo keliais žodžiais. Kur visi dingo? Anksčiau atrodė, kad visas miestas – jo klientai. Kodėl dabar visi aplinkui – lyg užsieniečiai ir jis pats lyg užsienietis?" Vilnius, nusileisdamas savo nepastoviai prigimčiai, dar kartą keičia savo veidą.

Karti G. Kanovičiaus ironija pasiekia kulminaciją Malkino sapne – iškilmingame „žydų parko" uždaryme dalyvaujant šalių vadovams:

Icchakas Šamiras trynė karingus delnus – garbė Dievui, dar vienai diasporai galas. Tegu paradą priimantieji keliauja tiesiai į Pažadėtąją žemę. Am Israel chai! [Izraelio tauta gyva!]
Lechas Valensa suko ūsą ir garsiai, lyg džiaugdamasis, lyg apgailestaudamas, šūkčiojo:
– Jeszcze zydzi nie sginely!
Michailas Sergejevičius skersakiavo ne į žydus, o į jaunuosius lietuvius, įkyriai skanduojančius:
– Lais-vę Lie-tu-vai!

Per sapnus G. Kanovičius įveda į savo kūrinius anapusinio ir mistinio pasaulio elementus. Iš vienos knygos į kitą keliauja įvairaus plauko svajokliai, bepročiai ir kvaileliai, kaip „žmogus-paukštis", reikalavęs miestelio žydų parašyti prašymą Aukščiausiajam, kurį jis galėtų perduoti („Kvailių ašaros ir maldos"), ar kelių romanų personažas rečiuotasis Semionas, dienas ir naktis miestelio prieigose laukęs pasirodant Mesijo ir išgyvenęs ilgiau nei kiti miestelio žydai. Šie, anot rabi Uri, „dangaus pasiuntiniai" gyvena tame pačiame trečiajame „Mesijo" laike, kuris paprastam žmogui pasiekiamas tik sapne. Jie savaip nemirtingi, kaip kvėša Aizekas, per stebuklą išgyvenęs katastrofą. Jų vaidmuo primena „pasiuntinį" Mešulachą iš pjesės „Dibbuk", tarpininką tarp dviejų pasaulių (kaip prisimena S. An-skis, šį personažą jam pasiūlė Konstantinas Stanislavskis), ir savo šaknimis susijęs su tautosakiniu pranašu Eliju, kuris įvairiais pavidalais pasirodydavo padėti žydams ir priminti jiems jų nuodėmių.

G. Kanovičiaus ir I. L. Pereco sąšauką liudija romano „Kvailių ašaros ir maldos" personažas. I. L. Pereco alegorijoje „Trys dovanos" iš ciklo „Liaudiško stiliaus istorija" pasakojama apie paprasto dvidešimto amžiaus pabaigos žydo sielos pomirtinius nuotykius. Gyvas būdamas jis nepasižymėjo nei ypatingu pamaldumu, nei išskirtinėmis nuodėmėmis, ir kad pakliūtų į dangų, turi atnešti tris dovanas, kurių jo siela ir siunčiama atgal į žemę. Po ilgų klajonių per įvairias šalis ir epochas jis atneša rojaus vartų sargams tris neišvaizdžius dalykus, už kuriuos žydai yra sumokėję savo gyvybe: maišelį šventos Jeruzalės žemių, kruviną šlikę žydo, kurį nuplakė prieš caro armijos rikiuotę, ir segtuką, kuriuo žydė mergina prisegė prie kojų sijoną, kai minia tempė ją į laužą. Ir štai G. Kanovičiaus romane atsiranda paslaptingas klajūnas, renkantis visų žydų nuodėmes, kad prašytų Viešpaties malonės Paskutinio teismo dieną. Ant jo galvos segtuku pritvirtinta šlikė.

– Kodėl tavo tokia keista šlikė? – paklausė smuklininkas, pirmą kartą atsigręždamas.
– Keista? Šlikė kaip šlikė, – abejingai atsakė pakeleivis.
– O segtukas?
– Tai viskas, ką paliko mama.
– Seniai numirė?
– Seniai. Girti užmušė. Mama su šituo segtuku prisegdavo prie marškinių į skudurėlį suvyniotus pinigus. Vieną rublį sidabrinį, o kitą popierinį... Kraujas ant šito popierėlio ligi šiol neišdžiūvo. Ir neišdžius. Motinos kraujas niekada neišdžiūsta. Niekada.

Tai nėra tiesioginių sąsajų su I. L. Perecu parodymas žydų literatūros žinovams. G. Kanovičius veda dialogą su klasiku. I. L. Pereco alegorijos prasmė toli gražu ne tokia paprasta, kaip galėtų atrodyti. Pirma, jis, be abejo, žavisi beatodairiška senovės žydų ištikimybe Dievui ir tradicijoms, jų pasirengimu aukotis dėl „Jo vardo šlovės". Antra, kaip rašytojas modernistas, jis žvelgia į šį didvyriškumą su tam tikra dalele skeptiškumo, tarsi provokuodamas skaitytoją klausimu, kas tai per religija, kuri gėrisi savo sekėjų aukojimo kančiomis ir reikalauja iš jų dovanų už priėmimą į dangų? Aukštą nacionalinį ir romantinį alegorijos patosą nuslopina pabaiga: kai siela pagaliau įleidžiama į rojų ir jos dovanos viešai rodomos, pasigirsta „vertintojo" balsas: „Ak, kokios puikios dovanos! Žinoma, jos visai nenaudingos, bet kaip nesidžiaugti tokiu tobulumu!" Reikėtų pridurti, kad ši alegorija buvo įtraukta į daugelio žydų mokyklų programas, bet paprastai be pabaigos, kad neglumintų mokinių.

G. Kanovičius, kaip ir I. L. Perecas, detaliai aprašo sunkią žydų padėtį Rusijos imperijoje, bet jo, kaip ir I. L. Pereco, veikėjai taip pat užduoda „nepatogius" klausimus apie didžiąją tokio egzistavimo prasmę. Žmogus su šlike ir segtuku atkanka į miestelį ne tam, kad išvaduotų žydus nuo priespaudos, o kad atskleistų jiems, savo gyvybės sąskaita, tikrąją, toli gražu ne teisuolišką ir ne šventą gyvenimo esmę. Jis tampa pogromo auka, kuris parodijuoja Paskutinį teismą: „Osana jiems, osana ilgai lauktam teismui ir atpildui! Osana pogromui!.. Ir nesvarbu, kas auka, – burtininkas ar valkata, dangaus ar pragaro pasiuntinys, krikščionis ar žydas. Smūgių! Kraujo! Dejonių! Pažeminta, visus metus, visą gyvenimą drebanti prieš kokį nors Nuikiną, nuo ryto ligi vakaro besilankstanti kokiam nors viršaičiui ar medienos pirkliui minia pagaliau gavo palaimingą, su niekuo nepalyginamą teisę pakilti virš savo baimės, virš savo mėšlo, virš savo žeminančio bailumo . <...> Jai, miniai, dabar reikalingos ne šakės, ne kastuvai, ne duona, ne druska, ne tiesa, o kaltieji!.. Osana kaltiesiems, osana!"

Šiame baigiamajame romano epizode I. L. Pereco alegorijos situacija apsiverčia aukštyn kojomis – žmogus su šlike ir segtuku tampa ne antisemitų, o pačių žydų auka!

Patys sudėtingiausi G. Kanovičiaus personažai ir meniniu, ir žmogiškuoju požiūriu egzistuoja, anot S. An-skio, „tarp dviejų pasaulių" – gyvųjų ir mirusiųjų, žydų ir krikščionių, revoliucionierių ir senojo režimo šalininkų. Tai duobkasys Josifas ir jo mokinys Danielius, perkrikštas kaminkrėtys Judlas-Jurgis iš romano „Žvakės vėjyje", akmentašys Efraimas ir jo sūnūs – revoliucionierius-teroristas Giršas, žandarmerijos vertėjas Šachna ir klajojantis aktorius Ezra iš „Ožiuko už porą skatikų", Vilniaus advokatas Mironas Dorskis, iš provincialaus berniuko Meilacho virtęs surusėjusiu lenku ir nuėjęs kankinamą kelią ligi savo praeities, savo tikrojo „aš" („Ir nėra vergams rojaus"), ir sionistė Eliševa, kuri lietuvio vienkiemyje ruošiasi valstietiškam gyvenimui Palestinoje („Šėtono apžavai"). Šių charakterių priešingybių konfliktas ir padeda G. Kanovičiui įgyvendinti meninį sumanymą – pavaizduoti gyvenimą kaip nuolatinį moralinį pasirinkimą, kur svarbiausias vaidmuo tenka atminčiai. Šioje psichologijos ir moralios filosofijos pynėje praeitis priartėja prie dabarties, ir kiekviena situacija iškyla vienu metu dviem pavidalais – istoriniu ir šiuolaikiniu.
Būtent dėl tokios, egzistencinės filosofijos terminu tariant, marginalinės padėties pasaulyje, visuomenėje ir savyje veikėjai ir patraukia rašytojo-tyrėjo žvilgsnį. Istorinių aplinkybių nulemta jų žydiškoji prigimtis iškyla kaip priešprieša amžinosioms, bendražmogiškosioms nuostatoms, versdama kritiškai vertinti bet kurią ideologinę tiesą.

Ir vis dėlto – ar tikrai šiuolaikiški G. Kanovičiaus romanai ir apysakos? Kokiam laikui jie priklauso – savo, mūsų ar kokiam nors trečiam, praėjusiam, o gal dar neatėjusiam? Kam jie skirti – šiuolaikiniam „posovietiniam" „rusakalbiui" skaitytojui, besidominčiam „žydų tema", bet puikiai menančiam sovietines realijas? Be abejo, ir, ko gero, pirmiausia jam. Galima net tvirtinti, kad iš visos SSRS literatūros G. Kanovičius ypač gerai „išsilaikė". Jo tekstai ne tik nieko neprarado, bet ir įgijo naujų prasmių ir gylio. Pavyzdžiui, romanas „Kvailių ašaros ir maldos", išėjęs Vilniuje per „stagnaciją" 1983-iaisiais. Aš jį pirkau po kelerių metų Druskininkuose ir iki šiol pamenu tą nerealumo įspūdį – tarsi atsidūriau kitoje šalyje ir kitame laike. Bet skaitydamas knygą dabar ne mažiau stebiuosi, kad ji aktuali ir dabartiniam, ir tam laikui, kai buvo parašyta. Pati pradžia iškart duoda toną:

– Širdis negaluoja, – pasiguodė rabi Uris, ir jo mylimas mokytinis Icikas Magidas krūptelėjo.
– Laikas negaluoja – širdys negaluoja, – švelniai, kone įsiteikdamas paprieštaravo mokytojui Icikas. – Reikia, rebe, laiką gydyti.
– Reikia save gydyti, – tyliai pasakė rabi Uris.

Apie kokį laiką kalbama – apie dvidešimto amžiaus pradžią, kai vykstas romano veiksmas, ar apie devintojo dešimtmečio pradžią, kai romanas buvo parašytas ir paskelbtas? Turbūt teisingas atsakymas, kad apie abu laikus, ir tai rodo meistrišką G. Kanovičiaus gebėjimą elgtis su laiku. Seniai pranykusi, užmiršta, net egzotiška žydų praeitis iš naujo išgyvenama dabartyje, išsaugant ir jos istoriškumą, ir aktualumą.

metai_2014_05_06_.png

Čia derėtų pakalbėti apie etnografinį G. Kanovičiaus tikslumą. Jo meninė atmintis tiksliai fiksuoja tradicinius žydų elgesio modelius, į kuriuos tik neseniai atkreipė dėmesį antropologai. Pavyzdžiui, romane „Miestelio romansas" yra epizodas apie lietuvio policininko vaišinimą per žydų Velykas macais. Sankt Peterburgo etnografas Aleksandras Lvovas savo tyrinėjime teigia, kad šis paprotys buvo ir išlieka labai populiarus tarp buvusios sėslumo zonos žydų, ypač ten, kur išlikę pasakojimai apie tai, kad žydai į macus įmaišo krikščionių kraujo. A. Lvovo nuomone, vaišindami savo kaimynus krikščionis, ypač valdžios atstovus, macais, žydai tarsi apsisaugojo nuo kaltinimų2. Kitas įdomus etnografiniu požiūriu epizodas yra apysakoje „Veidai sutemose", kur žydas gydytojas gūdžioje Kazachstano stepėje prašo veikėjo, jaunojo Giršo-Grišos, išmokyti jį jidiš. Kam? „Aš tave gydysiu, o tu... tu mane po truputį mokysi. Mano senelis Žuvies Kaulas [senelio pavardė Fišbeinas, išvertus reiškia „žuvies kaulas" – M. K.] apsidžiaugs... Pasibaigs karas, atvažiuosiu į Bila Cerkvą, nueisiu į kapines, jeigu jos dar bus išlikusios, susirasiu kapą ir tarsiu: „Sveikas, seneli! Aš sugrįžau. Tu girdi? Aš sugrįžau." Pasirodo, – apie tai rašo kitas Sankt Peterburgo tyrinėtojas Valerijus Dymšicas – mokėti jidiš iki šiol laikoma privaloma bendraujant su mirusiais artimaisiais. Tokia praktika išlikusi viena pastoviausių tradicijų miesteliuose, kur gyvena žydai. Laikoma, kad protėviai nesupranta rusiškai, o jų užtarimas anapusiniame pasaulyje labai svarbus gyviesiems3. Žinoma, G. Kanovičiui, kaip rašytojui, nėra svarbiausia išsaugoti etnografines detales. Visiškas jų tikslumas liudija ne tik jo puikią atmintį, bet ir ypatingą meninę nuovoką, priartinančią jį prie žydų literatūros klasikų Mendelės Moicher-Sforimo, Šolomo Aleichemo, I. L. Pereco ir S. An-skio.

Taigi kokiai kategorijai priskirti rašytoją G. Kanovičių? Panašu, kad nė vienas apibūdinimas negali tinkamai paaiškinti jo vietos literatūroje. G. Kanovičiaus priklausymas rusų literatūrai yra neabejotinas ne tik dėl kalbos, bet ir dėl tam tikro požiūrio į moralines ir religines problemas, kurias nagrinėjo F. Dostojevskis ir žymus rusų rašytojas Fridrichas Gorenšteinas, taip pat naudojęs „žydų medžiagą". Būtent tokie rašytojai kaip G. Kanovičius, F. Gorenšteinas, Čingizas Aitmatovas ar Fazilis Iskanderas ir leidžia rusų literatūrai kalbėti apie savo „visa apimantį nuoširdumą", apie kurį rašė ir F. Dostojevskis. Tačiau G. Kanovičiaus, kaip ir F. Gorenšteino, santykis su F. Dostojevskio tradicijomis nėra vienareikšmis. Pirma, G. Kanovičiui, be abejo, svetimas F. Dostojevskio politinis konservatyvumas ir šovinizmas. G. Kanovičius, remdamasis turtinga dvidešimto amžiaus medžiaga, pagrįsta Lietuvos tikrove, parodo, kad bet kokia ksenofobinė ideologija būtinai išsigimsta į prievartą ir atveda į žudynes. Kartu G. Kanovičius, vienintelis iš šiuolaikinių žydų-rusų rašytojų, veda aktyvų dialogą su žydų literatūra jidiš kalba ir pirmiausia su I. L. Perecu. Šis „žydiškasis" matmuo savo šaknimis siekia dvidešimto amžiaus pradžią, pogromų, revoliucijų ir kruvinų žudynių laikus, ir neišvengiamai nukreipia į holokausto temą, keldamas klausimus apie atminties ir laiko esmę. Suprastinant galima pasakyti, kad visuose G. Kanovičiaus kūriniuose „dostojevskiški" personažai, nevienaplaniai ir kupini vidinių prieštaravimų, linkę į vidinę refleksiją ir savianalizę, atsiduria „pereciškose" situacijose „tarp dviejų pasaulių", tarp gyvųjų ir mirusiųjų, vienu du su savo atmintimi.

Žydų religinė tradicija interpretuoja Bibliją keliais lygmenimis: tiesioginiu, alegoriniu ir mistiniu. Naujausios žydų literatūros patriarchas M. Moicher-Sforimas romane „Kuinas" paaiškino savo skaitytojams, kad jo knygą reikia skaityti pirmiausia tokiu būdu. Šis patarimas tinka ir skaitant Grigorijų Kanovičių. Skaitytojas čia ras sodrius, kupinus detalių Lietuvos žydų miestelių ir miestų vaizdus, kurių jau nėra ir nebus jokioje literatūroje. Atidžiau skaitant galima aptikti subtilių ir gilių apmąstymų apie žmogaus gyvenimą, atminties ir laiko prigimtį, gėrį ir blogį katastrofiškame dvidešimtame amžiuje. Užvertęs knygą skaitytojas visam laikui liks su personažais, idėjomis ir klausimais, prie kurių jis nuolat grįš. Būtent tai yra tikros literatūros kriterijus, nesvarbu, kokia kalba parašytos, kokios tautybės ar tematikos būtų.

 

Iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė

 

1 Prieiga internetu: http://magazines.russ.ru/voplit/2003/4/kanov-pr.html
2 Львов А . Л. Межэтнические отношения угощение мацой и кровавый навет //
Штетл XXI век. Полевые исследования / Сост. В. А. Дымшиц, А. Л. Львов, А. В. Соколо+
ва. – Санкт Петербург, 2008. – P. 65–82.
3 Дымшиц В . А. Еврейское кладбище: место куда не ходят // Ten pat. – P. 135–138.