Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

Pakruojis, kai gyvenome netoliese, už trijų kilometrų Linksmučiuose, atrodė labai tvarkingas miestelis su gražia plytų bažnyčia (pirmoji buvo medinė, statyta 1630 m.), erdviu šventoriumi, Gaisrininkų sale (kur kartais gastroliuojantys menininkai surengdavo koncertą, spektaklį parodydavo, sako, demonstruodavo ir filmus, bet aš jų nemačiau. Čia per įvairias šventes švysteldavo ir saviveiklininkai ar vykdavo iškilmingi posėdžiai miesto reikalais), keturkampe turgaus aikšte, apsupta dailiais tvarkingais medinukais. Buvo geležinkelio stotis, elektrinė ir malūnas, priklausę tam pačiam savininkui. Pagrindinė gatvė – Vytauto, kuria važiuodamas į vieną pusę pasieksi Joniškėlį ir, šiek tiek pasukęs link Mūšos, – Linkuvą (čia hitlerinės okupacijos metais antrą ir trečią klasę lankiau), o į kitą pusę dardėdamas, jau pravažiavęs paštą ir aikštę, galėjai tiesiai mauti į Šiaulius.

Gyveno Pakruojyje lietuviai ir žydai. Lietuviai buvo įvairių įstaigų tarnautojai, pradžios mokyklos mokytojai. Veikė čia ir puikios reputacijos labai sena raudonų plytų vaistinė, tarsi kiek pakylėta, nes, norint atidaryti duris, kai cinktelėdavo skambutis, reikėjo du ar tris laiptelius palypėti. Buvo, žinoma, ir fotoateljė (nuotraukos tada buvo brangios). Miestelyje dirbo du gydytojai ir dantistė, gydytojo Šreiberio žmona Elena. Jų šeimoje augo du sūnūs – Jokūbas ir Aleksandras. Gydytojas Šreiberis garsėjo kaip inteligentiškas, paprastas, altruistiškos prigimties žmogus; kartais, matydamas, kad žmogus vos vos pragyvena, už suteiktą pagalbą visai atsisakydavo pinigų, nebent priimdavo kaip atlygį ir pagarbą kelis kiaušinius ir baltą sūrį. Gydytojas Paulauskas turėjo privačią kelių lovų ligoninę. Antrame aukšte jis pats su šeima gyveno, o pirmame buvo jo kabinetas, laboratorija ir nedidelės palatos. Miestelyje buvo gimęs ir dailininkas Stasys Ušinskas, tačiau jis retai atvažiuodavo motinos aplankyti. Tik jo gražias dukrytes su močiute kas šventadienį galėjai matyti bažnyčioje. Gyveno Pakruojyje ir amatininkai, batsiuviai, kailiadirbiai ir labai geri siuvėjai (jie dirbo nuosavuose namukuose), taip pat garsus kalvis, įvairūs padieniai ar elektrinės, malūno ir geležinkelio darbininkai.

Mano Tėveliai buvo gerbiami. Anot vieno padienio darbininko Beresnevičiaus, urėdienė (mano Tėvas buvo Pakruojo miškų urėdas) keturiasdešimt kalbų moka, – tuo norėjo pabrėžti, jog kada tik į mano mamą besikreiptų, vis patarimą ar kitą pagalbą gaus. Buvęs pradžios mokykloje mano klasės draugas P. N. neseniai papasakojo tokį epizodą. Artėjo pavasaris, bulvių sodinimo metas, o pernykštis derlius buvęs prastas, todėl jų trūko. P. N. tėvas, išgirdęs šnekas apie mano Mamą, pasiėmė sūnų, sėdo į vežimą ir išvažiavo į Linksmučius. Mama iškart juos pasodino, pavaišino žolelių arbata ir tada prasidėjo kalba apie sėją. Taip, davė bulvių. Kai draugo tėvas paklausė, kiek mokėti, mano Mama atsakiusi: rudenį, kai nukasit derlių, tai ir atiduosit, kiek dabar gavote. Jokių pinigų neimsiu.

Tėveliai buvo labai santūrūs, nesipiršo į draugystes, laikėsi šeimos ir savo nuostatų. Tiesa, vasarom pas mus su šeima, su vaikais atvažiuodavo ir Pakruojo pašto viršininkas, ir girininkas Osipauskas. Kitais kartais pasikalbėti kultūros reikalais, o gal ir paskaityti savo naujausių eilėraščių atvažiuodavo „Aušros“ poetas, Pakruojo bažnyčios klebonas Mikalojus Šeižys-Dagilėlis. Tada atsiverdavo mano Mamos kulinarijos išmonių skrynios: buvo vaišinga, išradinga, greitai pateikianti ant stalo, ko negalėjai ir tikėtis: spurgų su uogiene, chrustų (labai traškėdavo tirpdami burnoje), įvairiausių mielinių bandelių. Gražiai serviruodavo stalą.

O dabar iš tų apsilankymų istorijos. Eilėraščius pradėjau rašyti, kaip ir piešti, būdama devynerių. Kam parodysi, kam pasisakysi, jei ne Tėveliams.

Tėveliui davus penkių litų užstatą, 1938-aisiais mudvi su sesute Gražina buvom įrašytos į Pakruojo bibliotekos skaitytojų sąrašą.

Kartą atvykus poetui Mikalojui Dagilėliui, Mama tuoj padengė valgomajame stalą. Šalia valgomojo buvo vaikų kambarys. Mažosios sesytės žaidė su lėlėmis, o aš tvarkiau savąsias knygutes, kaip mačiau tai darant bibliotekoje. Durys buvo kiek praviros. Ką Tėvelis su svečiu ir svečias su Tėveliu kalbėjo, nežinau. Tik staiga įsivyravo tyla. Ilga tyla. Pagaliau Tėvelis įsidrąsinęs pasakė, kad jo vyriausioji rašo eilėraščius, ar galįs kunigui klebonui parodyti. Sušlamėjo popieriai. Aš suakmenėjau. Pro durų tarpą mačiau išbalusį Tėvelio veidą. Atiduodamas lapelius Tėveliui, poetas pasakė: šitos mergaitės laukia didelė ateitis. Mačiau, kaip Tėvelio veidas paraudo, jis atsiduso ir pakvietė svečią vaišintis. Anokie buvo čia eilėraščiai:

 

Jau pavasaris ateina,

Paukščiai gieda gražią dainą...

 

Arba:

 

Eina lapė tapu tapu

Su vainiku žalių lapų...

 

Tai mano pirmasis žingsnis, abiejų Tėvų toliau skatinamas.

O kai svečiai atsiveždavo paviešėti ir savo vaikus, turėjau Mamytės (be sakymų ar raginimų) pavedimu juos globoti, sugalvoti įvairių žaidimų ir taip toliau. Girdžiu, netoliese po dideliu medžiu pievutėje stovėjusios ponios Mamytei ir sako: kokia jūsų Marytė graži, gera, rūpestinga... O Mamytė raiškiai, lėtai, manau, kad ir aš girdėčiau, ištarė: taip, rūpestinga, darbšti, bet negabiausia iš visų mano dukrų. Iš tiesų, mano jaunesnės seserys, vos išgirsta ar perskaito eilėraštį, ir jau gali pakartoti... Mama niekada nepamokslaudavo, ji kitaip norimą rezultatą pasiekdavo. Ir nuo tos dienos užsispyriau ir vedu, rašau sau kiekvienos dienos tvarkaraštį. Tikriausiai nebūčiau anais laikais prikėlusi Lietuvių literatūros muziejaus gyvenimui, jeigu ne tos kasdienės dienotvarkės. Trūks plyš, turi, ką numačiusi, atlikti.

Tėveliai stengėsi niekam nesimaišyti po kojų, neieškojo atsitiktinių pažinčių; į Pakruojį vykdavo tik tada, kai reikėdavo. Pas garsų siuvėją, atrodo, Šivicką, Tėveliui siuvo kostiumą, o man žieminį paltuką, pamuštą kiškio kailiuku. Ir fotoateljė lankėmės labai retai, yra visos šeimos nuotrauka su vasariniais, kita – su žieminiais rūbais, karo meto šeimos su dėde Adolfu nuotrauka ir Tėvelio apie 1938 m. – portretinė.

Vienoj Vytauto gatvės pusėj buvo kirpykla ir chalų, riestainių, kepyklėlės-krautuvėlės. Jų savininkai buvo žydai, labai paslaugūs, dėmesingi. Mano Mama, eidama pirkti chalų, vesdavosi ir mane kaip padėjėją. Ak, tiesa, visada, jei būdavo iškepta, gaudavom macų dovanų. Kitoj gatvės pusėj buvo taip pat žydų išlaikomos manufaktūros krautuvės. Mes, trys mergytės, augom ir kasmet tekdavo lankytis batų parduotuvėje. Savininkai buvo paslaugūs; siūlydavo šį bei tą, ką nauja ir gera buvo gavę, o aš, pamenu, niekaip neįkišau kojytės į žiemai perkamus batus. Tai pardavėjas priklaupė, atvarstė raištelius ir padėjo apsiauti. Tėveliai visada žiūrėdavo, kad neužmirštume padėkoti, įėjusios pasisveikinti, o išeidamos atsisveikinti. Medžiagų parduotuvėn Mama mane vesdavosi kaip patarėją. Pamenu, nupirko dangiškos spalvos šilko, iš kurio Mama kiekvienai pasiuvo suknytes, su jomis apsirengusios eidavome į bažnyčią. Nupirko ir rausvo perkelio su gėlytėm ir žirniukais. Tai buvo mūsų kasdienėm suknytėm skirta. Nepamenu, kad Mama būtų kada sau išlaidavusi, save pamaloninusi – vis šeimai.

Silkes, druską, cukrų, muilą, degtukus ir žibalą pirko nedidelėje krautuvėlėje (savininkai taip pat žydai), kuri, nuo vaistinės nusileidus kreiva gatvele, glaudėsi beveik už kampo.

Žmonės bendravo daugiausia gyvenimiškais reikalais be muštynių, be recidyvistinių nusiteikimų. Kiekviena šeima laikėsi savų tradicijų, savų moralės normų. Buvo įvairių švenčių, atlaidų, būdavo ir laidotuvių, nugiedant iki kapų. Žinoma, šokta gegužinėse, pasitaikydavo ir sutuoktuvių, bet dalyvaujant tik giminei ar artimiausiems kaimynams. Gyvenimas tekėjo sava vaga, darbai pagal metų laikus keitė vienas kitą. Mūsų Tėveliai nusipirko „Philips“ radijo aparatą, tai Mama, tvarkydama gėlynus priešais didžiojo kambario langus, kur ant palangės stovėjo radijo aparatas, vis įdėmiai išklausydavo žinias. Iš Tėvų bendravimo ir veidų supratau, kad artėja kažkas tragiška ir neišvengiama.

Ir štai driokšt! Pirma atgaunam Vilnių, bet tą džiaugsmą grėsminga banga užlieja sovietinės armijos invazija. Tuoj mūsų namuose pasirodė valdinga Šiauliuose dislokuoto sovietinės armijos įgulos viršininkė kuro paruošoms. Visur iššniukštinėjo, vos į lovą pas Tėvus nelipo. Valgydama, o turėjome ją maitinti, įdėmiai žiūrėjo, kaip laiko, kuria ranka ima Tėvai peilį ir šakutę... Žodžiu, mokėsi jai nežinomo etiketo, bet laikėsi kaip carienė Jekaterina, Petro I-ojo žmona. Tiesa, ji dažnai išvažiuodavo, tvarkydama tik jai vienai žinomus reikalus, į Šiaulius. Peržiemojus, jau ėmus siautėti pavasariui, vieną dieną pietaudama pasakė Tėvui: jus išveš. Netrukus išveš kaip inteligentą, netinkantį sovietinei santvarkai, ir kaip Šaulių organizacijos narį. Mama buvo patyrusi bekompromisį sovietinės valdžios žiaurumą, kai negalėjo ištrūkti iš Krymo, kur tada gyveno, mokėsi, dirbo, todėl ėmė džiovinti juodos duonos riekes ir, niekam nepastebint, dėti į mūsų pačių austus drobinius maišus. Staiga įgulos viršininkė išvyko. O po kelių dienų užgirdom triukšmą netoliese, kitoj kelio pusėj pamiškėj gyvenusio jauno ūkininko su motina sodyboj. Ten darbavosi, šautuvais stumdydami ir skubindami sėstis į ratus senąją ir jos sūnų, enkavėdistai. Nuo Lygumų jau važiavo kiti vežimai, kurių galuose stovėjo kareiviai, štikus atkišę. Pasigirdo klyksmas kitoj pusėj Kruojos gyvenusio mokytojo, mano Mamos bičiulio, kieme. Ir ten siautėjo enkavėdė. Mes susiglaudėm ir laukėm savo eilės, laikydami rankose kas būtiniausia, stovėdami šalia džiovintos juodos duonos (ją pati Mama ir kepdavo) maišų. Mus pasiekė žinia, kad Pakruojo geležinkelio stotyje stovi ešelonas prekinių vagonų, į kuriuos stumiami suimtieji. Paaiškėjo, kad suėmė mano klasės draugus Aldoną ir Vytautą Pažemeckus su tėvais. Mano Mama neištvėrė; ji buvo labai drąsi ir ryžtinga – šio to pasigriebusi, sėdo į ratus ir išvažiavo į Pakruojį. Ginkluota apsauga, atkišusi štikus ir šaukdama mat’ mat’, neleido prieiti. Mama palaukė ir gražia taisyklinga rusų kalba juos sutramdė (jiems buvo netikėta) ir įsakmiai pasakė, kad leistų žmonėms išlipti iš vagonų ir pabūti gryname ore, paprašė atėjusiems giminaičiams leisti perduoti šiek tiek maisto, pagirdyti šaltinio vandeniu, nes buvo neapsakomai karšta, – birželis. Mamai pavyko, ir ji vėl lėkė į Linksmučius – gal jau prie mūsų namų stovi sunkvežimis ar brigada... Grįžusi išgirdo žinią. Telefonu Tėveliui pranešė, kad Kaune jau uždarytos tremtinių vagonuose jos sesuo Natalija Bičiūnienė su šeima ir Tėvelio vyriausioji sesuo Kamilė Vaitkevičienė su vaikais, Kostu ir dvejų metukų Henriku (dabar jis pasaulyje žinomas mokslininkas, matematikas). Mama iškart pražilo, veidas tapo kaip senutės, suvargęs, švietė pastirusios gražios, didelės akys. Ji apglėbė mus visus ir laukė. Aš, pamačiusi iš tolo pievutėje prie vendyklos – rūkyklos – iš smėlio krūvos iškilusią raudoną tulpę (niekas jos nesodino), nubėgau, nuskyniau, – o tie bjaurybės jos neturės! Nei sunkvežimis, nei niekas kitas neatvažiavo mūsų suimti. Temo. Vėliau buvo rastas, nespėjus sunaikinti Pakruojo KGB archyvo, sąrašas tų, kurie turėjo būti suimti ir išvežti į Rusijos gilumas liepos 26-ąją. Tame sąraše ir mūsų šeima. Iš jo sužinojom, kas mus įskundė: urėdijos darbuotoja L-tė ir arklininkas-vežikas (tada į miškus važiuodavo arkliu traukiamais vežimaičiais) Juozukas. Abu – komjaunuoliai.

Nespėjo Tėvai nė prigulti, kai pasigirdo motociklų – be galo, be krašto – burzgimas abiem Kruojos pusėm bėgančiais keliais. Griaudėjo metamos iš kryžiais pažymėtų lėktuvų bombos. Ryte jau kaip skėriai plūdo uniformuoti, pasitempę vermachto armijos pėstininkai. Nusimetę palaidines, šaltu vandeniu nuplauna gausų prakaitą, padailina pasmakrę, nugremžia jau sužėlusias žandenas, paskubomis laužo ir kramto šokoladą, o paskui, viską, ką nudrengė, palikę, vėl į žygį, pirmyn ir pirmyn. Anksti ryte, kai saulė dar ne taip svilina, įsiskubinau su kibirėliu į didžiulį Mamos užveistą braškyną, skubiai rinkau uogas. Staiga išgirdau lyg kokį krenkštelėjimą. Pakėliau galvą, o daržo gale, įsisprendęs į šonus rankas, tartum katinas, pamatęs pelę, stovėjo pasiruošęs šuoliui kareivis. Buvau mažo ūgio, tai pasilenkiau, pranirau kitame braškyno gale po aukštom varnalėšom ir pro netoliese esančius tvartą ir malkinę pažeme bėgte pasileidau namo. Kai per ūkinę verandą įgriuvau vidun, Mama tuoj mane paslėpė. Tačiau vokietis, likęs kaip musę kandęs, turbūt vijosi savuosius. Tik vakare buvo galima ramiau atsidusti. Bet ar ilgam. Ir vieni, ir kiti kareiviai pasimėgaudami prievartavo – nesvarbu, mergytė ar senutė, kad tik pergalingai pasismagintų.

Paskui, tolyn nuamsėjus pabūklams ir lėktuvams, nutilo. Žmonės dairėsi – kokios nelaimės reikia laukti.

Už akmeninio (visi dvaro ūkiniai pastatai sumūryti iš lauko akmenų) svirno stovėjo kumetyno namas su dviem galais. Ten gyveno mažažemis Adomaitis su šeima. Visi labai darbštūs, sąžiningi, nuoširdūs. Per tas vienų ar kitų kariškių „eitynes“ labai saugojo savo gražuolę dukrą. Jaunėliui sūnui kaip tik pasirodė pirmieji barzdos ir ūsų pūkeliai – jau vyras! Tai paprašė tėvo pinigų – eisiąs į Pakruojį pas kirpėją ir barzdaskutį; tegu tada mažvaikiai seiles varvina.

Praėjus valandai ar daugiau, staiga pas Adomaičius baisūs klyksmai. Pasirodo, Adomaitukas, kildamas gatvike, kad pasiektų Vytauto gatvėje barzdaskutį, išvydo bernus, kurie su ginklais rankose varėsi būrelį miesto žydų. Jis šoko prie jų: vyrai, ką jūs darot! Paleiskit! Tie, nieko netarę, ir jam surišo rankas už nugaros ir kartu nusivarė. Visus juos sušaudė vienu ypu ant nedidelio piliakalnio, iškilusio pievoje už Pušynėlio. Juk tai visai netoliese. Šūvių garsas pasiekė Adomaičius ir mūsų namus. Mano Tėvas, sužinojęs, kas dedasi, sėdo į vežimą ir – į miestelį. Mat dabar miestelio gyvenime svarbią vietą užėmė su vokiečiais bendradarbiaujantis advokatas P., pasiturintis ir „į kito daržą besidairąs“ (suprask, į suimtųjų žydų turtą). Tėvas pas jį: ką daro, ar nematot?! Sulaikykit tuos su ginklais! Advokatas, išėjęs iš dailaus savo namuko, stovėdamas ant laiptų suriko: „Von! Eik šalin! Tuoj tave ir tavo visą šeimą sušaudysiu!“ Ir, įėjęs į vidų, užtrenkė duris. Miestelis raudojo.

Bet vos grįžo Tėvas, kita naujiena – mus skubina greičiau apleisti namus, nes urėdijos raštinėje dirbęs K. savo žmonai, to paties kaimo žemdirbio dukrai, išdidžiai pareiškė: dabar tu būsi čia ponia. Ką galėjo, Tėvai krovėsi į vežimus, už jų pririšo dvi karves. Mūsų šeimą, o kartu ir miškų urėdiją, įkurdino Vytauto gatvės raudonų plytų name, kuris, kaip ir dešinėj esantys ūkiniai pastatai, buvo atokiau nuo gatvės, už kelių ne pirmos jaunystės obelų, bet gerai matomas. Tikriausiai valdžia norėjo turėti mūsų šeimą po akimis.

Nežinau, kaip ir su kuo Tėvai tarėsi, kuriuos žmones gali išgelbėti. Visi labai gerbė gydytoją Šreiberį (jis, sako, buvo karaimas) ir jo žmoną dantistę (ji – žydė), žodžiu, visa šeima bendravo su jais, kai reikėdavo, kreipdavosi pagalbos. Ir mano jaunesnei sesytei Gražinai ponia Elena taisė prakiurusius dantukus (mokėjo labai gražiai su vaikais sutarti). Jie, atrodo, buvo katalikai; nežinau, ar lankė bažnyčią, bet greičiausiai namuose ar kitaip bendravo su Dievu, melsdavosi. Taigi. Šreiberių šeima. Kaip sutarta, visos jų namo langinės buvo tvirtai uždarytos. Šaligatvio niekas nešlavė, prie verandos piktžolės drąsiai išsikerojo. Namas atrodė negyvenamas. Dar, sako, paskleidė gandą, kad išvykę, išvažiavę, bet nežinia kur. Taip šitoje būties kapsulėje gyveno tėvai ir du jųdviejų sūnūs: Jokūbas, medicinos studentas, ir Aleksandras (vadindavom jį Aliuku), moksleivis. Reikėjo organizuoti jų maitinimą. Mama, kaip buvusi miestelio Moterų draugijos pirmininkė, daugelį moterų gerai pažinojo, jautė, kuo galima pasitikėti. Maisto perdavimu užsiėmė mokytoja (ji ruošdavo vaikus Pirmajai Komunijai) Mykolaitytė (tolima rašytojo, dailininko ir pedagogo Vytauto Bičiūno giminaitė) ir Mažeikonių mažažemė Lukauskaitė, kuri buvo baigusi pradžios mokyklą, skaitė knygas ir laikraščius. Ji buvo giliai tikinti ir principinga. Turėjo karvutę, atrodo, dar ožkytę ir vištų. Bet kaip nunešti nors du ar tris kartus per savaitę pieno, sūrio, kiaušinių ir drobės brizgu apmuturiuotą puodą su karštomis bulvėmis? Eiti reikėjo sutartu laiku, kai visai sutemsta, kai nėra mėnesienos. Nėjo, bet basomis apčiuopdama kelią, tarsi lapė slinkdavo Lukauskaitė gatvelių labirintais iki Šreiberių namo, o ten jau laukdavo Mykolaitytė. Iššniukštinėjusi, kad ko pikto, jokios žmogystos nėra, duodavo Lukauskaitei ženklą, kad ši išnirtų iš pro namus tekančio šaltinėlio pakrantės krūmo ir paduotų nešulį pro prastąsias duris laukiantiems. Ir 1941-aisiais, ir 1942-aisiais tęsėsi šis slapukavimas. Šaltinėlio čiurlenimas slopindavo vienos ar kitos moters neatsargų žingsnį.

1941-ųjų žiemą ar vėlyvą rudenį iš Kauno pas mano Tėvelius atvažiavo Mamos krikštasūnis, politechnikos studentas Daumantas, nes gydytojai įtarė – susirgo džiova. O mes turėjom pieno, daržovių. Mama visiems stengėsi padėti. Tada jai kilo mintis, kad reikia nors valandai kitai jaunuosius Šreiberiukus iškrapštyti iš nelaisvės namų. Ta pareiga atiteko Daumantui. Jis, kaip pasakoj lapė, nušluodavo sniege likusius žingsnius ir gatvelių labirintais atvesdavo pas mus Jokūbą su Aleksandru. Kelią iki Šreiberių namo prastojo įėjimo parodė Mykolaitytė. Tėveliai džiaugėsi, kad broliai atsikvėps, gaus karšto maisto: įvairių sriubų, cepelinų, kugelio, o kartais ir mėsos gabalėlį. Aliukas (Aleksandras) greitai atgijo, džiaugėsi mūsų trijų, už jį jaunesnių mergaičių, draugyste. Žaidėme „Trik trak“ su paridenamu kamuolėliu, dėliojome domino ar dalijomės perskaitytų knygų įspūdžiais. Jokūbas, medicinos studentas, kartais stovėdavo atsirėmęs į sieną ar įsikibęs į kėdės atkaltę, nuniręs į savo minčių pasaulį, arba šnekėdavosi su Daumantu; juos siejo studijų laikas. Kaip atsivesdavo, tokiais keliais Daumantas ir parvesdavo abu vaikinus pas tėvus. Tos kelionės dėl atsargumo negalėjo būti dažnos.

Tada, okupacijų metais, nebuvo kur įsigyti apavo, jei būtų užuodęs vienas ar kitas okupantas, kad kas nors slėpia juchto ar chromo odos gabalėlį, tai ne tik būtų atėmęs!.. Todėl žmonės dirbdino medinukus. Virš drožto pado prikaldavo seno maišo ar kito audeklo brizgus, kad apsaugotų pirštus nuo šalčio. Ir kojinių nebuvo kur įsigyti, tik su paskyromis. Man, kaip geriausiai mokinei, paskyrė dvi poras medvilninių kojinių, kurių atsiimti važiavau su klasės auklėtoja į Šiaulius. Kai vakare, išlipusios iš traukinio patraukėme į miestelį, buvo taip tylu, taip gūdu, tarsi visi būtų išmirę. Paaiškėjo, kad įvyko baisi tragedija. Iš Šiaulių atvykę esesininkai įsiveržė į Šreiberių namus, suėmė, pasodino į sunkvežimį, su ginklais stovėdami kėbulo kampuose vežė sušaudyti. Šreiberis mojavo ranka atsisveikindamas, žemai nusilenkė vežamas pro bažnyčią. Sušaudė juos Morkakalny, šalia Pušynėlio, kur žemė jau buvo įdubusi virš kitų nužudytų Pakruojo žydų kūnų. Šreiberio šeima atgulė šalia iškastoje duobėje. Naktimis, kai nebūdavo mėnesienos, dėkingi pakruojiečiai ir apylinkių gyventojai padėdavo gėlių. Pradžioje, sako, sodindavę, bet kaskart išaušus jų nelikdavo: taip „saugojo“ mirusiųjų ramybę įvairūs pakalikai (o jų buvo nedaug). Po kiek laiko vėl atvyko esesininkai ir sušaudė garsųjį advokatą, apkaltinę, kad nebuvo atiduotas Reichui kažkoks turtas, kad palaikęs ryšius su Maskva. Tokios kalbos sklido per žmones. Mano jauniausioji sesuo Kamilė Laimutė prisiminė, kad kai paskutinį kartą mūsų namuose viešėjo Šreiberiukai, Aleksandras džiaugdamasis pasakojo, kad sapnavo šventąjį Antaną, kuris išskėtęs rankas taip kalbėjo: ateikite, aš jūsų laukiu. Berniukui tai buvo netikėtas potyris. Po dviejų dienų Šreiberius suėmė ir sušaudė.

O mes turėjome kaip nors susitvardyti ir gyventi nežinioje.

Birželio 29-ąją, per Tėvelio vardines, jau žydėdavo rausvi ir balti bijūnai abipus keliuko, vedančio į namus. Rinkom pirmąsias braškes šventės stalui. Mama Tėvelio garbei visada suruošdavo (ji buvo išradinga kulinarė) gražų stalą su įvairiais kepiniais ir net kepta antim su obuoliais. Mudvi su Gražina jau mokėmės Linkuvos gimnazijoje, gyvenom „ant buto“, pirmus metus pas Liumienę, kuri tik nuomodavo lovas mokiniams su maitinimu ar be jo. Antrus metus gyvenome prieš senuosius gimnazijos rūmus, medinio namo mansardoje, pas vienuoles – mokytojas Daukaitę, Antanę Kučinskaitę ir šeimininkę Ruseckaitę. Čia, kaip ir mudvi su seseria, gyveno botanikė Rūta Murkaitė. Gimnazijos pedagogai buvo universitetinio lygio. Dauguma pasitraukė iš badaujančio Kauno, o čia tėvai nustatytą produktų kiekį turėdavo atvežti gimnazijoj dirbantiems ir šeimininkei, pas kurią gyvendavom.

Gyvenome, kaip sakoma, tarp dangaus ir žemės, nenuspėdami, kuo pritrenks, sužlugdys kita drama.

Nauja sovietinės armijos invazija buvo audringa. Pakruojiečius varė iš namų su pliūpsniais keiksmažodžių ir ginklais rankose. Mes, pasikinkę arklius, šį tą įsimetę (svarbiausia dokumentus, kiek maisto, aš vis raginau nepalikti albumų su nuotraukom, knygų, bet nespėjom), išvažiavom toliau į vakarus ir apsistojom pas vieną eigulį, atrodo, Auksučiuose, kur buvo ir daugiau išvarytųjų, t. y. pabėgėlių.

Kai jau leido grįžti namo, butas buvo išplėštas, tik pagalvių plunksnos skraidė ore, o virtuvėj, užkūrę duonkepę krosnį, kareiviai mėtė į ugnį mūsų knygas. Mama, puikiai mokėdama rusų kalbą ir būdama drąsi, tuoj: ką jūs darot? Kareiviai nustėro, tame „fašistiniame“ krašte išgirdę šnekant jų gimtąja kalba. „Parašyta fašistų kalba.“ Mama išaiškino, įtikino, ir jie paliko mūsų namus. Reikėjo galvoti, kaip pradėti išdraskytame lizde gyventi ir išgyventi. Bet čia atskubėjo Mamos pagalbos šaukdamiesi žmonės: Pakruojo dvarą plėšia, degina bibliotekos knygas. Dvaro savininkas von der Roppas prieš pat naują invaziją su keliais arkliais kinkyta karieta patraukė į Vakarus. Mes tada kaip tik prie gėlėmis apipintų vartų laukėme Panevėžio vyskupo ir rašytojo Kazimiero Paltaroko; turėjo įvykti viso mūsų būrio konfirmacijos ceremonija.

Pakruojo rūmai garsėjo kaip išskirtinai turtingi ne tik biblioteka įvairiomis pasaulio kalbomis (dvarininko būta poligloto), bet ir reto grožio baldais, kiekvieno kambario ar salės įrengimu... Mamai pavyko sustabdyti, pačių siaubūnų rankomis užgesinti knygų gaisrą. Savo laiku, būdama komandiruotėje Smolenske, iš rašytojo, vieno laikraščio darbuotojo Beltiukovo sužinojau, kad antrajam Pabaltijo užgrobimui Stalino įsakymu buvo paleisti iš kalėjimų recidyvistai, kaip geriausi amato naikinti, plėšti, prievartauti meistrai (Beltiukovas buvo mobilizuotas ir paskirtas į inžinerinį batalioną ar skyrių ir tiesė, lygino kelius, statė tiltus – ir pontoninį prie Kauno – kad armija greičiau ir patogiau persikeltų į kitą upės krantą).

Tiksėjo laikas. Miestelyje maišėsi daug nepažįstamų veidų, tie ateiviai save vadino bežencais. Tik nežinojai, kas yra kas ar kuo dedasi. Tvyrojo nerami, grėsminga atmosfera. Įsteigė ir atidarė progimnaziją. Mama pateko tarp kviestų pedagogų. Ji dėstė gamtą ir namų ruošą. Įstaigos, amatininkai dirbo kasdien, kaip įprasta, bet atmosfera nesikeitė.

1945 metų kovo 3 d. rytą mano Tėvas buvo iškviestas pas „valdžią“ tarnybiniais reikalais. Atėjo ir vakaras, Tėvas negrįžo ir nedavė jokios žinios. Mama susirūpino. Ėmė ieškoti. Pagaliau sužinojo, kad, kaip ir kitus miestelio inteligentus, suėmė ir dabar laiko enkavėdė būstinėje, begėdiškai įsitaisiusioje sušaudytų Šreiberių name. Saugumo valdžia buvo iš tų vadinamųjų bežencų. Pagaliau Mamai pavyko pasimatyti su mūsų mylimu Tėveliu. Vedėsi Mama ir mus, tris mažametes dukreles. Sargyba leido pastovėti gerosios verandos prieduryje. Tėvą, matyt, nukankintą, už pažastų laikydami įtempė du saugumiečiai. Tokios gražios buvo mėlynos Tėvelio akys, kupinos skausmo ir meilės. Kai jį vedė atgal, atsigręžęs Mamai pasakė: tik žiūrėk mergaites. Ir užsitrenkė durys. Kitą sykį Mama sužinojo, kad suimtuosius (be inteligentų, buvo ir apylinkių ūkininkų, visi tik vyrai, tik vyrai) sodina į vagonus. Ji – į Pakruojo geležinkelio stotį. Vienas traukinys jau išvažiavęs, kitas bus vėliau. Ir Mama mus bei darbus (ją vadavo kiti mokytojai) palikusi išvažiavo į Šiaulius, pasiskolinusi iš kunigo J. Niurkos kiek pinigų, nes dar nebuvo mokami atlyginimai. Šiauliuose suimtųjų jau nerado, traukinys buvo išvykęs į Daugpilį. Mama patraukė ten, bet Daugpilyje jau niekas nepasakė, kur dingo vagonai su keleiviais (greičiausiai saugumas tuo pasirūpino). Grįžus namo, vėl naujiena – nurodymas apleisti butą, išsikraustyti, nes čia įsikurs dvi progimnazijos klasės (įsteigus progimnaziją, nei patalpų, nei, kaip minėjau, specialistų nebuvo). Mus su daiktais ir gyvuliukais priglaudė Mažeikonių ūkininkė Sargūnienė, kurios vyras taip pat buvo suimtas. Priėmė ir išvežto advokato Vytauto Garbaliausko žmoną su sūneliu. O aplink susišaudymai, išeisi karvės melžti, bet nežinai, ar grįši. Mama prisiminė, kad Pirmojo pasaulinio karo metais mano Tėvelio tėvas Vytautas Žakavičius (jis 1944 m. suimtas ir sušaudytas Kauno IX forte už persekiojamų žydų gelbėjimą ir slėpimą) buvo mobilizuotas ir dirbo Omske kaip karo gydytojas. Tuo laiku prireikė visokeriopos pagalbos besislapstančiam M. Kalininui. Senelis jam netgi savo kailinius atidavė, kad tik šis išgyventų. Tada Mama ir parašė vienam aukščiausių Tarybų Sąjungos pareigūnų, atrodo, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui M. Kalininui, prašydama padėti, primindama ir situaciją Omske. Tik mes nežinojome, kad Stalinas konclageryje laikė įkalintą jo žmoną. Laišką į Maskvą išvežė, perdavė per rankas. Miestelio ir apylinkių žmonės, kuriems Tėvelis padėjo, kuriuos gelbėjo (užėjus vokiečiams, „žalius“ mokinius, komjaunuolius, išsiuntė savo bendramoksliams į Kuršėnus ar Tauragę, kad įdarbintų ir paglobotų), ėmė rinkti parašus. Miške tais laikais ir už žabų ryšelį reikėjo valstybei sumokėti, o tie varguolėliai juk neturėdavo iš ko, tai Tėvas, būdavo, išrašo kvitą, duoda pinigėlį ir sako: „Eikit, susimokėsit ir neškitės žabus namo.“ Tėvas, važiuodamas iš miškų, dažnai pakelėj surankiodavo visus apspurusius pavargėlius, parveždavo namo, o čia jau Mama leisdavo nusiprausti ir pamaitindavo karštu viralu, o kartais ir apnakvydindavo. Taigi sąrašas buvo ilgių ilgiausias, rašėsi seni ir dirbantys, net vietos komunistai Valteriai, ir išsiuntė vėl Maskvon. Iš mirtininkų lagerio „Belomor“, kur kaliniai buvo žiauriai kankinami ir verčiami kasti kanalą įšalo žemėje bet kokiu oru, ne visi sugrįžo. Mano Tėvelį, kaip nereikalingą, nepajėgiantį dirbti, iškėlė iš vagono paguldytą ant neštuvų. Tiesa, nepasakiau, kad nesitikėdama, jog bus atidaryta gimnazija, Mama mudvi su seseria Gražina išvežė pas Tėvo seserį dr. J. Žakavičaitę į Kauną, o pati su jaunyle Kamile Laimute liko laukti Tėvelio sugrįžtant. Laukti teko daugiau kaip metus, o kai sulaukė, mano krikšto mamos, minėtos Tėvelio sesers, ir mano Mamos rūpesčiu, Tėvelis buvo pervežtas į Kauną, paguldytas ligoninėn. Mirė 1947 m. birželio 10 d., palaidotas Vytauto prospekte buvusiose kapinėse. Tačiau, uždarius ir naikinant kapines, Tėvelio neleido perlaidoti Petrašiūnų kapinėse. Tada Mama mylimą savo Petrelį nuvežė ir palaidojo tėviškės, Užpalių, kapinėse, kur dabar abu ir ilsisi. Lapkričio 1 d. sukaks šimtas dvidešimt metų, kai mano taurioji Mama gimė. Kaip jiedu tą datą, gyvendami pas Viešpatį, paminės...

Tiesa, nepasakiau dar kelių svarbių faktų ir detalių. Kai tik 1940-aisiais naujasis Lietuvos šeimininkas atsistojo ant kojų, Pakruojo geležinkelio stoties viršininkas K. Kviklys buvo atleistas ir išmestas iš buto (tuo pasirūpino jo buvęs pavaduotojas. Manau, kad jis ir jo sūnus priklausė tai „partijai“, prieš kurią ir komunistai buvo bejėgiai). Tada V. ir K. Kvikliai atvyko pas mus slėptis, Tėveliai priėmė ir kurį laiką jie pas mus gyveno, kol atsirado galimybė nepastebėtiems išvykti pas pažįstamus į Kėdainių rajoną. Išvažiuodama Veronika Kviklienė išmetė į šiukšlyną savo sūnaus užrašus, sąsiuvinius ir dienoraštį. Mano jaunesnė sesytė dienoraštį pakėlė ir perskaičiusi pasidžiaugė, kad Kaziukas dviračiu atvažiuodavęs į Linksmučius norėdamas man pagroti smuiku, kad jam labai patinkanti Marytė Žakavičiūtė. V. Kviklienė, pamenu, kalbėjo, kad jos sūnaus žmona bus tik daktarė, tik daktarė. Jau atėjus vokiečiams pas mus slapstėsi ir miškininko, atrodo, urėdijos buhalterio Mukano šeima su sūnumi Gražvydu ir gražia dukrele Aldute. Jie gyveno mansardoje, valgydavo ir bendraudavo jau nusileidę laiptais, kaip ir visi. Netikėtai mažoji Aldutė (jai sekdavau pasakas, skaitydavau knygeles; taip draugavom) susirgo. Iškviestas felčeris pasakė, kad tai difteritas, bet pats padėti negali, nors naujieji okupantai turėjo gelbstinčių nuo tos ligos prontontozilio tablečių. Bet kaip paprašysi – juk vieni slapstėsi, kiti slapstė (tai mes). Aš užlipdavau laiptais į mansardą ir sarginau Aldutę. Kartą manydama, kad užmigo, grįžau žemyn į virtuvę. Tik girdžiu šaukiant: Maryte, Maryte... Greit vėl užsiropščiau, bet Aldutė jau buvo mirusi. Tada kalbėjo – gydytojas Šreiberis ar išvykęs Paulauskas būtų mergytę ištraukę iš mirties nagų.

Ir dar kitas faktas. Grįžęs iš konclagerio, advokatas V. Garbaliauskas su niekuo nesitardamas, niekam nenusileisdamas, pasiėmė žmoną ir susuktą į pledą karščiuojantį Rimutį ir išvyko į gimtąją Žemaitiją. Pakeliui sūnelis, laikomas glėbyje, mirė nuo difterito (kaip J. W. Goethe’s baladėje „Miškų karalius“!). Daugiau vaikų jie nebegalėjo turėti.

Tokie buvo to laiko rėdai. Taigi.