Recenzijos, anotacijos

Gražina Cieškaitė. Žodžiai kaip stigmos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 119 p.

 

„Pasaulio pradžia tavo dvasioje...“ – kas šiandien dar gali ištarti tokius žodžius? Ir kas begali juos pro vis stiprėjantį šio pasaulio triukšmą išgirsti? Vis mažiau ištariančių. Vis mažiau išgirstančių. Bet jei dar ištariama, tai bus ir išgirsta. Jei ištariama šiandien, tai gal ir ryt. Gyvename fizikos pasaulyje, gal jau ir postfizikos, fizikos objektai darosi vis labiau neapčiuopiami – kaip ir poezijos. Poezijos objektų juk nėra matę net patys poetai. Tik kritikai, bet tuo, kas jau po fizikos, jie paprastai nesidomi, jie dirba su „objektais“, rimtai, objektyviai, moksliškai. Objektyvumą mums teikia objektai ir „objektai“.

Gražina Cieškaitė po ilgos (ir sunkios) pertraukos parašė metafizinės poezijos knygą „Žodžiai kaip stigmos“; Valentinas Sventickas pasirašė esąs jos redaktorius, buvo ką redaktoriui veikti, autorė toli (Lietuvos rašytojų sąjungos žinyne nurodytas Matarnų kaimas Vilkaviškio rajone), seniai viešumoje nematyta.

G. Cieškaitės debiutas buvo ryškus, savitas: 1975 m. išėjo jos pirmoji knyga – tuometinę dar jaunos autorės dvasią atitinkančio pavadinimo – „Tylos žydėjimas“. Visa, kas esminga, slypi tyloje, tyloje būties šaknys, bet pasaulyje jos išskleidžia žiedus, žydi. Žydinti tyla yra lyg paslapties prasiskleidimas, pasirodymas. Skyrė tą knygą iš kitų vidinė sutelktis, kažko kito matymas. Ir ryškėjo tam laikui beveik neįmanomas pašaukimas, įsakmus, imperatyvus: „Atsiremk į mane sužieduotos nakties gaivumu, / savo degančiu kūnu, regėjimą gimdantis žodi...“ („Žodis“). Džiaugiuosi, kad beveik prieš tris dešimtmečius tuos žodžius pasibraukiau, kad lyg nujaučiau to jauno žodžio judėjimo sunkią kryptį. Branginau (ir iki šiol atsimenu) labai drąsią, iš „objektų“ išsprūstančią poetinę manifestaciją: „Nėra jokių eilėraščio formų – / yra tik širdies muzika stebuklinga...“ („Meilės žvaigždė“). Poetai, susižeidžiantys į savo meilę, jaunos tobulybės alkis – Onės Baliukonytės tada jau pramintas ekstazinių regėjimų takas – tolyn, gilyn, anapus. Poezijos tema – grynoji metafizika, apie poeziją ką nors žino tik poetai, jos kunigaikščiai ir jos tarnai. Vienas „Tylos žydėjimo“ posmas – perskaitykime ir pagalvokime apie laiką – praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurį:

 

Kai auksinė vaivorykštė juosė pasaulį

                                                    žiedais,

kai kankinosi žemė nuo kraują

                                paskleidusių teismo –

netikėjo poetas klasta nei tuštybės

                                            nuodais –

jis tikėjo tiesa, jis taurus nuo jos amžino

                                                     geismo.

 

Poeto ir poezijos vaizdinys, iš esmės nepakitęs. Laikas yra ir laiko nėra tam, kuris gyvena ir kito laiko ritmu. Iš pat pradžių G. Cieškaitė turėjo stipraus poetinio ritmo pajautą, jos silabotoniniams metrams, ypač anapestui, reikėjo ilgos eilutės, lyg kokios hegzametrinės erdvės. Ji sukūrė puikių meilės eilėraščių, jausmui suteikdama bekalbę daiktų kalbą („nes kalba siela už daiktų tamsos...“ – „Rašyk liūdnai...“), ji atvėrė lietuvių poezijai nematomą, bet esančią, veikiančią Rainerio Marios Rilke’s tradiciją, ji leido lietuvių kalbos monologais prabilti Euridikei ir Orfėjui: „Aš ilgėjausi meilės kaip jūros ošimas tikros, / kai bedugnėn sviedžiau savo sužeistą nuopuolio lyrą“ – „Orfėjaus monologas“. Kokių didžių galimybių turėjo ta poezija, savo prigimtim vizijinė, netrukus patekusi į baisiojo laiko girnas, kai buvo išdraskytas, sužalotas jau surinktas, sumaketuotas rinkinys „Gerti iš gėlių“, išleistas tik 1984 metais. Savitos, tad neišvengiamai komplikuotos Gražinos sielos krizės gilėjo ir nuo skaudžių nesutikimų su tuo, ko apskritai buvo reikalaujama iš poezijos. Stebuklas, kad iš poezijos ji neišėjo, tam tikra prasme netgi grįžo – kaip prie vienatinės savo dvasinio buvimo galimybės. Grįžo, tamsoj palikdama tai, kas buvo tamsos, iš jos išsinerdama.

Kodėl nuklydau į G. Cieškaitės pradžią, nors galvojau apsiriboti tik įprasta dabar pasirodžiusio rinkinio recenzija? Gal kas iš jaunesnių suklus – ką turėjome, kiek galėjome nueiti, o juk ir nuėjome – ir prarasdami, ir netekdami. G. Cieškaitės likimui reikia gražaus, skaidrinančio tyrimo. Įspūdis, kurio neįveiksiu: jos poezija buvo kuriama kaip dideli kalbos rūmai, kur turėjo būti ir puošnių karališkų menių, ir tylių meditacijų erdvių, ir celių. Dabar – rinkinyje „Žodžiai kaip stigmos“ – liko tik celės su vienišu maldai, meditacijai susitelkusiu žmogum, kuris dar yra ir poetas. Asketiškai apribotos, formomis suveržtos poetinės galios persmelkia visą būvį – iki galutinio apibendrinimo: „Geria pranašas vasaros vyną / ir poezija tampa Tiesa“ („Aklas kūdiki, ieškantis rojaus...“). Taip, tikriausiai: tikriausiai poezija buvo, yra ir lieka svarbiausia Tiesos forma; visos sakralinės tiesos formos yra ir poetinės. Bet prieiti iki šios tiesos sunku, vėlgi į ją veda pati poezija. Taip argumentuoju mintį, kad metafizinė poezija yra būtina. Ir kad ten, kur ji visai sunyksta, grėsmė ima artėti ir prie kitų poezijos galimybių. Kur nebėra susikaupusio, į tylą, į paslaptį panirusio žmogaus, ten nebežydi tyla, nebesiskleidžia jos stebuklingi žiedai. Kur nebėra celių, neliks ir rūmų. Jei neliks tylos, neliks ir kalbos.

„Duok, poete, gyvybę visatai – ir eik jos keliu...“ („Devintoji banga iš gyvenimo lieka, – sakai...“). Imperatyvas iš visuminės G. Cieškaitės programos, leidėjų paryškintas, iškeltas į viršelį. Bet iš šio posmo gerai matyti ir kliūtys, su kuriomis susiduria griežtos poetinės formos, – teiginiai, kuriuos lyg ir gerai suima eiliavimo struktūros, kartais ima sprūsti iš patikimo mąstymo rėmų. Visas posmas:

 

Duok, poete, gyvybę visatai – ir eik jos

                                                       keliu,

ir sustoki nūnai tarp vaiskių amžinybės

                                                       gėlių;

vėlei pinki vainiką iš savo ugninių

                                                  minčių,

nugalėdamas protą, kurio tavyje

                                                nekenčiu.

 

Nekęsti proto neverta, nekęsti proto nepatikima. Ar galima eilėraščio poetinę prasmę tikrinti protu, logika? Lyg ir ne, bet ir pats eilėraštis tą nuolat daro, tik jo kelias labai pasunkėja, kai visos keturios eilutės rimuojamos vyriškais, galūniniais rimais, dar sutvirtinamais ir garsinių atitikimų. Galimybės susiaurėja. Galima pasakyti, kad čia jau atsiveria savotiška priešprieša jaunystės kūrybai, maksimalistiniam teiginiui, kad nėra jokių eilėraščio formų, tėra tik širdies muzika. „Žodžiai kaip stigmos“ yra suveržtų formų. Bet vis dėlto muzika, muzika širdies, patiriančios ne stebuklingas sujaudintos širdies vibracijas, o tylų meditacinį susikaupimą. Galima bandyti bendrinti: jauna kūrybos energija dirba širdies ritmu, o didesnė, gilesnė, sunkesnė patirtis – labiau pasitiki forma.

Stigmos, iškeltos į konceptualų G. Cieškaitės rinkinio pavadinimą: žodžiai kaip stigmos. Žodžiai kaip ženklai. Stigma – ženklas, žymė. Taip, žodžiai mus paženklina, žodžiai mūsų sielose palieka ne tik ženklus, bet ir randus. Žodžiai įsikūnija, pagal Bibliją – žodis tampa kūnu. Tik poezija, o ji būtina ir Biblijos išminčiai, žino, kad žodžiai labiausiai virsta kūnais veikiami kuriančios meilės dvasios. Yra žodžių, kurie grąžina mus ten, kur be jų jau niekad negrįžtume. Yra žodžių, kurie mus nugramzdina, ir žodžių, kurie iškelia. Tai bendresni kontekstai. G. Cieškaitei iš jų gal svarbiausia žodžio sąsaja su žaizda, su žaizdomis, kurios (pagal Bibliją) atsivėrė nukryžiuoto Kristaus kūne nuo erškėčių vainiko ir nuo vinių. Lietuviškasis erškėčių vainiko poetinis centras – Jurgio Baltrušaičio poezijoje. Recenzuojamo rinkinio eilėraščiuose erškėčių vainikas to paties lauko, kaip ir kentėjimo, kančios stigmos, persmelkiančios žodį, žodžius, kuriems lemta prisiliesti prie antgamtės. Antgamtė – G. Cieškaitės sąvoka, jai itin svarbi, žyminti gamtos gelmę, kartu ir aukštį, perėjimą į kažką kita nei įprastos formos – transcendenciją. Dauguma knygos tekstų – monologai Dievui, Sutvėrėjo paslapties meditacija, kartais pasiremianti žmogiškąja patirtim, bet pačia giliausia, iš kurios jau galima suvokti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar Georgo Traklio atvejus. Gilus mąstymas yra vienis: tikra meditacija yra ir religinė meditacija, religinė meditacija pereina į tuos klodus, kuriuose atsiveria poezija – poetų mąstymai. Gražiausias tokios pereinamybės eilėraštis:

 

Nėra mintims nakties. Žvaigždynai

                                                dygūs,

skaidri tyla, kai žvakę tu uždegus,

jos šviesoje palinkusi prie knygos –

balta lyg naktį pražydėjęs medis

skaitai poetų mąstymus, pabalus

vienatvėj nuo sapnų, pametus gėlą

skverbiesi pro žodžius, o jų kristaluos

širdies energija bekūnė gieda.

 

Eilėraštis – kaip būsenos paveikslas, vaizdinys. Moters figūra, balta lyg naktį pražydėjęs medis, palinkusi prie knygos, mintimis besiskverbianti pro žodžius, jaučianti kaip žodžių kristaluos širdies energija bekūnė gieda. Belaikis vaizdinys, lyg pati amžinybė, nuo viduramžių vienuolės Hildegardos iki Marijos Pečkauskaitės. Iki šio eilėraščio, perskrodžiančio laiką, per žodžius išeinančio iki bekūnės širdies energijos giesmės. Oktetai – aštuoneiliai, Jono Strielkūno kadaise vadinti būties aštuoneiliais. Juos knygoje išskirčiau kaip turinčius itin stiprią vidinę dermę. Daug kas atrodo cituotina, kad išryškėtų konceptualumo netrikdantis meditacinis vienis. „Širdies ovalo kūdikis bekūnis...“, antroji dalis:

 

Minties kristalo angele belytis,

kai jungiasi ugninės dalelytės,

dvasia nelyg su kosmosu sutapus,

išspinduliuoja šviesą į anapus.

 

Tiesa, kuri pasiekiama poezijos arba intensyviausiai pulsuojančios dvasios energijos būdu; pasiekiama akimirkai, kad čia pat išnyktų, lyg ir nebuvusi.

Tradicijos problema – net tokioj vienatvėj, tokioj atskirybėj parašyta poezija gravituoja į tai, kas yra iki jos, greta jos, kartu su ja. Metafizinės poezijos laukas gilus ir platus. Jo nebūtina specialiai pažinti – kūryba, jei esmingai liečiasi prie amžinųjų, paslaptingųjų žmogaus klausimų, jei stiprina save dvasinėmis pratybomis, meditacija, lyg savaime į tą lauką įeina, yra jo tarsi įsitraukiama. Iš artimesnio, lietuviškojo lauko neapeinamas M. K. Čiurlionis, giliausias lietuvių mistikas, greta jo – J. Baltrušaitis, jaučiamas lieka G. Cieškaitei artimas O. Baliukonės ezoterinis, ekstazinis žvilgsnis į pasaulio slėpiningumą.

Meditacijos pagilintas žvilgsnis grįžta į tikrovę, į gamtą. Ir antgamtės jutimuose gamta lieka, išlieka. Eilėraštis gali būti sutelktas į spalvą – geltonis, purpurinė, žydra, žalia, oranžas, violetas; transcenduojančios spalvos – gamtos, bet jau lyg ir antgamtės. Knyga pradedama ciklu „Spalvų antgamtėje“, griežto rimo ir ritmo eilėraščiais, kurių išorinį paprastumą užpildo vidinis, meditacinis būsenos kitimas: nuo konstatavimo, ramaus būsenos pamatymo ar išgirdimo tikrovės, spalvotos ir bespalvės, pavidalais, iki imperatyvo, raginimo, sušukimo. Iš to ciklo išskirčiau ketvirtąjį, gal ir dėl rinkinio pavadinimo:

 

Sužaliuos tuoj pasauliai visi.

Dykuma per oazę šviesi,

kur maldoj savo pradžią randi,

per žaliuosius smėlynus brendi.

Amžinoji būties sutema

tau suplaks kaip mintis artima.

Ir ženklai žaliavarsiai aidės,

nesužeisi bekūnės raidės, –

tarsi stigmos bus žodžiai juose,

nuskaidrės tau svajoklė dvasia.

 

Forma atrodo paprasta, o yra sunki, gretutiniai rimai negali būti išrankūs, neturi kristi į akį, ne jie, o jais einama, amžinoji būties sutema, kurią galime suvokti kaip bendrybę, yra nuskaidrinama antrosios eilutės: tau suplaks kaip mintis artima. Garsyno muzika negarsi, neryški, bet juk girdima: „Ir ženklai žaliavarsiai aidės, / nesužeisi bekūnės raidės.“ Bekūnė raidė yra gal savičiausias žodžio stigmos atspalvis. Grįžtant prie rimavimo, svarbaus knygai, galima pasakyti Donaldo Kajoko eilute: „jam buvo leista saulę ir pasaulį / rimuot“ („Prisnūdęs fotelyje moterį regėjo...“). Taip, yra atvejų, kai leista, – G. Cieškaitei leista: visi ir šviesi. Bet svajoklė dvasia neatrodo pakankamo svorio.

Sužeisto ir nesužeisto, nesužeidžiamo drama ir dermė – vienas įdomiųjų rinkinio kontrapunktų. Žaizda, stigmos, atsivėrusios ir atsiveriančios, nesužeidžiama bekūnė raidė, dvasia nesužeidžiama, o gal tik jos atspindys („kad kalbėtum su atspindžiu dvasios ir jos nesužeistum“ – „Daiktus imk kaip sutverdamas juos...“). Nesužeidžiamas, kas neturi kūno: „Širdies ovalo kūdiki bekūnis...“; „Tenai, kur dvasiai nebereikia kūno...“ Daiktai – ta didžioji bekalbė žmogaus tikrovės dalis, kurią poezijai pirmasis atvėrė R. M. Rilke, ištaręs – daiktus matyk. Lietuvių filosofijoje daikto adeptas, daikto filosofas yra Arvydas Šliogeris. Daiktiškąją tikrovės pusę dabar jau reikia mąstyti ir remiantis G. Cieškaitės poezija, ypač ta dalimi, kuri artina žodžius ir daiktus, bet nepanaikina tarpo tarp jų: „Metafizinius daiktus darai iš bekalbės tylos, / medituoji jos dvasinį lauką, ir laiko nelieka. / Dievas laukia tarp žodžio ir daikto.“ Tarpas, turi likti tarpas. Mąstyti daiktus, bet ir tarpus tarp jų.

„Improvizacijos“ – gal silpnesnė knygos dalis. Iš trečiosios dalies išskirčiau „Poeto medį“, dedikuotą D. Kajokui, – labiausiai už metaforas, perskrodžiančias kalbą, bet neišnykstančias nuo jos paviršiaus: „sparnuotas medis, kylantis prieš vėją...“, „sparnuotas medis, metantis lapus liepsnon...“ Už stiprią vidinę spyruoklę, lyg įvijus laiptus. Medžio, gyvybės medžio, lyg kokia pratąsa – Orfėjo medis, gana aiški, bet ir graži R. M. Rilke’s atošauka. Su šiuo poetu sietume ir angelus; ištaręs „Baisūs visi angelai“, šią temą jis perdavė tik aukšto rango poetams. Perspėjo: nelieskite, jei nepakeliate. G. Cieškaitės: „kai angelai atmerkia / dieviškai aklas akis“ („Po angelo širdim esi...“) – dieviškai aklas gal ir tegali būti angelas. Gal ir poetas – retai, labai retai. „Grožio veiksmas“ – taip, puikus eilėraštis, poetinis kalbėjimas, magiškai virstantis estetika, filosofija. Bet tik ten, kur ji nepereina į tezes (to esama „Chorale“).

„Teofanijos“ – jas skelbė „Nemunas“, jomis buvo palaikomas skaitančiųjų ryšys su poete. Trieiliai, lyg trumpos maldos, lyg dvasios kalbinis budėjimas. Būsenos, iš kurių yra kilęs G. Cieškaitės rinkinys, apskritai gali būti apibūdinamos kaip nuolatinio dvasios būdravimo, meditavimo, meditacijos. Joms stinga to, kas sužeistų, bent įdrėkstų.

Kažkas turėjo rūpintis, kad Gražinos Cieškaitės knyga būtų tvarkoma, paremta, leidžiama. Ne tas atvejis, kai viską padaro patys autoriai. Visiems, ką apima kažkas, ačiū. Man atrodo, kad ta knyga yra svarbi, galbūt ir labai svarbi. Ji ženklina nematomą, tarsi ir nebematomą, bet vis dar gyvą lietuvių metafizinės poezijos tėkmę, ne saviveiklinį religinį stigmatavimą, kurio turime apsčiai, o profesionalią kūrybą. Kūrybą, kuri iš esmės yra susieta su didžiąja žmogaus pasaulio Paslaptimi.