tekstai.lt

Audinga Peluritytė. Vienas tarp tūkstančio bičių (V. Rudžiansko „Vienas“)

Recenzijos, anotacijos

 Viktoras Rudžianskas. Vienas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013. – 135 p.

 

b_300_374_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_2014_05_06_Viktoras_Rudžianskas._Vienas.jpg

Viktoras Rudžianskas nėra bitininkas, nors kilęs iš mažo miestelio ir galėjo juo tapti. Tačiau bičių jo poezijoje yra. Gyvybės, medaus, nuodų ir mirties dermė bitės kūną verčia suvokti nelyg amžino virsmo metaforą. Knygoje „Vienas" šis virsmas tampa dominuojančiu siužetu, kuris diktuoja pasakojimus savo vieninteliam personažui.

Kas šis personažas? Nesuklystume tvirtindami, kad tai tas pats Dionisas iš „Miestelių.lt" pasaulio. Geismo prigimtis V. Rudžiansko kūryboje kyla iš tų pačių šaltinių: vyno ir medaus prigimty glūdi ta pati aistros ir mirtingumo medžiaga. Tik mirties nuojauta kūnui suteikia medaus skonį, o nuodų lašas vyne – neišvengiamo baigtinumo būtinybę.

Knygoje „Vienas" susitelkiama ties šiuo baigtinumu. Dioniso sukeltos ekstazės metu vyksta virsmai, pranokstantys poeto galią perprasti mirties paslaptį. Poezija tėra raktas į paslapties avilį, kuriame tūkstančio bičių geluonių apsuptyje glūdi bičių motinėlė, penkiomis kartomis pranokusi spiečiaus gyvenimo trukmę. Avilio pasaulyje tai prilygsta amžinybei. Tačiau amžinybė nėra tokia svarbi nei bitėms, nei jų bičiuliui V. Rudžianskui.

Vieno kūno, vieno gyvenimo, vieno gyvenimo trukmės ir virsmo į mirtį istorija yra labiausiai V. Rudžianską dominantis reiškinys, virstantis poetiniu pasakojimu. Tai ne filosofinė istorijos refleksija, ne gamtos ir žmogaus atgimimų temos – šiaip mums jau įprastos, bet taip pat ir nepaprastos XX a. lietuvių poezijos fone, kur religinių paieškų erdvė per keletą pastarųjų dešimtmečių išsišakojo į daugybę poetinių pasakojimų.

Tačiau nei Alfonso Nykos-Niliūno „Vyno stebuklas" ir „Žiemos teologija", nei Sigito Gedos „Žalio gintaro vėrinių" daugiamatis pasaulis, vienu metu regimas Krišnos ir Kristaus akimis, nei Henriko Nagio „Saulės laikrodžiuose" stabtelėjęs bergmaniškas šešėlių laikas, nei Marcelijaus Martinaičio nakties ir vizijų Vilnius, atsivėręs pro atminties plyšį, ar Nijolės Miliauskaitės veidrodyje atsispindėjęs praeities laikas, visa tai – ne V. Rudžiansko Dionisą dominanti paslaptis.

Mįslė, kurią knyga po knygos mėgina įminti V. Rudžianskas, būtų kiek artimesnė Kornelijaus Platelio ar Donaldo Kajoko laiko trukmės, akimirkos ar paradoksų meditacijai, jei ne vienas „bet". V. Rudžiansko poetinis pasaulis visai nesvarsto laiko ir istorijos koncepcijos – kurią suprastume kaip žmogaus kultūros istoriją, – tik nepaliaujamai telkiasi į akimirkos fatumą. Tik akimirka knygoje „Vienas" įgyja apibrėžtus kontūrus, ir tik ji gali būti charakterizuojama kaip išskirtinai V. Rudžiansko poetinė patirtis.

Šios akimirkos konceptualus turinys yra toks: gyvenimo virsmas į mirtį vieną ir tūkstantis vieną akimirką. Vieną ir tūkstantis vieną akimirką kiekvieną tūkstantmetį, kokį tik pamena gamta ir žmogus. Autorių domina kūniška, gamtiška virsmo grandinių visuma, kurią pradeda ir kurią vainikuoja neišvengiami ir nepergudraujami gamtos dėsniai: „nesugaunamai lekia ir taškosi mano kraujas, / o kad širdį čiobreliai su bitėm apeitų / iki geluonies" („mano raganos paparčiais nužydėjo...", p. 45).
Kraujo ir aistros svaigulį tūkstantį kartų patyręs Dionisas iš „Miestelių.lt" savo svaigulyje neša kūdikystėje įveiktą mirtį, o ši mirtis peržengia gamtos dėsnius, žmogaus prigimties galimybes ir patenka į neįtikimų, dieviškų įvykių srautą. Knygoje „Vienas" autorius koncentruojasi į neišvengiamus žmogaus gyvenimo, avilio korio, kūno griaučių, žaizdų kančios dalykus, kurie apibendrina virsmo paslaptį iš gyvenimo dėsnių perspektyvos, iš ribotos žmogaus galimybių aplinkos. Todėl bičių motina avilyje – tik vienas iš gamtos mums duotų perskaityti hieroglifų, vienas iš paslapties raktų akimirkos ir kūno sąjungai atrakinti:

 

– – – – lyg žaibas į akį –
geluonis – ir apmiriau – čia
nieko daugiau be jos neturiu – – –

– – – čia liūdna – tik smėlis
per filtrą geluonies
į dangų eina

(p. 25)

 

Bitės geluonis – adatos, rožės, kadagio spyglio atitikmuo. Visi šie aštrūs motyvai šmėkščioja knygos „Vienas" pasaulyje. Jiems įkandin: viksvų dalgiai ir lapės dantys, kardo ašmenys ir sidabriniai žuvies pelekai, suskilę veidrodžiai ir lūžę šonkauliai. Rožės, kadagio, bitės geluonies ir spyglio užtenka Dioniso ir vynuogės, ar vynmaišio, odai pradurti. Išlašėję vaisiaus arba vyno syvai ženklina sausros ir mirties pradžią. Nemirtingumo idėja, be abejo, poetą domina, tačiau bitės ir žmogaus kūno pasaulyje ši idėja tėra judesiai tarsi išvirkščios mezginio akys.

Išvirkščių akių mezginys, mezgamas nelyg korio analogas vorų ir žolių, žarų ir žmonių pasaulyje, yra avilio gyvenimo negatyvas, avilio gyvenimo pasakojimas, vykstantis anapus gyvenimo akimirkų, mirtyje. Knygos „Vienas" turinyje – šio negatyvo studijos. Vaizdinė knygos sistema – tarsi neišryškintos fotografijos. Ten, kur kūno ir tuštumos turiniai susikeičia vietomis, demonstruodami išvirkščią realybę, susitelkia ir sutirštėja knygos „Vienas" prasmės.

Kito kranto realybėje auga nužievintų medžių miškas, rangosi iš odos išsinėrusios gyvatės, nuo kiautų atplėštų vėžlių kūnai ir vorai, nuplėštais nuo nugaros kryžiais, – visi ieško savo pradžios ir vientisumo laiko, o kriauklių ir kiaušinių kiaukutai, riešutų kevalai, bespalvės gėlių ir paukščių spalvos, žemė be traukos, žodžiai be garso, tyla be žodžių tikrina Žodžio išnaros tiesas.

V. Rudžiansko poezijoje kryžiuojasi dvi realybės – reali ir virtuali, – bet knygos „Vienas" virtualumas yra pats sąlygiškiausias, universaliausias, labiausiai apibendrintas iš visos šio autoriaus kūrybos. Šį virtualumą galėtume įvardyti kaip archetipinį, nes archetipinis visose istorinėse kultūrose yra pats realybės apvertimo, išvertimo judesys. Gamtos negatyvo centre, pačioje avilio šerdyje, geluonies gyvuonyje, anot V. Rudžiansko, paslėpta gyvenimo spyna. Knygoje „Vienas" mokomasi ją atrakinti.

Virtuali knygos „Vienas" struktūra yra sudėtinga jau vien dėl to, kad išvirkščios ar negatyvios realybės joje yra kur kas daugiau nei bet kurioje kitoje V. Rudžiansko ar kurio nors kito pastarojo meto lietuvių autoriaus knygoje. Mano atmintyje su tokiu kito kranto, kito laiko ir kitos realybės horizontu taip aktyviai susitinka tik Onė Baliukonė savo knygoje „Bokštai" (1996) ar Marius Ivaškevičius „Istorijoje nuo debesies" (1999).

Pats virsmo ar metamorfozės principas, žinoma, menui būdingas apskritai, iš buvimo ties kardo, geluonies – mirties – ašmenimis. Ir tokio virsmo apmąstymams yra neišvengiamas religinis turinys. V. Rudžiansko pasirinkti šių apmąstymų akcentai sukuria dvigubų metaforų srautą, kurį tenka šifruoti kaip dviejų religinių sistemų sankirtą: tikrų, gerų ir išvirkščių gamtos dėsnių ritmą.

Bičių gyvybės, gyvuonies ir geluonies apsuptyje veši rūgštynės, lyja lietus ir šviečia saulė. Gelsvų, gintarinių, oranžinių, rausvų ir raudonų spalvų gama fiksuoja kūno ir smilčių pasaulį. Nelyg smiltelė klepsidroje į smėlio kauburį kapsi gyvenimo mirksniai, o tūkstančiai bičių, ginkluotų mirtinom adatom, neša medaus ir bičių motinos meilės derlių iš žydinčių rožių, ženšenių ir žalčialunkių, pienių ir vyšnių. Tai Čekiškių, o gal Vilkijos pasaulis, nes Lietuva šioje knygoje yra realybės įsčios autoriaus alter ego, arba Dioniso, pasauliui.

metai_2014_05_06_.png

Už kiekvienos smiltelės per se plyti mirusi jūra. Už kiekvienos būsimos vaisiaus, gyvatės ar bet kurio kūno išnaros knygos „Vienas" negatyve, jos smėlio smiltelės tikrovėje, noksta sėklos, bręsta vaisiai ir veši žiedai. Kiekvienos akimirkos virsmas vyksta žeidžiančių gamtos judesių pasakojimuose. Epinė V. Rudžiansko eilėraščių sąranga, kurią pavadinčiau verlibru be nuolaidų (sinkopiui), yra palanki tokiam pasakojimui. Mįslės ar šarados sistema, kurią palaiko dvigubų metaforų srautas, svarsto filosofinei lyrikai būdingus klausimus: „visas mano gyvenimas / teka iš mirusios jūros" (p. 23).

Šioje knygoje išvirkščių akių horizonte atsiveriantis peizažas nėra lietuviškas. Palmių guotai oazėse, troškulio ir kaitros patirtys, prinokusių vynuogių cukraus skonis, skruzdžių ir grifų pulkai, renkantys maisto ir savo gyvybės trupinius, – visa tai plyti mirusios jūros pakrantėje. Tūkstančio kupranugarių, vėžlių ir vorų dykuma ties šiuo krantu pasiekia savo tūkstančio smilčių, suneštų per tūkstančius metų, akimirkų ribą: „iki čia grifai neatskrenda / lesti ikrų / mirties" (p. 26).

Mirusios jūros vanduo, be abejo, yra krikščioniškosios pomirtinės tikrovės atitikmuo. Knygoje dvigubų metaforų pasakojimuose tik mirusios jūros vanduo malšina skausmą ir troškulį, užgydo geluonies, kardo ir ašmens žymes ant žmonių ir ant bičių kūnų, o žodžių triukšmą pakeičia tylos pilnatve. Sūrus mirusios jūros vanduo, pasiekęs avilio bičių ir jų laikinų gyvenimo akimirkų pasaulį, suteikia šiam medaus ir meilės skonį.

Šis mirusios jūros vanduo siekia toliau, nei aprėpia geografinės Čekiškės ar Vilkijos ribos, jis apskritai anapus geografinės Lietuvos ribų. Iš tikrųjų jis yra iš visų gyvasties formų ir kūnų ištekėję gyvybės syvai. Gamtos laiko akimirkų visumoje mirusios jūros vanduo yra už bet kokio laiko akimirkų, net ir už to, kuris veriasi mirusios bičių motinos avilyje:

 

laivelyje iš avilio lentų
sėdi bičių motinėlė
užvėrusi langą atgal

gyvatė atgailauja
kad išsirito
ne iš paukščio kiaušinio

o aš – Tėve mūsų –
tebesemiu į gertuvę
mirusios jūros vandenį

(p. 63)

 

Naujojo Testamento siužetas yra pagrindinė knygos „Vienas" virtualios realybės reikšmių sistema. Šios reikšmių sistemos dramaturgija knygoje ypač įtempta, ir jei ne tūkstančio bičių ir avilio simbolika, V. Rudžiansko poetinė mįslė neatsivertų: „prisiekiu / ryte išsinersiu // išsinersiu ryte / su išimtu šonkauliu // ar įgelsi bite / brendanti / iš mirusios jūros" (p. 53). Iš daugybės išsinėrimo judesių svarbiausias yra šis: „išsinersime / ir pažinsime: nėra nieko tikresnio už / tėve mūsų, / nebent – tūkstantmetė gilė po / nepasodintu ąžuolu" (p. 135).

Išvirkščių ir gerų akių horizontai knygoje „Vienas" susitinka kiekvienos bitės geluonyje – kiekvienos smilties byrėjimo akimirką. Dioniso iš „Miestelių.lt" svaigulys mirusios jūros akivaizdoje taip pat patiria virsmą: vyno ir nuodų jungtuvėse avilio centre išgaudamas nemirksinčių akimirksnių, nesužeidžiamo laiko stebuklą. Tūkstančio laiko smilčių, tūkstančio bičių apsuptyje vyksta virsmas, kurį gamtos ir žmogaus istorijos laike kūnas sulaiko tik tūkstančiui akimirkų, tačiau šio kūno, kaip ir šių akimirkų, galutinė prasmė išsprūsta ir iš poezijos rankų:

 

gyvuok
obuolio sėkloje
persijuosęs išnaros diržu

arba

akies obuolyje
įkalinęs
perkūno degtuką

kol

moira
iš tavo kūno
sumegs gordijaus mazgą

(p. 106)

 

Nepanūdusi šio Gordijaus mazgo atmegzti, poezija, be abejo, nė nepradeda būti, bet patikėjusi, kad jau kažką išmezgė, nustoja būti poezija. Viktoro Rudžiansko knyga „Vienas" – vis dar yra.