tekstai.lt

Benediktas Januševičius. Diskusija apie kultūrinės žiniasklaidos problemas

Balandžio 3 d. „Naujosios Romuvos" žurnalo rengėjai, autoriai ir bičiuliai Rašytojų klube diskutavo tema „Kultūrinės periodikos labirintai: leidėjai, skaitytojai, rašytojai, rėmėjai..." Diskusiją paskatino žinia, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, pagrindinis nekomercinės žiniasklaidos lėšų šaltinis, 2014-aisiais „Naujajai Romuvai" neskyrė nė lito. O juk šiemet atnaujintam žurnalui būtų sukakę dvidešimt. Nieko nepadarysi. Tačiau šnektelti apie tai galima.

Diskusijos pradžioje „Naujosios Romuvos" žurnalo vyriausiasis redaktorius Andrius Konickis pagarsino SRTRF ekspertų išvadas. „Projektui trūksta kryptingumo ir aktualumo", – skelbė vienas ekspertų teiginys. Kitas pastebėjimas: „Siekti didesnių uždavinių ir įtakos visuomenės gyvenime leidinys negalėtų dėl nedidelio populiarumo ir jame pristatomos neaktualios medžiagos." A. Konickis tik skėstelėjo rankomis, nes ekspertams, nusprendusiems pribaigti žurnalą, pasirodė neaktualūs straipsniai apie Joną Basanavičių, Joną Meką, naują Dalios Matulaitės skulptūrą, neaktuali ir Rimvydo Stankevičiaus poezija. Vertintojams užkliuvo netgi leidinio dizainas, „nepasiteisinęs, nes aklai prisirišęs prie prieškarinio formato". Betgi Fondas remia projektus, o ne leidinius? Kuo čia dėtas dizainas?

Filosofas Romualdas Ozolas skeptiškai atsiliepė apie aplinkybes, kuriomis priversta išgyventi šiandieninė kultūros žiniasklaida. Jis apgailestavo, kad leidiniai mąžta ar tyliai užsidaro. R. Ozolas pabrėžė, kad kultūros spauda yra labai svarbi, turinti ilgametes tradicijas ir išliekamąją vertę, o internetą galima akimirksniu išjungti. Niekas neturi teisės taupyti kultūrinės žiniasklaidos sąskaita, tvirtino prelegentas, jis išreiškė pagarbą žmonėms, sunkiomis sąlygomis išleisdavusiems puikų žurnalą, ir pakvietė atvirai nurodyti leidiniams jų trūkumus, o ne anonimiškai juos uždaryti.

Kultūrinės spaudos bendradarbis Saulius Vasiliauskas pacitavo meno, mokslo, kultūros žmonių pasirašytą peticiją dėl SRTRF, kurioje: 1) teigiama, kad parama kultūrinei žiniasklaidai nedidėja, nors Fondas kasmet paskirsto vis daugiau pinigų; 2) abejojama, ar lėšos Fondo finansuojamoms sritims paskirstomos pagrįstai (pvz., kultūros ir meno leidiniams skirta 23 proc., o regioninei žiniasklaidai 37 proc. paramos); 3) stebimasi dėl Fondo prioritetų ir 4) pasigendama Fondo veiklos viešumo. Filologas prisiminė prieš porą metų vykusią diskusiją tuo pačiu klausimu. Tąkart kalbėtojų nuomonės išsiskyrė. Vieni kvietė jungtis kultūros leidinius, nes esamų atseit yra per daug ir visi kažkuo panašūs, kiti tikino, kad visi leidiniai kuo nors ypatingi ir jų jungti ar uždaryti nederėtų. Baigdamas pasisakymą S. Vasiliauskas pasigedo dialogo tarp Fondo ir redakcijų, beigi tarp pačių leidinių.

Rašytoja Birutė Jonuškaitė pritarė dialogo idėjai. Jos nuomone, nereikėtų rašyti jokių kultūrinės žiniasklaidos kreipimųsi ir protestų. Daug prasmingiau būtų žiniasklaidininkams ir Fondo ekspertams susėsti ir išsiaiškinti visus „klaustukus". Geras pasiūlymas, veikiausiai taip ir turėtų būti. Tačiau susikalbėjimo viltį bematant užgesino vienas SRTRF tarybos narys (beje, deleguotas Rašytojų sąjungos), diskusijos metu pertraukinėjęs kalbėtojus ir šaipęsis iš kultūrinės žiniasklaidos bendradarbių. Dialogo galimybė atsirastų tik tuomet, kai Fondo darbuotojai ir talkininkai nusileistų iš savo aukštikalnių į kultūros leidinių žemumas, teiktų projektus ir gautų dalinę paramą, dirbtų už tuos pačius grašius ir (tai svarbiausia) kažkaip sugebėtų parengti ir išleisti savaitraštį ar mėnraštį. Tačiau to tikriausiai niekada nebus.

Dailininkas Giedrius Kazimierėnas pasakė esminį dalyką – toks žurnalas kaip „Naujoji Romuva", kuris skirtas protingiems žmonėms, neabejotinai reikalingas. Jis įžvelgė tik vieną trūkumą – leidinį sunku gauti.

Filosofas Naglis Kardelis aiškinosi žodžio „aktualumas" reikšmę ir priėjo prie išvados, kad tiesmukas aktualumo (kaip jį supranta dienraščiai) reikalavimas iš kultūrinės žiniasklaidos rodo pačių ekspertų nekompetenciją. Savo kalboje jis, kaip ir R. Ozolas, pabrėžė kultūrinės spaudos vertę ir pranašumą elektroninių leidinių atžvilgiu.

„Literatūros ir meno" vyriausiasis redaktorius ir Meno kūrėjų asociacijos prezidentas Kornelijus Platelis sakė apskaičiavęs, kad viešindamos europinius ir kitus projektus valstybės institucijos žiniasklaidai skiria bent 20 kartų didesnę sumą nei ta, kurią padalija SRTRF (t. y. kiek daugiau nei 8 mln. Lt). Taigi jis įžvelgė galimybę skirti žiniasklaidai 100 mln. litų. Savo pastabas, pagrįstas konkrečiais skaičiais, K. Platelis paskelbė „Literatūroje ir mene" („Praleista proga patylėti", 2014 m. balandžio 11 d., Nr. 15), tad plačiau jų čia neaptarsiu.

Kokia nauda iš tokios diskusijos? „Naujosios Romuvos" leidėjai, keletas kitų kultū-rinės žiniasklaidos atstovų ir bičiulių turėjo galimybę pasisakyti. Galbūt jiems nuo to tapo lengviau.

Fondo vadovai jau keliolika metų iškilmingai skelbia, kad kultūros leidiniams skiria vis tą pačią sumą. Tai skamba išdidžiai. Tačiau ką reiškia ta pati suma? Pvz., 200 000 Lt. Ta pati suma, kurios tikrąją vertę kasmet godžiai apkramto infliacija? Ta pati suma, kuri ir šiaip padengia tik dalį leidinio... atsiprašau, projekto, išlaidų. Ta pati litų suma, kuri, kitąmet ją pavertus eurais ir šoktelėjus kainoms, leis apmokėti kultūros leidinių laidotuves, į kurias niekas, išskyrus pačius leidėjus, neateis. O parama? Parama veikiausiai ir toliau augs, ją dalysis (įsisavins?) biudžetinių įstaigų leidinėliai su komercinių leidinių priedais.

metai_2014_05_06_.png

Tačiau yra dar viena problema, kurios nepaminėjo nė vienas diskusijos dalyvis ir kuri egzistuoja daug seniau nei SRTRF ar kiti fondai. Tai dvasinis, moralinis redakcijų klimatas. Eilinis kultūros leidinio darbuotojas, bendradarbis ar autorius (kuriam už nuotrauką mokami kad ir 3 Lt, o už straipsnį 30 Lt) neretai verčiamas jaustis nevykėliu ir prašalaičiu. Šios problemos neišspręs joks fondas, ministerija ar Seimas, turime keistis patys, keisti santykius, pradėti gerbti vienas kitą, tuomet ir iškilusias problemas spręsti bus lengviau.

Deja, nei po šios diskusijos, nei po minėtos peticijos niekas nepasikeitė ir niekas nepasikeis. Ir nenorom žmogus imi manyti, kad tokie fondai egzistuoja tik tam, kad kai kas galėtų mokesčių mokėtojų pinigus parsisiųsti į nuosavą ar savo draugų kišenę. Kaip kitaip paaiškinti šurmulį, kilusį po to, kai Seime prabilta apie Fondo uždarymą. Kas dabar bus? Žiniasklaidai skirtas lėšas pasiglemš Darbo partija!.. – sušuko uždarymo oponentai. Ar tai reiškia, kad dabar žiniasklaidai skirtomis lėšomis rūpinasi ne Darbo partija, o kokia kita, atseit daug geresnė ir teisingesnė partija? Įdomu būtų sužinoti kokia.

Ką gi. „Naujoji Romuva" liko neparemta. Kieno dabar eilė užsidaryti?