tekstai.lt

Herkus Kunčius. Laimėtojai ir pralaimėtojai

Prieš dvidešimt metų, kada dar rodėsi, kad viskas klostysis palankiai, bičiulis, vokiečių dailininkas Karlas Heinzas pasikvietė į Duisburgą pasiautėti jo dirbtuvėse. Kad būtų linksmiau, tą vakarą pasišaukė ir laiptinės kaimyną kiną Yaną bei Heikę, gyvenusią gretimame name. Heikei tuo metu buvo apie šešiasdešimt metų. Taip pat dailininkė – užsispyrusi, radikali konceptualistė, kurianti išimtinai bedaiktį ir nekomercinį meną. Kai apšilome, o Yanas viską išpasakojo apie vokiškas dešreles, kuriomis prekiauja laisvalaikiu nuo tapybos iš vagonėlio Reino krantinėje, Heikė taip pat turėjo ką pasakyti. Apdairiai atsinešusi krūvą senų katalogų ir pundą albumų, ėmė juos man rodyti, nostalgiškai prisimindama septintąjį dešimtmetį, kada drauge su garsiuoju meno šamanu Josephu Beuysu laužė estetikos tradicijas, skelbė manifestus, rengė parodas bei kūrė šokiruojančius performansus. Tuo metu Heikė gyveno tik menu ir vardan meno. Jai niekas kitas nerūpėjo – buvo jauna ir graži, ne paslaptis, geidžiama. Jos kūryba žavėjosi išrankiausia pasaulio publika, o guru ir bendražygis Beuysas neslėpė, kad ir pats iš jos mokosi, tad laiko ne menkesnio kalibro menininke už save. Betgi Josephas Beuysas, už didelius pinigus muziejams palikęs sąvartyną nekomercinio meno, kažkurią dieną mirė. Heikė liko viena. Niekam nereikalinga, šiandien nebeįdomi. Dabar glaudžiasi socialiniame būste. Pajamų neturi. Perspektyvos – nulinės.

Vėliau Paryžiuje sutikau kitą dailininką – ne konceptualistą, o fanatiškai atsidavusį klasikai ir kūryboje puoselėjantį tradicines meno vertybes. Jis buvo lietuvių kilmės, Lietuvoje žinomas. Nors artėjo aštuntos dešimties link, vis dar atrodė guvus ir patologiškai nepakantus klaidoms, kurių mazochistiškai ieškodamas vis rasdavo solidžiose enciklopedijose bei monumentaliuose žinynuose. Lietuvai, kurios naujausiais laikais dar nebuvo aplankęs, taip pat turėjo solidžių priekaištų. Neslėpdamas pykčio ir pagiežos vadino ją š šalimi, kurioje veisiasi vien negabūs, tingūs ir nieko nesugebantys padarai. Dailininkas Paryžiuje gyveno popierių karalystėje – ypač ankštame, gerokai aptriušusiame, tačiau nuosavame bute, tiesa, pirktame ne už savus pinigus. Šis menininkas, iš išvaizdos panašus į pamišusį asketą vienuolį, taip pat kvėpavo vien menu. Nesiraukė ir nepriekaištavo, kai ateidamas į svečius atsinešdavau vyno, pirkto už penkis frankus – pačio, koks tik gali būti, anuomet pigiausio. Kai kartą ilgiau užsibuvau, nes audringai it titanai susikirtome, kuris talentingesnis – Dali ar Picasso – nelauktai atėjo vakarienės metas. Ketinau kilti, tačiau dailininkas primygtinai pareikalavo, kad likčiau su juo vakarienei. O tada prie stalo įvyko tai, kas įvyko – vien jos didenybe menu ir dvasinėmis vertybėmis gyvenantis dailininkas perpjovė per pusę ir broliškai pasidalijo su manimi smiliaus dydžio dešrele, nes riebesnės jau seniai nebepajėgė įpirkti.

Šiame socialiniame dešrelių ir neišsipildžiusių lūkesčių fone rašytojai taip pat nėra išimtis. Epizodiškai anuomet pavažinėjus po kūrybos namus Europoje, teko pažinti ne mažiau dramatiško likimo personažų. Avantiūristiškai jaunystėje pasirinkę nomadų kelią, jie pakeliui it apsėsti kūrė poeziją, rašė knygas ir dešimtmečiais važinėjo iš šalies į šalį, kur, gavę susirastą stipendiją, užtrukdavo mėnesiui ar metams. Viskas rodėsi puiku. Ir ko daugiau norėti – laisvė, kūryba, įdomūs, vis kiti žmonės, prasmingi pašnekesiai užstalėje, šlovės nuojauta bei viltis užkariauti pasaulį. Tačiau kartą jau perkopusi į septintąją dešimtį žilagalvė portugalų rašytoja Filipa N. Ahernshoope (Vokietijoje) man žliumbdama ant peties prisipažino, kad šiandien vakare jaučiasi atsidūrusi ant bedugnės krašto. Jos knygos jau seniai nebeleidžiamos, ji nepajėgi savęs išmaitinti, o stipendijas, metams bėgant, gauti darosi vis sudėtingiau. Per keturis dešimtmečius apvažiavusi beveik visą pasaulį, patyrusi begalę meilės nuotykių, šiandien ji neturi nei šeimos, nei namų. Bet baisiausia – rytoj baigiasi jos rezidavimo kūrybos namuose laikas, o kita stipendija – kažkur Provanso kalnuose – tik po pusmečio. Kur jai rytoj dėtis? Kur prisiglausti? Į Portugaliją važiuoti nemato prasmės – per toli, tai ne jos kišenei, be to, niekas nelaukia, mat jau ketvirtį amžiaus ten nėra buvusi.

Praeito amžiaus devyniasdešimtaisiais metais, kada dar nebuvo visagalio interneto, o visažinį kompiuterį atstojo žalia pašto dėžutė laiptinėje, gavau laišką iš Lenkijos. Rašė man nepažįstamas žmogus. Prisistatęs performeriu ir BWA (Biuro Wystaw Artystycznych) direktoriumi, kvietė kažkur į Slupską (netoli Baltijos jūros) paskaityti paskaitos apie šiuolaikinį Lietuvos meną ir surengti parodos. Taip susipažinau su Vladislavu K.

Vladislavas K., aštuntojo dešimtmečio pradžioje baigęs Krokuvos dailės akademiją pas legendinį profesorių Jonaszą Sterną, buvo performanso meno pionierius ne tik Lenkijoje, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje. Drauge su kolega Arturu T. (šiuo metu Krokuvos dailės akdemijos profesoriumi bei Intermedijų fakulteto dekanu), anuomet įkūręs performerių grupę „Konger“, garsėjusią savo skandalingais socialiniais ir politiniais performansais, Vladislavas K. kažkurią dieną pasiryžo žygdarbiui – išvyko iš Krokuvos į provinciją skleisti ten pažangių idėjų ir tarnauti menui. Ta proga, be altruistinės veiklos, subūrė kašubų žemėje bendraminčius ir įkūrė tarptautinį performansų festivalį „Vaizduotės pilis“.

Grįžus iš Slupsko, pažintis su Vladislavu K. nenutrūko. Pasitaikius progai, bičiulį aplankydavau Lenkijoje, kur tuo metu jis ne tik energingai vadovavo galerijų tinklui, bet ir atkakliai kūrė politiškai ir socialiai angažuotus performansus su savo žmona, kūrybos partnere Eva R. Kažkurią dieną – apie 1997 metus – kada Vladislavas K. man prisipažino įstojęs į Unia Wolnosci partiją, parašiau jam skirtą tekstą:

Mano draugas Władysławas – įsikandęs gelžgalį; mano draugas Władysławas – sėdintis karučiuose; mano draugas Władysławas – laižantis metronomą; mano draugas Władysławas – šaudantis iš pistoleto; mano draugas Władysławas – kankinantis veidą vandens srove; mano draugas Władysławas – dūstantis; mano draugas Władysławas – tikrinantis organizmo ištvermę elektros srove; mano draugas Władysławas – surištas ir paguldytas ant stiklo šukių; mano draugas Władysławas – įkalintas kėdėje; mano draugas Władysławas – trankantis galvą į šaligatvio bortelį; mano draugas Władysławas – bandantis kakta pramušti betono sieną; mano draugas Władysławas – pasikoręs ant kabyklos; mano draugas Władysławas – geriantis acetoną; mano draugas Władysławas – šokantis valsą; mano draugas Władysławas – stovintis ties praraja; mano draugas Władysławas – skaitantis paskaitą pleistru užklijuota burna; mano draugas Władysławas – su juodu kostiumu ir prieš veidrodį...

– Aš įstojau į partiją, – prisipažįsta. – Vardan meno.

Lygiai prieš dešimt metų, pakeliui į Helsinkį, Vladislavas K. mane susirado Kaune. Tada, po dramatiško kojos lūžio, pusmetį gulėjau lovoje. Gerokai nustebau, kai naktį paskambino iš miesto policijos komisariato ir balsas pasiteiravo, ar pažįstu Vladislavą K., jis atseit kažkur pradangino mano duotą telefono numerį, tad saliamoniškai sumąstė vidurnaktį pagalbos kreiptis į pareigūnus. Nežinau, kiek pastangų dėjo policininkai, tačiau mane surado. Susitikome. Prakalbėjome iki ryto. Jis tada jau neberūkė, nebevartojo alkoholio – buvo ką tik patyręs infarktą. Apie vidudienį automobiliu jis su Eva R. patraukė savais keliais – kurti meno, šviesti žmonių – tverti Suomijoje, įskaitant Laplandiją, savo performansų.

Nuo to laiko nieko negirdėjau apie Vladislavą K., tačiau prieš metus jis atsišaukė. Per „Facebooką“ dar kartą tapome draugais ir sužinojau, kad su Eva R. jau aštuonetą metų gyvena Anglijoje.

Nežinau, ar tai išmintinga, tačiau visada, nuvykęs svetur, stengiuosi pasimatyti su žmonėmis, padariusiais man didesnę ar mažesnę įtaką. Ir nesvarbu, kiek praėjo laiko nuo paskutinio susitikimo – dvidešimt, penkiolika ar dešimt metų. Tad, keliaudamas į Londoną, pasiunčiau žinutę Vladislavui K. Jis nedelsdamas atsišaukė, itin džiugiai. Ilgokai susirašinėję, pedantiškai derinę laiką ir vietą, sutarėme susitikti šeštadienį, vidudienį po Vaterlo tiltu.

Po Vaterlo tiltu Vladislavas K. manęs lūkuriavo, kaip visada, elegantiškai apsirengęs – prašmatniu juodu kostiumu, išblizgintais batais, baltais marškiniais, kepure su snapeliu ir juodais akiniais nuo saulės. Eva R. taip pat atrodė ne mažiau efektinga, nors jos veide iškart pastebėjau sunkiai paslepiamus nuovargio pėdsakus. Išsibučiavome, padovanojau jiems savo lenkų kalba išleistą knygą, jie – įžūliai blizgančiais kaspinais aprištas dvi saldainių dėžes ir veršelio oda trauktame futliare paslėptą keturiolikos metų išlaikymo viskio butelį. Užsisakę arbatos, prisėdame kavinėje.

Po kelių nereikšmingų frazių Vladislavas K. pasiteirauja manęs, ar nieko nežinau apie jo dramatišką gyvenimo istoriją. Atsakau, kad ne. Tada jis ima vis labiau užsivesdamas pasakoti, kad Lenkijoje su juo buvo politiškai susidorota, todėl išpardavė turtą ir pabėgo į Angliją, kurioje slapstosi jau aštuonetą metų. Lenkijoje jam gresia penkiolika metų nelaisvės, be to, išduotas Europos arešto orderis. Kelis kartus jį drauge su Eva R. bandė deportuoti, tačiau Lenkijos prokuratūra, laimei, neteisingai užpildė deportacijos dokumentus. Senaties terminas pasibaigs, kai jam bus aštuoniasdešimt dveji, tad grįžti į tėvynę minčių nebepuoselėja. Gyvena kažkur vidurio Anglijoje, dirba fizinį darbą, tad prasimaitina. Įsiaudrinęs Vladislavas K. pasakoja, kad dabartinis jo gyvenimas – ištisas, nesibaigiantis performansas. Jis, kaip ir Eva R., kurį laiką sėdėjęs Anglijos kalėjime. Kiaurą parą yra akylai sekamas, į namus neretai įsiveržia policija, kažko vis ieško.

Į šį nuoskaudų srautą man nepavyksta įsiterpti. Negana to, sėdėdamas kavinėje Vladislavas K. vis baikščiai dairosi, nepamiršdamas pridurti, kad ir dabar yra sekamas. Be to, persirengę civiliais Anglijos policininkai juos atlydėjo iki Londono. Taip gyventi nepakeliama – ir visa tai vien dėl meno, kurį anuomet jis buvo pasiryžęs skleisti Slupske. Buvę kolegos ir draugai jo vengia, mat Lenkijos policija atkakliai bando šiuos įkalbėti, kad priverstų bėglį grįžti ir pasiduoti teisėsaugai. Vladislavas K. man tvirtina, kad niekada nepasiduos, nors ir kokios provokacijos prieš jį būtų rengiamos. Štai, – pasakoja jis man, – dažnai eidamas gatve mato specialiai jam po kojomis pamestą pinigų maišą, kad jį pakeltų ir pasisavintų, o vėliau būtų apkaltintas svetimo turto vagyste. Kitą kartą – jis tuo įsitikinęs – miestų šviesoforai piktavalių taip klastingai (iš anapus) reguliuojami, kad kai užsidega žalia, iškart įsižiebia raudona – tada Vladislavą K. galima pričiupti pažeidus eismo taisykles. Be to, jo automobilyje jau penkeri metai slapta įrengta pasiklausymo aparatūra.

Ištaikęs progą, išdrįstu Vladislavo K. pasiteirauti, kuo gi jis yra kaltinamas. Atsako miglotai – dėl dvidešimt penkių performansų, kuriuos labdaros tikslais surengė ne tik Europoje, bet ir Amerikoje bei Azijoje. Dabar jis yra juoduosiuose Anglijos teisėsaugos sąrašuose, prilygintas drauge su Eva R. galvažudžiams ir teroristams.

Lauko kavinėje greta stalelio nutupia du balandžiai, Vladislavas K. nepatingėjęs staigiai pašoka ir piktai juos nuveja. Vėl atsisėda ir rimtu veidu paaiškina, kad tuos paukščius puikiai pažįsta, jie sukiojasi aplink jo namus vidurio Anglijoje. Sako, kad šiuose parazituose įmontuota pati moderniausia pasiklausymo įranga, jos užfiksuotus įrašus vėliau policija dešifruoja, kad žinotų, ką jis kalba ir ką galvoja.

Po valandos kitos klausytis Vladislavo K. paranoja persmelktų aimanų tampa nebepakeliama. Bandau rasti neutralesnę temą, tad lyg tarp kitko teiraujuosi, ar jis atvyks pasižiūrėti performanso meno žvaigždės iš Niujorko Marinos Abramović (kilusios iš Serbijos) pasirodymo, kuris vyks po kelių dienų „Serpantine“ galerijoje Londone. Ne, suirzęs kategoriškai atsako Vladislavas K., nes ši menininkė – teigianti, kad jaučia vibracijas ir it nekaltybę saugo savyje paslėptą radarą – diskreditavo kilnią performanso idėją – semia rieškutėmis milžiniškus pinigus ir užsiima niekalais. Beje, populiarinti šį meną Vidurio ir Rytų Europoje jie pradėję panašiu metu, ne kartą buvo susitikę festivaliuose; Vladislavas K. jai padaręs nemenką įtaką.

metai_2014_7.jpg

Po keturių valandų pašnekesio ateina laikas atsisveikinti. Stovėdami lietuje po Vaterlo tiltu glėbesčiuojamės. Man taip ir neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad bėglių mielai lauksiu Vilniuje. Tačiau prieš išsiskiriant Vladislavas K., matyt, visą šį laiką iš paskutiniųjų valdęsis, man užduoda iš kojų verčiantį klausimą: „Pasakyk man, kodėl lietuviai taip lenkų nemėgsta?..“

P. S. Prabėgus kelioms dienoms po susitikimo su Vladislavu K., nuėjau į ne daugiau kaip pusantro šimto žmonių talpinančią „Serpantine“ galeriją, kur savo performansą tvėrė pirmo ryškumo žvaigždė iš Niujorko Marina Abramović. Pusvalandį atstovėjęs eilėje, pagaliau patekau vidun. Ten tvyrojo rimtis. Visi žiūrovai atrodė susikaupę ir pavydėtinai dvasingi, nesikalbėjo net pašnibždomis. Žvaigždė Marina Abramović, įsijautusi į šamanės vaidmenį, paimdavo už rankos pasirinktą galerijos lankytoją, pasivedusi pastatydavo prie sienos, pasodindavo į kėdę ar paguldydavo ant grindų. Šie klusniai vykdė komandas, kantriai laukė, kol po pusvalandžio ar valandos menininkė prieis prie jų ir leis pajudėti ar atsistoti.

Bestoviniuodamas pasienyje ir besigrožėdamas paguldytais ar pastatytais infantilais, sulaukiau žvaigždės iš Niujorko dėmesio. Paėmusi mane už rankos, ketino pasivesti į kitą galerijos salę, kad paklupdytų veidu į sieną. Nesusigundžiau pasiūlymu. Nesutikau klauptis. Kai griežtai pasakiau ne, galbūt kitą kartą, žvaigždė Marina Abramović ne juokais įsižeidė, o tada, kad maža nepasirodytų, neslėpdama pagiežos išvadino mane užsispyrusiu britu.