Literatūros mokslas ir kritika

Susitikimuose su skaitytojais ne kartą girdėjau pageidavimų daugiau papasakoti apie poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) kūrybinių užrašų sąsiuvinius. Teiraujasi apie juos ir spaudos žmonės, paklausinėja kolegos.

Taip, turėjau galimybę peržiūrėti nemažą dalį poeto rankraščių, rastų jo kūrybinio darbo kambaryje po mirties. Tai, ką peržvelgti patikėjo Genovaitė Marcinkevičienė, žmona. Kai ką pats galėjau pasirinkti, kai ką vėliau ji pasiūlė, įsidėmėjusi mano ketinimus rengti spaudai poeto knygas ir jo kūrybos tyrinėjimo interesus.

Ant rašomojo stalo buvo dvi kupetėlės, tiesiogiai susijusios su mudviejų – autoriaus ir leidėjo – ankstesniais susitarimais. Viena – visa, kas suteikė galimybę sudaryti pirmą pomirtinę Just. Marcinkevičiaus knygą „Dienoraščiai ir datos“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012). Plačiau apie tai rašoma tos knygos sudarytojo pratarmėje. Antras pluoštas – poeto ranka perrašyti trumpieji jo eilėraščiai (pats sakydavo: mažosios eilės), kuriuos sudėjau į knygą, pavadindamas ją „Ranka parašyta“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012).

Greta ant stalo gulėjo žalias aplankas su užrašu „Nauji eilėraščiai ir kt.“ Jame buvo aštuoniolika ankstesnėse knygose nespausdintų eilėraščių, ir jie tapo Just. Marcinkevičiaus knygos „Iš natūros“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013) pirmo skyriaus pagrindu. Kur kas didesnę žaliojo aplanko dalį sudarė „ir kt.“ – tai įvairaus turinio ir skirtingo laiko poeto užrašai, kalbos arba jų apmatai, atsakymai į žurnalistų klausimus, spaudinių iškarpos ir pan. Vyrauja, trumpai tariant, štai kas: Sąjūdžio ir Baltijos kelio apmąstymai, Lietuvos vardo tūkstantmečio motyvai, mintys apie nacionalinės kultūros ir lietuvių kalbos padėtį1. Dalis šių tekstų buvo panaudota sudarant minėtą knygą „Dienoraščiai ir datos“, pateikta komentarų.

Dėl informacijos nuodugnumo čia turėjau pateikti žinių, kurios jau yra viešos, nes kai kurie darbai padaryti. Reikia pridėti žinią, kad didžiąją dalį „popierinio“ Just. Marcinkevičiaus palikimo (jo rengtų knygų likę mašinraščiai ir pan.) jau yra perėmęs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Kas tebėra šio straipsnio autoriaus rankose ir ką netrukus Institutui bus galima perduoti?

Be minėto žalio aplanko, – rudasis sąsiuvinis, mėlynasis sąsiuvinis, „Dienos drobulės“ aplankas, jūros spalvos aplankas, segtuvas2. Knygai „Iš natūros“ kūriniai atrinkti iš jų. Daugiausia – iš žaliojo ir rudojo. Pastarasis bus dosniausias Just. Marcinkevičiaus rankraščių tyrinėtojams.

Žinių gana.

Dabar – ką verta apie matytų rankraščių (ir mašinraščių) visumą papasakoti.

Bus pusiau straipsnis, pusiau publikacija.

 

Just. Marcinkevičius rašė ranka, rašė paprasčiausiuose bloknotuose ir sąsiuviniuose. Greičiausiai jie atsirasdavo ant jo rašomojo stalo beveik atsitiktinai. Pavyzdžiui, storiausio rudojo sąsiuvinio viršelyje yra įspaudas Lietuvos žemdirbių suvažiavimas, 1989. Tikriausiai tame suvažiavime dalyvavo ir parsinešė.

Poezijos juodraščiai sąsiuviniuose vyrauja, bet yra ir ko kito: užrašų įvairiomis temomis, išrašų iš skaitomų knygų. Pridėliota laikraščių iškarpų, lapelių su užrašais, daug vaistų aprašų.

 

Apie užrašus įvairiomis temomis

 

Vartant rudąjį sąsiuvinį, krinta į akis minčių apie Dievą, Bažnyčią, religiją gausa.

Sąsiuvinis pradedamas tokiu sakiniu:

       Bažnyčia turi būti visų ir niekieno.

Ketvirtame puslapyje:

       Dievas yra „ieškanti pati savęs esybė“.

Įsimenantys sakiniai:

       Kai tiktai rojų aptveria – nežinia kokiu būdu jame apsigyvena

       ir šėtonas. Užtenka pasakyti: štai čia rojus – šėtonas jau ir čia.

Šmėsteli posakiai „netikinčiųjų tikėjimas“, „nemąstančiųjų mintys“, persirašyta popiežiaus Jono Pauliaus II minčių, Dalai Lamos sentencijų.

Fiksuojama vokiečių evangelikų teologo Rudolfo Bultmano (Rudolf Karl Bultmann) mintis:

       Kalbėti apie žmogų reiškia kalbėti (ir) apie Dievą.

Iš 1992 arba 1993 m. užrašų:

       Sielos aktyvumas: susikaupimas, meditacija, malda (?)... kūryba! meilė!

Gretimame puslapyje ketureilis, pavadintas „Tikėjimo paieškos“:

                   Ieškojau žmogaus, šalia kurio

                   būtų ramu, teisinga, ge²ra...

                   Buvau vieną tokį radęs, bet jis,

                   pasirodo, jau buvo prikaltas.

Toliau:

       Dievo išmintis, bet ne gailestingumas.

       Dievas (nesvarbu koks) yra žmogiškosios problemos išsprendimas.

       Be dievo tai neįvykdoma (gal be amžinybės?)

       Katalikybės objektas yra Dievas ir žmogus. „Religio“ – ryšys. Išlaikyti

       pusiausvyrą (absoliutinant Dievą – misticizmas, žmogų – materializmas).

       Religija ir kultūra. Supasaulėjimo baimė. Integravimo procesas vis

       vėluoja. Bažnyčia nuolat vėluoja.

       Dievas yra žemėje kartais jis pasirodo mes taip pripratom prie jo kad

       jau nepastebim o jis tuo tarpu gyvena ir dirba su mumis

Šis posakis vėliau įgijo eiliuotą išraišką, žr. rinkinį „Iš natūros“, p. 98:

                   dievas yra žemėje

                   pripratom prie jo ir nepastebim

                   o jis gyvena ir dirba ČIA

Dieviškumo apmąstymai atsinaujina 1998 metais:

       Dievui: sukūrei mane ir mane nužudei. Kaip molinį indą sudaužei,  

       perplėšei kaip paveikslą. Tai ką – kūrinys nepavyko?

       Žmogus yra kaip akmuo, kurį sukūręs Dievas nepajėgia pakelti (iš čia,

       iš jo laisvos valios, blogis)

       Kristus: Dievas įeina į istoriją.

Poetas užsirašo Epikūro mintis:

       Arba Dievas nori pašalinti blogį ir negali, arba gali, bet nenori, arba

       negali ir nenori, arba nori ir gali. Jeigu jis nori ir negali, tai jis bejėgis...

       kas nesuderinama su Dievu. Jeigu gali, bet nenori – jis piktas, kas irgi

       svetima Dievui. Jeigu negali ir nenori – tai jis bejėgis ir piktas. Jeigu nori

       ir gali, kas tiktai ir pritinka Dievui – tai iš kur tada blogis?

Esama norų, turbūt neįveikiamų, didelių menininkų santykius su egzistenciniais dalykais, taigi ir su tikėjimu, subrukti į elementarybių gardą ir vaizduoti kaip nekintamus. Šis savų tikslų turinčių asmenų troškimas Just. Marcinkevičiaus atveju yra įgyvendintas elementariausiu būdu, juoba kad jo sovietmečio kai kurie kūriniai ir pasisakymai tokią galimybę teikė. Ginčytis su šia pozicija – tuščias darbas. Aiškinti, kad anais laikais savo tikrąsias pažiūras žmonės slėpė, maskavo ir viešumoje kraipė – jau nuobodu. Bet į apmąstymų lauką, be čia cituotų poeto refleksijų, verta įterpti vieną kitą faktą. Kunigas Gintaras Petronis, atlikęs bažnytines apeigas ir Just. Marcinkevičiaus (2011 m. vasaris), ir jo žmonos Genovaitės (2014 m. vasaris) laidotuvėse, pastarosiose pasakė, kad Marcinkevičių santuoka buvusi ir bažnytinė (kažkurioje Kėdainių krašto bažnyčioje, sovietmečiu slapta, turėjo būti 1954 metai). Ir dar pasakė, jog poeto žmona pasakojusi apie jo kasvakarines maldas ar meditacijas. Apie tai viešai kalbėjo ir poeto bendraklasė Gražina Starkauskaitė-Kavaliauskienė (Prienai, 2014 03 10), iš poeto žmonos girdėjusi, kad ši nesiryžusi paklausti, kokiais žodžiais vakarais jis kalbasi su aukštybėmis. Ji taip pat pasakojo, kad, laidojant Motiejų Marcinkevičių, Justino tėvą, bažnyčioje buvo ir jis, ir Alfonsas Maldonis, ir Algimantas Baltakis, ir poeto klasės auklėtoja Genovaitė Andrašiūnienė. Kaip sakė ponia Gražina, – visi „įsimaišę“ tarp kitų tikinčiųjų, kad per daug nekristų į akis. Sovietmetis tebesitęsė, buvo 1985 metai. O klebonas Juozas Užupis pamoksle akcentavęs, kad laidojamas visiems žinomo poeto tėvas.

Tarp klausimų, iškylančių Just. Marcinkevičiaus kūryboje, straipsniuose, kalbose ir pokalbiuose, vienas svarbiausių – Lietuvos istorija. Su šia tema sietina nemaža dalis žaliojo aplanko lapų. Bet užsirašinėta ir sąsiuviniuose. Mintys apie Vytautą Didįjį spausdintos knygoje „Iš natūros“, p. 126, čia nekartosime. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apmąstymų išskirčiau šį:

       Dvi „rankovės“: Lietuva – didelė, galinga, bet praradusi lietuviškumą,

       ištirpdžiusi jį erdvėje, horizonte, valstybėje – ir Lietuva, nuėjusi į gilumą,

       į neatgniaužiamą kumštį... Švarkas su tokiom rankovėm (skirtingom –

       viena į išorę, antra – į vidų) neapsivelkamas.

Iš minčių apie mūsų požiūrį į istoriją:

       Lietuvio sąmonė labiau trokšta mito, nei istorijos: tikros, su nuopuoliais,

       pralaimėjimais, nusikaltimais – t. y. vyksmo, judėjimo. Lietuvis mieliau

       gyventų pagal mitą, nei pagal tikrovę. Tai vaikiška sąmonė, klystanti

       ir klaidinanti. Ji nepakelia istorijos.

       Valstybės istorija – ir kultūros istorija. Protas nepakelia savo laisvės

       arba, kitaip tariant, mūsų laisvė nepakelia savęs.

Just. Marcinkevičius visada buvo atidus visuomenės gyvenimo kitimams, buvo linkęs juos apibrėžti, turbūt tikėjosi ir paveikti, keisti padėtį.

1993 metais3 užrašė:

       Nėra kūrybos: daiktai tik perkeliami iš vienos vietos į kitą (perkant

       pigiau, parduodant brangiau). Net ir literatūroje: išeivijos kūryba

       perkeliama (išleidžiama) į Lietuvą4. Tokio nekūrybingo laikotarpio

       mūsų istorijoje jau seniai nėra buvę. Atitinkamai formuojasi

       (susiformavo?) lietuvio tipas: nedvasingas, lėkštas, įžūlus, bėgantis

       paskui pinigą, skęstantis civilizacijoje, svaigstantis ir besisvaiginantis

       blizgučiais... Mes niekada „nenueisime į Europą“, eidami ten tik daiktų.

Pastaraisiais sakiniais išsakyta diagnozė vertintina kaip tiksli ir didžiai savalaikė (1993 metai). Bet nepadėjo.

Svarbi poetui ir gamtos byla:

       Reikia, kad mūsų valdžios struktūrose, mokslininkų simpoziumuose

       kažkas kalbėtų ir medžio, ir žolės, ir upokšnio, ir vilko... vardu.

Paskutiniųjų gyvenimo metų mintis tinkamai perteiktų toks tekstas (rašytas ant atskiro lapelio):

       Ar Lietuvoje tapo mažiau pykčio, ar atsirado daugiau santarvės, ar gimė

       projektų (bent vienas), prie kurių susitelktų visa Lietuva? Priešingai –

       nesibaigianti kova dėl Europos Sąjungos pinigų.

       Susitelkti socialinio teisingumo programai.

       Dar labiau padidėjo nuotolis nuo žemiausio sluoksnio iki aukščiausio.

       Žmogus gyvena ne dėl turtų. Gamta. Atsakomybė už ją, už tautą, už

       valstybę. Už kitą žmogų.

Nuolatinių apmąstymų centre – ir lietuvių kalbos padėtis, jos likimas. Didžioji dalis spaudos iškarpų, esančių žaliajame aplanke ir už rudojo sąsiuvinio atvartų, – apie tai. Daug kas poeto užsirašinėta turbūt ketinant kalbėti ar rašyti šiuo klausimu.

Užsirašė, ką kalbėjęs prezidentas Valdas Adamkus (nuoroda – „Lietuvos rytas“, 2003 05 09, Nr. 106):

       Būkime atviri patys sau – prarasime tik tai, ką patys savo noru

       atiduosime. Niekas man neatims kalbos ir niekas manęs neprivers

       kalbėti blogiau lietuviškai, nei aš šiandien kalbu.

Atskirame lapelyje – tokios žinios:

       ES deklaruoja, kad remia kalbų įvairovę, bet lėšas skiria priešingam

       tikslui: 2000–2006 m. kalbų mokymo programoms „Sokratas“, „Lingua“,

       „Comenius“ skirta 2,5 miliardo eurų.

       anglų k. – 1,75 milijardo

       prancūzų, vokiečių, ispanų – 0,5

       italų, portugalų, suomių, švedų, danų, olandų – 0,25.

       Kas yra matęs, skaitęs „Visuotinę kalbinių teisių deklaraciją“ (1996),

       kur jos tekstas lietuvių kalba?

       Ką apie nacionalines kalbas sako ES konstitucija?

Atrodo, čia remtasi Valdo Banaičio straipsniu „Kalbos atveria duris?“, spausdintu „Lietuvos ryte“ 2001 12 21.

 

Apie poezijos rankraščius

 

Pirmiau bendresni pastebėjimai, paskui šiek tiek konkretybių5.

Rankraščiuose daug braukymų, taisymų, versijų.

Dažnai taip. Pasirodo eilutė ar dvi. Po kurio laiko posmas. Dar toliau pirmoji versija, greta kita. Nesakau, kad tokie atvejai vyrauja, bet jų būtų neką mažiau negu iš karto užrašytų eilėraščių. (Būtina išlyga: kalbu apie pastarųjų dešimtmečių kūrybą.) Spėčiau, kad nemažai daliai skaitytojų, patyrusių šio poeto kūrybos harmoningumą bei darną, ši žinia atrodys netikėta. Harmonija ne visada liejasi iš karto, bet ji pasiekiama.

Skaitant rankraščius įdomu buvo patirti, kad Just. Marcinkevičius ką pradėdavo, tą anksčiau ar vėliau baigdavo. Beveik visada. Pagrįsti galėčiau taip. Sudarinėdamas pomirtinę knygą „Iš natūros“, į kurią užsibrėžiau dėti tik ankstesniuose rinkiniuose nespausdintus eilėraščius, po rankraščių peržiūros buvau sudaręs maždaug šimto dvidešimties kūrinių sąrašą. Galų gale liko šešiasdešimt du. Kodėl? Paaiškėjo, kad keitėsi eilėraščių pavadinimai, pradžios eilutės, tekstai trumpėjo (dažniau) arba plėtojosi, atsirasdavo gerokai pakitusių versijų. Taigi iš rankraščių, kuriuos teko peržiūrėti, beveik visa, kaip pamažu aiškėjo, vienokiu ar kitokiu pavidalu buvo suėję į knygas „Žingsnis“, „Dienos drobulė“, „Naktį užkluptas žaibo“, šiek tiek į ankstesnę, 1993-iųjų knygą „Eilėraščiai iš dienoraščio“ ir vėlesnę „Ranka parašyta“, 2012. (Pasitikrinimui reikėjo sugalvoti metodiką, žmogus negali atsiminti daugiau kaip pusantro tūkstančio eilėraščių.) Išvados galėtų būti dvi: šis poetas beveik negamino kūrybinio „šlako“; po 1991-ųjų poezijos rašė palyginti nedaug, tad beveik visa pateko į knygas.

Dar vienas potyris, – čia jau žiūrint į išbraukimus ir pasitikrinant, kas duota spaudai, kas ne. Just. Marcinkevičius turėjo gerą vertybinę klausą ir buvo pats sau kritikas, suprato, ko nereikia spausdinti. Savo kūrybos verčių suvokimas duotas ne visiems, čia galėtų būti nesmagių pavyzdžių iš gimtosios ir pasaulio literatūros.

Žmogus, skaitantis rašytojo kūrybos sąsiuvinius po jo mirties, susitinka su intymiu, viešumai „neparuoštu“ pasauliu. Kas viešintina? Šie apsisprendimai – ir išgyvenimas, ir pasirinkimai, etiniai, profesiniai, visokie.

Galiu dabar čia pasakyti (ir šiek tiek parodyti – straipsnis ne poezijos knyga), kad sąsiuvinių tylai ir būsimų mokslinių leidinių rengėjams palikau, jeigu kalbėsime apie „aštresnius“, taigi dabartinę visuomenę kažkodėl ypač dominančius dalykus, keletą „euroskepsio“ tekstų ir žiupsnelį epigraminės, pašaipios poezijos, atspindinčios reakciją į kai kurias socialines permainas ir perteikiančios poeto išgyvenimus po visokiausių politinio pobūdžio užsipuolimų. Čia tebus pavyzdys, tikriausiai iš 1992 metų pavasario:

                   Apsireiškia dievaičiai, ideologiškai švarūs,

                   šventais veidais nešini.

                   Europai pasimeldžia ir plėšia per pusę

                   mūsų meilę, širdį, atmintį... viską.

                   Vieni jau atrajoja, kiti dar valgo

                   prieš televizijos kamerą vakarietiškai6 atsirūgsta.

                   Ačiū, kad išvalgėt ir mane iš tamsaus mano vargo,

                   kad priėmėt į teisingą savo pilvų rūstį.

                  

                   Nes kas gi aš be amerikoniškų jūsų dantų,

                   be intelektualaus jūsų skrandžio?

                   Išlaižykit mane iš Vakarų, iš Rytų,

                   mano žodžiams galvas nukandžiokit.

                   Ir iškelkit save į nepasiekiamą aukštį

                   už savo narsą ir dorą.

                   Virškinkit, brangieji, ir snauskit,

                   gražiai europietiškai gadindami orą.

                   Kol kelios vyriškos pitijos uosto ir svaigsta,

                   klaidžiodamos po šiaurės Atėnus,

                   jos teisios: nepasikeis bendras vaizdas,

                   pridėjus mane ar atėmus.

(Toliau rankraštyje – kita pastarosios strofos versija, sunkiai įskaitoma. Ką pavyko perskaityti: „Jos regi: iš tikrųjų keičiasi vaizdas, / paprasčiausiai sutrypus ką nors, ką nors iš ko nors atėmus.“)

Žmonės, mačiusieji 1991 m. birželio 6 d. Lietuvos televizijos laidą „Krantas“ (vedėjas Vytautas Matulevičius), ką tik cituotoje satyroje gali įžvelgti aliuziją į ją (laidos dalyviai, abu emigrantai, kaltinimus poetui žėrė valgydami, filmuojama buvo kavinėje).

Tokio braižo satyrose meno paprastai ne kažin kiek. Ir nieko čia stebėtino. Meno žmogus kartais užsirašo momentinį įspūdį to momento kalba. Ir pasilieka. Išlydis.

Just. Marcinkevičių labai jaudino tautos supriešinimo ir susipriešinimo situacijos, šiuos išgyvenimus jis ne kartą išreiškė meniniais vaizdais. Rankraščiuose lieka racionalių, publicistikos lygmens formuluočių. Kartais jos sueiliuojamos:

       mano gentis

       ak mano gentis

                   ji niekada nesusivienys

                   nesusiims rankomis

                   ir nesiklaups aplink kraujo lašą

                   pirmiau nepaklaususi, neišsiaiškinusi

                   kam jis priklauso (kieno jis yra)

Šis įrašas sąsiuvinyje kryžmai perbrauktas. Greta sakinys: „Po nesantaikos saule veltui ieškai brolybės.“ Sprendžiant pagal gretimus datuotus tekstus, tai tikriausiai 2001 m. įrašai. Tų metų kūryba persikėlė į rinkinį „Dienos drobulė“. Tačiau „mano gentis...“ – ne. Šį eilėraštį, gerokai pakitusį ir pratęstą, rastume vėlesniame rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“, taigi knygoje, kurioje poetas „leido sau“ daugiau tiesioginio, racionalaus kalbėjimo.

Tačiau eiliuotą publicistišką kalbėjimą vis dėlto dažniausiai palikdavo rankraščiuose. Net ir tais atvejais, kai susieiliuodavo jam pačiam svarbios mintys, kurių spausdinti nedavė:

       neišaugo ragai tiems kuriems jie buvo kaktoje pripiešti

       neparaudo ir tie kurie buvo raudonais dažais aplieti

       ėjo gyvenimas laikas jį stūmė žeme ištrypta

       liko tik nuospauda gėda gal nuoskauda nesuprantama ir keista

       taip gyvenom taip grūmėmės taip tiesėm kelią

       piktžolėm kelias apžėlė bet vis murkdom kažką o kitą kažką vis keliam

                                                                                            2009

Segtuve vis šmėsčioja keletas epigraminių ironiškų tekstų, kurie bus autoriui tikrai rūpėję, nes bandė ir šiaip, ir taip – parašyta po keletą versijų. Tačiau, matyt, pats sau tarė, kad nepavyko, ir nespausdino.

Kartais sunku nuspėti, kodėl su kai kuriais eilėraščiais poetas elgėsi vienaip ar kitaip. Tarkim, į knygą „Iš natūros“ nesudvejojęs įdėjau nespausdintą eilėraštį „Žmogus su ašara“ (p. 83–84). Atrodė esąs tokio paties lygmens, kaip kiti. Paskui aptikau, kad poetas iš jo tepalikęs vieną posmą (žr. „Dienos drobulė“, p. 5). Panašus eilėraščio „Monsinjoro kapas. Elegija“ likimas (plg. „Iš natūros“, p. 106–108, ir „Naktį užkluptas žaibo“, p. 113). Trumpėjantis eilėraštis – dažnas įvykis Just. Marcinkevičiaus kūrinių radimosi istorijoje. Tūlo poeto kūryboje dažniau būna atvirkščiai.

Praėjusio amžiaus dešimtajam dešimtmečiui ypač būdinga minoriškų nuotaikų raiška, tamsos, rudenio įvaizdžiai. Šio turinio įrašai – arba autorefleksijos, arba dar neišdygusio eilėraščio (paties poeto posakis) pradmuo:

       Šviesų gesinimo metas

       Esu liūdesio (nakties) balsas... nežinau, kodėl jis pasirinko mane.

       Pasiduodu tamsai – ji vis dažniau nugali.

       Temstančiojo šviesa ateina

       Užgesintas žmogus

       ak mano sužeistas gyvenime

                                        mano sužeistas ak

       nukritęs gyvenimas piktas

       lyg spygliuotos vielos ritinys

       išprievartauta širdis (siela)

       Baigiasi, baigia tekėti gyvenimas rudenio venomis, susimaišęs su

       lietumi, purvu, su džiovininkės saulės blyksniais (akimirkomis) –

       ir taip jos gaila!

       Vienintelė žemė7 – mirtis

Tokių ir panašių poeto užsirašymų nedera vertinti vienareikšmiškai. Pastangas tiesiogiai susieti juos su kūrėjo tikrąja, gyvenimiškąja dvasios būsena turėtų lydėti stiprūs, įtikinami argumentai ir kiti paliudijimai. O atsieti, viską priskirti lyriniam subjektui – lengvesnis ir apdairesnis kelias. Bet tuojau keltinas klausimas, kodėl tasai subjektas apniktas būtent tokių būsenų bei žodžių ir ar juos įdavusysis čia niekuo dėtas. Just. Marcinkevičiaus posakiai, kurie čia pacituoti, skaitomi „dalyvaujant“ tų supratimų visumai. Nepaisant to, kad galėtume tos būsenos tikrumą grįsti.

Reagavimai į užsipuolimus ir kaltinimus (nuo 1991 m. vasaros) įsiskverbė į poeto kūrybinius užrašus įvairaus pobūdžio tekstais. Yra įsidėmėtinų citatų iš skaitytų kūrinių. Pavyzdžiui, iš Albero Kamiu (Albert Camus) „Nuopuolio“:

       Nuosprendis, kurį jūs skelbiate kitiems, galų gale grįžta, drebiasi tiesiai

      jums į veidą ir jį sudarko.

Iš Andre Žido (André Gide) „Dienoraščio“:

       Žinoma, aš kenčiu dėl kai kurių neteisingų kaltinimų. Tačiau jeigu jie

       būtų pelnyti, kentėčiau dar labiau.

Iš Augusto Strindbergo prozos („Vienišas“):

       Aš buvau jų draugas, bet jie buvo mano priešai.

Iš Marinos Cvetajevos:

       Niekam nesuteikiu teisės teisti poeto (...) Vienintelis teismas poetui –

       savo paties teismas.

Į rudąjį sąsiuvinį įdėtas atskiras lapelis, kuriame tvarkingai, be braukymų ir pataisų, parašyta:

       Imu ir pagalvoju: o gal čia man už visus, kurie Lietuvoje dirbom, rašėm,

       gyvenom, klydom ir kentėjom? Gal aš pasirinktas kaip auka? Pasiryžęs

       kentėti, tačiau ne už visus. Už karjeristą, niekšą, skundiką, už savanaudį,

       už grafomaną ir t. t. – ne. „Aukos“ vaidmuo būtų ir įdomus, ir, sakykim,             

       netgi maloniai tragiškas.

Su šiais svarstymais galima sieti bendriau skambančias sentencijas, pavyzdžiui:

       Lietuvoje užtenka medžių žmogui (tiesai, žodžiui...) nukryžiuoti.

Ir tokias žinias:

       Iš kiekvieno liepsnojančio krūmo, pilno valdančio majestoto, kiekvieno

       žaibuojančio [neįskaitoma] sosto iš manęs reikalavo klusnumo.

       Galėjau ir tebegaliu pasakyti šį tą apie apsisiautusius teisėjų togomis.

       Šį tą nelabai malonaus...

Jau jokia paslaptis poeto Sigito Gedos priešiškumas Justinui Marcinkevičiui. Jau įkyru būtų pasakoti šią istoriją, prisodrintą jaunesniojo konkurencinių išpuolių, kartais ir su politiniais aspektais. Didelio triukšmo nekildavo dėl to, kad vyresnysis beveik visad nutylėdavo. Žinomi dalykai. Žinomi ir iš pasaulio literatūros istorijos, ir iš kūrybos psichologijos tyrinėjimų.

Ką apie tai aptinkame Just. Marcinkevičiaus užrašuose?

Tiesą sakant, menką nieką.

1994 m. užsirašymas:

       Be galo pavydžios sąmonės neišnešiotas kūdikis (S. Gedos nesiliaujantys

       kaltinimai ir priekaištai).

Knygos „Ranka parašyta“ (2012) rankraštyje (reikia priminti, kad jį rengti buvo beveik baigęs pats poetas) yra „Sena epigrama“:

                   negaliu sukurti to, ko neturiu,

                   ką dar tik bandau, dar tik tariu,

                   kas galbūt išaugs ar neišaugs,

                   ką koks G. nedelsdamas nušaus

Mačiau ne vieną, bent kiek kitokį, šios epigramos užrašymą.

Bet dėl paskutinės eilutės. Mėlynojo sąsiuvinio rankraštyje yra tokia versija:

       ką Geda nedelsdamas nušaus

Turtingoje rusiškoje frazeologijoje yra sąvoka okololiteraturnaja sreda, jos išversti nesugebėčiau. Taigi aplink literatūrą zujančių žmonių aplinkoje sovietmečiu buvo šnabždama, kad kagėbistai yra slapta įrašę kelių literatų pokalbį, kuriame sakyta, kad su Just. Marcinkevičiumi reikią „fiziškai susidoroti“ dėl to, kad jis per daug talentingai reiškiantis netinkamas idėjas. Tos šnekos, reikia manyti, bus pasiekusios ir Just. Marcinkevičių. Taigi nušaus gali būti iš čia. Buvo taip ar nebuvo, blaivių ar girtų leptelėta, – kas dabar pasakys. Kad gudresni kagėbistai tokias ir panašias žinias – tikras ar sugalvotas – skleisdavo turėdami savo tamsių tikslų, – irgi suprantamas dalykas.

Rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ esame skaitę „Repliką kolegai“ (p. 53). Tenka pranešti, kad rankraštyje po antraštėle buvo nurodyti inicialai S. G. Publikuodamas jų atsisakė, knygoje nėra. Ir tekstas šiek tiek taisytas. Toks:

                                           Mes, poetai, esame indai,

                                           iš kurių trykšta poezija

                                           ir kiti ekskrementai.

                                                       Alfredas Tennysonas (1809–1892)

       Karščiuojančios sąmonės ekskrementai

                               iš puslapio į puslapį:

       ji čia orgijas kelia,

       nepasotinamo pavydo smaugiama

                               kenčia:

       Gorgona, plaukiojanti savo atspindyje,

                               įsimylėjusi save

       nuo mažojo kojos piršto

       lig paskutinio plaukelio viršugalvyje.

       Mes, poetai...

A. Tenisono posakis buvo ir poeto užrašuose (RS). Po jo citatos Just. Marcinkevičius užrašęs: „pastaruoju metu8 iš mūsų trykšta „kiti ekskrementai“. Greta yra užrašų apie chaotišką sąmonę, realybės agoniją, cituojama amerikiečių dailininko frazė „Išgelbėkite mane nuo to, ko aš noriu“. Taigi „Replika kolegai“ nesietina tik su S. G.

Tai tiek. Nereikia čia nieko supaprastinti, reikia, be kita ko, atsiminti skirtingas šių dviejų poetų laikysenas priespaudos aplinkoje ir nevienodą kūrybinę sėkmę. Žinau šį tą apie S. Gedos laišką Just. Marcinkevičiui, parašytą 1990 m., bet apie tai būtų atskira ilga kalba, komplikuota. Gal kada nors...

Sąsiuviniuose matyti, kaip ateina eilėraštis. Vienas iš būdų – eilėraščio „Įspūdis“ formavimasis. Pirmiausia atsiranda dienoraštiško skambesio įrašas: „Per ilgai gyvenau žiūrėdamas į vakarą ir (mirties) baimės augalas per ilgai virpėjo manyje (mano sieloje).“ Jis nepanašus į poetinį tekstą. Bet tolesniame puslapyje atsiranda poetinis perrašas:

                   jau ilgai per giliai buvau

                                į vakarą užsižiūrėjęs

                   ten kur guolyje raivėsi senas žvėris

                   iš nasrų jo lašėjo gyvenimas

Šis posmas nubraukiamas ir rašomas kitas, kitaip:

                   per ilgai per giliai

                               į vakarą užsižiūrėjau

                   kur sunkiai pūtuoja senas žvėris

                   iš nasrų jo gyvenimui lašant

                   veltui tiesiau ranką jį paglostyti –

                   veltui nepasiekiamas

Tame pačiame puslapyje dar viena versija (irgi perbraukta):

                   sunkiai pūtuoja vakaras

                                          senas žvėris

                   iš nasrų jo gyvenimas laša

                   glostau nutriušusią nugarą

                   ir broliu vieninteliu jį vadinu

Ir štai greta – jau susiklostęs eilėraščio „Įspūdis“ švarraštis:

                   sunkiai pūtuoja vakaro senas žvėris

                   iš nasrų jo gyvenimui lašant

                   kūdikio akimis saulėlydis rauda

                   įstrigęs medžių viršūnėse

                   niekas nenori matyti žmogaus

                   apsikabinusio žemės grumstą

                   baltas šešėlis neša kryžių į kalną

                   šaukdamas pirmąją žvaigždę

                   ženklą žegnotis

                   vardan gyvenimo

                                                          1995

Taip kintantis tekstas vertas nuodugnios analizės įvairiais aspektais. Čia tebus tik šis tas pasakyta.

Dienoraštiškas įrašas yra vienareikšmis, jo turinys aiškus. Per ilgo užsižiūrėjimo į vakarą motyvas išsilaiko dviejose pradinėse versijose. Toliau lieka tik vakaras, sujungtas su raiškiu seno žvėries įvaizdžiu. Ši jungtis turi suprantamą prasminį sąlytį. Žvėris vietoj baimės (mirties) augalo stiprina grėsmės įspūdį ir kuria vaizdą, kuris pats plėtojasi. Išskirtinai reikšmingas gyvenimo įvedimas į poetinio veiksmo sceną. Vėl sugretinę pirmąjį dienoraštišką įrašą ir pirmąsias „Įspūdžio“ eilutes, galėtume sakyti, kad abu tekstai sako maždaug tą patį (kalbu ne apie žodžius, o apie jais išreikštus pojūčius, priklausančius aukštosioms dimensijoms). Bet per ilgai tėra konstatavimas, o kalba apie gyvenimą (toliau – kūdikio akis, kalną, pirmąją žvaigždę) reiškia nusiteikimą išeiti iš per ilgai užtrukusių vakaro būsenų. Pirmosios „Įspūdžio“ eilutės skaitomos kaip ypač dramatiška jungtis: taip, vakaras yra senas žvėris, bet ir iš jo nasrų laša gyvenimas.

Įsidėmėtini tolesni eilėraščio taisymai, atsiradę dedant jį į rengiamą knygą. Išspausdintas rinkinyje „Žingsnis“ (p. 19). Išbraukta cituotame švarraštyje buvusi paskutinė eilutė „vardan gyvenimo“; eilutė „apsikabinusio žemės grumstą“ perrašyta – „lyg ostiją keliančio žemės grumstą“. Taigi poetas, pirma, atsisakė patetiškos pabaigos, antra, kompensavo šią korekciją palyginimu su ostija.

Eilėraštis „Įspūdis“ ir jo parašymo istorija nemažai ką sako apie Just. Marcinkevičiaus dešimtojo dešimtmečio vidurio nuotaikas ir bendresnę kūrybinę nuostatą. Vakaro, tamsos, rezignacijos būsenos ir vaizdai tam laikui būdingi. Būdingos ir atsigavimo, išsilaisvinimo prošvaistės (ypač rinkinio „Žingsnis“ cikluose „Pasivaikščiojimai“). Būdinga ir kas kita – kūrybos aktas šį poetą paprastai skatina tamsą sieti su šviesa, vakarą su gyvenimu (pastarasis žodis Just. Marcinkevičiaus kūryboje labai įsodrintas). Įprastai sakant – nugali priešybių apkabinimo gestas.

Verta parodyti skaitytojams, kaip formavosi eilėraštis „Naktį užkluptas žaibo“:

Tarp eilėraščių, parašytų šio amžiaus pirmąjį dešimtmetį, jis vienas ryškiausių, ir joks atsitiktinumas, kad jo pavadinimas tapo 2008 m. išleistos knygos vardu.

Rankraštyje, jeigu lyginsime su išspausdintu tekstu, sukamasi motyvų ir apmąstymų sūkuryje, šmėsčioja vaizdai ir žodžiai, kurių vėliau atsisakoma. Nors pirmoji eilutė ir prasminiai centrai atsiradę iš karto. Šis rankraštis, kaip matyti iš pateiktos kopijos, yra intensyvaus kūrybos veiksmo paliudijimas.

Ir štai knygoje išspausdintas eilėraštis:

                               Naktį užkluptas žaibo

                   naktį užkluptas žaibo nustėrau

                   suakmenėjau aštrios šviesos pervertas:

                   kas tai – meilė, neapykanta, pyktis, mintis

                   ar viename smūgyje – viskas?

                   pagalvojau – gal taip eina Dievas

                   gal tai jo žingsnis, jo eisena,

                   jo pastanga išsilaisvinti

                               ištrūkti iš visumos, pasirodyti,

                               nustebinti ir apakint?

                   buvo galima pulti ant kelių prieš tai,

                   kas liejosi iš pilnatvės

                   nesutilpdamas nei danguje, nei nakty...

                   betgi tilpo many, –

                   naktį užkluptas žaibo nustėrau

                                                                   2006

Žinia mistinių sutapimų mėgėjams. Knygą su šiuo eilėraščiu, su eilute „naktį užkluptas žaibo nustėrau“ ir su tokia antrašte leidykla iš spaustuvės gavo antryt po nemalonaus įvykio. Nacionalinės pažangos premijų teikimo iškilmėse (Vilniaus universiteto aula) poetas krito scenoje, prireikė gydytojų pagalbos (atrodo, tai buvo kraujotakos sutrikimas)9. Yra poezijos skaitytojų, suteikiančių jai papildomų reikšmių, kai įvykiai ir sutapimai tampa žinomi.

Yra, be abejo, mįslingų puslapių, kuriuos skaitydami tegalime spėlioti, nujausti – kažkas formavosi. Štai, – ko negalėčiau praleisti. Poetas samprotauja apie senąsias lietuviškas dainas, sako, kad esama bežodžių dainų, kurias dainuojanti dvasia, esama dainų=maldų. Gretimame puslapyje – toks dvieilis:

                   sambrėškio širdis neregėtas paukštis

                   pilkas sparnas virš tuščio lizdo

Atrodytų, toli jis nuo minėtų samprotavimų. Bet juodraščiuose, supančiuose tą dvieilį, minima daina. Bet atminty šmėsteli viename poeto segtuve aptiktas kitas dvieilis:

                   neduoda ramybės daina

                   kurios aš nemoku

Šmėsteli ir Viktorijos Daujotytės laisvas pamąstymas: „Galima patikėti, kad Marcinkevičius kartais atsimindavo senas dainas taip, lyg kadaise būtų ne tik dainavęs, bet ir kūręs jas – perdainavęs. Ir todėl galėjo jungtis prie universaliųjų dainos būsenų <...>“10.

Čia reikia prisiminti tuos Just. Marcinkevičiaus eilėraščius, kurie lyg ir neteko eilėraščių statuso ir įgijo liaudies dainų statusą („tu man niekų nepasakok“ – daug kartų girdėtas atkirtis sakančiam, kad dainos tekstas Just. Marcinkevičiaus). Ir pratęsti V. Daujotytės mintį taip: jo individualus talentas buvo įsiliejęs į kolektyvinį liaudies dainos kūrimo talentą. Bet pačiam poetui atrodė, kad jis dar nemoka. Ko nemoka? Sukurti dainos, kurią tiktų apsakyti taip:     

                   sambrėškio širdis neregėtas paukštis

                   pilkas sparnas virš tuščio lizdo

„Nemokėjimas“ yra dainos kūrimo sudėtinė dalis.

Mįslingai atrodo rankraštis, priskirtinas 2001 m. kūrybos bandymams. Kaip dabar matysite, į atpažįstamos Just. Marcinkevičiaus frazeologijos tėkmę įterpiamas lyg koks paralelinis poetinis veiksmas (tai poeto ranka apibrauktos eilutės, jo kūryboje nematyta eilėraščio grafinė forma):

                   negalėčiau tvirtinti

                   jog ten buvau aš

                   paauglys įsikirtęs į žagrę

                   užgulęs jos rankenas

                   arkliai klauso jo

                   dešinysis eina vaga

                lyg traukčiau tinklą

                   žemė čia nesunki

                   bet vis tiek pasitaiko

                   koks akmuo

                   išmeta iš vagos

                   reikia žiūrėti

                aš jus mačiau ten 
                kur jūs nebuvot     

                   sustabdo

                   pakiša ranką po plėškėmis

                   drėgna teatsipučia

               tai nesulaikoma
               tai vyksta

Vėliau eilėraštis keitėsi, rinkinyje „Dienos drobulė“ (p. 10–11) jis pavadintas „Nū“, išplėtotas, o minėto gretimojo veiksmo atsisakyta. Impulsyvius užrašymus ir kitoniškumą Just. Marcinkevičius po kurio laiko dažniausiai artindavo prie tradicijos.

Chronologiškai žiūrint matyti Just. Marcinkevičiaus poezijos suartėjimas su proza. Rupių gyvenimo realijų ir ekspromtų pomėgis (du ciklai „Pasivaikščiojimai“ rinkinyje „Žingsnis“, knygos „Carmina minora“ žanrinės formos, pavadinimai „Pastabos“, „Iš natūros“) dalyvauja šiame procese. Bet yra ir aiškus grafinis ženklas. Rankraščiuose kai kas užrašyta taip, kaip rašoma proza arba poetinė proza11. Taip parašytas „Artėjimas (?)“ (1992), dabar jau išspausdintas knygoje „Iš natūros“ (p. 51). Ir „Kančios anatomija“ (1997), „Jis pažino (mokėjo, mylėjo) tą medį...“ (data neaiški). Taip rankraščiuose pirmiau buvo užrašyti tekstai „Žinoma, jis tiktai čia...“ (1994), „Tikriausiai, jau nieko neberandu...“ (1995). Tokią jų grafinę išraišką, man rodos, ganėtinai natūralią ir meniškai motyvuotą, jau esu parodęs skaitytojams12. Bet reikia pridėti, kad abiem minėtiesiems autorius vėliau suteikė eilėraščių grafinę formą (žr. rinkinį „Žingsnis“, p. 80, 97). Dar vienas ženklas. Rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ pasitaiko neįprasto grafinio vaizdo eilučių, pavyzdžiui:

       be skausmo / siela buvo tenai kur skaudėjo

                                                        (p. 111)

Eilutėse atsiranda pasvirųjų brūkšnelių. Paprastai taip elgiamasi cituojant poeziją mokslo darbuose (tas brūkšnelis rodo, kur prasideda nauja eilutė).

Šiuo aprašu rodomas vienas iš galimų Just. Marcinkevičiaus kūrybos kelių, jeigu būtų toliau gyvenęs ir rašęs. Suprozintos poezijos kelias.

Čia jau teko paminėti žodį pastabos kaip sąlygišką žanro vardą. Daugiau apie tai.

Mėlynojo sąsiuvinio pirmojo puslapio viršuje užrašyta: „Iš rankraščio „Pastabos“ (toliau eina ciklo „Rudeninė puokštė Vilniui“, kurį galime skaityti knygoje „Naktį užkluptas žaibo“, rankraščiai). Žodis „Pastabos“ pasitaiko prie kai kurių trumpų tekstų. Galima daryti prielaidą, kad poetas ketino taip pavadinti publikaciją arba knygą. Taip po kurio laiko pavadintas rinkinio „Naktį užkluptas žaibo“ pirmasis skyrius. Kartu – čia irgi prielaida – ieškojo ženklo kūrinėlių pobūdžiui nusakyti. Vėliau atsiradusį publikacijų „Metuose“ ir „Santaroje“ vienodą pavadinimą „Iš natūros“ įmanu vertinti kaip pastabų transformaciją.

Žanrų nusakymai jam tikrai rūpėjo (vis dėlto ne tik poetas, bet ir akademikas, o dar tvarkingas suvalkietis), rūpėjo rasti vardus eiliavimams, kuriuos, matyt, norėjo skirti nuo tradiciškai suvokiamo eilėraščio. Iš čia žanrinę apibrėžtį suponuojantis knygos pavadinimas „Eilėraščiai iš dienoraščio“ (taip pasakoma apie ypatingą ryšį su laiko ir įvykių tėkme, kuris eilėraščiui nėra privalomas, jį gali net per daug „prižeminti“), taip pat ciklų pavadinimai su žodžiais-ženklais keli žingsniai, keli žodžiai, iš čia dažnėjančios antraštės epigrama ir pan. V. Daujotytės samprotavimai apie fragmento poetiką, polinkį į meninės raiškos asketizmą13 visiškai pagrįsti.

Užrašų sąsiuviniai, be kita ko, yra žinių šaltinis. Tarkim, iš vieno lapelio (RS) galima spręsti apie poeto veiklos intensyvumą: dėl kažkokios priežasties užfiksuoti pokalbiai, interviu, pasakytos kalbos nuo 1991 m. sausio iki lapkričio mėnesio, iš viso jų šešiolika. Tarp jų – interviu pasaulio spaudos leidiniams ir televizijoms (Helsingin Sanomat, Frankfurter Algemeine, The Miami Herald, Prancūzijos ir Norvegijos televizijoms, The Independent, The Rider’s Digest).

Trys susegti lapeliai (ten pat) paliudija, kad Just. Marcinkevičius buvo sumanęs poemą. Trečio lapelio pabaigoje kita spalva, akivaizdžiai vėliau (pakitusi rašysena), parašyta: „Metaforos ir vaizdai, mintys kadaise sumanytai poemai apie spygliuotą vielą (gal Atgimimo pradžia?)“ Keletas vaizdų iš poemos apmatų:

                   Laisvės vėliavos kotas apraizgytas

                   sp. viela

                   ...

                   Gyvulinių vagonų durys, užsuktos sp.

                   viela, langeliai, ja užraizgyti

                   ...

                   Daina ir malda – pro sp. vielą

                   ...

                   Sp. viela mumyse, neleidžianti prieiti prie kito

Užrašai bent iš dalies parodo, ką rašytojas skaitė, kas jį sudomino arba pasirodė artima, svarbu. Kai kurie pastarųjų dešimtmečių Just. Marcinkevičiui aktualūs autoriai čia jau minėti. Dar minėtini išrašai iš Josifo Brodskio, kaip Nobelio premijos laureato, paskaitos: „Kitos ateities, negu ta, kurią numatė menas, žmogus neturi“; „padėtis, kai menas ir juo labiau literatūra priklauso visuomenės mažumai <...>, man atrodo grėsminga“; „Tikroje tragedijoje žūva ne herojus – žūva chaosas“; poetas yra „kalbos priemonė jos būčiai tęsti“.

Skaitytojai jau bus pastebėję, kad kai kurie Just. Marcinkevičiaus įrašai, pacituoti arba persakyti šiame straipsnyje-publikacijoje, yra komentuojami, o kai kurie ne arba beveik ne. Nekomentuoju tais atvejais, kai išmanus skaitytojas (o atsitiktinių šio straipsnio skaitytojų nebus) pats nesunkiai supras pacitavimo reikalą arba priežastį. Kitaip kalba būtų begalinė. Pavyzdžiui, sakinio „Pasiduodu tamsai – ji vis dažniau nugali“ arba A. Strindbergo minties percitavimo interpretacijoms reikėtų gal ne mažiau popieriaus nei visam šiam straipsniui.

Yra vilties, kad perpasakoti poeto užrašai pasitarnaus kitų kolegų tyrinėjimams.

Tebus čia dar žiupsnelis poeto bandymų, šmėstelėjusių eilučių, visokių užsirašymų:

       Viskas yra teisybė ko aš nepasakiau

      

       Visa, ko klausiau (pasaulio)

       sugrįžo – dabar kaip klausimai man

       naktis ji smaugia

       tačiau naktis

                                  ji

       gal kaip žemė net didesnė

       dar negalvojau apie rytdieną –

       ant kaklo užkibusi abiem rankom

       ši diena

       viešpats augalas gyventojas tremtinys

       šviečia

       šveičia

       švenčia

       kaip ženklus knygoje kaip raides

       atsiverti peizažą ir skaitai

       Kūrinys nesuprastas, o ne nesuprantamas.

       Monsinjoras – mažas: jis ir danguje

       nedaug vietos užimtų.

       nerado ko ieškoję

       bet atrodė lyg būtų radę

       nustokit vogę

       atsitokėkit

                nu jau pasakei

       stumtelėtas ritosi akmuo nuo kalno

       ir tas, kurs jį užritinęs buvo

       Sutrinkit rugį – ir pajusite skonį.

       Nuleisiu vėliavas. Jos ir nuleistos yra.

 

Dienoraščio Just. Marcinkevičius, atrodo, nerašė14. Vienu ar kitu būdu užrašyti kai kurie epizodai. Pavyzdžiui, yra išvykos į Prancūziją 1967 m. rudenį užrašų knygelė (kol kas nespausdinta), kurioje, jeigu kalbėtume apie asmenį apibūdinančius dalykus, išskirtinas prisirišimo prie žmonos ir dukrų motyvas. Taigi Just. Marcinkevičiaus knyga „Dienoraščiai be datų“ (pirmas leidimas buvo 1981 m.), jo kūrybos sąsiuviniai ir aplankai su visokiais užrašais įgyja ir dienoraščio reikšmės. Tikrasis jo „dienoraštis“ yra kūryba. Taip, svarbiausias šaltinis Just. Marcinkevičiui pažinti – jo poezija. Kad ir koks abstraktus bei patetiškas būtų šis tvirtinimas.

Be abejo, nelieka nuošaly visa kita. Jo paskelbtos autobiografijos. Biografijos atspindžiai eseistikoje. Atsakymai į spaudos žmonių ir literatūros, istorijos tyrinėtojų klausimus. Literatūros mokslininkų, rašiusių apie Just. Marcinkevičių, sulasiotos žinios. Skelbti pranešimai apie jį.

Ir vis dėlto, net peržvelgus ir apmąsčius visa tai, reikia pakartoti – daugiausia sako pati kūryba. Tiek, kiek reikia.

Bet yra dar vienas unikalus pažinimo šaltinis, dabar jau būtinai minėtinas. Tai V. Daujotytės knygos „Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogaus šiapus“ skyrius, pavadintas „Kaip kokiam voljere“.

Kas tai?

V. Daujotytei atrodė, kad reikia padaryti nuoširdžių, atvirų, paprastų pokalbių knygą su Just. Marcinkevičiumi. Tai buvo 2008 metai, mintyse galėtumėt atkurti tokio sumanymo pretekstus bei kontekstus. Ketino sudaryti jam kuo palankiausias sąlygas išsisakyti, manė, kad jai ir jam tai pavyks. Suvokusi dramatiškas, nelinksmas poeto to meto būsenas, pastebėjusi ir prošvaisčių, turbūt tikėjosi, kad pokalbiai padės jam vaduotis iš sunkenybių, lyg ir skatins toliau gyventi ir kurti. Pirmame pokalbyje dėl pokalbių (dvi trys valandos 2008 m. birželio 20 d. Marcinkevičių namuose) man teko dalyvauti ir galų gale patirti, kad sumanymas neišsipildys. Mokėjo Just. Marcinkevičius taip kalbėti – nesako galutinio „ne“, bet yra aišku, kad nieko nebus.

Taigi Viktorijos sumanyto pokalbių ciklo nebuvo.

Bet pokalbis visgi įvyko!

V. Daujotytė, sakyčiau taip, įsijungė savo atminties diktofoną ir nuodugniai fiksavo visus tolesnius pokalbius su poetu – iki 2010 m. gruodžio 5 d. (Tas pirmas nesusitarimo pokalbis visą laiką buvo fone.) Ar susitikusi, ar paskambinusi, ar sulaukusi jo skambučio. Kalbėtasi apie savijautą, literatūrą, įvykius, visuomenės procesus, apie artėjantį jubiliejų, apie vaikus ir anūkus, apie sveikatą, lyg ir nelabai svarbu, apie ką kalbėtasi, bet svarbiausia štai kas – V. Daujotytei pavyko užrašyti tuometinio Just. Marcinkevičiaus kalbėseną, susirūpinimus, nusiminimus, visa, kas nenusakoma.

Taigi gavome Just. Marcinkevičiaus 2008–2010 metų gyvenimo dienoraštį „pagal Daujotytę“, ir tiek jo tėra.

Tokiam tekstui, apie kokį čia dabar kalbu, parašyti reikia ir literatūrinio, ir žmogiškojo, ir pilietiškojo talento. Misijos prisiėmimo reikia. Kad būtų, būtų suvokta, kad liktų. Turbūt nėra per daug žmonių, kurie linkę tikėtis, kad dabartinės kultūros esmės bei subtilybės gali ryškiausiai atsiskleisti knygose apie literatūrą. Du tekstus – V. Daujotytės „Kaip kokiam voljere“ ir pasakojimą „Putinas“, išspausdintą Vandos Zaborskaitės knygoje „Autobiografijos bandymas“ (2012), priskirčiau prie esmingųjų. Jie vertesni nei daugelis romanų.

Nesantis Just. Marcinkevičiaus dienoraštis apibūdina jį kaip dėl Lietuvos, jos kalbos ir kultūros likimo susirūpinusią asmenybę. V. Daujotytė, savąja kalba paskatinusi jį išsitarti kaip valstybės vyrą, išgirdo: „Rūpi vis, baisu ir sakyti, kad rūpi Lietuva...“15 Ne tiek keistas, kiek simptomiškas čia žodis baisu. Atėjo jis iš poeto patyrimo, kad šiandieninei visuomenei toks žmogaus nusiteikimas ir prasitarimas apie jį netinka, nepriimtinas, sukelia įtarimų ir alergijų. V. Daujotytei atrodo kitaip. Įsiklausiusi, kaip Just. Marcinkevičius 2009 metais perskaitė 1983-iųjų eilėraštį „Lietuvos atėjimas“, ji užsirašė: „Pagalvojau: štai žmogus, kuriam Lietuva yra tikrenybė. Tikrenybė jos žemė, istorija, kalba. Tariama Lietuva nesivelia ant lūpų“16.

Grįžtant prie poeto užrašų. Jokių leidimų sau pažaisti, kryptelėti, nieko pikantiško. Jokių „naudingų iškasenų“ asmenybės dekonstrukcijos ženklų kasinėtojams, nūnai keliantiems pasišiaušusias galvas. Nebent vaistų aprašai. Nebent žinia, kad yra išplėštų puslapių.



 

1 Plačiau žr.: Žalias aplankas ir kt. // Sventickas V. Apie Justiną Marcinkevičių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – P. 213–228.

2 Kartais vartojamos santrumpos, iš eilės: RS, MS, DD, JS, S. Jos jau vartotos knygoje „Iš natūros“. Beje, Viktorija Daujotytė, recenzuodama šią knygą „Literatūroje ir mene“ (2014 02 14, p. 9–10), dar kartą atsiskleidė kaip netikėtai vertinanti – savaime atsiradusias sąsiuvinių ir aplankų spalvas susiejo su Just. Marcinkevičiaus pasaulėvokos palete.

3 Datą (spėjamą) nustatau pagal įrašą gaubiančius datuotus kitus tekstus.

4 Ginčytina pastaba. Išeivijos rašytojų knygų, daug kam nematytų Lietuvoje, perleidimas buvo prasmingas. Lietuvos rašytojų sąjungos ir leidėjų bendru sutarimu tuo laiku buvo teikiama tam tikra išleidimo pirmenybė išeivijos, lagerininkų ir tremtinių kūrybai, kompartijos draustiems lietuvių literatūros palikimo tekstams. Sovietmečiu atsiradusių spragų užpildymas buvo suvoktas kaip būtinas kompensacinis veiksmas. Tenka sutikti – naują kūrybą jis stelbė.

5 Toliau minimų Just. Marcinkevičiaus poezijos knygų sąrašas: „Eilėraščiai iš dienoraščio“ (1993); „Žingsnis“ (1998); „Carmina minora“ (2000); „Dienos drobulė“ (2002); „Naktį užkluptas žaibo“ (2008).

6 Kita versija rankraštyje: tautiškai.

7 Reikia prisiminti Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinio „Vienintelė žemė“, išleisto 1984 m., pavadinimą.

8 Tai 1992 m. įrašas.

9 Teko girdėti, kad kartais alpdavo vaikystėje. Teko matyti kluptelėjimus lipant laiptais, panašiai bus buvę 2009 06 18 Daukanto aikštėje po Lietuvos tūkstantmečiui skirto leidinio sutiktuvių Prezidento rūmuose. Kas žino, gal ir 2010 m. gruodžio septintąją tamsioje namo laiptinėje.

10 Daujotytė V. Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogaus šiapus. – Vilnius: Alma littera, 2012. – P. 225.

11 Verta priminti, kad 1984 m. išėjusiame rinkinyje „Vienintelė žemė“ buvo kūrinys, pavadintas „Proza“. Trijų pastraipų tekstas išspausdintas taip, kaip minėta.

12 Žr. publikaciją „Iš Justino Marcinkevičiaus rankraščių“ žurnale „Santara“, 2014 pavasaris, Nr. 101/102, p. 54–63. Čia ir kol kas niekur kitur taip pat spausdinami minėti tekstai „Kančios anatomija“ ir „Jis pažino (mokėjo, mylėjo) tą medį...“

13 Daujotytė V. Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogaus šiapus. – P. 239.

14 Teks pripažinti, kad neklausiau apie tai nei jo, nei žmonos. Atrodė netinkamas klausimas, prisimenant poeto žodžius, kad sovietmečiu dienoraštį rašyti nebuvo saugu, ir skeptišką jo požiūrį į užrašomus potyrius, – užrašant, atseit, daug kas išsikraipo. 15 Ten pat. – P. 261.

15 Ten pat. – P. 261.

16 Ten pat. – P. 268.