tekstai.lt

Renata Šerelytė. Matyti peteliškės šešėlį

Tėvynės varpai

Šių metų birželio 19-ąją Vilniuje, Rašytojų klube buvo įteikta dešimtoji, jubiliejinė Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija. Ji atiteko rašytojui Valdui Papieviui už novelę „Jūra, arba Savižudybės prevencija“, išspausdintą „Metų“ žurnale (2014 m., Nr. 3). Jubiliejų įprasmino ir antras svarbus įvykis – novelių antologijos „Debesis ant žolės“, kurioje sudėti visi per dvidešimtmetį premijuoti kūriniai, pasirodymas.

Tokie būtų sausi, faktą konstatuojantys žodžiai. Jų iškilmingame vakare, apdovanojant laureatą, būta ir daugiau, ir nieko čia nepadarysi, nes statistika savo iškalbingais skaičiais savaip papildo ir netgi praplečia žodžių reikšmės lauką. Į vakarą vedusio Vytauto Martinkaus klausimą, ar kas žino, kiek per porą dešimtmečių „Metuose“ buvo išspausdinta novelių, salė atsakė neramiu bruzdėjimu – bandyta spėti, bet spėjimai nebuvo tikslūs (bet štai antologijos pratarmėje V. Martinkus šią paslaptį išduoda – novelių skaičius artėja prie tūkstančio). Kitas iškalbingas skaičius – premijos laureatai pagal feministinį diskursą pasiskirstę beveik pagal visas lygių teisių galimybes ir prioritetus: šeši vyrai, keturios moterys. Nė nepalyginsi su praėjusių metų Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis, kurias spauda jau spėjo pakrikštyti „vyrų premijomis“.

Kaip pabrėžė V. Martinkus, tokios gražios sukakties, tokio gausaus būrio laureatų ir pagaliau novelių antologijos, šiais laikais itin retos viešnios leidybos laukuose, nebūtų buvę be iniciatyvos, be idėjos, kurią prieš dvidešimt metų palaimino ir įgyvendino būrelis lietuviškos novelės žanrui neabejingų žmonių – Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – Lietuvos edukologijos universiteto) Lietuvių literatūros katedros vedėjas Albertas Zalatorius (1932–1999), Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ vyriausiasis redaktorius Juozas Aputis (1936–2010) ir Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė (1920–2003), rašytojo Antano Vaičiulaičio našlė. Žmonių, kuriuos V. Martinkus įvardijo kaip trejetą, suvienytą geros novelistikos („šedevrų, kurių joks laikas nepaveiks“) ilgesio.

Turint omeny, kad tais nelengvais laikais, Lietuvai tik atkūrus nepriklausomybę, premijų, juolab literatūrinių, nebuvo gausu, toks J. Vaičiulaitienės ryžtas kėlė didelę nuostabą. Turbūt ne vienam laureatui, kuriam teko garbė ir laimė priimti premiją iš ponios Joanos rankų (šių eilučių autorei – taip pat), tai reiškė kur kas daugiau nei jo kuklios kūrybos įvertinimą. Man tai buvo atsikuriančio ryšio su nežinoma išeivijos literatūros žeme paliudijimas, patvirtinantis mūsų visų bendrą kalbos giminystę. (1989–1994 m. studijuodama Vilniaus universitete, jau laisvai skaičiau grįžtančią į programas lietuvių išeivijos kūrybą: vieną kursinį darbą rašiau iš Mariaus Katiliškio kūrinių, o diplominį – iš Antano Škėmos.) Vėliau, poniai Joanai iškeliavus į anapilį, novelės prestižą įkūnijančią premijos tradiciją sėkmingai perėmė trys Vaičiulaičių dukros – Joana, Aldona ir Danutė, kurios kasmet atvyksta į Lietuvą, kad pagerbtų ir įprasmintų savo Tėvelio atminimą, o birželis – tam tinkamiausias metas. Birželio 23-ioji – A. Vaičiulaičio gimimo diena, diena prieš pat Jonines, prieš vasaros saulėgrįžą. Pats derliausias metas, kai magiškai veikia žodis kaip burtažodis, kaip užkalbėjimas.

Simboliška, kad šiais metais, šalia novelių antologijos ir dešimtosios A. Vaičiulaičio premijos, pasirodė ir solidžios apimties (958 puslapių) tomas – Antano Vaičiulaičio „Laiškai“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), vertingas epistolinis rašytojo palikimas, suteiksiantis daug įsimintinų akimirkų ne tik A. Vaičiulaičio kūrybos tyrinėtojams ir biografams, tačiau ir tūlam literatui, panūdusiam geriau pažinti išeivijos gyvenimo aktualijas. Svariais „Laiškų“ egzemplioriais buvo apdovanoti šiemetinės A. Vaičiulaičio premijos komisijos nariai Jūratė Sprindytė, Danutė Kalinauskaitė, Vytautas Martinkus, Danielius Mušinskas ir Vanda Juknaitė, kuriems teko nelengva užduotis iš nemažo būrio kandidatų išrinkti verčiausią, labiausiai atitinkantį A. Vaičiulaičio novelistikos dvasią, žodžio drausmę, jo estetinius kriterijus.

Pusė šios premijos laureatų – pripažinti lietuviškos novelės klasikai Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Rimantas Šavelis, Bitė Vilimaitė, Petras Dirgėla. Darniai su jais vienoje antologijoje ir laureatų sąraše susigyvena ir viduriniosios bei jaunesniosios kartos prozininkai Danutė Kalinauskaitė, Vidas Morkūnas, Valdas Papievis, Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė. Pasak komisijos narių, vertinant „Metuose“ spausdinamus kūrinius, gal liko šiek tiek nuskriausta modernistinė novelė, tačiau žanro kanono ir taisyklių paisyti vis dėlto reikia. Ir pernai, ir šiemet būta gražių ir svarių novelių – visiems komisijos nariams labai patiko R. Granausko „Nepamatytoji“, geru žodžiu minėtos žaismingos, giedros ir šmaikščios Henriko Algio Čigriejaus novelės, įdomūs buvo ir jaunieji – Ieva Toleikytė, Vytautas Varanius, Saulius Vasiliauskas ir kiti, – tačiau Valdo Papievio „Jūra, arba Savižudybės prevencija“ nugalėjo be didelių ginčų kaip neabejotinos žodžio kultūros, pasakojimo subtilumo ir tylaus lietuviško egzistencializmo lydinys.

V. Papievis, prisiminęs ankstesniųjų laureatų kalbas, kuriose skambėjo frazės „paglostyti žodį“, „įsipareigoti žodžiui“, priminė ir dar vieną rašytojo priedermę – apginti žodį. „Aš galvoju apie žodžius, jų galią ir bejėgystę: juos įsivaizduoju žodynuose, savo reikšmių lizduose ramiai snaudžiančius nelyg kūdikiai lopšiuose ir laukiančius, kol mes juos pabudinsime <...>.“ Manyčiau, šie žodžiai nelyginant savotiškas giminystės ryšys sieja visus premijos laureatus vieną su kitu ir su pačiu A. Vaičiulaičiu, su visa išeivijos literatūra, kuri sugrįžo ir įsišaknijo Tėvynės žemėje.

Premijos mecenačių vardu kalbėjusi Danutė Vaičiulaitytė-Nourse į visus kreipėsi meiliai: „Mieli draugai.“ Neretą galbūt šiek tiek nupurtė nerimas, išgirdus šį kreipinį, nes daugelį gražių lietuviškų žodžių, kaip ir papročių ar kitų dalykų, buvusi sistema neatpažįstamai iškreipė, tačiau Danutės kalboje sklandžiusi šilta draugystės dvasia neleido suabejoti kalbos nuoširdumu.

Ne veltui ir skaitymui buvo pasirinkta klasikine tapusi A. Vaičiulaičio novelė „Popiežiaus paukštė“, kurią išraiškingai perskaitė skaitovas Juozas Šalkauskas. Novelės įvaizdžiai – paukštė, jos giesmė, šventoji ramybės dvasia – nereti rašytojo kūryboje: juk A. Vaičiulaitis buvo ne tik diplomatas, eseistas, darbštus spaudos darbuotojas, puikus novelistas, tačiau ir poetas. Jo eilėraščių rinkinys, išleistas Čikagoje 1980 metais, vadinasi „Ir atlėkė volungė“.

Tokia prasminga sąsaja buvo pereita prie antrosios vakaro dalies – knygos „Debesis ant žolės“ (paantraštė – „Lietuvių novelės antologija, 1994–2014“). Pavadinimo, pasak V. Martinkaus, ieškota ilgai – tikėtasi rasti premijos laureatų tekstuose, tačiau jį suteikė paties A. Vaičiulaičio kūryba: eilutės iš eilėraščio „Pieva“ („Kai mano kūnas bus žolė, aš miegosiu savo gimtųjų lygumų krašte“) ir eilėraštyje „Debesėlis“ vaizduojama debesėliu virtusi siela. Bandyta prisiminti, kada gi paskutinį kartą leista novelių antologija – ko gero, paskutinioji buvo „Žalias laiko vingis“ (1981). Kaip matome, laiko tarpas iš tiesų įspūdingas. Veikiausiai ne veltui iškart pasigirdo balsų, siūlančių novelistikos antologijų tradiciją tęsti.

Ši knyga ypatinga – kiekvieno autoriaus novelę lydi esė – laureato kalba, pasakyta atsiimant premiją. Esė liudija to laiko pulsą ir aktualijas – pavyzdžiui, R. Granausko esė „Rakto ieškojimas“ atskleidžia prie sovietmečio privilegijų pripratusio, nomenklatūrininku virtusio rašytojo, nebesuprantančio naujų laikų, dramą.

Antologijos sudarytoja ir redaktorė D. Kalinauskaitė pajuokavo, kad visi autoriai – labai rimti ir pokštauti nelinkę, išskyrus nebent R. Šavelį. Aštuoni iš dešimties vienaip ar kitaip užsimena apie mirtį, ir tai, be abejo, gilaus lietuvių novelistų egzistencializmo pojūčio ženklas.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas tarė trumpai drūtai: lietuvių literatūra visais laikais turėjo du žanrus, kuriais galėjo didžiuotis. Tai eilėraštis ir novelė. Sunku jam nepritarti – šie žanrai nedaugiažodžiai savo forma ir struktūra, reikalaujantys disciplinos ir intelekto, galbūt todėl nepasiduoda laiko madai, lieka savaip vieniši, izoliuoti; leidyklų nenoras leisti novelių knygas liudija ne smukusį jų prestižą, o veikiau išdidų šio žanro aristokratiškumą. Ko gero, šiame žanre, kaip ir eilėraštyje, sunkiausia įteisinti banalybę, neretai besiremiančią žodžiais „aktualus“, „šiuolaikiškas“, „inovatyvus“.

Ne veltui ir V. Papievis sako, kad „kiekviename mūsų slypi dvasinis kamertonas, kuris suskamba peržengus neleistiną ribą“ („Šį mūsų nerimo pavasarį“ – „Metai“, 2014, Nr. 5–6). Ir ne veltui žodis „žurnalistinis“, prie kurio vargšo TV žiūrovo ausis jau įpratusi kaip prie natūralaus dalyko, susijusio su kažkuo lyg ir svarbiu, aktualiu, bet tuoj pat pamirštamu, banaliu ir nešvankiu, iš J. Sprindytės lūpų nuskambėjo it aiškus papeikimas. O juk iš tiesų – daugybė žodžių, sakinių, laikraštinių, aktualių ir visokių kitokių, sparčiai blėsta atminty, gal joje nė neįsišaknija, nebent įsigraužia kaip parazitai, o jei neįsigraužia, tai nuolat bando apgauti, neva jie esą tie „kamertonai“.

V. Martinkaus įžanginiame knygos žodyje „Metų“ novelė: dešimt ir Vaičiulaitis“ yra toks sakinys: „Bet geriausias noveles ir šiandien verta skaityti balsu, anot Jūratės Sprindytės, deklamuoti lyg eilėraštį“ (p. 11). Tai sietina ir su V. Sventicko žodžiais apie novelę ir eilėraštį. Ir su V. Papievio teksto skambesiu, kuriuo, beje, būtų galima ir baigti šį rašinį:

„Žmonių nebėra. Yra tik dangus, jūros alsavimas, smėlis – matau, kaip jo smilteles neša vos juntamas vėjas. Dar matau, kaip ant šakos, išskalbtos iki baltumo, nutupia kopūstinukas. Suglaudžia sparnus, paskui išskleidžia ir nuskrenda. Per akimirksnį jo mestą šešėlį ropoja skruzdė. Paskui per baltą smėlį ropoja“ (Valdas Papievis. „Jūra, arba Savižudybės prevencija“, 2014 m.).

O gal galima tęsti?.. Klausantis savo dvasinio kamertono?..

„Kiek ten tų žmonių buvo? Dešimt? Dvylika? <…> Jis dabar matė savo atminties akyse tą vaizdą, kuris tada, kai fotografavosi, rodos, taip trumpai šmėkštelėjo ir taip greitai dingo, ir vargu ar kas kitas pastebėjo ir įsiminė. Tai buvo peteliškė. Tai buvo balta peteliškė <…> ką tik nebuvo, o dabar buvo ir baltavo, išplėtusi sparnelius, ir nuo tų sparnelių ant tėvo sudėtų rankų taip pat krito mažytis, visai mažutytis šešėlis“ (Romualdas Granauskas. „Su peteliške ant lūpų“, 1994 m.).

„<…> o prieš savaitę, kai smarkiai lijo, ji laikė virš galvos japonišką skėtį su drugeliais. Joris matė, ir jo taksas, rodos, matė, kad mergaitė slapčia žvilgčiojo į juodu. Gal ji nedrįso pasiūlyti prisiglausti po drugelių stogeliu?“ (Juozas Aputis. „Pro memoria“, 1996 m.).

„Bet kambarėlyje kažko būta! Tai rodo ne tik atrakintos trobos durys. Kambarėlyje kažkieno būta, ir Franekas gramelį verčiau išgers kitoje vietoje. Jis čia nebuvo ir nieko nematė. Su tuo, kas moka atrakinti tokias durų spynas, geriau neturėti reikalų“ (Rimantas Šavelis. „Tamarikso žydėjimas“, 1997 m.).

„<...> kažkas ropinėjo storais akinių stiklais, krebždėdamas sausomis kojytėmis. <...> Iš tiesų – stiklais kažkas ropinėjo, baltai pilkas, panašus į drugį, o kai ji prisikišo norėdama įžiūrėti, lyg sprigtelėtas nulėkė kažkur į kambario kampą“ (Renata Šerelytė. „Raudona ir balta“, 2001 m.).

„Klajojančiu žvilgsniu Ažukalnis apžvelgė savo būstą. Nepamatė jame nieko vertingo. <...> Visų vertingiausias daiktas buvo taškelis ant sienos. Kai nebeišmanydavo, kaip iš vargo išbristi, ir puldavo į neviltį, Valerijonas atsiguldavo į savo medinę lovą ir dienų dienas spoksodavo į juodąjį tašką ant sienos“ (Petras Dirgėla. „Arklių šventėj“, 2002 m.).

„Nepaklota tėvų lova kvepia senu dūmu ir „tigro tepalu“ nuo sąnarių. Ant palangės sėklinių agurkų kokonai – pastėrsti pirštus sukišęs į pelėsio pūkelius. Visur įsismelkęs dūlėjimo garsas, sakytum, plonyčiai šereliai skrebentų į podėlių ir ryšulėlių tamsą“ (Danutė Kalinauskaitė. „Namo“, 2003 m.).

„Giliai nusivylęs sūnumi, jis užtrenkė savo širdį kaip šulinio dangtį. Jo iškastas šulinys buvo nepaprastai gilus ir saulėtą dieną jo dugne pasimatydavo žvaigždės“ (Bitė Vilimaitė. „Ta mergaitė“, 2008 m.).

„Žinojau, kad naktimis ji rymo prie skylės ir liūdna akimi žvelgia į užpustytą kiemą, į ryškias sidabro žvaigždes, tarsi prišalusias prie juodo dangaus aksomo <...> Ar ji nutuokė, kas yra kvapai ir spalvos? Ar jautė šaltį? Ar svarstė, kam reikalingi metų laikai? Ar pažino meilę? O miegą, sapnus, kraujo skonį?“ (Vidas Morkūnas. „Mirtis“, 2010 m.).

„Jo basos pėdos ant šviesiomis pušinėmis lentomis išklotų grindų atrodė didžiulės ir baisios, lyg roplio letenos. Elena pajuto įtampą, kokią dažnai ir aštriai išgyvendavo kai kurių vyrų akivaizdoje kaip vienišas ir beginklis moteriškos lyties žvėrelis“ (Laura Sintija Černiauskaitė. „Nekaltutis“, 2011 m.).

Matyti – tai, kas įžiūrima ir ko neįmanoma išvysti. Peteliškės ir skruzdės šešėlį. Girdėti pelėsio pūkelį plevenant. Užsirakinti nuo mirties ir pačiam užrakinti mirtį, įkalinti ją. Pabėgti iš kalėjimo trapiomis žvėrelio kojytėmis.

Viktorija Daujotytė yra ištarusi – eilėraščiui nieko nėra negalimo. Valentinas Sventickas – kad novelės prigimtis artima eilėraščiui. Vadinasi, ir jų galimybės jei ne vienodos, tai labai panašios.

metai_2014_7.jpg