tekstai.lt

Liudas Gustainis. Laiškai iš anapus. Apsakymas

b_231_200_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_2014_08_09_gustainis2.jpg

 

Pirmasis Chajos Freidos laiškas Vaišnorui

 

Iki mūsų sušaudymo dar buvo likusios kelios dienos.

Kaip dabar pagalvoju – amžinybė, kuri iki šiol manyje.

Pievoje rudavo išstypę rūgštynių kotai, šuo, išsidriekęs pavėsyje, ėdė žolę, aš dar nieko nenutuokiau apie artėjančią griūtį, nes dorai ir negalėjau su­vokti – man ėjo tik dešimti.

Dangus buvo giedras, nė menkiausio debesėlio, vėjas vos šiureno, o aš ste­bėjau, kaip mama palei namą įnirtingai kauptuku rausia duobę. Stovėjau atsirėmusi į tvartelį, per medžio kamieną pačios mamos nė nemačiau, tik rankas ir taškuotą platų sijoną. Dėmesį ypač traukė debesys varmų, kurie kilo sakytum iš pajudintos žemės – anksčiau nieko panašaus nebuvau re­gėjusi.

Įsijaudrinusi mama, aplink ją žalios žliūgės, balandos ir dilgėlės, įsimi­niau ir vis išnyrančią baltą josios palaidinę. Bandžiau spėlioti, kam jai duobė palei namo sieną.

Taip ir nesupratau.

Pasuku galvą į dešinę – prieš mane kitas neįprastas reginys: dvi jaunos ma­no tetos susiglaudusios sėdi prie namo ir paeiliui pusbalsiu skaito šventąją knygą. Tai Itė ir Buta. Jos labai skirtingos. Itė juodbruva, visada pasinėrusi į paslaptingas savo mintis, jai apie trisdešimt. Buta turi sūnų Maksą. Ding­teli, kad jos skaito, bet nesupranta, ką reiškia jų tariami žodžiai, o čia pat, už jų nugarų, pasilypėjęs ant suoliuko Maksas, išsišiepęs, atsirėmęs į kažkada žalią namo sieną, mojuoja savo marškinėliais lyg vėliava – galvą atkraginęs į dangų.

Sakytum, tokiu būdu blaško ir kartu gaudo mamos baidomus varmus ir nesuvokiamus šventraščio sakinius.

Aš klausausi Butos balso, jis melodingas, gilus, jaudinantis. Man visai nesvarbu, ką ji kalba. Norėčiau, kad ji visada būtų su mumis, man ji atrodo svarbesnė ir už rabiną.

Išsišiepęs Maksas sustingsta akimirkai – lyg pats Dievas jam būtų ką pašnibždėjęs, tačiau jis niekam nieko neaiškina. Maksas ir vėl mojuoja ir džiūgauja – jam linksma. Atrodo, kad plaikstosi ne jo marškiniai, o siūbuoja pati namo siena. Jis vis labiau įsismagina, ir dabar jo rankos juda tuo pačiu ritmu kaip ir mano mamos, kuri vis dar suplukusi kasasi į žemę.

Nesuprantami mamos veiksmai ir dar keistesnis Makso kvailiojimas.

Ūmai mama stabteli, atsitiesia ir įsistebeilija į judančias medžių šakeles ir lapus – jie tankūs, ir jai dingojasi, kad siūbuoja visas pasaulis, jos žvilgs­nis pasinėręs tik į lapus, aš taip pat įsispitriju į lapų sieną, ir tuomet man dingteli, kad už jos slepiasi kažkas su didele balta kauke – lyg būtų klounas ar kas.

Nors iš kur mūsų kieme klounas? Jo nerastum visame miestelyje, nebent kas senoje skrynioje būtų aptikęs kaukę ir nusprendęs mus pagąsdinti.

Šį kartą aš neapsirikau – netikėtai lapai prasiskiria ir kyšteli išsišiepęs tavo, Vaišnorai, veidas.

Nustembu, kodėl tu slėpeisi, tačiau pastebiu, kad mama tave pamačiusi krūpteli, nustoja kasusi, o Itė su Buta prityla. Tik Maksas ir toliau mojuoja marškiniais lyg niekur nieko. Tuomet Buta neskubėdama atsistoja, trukteli Maksą už rankos ir nueina į namą. Jai iš paskos išsliuogia ir Itė.

Tu dvigubai už mane vyresnis, Vaišnorai, tačiau dažnai užsukdavai į mūsų kiemą pažaisti su manimi ir Maksu, mes visa gauja dažnai drauge lėkdavome maudytis prie upės, tačiau tą kartą tu man pasirodei kitoks – gal todėl, kad buvai užsitraukęs kareiviškas kelnes, nors marškinėliai ir be ran­kovių.

Pusnuogis, tik kojos kareiviškos.

O ir kodėl, tūnodamas už krūmo, buvai užsidėjęs baltą kaukę? Ar tai toks naujas tavo žaidimas?

Jeigu taip, tuomet ir aš noriu tupėti už krūmo ir visus paslapčia stebėti. Paknopstomis puolu į trobą, pagriebiu pirmą pasitaikiusį raudoną skudurą, šiaudinę skrybėlę, ir štai aš jau pasiruošusi.

Atlekiu be kvapo, mama jau seniai numetusi kauptuką, stovi lomelėje po obelimi, o tu mėlynais marškinėliais, įsisprendęs rankomis į klubus, žvelgi į ją labai jau rimtai, lyg turėtum paskelbti jai nuosprendį. Aš imu strikinėti greta ir mojuoju raudonu skuduru tarsi sparnais. Panašiai, kaip ką tik ma­čiau darant Maksą.

Netveriu troškimu pasinerti į žaidimą.

Netikėtai prisimenu, kokia ryški ir akinama iš ryto tekėjo saulė.

Man ūmai topteli, kad jūsų žaidimas keistokas. Tu, Vaišnorai, petimi remi medį, o mama, priešais atsiklaupusi, žvelgia į tave kaip į Dievą. Tarsi ko maldautų. O tu ir sakai, kad mane pasiskolinsi tik vienai dienai, rytoj grą­žinsi. Nesuprantu, kaip tu gali mane pasiskolinti, aš juk ne druska ir ne cukrus ar bulvė. Tačiau man tai nelabai rūpi, aš užsimerkiu ir matau, kaip gražiai mes trys atrodome iš šalies – mano raudonas gobtuvas, šiaudinė skrybėlė, mėlyni tavo marškinėliai ir balta mamos palaidinė žaliuose krū­mynuose.

Spalvos neišpasakytai ryškios ir dilginančios: ir žalia namo siena, ir tan­kių medžių paunksnė, ir kartu su lapais raibuliuojantys saulės spinduliai, bet ypač – mano skaros raudonis ir Vaišnoro mėlis.

Šiandien, kada praūžė šitiek metų, marios raudų susiliejo į vieną aki­mirką, nors iš tikrųjų niekas niekur nepraūžė, tiesiog įvykių lavina lyg ugnikalnio lavos liežuviai susigėrė į spalvas, sunku aprašinėti dienas, kurios ritosi svaiginamu bangos greičiu, užgniauždamos kvapą, neleisdamos nė atsikvėpti.

Žiūrėjau į tave ir puikiai suvokiau, kad tavo povyza, Vaišnorai, kaip nie­kada grėsminga, tavo ranka, įsikabinusi į storesnę medžio šaką, užstoja man pusę mamos, atskiria ją nuo manęs lyg medinis buomas, o aš vis dar nieko nesuprantu, nei kodėl mama klūpo prieš tave, meldžia pasigailėti ir niekur manęs neišsivesti, aš vis tarytum gervė sparnais mojuoju raudona paklode ir krykšdama šokinėju, nors mamos lūpos suspaustos, ji bejėgiškai dairosi į šalis, pagaliau išplėšia iš manęs raudonąją skraistę, ja apsigobia pati, suima mane į glėbį ir prisigūžusi tempia per krūmus, o Vaišnoras neatsilikdamas mėklina iš paskos.

Nesuprantama, kodėl mama šitaip elgiasi.

Mano skrybėlė netikėtai nuslydo ir pakibo ant sausos šakos. Balta ir vie­nintelė, tik po ja manęs jau nėra, aš dūstu mamos glėbyje.

Man tvanku, aš ištrūkstu, pritupiu po aukštai kabančia savąja skry­bėlaite, man vis atrodo, kad mes smagiai leidžiame laiką ir šitaip žaidžiame: tu išskėtęs rankas kaip maitvanagis sėlini mums iš paskos, aš striksiu ir nė nežinau ką dainuoju, mano marškinėliai žali, ir visi krūmynai žali, tik akys mano rudos ir dantukai reti, ir tai visai ne dainelė, o kažkokie kvaili žodžiai:

Niekur aš neisiu, niekur nė iš vietos, nors tu man į akį durk, nors tu man į akį...

Tą naktį susapnavau labai ryškų spalvotą sapną – lyg tęstųsi ta pati saulėta diena, ir mes visi toliau smagiai dūkstame.

Aš palenkusi galvą, pasileidusi plaukus sėdžiu ant išversto medžio ka­mieno, tu su tais pačiais marškinėliais, padėjęs man galvą ant kelių, neju­driu žvilgsniu įsistebeilijęs nežinia į ką, lyg būtum tik pusiau gyvas, pra­sižiojęs, mano kojos taip sulenktos, kad matyti vien keliai ir nuogos blauz­dos, jos iš toliau atrodo lyg būtų suaugusios moters, sapne aš vaizdą regiu tarytum iš šalies, o mama priklaupusi ant vieno kelio man už nugaros ir sodina skudurinę lėlę man ant pečių, sodina ir leidžia jai slysti žemyn ma­no plaukais, kol ji atsiremia į Vaišnoro veidą, mama braukia lėle Vaišnorui per skruostą, paskui vėl kelia ją aukštyn ir vėl paleidžia mano plaukais žemyn, lyg tai būtų ne lėlė, o mano pačios kritimas, slydimas, nuopuolis, bet ir jai, ir man juokinga, nesijuokia tik Vaišnoras, jo žvilgsnis vis toks pat pastiręs.

Aš sėdžiu ant raudono audeklo, lyg soste.

Kitą rytą, kai iki mūsų sušaudymo liko tik dvi dienos, Vaišnoras vėl pasirodė. Dabar jis ant pečių tempėsi ir šautuvą, kurį atrėmė į namą. Jis negrasino, negąsdino, tik išsipleikė sode ant žolės, prie išpjautų medžių, išsiskėtojo, kojas užkėlė ant sumestų sausų šakų ir lyg tarp kito tarstelėjo, kad pasiruoštume – jis turįs mus nuvaryti į getą.

Pajutau, kaip žodis „nuvaryti“ elektra perėjo per mamos kūną, ir mudvi puolėm į trobą ruoštis. Aš šmurkštelėjau iš paskos tik todėl, kad ir mane nukrėtė mamos virpulys. Ji ėmė blaškytis po kambarius, mėtė daiktus ir skudurus kur pakliuvo, tai pagriebia, tai numeta, o man liepė bėgti ant aukš­to ir kur nors kamputyje pasislėpti.

Aš ir bėgau, slėpiausi, nors kad ir kur būčiau nulindusi, iš karto prisi­mindavau, kad žaisdama su tavimi ten jau slėpiausi – tu mintinai žinojai visas vietas ir tikrai mane būtum radęs. Man tik įdomu buvo slėptis, nes žodžio „getas“ nelabai supratau – tik klausiausi, kaip į jį reaguoja mama.

Neilgai ruošėsi ir ji – tiesa, sumetė į ryšulėlį kelis skudurus, bet ir vėl – paliko juos virtuvėje ant grindų, o tuomet pagriebė salone buvusius albumus su šeimos nuotraukomis, išsinešė į kiemą, ten, kur tu, Vaišnorai, gulėjai – čia pat įkūrė laužą, ėmė iš albumo nuotraukas ir metė jas į ugnį – tuomet jau ir tu atsikėlei, ir mes visi trys beveik susiglaudę stebėjome, kaip nuotraukos lyg nenorėdamos rangosi liepsnose.

Nesupratau, kodėl tu atėjai su šautuvu; nemaniau, kad tai turi ką nors bendra su manimi. Juk tu dar tik vakar laikei padėjęs galvą man ant kelių, o šiandien, prisidengęs akis ta pačia manąja šiaudine skrybėle, pro plyšelį stebėjai, kaip mano mama staiga išprotėjo – ant galvos užsidėjo didžiulę rau­doną pagalvę, sakytum kepurę, ir stovi linguodama ties mano lėle, kuri ramiai guli ant nulaužtos šakos ir neišmano, kaip sustabdyti tai, ką pradėjo žmonės, kaip sulaikyti tavo ketinimus.

Mano žvilgsnis nukrypsta į seniai nupjauto medžio kelmą, kurio vidus išdegęs, o gal ir išpuvęs. Jis tuščias – jame tik didžiulė juoda skylė. Tu paimi ir įdedi ten mano skudurinę Onutę – lėlės rankos išskėstos, ji laikosi jomis įsikabinusi ir žemyn nenukrenta – graži lėlė kelmo skylėje.

Tuomet iš gatvės pasigirsta švilpimas ir riksmas – kažkas garsiai tave pašaukia:

Ei, kur tu prapuolei, Vaišnorai, jau užmiršai, ką turi padaryti?

Ne, neužmiršau, – tu rikteli ir nukėblini prie savo šautuvo, – laikas jau, eime, – mosteli galva mano mamai, – pasiimk ir Chają.

Nuo tos minutės mačiau tiktai tave: plati tavo krūtinė dabar jau vyšninės spalvos marškinėliais kažkodėl malkų rietuvės fone, didžiulės atlėpusios tavo ausys ir mėlynos akys, įsmeigtos kažkur į tolį, ir pro dantis košiami žodžiai, tu tarytum smengi į žemę, lieka tik supjautų malkų ar lentų krūva, ir vielinė tvora, tu ir vėl stovi kampe atsiraitojęs rankoves, tavo ranka plazda tarytum širdis, tuo pačiu ritmu kruta ir tavo kojų pirštai ties apsamanojusiais ak­menimis, o dabar štai tavo galva guli ant šaltų akmenų, kaip sapne, ji ir panaši į akmenį, ir tavo lūpos šnabžda tik akmenims suprantamus žodžius, dingojasi, kad ne šnabžda, o šaukia, ir dabar tu jau sėlini už krūmų, o gal ir ne sėlini, o pasislėpęs stebi, kaip mus visus, didžiulę minią, varo žvyruotu keliuku į paskutiniąją kelionę, nors tuomet aš nesupratau, kad kelionė paskutinė.

Staiga tu imi kraipytis į šonus ir striksėti, tarsi regėtum ką linksmo, ne­supratau, prieš mane kraipaisi ar prieš kitus, o vėliau tu pasitrauki už kadu­gio krūmo, kol belieka tik kalkėmis užpilta nejudančių kūnų krūva, ir kažkas ant krūvos užritina vienintelį didelį akmenį ir šalia numeta rudą klevo lapą; akmuo apsamanojęs, jis ten vienas, vienišesnis negu krūvomis sukritę žmonės.

Kai tu stovėjai priešais mane atstatęs šautuvą, tikrai negalvojau, kad šausi – tikėjau, tai netrukus pasibaigs kaip ir visi kiti žaidimai.

Taip ir įvyko. Pasibaigė. Nutrūko. Tavo marškinėlių spalva užliejo visą dangų.

 

Pauliaus laiškas patėviui Vaišnorui

 

Kada jis prasidėjo, mudviejų karas? O kada baigėsi?

Ilgai tavęs nesuvokiau kaip žmogaus, nė į galvą, kad tu kažkada buvai jaunas, kad tau iš paskos velkasi tavo žodžių, minčių ir darbų uodegos, ku­rios naikina visus, kurie su tavimi.

Vos tik tave prisimindavau, širdyje akimirksniu įsiplieksdavo karo lieps­nos. Užtekdavo pamatyti medį, po kuriuo tu miegodavai, ir man atimdavo žadą.

Galvodamas apie tave šiandien regiu jau kitokį vaizdą.

Sunkiai kilnodama kojas, per sniegą klampoja tamsiais skudurais apsimuturiavusi žmogysta. Ūmai figūra dingsta – juodas taškas baltoje pū­goje – lyg būtų praėjusi ir išnykusi nuodėmė – įsisupo į baltą skraistę ir ištir­po, trumpaamžė, sakytum, jos lyg nebuvo.

Tik ar tikrai? Ir ko nebuvo – žmogaus ar nuodėmės?

Aš tave vadinau pavarde. Vaišnorai, ištardavau. Vėliau gyvenime teko patirti daugybę žiaurių dalykų, tačiau pėdsakai, kuriuos paliko tavo žvilgs­niai ir žodžiai, taip pat ir smūgiai, įsirėžė giliausiai.

Tikriausiai todėl, kad tu buvai pirmas, nuo tavęs aš nepajėgiau apsiginti, tu man buvai kaip baudžiantis rūstusis Dievas, visagalis ir visažinis, ir jokios išeities – manydavau, kad tai visiems laikams.

Puikiai prisimenu visus tavo išpuolius, jie tarsi sulipo krūvomis, susi­glaudė ir virto viena pabaisa, kuri nuolatos alsavo man į nugarą ir svilino karštu dykumos oru.

Dingojasi, tarytum viskas būtų įvykę per vieną dieną, nors iš tikrųjų nuo­sėdos kaupėsi dešimtmečiais.

Iki šiol užuodžiu pirmąjį savo bausmių kampą. Prie rusvų glazūruotų koklių krosnies. Toliau nuo lango. Sienoje nuo pat viršaus iki apačios – besi­plečianti įskilusio tinko linija – aš taip ir jaučiuosi – styrau lyg būčiau per­kirstas per pusę.

Viena, kenčianti mano dalis, remiasi į išstovėtą, ištrypčiotą duobutę, dažų ten jau seniai nebelikę, juos graužte išgraužė mano prakaitas, tuo tarpu kita mano dalis, toji, kuri žaidžia, kabo žemyn galva, ilgais kojų pirštais įsitvėrusi baltų lubų, o pečiai kreta iš juoko – aš rankomis vos vos liečiu ir glostau šviesiais plaukeliais apaugusią savo galvą, ir man juokinga visai ne todėl, kad tavo rankos tirta iš pasiutimo – neklauso, matai, vaikigalis.

Mane juokina tavo rimtumas, iki šiol regiu – mostaguoji rankomis taip, lyg nuo tavęs priklausytų tautų likimai.

Ne tik aš, visi tave erzina, kadangi pasaulis nepaiso tavo norų. Lyg jis turėtų nuolatos gręžiotis per petį – ar tu jau ir vėl suraukei kaktą.

Manau, giliai širdyje pats supratai, kokios bergždžios buvo tavo pastan­gos lyg seilės tįstančiomis pykčio vadelėmis susitvarkyti su vaikėzu, ir todėl tau vis kirbėjo mintis, kad styroti kampe man per švelni bausmė, ir net ne bausmė – juk kiekvieną dieną kartojasi panašios istorijos.

Todėl tu prisiartini ir, kiek padelsęs, teatrališkai žiedu kaukšteli man per galvą.

Aš pradedu žliumbti, o tai tave dar labiau siutina.

Mano kūkčiojimas tau įkyriai perša mintį, kad visi prieš tave susimokė.

Maniau, tu jau seniai buvai užmiršęs tikrąją savojo pykčio priežastį, kuri sekino jėgas.

Daug metų atrodė, kad jokios priežasties nė nebuvo.

Tik stebėjausi tavo bejėgyste. Ir nuožmus, ir silpnas, akys pavandeniju­sios, jokios kibirkštėlės. Tarytum cinkuotu kibiru užvožtas driežas, kuris slidžiomis sienomis bando ropštis aukštyn.

Auksiniu žiedu man prakirtęs pakaušį, tu pripuoli prie lango – dabar jau atėjo eilė susikauti su kaimynų ožka – nežinojau, iš kur toks prakeikimas, kad ir kur tu kraustytumeisi, o keitei gyvenamąsias vietas dažniau, negu aš kojines, beveik kasmet, visur rasdavai kaimyną, kuris turėdavo neklusnią ožką – išvydusi tave, ji būtinai bliaudama užriesdavo galvą arba prasisprausdavo pro tvoros virbus ir nuskabydavo tavo kopūstų daigus.

Aš net buvau pradėjęs galvoti, kad tai vis ta pati ožka, kuri negali palik­ti tavęs ramybėje. Lyg būtų įsikūnijusi mekenanti sąžinė.

Visaip tu su jomis, su ožkomis, kovojai – ir pagaliais, ir spąstais, kai kur ir nuodais – veltui. Vaizdas ir šiandien toks pat ryškus, kaip ir tądien – išlė­kęs vienais apatiniais į kiemą, staugdamas puoli darže besikapstančios ožke­lės link. Pakeliui pagriebęs nuo tvoros molinę puodynę, paleidi ją į gyvulį.

Pataikei.

Ožka užbliovusi bandė prasisprausti pro plyšį tvoroje, bet įstrigo. Tu pripuolęs ją sugriebei už ragų ir įsiręžęs nutrenkei į už nugaros burbuliuo­jantį, maurais prižėlusį tvenkinį.

Aš po kiekvieno tavo smūgio jaučiausi taip, kaip toji ožka, – lyg būčiau aplipęs nenuplaunamais maurais.

Neabejoju, tu būtum ją paskandinęs, bet nespėjai. Ožka stebuklingu būdu bloškėsi į kitą krantą ir ištrūko.

Lyg tyčia anapus tvoros išdygo kaimynas, o greta jo – milicininkas. Jie tavęs jau laukė. Tau, žinoma, nė motais. Tu su visais tvoros statiniais atakuoji juos kaip fronte ir, parpuolęs ant žemės, dantimis įsikabini milicininkui į šlaunį.

Po tokios atakos tau teko susimokėti baudą, ir mes eilinį kartą išsikraus­tėme į kitą miestelį, kuriame tavęs laukė tokia pati ožkytė.

Rytais aš ir kitame miestelyje medine mašinyte per garsiai brūžinau grindų lentomis, motina nemokėjo minkštai išvirti kiaušinių, vis patiekdavo ne tokios tešlos pyragaičių, o kartą ant stalo staiga išdygo nieko neįtariantis tarakonas.

Rudasis perpildė tavo kantrybės taurę. Tu pašokęs kirviu trenkei per stalą, tačiau į tarakoną nepataikei. Įsiutęs išmetei kirvį pro langą su visais stiklais. Po to savaitę gyvenome apsikalę lentomis. Kaimynai mūsų trobą apei­davo lanku.

Tave vedė iš proto bet kokia kito žmogaus mintis – laikui bėgant, ėmei įkyriai tvirtinti, kad visi žmonės, o ypač tie, kurie valdžioje, yra visiški kvailiai.

Tave užplūstančią neapykantą aš pajusdavau iš toli.

Namuose ar kieme, kad ir kur būčiau, tarytum pasklisdavo kraujo kva­pas. Daugiau niekas jo neužuosdavo. Vengiau tavęs kaip įmanydamas, sten­giausi į tave nežiūrėti ir nematyti, o jeigu tekdavo, vien tavo vaizdas, net jeigu ir iš tolo, augino ir mano neapykantą – tik daug vėliau supratau, kad tokiu būdu troškau tavo mirties.

Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tokiam brutaliam sutvėrimui įmanoma atleisti.

Ūgtelėjęs panūdau suprasti, kokioje pekloje gimė tavoji neapykanta, ėmiau klausinėti mamos, kokioje šeimoje tu augai, koks buvo tavo tėvas, ką tu veikei per karą.

Apie senelį dar šį tą sužinojau, suprask, labai griežtai tave auklėjęs, bet apie karo baisumus mama tylėjo lyg vandens į burną prisisėmusi – tik atsi­dusdavo, kad sunkūs buvę laikai.

Aš ne tik mamos, visų klausinėjau, bet niekas nieko – visi lyg susitarę saugojo mano ramybę. Na, pamaniau, jeigu kas būtų buvę, tai netylėtų žmonės, todėl nusprendžiau, kad tavo pasiutimas tikriausiai kilo dėl kokių nors psichologinių mūsų charakterių skirtumų. Juk dažnai būna, kad žmo­nės pasipjauna dėl niekų – tiesiog jų mintys ir ketinimai prasilenkia lyg nesusikertančios plokštumos.

Žodį ne taip pasakysi, ne taip pažiūrėsi, ir gatava. Vienam patinka kvatokliai, kitam – atvirkščiai – tyleniai.

Toji mano esybės dalis, kuri žaidžia, kuri kabojo ir kabo žemyn galva, il­gais kojų pirštais tarytum tįstančiomis lianomis ar lanksčiais geležiniais kabliais įsitvėrusi į baltas lubas, iki šiol kreta iš juoko – tikriausiai todėl, kad visos anų laikų smulkmenos, vienodai svarbios ir vienodai nereikšmingos, ištirpo ir susiliejo į lengvu rūku alsuojantį kalnų krioklį, kuris šniokšdamas tūkstantmetėmis uolomis iš aukštybių veržiasi tavęs link, Vaišnorai, taip, lyg būtum ant kelio išbarstyti ir sutrypti rožių žiedlapiai, kuriuos man reikia nuplauti nuo grindinio.

Žiedlapius arba sukrešėjusio kraujo lašus.

Manau, tau visada knietėjo sunaikinti linksmąją mano pusę, kurioje su­silydė visa, kas tik mane ištiko, su kuo teko susidurti ar išgirsti, išvysti. Kalnų krioklys nereikalauja jokių paaiškinimų, jis manyje kiekvieną sekun­dę, aš svaigstu nuo jo gaudesio, man tu nė motais, o tau kažkodėl atrodo, kad tokiu būdu į paviršių išsiveržia giliai manyje pasislėpęs pranašumo jausmas: kvatojančių vandenų griūtis ant papėdėje blaškomų sudarkytų rožių žiedų skiautelių.

Manyčiau, kad taip ir buvo – pats to nesuvokdamas, tu siekei sunaikinti mano pranašumo jausmą.

Žodžiais nei tu, nei aš niekada to neišsakėme, bet širdies gilumoje tai visuomet buvo jaučiama, tu negalėjai pakęsti mano vandenų kliokimo, todėl puolei mane stengdamasis sutrypti ir pažeminti.

O dėl ko daugiau žudomi žmonės?

Ši priežastis atrodo tokia natūrali, kad būtų juokinga, jeigu jos nebeliktų.

Pats apie savo pranašumą prieš tave niekada negalvojau, bent jau tuo­met, vaikystėje ir paauglystėje, o ir vėliau tik retkarčiais dingtelėdavo kaž­kas panašaus į nuojautą, bet tai nebuvo aiški mintis, sąmoningai aš to nė nesuvokiau, ir vis dėlto šiuo pojūčiu rėmėsi mano egzistencija. Pranašumo jausmas padėjo man atlaikyti visus pažeminimus – nenugrimzti takiame kas­dienybės smėlyje.

Tikrai?

Teigiu, ir abejoju.

Retsykiais man dingtelėdavo ir kitokia mintis. Galbūt giliai širdyje tu siekei lygybės. Net ne lygybės, o kad tave pamatyčiau ir įvertinčiau, kad paduočiau tau ranką kaip sau lygiam, ir dar artimiau – kaip mylimam.

Aš ir norėjau paduoti, bet pranašumo pojūtis niekur nedingo. Jis gaubė mane kaip debesėlis. Sakytum gležnas pojūčio daigelis, bet jis prasikaltų ir per asfaltą.

Todėl kiekvienas mano judesys tau ir atrodė kaip įžeidimas, kaip ieties dūris į pačią gyvastį. Tarytum būčiau suerzinęs tave dar negimęs.

Daugybę metų galvojau, kad tu naktimis nemiegi ir vis mąstai, kuo čia dar mane apkaltinus, jog turėtum teisę be atodairos tėkšti mane į sieną arba įsiręžęs laikyti mano galvą prispaudęs prie grindų – lyg stengtumeisi prišer­ti žemėmis.

Ne kartą teko po to spjaudytis moliu ir krauju.

Kaip tada, kai iš ryto atsikėlęs nužirgliojai basas į kiemą ir įsilipai į ties durimis pridergtą krūvą – kaip paklaikęs ėmei rėkti, kad tai mano darbas, iš pradžių staugdamas tėškei mane į žemę, spyrei į pilvą, o tada liepei viską išlaižyti – tikrai nežinau, kas taip pasistengė, bet man šis įvykis įstrigo visam gyvenimui.

Kaip didžiausia skriauda.

Neteisybė. Ji ilgus metus neleido man laisvai atsikvėpti, kankino tarytum negyjanti žaizda, bet ilgainiui ėmiau suvokti, kad tokia patirtis nesupranta­mu būdu mane gydo – juo skaudesnis prisiminimas, tuo gilesnis ryšys mane sieja su tavimi. Jeigu netikėtai tokia žaizda užsitrauktų, manyčiau, kad kažkas man išmušė pagrindą iš po kojų. Taburetę.

Tuo metu tu staiga pradėjai elgtis taip, lyg būtum nutraukęs paskutinį padorumo siūlelį. Atsikeldavai naktį ir dabar jau pats palikdavai krūvą prie mamos durų.

Jaučiausi taip, tarsi man kas dergtų į burną. Nepajėgiau suvokti, kodėl žmogus šitaip elgiasi.

Dygėjausi tavimi kiekviena savo kūno ląstele.

Nė kiek neabejojau, kad kiekvienas kasdienybės gurkšnis ar atokvėpis, visi tikrovės atspalviai tau turėjo kelti šleikštulį.

Bijojau tik vieno – kad ir manęs neištiktų tokia pati dalia.

Užsimerkęs regėdavau tave krentantį nuo varpinės stogo. Tikrojo žmogiš­kojo kūno tu neturėjai – kritai išspjautu vyšnios kauliuku, ir todėl tai truko be galo ilgai. Aš styrojau apačioje išsižiojęs ir laukiau, nors suvokiau, kad tai beviltiška.

Kauliuką vėjas galėjo tris kartus apsukti apie varpinės bokštą ir nunešti nežinia kur.

O aš stypsojau papėdėje ir tikėjausi, kad man į burną įkris gyvos istorijos kąsnis ir aš viską suprasiu tą pačią akimirką, kai tik liežuviu pajusiu vyš­nios kauliuko – išdraskytos tavosios sąmonės – skonį.

Niekas man tavo išgyvenimų nepasakojo, tad neliko kitos išeities, kaip tik įsivaizduoti, kad tu toks pat, kaip ir kiti tavo amžiaus žmonės.

Akivaizdu, kad visas jūsų kartos gyvenimas – smigimas žemyn. Netekčių lavina: kruvinos istorijos liūtys nuplovė į sąmonės užkaborius, į nebūtį že­mes ir tėvus, namus, norą dirbti, kol pagaliau tu likai vienas kaip stulpas – proletaras be vietos, be troškimų ir svajonių.

Tuomet įsiveržė televizijos dinozauras. Jis visas mintis ir ketinimus pavertė rausvu kisieliumi, kuris kvailino ir maitino vienintelį gauruotą žvė­rį – nesibaigiantį malonumų troškimą.

Įmanytum, žmogau, vienu metu emigruotum į visas pasaulio šalis.

Tai jausmas, kuris vėliau, griuvus geležinei uždangai, ne tik tavyje, vi­suose žmonėse įsiplieks kaip miško gaisras – emigracija tarytum įkūnijo pasi­dygėjimą tikrove, agresiją, nenorą gyventi ir kartu naivų tikėjimą, kad kita­me pasaulio pakraštyje tavęs laukia nesulaukia rojaus paplūdimiai.

Tai tiesa ir drauge netiesa.

Tavo žvilgsnyje, tavo neviltyje ir pyktyje slypėjo dar kažkas, ko aš ne­supratau.

Kas? Gal baimė?

Žinau, tikriausiai anksčiau ar vėliau būčiau tau pasipriešinęs, jaučiau, kaip maištas brendo manyje, retsykiais atrodė, kad užtektų tik ramiai su tavimi pasikalbėti, ir viskas paaiškėtų – nė neįtariau, jog tai neįmanoma: mes mąstėme absoliučiai kitaip, mūsų mintys susidūrusios atšokdavo kaip gumi­niai kamuoliukai, ir įtarumas vienas kito atžvilgiu dygo it varputis.

Būdavo, stovi tu vidury kiemo, vidury saulės, aslos vidury, o aplink tave siaučia audra, kuri niekada nesiliauja. Tu vis grįžti namo kiaurai permir­kęs, nuo tavęs žliaugia vanduo, nors tu visas suskilinėjęs nuo sausros, ir tavo liežuvis suskeldėjęs, ir tavo apgamai išraižyti giliomis griovomis, ir tada tu paskelbi motinai, kad šiame miestelyje tau nebėra vietos, ir mes visa šeima kraustomės į kitą Lietuvos kampą, taip atsitikdavo, atrodė, kone kasdien, todėl išmokau visų Lietuvos dialektų ir todėl neturiu nė vieno vaikystės draugo – nespėdavau susipažinti, o jau reikėdavo krautis mantą ir kinkuoti tolyn.

Dabar niekas nesvarbu – aš tave matau jau kitaip.

Buvo viena, o tapo kita.

Vieno tokio kraustymosi metu mane aplankė keistas sapnas. Tarytum tu, Vaišnorai, išsigandęs žvalgaisi į šalis ir aukštu tenoru trauki negirdėtą lopšinę. Tavo atvaizdo gal nė nebuvo, tik balsas, traukiantis, „kuo jis kaltas, šis vaikelis, apsiginti juk negali, kas vedžios po pievą jį, širdį ar tebeturi“.

Netikėtai suvokiau, kad tavo balsas gražus. Niekada nemaniau, kad tu apskritai įstengtum dainuoti.

Vien tokia mintis mane apstulbino. Daina ar ilgesys visiškai nederėjo. Tai man atrodė kaip šventvagystė. Juo labiau kad melodija pagimdė žodžiais sunkiai nusakomą vaizdą.

Panašu į gulintį žmogų, tačiau tai ne kūnas, o griaučiai, bet jie tokie plevenantys, lyg būtų popieriniai ar iš kitos lengvos, besiplaikstančios, permatomos medžiagos. Atrodė, pūsteltum, ir griaučiai išnyktų, bet kūdikį prime­nančios figūros smakro ir nosies kontūrai labai ryškūs, sakytum, ilsisi pats Egipto faraonas, o virš jo plevėsuoja žalia tokia lyg ir skarelė ar vėliavėlė.

Įdomiausia, kad viskas juda, lyg netikra, laikina, tik kiaurai persmel­kiantis tavo tenoras, kuris taip pat nežinia iš kokios karalystės.

Ūmai be perstojo judanti žalioji skarelė įgavo šuns kontūrus, buvo ne­aišku, kas ką vėduoja ar kuris kurį ketina praryti, nes visa judėjo ratu – gu­lintis kūdikis ir dabar jau šunį primenanti dėmė, gal vaiduoklis.

Netikėtai spalvotosios dėmės apsikeitė vietomis – gulintis kūdikis tapo lyg ir apsiaustu ar juodu šikšnosparniu dideliais sparnais, o žalioji vėduok­lė, kuri prieš tai priminė išdidžiai amžinu miegu miegantį faraoną, – auka, kuri pakliuvo į šikšnosparnio nagus.

Vaizdas be perstojo kinta, išlieka tik verianti lopšinės melodija, ir staiga suvokiu, kad jau visai nebesvarbu, kas ją dainuoja.

Sapnas mane aplankė didžiojo virsmo išvakarėse.

Vieną gegužės sekmadienį tu susiruošei su vyrais į medžioklę. Tu mėgai pašaudyti, tačiau tos dienos medžioklė buvo ir tavo paskutinė išvyka į mišką. Grįžęs namo, radai įsisiurbusią erkę, o dar po kelių savaičių jau gulėjai ligo­ninėje, iš kur grįžai su ratukais – apatinė kūno dalis visam laikui liko para­lyžiuota.

Laikui bėgant, garaže surūdijo tavo motociklas, šautuvas nejudinamas kabojo ant sienos, o tu inkšdamas su ramentais ropodavai į daržą ir bandy­davai ten ravėti piktžoles – akivaizdu, kad nenorėjai motinai tapti našta. Net keista. Tačiau vis dažniau užsiversdavai butelaitį naminės, kol pagaliau dar­žą užmiršai – siųsdavai ten mane, alų iš parduotuvės taip pat teko tampyti man. Bet kokiu oru.

Jeigu baigdavosi tavo pensija, liepdavai ką nors parduoti iš namų ra­kandų.

Tą dieną į antikvariatą tempiau dar XIX amžiuje Tilžėje leistą lietuvišką maldaknygę – tu prigrasei negrįžti be alaus.

Neskubėjau, vilkausi koja už kojos, oras buvo smagus, šiltas, džiaugiausi atokvėpiu, tačiau anksčiau ar vėliau turėjau grįžti.

Įžengęs į priemenę, išgirdau balsus. Pastačiau ausis – moteriškas balsas pasirodė nepažįstamas. Tavo kambarį apėjau iš kitos pusės ir iš savo kama­rėlės prigludau prie pirštu prakrapštytos skylės tinke – tik aš ją ir žinojau.

Prisispaudžiau prie sienos visu kūnu. Man atėmė žadą. Apie tavo, Vaiš­norai, lovą tupinėjo jauna mergaitė. Buvau matęs ją gatvėje. Vaikai dažnai iš jos pasityčiodavo. Ji nesuprato juokų – bet kokį pasakymą priimdavo už gryną pinigą. Šiaip ji vertėsi privačia praktika – jeigu kam reikėdavo leisti vaistus, tik jos ir prašydavo. Tarsi daugiau nebūtų sesučių.

Jos išvaizda kėlė prieštaringus jausmus. Kartais ji atrodė graži, kartais – atstumianti. Kalbėdama ji keistai tampydavo lūpas, tokiu būdu stengdamasi taisyklingai ištarti visus garsus, lūpos buvo išpjautos labai plačiai, nors kai tylėdavo, būdavo panaši į vienuolę iš viduramžių freskų.

Ją, sesutę Augustę, pažinojo visas miestelis. Visi žinojo, kuo ji vardu ir kur gyvena, tačiau jos atsiradimas namuose mane pribloškė. Negalėjau patikėti, kad tai ta pati mergiotė.

Tėveli, tu visas sudžiūvęs, tavo marškiniai jau kaip skardiniai, ateik, aš tau padėsiu, – kalbėjo Augustė ir neskubėdama, švelniai nuo tavo nugaros traukė prakaitu permirkusius marškinius, – vargšiukas tu, tėveli, kur buvai, ateik, ateik, padėsiu aš tau, štai taip...“

Žodžiai, atrodo, niekuo neypatingi, bet Augustės nuoširdumas buvo toks tikras, jos balso klausiausi taip, tarsi būčiau girdėjęs patį nuostabiausią viso­je planetoje čiurlenimą, vibruojantį visomis įmanomomis spalvomis ir atspalviais. Tada pastebėjau ir nepaprastai plonus, ilgus Augustės pirštus, ir akinukus, taip, ji nė iš tolo netiko tau į drauges, Vaišnorai, ji dar turėjo lankyti mokyklą, su manimi buvo beveik vienmetė, ir mane pritrenkė ne tiek jos balso virpesiai ir nuoširdus rūpestis nepažįstamuoju, o tai, kad ji kreipėsi į tave – man tu buvai visiškai žlugęs.

Netrukus tu jau nuogas tysojai lovoje, paralyžiuota apatinė kūno dalis ir nugeibęs vyriškasis pasididžiavimas švietė keista pusiau melsva spalva, nė nežinau, kodėl taip, tu buvai išmuštas raudonomis, o kai kur – baltomis dė­mėmis. Augustės rankose atsirado šlapia kempinė, kurią ji gręžė į prie lovos stovintį dubenį, prasidėjo tavo maudymo procedūra.

Nebūtų nieko ypatinga, jeigu būčiau nežinojęs, kad tu jau daugiau nei mėnuo nė piršto nebuvai įkišęs į vandenį, akių rytais neprasiplaudavai, neklausei jokių mamos prašymų, nes tau reikėjo tik alaus ir dar kartą alaus.

Tu leidaisi Augustės prausiamas ir nesikeikdamas klauseisi tylaus jos balso. Braukdama įsigėrusias dulkes ir prakaitą nuo veido, ji kartojo: „Štai paveikslas tavo šventas, liūdesio vabzdeliai ilgai jau čia gyvena...“ Liesdama nejudrias rankas šnabždėjo: „Lyg šaka nudžiūvus, ieško jos vandens.“ Varvindama vandenį ant pilvo ir paslėpsnių kuždėjo: „Seniai jau išsiliejo tavo protas į nakties versmes.“ Trindama įjuodusius padus, bėrė žodžius kaip žiedlapius: „Nežinau, kas buvo, bet apie namus taip tamsu ir tuščia rados...“

O paskui ji vėl šypsojosi ir švytėjo: „Kurkia varlės naktyje, vėjai ūžauja ir glosto tamsoje, vanduo sugeria garsus, burbuliukai kyla aidi erdvėse.“

Augustė pakerėjo ne tik mane – iš tavo žvilgsnio supratau, kad tu pri­blokštas, tave visiškai sukaustė toks Augustės elgesys, ir ypač jos balsas.

Nežinau, kodėl ji tave vadino tėveliu, bet žodžiai daugiaprasmiai. Prausdama tave kempine, ji tarytum sodino gėles tavo darželyje, ji šluostė kūną, o atrodė, kad glosto tavo kates, vaikštinėja po žydinčiomis mūsų kiemo vyšniomis.

Ne, tu nesipriešinai, tu visiškai jai paklusai kaip mažas vaikas, neap­rėkei, neišvarei lauk, kaip paprastai būdavo su manimi arba mano motina, tu tik nuščiuvai ir išsižiojai, taip ir likai apstulbęs, o Augustė, suleidusi tau vaistų, išskubėjo savo keliais.

Tu tik suspėjai paklausti, ar ji ateis ir kitą dieną.

Taip, būtinai ateisiu, Vaišnorai, būtinai“, – ištarė ir dingo už durų.

Taip tęsėsi septynias dienas.

Tu vis negalėjai patikėti, kad ji sugrįš. Vos tik klastelėdavo durų sklendė, tu iš karto grabaliodavai alaus bambalio, kuris jau laukdavo po lova, o aš užsimerkęs matydavau, kaip alus nuslenka tavo stemple ir pasiekia skrandį, tada ima kilti į smegenis.

Tik ne alus tai buvo, o aštri ir žeidžianti kaip stiklo šukė tavoji mintis. Net ne mintis, o per ilgus metus pritvinkęs tavo egzistencijos pūlinys.

Švelnus Augustės balsas suveikė kaip adatos dūris – septintą naktį tu nušliaužei iki sandėliuko ir ten įlindai į kilpą.

Iš ryto atskubėjusi Augustė padėjo man tave nuimti ir pašarvoti. Ji ir vėl mazgojo tavo sąnarius, nuskuto barzdą, apkarpė nagus, o aš tave apvilkau pilkuoju kostiumu, kuris daugybę metų dulkėjo spintoje nenešiojamas – tu ir be to puikiausiai apsieidavai.

Iš kapų su Auguste grįžome drauge. Galvojau tik apie Augustę – apsidžiau­giau ir svaigau iš laimės, kai mudviejų rankos netyčia susilietė. Ji neatsi­traukė. Lyg ir priėmė mane žaisti klases ant šaligatvio.

Mano pyktis ir kerštas tiesiog išgaravo lyg vandeniui nutiškus ant įkai­tinto metalo. Aš tave akimirksniu užmiršau, tu man jau negalėjai trukdyti, o kai pamačiau, kaip Augustė tave mazgoja bejėgį ir nuogą, negyvą, mane lyg kas perpylė šaltu vandeniu.

Užvaldęs jausmas nebuvo užuojauta. Tiesiog suvokiau, kad perėjau į kitą, į Augustės būseną, kurioje pranašumo pojūtis atrodo vaikiškas ir menkas, lyg niekada ir nė nebuvęs.

Ar be tavęs aš tai būčiau supratęs?

Nežinau. Galbūt. Tikriausiai dar tūkstančius metų būčiau klaidžiojęs po nuoskaudų brūzgynus ir pelkes.

Todėl man ir norisi padėkoti tau, Vaišnorai, už tai, kad buvai.

 

Antrasis Chajos Freidos (Augustės) laiškas Vaišnorui

 

Aš ta pati Chaja Freida, nors tu mane pažinojai ir kaip Augustę.

Dievaži.

Taip jau atsitiko, niekas Chajos neminėjo, apie mane nekalbėjo, nežinau, gal tiesiog norėjo užmiršti, o kol nešiojau Augustės vardą, aš ir pati negalė­jau prisiminti, kokie gilesnės praeities įvykiai mane siejo su tavimi.

Žemės sąvokomis sunku būtų paaiškinti, kodėl nusprendžiau grįžti. Dar kebliau apčiuopti tai, ką išgyvenau tada, kai tu su sėbrais visą mūsų gentį užkasėte bendroje duobėje.

Neįmanoma apsakyti, ką jaučiau. Tuomet, kai viskas pasibaigė. Kalbu ne apie fizinį skausmą ar baimę. Jie išnyko.

Kalbu apie pomirtinę mūsų būseną.

Ją daugmaž nupasakoti įmanoma nebent spalvomis.

Sakyčiau, panašu į tai, kaip su metų laikais keičiasi medžių laja – spalvos kaip skirtingų jausmų vandenynai.

Iš karto po mirties mes ilgai nejudėdami styrojome kaip sausos šakos pilkoje erdvėje. Baimė pamažu virto nuoskauda, kuri laikui bėgant tik augo. Sakytum, žaizda plėtėsi iki horizonto, kol užliejo visą mūsų sąmonės lauką.

Vėliau mus supanti spalva iš lėto ėmė keistis – sunku buvo suvokti, kaip ir kodėl tai vyksta.

Pamažu mus persmelkė žalia erdvė. Lyg būtume persikėlę į kitą planetą. Nuoskauda vis rimo, atrodė, tarsi kas mus panardino į didžiulį kalnų ežerą ir apsiautė nenusakomo švelnumo vandenimis.

Vėliau suskilinėjusias širdis užliejo guodžianti geltona erdvė, po jos – gai­vi rausva.

Ne per dieną ir ne per dvi – laiko čionai nėra, bet kiekviena būsena ne šiaip sau atsiranda, ji ilgai noksta ir bręsta. Panašiai kaip javų laukas.

Pagaliau atėjo pasirinkimo valanda. Lyg būtume priėję kryžkelę.

Jausena lyg pasakoje – jeigu noriu, nesunku pasukti keršto keliu, bet aiš­kiai suvokiu, kad tokiu atveju mane praris klampi, maurais apžėlusi pelkė. Lygiai taip pat galėčiau kilti aukštyn, lėkti į tolimas erdves, tačiau kelias į ten uždarytas, kol mano širdyje neištirpo pyktis ir nuoskauda.

Tai primena aklo žmogaus būseną – nori laigyti, bet nežinai, kurioje pusė­je pieva. Vietoje pasilikti nėra jokios galimybės – būtina judėti.

Tačiau kaip susitaikyti? Kaip žengti pirmąjį žingsnį?

Atleisti tave įskaudinusiam žmogui beveik neįmanoma.

Taip, savaime aišku, reikia grįžti į žemę ir nuplauti kojas savo budeliui, bet kaip peržengti per save?

Dabar aš jau suprantu.

Todėl ir grįžau.

Kojas galiu mazgoti bet kam, nes nėra nė vieno, kuris būtų aukštesnis arba žemesnis, prieš nieką nereikia žemintis – ir aš, ir mano priešas esame viena. Tiesą sakant, priešas tik ir priverčia keistis. Priešas kaip Dievo įsikūnijimas, arba kaip Jo įrankis, kuris tirpdo suakmenėjusį mano ego.

Žemiškajam protui sunku tai suprasti, bet jeigu jau užgimei, amžinoji tik­rovė apsiverčia aukštyn kojomis.

Būtent todėl žemėje aš nieko ir neprisiminiau. Nežinojau ir to, kad tu taip pat grįžai, Vaišnorai. Sakytum, tai įvyko akimirksniu – nespėjai išeiti, ir tuoj – atgal į žemiškąjį pragarą.

Manau, tu nesupratai, kas atsitiko, aš taip pat nieko nenutuokiau, kol tik mano pėdos lietė žemę, smėlį ir žolę. Betoną. Bruką. Akmenis ir vandenį. Nujaučiau, bet nežinojau.

Visi mes gyvename apsigaubę neišvengiamu egzistencijos paslapties šydu.

Tu palaukei dešimt metų ir užgimei. Aš pati tave ir pagimdžiau. Priėmiau, lyg būtum pasiilgęs. Lyg norėtum grąžinti skolą.

O aš lyg tyčia taip tave ir pavadinau – Vaišnoru.

Net juokas ima.

Paulius tapo tiltu per prarają.

Tai prasidėjo grįžtant iš kapinių, kur mudu su Pauliumi palikome dūlėti tavo sunykusį kūną. Netyčia susilietė mano ir Pauliaus rankos. Tarsi žaibas būtų trenkęs – mus netikėtai ir visiems laikams sujungė kadugių kvapas.

Taip ir buvo – žaibas, kuris įskėlė kibirkštį ir virto kadugių kvapo krauju.

Du žmonės, o kraujo kvapas – vienodas.

Susiėjome mudu su Pauliumi ne iš karto, bet kadugių trauka buvo stip­resnė už viską. Negalėjome įtarti, kad ir tu apsispręsi grįžti.

Nežinojome, bet laukėme tavęs, o kai pagaliau pasirodei, ne iš karto su­pratome, kokią dovanėlę mums atnešė gandras.

Kol dar šliaužiojai, kol žengei pirmuosius žingsnius – nė į galvą, kokiu pavidalu apsireiškė mūsų praeitis. Vaikas kaip vaikas, tačiau kai tu ūgtelė­jai ir mes pastebėjome, kad visi tavo tariami žodžiai – tik beprasmiai garsai, sunerimome.

Aš vis giliau nėriau į keisčiausių baimių ir nuojautų brūzgynus.

Prisimenu – atsisėdęs galėdavai dienų dienas pinti pirštukais – lyg ir mezgi, bet rankose nieko neturi. Sėdi taip ir krutini pirštukus. Iš pradžių atrodė gražu, vėliau suklusau, į galvą pradėjo lįsti keisti vaizdiniai, kurių niekaip negalėjau sau paaiškinti.

Būdavo, netverdama žiūrėti užsimerkiu ir matau, kaip tu, iškišęs liežuviuką, ne mezgi, o ardai lavoniukų kaklus, kurie atrodo lyg būtų išmegzti, jokios mėsos, jokio tikro lavono vaizdo – tik mezginiai, kuriuos tu ardai ir iškėlęs rodai man – atseit kaip gražu, tvarkinga.

Atrodė, kad tai beprasmiška, kvaila ir juokinga, bet netrukus man ima vaidentis, kad iš tavo rankų dryksta ne mezginiai, o nužudytų vaikų DNR grandinės. Visą gyvenimą negalėjau atsikratyti tokių regėjimų.

Nesupratau, iš kur toks prakeikimas. Lyg iš niekur.

Prabėgo dar meteliai, ir mane ėmė lankyti pranašingi sapnai. Vienas iki šiol styro įstrigęs atmintyje. Sapnas kaip vienišas medis išnykusio miesto dykynėse – mūsų jau nebėra, o jis dar išlikęs.

Mes trise, aš, tu ir Paulius, sukiojamės tankiai medžių priaugusiame kieme, kurį juosia aukšta tvora. Kiemas vienu galu remiasi į aukštą daržinės sieną, gal ten ir ne daržinė, o kitokios paskirties medinė užtvara, mums atro­do būtina iš kiemo išsiveržti, ir kito kelio nėra, kaip tik per aukščiausiąją sieną, tokia jau sapno logika.

Aš kažkodėl turiu lipti pirma, o tu su Pauliumi iš paskos, o ir Paulius sapne lyg būtų mažas vaikas, ne vyras, tu ten vienintelis pagyvenęs.

Aš kabarojuosi, drebėdama ropščiuosi aukštyn ir laukiu, kol judu užsikar­site pas mane. Jūs sunkiai kabinatės, jums lipant siena ima svyruoti, ir tuomet, kai jūs jau viršuje, siena griūva, o jūs – po ja. Siena įploja jus į purvą. Gerai, kad žemė minkšta, ištraukiu abu iš skystos molio košės, jūs murzini, tik akys blizga. Tuo sapnas ir baigiasi, o atsibudus man lieka tik spėlioti, ką toks sapnas galėtų reikšti.

Kas tave taip priplojo ir įmurkdė į purvą, svarstydavau nemigos nak­timis, o savaitgaliais ruošdavau absurdiškus, didelius visų pažįstamų vaikų susibūrimus – kviesdavau drauge su tėvais, visi rinkdavosi keliuose mažuose kambarėliuose, kur ir šiaip sunku dviem žmonėms prasilenkti, tai ten susigrūsdavo gal trisdešimt žmogėnų su šliaužiojančiais pypliais, niekas nežinodavo, kuo užsiimti, tad sėdinėdavo ant grindų tarp apsi­laupiusių sienų ir statydavo vaikams pilis iš medinių kaladėlių. Kas kaip išmanė.

Norėdama nors kiek pagyvinti susibūrimus, nupirkdavau gofruoto spal­voto popieriaus ir išdalydavau jį vaikams – jie judėdavo, ir popierius čežėdavo. Vaikus tai juokino, o tėvai tik išpūtę akis stebėdavo, kas vyksta. Tikriau­siai manydavo, kad man ne visi namie.

Tuo metu aš akies krašteliu akylai stebėdavau, kaip tu elgiesi minioje. Buvo akivaizdu, kad esi kitoks – arba genijus, arba įstrigęs nežinia kur. Ten, kur logika neegzistuoja.

Į tavo pasaulį niekas negalėjo prasiskverbti. Į galvą įkyriai lindo mintis, kad jokio tavo vidinio gyvenimo apskritai nėra, nors vėliau su nuostaba suvokiau, kad ir visiškai uždaruose pasauliuose galimi jausmų sprogimai. Nesvarbu, kad užklystančios mintys atrodo lyg skolintos iš kitų galaktikų.

Kad ir kaip ten būtų, po kelerių metų pagaliau teko pripažinti, kad visą gyvenimą reikės tave, Vaišnorai, vedžioti už rankos.

Kasdien, visur, net ir naktį negalėsiu palikti vieno.

Mano nuotaikos plūkavo kaip debesys, jos keitėsi lyg dienos ir naktys. Iš pradžių – išgąstis, nenusakoma baimė, tačiau laikui bėgant tavo sveikata nesitaisė, ir baimės vietoje susirangė angis – prislopintas pyktis.

Kodėl tokia dalia teko man, kodėl Paulius leido, kad šitoks vaikas ateitų į mūsų namus, mintijau, tačiau pyktis ilgai netrukdavo. Pyk nepykęs, vis tiek niekas nesikeitė, mano vaikas augo, vaikas, ne jo protas, ir tuomet vietoj pykčio širdį užliejo beribės meilės banga – begalinis švelnumas niekuo nekal­tam Vaišnorui.

Ne tik Vaišnorui, bet ir Pauliui, kuris nieko nesuprato, tik trypčiojo aplinkui ir skėsčiojo rankomis.

Visi jausmai grūdosi manyje, tačiau patekėdavo pilnatis ir viską užlieda­vo švelnumas, išlygindavo spalvas.

Kaskart vis aiškiau suvokdavau, kad beprasmiškas tavo mekenimas man tarytum likimo dovana. Atkakliai stengiausi suprasti, kaip tu iš tikrųjų jau­tiesi. Man vis dingojosi, kad tai turėtų būti kažkas panašaus į vienišo arklio kelionę nesibaigiančiomis dykromis: nieko nemato, nieko nesupranta, o kinkuoti reikia.

Atsimenu, pradėjome lankytis protiškai neįgalių žmonių dienos centre.

Stovėjau atsirėmusi į sieną ir išsižiojusi gėrėjausi aktoriukais, jeigu gali­ma juos taip pakrikštyti. Nes iš tiesų jie ir nevaidino – norėdami nesuvoktų, ką reiškia vaidinti. Jie tik buvo savimi ir darė tai, ką liepė auklytė Julija, kuri manė, kad kuria spektaklį.

Tokiems aktoriukams nerūpi, ką sakyti ir kodėl. Akys sublizga tik tuomet, kai į juos kas žiūri ar šnekina – kvailos ir protingos mintys jiems tiktai garsas, kurį reikia pamėgdžioti. Paskui smagu pakikenti. Nors kvato­tis ar šypsotis jų niekas neprašo, – tokia natūrali jų būsena, jiems viskas juokinga.

Tau, Vaišnorai, ypač. Tu nepaliauji šypsotis, smagiai striksi, be perstojo kartoji:

Vis tiek tas pats galas.

Julija tau atrodo kaip karalienė arba visagalis slibinas. Tu nepaprastai stengiesi, sieki jos palankumo ir vis trokšti šieptis – kad tik tau leistų šo­kinėti ir gagenti, kad tik tavęs neužmirštų.

Šitai ir buvo svarbiausia. Į tave nuolatos kas nors turėjo žiūrėti. Antraip tave ištikdavo isterijos priepuolis.

Tavo akys, Vaišnorai, buvo šviesiai mėlynos. Manau, galėjai gimti poetu. Buvai švelnus kaip kūdikis ir agresyvus tarsi tigras. Jokių praeitų gyvenimų tu neprisiminei, tavo sąmonė buvo žemesnė už gyvulėlio, tačiau supratai, kad visiškai priklausai nuo auklytės. O jeigu jos nėra, tu troškai bent men­kiausių šypsenos trupinių ir gerumo atplaišų.

Dingojosi, taip tęsis šimtmečius. Man taip, o tu laiko nesuvokei. Tau tokia būklė atrodė amžina ir savaime suprantama. Tavo kančia buvo kitokia. Tau tik rūpėjo, kad į tave žiūrėtų.

Took, kur eini, pati ir griūsi, – išgirdęs auklytės Julijos žodžius, tu it papūga juos pakartoji ir bukai į ją įsistebeiliji – lyg norėtum paklausti, kiek kainuoja obuoliai, bet užmiršai reikalingą žodį.

Ištrauk mane, – aš taip pat įsijungiu į žaidimą ir sustaugiu kaip vilkė. Auklytė sufleruoja, tai ir šaukiu. Nesuvokdama prasmės maldauju: ištrauk, greičiau, greičiau. Tu tai girdėdamas tik užsimerki ir lėtai sukioji galvą, atrodo, lyg būtum zylė ant gelžbetoninio balkono atbrailos, kuri ieško lašinių gabaliuko.

Auša bauša, – nežinia ką ir kodėl tarsteli auklytė ir pasipurto.

Bauso bauso, – pakartoji. Taip išgirdai, taip ir amtelėjai. Lyg būtum atsiliepęs žvirbliui, kuris maudosi kelio dulkėse.

Tuo metu prie mūsų grupelės prisijungia dar vienas nesusivokiantis, su ūsiukais, vardu Vaitiekus. Jis panašus į šaunų uloną, jo išvaizda ganėtinai grėsminga, jis atrodo paniuręs, bet elgiasi lyg vaikas – pritupia ant taburetės krašto mums iš kairės ir ant krūtinės taip pat pasikabina spalvotą kaklajuostę iš popieriaus.

Jis garsus vos išlemena, tik mykia, bet įsiklausius galima kai ką ir su­prasti:

Gyvas, gyvas, gyvas, – jo akys linksmos, protingos, neatrodo, kad ko ne­suvoktų.

Kažkada, kitame kūne, gal jis buvo kiemsargis – galbūt jį pažinojo visi Žaliakalnio chroniai. Netikėtai tarsi matau, kaip jis linguoja priešais ant tako gulinčią kepurę prie įėjimo į turgų, o šiam ištuštėjus – aludėje netoli Savanorių kampo. Linguos, kol nugrius.

Žiūrėk, jis dar gyvas, – auklytė ne sako, o rėkia, klykia buvusiam chroniui į ausį, o tas nesusigaudydamas žiopčioja ir žvalgosi, kas čia dar gyvas.

Mane užkasė, o gyva aš dar, gyva, – iš visų jėgų skelbiu ir aš, nes man būtina, kad tu mane išgirstum. Nesvarbu, teisybė tai ar tiesa, kad tik tu atsilieptum.

Galvą beradau... – nustebęs alma ir gurgžda tavo liežuvis. Tau kiem­sargis, zylė ar tavo motinėlė Augustė – vienodai.

Akivaizdu, tau mintys lyg žvirgždo gurgždėjimas ar būgno dudenimas, bet retsykiais man knysteli, kad tu supranti daugiau negu gyvulys, tik ne­turi galios išreikšti.

Visi jūs, centro aktoriukai, tik murmate, skambčiojate ir ūkaujate kaip garlaiviai – klausotės nuo minčių išlaisvintos erdvės gaudimo.

Štai kitą dieną, neprisimenu, gal tai buvo ir po dešimties metų, mudu vėl dviese pėdiname į centrą. Tau jau šešiolika arba dvidešimt, o gal trisdešimt.

Būtinai drauge, nes kitaip tu nė per slenkstį. Be manęs tu visiškai niekur, nė pėdos, vis įsitvėręs man į rankovę, nors kai atsisegi akordeoną, juk šitiek vargau tave mokydama, tai stovi galingai išskėtęs kojas, žvalgaisi lyg varna nuo medžio viršūnės, ir jeigu mane užmiršti, tai tik sekundei, tuomet, kai sumanai kairę ranką iškelti į viršų ir du pirštus nukreipti į saulę – tau vis atrodo, kad aš akla ir jos nematau.

Visi tavieji žodžiai, kaip ir kitų tavo likimo brolių, kaip nežinia kur kren­tantys meteorai.

Žolė... Žolė... Žolė... – auklytė Julija, pasisukusi į mane, jausmingai vin­guriuoja vis tą patį žodį, tarsi ir pati norėtų stiebtis žole ant mano vaiko kapo, ir taip lyg papūga mėtydama garsus gręžiasi į tave, Vaišnorai, ir tada tu perimi estafetę – negarsiai, tarytum ką suprasdamas, išlemeni, jog „žolė aukšta“ – kilsteli dešinę ranką ir palieti palei sieną sukabintas laisvai tabaluojančias spalvoto popieriaus skiautes, kurios tau atrodo svarbesnės už sunkiai tariamus nesuprantamus žodžius: spalvotų skiaučių šiugždenimas galbūt tau primena čežančius popieriukus iš ankstyvosios tavo vaikystės mūsų kambarėliuose arba gal net nacistinių rikiuočių vėliavas – dabar sa­kyčiau, tu jas suvokdavai neprisimindamas.

Tu paprastai neišdauži nė garso, dieną naktį tyli lyg tikrasis likimo su­gniuždytas propagandos ministras, nors iš tiesų tu nepajėgtum darbuotis netgi durininku – nebent kartotum kokią nors trumputę frazę ir šypso­tumeisi – jeigu niekas tuo metu ant tavęs nerėktų.

Taip, spalvotos, nuo sienų drykstančios popierinės skiautės tave traukia, tačiau tu savęs neklausi kodėl – tu kaip kūdikis, kuris tiesia rankas į žaislą. Į praeitį, kuri karštesnė už ugnį ir tolimesnė už Andromedos ūką.

Auklytei Julijai ant krūtinės prisegtas didelis varnalėšos lapas, kuris, atrodo, pats skiemenuoja, Julijai nereikia nė stengtis:

Pienės pūkas.

Tu daugybę kartų atsiliepi automatiškai, lyg būtum alavinis kareivėlis Sveikas:

Pūkas, pūkas.

Tavo balso tembras šaižus, ir jeigu tu suvoktum, ką sakai, tai jau būtų pa­našu į dialogą.

Įvairovės dėlei ir norėdama tave, Vaišnorai, padrąsinti, į bendrą chorą įsilieju ir aš:

Kyla pienės pūkas...

Mes visi sėdime prie aukštyn kojom apversto stalo, kuris paguldytas ant kito stalo, o jo kojos apvyniotos raudonu ir mėlynu popieriumi. Jums tai panašu į mišką. Tikresnis, nes jums leidžiama išraiškingai ūbauti.

Pagaliau ateina tavo eilė patampyti akordeoną. Visą gyvenimą šitaip. Tu nė akimirkos neištveri atskirties. Jeigu tenka ilgėliau palaukti, stūgauji.

Vos tik tau linktelėjau, tu iš karto truktelėjai dumples, pasigirdo kreiva šleiva melodija ir nemaloniai cypiantis tavo balsas, tu pridusęs, bet akivaiz­du, kad be galo stengiesi, tavo akys įsmeigtos į nosies galiuką, veido rau­menys iškreipti, beveik paralyžiuoti, skaudu į tave žiūrėti, ir visi kiti centro aktoriukai sutrikę kikena. Nežinia, ar jiems patinka tavo dainavimas, ar jie tiesiog gėdijasi tokio akivaizdžiai dirginančio balso.

Žinau, tau nė motais. Jeigu jau duotas ženklas, tai ir varai iš visų plaučių. Prikimęs plėši ir tuo pat metu esi pritvinkęs baimės.

Nerimas nuolatos tavyje.

Lyg šunėkas žvairu žvilgsniu stebi dirigento lazdelę – mano pirštą. Melodiją tu išvinguriuoji, bet žodžių suprasti beveik neįmanoma. Neklauso tavo liežu­vis, atrodo, kad jis vis bando paliesti gomurį arba dantis, bet taip ir nepasiekia. Iš pažiūros atrodai normalus žmogus, bet proto negalią išduoda veido mimika.

Netrukus sustoji kaip įbestas ir įsmeigi mėlynas akis į greta stovinčią auklytę Juliją.

Kyla mūsų juokas, – nusikvatoja Julija, o tu kikendamas kelis kartus atkartoji ir vis lyg nevalingai šiepiesi. Tau tas pat, kas kyla – žolė ar juokas.

Jeigu kas tau sugrąžintų tavo senąjį kūną ir vėliavas, tai jau būtų Anti­kristo puotos preliudija, o kas dabar?

2014_8-9-virselis.png

Kita išaušusi diena?

Pasigirdus tavo balso gergždimui, akimirksniu žodžiai ir gaidos visiems susimaišo, ir kiekvienas ima vinguriuoti atskiras melodijas. Julija lyg pakvai­šusi, pasišokinėdama klykauja „jūra, jūra“, Vaitiekus su ūsiukais kažkodėl prisimena „tamsoje giliai“, o tau šauna į galvą užtraukti „Motule mana“.

Julija entuziastingai atstato lūpas lyg bučiniui, jos žvilgsnis nukreiptas į Vaitiekų, kuris į ją žvelgia iš padilbų ir paslaptingai, tarsi ką suprasdamas, šypsosi. Kam?

Tikrai ne Julijai. Niekam.

Pagaliau tu ryžtingai išplėši mikrofoną iš Julijos rankų, nusisuki į langą ir su žvėriška jėga, didžiulėmis pastangomis iškapoji žodžius, kuriuos įsi­klausius įmanoma net suprasti:

Reikia pakeisti temą, – atsikvepi, – manau, – atsidūsti, – visai ne taip, – ir tu pradedi dainuoti, žodžiai beveik nesuprantami: – Ar įdomu, ar myliu, ir man ji pasakė, irgi aš myliu... – mėgini traukti netgi be akordeono, užmiršai, kad laikai jį glėbyje, ilgai tęsi: – Uuuuuuuuuuuu... – Pagalvojęs pradedi kitą dainą: – Žiburiai, o kam man meilė... – toliau vėl sunkiai suvokiami žodžiai, kniaukimas, pauzė ir griežtas „viskas“.

Teisingai, Vaišnorai, taškas, nors taškas apskritai neegzistuoja. Tik ato­dūsis.

Aš ir dabar girdžiu padrikus tavo tampomo akordeono garsus.

Erdvėse sninga. Didžiuliais kąsniais. Su tavimi man vis norisi kalbėtis apie tuštumą ir dykumą, nors iš tikrųjų širdyje jų niekada ir nebuvo, vien snaigėmis plūstantys baltojo laiko srautai, kurie užkloja praeitį ir sugeria ateitį, jie vėtromis pakelia mus visus, sugriebia ir neša, o man dingojasi, lyg visi įvykiai ir žmonės tarsi nesuskaičiuojamos galaktikų žvaigždės snai­gėmis leidžiasi ant žemės ir susigeria man į plaukus.