tekstai.lt

Požiūriai. Laimantas Jonušys, Vitalijus Asovskis, Albinas Galinis, Donatas Paulauskas

„Metų" anketa

1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Ko­kiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsi­spindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?

3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pra­dėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?

 

LAIMANTAS JONUŠYS

 

1. Šiuolaikinio pasaulio, kaip ir visų ankstesnių, dvasia yra skurdi, nes ji pa­gal apibrėžimą turi apimti masę žmonių, išreikšti tai, kas būdinga daugeliui, tai, kas suniveliuota iki bendro vardiklio. Turtinga yra kūrybingos asmenybės dva­sia, visada bent kai kuo unikali ir nepakartojama. Kūrinys gimsta iš tos dvasios sandūros su kuo nors kitu, su kokia nors plotme, nebūtinai šiuolaikine.

Dažnai būna gražūs tie kūriniai, kurie nesiekia atspindėti aktualių šian­dieninio pasaulio realijų, pvz., Donaldo Kajoko romanų eiga, manau, slysteli kaip tik ten, kur bandoma aktualiai susiliesti su tomis realijomis (laimei, tokių vietų mažai ir jos neesminės). Atrodo, kad dauguma geriausių pastarojo dešimtmečio ar dviejų dešimtmečių lietuvių romanų neturėjo užmojo komentuoti dabartinės tikrovės aktualijų (tiesa, daugelyje buvo gręžiamasi į vis dar aktualią praeitį).

Siekis „atspindėti“ ir apibendrinti tai, ką matai ir girdi, neretai gali išvirsti į iliustratyvumą ir publicistiškumą – meno priešus. Vis dėlto rašytojo dialogas su aplinkine tikrove gali būti įdomus ir vertingas, kai jis įgauna originalią meninę kokybę. Čia pateiksiu tik vieną pavyzdį – Arūno Sprauniaus eilėraščiai iš pirmo, ir net nebūtinai labai konservatyvaus, žvilgsnio turėtų atrodyti kaip kažkas kita negu poezija. Bet vis dėlto tas neperspaustai ironiškas žaidimas reklamos, varto­tojiškumo raiškomis kuria naują, kartais iškreiptai įjausmintą tikrovę, balan­suojančią tarp atspindėjimo ir parodijos. Tai įdomiai primena dailės popartą, pvz., Roy’ų Liechtensteiną.

2. Kontekstas – labai plati sąvoka, ir klausime ji neapibrėžta. Nemanau, kad aplinka kaip nors reikšmingai cenzūruoja rašytoją, nors savicenzūros atvejų siekiant pataikyti į paklausų toną, matyt, pasitaiko. Šiek tiek kitas dalykas, kad tam tikros raiškos formos gali būti aplinkos menkiau vertinamos, bet jos, žinoma, nėra blokuojamos. Pvz., nemažos dalies vertintojų požiūriu, sąmojis ir (auto)– ironija yra kone privalomi literatūros kūrinio prieskoniai, bet komizmas, kaip esminė literatūrinė, pasaulėžiūrinė raiška, nėra vertinamas. Rabelais ir Cervanteso tradicija čia neprigyja – humoristinis apsakymas visiems suprantamas dalykas, bet „komiškas romanas“. – mes, regis, ir tokio termino nevartojame (juos rašo tik Herkus Kunčius).

Čia apie rašymo kontekstą, bet parašius ir išleidus reikia (bent kiek) skaity­tojų, – ir sklaidos kontekstas keičiasi, truputį komercialėja, nors to nedrama­tizuočiau. Štai Ilzė Butkutė nusprendė verstis be leidyklos pagalbos ir parodė sėkmingą pavyzdį, bet daugumai rašytojų tai turbūt atrodys nepraktiškas pa­sirinkimas – netgi aktyviai savireklamos ėmęsis Andrius Tapinas pareiškė pats leidybos rūpesčių neužsikrausiąs.

Tai, kad kai kurie autoriai ir leidėjai uoliai siekia užtikrinti knygos komer­cinę sėkmę, užsiima (savi)reklama (tikslesnis yra angliškas žodis (self-)promotion, apimantis ne tik tiesioginę komercinę reklamą), pastaruoju metu plačiai komentuojama, dažnai su nerimu ir susirūpinimu, nuogąstaujant, kad rašytojo apsukrumas darosi svarbesnis už talentą. Bet jeigu jau apsipratome su tuo, kad perkamiausių knygų sąrašuose dominuoja ne pačios vertingiausios, tai knygų rinkos komercializavimo neturėtumėm bijoti. Juolab kad ne visos aktyviai stu­miamos knygos yra prastos ir ne visada daugiausia dėmesio sulaukia tos, kurios aktyviai stumiamos. Laimėti vietą bestselerių dešimtuke – vienas dalykas, bet vie­tą lietuvių literatūros istorijoje arba net garbingų apdovanojimų sąraše lemia kas kita, ir taip yra visame pasaulyje.

O šiaip, žinoma, ir literatūros procesas, ir apskritai mūsų gyvenimas toks margas, kad kokio nors vientiso konteksto nėra. O svarbesniais (tarkim, referenduminiais) klausimais Lietuva yra susiskaldžiusi. Galbūt toks platus, entu­ziastingas Ukrainos palaikymas, be objektyvių priežasčių, kilo ir dėl noro pa­jausti aktyvų solidarumą. Tai labai matoma socialiniuose tinkluose, o kreipimąsi dėl Rusijos agresijos Ukrainoje paskelbė net Literatūros vertėjų sąjunga, šiaip niekada nereaguojanti į politinius įvykius. Kultūros žmonės šiuo klausimu atro­do vieningi – tai nėra sunku, juk, skirtingai nei garsiosios Garliavos istorijos at­veju, čia visiems akivaizdu, kad Kremlius jaunos Ukrainos valstybės atžvilgiu elgiasi kaip pedofilas.

3. Manau, kad rašyti angliškai yra beviltiškas užmojis. Tuo turėtų būti siekiama išeiti su savo kūryba į platųjį pasaulį, bet jame angliškai rašančiųjų kon­kurencija tokia didelė, kad Lietuvos autorius liks ne tik neįvertintas, bet ir ne­pastebėtas. Tarkim, skandinavai yra kosmopolitiškesni už lietuvius ir jau tikrai dažniausiai daug geriau moka anglų kalbą, bet jų rašytojai rašo ne angliškai, o gimtąja kalba.

Lietuviškai rašantys autoriai, nors ir netapdami pasaulinio ryškumo žvaigž­dėmis, gali tikėtis šiokio tokio pripažinimo ir už Lietuvos ribų – jų kūryba verčia­ma, pristatoma užsienyje, jie dalyvauja tarptautiniuose renginiuose. O angliškai rašančio lietuvio tekstus pirmiausia reikėtų išversti į lietuvių kalbą.

Žinoma, kas kita, jeigu, tarkim, Britanijoje angliškai ims rašyti koks nors talentingas lietuvis emigrantas (gal greičiau tai bus emigrantė). Pastaraisiais dešimtmečiais pripažintais britų rašytojais yra tapę įvairios kilmės autorių. Jeigu tarp jų įsiterptų koks nors, tarkim, lietuvių kilmės britas, tai būtų šaunu – gal šiek tiek ir Lietuvą pagarsintų. Kol kas, deja, horizonte tokių nesimato.

O kad lietuvių autorių kūryboje pasitaiko angliškų (beje, ir kitokių kalbų) intarpų, tai normalu ir netgi nieko nauja. Prisiminkime, kiek prancūziškų intarpų Levo Tolstojaus „Kare ir taikoje“. Ypač malonu, jeigu tie intarpai būna be klaidų.

 

VITALIJUS ASOVSKIS

 

1. Rašytojo kaip pranašo vaidmens švytuoklė dar neišblėsusioj praeity pakry­po į kitą pusę. Bet nemanau, kad ji visam laikui sustings prie minuso ženklo. Žymūs rašytojai visuomenėje išliks autoritetais.

Nepasakysiu kažko nauja, primindamas visuotinai žinomas tiesas. Prak­tiškai visi kūriniai atspindi šiuolaikinio pasaulio dvasią. Kad suvoktume reikš­mingų reiškinių prasmę, būtinas laikas. Noras operatyviai reaguoti – tai ban­dymas įsiveržti į gerai mėšlu patręštą žurnalistikos lauką. Rezultatas – paviršu­tiniškas reportažas arba nevykęs šaržas. Tokių kūrinių, pastaruoju metu parašytų Lietuvoje, nevardysiu – jie žinomi, o autoriai – įžeidūs. Susidomėjimas šiais kūriniais dingsta iškart, kai vaizduojamus įvykius nustelbia nauji infor­maciniai „patiekalai“.

Bet tokios knygos, kaip, pvz., Sigito Parulskio romanas „Murmanti siena“ ar Alvydo Šlepiko „Jos vardas – Marytė“ – tai realus šiuolaikinio estetinės ir dva­sinės evoliucijos etapo atspindys. Šie kūriniai negalėjo pasirodyti kitu laiku ir atidžiam skaitytojui byloja ne tik apie aprašomą praeitį, bet ir – apie dabartį.

Dar vienas pavyzdys – monumentalus Vidmantės Jasukaitytės kūrinys „Kris­tus miršta vienas“. Manau, ši knyga iki šiol neįvertinta taip aukštai, kaip nusipelno. Tikriausiai ji nebuvo tinkamai perskaityta. Bet pats jos sukūrimo fak­tas – nenutrūkstančios individo dvasinės paieškos liudijimas, ne mažiau įtemp­tas nei praėjusiame amžiuje. Aš kalbėjau apie prozą, bet visa, kas išsakyta, tinka ir poezijai. Gal jai – net labiau.

2. Rusiškai rašančių literatų Lietuvoje šiandien yra mažai. Dauguma, gyvenusių dar sovietmety, išvažiavo arba mirė. Kai kurie persiorientavo į „motininės“ rusų lite­ratūros, kurios centras – Rusijoje, kontekstą. Kai kas jaučia ryšį ir su Lietuva, ir su rusų kultūra, rusų kalba, bet, stengdamasis nepaklusti konjunktūriniams reikala­vimams, tampa „svetimu tarp savų, savu tarp svetimų“, t. y. bet kokio konteksto pe­riferijoje. O tai beveik tas pats, kaip atsidurti literatūros periferijoje apskritai. At­sakymas į šį klausimą rusų rašytojui Lietuvoje – atskiro pokalbio tema.

3. Nedidelių tautų literatūra be stiprios valstybės paramos apskritai negali egzistuoti – nei anksčiau, nei dabar. Manau, kad valstybinės institucijos ir fondai laikosi teisingos strategijos. Bet net pati dosniausia finansinė parama ir populiarintojų pastangos nepajėgia patenkinti teisingų autorių ambicijų. Tai ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio problema. Dar ne visai aišku, kokį vaidmenį šiame procese atliks skaitmeninės technologijos, internetas. Lietuvių kalbai bus sunku. Artimiausiu metu vargu ar kas nors sugebės pasikėsinti į stulbinamą anglų kal­bos lyderystę. Ką daryti – kiekvienas sprendžia pats. Tai nėra didžiausia rašyto­jo problema.

 

ALBINAS GALINIS

 

1. Manyčiau, kad rašytojas susiduria su „aštria“ problema-klausimu: kiek žodis dar yra veikiamas šiuolaikinės mentalinės-kultūrinės konjunktūros? Be to, tikrovės brūzgynuose kirbina egzistencinė nerimastis – ar esi informacija apsi­šarvavęs (iki ausų nugrimzdęs reikmių pasaulyje) veikėjas, ar išlaikantis saugų atstumą stebėtojas. Veikėjas, konstatuojantis gryną gyvenimo faktiškumą ir taip neva pagaunantis ir teigiantis būties, laiko, istorijos prasmes, ar stebėtojas, nuo­lat besipriešinantis „jutimo faktų“ srautui ir sentimentalumo pliūpsniams.

Amžinas uždavinys – kaip pasiekti nesuinteresuotumo būvį, išsivaduoti (ne­panirti) iš gyvybinių reikmių, kad laisvai atsivertum pasauliui.

2. Bet kuriam autoriui pragaištinga politinė cenzūra, tačiau tokios cenzūros tikrai nejaučiu. Literatūros kontekstas (nors nuo jo, kaip ir nuo visuomenės stan­dartinių įpročių, neįmanoma visiškai pasprukti) nėra kažkoks savaimingas ob­jektiškas mechanizmas, kuriuo įgyvendinama rašymo kontrolė. Man svarbesnė vidinė cenzūra, verčianti laikytis pažinimo, kalbos logikos ir panašių dalykų im­peratyvo.

3. Martinas Heideggeris rašė, kad vienas iš veiksnių, lemiančių žmogaus būtį – kalba (beje, esanti anksčiau už individą). Rašymas kita kalba – žmogaus pasi­rinkimo strategija „būti“. Konkretaus asmens savimonės strategija – realizuoti savo egzistencinius siekius.

Bet! Neužmiršti leksikos, sintaksės ir pan. spąstų!

 

DONATAS PAULAUSKAS

 

Donatas Paulauskas (g. 1990 m. Kaune) – jaunosios kartos literatas, publicistas. Eilė raščius, knygų recenzijas, eseistinius straipsnius spausdina „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“.

 

1. Nesu tas, kuris profesionaliai galėtų atsakyti į klausimą apie rašytojo vaid­menį. Juolab epochos mastu. Tačiau bent viena kultūrinė tendencija yra pa­kankamai ryški net ir mėgėjiškam žvilgsniui. Akivaizdu, kad rašytojo statusas nebėra toks, koks buvo dar prieš gerą dešimtmetį ar dvidešimtmetį (tą patvirti­na, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos realybė, kur knygų kultūros populiarumas pastaruoju metu radikaliai sumažėjo, taip paveikdamas rašytojų socialinę padėtį ir simbolinį statusą), ir tikrai ne toks, koks buvo iki XX a. vidurio, kai poindustrinis kapitalizmas dar nebuvo įsigalėjęs. Jei rašytojai ir knygų kultūra dar kiek anksčiau buvo tikrai svarbi kultūrinio pasaulio dalis, šiandien ji yra gerokai su­sitraukusi ir praradusi savo įtaką. Tačiau tikrai beprasmiška ir netikslu vertinti ar mėginti apibūdinti rašytojo vaidmenį praėjusio amžiaus ir praėjusių dešimt­mečių sąvokomis, mąstymo trafaretais, žvelgiant pro nostalgijos akinius. Taip, rašytojo ir knygų kultūros vaidmuo visuomenėje ir jų įtaka kultūrinėms tenden­cijoms kitokie negu buvo, bet keičiantis ekonominėms, politinėms ir kultūrinėms sąlygoms kitaip ir negali būti – atvirkščiai, būtų keista, jei viskas aplink keis­tųsi, o rašytojų ir knygų pasaulis liktų toks pat. Man patinka viską susumuo­jantis kultūros tyrinėtojo Terry’io Eagletono žvilgsnis į kultūros raidą praėju­siame amžiuje. Pasak jo, kapitalizmas ir kultūra iki XX a. vid. buvo tradiciškai suvokiami kaip opozicijos: kapitalizmas – ekonominis ir socialinis veikėjas, veikian­tis prekių ir verčių pasaulyje, o kultūra – tai, kas nepanaudojama ir neįdarbina­ma, iššūkis materialumo pasauliui. XX a. vid. poindustrinis kapitalizmas, iš bet ko išspaudžiantis pelną, paveikė ir kultūros pasaulį. Paveikė taip, kad tapo sun­ku kalbėti apie šiuos pasaulius kaip atskiras sritis, lengviau – apie imperiją, ku­rioje telpa viskas, nes viskas susiję su viskuo – kultūra su ekonomika, menas su verslu ir pan.

Tad dabartinis rašytojo vaidmuo man labiau yra klausimas ne apie tai, kokią vietą jis užima visuomenėje, koks jo statusas, kas prarasta ir kodėl (nes tai klau­simai „iš praeities“ ir aktualūs praeities tyrinėjimams), o apie tai, kokias veiklas jis atlieka, ką jis kuria, koks jo ryšys su ekonomine, kultūrine, socialine aplinka. Mąstant šiuo aspektu, šiandieninis rašytojas seniai nebėra tik rašytojas – mažai kas gyvena tik rašydamas ir leisdamas knygas, šiandien aktualiau kalbėti apie tekstų kūrėją, dirbantį tokį kūrybinį darbą: rašantį tekstus kultūrinei spaudai, naujienų žiniasklaidai, reklamos agentūroms ir įvairiems užsakovams. Tekstų kūrėjas – tai ir poetas, prozininkas, recenzentas, apžvalgininkas, kūrybininkas (angl. copywriter), žurnalistas ir bet kas kitas, užsiimantis tekstų kūrimu. Ra­šytojas, turint galvoje visą įvykusį ir vykstantį sociokultūrinį pokytį, jei jis nori išlikti kultūrinėje plotmėje, yra neišvengiamai ir tekstų kūrėjas, susijęs su rinkos kūrybinių poreikių tenkinimu.

Kalbant apie lietuvių autorių kūrinius ir „šiuolaikinio pasaulio dvasią“ juose, man kyla daug klausimų apie tai, kas yra šiuolaikinio pasaulio dvasia – urbanizuota kultūra? postmoderni abejonė? kapitalistinis konkurencingumas? uni­versalus suprekinimas? Kalbėti apie „pasaulio dvasią“ kategoriškais apibrėži­mais nėra labai rimta. Kaip ir ieškoti jos kūriniuose.

2. Jei turima galvoje literatūros kontekstas kaip tam tikros rašymo tendenci­jos, tai, manau, net ir netiesioginei cenzūrai susikurti tų tendencijų pagrindu yra mažai šansų, nes jų praktiškai nėra. Šiuolaikinė lietuvių literatūra yra tokia maža, kad nematau reikalo kalbėti apie tendencijas ar solidų kontekstą. Galima įžvelgti tik paskirus kūrėjus, išsibarsčiusius po nedideles grupeles, tarp kurių kūrybiniu požiūriu yra labai mažai kas bendra. Galime kalbėti apie kontekstus, bet ne apie kontekstą.

Kita vertus, jei literatūros kontekstą suvoksime kaip tam tikrą literatūros krypties protegavimą iš valstybės fondų pusės, tai kalbėti apie cenzūrą galima visai pagrįstai. Originaliau rašančių kūrėjų, pažangesnių literatūros sklaidos projektų ignoravimas dažnai žengia koja kojon su dosniu etnonacionalistinių, provincialių ir šiaip abejotinos kokybės projektų finansavimu. Užgniaužiant originalią kūrybą, iškeliami tradicinės tautinės kultūros prioritetai, taip užveriant kultūrines platformas nuo naujų, gyvybingų ir išties kūrybiškų srautų. Man tai labai panašu į cenzūrą, turinčią tvirtą politinę motyvaciją, kuri tampa daug svarbesnė už poreikį gaivinti, skatinti ir plėsti kokybiškos kultūros pro­dukciją Lietuvoje. Manau, tai ne tik bloga, bet ir ilgalaikiai žalinga politinė kul­tūros kryptis, skurdinanti ne tik kultūrą, bet ir perspektyvius ar potencialius jos kūrėjus. Originaliems menininkams tokioje klaustrofobiškoje kultūrinėje erdvė­je, kai ji susiaurinama iki tautinės kultūros stabų, sunku išlikti ir rasti moty­vacijos kūrybai.

3. Jei kalbama apie „gynybą“ (net jei kabutėse), tai turi būti ir puolimas, o jo aš nematau. Visas tas gynybinis diskursas, atsirandantis kalbant apie lietuvių kalbą ir jos kaitą šiuolaikinėje Lietuvoje, labiau primena paranoją, o ne pagrįstą susirūpinimą. Lietuvių kalbos ir literatūros nesugriaus angliški intarpai ar kū­riniai, nėra nuo ko gintis, tai tiesiog akivaizdu.

Jei kalbos globėjams išties rūpi lietuvių kalbos kultūrinis gylis, plėtra ir palaikymas, taip pat ir kultūrinė pažanga, būtų daug naudingiau užsiimti ar skatinti vertimų į lietuvių kalbą kultūrą, įskaitant ir profesinės literatūros ver­timus. Šiandien, pavyzdžiui, rimtų humanitarinių, socialinių mokslų veikalų ver­timai yra sustoję sulig Atviros Lietuvos fondo vertimų projektų pabaiga, po jų – praktiškai vakuumas. Daugiau Europos ir pasaulio intelektualinis humanitari­nis paveldas Lietuvoje niekam nerūpi, todėl pamažu tampa vis sunkiau plėsti ir palaikyti tam tikras net klasikines humanitarinių mokslų disciplinas lietuviškų sąvokų ir kontekstų ribose. Ką jau kalbėti apie tai, kad be naujausių mokslo vei­kalų vertimų nėra galimybių atsirasti ištisoms disciplinoms ar tarpdiscipli­ninėms studijoms, gyvybingam intelektualiam gyvenimui ir suvokti bei įsilieti į globalius naujausių kultūrinių tendencijų apmąstymus. Jei kas nors ir kelia ne­rimą dėl lietuvių kalbos ir kultūros – tai tik besaikis provincialumas ir uždaru­mas, kurį gąsdina angliški intarpai, o ne jo paties atvaizdas veidrodyje.

 

2014_8-9-virselis.png