tekstai.lt

Mes pirmiausia išbandome žodį. Vertėją Ireną Potašenko kalbina Diana Bučiūtė

Apie kūrybą ir save

 Irena Ramoškaitė-Potašenko(g. 1961 m.), 1983 m. baigusi Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) A. Gerceno valstybinio pedagoginio instituto Rusų kalbos ir literatūros fakultetą, iki 1993 m. mokytojavo Jonavoje. 1997 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus pedagoginio uni­versiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete, 2004 m. – vertimo magistro studijas Vilniaus universitete. Iš rusų kalbos išvertė romanų: V. Sorokino „Ledas“ ir „Trisdešimtoji Marinos meilė“, J. Zamiatino „Mes“, M. Achmedovos „Mirtininkės dienoraštis“ ir „Šedevras“, S. Nosovo „Fransuaza, arba Kelias ledyno link“, V. Pelevino „T.“, A. Slapovskio „Pjesę Nr. 27“; publicistikos knygų: V. Paniuškino „Gazpromas – rusų ginklas“, D. Popovo „Oranžinė princesė: Julijos Timošenko paslaptis“, M. Gorbačiovo „Vienui vienas“.

 

Jums teks įvykdyti dar šlovingesnį žygdarbį: integruoti neaprėpiamą Visatos lygtį stikliniu, elektra ir ugnimi alsuo­jančiu „Integralu“. Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms, – galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis – nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskai­čiuotą laimę, turėsime jėga priversti jas būti laimingas. Bet, prieš žvangindami ginklus, mes pirmiausia išbandome žodį.

Jevgenij Zamiatin. „Mes“


– Kol prisiruošėme pasikalbėti apie rusų literatūrą, sužvango rusų ginklai... Tad pradėkime nuo Krymo, kur ne per seniausiai lankeisi – dar taikiame neokupuotame Kryme. Nejaugi pirmąkart gyvenime? Ar nebuvai tiek nusipelniusi pionierė, kad gautum kelialapį į garsiąją „Arteko“ stovyklą?

 

Tiesą sakant, buvau pionierė ir gera mokinė. Bet toje šalyje, kur visi buvo lygūs, visada atsirasdavo lygesnių. Mama, palaidojusi trisdešimt trejų mūsų tėvą, patyrusį sunkią traumą Vorkutos anglies kasyklose, liko su trim mažame­čiais vaikais. Ji, Musninkų miestelio vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėja ir rusų kalbos mokytoja, iš tikrųjų labai norėjo, kad patekčiau į „Arteką“... Ir nors buvo sakoma, kad kiekvienas tarybinis žmogus turi galimybę bent kartą gyve­nime pasiilsėti Kryme, man tokia proga pasitaikė tik pernai. Prisiminimai dar labai ryškūs, todėl kai Rusijos valdžia jį okupavo, užminavo laukus, kuriais gal­būt grožėjausi praėjusią vasarą, visa tai išgyvenau labai skausmingai. Lyg iš manęs būtų kažką atėmę... Savaitės po Krymo įvykių – laikas, kai atsivėrė senos žaizdos. Vėl iš naujo pajutau, „ką jie mums padarė“, pasak Danutės Gailienės. Šią traumą savitai paliudija ir Lietuvoje gyvenanti rusų rašytoja Lena Eltang, kuri rašo, kad lietuvių būdas – nelyginant kaimas, kur visad pučia šiaurys, todėl namai ir medžiai amžinai palinkę į vieną pusę... Vėl skauda. Ir ne todėl, kad anuomet nesiilsėjau Kryme ir tais laikais apskritai beveik niekur nekeliavau. Todėl, kad niekas nesibaigė. Todėl, kad taika labai trapi. Todėl, kad laisvė yra pamatinė vertybė. Visa tai staiga vėl taip išryškėjo.

 

– Ar Krymas Tau pasirodė labai rusiškas? Ar matyti, kad ten gyvena ir kitos tautos: ukrainiečiai, totoriai?

 

Istorikai tvirtina, kad Ukrainos tautinė ir geopolitinė tapatybė vis dar for­muojasi. Kitas klausimas, kokiomis sąlygomis, kieno įtakos veikiama ji for­mavosi iki šiol. Atsakymas aiškus kaip skaisčiau už saulę spindinti cerkvė ant kalvos. Jeigu auksu tviska, aiškino mūsų šaunioji gidė, vadinasi, priklauso Mask­vos patriarchatui, jeigu prastesnė – veikiausiai Ukrainos. Žinoma, kalbėti reikė­tų ne tik apie Bažnyčios įtaką...

Išliko kelios detalės ir iš ankstesnės viešnagės Ukrainoje: 2007 m. vasarą at­vykę į Kijevą turėjome aplankyti Ukrainos vidaus reikalų valdybą. Ukrainietiškai kalbančios gidės ten neprireikė. Paklausti apie gimtąją kalbą, aukšti pareigūnai pagūžčioję pečiais atsakė, kad jiems „vis tiek“.

Pernykštė išvyka į Krymą buvo pažintinė, lankėm gamtos ir istorijos objek­tus, laiko bendrauti su vietos gyventojais beveik nebuvo. Ryškiai rusiškas pasirodė Sevastopolis, ten prie amžinosios ugnies plevėsavo Rusijos vėliavos, dominavo Rusijos spalvos. Nieko nepadarysi – Rusijos karinio jūrų laivyno bazė. Vietinė gidė prie paminklo paskendusiems laivams įkvėptai pasakojo apie šlo­vingas Rusijos karinio jūrų laivyno pergales, kai vykstant Krymo karui 1854 m. rugsėjį rusai, paskandinę kelis savo laivus, užkirto kelią priešo flotilei įplaukti į Sevastopolio įlanką. Istorija, bet jau kaip parodija, pasikartojo ir šių metų kovą, kai nuskandinus kelias baržas buvo neleista išplaukti iš Donuzlavo ežero Uk­rainos laivams. Beje, Jaltoje, kurioje buvome apsistoję penkioms paroms, tebesipuikuoja paminklas Leninui, sakoma, vienas iš brangiausių ir didžiausių pasau­lyje paminklų proletariato vadui... Autobusų stotelėje pakalbinus sunkiai alsuo­jančią nuo kaitros „vietinę“ gyventoją su rezginėmis, paaiškėjo, kad prieš kelis dešimtmečius ji atsikraustė į Krymą iš Leningrado gydytis astmos, bet Krymo oro drėgnumas pakito ir ji jau kelinti metai vėl besijaučianti prastai...

Totorių paveldas Kryme tikrai juntamas ir yra vienas įspūdingiausių. Kalbu ne tik apie turistų gerai žinomą Čufut Kalė – viduramžių uolose iškaltą miestą–tvirtovę, kur išliko ir dvi XVII a. karaimų kenesos, ir ne apie Bachčisarajų. Turiu omeny aplink Simferopolį gana nykiose stepėse, kurias Antonas Čechovas lygino su monotoniška, be perspektyvos tundra (grožis, pasak A. Čechovo, prasidedantis už Simferopolio, ten, kur kalnų pradžia), plačiai išsibarsčiusias mažytes rudas, lyg iš plaušamolio drėbtas – kažkodėl jos kėlė man graudulį – trobeles, kurias pastaruoju laikotarpiu aktyviai statėsi grįžę iš tremties Krymo totoriai. Bandymas įleisti šaknis atgal į gimtąją žemę po masinės tremties, per kurią nuo bado ir ligų mirė maždaug keturiasdešimt šeši procentai tremtinių. Ir nors 1967 m. kaltinimai totoriams Antrojo pasaulinio karo metais kolaboravus su vokiečiais buvo panaikinti, jiems nebuvo leista grįžti į Krymą iki pat pertvarkos pradžios. Dabar daugiau nei du šimtai penkiasdešimt tūkstančių totorių grįžo į Krymą ir ban­do atkurti savo nuosavybę. Ir nors kai kuriuose Krymo rajonuose gyvena iki dvi­dešimt penkių procentų totorių, rusakalbė gidė, garsiojo Maskvos Moriso Torezo užsienio kalbų instituto auklėtinė, Bachčisarajuje pareiškė, kad nors jos kolegės totorės tarpusavy bendrauja totoriškai, „aš tos kalbos nesimokau, kam man“.

Nepamirštama ir totoriška Krymo virtuvė: visur gausybė kioskų, prekiau­jančių čeburekais, beliašais, samsa – pyragėliais su mėsos, bulvių ir svogūnų įdaru, kainuojančiais vos 3–4 grivinas. Neprilygstamas čeburekų su brinza, ku­rių skanavome totorių restorane prie Čufut Kalės, skonis.

 

– Kai 1988 m. pavasarį keliavau po Krymą su „Vagos“ leidyklos žmonėmis, lankėme ir literatūrines vietas. Atmintyje išliko Aleksandro Grino namas-muziejus Staryj Kryme su grakščia „Bėgančiosios ban­gomis“ statula, poeto Maksimiliano Vološino kapas įspūdingoje vietoje – ant aukštos uolos, nuo kurios atsiveria vaizdas į jūrą, kuri ten, Kryme, tokios ypatingos, smaragdinės spalvos. Ar bent kiek domėjaisi Kryme paliktais rašytojų pėdsakais?

 

Vos nuvykusios į Jaltą, su dukra gimnaziste nuskubėjome į A. Čechovo namą–muziejų. Ne iš snobizmo. Iš vidinio poreikio. Juk aš, kaip ir mano mama, esu dėsčiusi mokykloje, o dabar verčiu rusų literatūrą. Apie Jaltą A. Čechovas rašė, kad ji – kažko europietiško, primenančio Nicą, ir apmaudžiai provincialaus bei miesčioniško mišinys. Į Jaltą dėl jos puikaus klimato masiškai vyko gydytis džiovininkai, tarp jų – ir garsūs meno, kultūros žmonės. Ketino čia važiuoti ir Jonas Biliūnas. Julija Janulaitytė, J. Biliūno žmona, net buvo perkėlusi į Jaltą savo dantų gydytojos kabinetą. O Povilas Višinskis 1897–1898 m. Jaltoje parašė veikalą „Antropologinė žemaičių charakteristika“... Jaltoje, viloje „Quisisana“ (itališkai „Čia pagyjama“) 1905–1906 m. su džiova sergančia motina gyveno Marina ir Anastasija Cvetajevos.

 

– O kokie mano minėtųjų rusų rašytojų pėdsakai Kryme ir... Lietu­voje? A. Grino tėvas buvo kilęs iš Vilniaus gubernijos, ištremtas kaip 1863 metų sukilimo dalyvis. Gal ir M. Vološinas turi ryšį su Lietuva? Primink, kokie rusų rašytojai apskritai labiausiai siejami su Lietuva.

 

– „Svaičiotojas“ A. Grinas (taip jį apibūdina Jurgis Kunčinas „Tūloje“) – bajoro 0 Stefano Grinevskio (o greičiausiai Griniaus) sūnus, iš tikrųjų susijęs su Lietuva per tėvo liniją. Apie M. Vološino namus Koktebelyje susidariau įspūdį skaitydama M. Cvetajevos sesers Anastasijos prisiminimus. Ji pasakoja, kad M. Volo­šino motina po skyrybų – jos buvęs sutuoktinis esą tapo Levo Tolstojaus personažo ffi Stivos Oblonskio, Anos Kareninos brolio, prototipu, – viena pirmųjų pusdykiai ^ nusipirko sklypą Koktebelio apylinkėse. Krymas ten rūstus. Kalvos, dangus ir O jūra. Pasak M. Vološino, Koktebelyje gali justi žemės pirmapradiškumą. Poeto ^ namuose lankėsi ir gyveno Michailas Bulgakovas, M. Cvetajeva, Nikolajus Gumiliovas, Aleksejus Tolstojus, Vikentijus Veresajevas ir kiti kultūros veikėjai. ^ Beje, kai kurie M. Vološino vilos lankytojai pačioje XX a. pradžioje (dar prieš 1917 m. revoliuciją) įnešė nemenką indėlį ir į nudizmo kultūros raidą. Ketvir­tajame dešimtmetyje M. Vološino viloje buvo įsteigti Rašytojų kūrybos namai.

Ryšių tarp Lietuvos ir didžiųjų rusų rašytojų bene aktyviausiai ieškojo Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, kuri ne tik dėstė klasikinę rusų literatūrą: Fiodorą Dostojevskį, L. Tolstojų, A. Čechovą, bet skaitė ir Rytų slavų, tarp jų ir ukrainiečių, literatūros kursus. Tikrai neprošal būtų prisiminti jos knygas „Levas Tolstojus ir Lietuva“ (1978), „Literatūrinių ryšių pėdsakais“ (1982), „Su savąja tauta: Pabaltijo ir Rytinių slavų tautų literatūra“ (1990, 1994). Nemažą darbą šioje srityje taip pat nuveikė Vilniaus universiteto docentas Pavelas Lavrinecas, rašantis apie lietuvių ir rusų literatūrų ryšius ir rusų literatūros istoriją Lietuvoje. Apie L. Tolstojaus ir F. Dostojevskio ryšius su Lietuva žino visi (F. Dostojevskis rašė: „Mano protėviai išbrido iš Lietuvos pelkių“, o jo duktė prisi­minimuose kalba apie „lietuviškai-normaniškas“ giminės šaknis), kur kas ma­žiau žinome apie tai, kad Vilniuje kurį laiką gyveno garsusis rusų dramaturgas Aleksandras Ostrovskis ir poetas M. Vološinas, o „polifoniškumo idėja pasaulinės šlovės mąstytojo Michailo Bachtino galvoje gimė iš krislo paauglystės įspūdžių apie daugiakalbį miestą“ (P. Lavrinecas). „1920 m. Vilniuje pusantros savaitės gyveno ištrūkę iš bolševikinės Rusijos Dmitrijus Merežkovskis, Zinaida Gipijus, Dmitrijus Filosofovas. Jie surengė kelis vakarus Miesto salėje (dabar Filharmonija), skaitė antibolševikines paskaitas ir sakė kalbas“ (čia vėl cituoju P. Lavrinecą).

A. Grino našlė Nina dešimt metų kalėjo stalininiuose lageriuose už „kolaboravimą ir tėvynės išdavimą“, mat po karo savo noru grįžo į tėvynę iš Vokietijos, kur buvo išvežta priverstiniams darbams. Na, ir patys rusų rašytojai, kaip žinome, buvo amžinai tremiami, kalinami, persekiojami. Bet kokia laisva mintis slopinama jau nuo carinės Rusijos laikų. Pradedant Aleksandru Radiščevu, už veikalą „Kelionė iš Peterbur­go į Maskvą“ ištremtu į Sibirą. Toliau – Aleksandras Puškinas, Michai­las Lermontovas, F. Dostojevskis, Ana Achmatova, N. Gumiliovas, Mi­chailas Zoščenka, Borisas Pasternakas, Aleksandras Solženicynas... Saky­tum, rusų literatūros istorija – tai ištisa rusų rašytojų kančių istorija.

 

Bet ar rusų rašytojai išmoko istorijos pamokas? Juk ir A. Puškinas siūlė Vakarų Europai nesikišti į 1831 m. sukilimą, teigdamas, kad tai „seni naminiai slavų ginčai“. Be to, visada atsirasdavo tokių, kurie dėl karjeros ar persekiojimų baimės viešai pasmerkdavo savo „ideologiškai nepatikimus“ kolegas.

 

Taip, dar mokyklos suole niekieno neverčiama ir neskatinama išmokau atmintinai kone pusę A. Puškino „Eugenijaus Onegino“ ir visą gyvenimą jaučiu gėdą prisiminusi eilėraštį „Rusijos šmeižikams“... Beje, Nikolajus Nekrasovas, poemose „Šaltis raudonnosis“ ir „Kam Rusioje gyventi gera“ jautriai apdainavęs liaudies kančias, parašė odę Muravjovui korikui... Польскую гидру руби, Литовскую гидру руби... Pasak šiuolaikinio rusų rašytojo Dmitrijaus Bykovo, „Rusija visada buvo nėščia agresyviu nacionalizmu...“ Visa tai brandinta ne vieną šimtą metų... Autoritarizmas, totalitarizmas... Prisimenu, kaip Atgimimo laikais aršiais, imperiniais pasisakymais mane nuvylė rusų rašytojai, kuriuos per naivumą tikėjau esant humanistinės A. Čechovo tradicijos tęsėjais, pvz., Va­lentinas Rasputinas: 1989–1991 m. jis buvo išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir rėždavo iš tribūnos šovinistines kalbas, triuškindavo žmogaus teisių gynėją Andrejų Sacharovą. V. Rasputino balsas buvo plačiai transliuojamas, o kalbant A. Sacharovui išjungdavo mikrofoną... Ir štai dabar, praėjus veik ketvirčiui amžiaus, pasigirsta: Деятел и культуры поддержали позицию президента по Украине и Крыму...

Ir nejaugi nenuskambės nė viena kalba, prilygstanti L. Tolstojaus iškentėtam straipsniui „Negaliu tylėti“, kuriuo šis pasisakė prieš organizuotą prievartą: „<...> dabar mano ramybė iš tiesų priklauso nuo tų visų baisybių, kurias šiuo metu vykdo vyriausybė. <...> Negalima taip gyventi. Bent jau aš tikrai negaliu taip gyventi, negaliu ir negyvensiu. Todėl tai ir rašau, ir visomis išgalėmis skelb­siu tai, ką rašau, ir Rusijoje, ir už jos ribų...“

 

– Ar buvo (ar yra dabar) rusų rašytojų, kuriems imperinis mąstymas visiškai svetimas?

 

Labai norėčiau tikėti, kad jis buvo svetimas Andrejui Platonovui, „Duobės“ ir „Čevengūro“ autoriui. Bet gal aš apie jį tiesiog per mažai žinau? Iš šiuolaikinių minėtini Borisas Akuninas, Viktoras Jerofejevas, Viktoras Šenderovičius, Liud­mila Ulickaja, Levas Timofejevas, D. Bykovas: jų iniciatyva 2014 m. kovo 19 d. Užsienio literatūros bibliotekoje Maskvoje įvyko pirmoji vieša kongreso „Prieš karą, prieš Rusijos saviizoliaciją, prieš totalitarizmo restauraciją“ sesija. L. Ulickaja – rašytoja humanistė. Labai puiku, kad į lietuvių kalbą išsivertėme jau ne­mažą dalį jos kūrinių. Tarp jų „Danielį Šteiną, vertėją“.

Sovietiniais metais rusų literatūra kartu su rusų kalba buvo dės­toma vidurinėje mokykloje, kaip atseit reikšmingiausia ir pažangiausia pasauliniame kontekste. Nepriklausomybės laikais rusų kalba mokyk­loje tapo pasirenkamuoju dalyku, rusų autorių vertimų sumažėjo, kurį laiką net jautėme alergiją tam, kas neseniai buvo brukama per prie­vartą, tad ir rusų literatūros reikšmė mūsų akyse natūraliai sumenko. Dabar, kai jaunimas nebemoka rusų kalbos, lyg ir leidžiama daugiau rusų kūrinių vertimų, ar aš klystu? Be to, perleidžiami seni vertimai (pvz., leidyklos „Margi raštai“ F. Dostojevskio serija). Įdomu, ar galime objek­tyviai įvertinti rusų literatūros svorį pasaulio literatūroje? Turbūt ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio teatruose nuolat statomi A. Čechovo veikalai, rusų literatūros kūriniai perkeliami į kiną, operą, baletą – bene populiariausi A. Puškino „Eugenijus Oneginas“, L. Tolstojaus „Ana Karenina“... Kas dar?

Mūsų jau cituotos antiutopijos „Mes“ autorius Jevgenijus Zamiatinas 1920 metais įspėjo, kad jeigu Rusijoje nebus žodžio laisvės, rusų literatūrai liks vie­nintelė ateitis – jos praeitis. Pastaruoju laikotarpiu vertimai iš rusų kalbos Lie­tuvoje pagal statistiką užimdavo trečią vietą. Kalbant apie rusų literatūros „svorį“ – tai iš tikrųjų kaip jį daugiau įvertinsi, jei ne ekranizacijos, inscenizaci­jos, vertimai į užsienio kalbas. Prie „dar“ tikrai derėtų paminėti B. Pasternako „Daktarą Zivago“, M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Yra ženklų, rodančių, kad pasaulis domisi Vladimiro Sorokino, Viktoro Pelevino kūryba.

 

– Kokį Rusijos vaizdą galima susidaryti iš šiuolaikinės rusų literatū­ros? Ar bent jau Tavo verstų knygų?

 

Turiu prisipažinti, kad iki šiol gana skeptiškai vertinau knygas, kurias gavau versti, na, labiau patiko nebent J. Zamiatino „Mes“, V. Sorokino „Tris­dešimtoji Marinos meilė“. Ir tik pamanyk, būtent pastaruoju laikotarpiu kažkaip natūraliai buvau priversta peržiūrėti savo poziciją: klausant ne tik „paprasto vaikino“ p. Kaikario, bet ir p. Šedžiaus, kitų politikoje apsitrynusių verslo bei visuomenės atstovų, staiga dingtelėjo: kaip gaila, kad šie ponai neskaitė knygų, kurias verčiau, net populiarios publicistikos, tokios kaip „Gazpromas – rusų gin­klas“, ką jau kalbėti apie V. Sorokino ar V. Pelevino kūrybą: koks išsamus, apibendrintas ir tikras nūdienos Rusijos vaizdas ten pateikiamas! Deja, regis, šitie gerieji žmones neskaitė arba nesuprato nė vienos iš minėtų knygų!

Iš naujausių rusų autorių man patiko politiškai angažuotas – gerąja prasme – jaunos rusų prozininkės Marinos Achmedovos romanas „Mirtininkės dieno­raštis“. Ir net apie M. Achmedovos „Šedevrą“, kuriuo šiek tiek bodėjausi, dabar galiu pasakyti, kad šioje knygoje neįkyriai, bet kartu tiksliai ir negailestingai prabylama apie paradoksalią „draugiškos ir plačios“ rusų sielos ksenofobiją, susvetimėjimą ir sadomazochistinius kompleksus.

Rusijos vaizdą galima susidaryti ir iš daugelio šiuolaikinių rusų rašytojų polinkio trauktis į vaizduotės ir infantilios žaismės dėl žaismės pasaulį, – atro­do, kad ten suka ir „vėlyvasis“ V. Pelevinas. Tokia yra ir veikiausiai iš trauminės patirties ir jos diktuojamo polinkio į eskapizmą gimusi L. Eltang kūryba: iškal­bingas simbolis – pagrindinės romano „Akmeniniai klevai“ veikėjos Sašos mama žūva nuo penkiapirščio, kaip penkiakampė raudonoji žvaigždė, metalinio klevo lapo smūgio į smilkinį... O prisiminus dar ir mazochistinius pačios Sašos bruožus galima interpretuoti romaną šitaip: istorinis rusų paveldas toks sunkus, kad sunaikina fiziškai arba suluošina psichiką ir išniekina dvasią. Tuomet supran­tamas autodestruktyvios raganystės motyvas ir trečiosios knygos dalies pava­dinimas „Juk mes ne mes“.

 

– Ar Tave, Michailo Gorbačiovo prisiminimų knygos „Vienui vienas“ vertėją, bent kiek nustebino buvusio SSRS vadovo pareiškimas, kad Kry­mo prijungimas prie Rusijos – „laimingas įvykis“?

 

Labai gaila, bet turiu pasakyti, kad nenustebino. M. Gorbačiovas nesiekė, kad SSRS subyrėtų, jis rašo „iki paskutinės kulkos“ grūmęsis už Sovietų Są­jungą. Savo prisiminimuose atsakomybę dėl SSRS žlugimo jis pabrėžtinai perke­lia Borisui Jelcinui, kurį apibūdina kaip garbėtrošką, nestabilų, CŽV palaikomą manipuliatorių, tyčiojasi iš nepavykusio B. Jelcino bandymo nusižudyti ir pan.

 

– O kaip knygos „Oranžinė princesė: Julijos Timošenko paslaptis“ vertėja ar balsuotum už J. Tymošenko Ukrainos prezidento rinkimuose?

 

Ne, nebalsuočiau. Politikė, kuri neseniai deklaravo neturinti jokio turto, jau 1997 m. valdė ketvirtadalį Ukrainos ekonomikos. Kai 2005 m. J. Tymošenko duk­ra tekėjo už gerokai vyresnio britų rokerio, Anglijos laikraščiai smaginosi: „Prin­cesė teka už kurpiaus“... Ši knyga pirmiausia įdomi kaip pasakojimas apie Rusi­jos dujų atakas prieš visus „išdavikus“ posovietinėje erdvėje: Ukrainą, Gruziją, Moldovą, Baltijos šalis, ir sovietinių respublikų bandymus išsivaduoti iš Rusijos gniaužtų. Knygoje taip pat įdomiai atskleidžiama politiko įvaizdžio reikšmė: pasakojama, kaip J. Tymošenko mokėsi ukrainiečių kalbos, kaip nusisamdė fo­tografą ir pati atrinkdavo viešinti skirtas nuotraukas, kaip susipynė garsiąją savo kasą, kuri „sudrebino Ukrainą“, nes „toje pynėje derėjo viskas: naujo įvaiz­džio netikėtumas, jai gamtos duotas stotas, archajiškas valstietės moteriškumas ir prisiminimai apie kultinę poetę Lesią Ukrainką“. Tai dėmesio verta studija apie pinigų, viešųjų ryšių, popkultūros ir politikos sintezę.

 

– Kodėl pasirinkai studijuoti rusų kalbą ir literatūrą Sankt Peter­burge? Kaip prisimeni studijų laiką? Ar turėjai pavyzdinių dėstytojų?

 

Peterburge pirmąkart atsidūriau baigusi tris klases: mama pasiėmė mane į pedagogams skirtą ekskursiją. Kitos mokytojos dėl to labai pyko, autobuse virė karštos diskusijos: vaikas pavargs, vaikui nusibos... O buvau pati smalsiausia ir ištvermingiausia keliautoja iš tos kompanijos. Aplankėm ir Michailovskoję, ir Puškinskije Gory, ir Carskoje Selo, ir Peterhofą... Tai buvo ekskursija „по пушкинским местам“... Sielą jau tada virpino gidų pasakojimai apie A. Puškino tremtį, klajones, persekiojimus, dvikovą ir mirtį. Tik va, pramiegojau baltąsias naktis... Mama teisinosi manęs nežadinusi, nes „buvo gaila“, bet juk buvome susi­tarusios! Tada nusprendžiau, kad baltąsias naktis turiu žūtbūt pamatyti. Todėl kai prieš pat stojamuosius egzaminus laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ atsitiktinai pamačiau skelbimą apie tikslines studijas Peterburge, pasijutau lyg ištraukusi laimingą bilietą. Ir dėstytojų tikrai turėjau nuostabių. Labiausiai prisimenu lite­ratūros dėstytojus, jie buvo garsūs literatūrologai, rašė monografijas, kai kurie išsiskyrė dar ir nepaprastais aktoriniais sugebėjimais. Prisimenu Jakovą Bilinkį, dėsčiusį XIX a. literatūrą: L. Tolstojų, A. Čechovą ir F. Dostojevskį. Meilę sidabro amžiaus poezijai ir penkiems didiesiems simbolizmo „B“ – Blokui, Briusovui, Balmontui, Belui, Baltrušaičiui – veikiausiai bus įkvėpęs Vladimiras Alfonsovas (mono­grafijų apie Vladimirą Majakovskį ir Borisą Pasternaką autorius, daug rašęs apie tapybos ir literatūros santykį, talentingas poezijos skaitovas). Prisimenu ir Lenin­grado valstybinio universiteto dėstytoją Markelovą, originaliai interpretavusį pa­slaptingąjį „Eugenijaus Onegino“ finalą, kur, kaip žinome, Tatjana, „pyccкaa душою“, išsižada savo meilės ir pasmerkia kančioms Eugenijų: „Rusų žmogus negali būti laimingas kito žmogaus nelaimės sąskaita.“ Specialių kursų ateidavo skaityti ir kiti dėstytojai iš tuometinio Leningrado universiteto. Universitete vykdavo viešos paskaitos ir diskusijos tarp dėstytojų. Estetikos dėstytojas kartą sumanė fakul­tatyvo forma supažindinti mus su džiazo istorija...

 

– Kodėl nepasitenkinai Leningrado universitetu ir vėliau Lietuvoje dar baigei lietuvių kalbos ir literatūros studijas, vertimo magistro studijas. Iš būtinybės ar vidinio poreikio?

 

Svajojau apie doktorantūrą (tuo metu tai buvo vadinama aspirantūra), bet... Tada, vos grįžusi iš Leningrado, įstojau į VU Filologijos fakultetą neaki­vaizdiniu būdu studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Tikrai neprisimenu, kodėl pasirinkau kaip tik šią specialybę, bet kai doc. Bonifacas Stundžia per kalbotyros įvado egzaminą to paklausė, atsakiau, kad, baigusi rusų kalbą ir li­teratūrą Rusijoje, tiesiog privalau atiduoti duoklę gimtajai kalbai ir kultūrai. Kad ir kaip patetiškai skambėtų, matyt, tai slypėjo kažkur labai giliai pasą­monėje, nes, vėliau išgirdusi kartu laikiusios egzaminą kolegės repliką: „Kaip gražiai tu pasakei!“, nustebau (M. Cvetajeva rašė, kad įsimename tik tai, kas sukėlė nuostabą, ko iškart nesupratome).

Iš tų studijų bene geriausiai prisimenu Marcelijų Martinaitį. Paskui mano mokslai nutrūko, bet galop vis dėlto baigiau lituanistikos studijas, tik jau Pe­dagoginiame universitete. Manau, būta stipraus vidinio poreikio. Džiaugiuosi, kad man – neakivaizdininkei – teko klausytis Alberto Zalatoriaus, Jono Riškaus, Redos Pabarčienės, Kęstučio Nastopkos, Petro Bražėno paskaitų. Į vertimo ma­gistro studijas stojau jau turėdama nemažai publikacijų. Norėjau įsitvirtinti, įgyti vertimo teorijos žinių ir pagaliau išdrįsti daryti tai, apie ką svajojau, t. y. versti grožinę literatūrą.

 

– Ar esi gyvenime susidūrusi su legendine mokytoja Roza Glinterščik? Man, deja, teko išklausyti tik vieną jos pamoką, kai ji pavadavo kitą mokytoją Vilniaus 21-ojoje vidurinėje mokykloje.

 

Taip, manau, kad tai vienas didžiausių mano gyvenimo stebuklų. Niekada negaliu abejingai praeiti pro buvusius jos namus Labdarių gatvėje. Šie namai visada buvo stebimi, bet R. Glinterščik sakė man visą gyvenimą leidusi sau pra­bangą kalbėti tai, ką galvoja. 1996 m. ji repatrijavo į Izraelį.

R. Glinterščik dėstė rusų literatūrą Pedagoginiame institute, buvo iš jo at­leista už disidentinę veiklą ir vėliau dirbo Salomėjos Nėries ir Vilniaus 21-ojoje vidurinėse mokyklose, puoselėjo mokyklos teatrą. Tarp buvusių jos mokinių daug įžymybių: režisierė Irena Bučienė, aktoriai Arūnas Storpirštis, Romas Rama­nauskas, Jūratė Vilūnaitė ir kiti. Bendravo su Josifu Brodskiu. Atkūrus nepri­klausomybę, parašė rusų literatūros vadovėlį. Tai buvo nuostabūs metai, per­tvarka, Atgimimas – pasirodė tiek daug kūrinių „iš stalčiaus“. Aš irgi buvau drąsi mokytoja. Turėjau savo teatrą. Dirbau su abiturientais. Niekas kaip studijų laikais nebereikalavo pateikti prašymo, jeigu norėjai rašyti darbą apie M. Cve­tajevą arba Osipą Mandelštamą, galėjai net dėstyti juos mokiniams... Imdama naują temą keldavau sau tikslą perskaityti viską apie autorių ir visą jo kūrybą, pati atsirinkti, kas joje vertingiausia. Kai paėmiau į rankas naująjį literatūros vadovėlį, mane apstulbino dvasios giminystė. Apie ją drįsau spręsti iš to, kaip ir kokie autoriai bei kūriniai buvo atrinkti. Roza tuo metu dirbo prie antrosios vadovėlio dalies, o aš surinkau daug medžiagos apie savo mėgstamą Andrejų Platonovą ir parašiau apie jį šiokią tokią studijėlę. Rozai ta medžiaga patiko. Tiesa, skyrių apie A. Platonovą ji jau buvo parašiusi, bet vėliau perdirbo, panau­dodama ir mano medžiagą. Jau atsikrausčiusi gyventi į Vilnių, laisvos klausytojos teisėmis lankiau Rozos kursą apie šiuolaikinę rusų literatūrą: Venediktą Jerofejevą, Josifą Brodskį, Vladimirą Makaniną, Liudmilą Petruševskają. Manau, kad iš to kurso vėliau gimė jos knyga „Современные русские писатели-постмодернисты: очерки новейшей русской литературы“ (2000).

 

– 2010–2012 m. paskelbei spaudoje nemažai profesionalių recenzijų apie rusų literatūros, tiek klasikos, tiek šiuolaikinės (F. Dostojevskio, M. Lermontovo, V. Jerofejevo, E. Limonovo, V. Pelevino ir kt.), vertimus. Puikiai žinome, koks sunkus ir nepelningas darbas recenzuoti verstinę knygą, juolab kad recenzijose skiri daug dėmesio pačiam vertimui. Kaip ryžaisi nerti į šiuos klampius vandenis?

 

Tiesą sakant, visada šiek tiek norėjau rašyti. Rašyti apie literatūrą. Recenzijos man pirmiausia reiškia galimybę panirti ne į klampius, o veikiau į senus gerus ir mėgstamus vandenis. O svarbiausia, rašydama recenzijas, mokausi versti. Be to, man tai galimybė apmąstyti literatūros kūrinius. Esu iš tų žmonių, kurie gali visą gyvenimą praleisti kam nors ruošdamiesi. Lietuvos lite­ratūros vertėjų sąjungos recenzijų rašymo dirbtuvės buvo kaip tik tai, ko man reikėjo, kad pagaliau išjudėčiau. Mano darbas apie V. Pelevino apysakos „Empire V“ vertimą buvo ne be priekaištų, medžiagos aiškiai nesuvaldžiau, tačiau Rasa Drazdauskienė pasakė: „Jūs taip įdomiai nardot po tas erdves“... Tai, kaip sako­ma, ir davė impulsą...

 

– Iš šalies matyti bent jau tiek, kad vertimai profesionaliai analizuo­jami diplomuotos rusistės, diplomuotos lituanistės ir... diplomuotos vertėjos. Ar daug laiko užima recenzijos rašymas? Gal turi kokį ypa­tingą metodą?

 

Recenzijas rašau labai ilgai. Peržvelgiu publikacijas apie autorių, jo kūry­bą. Bandau perprasti svarbiausius stiliaus bruožus... Paskui lyginu originalo ir vertimo tekstus. Labai tradiciškai. Beje, dažniausiai pirma skaitau originalą ir stabteliu prie keblesnių vietų, galvoju, kaip pati jas versčiau, tada atsiverčiu ver­timą, bandau aptarti.

 

– Ar įmanoma bent viena akim sekti rusų literatūros naujienas? Ar turi kokių nuolatinių šaltinių? Ar palaikai ryšius su buvusiais dėstyto­jais, studijų draugais, rusų literatūros specialistais Vilniaus universite­te, kolegomis?

 

Esu šimtu procentų įsitikinusi, kad geras literatūros vertėjas kartu turėtų būti geras literatūrologas ir literatūros kritikas. Sekti naujienas, domėtis, pa­laikyti ryšius – tai ne prabanga, bet priedermė. Deja, deja... Mano peterburgiškiai dėstytojai išmirė, ryšiai su studijų draugais nutrūko ir net LLVS neatrandu žmonių, kurie nuosekliai domėtųsi rusų literatūra. 2010 m. rugsėjį labai viltingai nusiteikusi važiavau į tarptautinį vertėjų kongresą Maskvoje, 2010 m. spalį – į vadinamąjį Jerevano leidėjų ir vertėjų forumą, bet užmegzti produktyvių ilgalai­kių ryšių taip ir nepavyko. Rašiau apie šiuos renginius „Šiaurės Atėnuose“. Ver­tinu juos kaip viešųjų ryšių akciją, ypač tai pasakytina apie Jerevaną... O su Vilniaus universiteto dėstytojais teko bendradarbiauti: pvz., kai rašiau straips­nelį apie antiutopijos pradininką J. Zamiatiną, tariausi su VU Filologijos fakulte­to dėstytoja dr. Galina Michailova. Įvairiais klausimais taip pat teko kreiptis į dr. Nadeždą Morozovą, prof. Sergejų Temčiną.

 

– Kokį bendrą įspūdį Tau daro rusų literatūros leidyba Lietuvoje? Ar lietuviški vertimai atspindi šiuolaikinės rusų literatūros panoramą? Bene daugiausia į lietuvių kalbą verčiami Aleksandra Marinina, V. Pelevinas – ar tai šiuo metu garsiausi vardai? Kokius rusiškų kūrinių ver­timus laikytum ryškiausiais įvykiais?

 

Rusų literatūra verčiama ir iš esmės neblogai atspindima. Turime ir pramoginio žanro, ir intelektualaus detektyvo, ir padorią rusų klasikos biblio­teką. Dėl A. Marininos, tai ją neretas rusų literatūrologas pavadina grafomane ir priskiria prie pramoginio žanro kūrėjų, tokių kaip Darja Doncova, Tatjana Ustinova. O Eduardas Limonovas, V. Pelevinas, L. Ulickaja, V. Sorokinas, B. Akuninas – tai jau gyvieji klasikai. Džiugu, kad turime išsivertę bent jau ryškiausius jų kūrinius... Be to, pastaruoju laikotarpiu pagaliau išverstos F. Dostojevskio apysakos, J. Zamiatino antiutopija „Mes“... Kalbant apie vertimą kaip įvykį, mane išties stulbina Vlado Braziūno „Akmeninių klevų“ vertimas. Bet man ne­labai patinka pats romanas, nors jis ir buvo skaitytojų išrinktas vertingiausia verstine 2012 metų knyga.

 

– Ir kodėl gi? Beje, skeptiškų vertinimų teko girdėti ir daugiau.

 

– „Akmeniniai klevai“ man paliko neorganiško darinio įspūdį: ši knyga ne gimė , bet buvo sudėliota . Vėliau šį įspūdį dar patvirtino tai, ką perskaičiau vie­name L. Eltang interviu: „Aš nerašau knygos nuosekliai – pirma pirmą puslapį, paskui – antrą, trečią. Rašau dialogus, mizanscenas kaip teatre. Rašau penktą, 105-ą sceną. Paskui – kaip dėlionę – sudedu romaną iš mažų gabaliukų. Tai pati baisiausia darbo stadija, kuri kainuoja daugiau kraujo nei pats parašymas.“ Ir tos dėliojimo pastangos, tas sunkumas jaučiamas tekste. Epigrafai taip pat atsi­tiktiniai („...prieinu, pasiimu knygą – ačiū Dievui, arčiausiai lentynose stovi dau­giausia antikos autoriai, atsiverčiu pirmą puslapį ir...“), jie nepatiria „esminės, kūrybai būtinos metamorfozės, nepaklūsta individualiosios sistemos dėsniams“, kaip pasakyčiau perfrazuodama Eleną Baliutytę. O svarbiausia, man liko nesu­prantamas knygos patosas . „Kaip galima taip gražiai nieko nepasakyti?“ – regis, stebėjosi Rimvydas Šilbajoris, skaitydamas vieną garsų lietuvių poetą. Ir dar viena impresija apie vaizdavimo manierą: Raineris Maria Rilke „Maltės Lauridso Brigės užrašuose“ rašo: „Reikia pamatyti, kaip skleidžiasi tūkstančiai žie­dų, kad galėtum aprašyti, kaip išsiskleidė vienas.“ Skaitant L. Eltang susidaro įspūdis, kad autorė bando aprašyti, kaip skleidžiasi tūkstantis, nors niekada nematė, kaip skleidžiasi vienas žiedas... Ir jeigu manytume, kad tikroji romano esmė ir vienintelė tikrovė, kuri ir turėtų daryti poveikį skaitytojui, – pati kalba, tai man ja mėgautis kažkodėl trukdo pretenzingi kirilica užrašyti nerusiški asmenvardžiai ir toponimai. Beje, tą patį galiu pasakyti apie svetimžodžių var­tojimą iliatyvo linksniu lietuviškame vertime, pvz., Perburkšyran... Bet tai jau labai subjektyvu. Man padarė įspūdį literatūrologo Vadimo Leventalio mintys apie L. Eltang kūrybą: „Lena Eltang – poetė, jos veikėjas – snobas, ir jų romanas, be abejonės, yra poetinis snobizmas.“

 

– Ne vienas iš Tavo verstų romanų bet kuriam vertėjui būtų didelis iššūkis. Kaip užteko drąsos versti V. Sorokino „Trisdešimtąją Marinos meilę“? Du trečdaliai knygos – prasto skonio sekso scenos (ar parodija?), o pabaigoje, herojei patyrus orgazmą su SSRS himnu, – SSRS spaudos pranešimai ar kas?

 

Drąsos iš tiesų reikėjo. Dabar atrodo, kad turėjau jos per daug. Prisimenu nuostabą, kuri kilo pirmąkart skaitant šią knygą 2002 metais. Mano sąmonei turbūt tai buvo tikra „bombikė“ (paties V. Sorokino apibūdinimas). Priminsiu, kalbėdamas apie romaną, V. Sorokinas pabrėžia binariskumą . Egzistuoja gausy­bė „Trisdešimtosios Marinos meilės“ interpretacijų. Vienoje iš populiariausių kalbama apie dviejų diskursų – individualistinio ir totalitarinio – susidūrimą. Lesbietė, disidentė ir kleptomanė Marina tampa belyčiu totalitarinės visuome­nės sraigteliu.

Daug kas pastebi klišines sekso scenas. Į tai kartais atsakoma, kad esą pasaulio literatūroje nėra didesnio aseksualo už V. Sorokiną – kaip tik dėl to jovaizduojama erotika kraupiai mechaniška. Tačiau atmetusi atgrasų tapusį seksą be meilės, Marina galutinai netenka savęs, ištirpsta minioje. Kiti čia įžvelgia išsi­laisvinimą nuo geismo, tapimą didingu kolektyviniu kūnu, kurio darbo vaisiai „tarnauja stiprinant socialistinės Tėvynės ekonominę ir gynybinę galią“ – toks yra paskutinis romano sakinys.

Manau, kad autorius savotiškai eksperimentuoja su skaitytoju, tarsi leidžia jam išbandyti save: ir nors sekso scenos natūralistinės, galbūt prasto skonio ir klišinės, skaitytojui jas paprastai pavyksta atlaikyti. Kaip ir susitaikyti su tuo, kad disidentė, giliai jaučianti muziką ir svajojusi apie pianistės karjerą Marina vagia sviestą iš parduotuvės, nešvankiai mąsto apie savo mažametį mokinį ir parsidavinėja SSKP CK sekretoriui už galimybę įsigyti vadinamąjį spec. užsakymą su ikrais ir dešra. Spėju, kad skaitytojas palūžta skaitydamas antrą dalį, kurią sudaro SSRS spaudos pranešimų fragmentai: čia tai jau iš tikrųjų baisu! Negaliu pasakyti, ar tai surinkti ir perkelti į romaną, ar paties V. Sorokino parašyti padriki nelogiški sakiniai. Manau, tai meistriška tų laikų žiniasklaidos imitacija. Juolab kad marazmas su kiekvienu puslapiu pastebimai didėja: „Pra­ha – tai puikus socialistinis miestas, kurio gyventojai sėkmingai vykdo Čekoslo­vakijos komunistų partijos XVI suvažiavimo nutarimus.“ Tai išėjimas į absurdą, padriką ir neturinčią jokios prasmės ideologinę retoriką.

O gal Marina (apie kurią knygoje pasakyta: „Stalinas mirė, gimė Marina“) – tai pati postalininė Rusija? Tada šį romaną galima skaityti kaip pranašystę. Pvz., štai kaip disidentas Miša apibūdina padėtį šalies viduje (knyga parašyta 1982–1984 m.): „<... > valstybės galva – valstybės saugumo ministras. Tiesiog kažkoks dėdulės sap­nas...“ Tai verčia prisiminti ir Vladimiro Putino ryšius su valstybės saugumu.

Beje, neseniai gavau elektroninį laišką iš Estijos. Vertėja iš rusų kalbos rašo, kad pastaruoju metu į estų kalbą buvo išverstos net kelios V. Sorokino knygos: „Opričniko diena“, „Cukrinis Kremlius“, „Pūga“. Kolegė iš Estijos reziumavo: „Pagaliau Sorokinas pas mus rado savo skaitytoją. Gaila, bet kartais atrodo, kad iliuzinė tų knygų realybė dabar tampa Rusijos tikrove... ir tai baisu.“

 

– Atrodo, kad tarp šiuolaikinių rusų rašytojų nemažai vadinamųjų literatūrinių chuliganų, ne vien V. Sorokinas. O V. Pelevinas? Ar nėra jis pats intelektualiausias „chuliganas“?

 

Man ne itin patinka žodis „chuliganas“. Tada galima kelti klausimą ir kitaip: ar jis intelektualus chuliganas, ar valdovo juokdarys, kuriam leidžiama kalbėti, kol valdovas jo teikiasi klausytis? Kalbama, kad V. Pelevinas – labai paslaptinga figūra. Jis vengia viešumos. Kritikai juokauja, kad apie V. Peleviną galima pasakyti tik vieną tikrą dalyką: „Tiražas: 150 000.“ Taip pat dar ir tai, kad V. Pelevinas plačiai leidžiamas užsienyje, o pirmosios disertacijos apie jo kūrybą Amerikoje pradėtos rašyti kone dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Ame­rikoje V. Pelevinas lyginamas su M. Bulgakovu ir Sergejum Dovlatovu, tačiau tėvynėje neretai negailestingai kritikuojamas. Šiaip ar taip, jis visada tampa audringų diskusijų objektu.

Juokinga, bet tie, kurie Rusijoje nepriima V. Pelevino, savo nuomonei pagrįsti kartais pasitelkia net ir rašytojo pavardę: Pelevino pavardė kildintina iš rus. пелева – šis žodis etimologiškai susijęs su sanskrito „palavas“, lietuvių „pelais“. Taip atsirado pagrindas kalambūrui, esą V. Pelevinas neskiriantis grūdų nuo pelų: „Rusija – ne Rytų šalis! Tai, kas tinka Indokinijos džiunglėse gyvenančiam atsiskyrėliui, rusui nėra gerai“, – rašo literatūrologas Kirilas Jevloginas straipsnyje „Rašytojo „P“ prakeikimas“. V. Pelevino vardą išgarsinęs romanas „Čiapa­jevas ir Pustota“ pavergė publiką originalumu, bet liko nesuprastas. Gal todėl, kad tai, pasak literatūros kritikų, „unikalus romanas apie laisvę“. Tačiau jau XX a. pradžioje rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas rašė, kad vidutinis masinis žmogus iš esmės ne itin brangina laisvę. O V. Pelevinas siekia išlaisvinti, jis siekia sukur­ti jausmą, kad esi „išgelbėtas iš tokios vietos, kur nėra jokios vilties, kur išsigel­bėjimo nėra ir negali būti“ (romanas „T.“). Geriausių V. Pelevino kūrinių – „Затворник и шестипалый“, „Čiapajevas ir Pustota“, „Ananasinis vanduo puikia­jai damai“ – idėja-aistra, patosas, – pavartosiu Visariono Belinskio terminą, – ki­taip tariant, tai, vardan ko parašytas kūrinys: padėti skaitytojui pajusti neįtikė­tiną vidinę laisvę, kurią nuo jo slepia jo paties sąmonės inercija.

 

– Ką reiškia versti V. Peleviną?

 

Versti V. Peleviną išties sunku. Tai lemia rašytojo stilius. Rusų kilmės kul­tūrologas Aleksandras Genis (jo vardą pirmą kartą išgirdau iš R. Glinterščik) teigia, kad „Pelevino stilius reikalauja kraštutinio tikslumo. Geriausiems V. Pe­levino kūriniams būdingas telefonų knygos perfekcionizmas. Kalbos funkcio­nalumas čia pasiekia absoliutų skaidrumą – jos nepastebime, kol ji atlieka savo funkciją, lydėdama mus iš vieno puslapio į kitą. Tačiau nekreipti dėmesio įmanoma tik į precizišką kalbėjimą. Kiekvienas nebūtinas ar „apytikris“ žodis sukeltų tokių padarinių, kaip sukeitus skaičius telefono numeryje – pranešimas nepasiektų adresato“.

V. Pelevino stilius toks originalus, kad neretai vadinamas „Pelevino naujakalbe“. Rašytojas jautriai reaguoja į visas Rusijos aktualijas. Jo vaizduojamas pasaulis toks tirštas, kad po kokių dešimties metų net tėvynainiams gali prireik­ti komentarų, norint suprasti kai kuriuos rašytojo pasažus. Tuo pat metu tekste viskas funkcionalu, viskas susiję nelyginant kalambūruose, kuriuos taip mėgsta V. Pelevinas: За приговором приговор, за морем мур, за муром вор, за каламбуром договор... Ar verta aiškinti, koks tai iššūkis vertėjui?

Jis su kiekviena knyga paleidžia į gyvenimą šimtus sparnuotų posakių ir okazionalizmų... Pvz., romane „T.“ arklys pataria Т.: Усечь смердячую яцутку. <...> А потом поедем искать проплеванный якимец… Pasirodo, V. Pelevinas čia itin pikantiškame kontekste mini du apie jį nepalankiai atsiliepusius realius asmenis: Kirilą Jakimecą ir Denisą Jacutką. Beje, pastarasis taikliai pasakė, kad „Pelevinas, štai, ir nenuobodus, ir aktualus, bet jam vis tiek norisi duoti į dantis – už tai, kad nesikeičia“. Rašytojas supyko ir romane „T.“ panaudojo šių žodžių autoriaus pavardę vienam keistokam daikčiukui pavadinti... Tačiau autoritetin­gi literatūrologai, jau pasirodžius romanui „Generation „P“, prabilo apie tai, kad ro­manas parašytas iš inercijos, o kalboje atsirado negrabumo, skubėjimo požymių.

Sunku pasakyti, kur link juda V. Pelevinas. Ar jis ir toliau padės mums treniruoti dvasios sparnus? Ar laisvė nevirs eskapizmu? Ar nepasiduos jis į komerciją?

 

– Vertėja Violeta Tauragienė, neseniai duodama interviu spaudoje, rusų kalbą apibūdino kaip labiausiai stulbinančią, turtingiausią niuan­sų ir kalbos registrų. Vadinasi, ir sunkiausią versti. Ar vertėjai, soviet­mečiu priverstinai išmokę rusų kalbą, nepervertina savo rusų kalbos mokėjimo?

 

Na, rašydama recenzijas pastebėjau, kad vertėjams dažniau pakiša koją ne prastas rusų kalbos mokėjimas, o rusų literatūros ir socialinių bei kultūrinių dalykų, realijų neišmanymas. Be to, rusų kalba yra nepaprastai stilistiškai dife­rencijuota, kartais labai sunku rasti adekvačią leksiką, intonaciją. Mane pas­taruoju metu labai domina žargono vertimo, šnekamosios kalbos perteikimo problemos. Žargonas – labai įdomi ir nepaprastai sparčiai kintanti kalbinės veik­los sritis. Gerai įsižiūrėjus, žargonas atspindi įvairius istorinius ir mentalinius procesus. Apmaudu, kad pastaruoju metu net ir iš aukščiausių šalies tribūnų vis dažniau išsprūsta pravalas, briedas, nafik ir t. t. Čia prieš akis man iškyla didin­ga beveik visą gyvenimą praleidusio sovietijos lageriuose rusų rašytojo Varlamo Šalamovo figūra. Jis teigė, kad pirmas žingsnis į tapatybės praradimą ir nu­žmogėjimą yra kalba: perimdamas padugnių kalbą ir pats tampi padugne. „Kolymos pasakojimuose“ rašytojas sąmoningai nevartojo blatnųjų leksikos ir vagių žargono, nors tarp jų gyveno ir juos vaizdavo...

 

– Turbūt kinta ne tik žargonas. Ar turtingoji rusų kalba neskurdėja? Ką pasakytum apie rusų kalbos pokyčius?

 

Teko girdėti apie JAV filosofo ir filologo Michailo Epšteino (g. 1950 m.) dar­bus, kuriuose jis teigia, kad per pastaruosius pusantro šimto metų iš rusų kalbos sparčiai nyko etinius ir estetinius idealus atspindinti leksika, o svarbiausias etikos kategorijas išreiškiančios sąvokos neįtikėtinai susiaurėjo, nebeliko aiškios gėrio ir blogio skirties. Atlikęs statistinius skirtingų laikotarpių žodynų tyrimus, Epšteinas priėjo prie išvados, kad dorovinis rusų kalbos jautrumas, jos gebėjimas skirti ir artikuliuoti pagrindines etikos sąvokas sumažėjo. Pasak M. Epšteino, stulbina, kaip mažai naujų žodžių – vos apie dvidešimt tūkstančių – atsirado rusų kalboje per minėtą laikotarpį, turint omeny visas revoliucijas, mokslo pažangą, karus ir krizes. Tačiau dar labiau stulbina tai, kaip susiaurėjo labiau­siai su dorove susijusių žodžių „gėris“ ir „blogis“ darybos lizdai. Svarbiausias etikos sąvokas išreiškiančių žodžių, tokių kaip: целомудрие, смирение, терпение, грех, любовь, turinio nykimą fiksuoja ir… įtvirtina žodynai.

 

– „Mes pirmiausia išbandome žodį“?

 

2014_8-9-virselis.png