tekstai.lt

Péter Nádas. Grįžimas namo. Vertė Austėja Merkevičiūtė

Esė

Peteris Nadasas (Peteris Nadašas), vienas žymiausių Vengrijos rašytojų, gimė 1942 m. spalio 14 d. Buvo trylikametis, kai mirė motina; tėvas, aukštas partinis veikėjas, nusižudė 1958 m. P. Nadasas studijavo fotografiją ir žurnalistiką, dirbo fotografu ir fotožurnalistu. Pir­moji knyga, novelė „Biblija“, išėjo 1967 m., kitas kūrinys, romanas „Šeimos romano pabaiga“, išleistas Vengrijoje tik 1977 m., nes keletą metų buvo draudžiamas cenzūros.

Šioje esė P. Nadasas aprašo savo antrojo romano, 1300 puslapių „Prisiminimo knygos“ („Buch der Erinnerung“, 1985), atsiradimo aplinkybes. Dar didesnės apimties – 2005 m. pasi­rodęs daugiasluoksnis romanas „Lygiagrečios istorijos“ („Paralellgeschichten“). Šveicarijos Cugo mieste 2012 m. buvo surengta didžiulė P. Nadaso fotografijų paroda ir literatūrinių vakarų ciklas. Ten atsidūrusiai vertėjai rašytojas, pats puikiai kalbantis vokiškai, leido versti „visiškai autorizuotą“ esė iš vokiečių kalbos.

VERTĖJA

en.wikipedia.org/wiki/P%C3%A9ter_N%C3%A1das
en.wikipedia.org/wiki/P%C3%A9ter_N%C3%A1das


Grįžimas namo

Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt trečiųjų rudenį važiavau iš Berlyno į Rostoką, o iš ten – į Varnemiundę. Nei vienur, nei kitur neturėjau jokių reikalų. Nepažinojau ten nieko ir niekas nepažinojo manęs. Norėjau pamatyti jūrą ir, atsidūręs naujos nykios viešbučio dėžės dešimtame aukšte, pagaliau ją pamačiau.

Jūra buvo rami, bemaž be bangų, dangus tamsus, apniukęs, oras kupinas garų. Restorano valgis – prėskas, beskonis. Naktimis jau šalveno.

Buvo bene paskutinės spalio dienos; metų metais spalis man – ypatingas mėnuo, tarsi kasmet iš naujo išgyvenčiau lūžio tašką, savo gimimą. Rudenį juntu kaip džiu­gų, gražaus blaivumo kupiną metų laiką; pavasario šėlsmas, kai viskas dygsta, pumpuruoja, žydi, sprogsta, mane erzina, persmelkia įkyriu nerimu; karštligiška vasara su paralyžiuojančiomis karščio bangomis, siautulingu griaustinio grumėjimu atrodo pernelyg isteriška, tarsi gamta paskubom, trūksmingomis pastan­gomis stengtųsi kažką užbaigti; o žiemą mūsų krašte per mažai sniego, jo niūri pilkuma vargina ir liūdina. Mano metų laikas – ruduo. Su švytinčiu dangumi, ryto rūkais, dūmų kvapu, ilgai trunkančiomis liūtimis, įvairiaspalvėmis uogomis, jauku­mu, vaisinėmis muselėmis, šerkšnu paryčiais, šalnomis. Matyt, mano emocinis polinkis į atsisveikinimą, išnykimo malonumą susijęs ir su tuo, kad niūri patirtis ir ateitį man susiejo veikiau su pragaištingomis nuojautomis, o ne su viltingais, jėgos ir energijos teikiančiais paveikslais; žodžiu, nesu pavasario žmogus. Kita vertus, aktyvumas irgi nėra mano stiprybė, kaip tik todėl nemėgstu vasaros. O mirtis per­nelyg pažįstama, bauginanti ir pageidaujama, kad galėčiau mėgautis begaline žiema, nors ji ir žavi mane užsisklendimu, griežtumu, ledo gėlių geometrija.

Gimiau kontempliatyviu žmogumi; tiksliau, gimimo mėnuo mano santykį su pasauliu paslinko kažkur link gyvenimo ir išnykimo ribos. Nesu nei čia, nei ten; gyvenu tarpinėje būsenoje.

Bemaž kas rudenį, tarsi pagal tvarkaraštį, susergu. Vis dėlto tada, slogos kamuojamas, karščiuojantis, apsirūpinęs arbata ir nosinėmis, dvasia jaučiuosi išties vieningas su pasauliu. Tai klastinga vienovė su laikinumu, prakaitavimu, tamsa, karštligiškais sapnais, kol kas nemirtinais nemalonumais. Praėjus vasa­riškai troškimo išgyventi isterijai, gryname rudens ore aiškiau girdėti tolimas varpų skambesys.

Vieni mane laiko nedraugišku, kiti – bejausmiu, dar kiti – pernelyg blaiviu, o iš tikrųjų esu tarsi sviestu ir medumi tepta duona; pernelyg jautrus, kad neslo­pinčiau visų savo jausmų, pasmerktų laikinumui, mirčiai, nuolat pasirengusių mano akivaizdoje išnykti.

Štai tokia jausmų padėtis.

Šitai nuolat pamirštu, tad liga kasmet užklumpa netikėtai.

Antai aną pirmąjį vakarą Varnemiundėje nusileidau į viešbučio sauną, paskui, nesulaukęs, kol įkaitęs kūnas atvės, išėjau ir patraukiau pakrantės link, prie tuščių paplūdimio pavėsinių. Vilnonis šalikas, kuriuo apsivyniojau kaklą, ir lengvi drabužiai ne itin saugojo nuo vėsos, bet pėdos maloniai niro į smėlį. Nenorėjau nutraukti vaikštynių po šaltas vakaro ūkanas, padarinių ilgai laukti neprireikė, tą patį vakarą pradėjau karščiuoti.

Negaliu apgailestauti, nes tą vakarą, tą naktį man kilo mintis apie darbą, trukusį ilgiau nei dešimtmetį, užpildžiusį kiekvieną dieną ir naktį, pripildžiusį jas džiaugsmo ir kančios.

Po dviejų dienų nuvykau į Heilingendamą, ir karštligiškų sapnų įkaitinta vaizduotė įgavo realų topografinį pamatą.

Anuomet teko grumtis su dideliais sunkumais. Tai yra susidūriau su pama­tiniais savo gyvenimo klausimais. Lemtingais klausimais, skatinusiais vis nau­jus klausimus, ir negalėjau tikėtis nė menkiausio atsakymo. Patekau į tą tamsųjį mišką, kuriame nukrypau nuo tiesaus kelio, kad pasukčiau kokiu nors klaidin­gu, klampiu, viliojančiu, gundančiu takeliu. Ne vadinamosios tiesos ieškojau. Tiesiog saugumo, baimių, jau pasidariusių nepakenčiamų, priešnuodžio. Arba mirties. Niekas tada man nerūpėjo labiau už mintį nutraukti gyvenimą.

Susargdino mane viena išsipildžiusi meilė.

Ši liga, užklupusi devyniolikmetį, anuomet tęsėsi jau vienuoliktus metus. Žaizdos pūliavo, virto opomis, niežėjo, aš kasiausi, skausmas teikė malonumą, gyventi jau nebenorėjau.

Pasiekęs patį gyvenimo vidurį, nenorėjau gyventi nė akimirkos.

Jei mano gimimo ir vaikystės aplinkybės būtų buvusios kitokios arba jei į gyvenimą būčiau atėjęs ne toks jautrus, taigi jei man būtų buvę lemta išgyventi jaunystę ramiai, be mirusiųjų, be lavonų reginio, kūniška meilė tikrai nebūtų manęs taip sukrėtusi.

Natūrali gyvenimo eiga labai ilgai palieka žmogų visiškai kurčią mirčiai; mir­tis suvokiama, bet netampa tikru išgyvenimu, žmogus išradinėja mitus, pokštauja, mėgina atsargiai prie jos priartėti; daug vandens nuteka po to, kai jis išga­vo malonumą iš savo paties kūno, toli praeityje lieka akimirka, kai jam atsisklei­dė kito kūno grožis, taip pat ir ta, kai jis patyrė malonumą per meilės sąjungą su svetimu grožiu, – tik daugybę kartų nusivylusiam ir pralaimėjusiam, suaugusio­jo egzistencijos dykroje atsidūrusiam žmogui iš tikrųjų parūpsta mirtis, kad ilgainiui galėtų augti jos link, jeigu jam apskritai pavyksta augti aukštyn.

Mirtis nuo manęs nebuvo nuslėpta, nebuvo nuslėpta nei pabaiga, nei žūtis, tad pradėjau gyventi tiesiog atvirkščiai.

Meilės sąjunga su kito žmogaus kūnu man tapo tuo, ką kiti išgyvena kaip mylimos būtybės netektį. Ne gyventi ji mane pažadino, o sunaikino gyvenimui. Turėjau išmokti naujos kalbos, bet mirtis man buvo tapusi gimtąja kalba. Jei žmogus išties visiškai natūraliai kalba tik gimtąja kalba, veltui išmokau meilės kalbos, juk sapnuose su manimi kalbėjo mirtis.

Menu aną devyniolikmetį, dar gležną jaunuolį, vos prieš kelias savaites pažinusį moters kūną. Nepasotinamą ir būgštaujantį, kad yra nepasotinamas. Vis dėlto jis laimingas, kas rytą nubusdamas iš įprastų siaubingų sapnų šalia šio kūno, nors geidulingai uždelstą aistros sprogimą, kuris yra sykiu aš ir ji, sykiu miražas ir tikrovė, taip pat kelią ten link, dėl gausybės niuansų niekada nepasikartojantį, net jei visuma tėra pasikartojimas, jis ir junta kaip perteklinį, neleistiną, kartais net nesuprantamai pasibjaurėtiną.

Vieną rytą, prisimenu, ėjau paplaukioti. Šaltas vanduo išplovė meilę iš mano porų. Stipriais ir energingais jaunatviškais yriais skyriau vandenį kaip žmogus, galintis perleisti jam kiekvieną mintį, kiekvieną kūno narį. Išskyrus lyties. Šis atrodė tapęs savarankiška būtybe, be galo susijaudinusia net ramybės būsenoje, ir mane nusmelkė mintis, kad šis kūnas, kurį visa rankų ir kojų jėga tempiu nuo vienos baseino sienelės prie kitos, turėjo mirti patį pirmąjį kartą. Išnykti kito kūno stichijoje, nes jau negalės pakęsti nieko kito. Jis pasidarė beginklis. Žinodamas apie kitą kūną, neįstengs toliau pakęsti gyvenimo. Jis nori mirti. Su šia mintimi nuplaukiau priešingos sienelės link.

Sakiau, esu rudens žmogus. Neturiu polinkio skųstis, gailėtis savęs, ieškoti kaltų, taigi nenorėčiau niekam užkrauti atsakomybės už savo atvirkščią gyve­nimą, neketinu kaltinti nei likimo, nei istorijos. Kadangi mano gyvenimas keis­tai atvirkščias, norėčiau pamėginti tiesiog apžvelgti faktus. Vis dėlto patys fak­tai tušti. Tik apmąstomi jie prisipildo tikro ar tariamo, naudingo ar bevaisio mo­ralinio turinio.

Didžiausių keblumų anuomet man kėlė pasakojimas. Anaiptol nesakau ne­mokėjęs rašyti gražių sakinių, įtikimų kitiems, ne, šie sakiniai man pačiam ne­buvo visiškai, tobulai, deramai įtikimi. Jaučiausi, tarsi kaip svetimus drabužius vilkėčiau savo paties sakinius. Kartais vienokius, kartais kitokius. Nudrengtus, nudėvėtus drabužius – lyg persirengėlis. Likimas apdovanojo mane tam tikrais mimetiniais talentais, bet atrodė, jog ši dovana, būtina, kad galėtum suprasti ir išgyventi kito gyvenimą, neleidžia prabilti kaip tik tiems jausmams, kurie man labiausiai rūpi. Veltui taikydavausi į stilių ar nuotaiką, bent šiek tiek atitin­kančius mano esybę, veltui variklis imdavo veikti šiuo pasakojimo modusu, mat mitriai išpyškinęs keletą sakinių užsikirsdavo, atsitrenkęs į nuobodžio ir pasi­priešinimo akmenis. Tokiais sakiniais tik imitavau rašymą. Šitaip beždžioniau­jant negalėjo rastis ta plataus užmojo, gyva, iš tūkstančių smulkmenų suausta ir vis dėlto perregima struktūra, būdinga kiekvienam autentiškam pasako­jimui. Vis dėlto mane lydėjo sėkmė – ypatingas pavojus darbui. Kritikai viešai mane liaupsino, lygindami su didžiaisiais autoriais. Laimei, labiau tikėjau savo kančia, t. y. konflikto su literatūra aplinkybėmis kryptį man labiausiai rodė kančia.

Po poros daugmaž vykusių apsakymų ji taip išaugo, kad pajutau nepasiten­kinimą ne tik sakiniais, neįtikima, netikusi atrodė ir skyryba. Netikę kableliai ir taškai, brūkšniai ir klaustukai.

Dar didesnę neapykantą žadino pastraipos. Nesuvokiau, kada ir kodėl pra­dedu iš naujos eilutės ir ar toks mano elgesys įtikimas.

Jaučiausi dėliojąs šiuos rašto ženklus tai šen, tai ten tik todėl, kad ir kiti taip daro, bet su pačiais ženklais manęs nesiejo niekas, jie tebuvo bendrosios reikš­mės, neturėjo jokios asmeninės vertės. Tad kuo labiau paklusdavau bendrajai ženklų prasmei, tuo labiau atsisakydavau asmeninių pretenzijų.

Kaip ir meilė, darbas ne pažadino, o veikiau prakeikė mane gyventi. Tema­čiau vienintelį galimą problemos sprendimą – savižudybę.

Kelissyk mėginau. Sulaikė ne baimė ir ne kaltės suvokimas, tik mintis, kad taip pasielgdamas savo vargano gyvenimo kančias su kaupu užkraučiau žmogui, kurį labiausiai myliu. Ir nors žinojau, kad normalus gyvenimas ne kitoks, kad žmonės keičiasi jausmais duodami ir imdami, mane įkvėpė anuomet atrodęs antžmogiškas moralinis reikalavimas pačiam taip nesielgti. Neturėjau teisės palikti šios kančios kam nors kitam, privalėjau ištverti nė nemirktelėdamas. Iki mirties. Mat mirti dar tikėjausi. Negalėjau nei nusižudyti, nei numirti, tad turė­jau dirbti. Tai yra apimtas alpulį primenančios būsenos rašyti sklandžius, tvir­tus, ramius sakinius. Sakinius, nei turiniu, nei blaivia skyryba nė iš tolo neperteikiančius tikrųjų jausmų, tad savo ruožtu žadinančius primygtinę mintį apie savižudybę.

Metų metus, iki trisdešimtojo gimtadienio, plūkiausi su šia mintimi.

Per tuos ilgus metus pamažu, pats bemaž nepastebėdamas, sukūriau savą skyrybos sistemą. Pirmiausia atsisakiau visuotinai vartojamų kabučių*, taigi teko neįprastai dėlioti kablelius; per daug dažnus šauktukus ir klaustukus lai­kiau nederamais, kita vertus, priešinausi ir pernelyg dažniems kableliams, mat mane baugina bet kokia monotonija, tad apsiribojau paprastais pagrindiniais sakiniais. Šiandien sakyčiau, esu grįžęs prie seniausios daiktų pavadinimo for­mos. Tai, ką pavadini, turi išties tiksliai apgalvoti. Baimė suka mazgus ir gniu­žulus gerklėje, skrandyje. Jaučiau poreikį paprasčiausius daiktus pavadinti jų vardais. Antai drįsti stalą, kurį ir kiti laiko stalu, pavadinti stalu, nors žinau, kad žodis „stalas“ tėra sąvoka, pagalbinė priemonė, nurodanti morfologinį pasaulio daiktų, primenančių stalą, tapatumą ir apskritai neįstengianti išreikšti mano stalo ypatumo. Čia negelbsti ir būdvardžiai, jų padėtis nė kiek ne kita. Tokie klausimai gali atrodyti kvaili, bet jie pasidaro gyvybiški tokiais laikais, kai kultūros universalumą užtikrina tik jos universalus nesaugumas ir orientacijos stygius. Pateikdamas visa tai kaip klausimą ar šūksnį, natūraliai būčiau palikęs spręsti kitiems. O aš išspjoviau mazgus ir gniužulus kaip teiginius. Šliejami vienas prie kito, jie suteikė tekstui formą, grindžiamą jau ne geram mokiniui būdinga automatine skyryba, o teiginių išdėstymu ir ritmu. Suvokiau, kad šitaip sakiniai įgyja savą ritmą, o teksto visuma – savą kvėpavimą. Tad skaitytojas skaito ne tik akimis, bet ir alsavimo ritmu, taigi ir savo kraujospūdžiu. Skyryba neatsiejama nuo fiziologijos.

Paaiškėjo, kad sakinio ritmas ir sakinių tarpusavio santykio kuriama teksto melodija – gana tinkama, įvairiopai naudotina formavimo priemonė. Neatsiejama nuo manęs kaip gyvo, alsuojančio, tam tikru ritmu gyvenančio asmens, kita vertus, taip pat glaudžiai susijusi su konkrečia teksto vieta. Pagal vidinį teksto po­reikį galėjau greitinti ar lėtinti tempą, atpalaiduoti ar sumegzti, kurti saldokas melodijas ar trenksmus, leisti kvėpuoti ar uždusinti, ir visa tai buvau aš, bet sykiu tekstas nei prarasdavo objektyvumo, nei pasidarydavo nuobodesnis, pertek­linis mano kontroliuojančiam žvilgsniui. Atradau vieną akivaizdžiausių kalbos ypatybių. Atrastoji muzika pastūmėjo prie siaubingai šiurkščių, anaiptol ne au­tentiškų darinių. Suvokiau tą abipusį permainingą sąryšį, kuris susieja žodžio garsinį pavidalą ir jo reikšmę. Suteikiau žodžiui atomo gyvenimą, elektronų ir protonų funkcijas priskirdamas garsiniam pavidalui ir reikšmei. Taip susiklostė keista padėtis, mat dabar ne tik aš galvojau apie žodžius, žodžiai pradėjo galvoti vietoj manęs, tapo mano mąstymo dalyviais. Panašų reiškinį regime susidūrę su vadinamaisiais plepiais. Jų mąstymo priežiūros aparatas veikia labai vangiai, todėl jie sako ne tai, ką ketina pasakyti, jei apskritai kažką ketina, bet paklūsta fiziologinę sistemą ir psichinę konstituciją atitinkančiai kalbinei schemai, taigi pakerėti savo pačių žodžių srauto, jo akustinio gausmo, sukuria stulbinamas sąsajas tarp, atrodytų, labai tolimų savo gyvenimo įvykių. Tad dabar reikėjo rūpintis ne tik tuo, ar koks nors teiginys įgavo tinkamą autentišką reikšmę, bet ir tuo, ar teksto muzikos paveiktas teiginys gerai permąstė pats save.

Mano tekstai pasidarė dalykiškesni, itin estetiškai sutvarkyti; vis dėlto, kad ir koks atidus stengiausi būti, šią tvarką lėmė teksto muzikos organizavimas. Nenustebino draugų pastaba, kad muzikuoju užuot kalbėjęs. Kitu, gal labiau pretenzingu keliu grįžau ten, iš kur išėjęs. Nebuvau patenkintas savo pasakoji­mo stiliumi.

Tarsi ieškodamas metodų būčiau pamiršęs, apie ką iš tikrųjų noriu kalbėti. Žinoma, ne visai taip, juk atrastoji kalbos melodija gerokai priartino prie mano domesio objekto. Vis dėlto atrodė, kad tik šiek tiek paaukštinau balsą, nors ir savotiška intonacija. Be abejo, aptikau tam tikrą formos principą, bet dar trūko patirties ir įžvalgos, kad tikra, taigi tobula forma deramai apimtų ir beformius, šiurkščius, deformuotus, nepagražinamai bjaurius, gremėzdiškus dalykus. Ju­tau, kad mano domesio ir simpatijos objektai beformiai, nepagražinami, bjaurūs. Juk kaip tik todėl man rūpėjo stiliaus dalykai. Atrodė, tarsi būčiau pakliuvęs į nelabojo žabangas. Ant kančios skersinio stilius įgavo šiokius tokius raumenis, bet šie netiko tiems judesiams, kurių norėjau. Pasakojimo stiliaus problema anuo gyvenimo tarpsniu tapo tematikos klausimu.

Reikėjo gana jautraus teminio taško, nuo kurio būčiau galėjęs leistis vaizduo­ti savo paties beformiškumo, pasitelkdamas atrastą stilių, vis dar ne visai tin­kamą, mat pernelyg sąmoningai kuriantį formą.

Labiausiai mane erzino visiškas mano beformiškumas, tiksliau, mano forma pasidariusi formos neįmanomybė, tarpinė būsena, mirties troškimo penimas šiurkštus malonumų geismas, žaismingai lengvai pažadinamas, į vulgariausius nuotykius genantis juslingumas, šiurkštumas, susilydęs su meiliausiu dėme­singumu, švelnumu, nepatenkintu ir neįmanomu patenkinti jautrumu.

Anksčiau buvau, galima sakyti, saikingai opozicinis rašytojas, pirmaisiais li­teratūros kūriniais gana primityviai, pagal nutylimas ir sutartinai pripažįsta­mas žaidimo taisykles įsibrovęs į politinių machinacijų porceliano krautuvę ir suteikęs šiokio tokio džiaugsmo nedidelei, su kasdieniais dalykais besiplūkiančiai publikai. Mano dėmesys iš pradžių nukrypo į stilizaciją ir ją lydinčią erotiką. Priėjau sritį, kurioje politikas galutinai praranda kompetenciją. Nebent būtų tironas. Tokiam krypties pokyčiui, laikytinam ir lūžiu, išties buvau pasiruošęs, žodžiu, puikiai suvokiau jo politinę reikšmę.

Politikas, priimantis savo profesijos diktuojamas būtinybes, virsta žmogumi, koordinuojančiu, paverčiančiu priemone, stilizuojančiu net santykį su savo paties mirtimi, nes jis turi atsižvelgti ir į savo mirtį kaip unikalų, politiką įtakojantį veiks­nį. Kitaip nei aš, visada, kiek save atmenu, atliekantis mirčiai pavaldų vaidmenį, apie erotiką irgi mąstantis iš galutinio mirties taško. Todėl mirtis man nė akimirką negali būti priemonė, net ir tada, jei, tarkime, linkėčiau mirties savo mylimajai. Tad užsiimdamas tik tuo, kas man rūpi, o iš tikrųjų man rūpėjo tik mirtis, galėčiau išplėšti kūrybingiausią gyvenimo dalį iš pašalinių, taigi itin neatsakingų, rankų.

Negalėjau ir neketinau atsižadėti istorijos ar politikos, priešingai, norėjau dar labiau gilintis į jas. Kiek nešvankiu būdu, panirdamas į man įprasčiausius mirtingus sluoksnius. Kaip bet kuris atsivertėlis, bemat užsigeidžiau būti mak­simaliai radikalus. Ne galvų, žmonių aukų, kraujo, smegenų plovimo troškau, tik suskeldėjusių lūpų, gardaus lyties organų kvapo, spermos, slidžios vaginos, sueities su bet kuo, bet kokio sluoksnio ir rango, meilės prakaito kvapo, pratisos dejonės. Viso to, ką savyje kaip pirmykštį chaosą, kaip naikinimo žavesį atranda kiekviena gyva būtybė. Bent jau tos kultūros, kurioje gyvename mes.

Taigi buvo formos troškimas, sėmęsis jėgų iš beformiškumo, buvo ne visai tinkamoje vietoje sustiprėjęs stiliaus jausmas, lyg ir pajėgus užčiuopti įvairių psichinių būsenų pulsavimą, buvo palyginti gera mimezės geba, sugebėjimas įsi­jausti, buvo tam tikras psichologinis objektyvumas, kurį anuomet jutau tarsi dir­vonus, ir buvo tam tikra geba abstrahuoti, tiesa, per menka, kad nusigręžčiau nuo savo teorijos ir pasukčiau tikrosios filosofijos link.

Daugmaž tokia buvo mano padėtis tuomet, kai, įkaitęs saunoje, vaikštinėjau po Varnemiundės paplūdimį, o naktį pradėjau karščiuoti.

Nuo ankstyviausios vaikystės mano vaizduotė reiškiasi dviem konkrečiomis formomis. Aš arba galvoju apie mirtį, jos tikėtiną artumą ir būdą, galimus jaus­mus, susidūrus su ja, tarsi žvelgčiau į viską po savo laidotuvių; arba, mėgin­damas numaldyti tokių minčių sukeltą susijaudinimą, išradinėju istorijas, komiškas ar tragiškas, ištisus siužetus, pasakas, istorines scenas, kurių atomaz­ga irgi tampa mirtis.

Tokios istorijos mane nuramina, mat pasakoja ne apie mano asmeninę, abstrakčiausią, nes neįmanomą išgyventi, mirtį, o apie kokią nors mirtį. Tokį dalyką žmogaus protui lengva objektyvuoti.

Per aną pasivaikščiojimą įsivaizdavau čia vaikštinėjantį pensininką Thomą Manną. Varnemiundę mano smegenys pavertė Travemiunde, kurią pažinojau iš jo romanų, laiškų ir prisiminimų. Taigi Thomas gauna profsąjungos kelialapį atostogoms Varnemiundėje. Ir būtent tame name, kuriame kadaise mylėjo vieną berniuką. Šį pavyduliaudamas nužudė kitas berniukas. Dabar jis visa tai prisi­mena. „Tomas Manas pusryčiauja Varnemiundėje“ – toks kulinarinis būtų mano apsakymo pavadinimas. Anuomet fantazavau, bet po kelerių metų dar kartą įsi­tikinau vaizduotės nepajėgumu peržengti tikrovės nustatytų ribų, kai kiek pašaipiai atlaidus pradėjau skaityti nepakenčiamai išsamius mano garbinamo meistro dienoraščius ir iš leidėjo Peterio de Mendelssohno pastabos sužinojau, kad Miuncheno laikais Thomą Manną iš tikrųjų siejo meilės ryšys su dailininku Pauliu Ehrenbergu ir kad jis parašė pusę romano apie šią tragiškai pasibaigusią meilę, o paskui, susituokęs su Katja Pringsheim, rankraštį sunaikino.

Anuomet norėjau parašyti ką nors, ko dėl vienos ar kitos priežasties negalėjo ar apskritai nenorėjo rašyti kiti. Ką nors, ką turėčiau parašyti vietoj jų.

Svarsčiau apie nutylėjimus, kurių kupina šimtmečio literatūra. Net didžiųjų rašytojų kūriniai pilni tokių luošybių. Man atrodė, kad tai ne atsitiktinės, naivios manipuliacijos, paskatintos, pavyzdžiui, išsiblaškymo, o griežti mūsų kul­tūros reikalavimai. Tad tas, kuris sugeba šią kultūrą skaityti, ne tik atpažįsta luošybes, bet ir įžvelgia, kokias galūnes reikėjo suluošinti.

Mano giluminiam suvokimui, toli siekiantiems planams kliudė vien teminis keblumas. Juk gražiai pramanytas stilistinis žaidimas vėl paliktų nuošalyje mane patį. Paklusčiau tam pačiam kultūriniam reikalavimui, kuris privertė Thomą Manną ir daugybę kitų didžiųjų iškraipyti ar bent neleido tiesioginiu pavidalu išreikšti tai, ką jie ketino. Tačiau kas nutiktų, įsivaizdavau toliau, jei greta šio žaidimo, siekiančio plagiato, idiotizmo, parodijos parodijavimo lygį, sub­tiliai ir nekaltai pateikčiau savo slidaus žaidimo ištakas; kas būtų, jei greta stilistinių ambicijų kuo šiurkščiau, nerangiau išvemčiau paprastus savo paties gyvenimo liudijimus? Būtų gražu, bemat susižavėjau, jau apimtas karštinės, juk šitaip kaip žaidimą pateikčiau tai, kas kruvinai rimta. Kaktomuša susidurtų formą turintys ir beformiai, tiesioginiai ir netiesioginiai dalykai, o aš įgyčiau struktūrą, itin artimą klasikinio romano struktūrai, kita vertus, ir besiskiriančią nuo šios, nes skirtingo formalaus rango skyriai ne tik būtų savarankiškos reikšmės, bet ir taptų tarsi tiltu, susiejančiu tai, kas manyje priešinga ir įvairu. Tokia raminanti, nes apžvelgiama, struktūra leistų pinti įvairiausius elementus, net ir priešingo turinio motyvus, nesudarydama nė menkiausios regimybės, kad prieštarauju pats sau. Negalėdamas ko nors pasakyti vienaip, pasakyčiau kitaip, pagal norą ir nuotaiką galėčiau tenkinti tai stilistinius, tai tematinius polinkius, tiksliau, galėčiau paklusti dėsningumams, dėl kurių žmogus kartais kalbus, kar­tais tylenis, kartais drovus, kartais begėdis. Taigi manęs neribotų balso diapa­zonas ar maniera, nereikėtų pasakoti romano iki pabaigos viena tonacija, galė­čiau tai daryti vienaip ar kitaip, ištrūkdamas iš vienokios ir kitokios disciplinos, galėčiau laisvai, iškėlęs galvą puoštis svetimomis plunksnomis, nes tokia pat pabrėžtinai beformė būtų ir visuma, ne tik atskiros dalys.

Grįžęs namo prablaivėjau, pasveikau ir ėmiausi darbo.

Ieškojau stilizuoto tono. Pabandžiau kartą, kitą, trečią. Nesisekė.

Veltui mėginau remtis dviejų didžiųjų luošintojų stilizacijomis, juk jie jau pažadino mano įtarumą. Jų netiesioginį kalbėjimą laikiau luošybe. Lygindamas jų gyvenimo tikrovę su jų estetika, įtarinėjau juos melu, taigi formą vertinau etikos požiūriu. Proustas, kaip ir Mannas, iš esmės rašė pernelyg parodijiniu sti­liumi, kad galėčiau juos paversti savo paties parodijos objektais. Nors vėliau aptikau jų parodiją penėjusius šimtmečio pervartos bulvarinius ir meilės romanus ir pats nemenkai gurkštelėjau iš to tamsaus šaltinio, bet iki akivaiz­daus paaiškinimo, kad subtiliausi dalykai semiasi peno iš trivialiausių, anuomet man tebebuvo taip pat toli, kaip ir iki įžvalgos, kad tiesioginė kalba nė kiek ne mažiau maskuoja objektą nei netiesioginė; kupinas jaunatviško pasipūtimo, pasitikėjau tiesiogine ir niekinau netiesioginę kalbą. Siutau matydamas, kad ir vėl sprendžiu stiliaus klausimus. Nenorėjau nei skaityti, nei gilintis į šaltinius, norėjau rašyti. Žodžiu, mane užvaldė neįveikiamas troškimas visa, kas man nepavyko, aprašyti kaip kelias mano herojaus, vardu Tomas, vienintelio vakaro minutes, rašyti apie save, atsisakant bet kokio transponavimo ir distancijos. Ne taip, kaip dabar rašau šias eilutes. Anuomet norėjau rašyti taip, kaip buvo.

Kaipgi buvo tai, kas buvo?

Naują bandymą pradėjau tėvo savižudybės rytmečiu. Aprašiau, kaip ryto prieblandoje krūpteli berniukas, kuriuo buvau anuomet, lauke jau brėkšta, jis žvilgteli į laikrodį, pusė penkių, bet užmigti nebegali. Taigi buvo pusė penkių. Baimes berniukas numaldo vienintele turima priemone, iš savo paties kūno išgautu malonumu. Nieko keisto, jis visada taip darydavo ir vėliau darys. Tiesa, kartą užklupęs tėvas primygtinai įspėjo, kad tai neleistina. Nepaklusti tėvui pavojinga, drėgna dėmė palieka pėdsaką ant pižamos, užtat pavyksta užmigti. Sekmadienis, balandžio penkiolikta, į mokyklą nereikia. Prieš pusę devynių berniuką pažadina skambutis. Jis atrakina duris. Už jų stovi išbalę kaip drobė teta ir dėdė, jie praneša, kad tėvas mirė pusę penkių ryto.

Rašydamas aną maždaug dvidešimties puslapių mašinraščio tekstą, nepa­likau nė menkiausios landos vaizduotei. Aprašiau ne tam tikrą žmogų, ne galimą asmenį, tik išimtinai anuometinį save. Užkirtau kelią nevaldomam pasakojimo džiaugsmui, apsiribojau griežtai dalykiškai užrašydamas situaciją, kaip ją su­pratau.

Rezultatas anaiptol neatrodė neįdomus. Jau rašydamas jaučiausi taip, tarsi pašėlusiu greičiu artėčiau prie beprotybės ribos. Kaip narkomanas, negaunantis narkotikų: pats iš savęs atėmiau vienintelį narkotiką, pasakojimą. Pakako per­skaityti tekstą, kad tas jausmas grįžtų.

Anuomet gyvenau visiškai izoliuotas; kasdien keturias penkias valandas dirbau, likusį pusdienį irgi su niekuo nebendravau. Pusantros vienišumo sa­vaitės prireikė užrašyti tuos dvidešimt puslapių, per tą laiką ant manęs nusi­leido nepralaidus, bet kokį išorinį garsą sulaikantis gaubtas. Užuot džiaugęsis tokiu nuostabiu dalyku, paklusau kažkokiam giluminiam pusiausvyros pojū­čio likučiui, gynybai, iš esmės prieštaraujančiai mano profesijos taisyklėms: jutau, kad toliau taip elgdamasis atveriu kelią itin pavojingai klaidai. Sustojau vidury sakinio. Prirašęs puslapį, naujo nepradėjau. Visą savaitę jaučiausi visiš­kai bejėgis.

Iš tikrųjų reikėjo pasidairyti kito užsiėmimo, bet trukdė mane gaubiantis apvalkalas. Ir pakartotinai skaitydamas tekstą, negalėjau laikyti jo neįdomiu. Nebent neskoningu, bet priežasties anuomet nežinojau. Negalėjau suprasti, kodėl mano sumanymas, prie kurio šitaip priartėjau, tragiškai žlugo. Buvo aišku tik tiek, kad negalėčiau su šiuo tekstu gyventi po vienu stogu. Sudeginau jį.

Šiandien, nors ir neprisimenu sudeginto teksto žodis žodin, suvokiu: trikdan­tį ar bent ne visai neįdomų jo neskoningumą lėmė tai, kad, bemaž maniakiškai siekdamas autentiškumo ir tikroviškumo, tiesiogiai susiejau vyro savižudybę ir vaiko pasitenkinimą. Tarsi minėtas plepys išsakiau kažką, nežinodamas, ką sakau.

Šiedu lygiagretūs veiksmai, be abejo, sutapo laike; galėtume sakyti, tai istori­nis faktas. Berniukas pašoka tą akimirką, kai tėvas suvaro kulką sau į širdį. Tėvas griūva ant grindų, o berniukas paliečia savo kūną jautriausiame taške. Tai mitiniai faktai, jiems nereikia jokio moralinio komentaro. O mano tekstas liudi­jo paskesnį kaltės suvokimą, kad ne tik neatpažinau mitinės akimirkos reikšmės, bet ir dariau tai, kas mano tėvui (tą akimirką jau mirusiam) anaiptol nebuvo priimtina. Nepaklusdamas jo mitiniam draudimui, netyčiom nuplėšiau garbę mirusiajam. Tad tekstas buvo tragiškai neskoningas ne dėl nuodugniai aprašyto pasitenkinimo, o dėl pastangos moraliniu požiūriu suprasti mitinį dviejų tolimų faktų sąryšį.

Vis dėlto eksperimento nepavadinčiau bergždžiu. Kartą ir visiems laikams paaiškėjo, kokie svarbūs man taip pat ir moraliniai įvykių eigos aspektai, žodžiu, paaiškėjo, koks be saiko jausmingas esu. Kita vertus, paaiškėjo ir tai, kad mitinių gyvenimo sampynų nereikia vertinti moraliniu požiūriu. Vertinant jas šitaip, kiekvienas jausmas, kad ir koks tikras, pasirodys esąs apgaulingas, pavirs beverčiu sentimentalumu, taigi kalbėsime jau ne apie būtį, o apie kokią nors jos projekciją. Be to, paaiškėjo, kad negalima painioti ant popieriaus atsiradusio teks­to tikrovės su mūsų prisiminimų atkuriama gyvenimo tikrove: prisiminimas įgauna tam tikrą atspalvį, tekstui irgi reikia suteikti savitą atspalvį. Tai padary­ti pajėgi tik vaizduotė; vaizduotės jėga – vienintelis mūsų egzistencijos veiksnys, tiesiantis tiltą per prarają, skiriančią asmeninio išgyvenimo unikalumą nuo šiame išgyvenime slypinčio bendrojo išgyvenimo visuotinumo. Vaizduotė mūsų kultūroje sukuria pusiausvyrą mito ir etoso paribiuose, tad galiausiai paaiškėjo dar ir tai, kad atsižadėjusiam fantazijos dėl ar vardan tiesos gresia beprotybė arba amoralumas. Liko vienintelis kelias: įveikti tai, kas asmeniška, paradok­saliai sustiprinant egocentriškumą.

Iš kitų esame girdėję, kad rankraščiai nedega. Mano rankraštis irgi nesudegė, juk vienaip ar kitaip jis išliko manyje; šiuo barbarišku aukojimo aktu sudeginau veikiau infantilų tiesos troškimą, kurio melagingumas savo ruožtu skatina melagingumą. Sykiu atlikau pirmąjį savo suaugusios egzistencijos gestą, priešingą naikinimui. Tai, ką padariau, buvo nukreipta prieš mirties troškimą, prieš kraštutinį negatyvizmą. Pirmą kartą išrėžiau savo demonams į akis, kad nenoriu nei išprotėti, nei nusižudyti, vis dėlto, keista, ne nutolau nuo mirties, o prie jos priartėjau.

Įsitikinau, kad suvokti bet kokią tiesą ar priartėti prie jos neįmanoma be tarpininko. Atvirą Aš rūpestingai maskuoja demonai, šiek tiek atitraukiantys ranką tik tada, kai baimindamasis mirties atsiduodu vaizduotei. Gerai įsidė­mėkime ir supraskime: ne savo valiai, nes mėšlungio ištikta valia gena beprotybėn, ne patirtimi grindžiamam blaiviam apskaičiavimui, nes apskaičiavimas atpalaiduoja ir stumia amoralumo link! Jei neatsiduodi nei tam, nei kitam, jei pavyksta apeiti šią mūsų kultūros Scilę ir Charibdę, paslaugūs demonai ir vaiz­duotė tarpininkauja, leisdami pamatyti tai, ko neįstengiau.

Anksčiau, kažkaip instinktyviai apsisprendęs, kiekvieną tekstą rašiau vie­naskaitos pirmuoju asmeniu. Dabar pradėjau nekęsti to vienaskaitos pirmojo asmens, ir ši neapykanta padėjo visiškai sąmoningai pasakoti apie save taip, tarsi aš būčiau ne vien aš, bet ir tai, kas manyje yra bendra.

Žinoma, visa tai nė iš tolo nebuvo taip teoriška.

Tiesiog man išniro, tiksliau, buvo paskelbtas žodis: prisiminimas. Rašysiu prisiminimus. Lygiagrečius, kiek paslinktus laike kelių asmenų prisiminimus. Gal šiek tiek primenančius Plutarcho gyvenimo aprašymus. Visi šie skirtingi asmenys, nebūdami manimi, gali būti aš. Taip atradau visiškai įprastą, visuoti­nai pripažįstamą formą, ir tikėjausi tilpsiąs į ją.

Vaizduotė pratrūko. Mane užplūdo personažai, veidai, kūnai, gestai, drabu­žiai, lydimi žodžių ir kvapų. Jaučiausi iš laimės skrendąs arba skęstąs šiame lobyne. Būtų pravertęs koks nors nepaprastas nebylus sekretorius, galįs girdėti, ką galvoju, matyti, ką matau, ir užrašyti. Buvau neapsakomai turtingas, aist­ringai atsidaviau savo žemiškoms gėrybėms. Drybsojau lovoje, apskritai nemė­gindamas sėstis prie tuščio popieriaus lapo. Jutau, kad žaidimas vyksta pagal paslaptingas, gražias taisykles. Reikia palūkėti, leisti vaizduotei išsišėlti, jeigu jau šie turtai atsirado, galiu ramiai palūkėti, kol nubyrės visos išvarpos. Nieko net neužsirašinėjau. Užrašytas žodis teigia, o aš nenorėjau teigti. Išties, po kiek laiko vaizduotė pradėjo atrinkinėti, tvarkyti, grupuoti, pagal nuolat atsinauji­nančią tvarką kurti vis naujas detales ir sąryšius.

Nuo pasivaikščiojimo Varnemiundėje prabėgo dveji metai. Didžiąją laiko dalį praleidau lovoje. Paviršutiniškas stebėtojas būtų nusprendęs, kad sergu sunkia depresija. Pirmą ir, tikiuosi, paskutinį kartą gyvenime vartojau vaistus. Migdomuosius, kad užmigčiau, raminamuosius būdraudamas. Iš tikrųjų buvau ligonis. Dar niekada taip kantriai nespoksojau į sieną.

Iš tikrųjų mano vaizduotė darė ne ką kita, tik stropiai apdorojo esminius tris­dešimt trejų metų išgyvenimus, pasitelkdama anksčiau išstumtą arba objekto neturėjusią energiją. Šitaip stropiai galvodamas apie save, tikrai būčiau pražilęs. Vaizduotė galvojo už mane. O mano kūnas, tikrasis, nepakeičiamasis, tegalėjo pasitraukti į pusiaumiegio būseną, jis snūduriavo, atsipalaidavo, atsistatydino. Neturėjo apetito, nejautė geidulių.

Vaistų atsisakiau netrukus, po trijų savaičių ar mėnesio. Jie pamažu kenkė, silpnino dvasią. Matyt, kad vaizduotė galėtų veikti, reikia natūralaus dydžio skausmo.

Anuomet gyvenome mikrorajone, devintame aukšte, priešais mūsų namą pradėjo kilti panaši betono pabaisa. Dieną naktį grąžtai, maišytuvai, savivarčiai ir statybiniai kranai. Tokį įsivaizduoju pragaro triukšmą, nors nemanau, kad toks jis buvo ir „Dieviškosios komedijos“ autoriui. Jei įvairiausiais apgaulingais manevrais ir veiksmais nepavykdavo išsivaduoti iš redakcijos, kurioje anuomet dirbau, ir ištrūkti į Kišorosį, taigi jei planuojamo romano požiūriu būdavau pa­smerktas neveiklumui, turėjau su savo fantazijomis trauktis į šiaip gražiai įrengtą gyvenamąjį pragarą devintame aukšte.

Esu itin jautrus triukšmui, visa mano suaugusiojo egzistencija kupina kovos su triukšmu, bėgimo nuo triukšmo, triukšmo keliamos kančios.

Kad ir labai keista, kaip tik supamas šio pragariško statybų triukšmo nu­sprendžiau negalįs laukti, kol aplinkybės pagerės, taigi negalįs ilgiau atidėlioti. Vaizduotė jau buvo pavargusi, bejėgiškumo apimtas vis iš naujo virškinau savo paties produktus. Kilo grėsmė, kad visa tai man pamažu nusibos. Vieną popietę su kištukais ausyse ir minkšta, aksomu apvilkta pagalvėle ant galvos mėginau pradėti įprastą vaizduotės seansą, bet nepavyko. Atsistojau, sėdau prie stalo ir pradėjau dirbti.

Žinoma, pasakymas „pradėjau dirbti“ ne visai tinkamas. Teisingiau būtų pabrėžti, kad kažkas pirmą kartą gyvenime prabilo natūralia intonacija. Tas kažkas buvau aš, pagaliau man pavyko rašyti sakinius, švytuojančius nuo visiškai beatodairiško savęs vaizdavimo iki subtiliausios fantazijos ir nede­graduojančius, nevirstančius neskoningu apsinuoginimu ar grynu fantazavimu. Nepaprastai tuo didžiuojuosi. Mat atsivėrimo pastanga užkrauna sakiniui perdėto objektyvumo naštą, prikemša jį turinio, kitiems gal ir suprantamo, bet ne visai iššifruojamo. Iš tikrųjų tokie sakiniai apima daugiau, nei išduoda. Grynos vaizduotės pagimdyti sakiniai, priešingai, tampa nesuvokiami, nes neturi objekto, jie sako daugiau, nei iš tikrųjų aprėpia. Pirmieji pernelyg arti tikrovės, antrieji nuo jos per toli.

2014_8-9-virselis.png

Pati mano vaizduotė irgi yra gyvenimo reiškinys, tad negali kurti tiesos neatitinkančių faktų. Vis dėlto literatūriškai įtikinami tik tie vaizduotės pro­duktai, kurių vietą ir vertę žinau, jaučiu, vėl atrandu tikrojoje gyvenimo patirty­je. Nežinodamas to, ką sukūrė vaizduotė ir sapnai, vietos ir vertės mano blaiviai suvokiamame gyvenime, pirmiausia turiu uždrausti sau užrašyti tokias scenas, sakinius, paveikslus, jausmus, kad ir kokie patrauklūs ir estetiški jie atrodytų. Reikia priskirti juos prie abejotinų, vėliau spręstinų uždavinių, nes šiuo atveju esu ne situacijos valdovas, o jos vergas. Jai savo ruožtu vergautų ir mano sakinys. Vis dėlto padaryčiau tokią pat seną klaidą, leisdamas savo gyvenimo įvykiams srūti į sakinį tiesiogiai, apeinant vaizduotę, nes tai reikštų, kad nesu­vokiau, kokia mano paties gyvenimo reiškinių vieta ir reikšmė tarp egzistencijos reiškinių, arba mažų mažiausiai pristigau jėgų, talento, nervų įžvelgti tą reikšmę. Tad išeitų tik pasipūtėliškas sakinys. Šiaip ar taip, jame vyrautų moralinis sprendimas, taigi toks sakinys iš tikrųjų nepateiktų žinių apie egzis­tenciją. Geriau būtų atsisakyti tokio sakinio iki geresnių laikų.

Idealus literatūrinis sakinys gali rastis iš vaizduotės, jis gali rastis ir iš patir­ties, bet reikia, kad fantaziją galima būtų lyginti su patirtimi, o patirtį – su fan­tazija. Mano vaizduotei vienintelė instancija pasaulyje, galinti padėti man išsi­vaduoti iš nelaisvės, yra patirtis, o mano patirčiai – vaizduotė. Pasaulyje, ku­riame nėra tarpininkų, neįmanoma ne tik gyventi, bet ir rašyti normalių sakinių.

Pradėjęs rašyti romaną ir paskui kaskart pradėdamas, ištisą dešimtį metų, meldžiau Dievo, kad neparašyčiau nė vieno sakinio iš aukšto. Norom nenorom prisimindavau šventą Jurgį nuostabia poza, duriantį iš viršaus slibinui. Kad tik ne šitaip. To maldavau.

Nors tinkamas sakinys gali suteikti žmogui galios, žmogus neturi teisės pri­mesti savo galios sakiniui.

Tinkamas sakinys yra dviejų jėgų sąveika. Vaizduotė šuoliuoja pirma, patir­tis velkasi iš paskos, prižiūri, kartais sutramdo, pristabdo šuolius – ir tai yra gerai. Vaizduotė leidžia metūges, ataugas, šakojasi, patirtis jas apgeni, nustato kryptį, nurėžia geidulius – ir tai yra gerai. Čia kalbėjau apie vaizduotės pa­gimdytą sakinį. Iš patirties gimęs sakinys nuo pat pradžių lėtesnis, sausesnis, kartais pernelyg pilkas ar melancholiškas. Vaizduotė jį ragina, meilikauja, kar­tais net mėgina išdabinti, parūpinti vieną kitą atšvaitą, aromato gūsį, bet iš patirties gimęs sakinys stovi vienužis ant bjaurių molinių kojų – ir tai yra gerai. Patirtis prilipdo jį prie žemės, padaro protingą, nejudrų, vaizduotė kiek kilsteli, padaro šiek tiek kvailesnį, papjudo – ir tai yra gerai.

Niekas negali nustatyti, kokia instinkto ir proto proporcija būdinga tinka­mam sakiniui; kaip tik vidinė tinkamo sakinio proporcija sukelia šių priešybių įtampą. Sakinys tinkamas, nes patiria šių priešybių įtampą, bet nei įsitempia, nei atsipalaiduoja labiau, nei leidžia jo reikšmė, taigi yra proporcingas.

Tinkamas sakinys nesitaiko prie egzistencijos teorijos, nesilaiko ir moralės teorijos; vis dėlto sakinio įtampos mastas, kalbos kokybė, intonacijos pobūdis lei­džia spręsti apie jo egzistencijos teoriją, ir sykiu tai vienintelė galima moralės teorija.

Nuo to laiko praėjo dešimt metų.

 

Versta iš:

Peter Nadas. HEIMKEHR.

Reinbek bei Hamburg: Rowohlt Taschenbuch Verlag, 1999

 

* Vokiečių kalbos tekstuose kabutėmis dažniausiai išskiriama tiesioginė kalba (vert. past.).