tekstai.lt

Heidi Toelle. Meilės įvardijimai ir kategorizacija arabų kalboje ir kultūroje. Vertė Kęstutis Nastopka

Mūsų publikacija

Heidi Toelle yra Trečiojo Paryžiaus universiteto (Naujosios Sorbonos) profesorė, tarp­tautinio žurnalo „Arabica“ vyriausioji redaktorė, knygų apie Koraną ir arabų literatūrą autorė. Lankė Paryžiuje Algirdo Juliaus Greimo vadovaujamą semiotinių tyrimų seminarą, tapo semio­tike. Lietuvių kalba išleista H. Toelle studija „Apie neapibrėžtumą“ (1994) – Barbey d’Aurevilly novelės „Gražiausia Don Žuano meilė“ semiotinė analizė. Mokslininkė ne sykį skaitė paskaitas Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotinių studijų centre. Spausdinamas straipsnis parengtas balandžio mėnesį skaitytų paskaitų pagrindu. Versta iš rankraščio.

VERTĖJAS

 

Meilės įvardijimai ir kategorizacija arabų kalboje ir kultūroje

 

Iš prancūzų k. vertė Kęstutis Nastopka

 

Arabų kalba savo leksika yra viena turtingiausių. Kai atsiverti arabų-prancūzų kalbų žodyną, norėdamas išsiaiškinti dvidešimt dviejų leksemų, apibūdi­nančių meilę arabų kalboje, tikslią reikšmę, tenka nusivilti, nes be paliovos kar­tojasi tie patys vertimai: meilumas, bičiulystė, meilė, aistra, kai kurie padabinti tokiais epitetais kaip švelni, nuoširdi, stipri ar audringa. Norint sužinoti dau­giau, nelieka nieko kito, kaip remtis arabų leksikografais, filosofais, teologais, mistikais ir mokslininkais, gyvenusiais vadinamojoje klasikinėje epochoje, kuri tęsėsi nuo VII iki XV amžiaus. Jie, graikų filosofų ir teologų pavyzdžiu, jeigu kalbėsime tik apie juos, mąstė apie šį jausmą, kuris, kaip visi žinome, aprėpia įvairiausius poelgius, turi poveikį individų tarpusavio bei socialiniams santy­kiams, o tikinčiųjų akimis, dar ir pomirtiniam sielos likimui. Iš pradžių paminė­siu tris žymius veikalus, kurių autoriai tyrinėjo meilę įvairiais požiūriais. Be abejo, jie nebuvo vieninteliai, nagrinėję šį jausmą.

Pirmasis kūrinys yra „Balandės karoliai, arba Apie įsimylėjusiųjų meilę“. Tai – vienintelis iš trijų kūrinių, išverstas į prancūzų kalbą1. Jo autorius, Ibn Hazmas, gyveno XI amžiuje (994–1064) Andalūzijoje ir buvo poetas, juristas, filosofas ir teologas. Antrąjį kūrinį – „Pasmerkta meilė“ parašė Ibn al-Djawzi2 (1116–1200), gyvenęs Bagdade. Jis taip pat buvo juristas (įstatymų rengėjas ir konsultantas), tradicionalistas, istorikas bei pamokslininkas, be to – vienas iš produktyviausių arabų rašytojų. Trečiojo kūrinio, kuris vadinasi „Įsimylėjėlių sodas ir įsimylė­jusiųjų pasivaikščiojimas“, autorius Ibn Qayyim al-Djawziya3 (1292–1350) gy­veno Damaske, buvo teologas bei juristas, labai stipriai paveiktas sufizmo – islamiškojo misticizmo. Šie trys kūriniai nagrinėja meilės reiškinį įvairiais požiūriais. Pirmasis autorius, Ibn Hazmas, daugiausia remiasi savo paties patir­timi bei savo ir savo bičiulių asmeniniais pastebėjimais, tuo pagrindu atlikdamas subtilią įvairių meilės jausmų – jos priežasčių, raiškos, pasekmių ir intensyvumo – analizę. Pastangos nagrinėti meilės priežastis, raišką ir pasekmes įsimylėjėlių sieloms bei kūnams būdingos ir kitiems dviem autoriams: jie, kaip ir Ibn Hazmas, nustato įvairius meilės intensyvumo laipsnius, bet, be to, remiasi ir turtinga arabų kalbos leksika. Paskutinysis, Ibn Qayyim al-Djawziya, daug dėmesio skiria Dievo meilei, įvairioms jausmų pakopoms, pasireiškiančioms dar prieš mistinę ekstazę, ir ekstazės ypatumams.

Pereikime prie „meilę“ reiškiančių arabų leksemų. Visi sutinka, kad pirma­sis terminas hubb yra bendrinis terminas, kitaip tariant – hiperonimas, api­mantis įvairias meilės formas, kad ir kas būtų tos meilės objektas, kad ir koks būtų meilės intensyvumas. Taip pat šis terminas, kaip aiškina autoriai, apibū­dina meilę, kuri adresuojama tos pačios ar kitos lyties asmeniui, tėvams, vaikams, apskritai artimiesiems, bičiuliams, savo šaliai, tautai arba Dievui. Sis terminas taip pat apibūdina Dievo meilę, kurią, tikinčiųjų nuomone, jis puoselė­ja jų atžvilgiu. To nepasakysime apie kitus terminus, kurių kiekvienas nurodo skirtingus jausmus, kuriuos patiria „jis“, „ji“ arba tie, kuriems būdingas aist­ringas meilės pasireiškimas. Antrasis terminas ulfa , esantis Ibn Hazmo „Balan­dės karolių“ antraštėje, nurodo intymų jausmą, simpatiją arba santarvę, kuri apibūdina santykius tarp nuoširdžių bičiulių. Jie – tarsi „sukibę atomai“, kaip sako prancūzai, nes, kaip aiškina Ibn Hazmas, panašūs traukia panašius, ir ne­įmanoma rasti dviejų įsimylėjusių asmenų, tarp kurių nebūtų panašumo ir kurie neturėtų panašių prigimtinių savybių. Ulfa , tikslina autorius, atsiranda tik einant laikui ir su sąlyga, kad įsimylėję ar beįsimylintys asmenys nuolat susitikinėja. Šio žodžio šaknis aprėpia tokius semantinius laukus kaip „įprati­mas“ ir „intymumas“.

Naudinga patikslinti, kad arabų kalbos žodžių šaknys remiasi trimis priebal­siais, kurie eina tam tikra tvarka, bet yra atvejų, kai tų priebalsių būna keturi ar net penki. Šios šaknys aprėpia labai įvairų semantinį lauką, kurio pagrindu formuojamos įvairios leksemos: pagal griežtas taisykles tarp priebalsių įspraudžiant ilgus arba trumpus balsius ir / arba priduriant, vėlgi pagal griežtas tai­sykles, priešdėlius, fonetinius intarpus arba priesagas. Tokiu būdu iš šaknies, kurią sudaro tie du priebalsiai ‘lf , kai prieš juos eina tam tikras priešbalsis, suformuojama leksema ‘ulfa, taip pat įvairūs veiksmažodžiai, daiktavardžiai ir būdvardžiai. Terminas ‘alifa , be kita ko, reiškia „įprasti būti kartu“, ‘allafa nurodo „bičiulišką dviejų asmenų ar objektų sąryšį“, ta ‘allafa ir i’talafa – „bičiuliškus santykius, prisirišimą“. Ibn Hazmo „Balandės karolių“ antraštėje panau­dotas terminas ‘alif , kurio daugiskaita yra ‘ullaf ,, reiškia „mielas, artimas bi­čiulis“, o kitas tos pačios šaknies vedinys, ‘ilfa, nurodo arba „artimą bičiulę“, arba „meilužę“.

Meilė-bičiulystė

Tačiau grįžkime prie Ibn aI-Djawzi, kuris, kaip jau minėjau, į savo raštus įtraukia ne tik įvairaus intensyvumo meilės jausmą, bet ir konkrečiai įvardija kiekvieną jo atspalvį, remdamasis įvairiais veikalais4. Pasak jo, pirmasis meilės jausmo laipsnis yra ‘ilaqa . Šis terminas kyla iš šaknies, kuri aprėpia prieraišumo, sąryšio semantinį lauką. Šis jausmas atsiranda, kai yra proga asmenį matyti, girdėti jo balsą arba tiesiog kai kažkas aprašo tam tikrą asmenį. Žvilgsnio ir klau­sos dėka šio žmogaus atvaizdas ir balsas vis išnyra jį mačiusiojo arba jį girdėjusiojo sieloje, ir galiausiai įsikuria širdyje, sukeldami to asmens atžvilgiu paslaugumo ir palankumo jausmą. Kartu pastebėsime, kad jau nuo pačių silpniausių apraiškų meilė įtraukia ir kūną – per klausą ir regą, apie kurias bus kalbama ateityje, ir smegenis, kitaip sakant, kognityvinį mąstymo lygmenį, ir širdį, t. y. aistros lygmenį.

Kita pakopa vadinasi mawadda , o jo sinonimas yra wudd , kurio šaknies priebalsiai tie patys ( wdd ). Šios leksemos reiškia mylėti, ką nors branginti. Tokį jausmą apibūdina abipusė simpatija ir supratimas, lydimas keitimosi paslapti­mis, noru likti dviese, tačiau nejaučiant seksualinio potraukio. Vadinasi, tai savotiška meilė-bičiulystė.

Dar vienas terminas – mahabba , jo šaknis tokia pati, kaip ir hubb . Tai toks jausmas, kai jį patiriantysis atsiduoda mylimam asmeniui ir yra visiškai jo valdžioje. Šis jausmas, išgyvenamas abiejų mylimųjų, numato visišką jų san­tarvę. Mistikų žodyne taip apibūdinama tikinčiojo meilė Dievui, taip pat Dievo meilė, kurią patiria tikintieji.

Jeigu mahabba intensyvėja, jis virsta khulla. Šio termino šaknis, be kita ko, įtraukia gebėjimą prasiskverbti į dalykų vidų, kažką kiaurai pereiti. Tekstas patikslina, kad khulla reiškia, jog mawadda įsiskverbė į to, kuris myli, kūną, kaulus, įsismelkė į jo smegenis ir kraują. Khulla yra jausmas, kuris užvaldo mylintįjį taip stipriai, kad mylimajam, kurį laiko savo antrininku, jis patiki savo intymiausias mintis, sąžinės kerteles. Tarp jųdviejų nelieka jokių paslapčių. Khulla tam tikra prasme užbaigia mawadda ir yra jo aukštesnė pakopa. Kadangi Ibn Qayyim al-Djawziya apibrėžia mawadda labai panašiai, galima sakyti, kad tos dvi leksemos yra parasinonimai.

Jeigu khulla sustiprėja, meilės jausmas virsta sababa – karšta ir labai švel­nia meile, kurią palaiko prisiminimai, kai mylimasis yra toli.

Čia truputį stabtelkime. Šios aštuonios leksemos nurodo skirtingo intensyvu­mo meilės jausmą, kurį patiria įsimylėjėliai; jos gali būti taikomos daugiau ar mažiau intymiai meilei tarp tos pačios ar skirtingos lyties asmenų, taip pat ro­miai sutuoktinių meilei. Pastebėsime, kad šiuo atveju protas valdo libido , įsi­mylėjėliai nepasiduoda seksualiniams potraukiams. Čia esame labai arti antikos filosofų sampratos agapė , tik arabai, kaip matėme, įveda skirtingus meilės-bičiulystės intensyvumo laipsnius.

Meilės aistra

To negalima pasakyti apie tolimesnes jausmo pakopas, kur daug vietos užima shahwa , t. y. seksualinis geismas, graikų erosas . Termino hawa šaknis, be kita ko, nurodo semantinį nuopuolio lauką: tai yra meilė, kuri verčia įsimylėjusį bet kuria kaina geisti sąjungos su mylimuoju, dėl to jis nebevaldo savęs. Beje, jeigu geismas susijungti nepažeidžia moralės normų, hawa išlaiko teigiamą aspektą, o kita forma hawan reiškia nesutramdomą geismą mylėtis, kuris užvaldo kūną nepaisydamas jokių taisyklių. Šiuo atveju hawa vertinama neigiamai ir įsimy­lėjėlis, patiriantis tokį jausmą, nusipelno paniekos.

Augdamas šis jausmas virsta ‘ishq , tai – meilės aistra, kurios santykis su mahabba yra kaip švaistymo ir besaikio išlaidumo santykis su dosnumu, šykš­tumo – su saikingu išlaidavimu, kaip bailumo santykis su atsargumu. Kitaip tariant, čia kalbama apie jausmą, kuris peržengia proto ir padorumo ribas. Ši aistra, geidulinga pasija, verčia aistringą įsimylėjėlį, ‘ashiq , atleisti savo libido vadžias, jis visas prisipildo netramdomo geismo mėgautis mylimąja ir taip ja susižavi, kad negali be jos apsieiti ir nenori jos palikti. Jo širdis užsiliepsnoja, ir jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių sąjunga su mylimąja pasirodo neįmanoma arba jeigu aplinkybės juos išskiria, ši aistra tik didėja. Mylimo žmogaus fanto­mas tampa vieninteliu įsimylėjėlio dėmesio objektu, užvaldo jo mintis ir jį apnin­ka taip stipriai, kad jis niekuo daugiau pasaulyje nebesidomi, praranda protą, nugrimzta į beprotybę, ir tuo pat metu jo kūnas nusilpsta, jis suserga arba net miršta. Šį meilės priepuolį apibūdina skirtingi intensyvumo laipsniai, ką jau kal­bėti apie įvairius parasinonimus, kurie pabrėžia vieną ar kitą tos aistros ypa­tumą. Pradėsime nuo sinonimų, o vėliau pereisime prie leksemų, kurios nurodo skirtingus ‘ishq intensyvumo laipsnius.

Vienas iš tokių parasinonimų yra gharam , jo šaknis apima lauką, kurio reikšmė yra pareiga ir privalėjimas. Si aistra yra neišvengiama ir užvaldo įsi­mylėjėlį, nepaisydama jo valios. Kiti parasinonimai yra djawa ir sha’af . Pirmasis terminas reiškia meilės ugnį (arba liepsną), kuri degina ir sudegina širdį, o antrasis terminas rodo audringą, beprotišką meilę, kuri užvaldo visą įsimylėjėlio būtį. Paskutinis parasinonimas yra kalaf, kuris reiškia meilės aistrą, kuriai mylimasis atsiduoda visas be išlygų.

Nuo meilės aistros prie meilės beprotystės

Pereikime prie leksemų, kurios žymi įvairius aistros ‘ishq laipsnius. Vienas iš terminų, nurodančių meilės aistros stiprėjimą, yra tatayyum – tai tokia stipri aist­ra, kuri paverčia įsimylėjėlį meilės vergu, nes jo širdyje nebelieka vietos niekam, išskyrus mylimąjį. Jam arba jai jis pašvenčia visą savo gyvenimą, savo mintis, savo veiklą. Nenuostabu, kad mistikai naudojosi šiuo terminu reikšdami savo beribę meilę Dievui, kūrėjo, kurio vergais jie savanoriškai tampa, garbinimui. Tas pat pasakytina apie terminą ta ‘abbud , kilusį iš šaknies, kurios reikšmė yra kartu ir garbinimas, ir vergovė: terminas ‘abd reiškia ir Dievo tarną, ir vergą. Ta’abbud reiškia ir Dievo kultą, garbinimą, ir norą būti pavergtam, tapti vergu.

Kai ‘ishq dar labiau sustiprėja ir priverčia prarasti galvą, kalbama apie wulu : sakoma, kad tai – „aistra, kuri praryja mylinčiųjų širdį“, kitaip tariant, aistra, kuri nepalieka širdyje vietos niekam kitam, tik mylimajam arba mylimajai. Wulu parasinonimas yra shaghaf , jis taip vadinamas, nes aistra pažeidžia širdplėvę ( shaghaf ) arba, moksliškai tariant, perikardą. Pažeidus širdplėvę, jausmas užvaldo ne tik širdį, bet įsimaišo ir į mylinčiųjų kraują jį užnuodydamas, nes širdplėvėje prasideda stambiosios kraujagyslės. Dar trys terminai, kuriuos gali­ma laikyti parasinonimais – walah , huyam ir djunun – apibūdina „beprotišką meilę“, „meilės beprotybę“ arba, kaip prancūzai sako, „mylėjimą iki išprotėjimo“. Kiekvieno jų semantinis turinys akcentuoja vis skirtingą „beprotiškos meilės“ aspektą. Walah apibūdina liepsningą aistrą, dėl kurios įsimylėjėlis praranda protą, pradeda kliedėti, klajoja be jokio tikslo ir atsisako valgyti. Huyam taip pat apibūdina beprotišką meilę, kuri verčia įsimylėjėlį blaškytis, klajoti be tikslo ir priežasties. Dar vienas terminas, djunun, reiškia ne šiaip beprotybę, bet „bepro­tišką meilę“. Jį paskleidė garsus poetas, žinomas „Leilos bepročio“ ( Madjnun Layla ) vardu. Jis yra vienos meilės istorijos, atsiradusios VII a., herojus. Prie tos istorijos grįšime truputį vėliau. Terminai madjnun ir djunun yra tos pačios šaknies ( djinn ), kuri taip pat reiškia „būti apsėstam džino“: buvo tikima, kad dži­nai yra dvasios arba demonai, kurie nematomi gyvena pasaulyje ir kartais užval­do žmones, išvesdami juos iš tiesaus kelio.

Belieka aptarti dar vieną terminą – wadjd . Jis reiškia pakvaišusią meilę, bet taip pat naudojamas ir mistinei ekstazei apibūdinti: jausmui ir būsenai, kurią patiria žmogus, pasišvenčiantis kontempliatyviam gyvenimui ir tikintis, kad meilė Dievui jį sunaikina tam, kad jis susilietų su Dievu.

Taigi, štai tos probėgšmom ar kiek plačiau aptartos dvidešimt dvi arabų kal­bos leksemos, kuriomis siekiama kuo tiksliau ir įvairiau apibūdinti meilės apraiškas, kurias, kaip manė arabai, patiria žmogiškos būtybės.

Meilės pakopos šiuolaikinio poeto akimis

Gali pasirodyti, kad kalbu apie dalykus, kurie apibūdina seniai praėjusius amžius, ir nežinia, kas iš tų visų jausmų liko mūsų dienomis. Taigi pabandysiu tai parodyti analizuodama eilėraštį, kurį parašė kurdų kilmės Irako poetas, gyvenęs nuo 1875 iki 1945 metų Bagdade. Jo vardas – Ma ‘ruf al-Rusafi. Jis dvy­lika metu studijavo religiją, užsiiminėjo religine praktika, gyveno labai pa­maldžiai, bet pagaliau atsisveikino su misticizmu ir tapo visiškai pasaulietišku poetu, ginančiu laisvą mintį, smerkiančiu tironiją ir socialinę neteisybę, apgai­lestaujančiu dėl Irako ir Otomanų imperijos, kuri žlugo po Pirmojo pasaulinio karo, nuosmukio ir kviečiančiu tautą prisikelti5. Bet, kaip pamatysime, jo religi­nis išsilavinimas ir mistiko patirtis išlieka eilėraštyje, kuris vadinasi „Meilė“ („Al-Hubb“)6, nors jis kalba šiek tiek kitaip nei jo teologiniai mokytojai ir juris­tai, pasitelkdamas gražias metaforas. Štai tas septynių eilučių eilėraštis, kurio kiekviena eilutė susideda iš dviejų puseilių:

1. Gimstanti meilė yra kibirkštis,

Kuri tai dingsta, tai vėl pasirodo.

2. Paskui ji didėja, kol tampa ją patiriantiems

Šviesa, kuri veda juos tikruoju keliu.

3. Paskui ji didėja, kol tampa dienų tėkmėje

Liepsnojančia ugnimi, skleidžiančia šviesą.

4. Paskui ji didėja, kol tampa žaizdru,

Ištirpdančiu akmenį.

5. Paskui ji didėja, kol tampa gaisru,

Kuriame ją patiriantys viską praranda ir žūna.

6. Paskui ji didėja, kol tampa panaši į ugnikalnį,

Kurio ugnis iš toli matyti.

7. Paskui ji didėja, kol tampa pragaru,

Kurio neįmanoma aprašyti.

Kaip matome, naudodamasis kibirkščių, šviesos, ugnies, žaizdro, gaisro, ugnikalnio ir pragaro metaforomis, poetas pateikia stiprėjantį meilės jausmą, panašų į tą, apie kurį kalbėjo klasikinės epochos pirmtakai. Meilė visą laiką intensyvėja, o posūkio taškas yra ketvirtoji eilutė, t. y. pats eilėraščio vidurys. Iš pradžių meilė vertinama teigiamai, ji, kaip ir ugnis, gimsta iš kibirkščių, kurios savo žiežirbavimu primena vaizdus, kuriuos įsimylėjėlis mato, arba garsus, ku­riuos jis girdi. Pasak senovės teologų, rega ir klausa yra meilės pradžia, pirmoji jos pakopa ‘ilaqa . Vėliau ji virsta šviesa, kuri leidžia įsimylėjusiems neišklysti iš tiesaus tikėjimo kelio, kuriuo sekti tikintieji yra skatinami nuo pirmosios Korano suros. Trečioje eilutėje meilė tampa ugnimi, kuri sušildo tą, kuris myli. Iki čia meilei priskiriama teigiama vertė, nepaisant to, kad naudojamos ugnies metaforos nuo pat pradžios kelia įtarimą. Trečioje eilutėje pasirodęs žodis nar (ugnis) tampa perspėjimu, arabų kultūroje ugnis apskritai yra vertinama neigia­mai. Mes matėme, kad meilės liepsna uždega širdis, jas sunaikina, grasina mylinčiųjų dvasinei ir fizinei sveikatai. Nenuostabu, kad ketvirtojoje eilutėje vis stiprėjanti ugnis, tapusi žaizdru, jau vertinama neigiamai. Tekstas leidžia suprasti, kad jeigu ji yra tokia stipri, kad gali ištirpdyti akmenį, ji taip pat gali būti grėsminga įsimylėjusiems. Tai primena ‘ishq , savotišką vidinę ugnį, kuri praryja įsimylėjusių kūną ir protą. Penktojoje eilutėje ši ugnis virsta gaisru, kuris žeidžia ir pražudo mylintįjį. Pagaliau ji virsta ugnikalniu, figūra, apibūdi­nančia griaunančią jėgą, be to, kadangi ugnikalnis matomas iš toli, galima suprasti, kad meilės aistra ir ją lydintis skausmas yra visų matomi. Tai mums primena kitą leksemą – walah ir jos parasinonimus, kurie, kaip matėme, žymi beprotišką meilę, dėl kurios prarandamas protas, be tikslo klaidžiojama, atsisakoma valgyti ir mylimasis nusilpsta – visa tai yra matoma iš toli. Galiausiai ši meilė virsta pragaru, kitaip tariant, amžina kančia ir galutiniu mylinčiųjų, kurie nesilaikė tiesaus Dievo nurodyto kelio, galėjusio juos atvesti į rojų, o ne pragarą ( djahannam ), pasmerkimu. Taigi matome, kad, įvesdamas sep­tynis meilės jausmo intensyvumo laipsnius, irakietis poetas aklai neseka savo pirmtakais iš klasikinio amžiaus. Tačiau kaip ir jo pirmtakai, al-Rusafi, pava­dindamas savo poemą „Al-Hubb“, taip pat aprašo įvairius meilės intensyvumo laipsnius, apie kuriuos kalbėta senovėje. Taigi, iki pat šių dienų galioja bend­rinis terminas, kuriuo galima apibūdinti įvairias meilės rūšis pagal jausmo in­tensyvumą, atitikimą moralės normoms arba normų pažeidimą.

Reikia pasakyti, kad klasikinėje epochoje meilės aistra buvo įvairiai vertina­ma. Nors meilės aistra, viena vertus, laikoma pavojinga liga, pasitaiko, kad ji vertinama teigiamai. Be abejo, tai pasakytina apie mistikų meilę Dievui, bet, kaip matysime, tai tinka ir kai kuriems beprotiškos meilės atvejams.

Meilės aistra – pavojinga liga

Pasak klasikinės epochos autorių, ‘ishq -liga ištinkanti dykinėtojus, tingius protus ir tuščias širdis, tuos, kuriems nevalingas malonumų, ir ypač seksualinių malonumų, ieškojimas nustelbia visus kitus motyvus. Jei kokia nors kliūtis trukdo susijungti su mylimuoju, šis jausmas tik dar labiau slegia ir per žvilgsnį bei klausą įsiskverbia į mylinčiojo širdį. Matėme, kad jis pažeidžia širdplėvę, ta­da užnuodija kraują, nes besitęsiantis geismas, pasak autorių, degina kraują ir, jei jis užsidega, tampa juoda tulžimi, arba melancholija (graikiškai „juodas“ – melas, „tulžis“ – chole ), kuri kaupiasi blužnyje, o jos perteklius sukeliąs liūdesį, menkinąs gebėjimą protauti. Galiausiai ‘ishq-liga užpuola tulžį, šį sykį susikau­pusią kepenyse. Įdomu, kad toks ‘ishq stiprėjimo aprašymas remiasi iš graikų perimta keturių skysčių teorija, pagal kurią šiems priklauso kraujas, juoda tulžis ir tulžis, taip pat flegma. ‘Ishq sukeltas apsinuodijimas veikia ne tik mylinčiojo kūną, bet ir jo nuotaiką bei gebėjimą mąstyti: jis praranda norą valgyti, liesėja, jį kankina nemiga, jo oda pagelsta; jis dūsta, jo liežuvis painiojasi, jis nesupran­tamai murma ir ima visas drebėti. Jis grimzta į liūdesį, be paliovos dūsauja, lieja ašaras arba, kaip matėme, klaidžioja be tikslo. Išgirdęs tariant mylimosios vardą, jis išblykšta, jo širdis pradeda smarkiai plakti, jis pradeda drebėti, nuty­la ir klausiamas neatsako.

Kognityvinėje plotmėje įsimylėjėlis užsisklendžia savo mintyse, jo gebėjimas vertinti tiek susilpnėja, kad jis tampa aklas galimoms mylimo asmens ydoms. Jis nebesidomi savo reikalais, elgiasi kaip jam užeina, nesiklauso nei draudimų, nei perspėjimų, o tai kenkia ne tik žemiškajam jo gyvenimui, bet ir anapusinei atei­čiai, nes jis nebesilaiko nei dorovės taisyklių, nei religijos prisakymų. Jei sustip­rėjęs ‘ishq išeina iš krantų, jis tampa mirtinu suluošinimu, demono įkvėptu klie­desiu, nepagydomu sugedimu, galinčiu baigtis beprotiško įsimylėjėlio savižudybe arba paversti jį žudiku.

Kad ‘ishq -ligos regėjimas būtų įtikinamesnis, klasikiniai autoriai stengiasi jį iliustruoti šimtais beprotiškų įsimylėjėlių istorijų, patikimai papasakotų jas mačiusių liudininkų. Taip elgiasi Ibn al-Djawzi savo knygoje „Smerktina aistra“, taip pat Sarradj (1028–1106), Bagdado teisininkas, parašęs knygą „Įsimylėjėlių mirtis“7. Kaip pavyzdį papasakosiu keletą šių istorijų.

Vyras verda sriubą savo sergančiai vergei, kurią aistringai myli. Ligonė iš skausmo sušun­ka. Mūsų įsimylėjėlis pradeda įnirtingai maišyti ranka puode verdančią sriubą, kol nuo jo pirštų nukrenta mėsa, o jis to net nepastebi8.

Vyras, beprotiškai mylintis efebą, kuris jo vengia ir nemyli, apsvaigęs eina sudeginti jo na­mų. Sulaikytas jis sako teisėjui, kad tai nuo jo širdies liepsnos užsidegė efebo namo durys9.

Bet štai viena baisesnė istorija.

Motina beprotiškai įsimyli savo sūnų. Užvaldyta pašėlusio geismo tapti jo meiluže, ji pa­siunčia sūnui laišką, tariamai parašytą jaunos kaimynės, neva jį įsimylėjusios. Padedant tar­naitei, kuri perduoda laiškus, prasideda susirašinėjimas. Galiausiai tariamoji kaimynė, o iš tikrųjų motina, pasisiūlo sūnų aplankyti, bet tiktai naktį visiškoje tamsoje, nes jei menkiausia šviesa atkreiptų tėvo dėmesį, kiltų skandalas. Be abejo, siekiama, kad sūnus negalėtų atpažin­ti motinos. Sūnus priima pasiūlymą ir susitinka su mylinčiąja. Užsimezga incestiniai santykiai, ir motina pastoja. Kai artėja laikas gimdyti, ji ligos pretekstu gauna savo vyro leidimą aplankyti tėvus, kur slapta pagimdo berniuką, jį nužudo ir niekam nežinant palaidoja. Bet užuot atsisa­kiusi savo nusikalstamų geismų ir nepaisydama tarnaitės įspėjimų, motina atnaujina ryšį su sūnumi ir vėl pastoja. Kaip ir anksčiau, ji vyksta gimdyti pas savo tėvus, bet šį sykį širdis nelei­džia nužudyti naujagimio, nes gimė mergaitė. Motina patiki ją vargšų šeimai, kuriai dosniai atsilygina, kad išaugintų mergaitę puikiausiomis sąlygomis. Kai mergaitė užauga, motina kenčia negalėdama būti drauge su ja. Nenumaldomas geismas nuolat matyti dukterį paskatina motiną įtikinti vyrą nupirkti mergaitę kaip vergę. Tačiau baimindamasi, kad kaip vergę vyras vėliau gali ją perparduoti ir tada ji vėl būtų nuo jos atskirta, motina pradeda megzti intrigas prieš savo sūnaus, kuris tuo tarpu vedė, žmoną. Kyla skandalas, ir sūnui nelieka nieko kita, kaip išvaryti žmoną, kad išsaugotų savo garbę. Motina kursto jį vesti vergę, o sūnus tą ir padaro, ne­žinodamas, kad ji yra jo ir jo motinos duktė10.

Kaip matome, šioje istorijoje aistringai įsimylėjusi moteris visiškai nepaiso dorovės. Ji ne tik svetimauja, bet užmezga incestinį ryšį, kuris atveda į kitą incestą. Šią istoriją perpina įvairiausios melagystės bei klastos ir beprotiškos meilės užvaldytos moters įvykdyta vaikžudystė. Istorija leidžia suprasti, kad ši motina po mirties degs pragare...

Beprotiška meilė – didžiausia dorybė

Bet pereikim prie tokios beprotiškos meilės, kuri vertinama teigiamai. Toks vertinimas iš dalies priklauso nuo pranašo Mahometo priesako, vadinamojo hadith . Tai yra pranašo ištarti žodžiai, iš lūpų į lūpas perduoti patikimų tarpininkų: paskutinysis iš jų privalo būti Mahometo bendražygis. Štai kas sako­ma šiame hadith : „Tas, kuris mylėdamas lieka skaistus iki mirties, tas miršta kaip kankinys“, kitaip tariant, jis pateks į rojų11. Čia pavartotas veiksmažodis ‘ashiqa yra tos pačios šaknies kaip ‘ishq ir reiškia „aistringai mylėti“. Šioje per­spektyvoje ‘ishq , arba beprotiška meilė, praranda bet kokį kūniškumą ir išgryn­inama iki šlovinimo, dvasinės tarnystės mylimai moteriai, o tai sukelia proto pakrikimą ir galiausiai baigiasi mylinčiojo mirtimi.

Vienas tokių pavyzdinių įsimylėjėlių yra Kaisas, jau minėtasis Leilos bepro­tis . Štai ši istorija:

Įsimylėjęs savo pusseserę Leilą, su kuria praleido visą vaikystę ir paauglystę, Kaisas – toks buvo poeto vardas – galiausiai paprašo jos rankos, bet jos tėvas nusprendžia kitaip ir ištekina Leilą už kito jaunikio. Kankinamas baisaus skausmo, Kaisas vengia žmonių draugijos, neatsako į pasveikinimus, nesako, kuo jis vardu, neprisimena savo kilmės, plėšo rūbus, gyvena tarp gazelių ir be tikslo klajoja. Jo tėvas keliauja su juo į Meką, tikėdamasis, kad piligriminė kelionė padės sūnui pamiršti Leilą, bet Kaiso beprotybė tik sustiprėja. Tačiau kai tik jis išgirsta tariant Leilos vardą, atgauna protą, iškalbą ir aiškiaregystę ir kuria eiles apie savo meilę. Kaisas prisi­mena jo sielą draskančias akimirkas, į jo širdį įsirėžusį mylimosios paveikslą ir ištuština iki dugno prisiminimų taurę. Niekas jo neprivers atsižadėti mylimosios. Jo beprotystė yra aiškina­ma kaip kraštutinė meilės forma, kai prisiminimas nustelbia patį mylimą objektą. Tam tikru požiūriu tai ekstazės prašviesėjimas, gražiausia meilės akimirka, tad „beprotiška meilė“ ir „ekstazė“, ko gero, yra tas pats dalykas, panašus į dievišką meilę.

Leilos bepročio istorija parašyta VII amžiuje, tačiau nežinoma, ar Leilos Kaisas iš tikrųjų gyveno. Užtat beduinų genties udra beprotiškų įsimylėjėlių buvimas toje pačioje epochoje patikimai paliudytas. Daugelis jų, kaip ir Leilos beprotis , buvo garsūs poetai.

Udra genties stovyklos buvo Hidžaze, t. y. Arabijos pusiasalio šiaurės vaka­ruose, kur yra ir Meka. Šią gentį išgarsino mirštantieji iš meilės, kuri buvo va­dinama udritų meile. Pažyminys čia nurodo genties vardą, kurio šaknis apima skaistybės semantinį lauką. Žinoma, čia turima galvoje beprotiška meilė, bet, kaip pamatysime, tai nekalta aistra, ideali ir beviltiška, kuri galiausiai baigiasi mylinčiojo mirtimi.

Paminėsime du žymiausius udritų meilės poetus. Pirmasis – Djamil Ibn ‘Abd Allah Ibn Ma’mar al-’Udhri, labiau žinomas kaip Djamil Buthayna, kitaip sakant, Buseinos (tai jo mylimosios vardas) Džamilis. Yra išlikę apie aštuonis šimtus jo sukurtų eilučių. Antrasis – ‘Urwa Ibn Hizam, jo mylimosios, mirusios apie 650 m., vardas – ‘Afra’. Šių dviejų įsimylėjėlių istorija primena Leilos bepro­tį , kilusį iš kitos beduinų genties – Banu ‘Amir.

Džamilis gimė apie 660 ir mirė apie 701 m. Drauge su Buseina jie ganydavo bandas. Jau ankstyvoje jaunystėje Džamilis pamilsta Buseiną ir nori ją vesti. Merginos tėvai atsisako už jo išleisti savo dukterį ir uždraudžia jiems susiti­kinėti. Buseina tampa jo eilių personažu. Tai blogai baigiasi, nes toks savo meilės pagarsinimas laikomas skandalu, ir Džamilis išvaromas iš genties. Bet jis lanko Buseiną slapta. Galiausiai tėvai išleidžia ją už kito vyro, bet tai nesutrukdo Džamiliui ir toliau ją lankyti slapčiomis jos vyro namuose ir net praleisti su ja ištisą naktį šnekučiuojantis, bet jos nepaliečiant ir nesimylint. Buseinos tėvai pasiskundžia omejadų emyrui. Jisai uždraudžia Džamiliui artintis prie mylimo­sios stovyklos ir leidžia jį nužudyti, jei kas nelaimingąjį pamatys bastantis šiose apylinkėse. Gyvenimas Džamiliui tampa nepakenčiamas. Naktį jis ropščiasi į dykumos kopas, kad kvėpuotų brizu, atnešančiu Buseinos stovyklos kvapą, vė­liau nebeištverdamas grįžta pas ją. Jį sučiumpa Buseinos šeima, bet nenužudo, tik grasina vėl kreiptis į emyrą, kuris įsako rasti nusikaltėlį. Džamilis pabėga į Jemeną, ten gyvena, kol tuometinis emyras išvyksta iš šio regiono. Tada Džamilis grįžta, kad slapta aplankytų savo mylimąją, bet galiausiai palieka Hidžazą ir išvyksta į Siriją, vėliau į Egiptą, kur ir miršta. Džamiliui meilė yra kosminė jėga, kuri užvaldo individą nuo pat gimimo, lydi jį visą gyvenimą ir išlieka net po jo mirties. Savo poezijoje Džamilis apdainuoja meilės tyrumą ir taurumą, pasirengimą aukotis ir kentėti. Šio jausmo skaistybė pasireiškia tuo, kad iš mylimosios prašoma tik malonaus pokalbio.

Urva Ibn Hizamas taip pat priklauso udra genčiai. Kai jo mylimoji Afra ište­ka už kito tos genties vyro, Urva, apie kurio meilę visi žino, niekur neranda paguodos. Visiškai pasitikėdamas Urvos dora ir skaistybe, Afros vyras pakviečia jį gyventi drauge su juo ir jo žmona. Bet šis artumas, verčiantis mūsų įsimylėjėlį nepaliaujamai kovoti su savo geismu suvokiant, kad jo mylimoji yra nepasiekia­ma, pasirodo pražūtingas, ir jis miršta.

Įsimylėjėlių udritų poezija po šimtmečio taps postūmiu poetinei srovei, apdai­nuojančiai tai, kas vadinama „kurtuazine meile“, pasižyminčia savanorišku nusi­žeminimu, nesavanaudišku nuolankumu, pastovumu ir tauria neviltim. Gimusi VIII amžiuje Irake, ši poezija paplinta visoje musulmonų imperijoje. Daugelis tyrėjų mano, kad trubadūrų poezija buvo paveikta Andalūzijos arabų poetų, apdainavusių kurtuazinę meilę.

Mistinė meilė

Belieka tarti keletą žodžių apie mistinę meilę, taip pat vertinamą teigiamai, nors kai kurios jos kryptys susilaukė įvairių teologų kritikos. Mistika, arba soufi , kaip sakoma arabiškai, yra užvaldyta amžinybės, transcendencijos ir šventybės ieškojimo. Mistinis ‘ishq yra begalinis Dievo geismas, pripildantis mistiko širdį. Tai ne tik dėkingumo Kūrėjui už jo geradarystę išraiška ir ne tik griežta askezė bei skrupulingai atliekamos apeigos. Mistiko meilė Dievui yra visiškas atsidavi­mas, nereikalaujantis nei svaiginančio džiūgavimo, nei nusiraminimo. Ji stiprė­ja, kai atsiranda abipusis ryšys tarp mylinčiojo ir Dievo.

Esama įvairių sufizmo srovių, kurios skiriasi tik savo praktika, siekiant sąjungos su Dievu. Čia remsiuosi daugiausia viena doktrina, plačiausiai žinoma arabų mistikų doktrina, kad parodyčiau, kokį vaidmenį mahabba ir ‘ishq atlieka mistikų take. Turiu omenyje Ibn al-’Arabi iš Andalūzijos (1165–1240), parašiusio apie keturis šimtus veikalų, iš kurių paminėsiu du žinomiausius. Pirmasis – tai „Mekos apreiškimai“ („al-Futuhat al-makkiyya“), pradėtas 1203 m. Mekoje, o papildytas 1230 m. Damaske, kuriame pateikiama tos doktrinos visuma. Antroji knyga – „Pranašų išmintis“ („Fusus al-hikam wa-khusus al-kilam“) parašyta Damaske 1230 m. Joje, per sapną padiktuotoje islamo pranašo, pateikiama dvidešimt aštuonių pranašų nuo Adomo iki Mahometo mokymų santrauka.

2014_8-9-virselis.png

Mistinė kelionė, vedanti į sąjungą su Dievu, pirmiausia turi atitikti keturias sąlygas. „Keliautojas“ ( salik ) turi nugrimzti į tylą, šalintis žmonių, kęsti alkį ir budėti iki aušros. Nuoširdus šių sąlygų vykdymas ( ikhlas ) pažadina mistiko širdyje mahabba: šiuo atveju tai reikia suprasti kaip sielos meilę ir tuo pat metu kaip Dievo meilę. Augdamas mahabba tampa ‘ishq – aistra, kuri laisva nuo ego­istinių ir seksualinių troškimų ( shahwa ), ir būtent šita aistra atveda keliautoją pas Dievą. Savo kelionėje keliautojas randa kelias poilsio vietas: maqamat, manazil. Kiekvienoje iš tų vietų jis įgyja skirtingą dieviškos prigimties žinojimą ( ma’arif ) ir patiria įvairias dvasines būsenas ( ahwal ). Maqamat ar manazil yra viena po kitos einančios stotys, kurias turi pereiti siela, ieškodama Dievo. Stotys reikalauja sielos pastangų, jos yra pasiekiamos anksčiau nei dvasinės būsenos. Pasiekus naują maqam, naują stotį, neatsisakoma ankstesniosios. Dvasinės būsenos, kurios pasireiškia kaip širdies sustiprinimas ( qabd ) ir išplėtimas ( bast ), priešingai, yra pasiekiamos be ypatingų pastangų.

Taigi yra seka arba kaita dvasinių būsenų, bet ne jų sambūris. Siela suvokia­ma vienoje būsenoje, yra nedaloma, nors viena iš tų būsenų nurodo į kitą būseną, kuri ją užbaigia arba paneigia. Kai širdis tampa visiškai tyra, pagaliau nuima­mas šydas ( hidjab ), slepiantis Dievą. Visi dalykai praeityje, dabartyje ir ateityje yra pažinūs, ir pagaliau apsireiškia ( tadjalli ) Jis pats, su Juo susijungiama ( wasl ), o tos sąjungos pasekmė yra ekstazė ( wadjd ). Ekstazė yra sudėtinė būse­na: ji ir yra ( shuhud ), ir nėra ( ghayba ). Tai yra ir didžiausia kančia, kadangi sub­jektas susinaikina Dievuje, ir didžiausias džiaugsmas, kadangi jis susivienija su Dievu. Taigi, kartu ir paneigimas ( fana’ ), ir įsiamžinimas Dievuje ( baqa’ )12.

 

1 Ibn Hazm al-Andalusi.Le Collier du Pigeon ou de l’Amour et des Amants. Tawq al– Hamama fi-l-ulfa wa-l-ullaf / Arabų tekstas su Leono Bechero vertimu į prancūzų kalbą. – Alger: Editions Carbonel, 1949. (Į lietuvių kalbą išversta 1979 m. – vert. past.)

2 Ibn al-Dja wzi. Dhamm al-hawa. – Beyrouth: Dar al-kutub al-’ilmiyya, 1993.

3 Ibn Qayyim al-Djawziya. Rawdatu-l-muhibbin wa-nuzhatu-l-mushtaqin. – Išleido Ahmad ‘Ubayd.

4 Žr.: Ibn al-Djawzi. Dhamm al-hawa. – P. 230–232.

5 Žr.:Toelle H.,Zakharia K. A la decouverte de la litterature arabe du V e siecle a nos jours. – Paris: Flammarion, 2014. – P. 328.

6 Diwan al-Rusafi / red. Mustafa ‘Ali. – Baghdad, 1986.

7Sarradj. Masari’ al-’Ushshaq. – Beyrouth, 1958. Taip pat žr.Vadet I.-C. L’Esprit cour– tois en Orient dans les cinq premiers siecles de l’Hegire. – Pari: Maisonneuve et Larose, 1968.

8 Žr.: Ibn al-Djawzi. Dhamm al-hawa. – P. 273.

9 Ten pat. – P. 269–270.

10 Ten pat. – P. 340–343.

11 Apie šį hadith žr. Vadet I.-C. L’Esprit courtois en Orient dans les cinq premiers siecles del’Hegire. – P. 459–463.

12 Žr.: Encyclopedie de l’Islam. – Paris: Maisonneuve & Larose, 1990, t. 3, straipsniai „Ibn al– ‘Arabi“ ir „hal“. Taip pat žr. Ibn ‘Arabi. Les Illuminations de la Mecque / The Meccan Illuminations, Textes choisis / Selected Texts, sous la direction de Michel Chodkiewicz. – Paris: Sindbad, 1988.