tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. Signataro romanas (S. Šaltenio „Demonų amžius“)

Recenzijos, anotacijos

 

Saulius Šaltenis. DEMONŲ AMŽIUS. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 296 p.

 

b_200_294_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_2014_08_09_Saulius-Šaltenis.-DEMONŲ-AMŽIUS.jpg

Dabartinio knygų plūsmo akivaiz­doje dažnai lanko pikta mintis – kaip būtų gerai, kad rašytojai mažiau ra­šytų ir taip beatodairiškai nesipublikuotų. Viena ir vienintelė išimtis – Saulius Šaltenis, jo knygų man trūks­ta. Po rinktinės „Kalės vaikai“ (2006) – storo ir kažkodėl menkai reflektuoto tomo, rašytojo knygų nebuvo. Ir štai pardavimo dešimtukuose lyderiauja „Demonų amžius“ – naujas romanas bei dvi absurdo pjesės (žinomo „Jasono“ kitas variantas ir drama gyvoms lė­lėms „Ija ir Europa“; pjesių vertinimą palieku teatrologams). Knygynuose S. Šaltenio knyga graibstoma, gauni pirk­ti kone paskutinį egzempliorių. Išskir­tinį auditorijos susidomėjimą įžiebė išmoningai paskleista žinia, kad tai biografinis romanas apie Salomėją Nė­rį (taip dar kartą paliudyta, kad ka­nonui priklausantys rašytojai tautai svarbūs, kad skaitytojams rūpi, kaip žinomas autorius traktuos idėjinius gar­sios poetės klystkelius; neatmestinas ir publikos noras pasmaguriauti poetės asmeninio gyvenimo detalėmis, kurių, tikimasi, bus pažerta).

Istorikai teigia, kad egzistuoja prak­tinis, teorinis ir meninis požiūris į poli­tiką. Ir kad 1940 metų įvykiuose šis ba­lansas buvo pažeistas, pernelyg sureikš­minant, išdidinant būtent menininkų vaidmenį. Menininkai – itin svarbus komponentas ideologizuojant visuome­nę. Tad romanas, analizuojantis žymios poetės atsidūrimą sovietų pusėje, ap­skritai inteligentijos kairėjimą – itin ak­tualus istoriniam lūžiui geriau įsisą­moninti. Poetės biografija sureikšmina­ma, nes individualūs įvykiai itin ryš­kiai perfiltruojami per epochos istorijos / kultūros kodus. Kūrėjas tampa isto­riniu asmeniu. Man atrodo didelis pri­valumas, kad romane aklai nesekama vienos poetės biografine mitologija. Pagrindinė veikėja Dita yra sutelktinis tipas – poetė su kitų XX a. poečių bruo­žais (vardas Dita asocijuojasi su bibline Judita ir Judita Vaičiūnaite bei jos dukrele, ideologinis įklampinimas – su Valerijos Valsiūnienės laužytu likimu ir pan.). Iš esmės atpažįstami prototipai yra išgalvoti, sulipdyti iš kelių istorinių personažų, ypač visa kairėn pasukusi „Pjautuvo ir kūjo“ komanda (Tadas Savickis, Pelėsinas, Suchodolskis, simpatiškesnis ir atlaidžiau traktuojamas Kukis Gugis), taip nutolstant nuo konkrečių asmenų ir išgaunant dau­giau apibendrinimo. Romane nuosek­liai, įsimenančiai plėtojama kunigo Audrio – Ditos didžiosios viso gyvenimo meilės, globėjo ir nuodėmklausio linija (žinovai apeliuoja į kunigo Mykolo Vaitkaus efemerišką prototipiškumą). Atpažinimo rebusai romane yra tikrai dešimtaeilės svarbos dalykas, nors, su­tikim, dalį skaitytojų gundo.

Ideologiškai vertybiško romano ra­šytojui poetė parankus personažas dar ir dėl to, kad tai ypatingas žmogaus jautrumo tipas, kurio vidines dramas išryškina ir sustambina istoriniai išbandymai. Dita labai jausminga, su­sitikimas su gyvenimo meile kunigu jai absoliutus dydis – tas skyrius ir pavadintas „Diena kaip pusė gyveni­mo“. Meilė sukrečia kaip staigus že­mės drebėjimas, įsimylima iš pirmo žvilgsnio ir suvisam, bet jį pasirinko Dievas, o ją – patikimas vyresnis vy­ras. Jausmingumas, emocijų perviršis, širdingumas net rašant giesmę tironui – iš tos jausminės aukštumos. „Ji kaip vaikas...“, konstatuoja kairuoliškieji gundytojai (p. 51). Tad galima sakyti, kad S. Šaltenis palaiko poetės moters infantilumo ir naivumo koncepciją, jai lyg nejučia (bet ar nenoromis?) atsi­dūrus priešų stovykloje. Net atsiimdama Valstybės premiją, poetė pasi­klysta teatro užkulisiuose. Tamsoje be nuovokos skuodžiantis zuikelis, apžil­pintas prožektorių – toks metaforinis romano pradžios įvaizdis grindžia ilgą Ditos paklydimų ruožą. Tik mirties patale, netekusi šeimos ir poetinės ki­birkšties, ji įgauna deramo sąmonin­gumo. Negabus mokslams sargo vai­kas Zigis, šiaip negalintis įsiminti nė vieno eilėraščio, Ditos moka net ketu­ris, o jei ją sušaudytų, tie eilėraščiai iš galvos nedingtų. Taip patvirtinama me­no viršenybė, skvarba, ilgaamžiškumas. Menas – aukščiau bet kokių ideologijų.

Romano pasakojimas chronologi­nis, linijinis, bet nenuobodus. Kūrinio kompozicija ir struktūra – noveliška. Kiekvienas iš dvidešimt trijų skyrių gali būti skaitomas kaip atskira nove­lė, o tai reiškia – išbaigtas, visavertis grožinio teksto fragmentas. Taip struk­tūra gerai subalansuojama. Kitas pa­sigėrėtinas dalykas – detalių vaidmuo ir jų saistomas pasakojimo rišlumas. Pradžioje „startuojanti“ apakinto zuike­lio metafora yra lyg viso kūrinio leit­motyvas. Vizualu, vaizdu, kinematografiška (visai nesvarbu, ar romano pagrindu bus kuriamas filmas, čia ir dabar skaitome prozos tekstą). Pasa­kojimas skleidžiasi prieš akis relje­fiškais vaizdais, nes rašant romaną ne­abejotinai gelbėjo dramaturginė veiks­mo plėtojimo patirtis. Įsimenantis yra kiekvieno veikėjo išorinis pavidalas ir savitas charakteris – ne tik ūgiu aukš­ta geriausia draugė Unė, veiklusis ku­nigas Audrys, Ditos vyras piešimo mo­kytojas Ulpis (padirbinėjantis doku­mentus gelbėjamiems žydams ar emi­gruojantiems tautiečiams), inžinierius Blėdis, sargas ir jo taikliai šaudantis vaikas Zigis, ligota dukrelė Aušrinė–Žvaigždelė. Gerokai keista, kad Dita blankesnė už kitus, labiau foninius per­sonažus. Ar poetės asmenybės bran­duolys neturėtų būti jos talentingos kūrybos garantas? Dita suvynioja kry­želį, nusikerpa plaukus, patiki laisvos moters kitoniška dalia, o vidumi nepa­sikeičia. Nesavarankiška, emociškai ne­stabili, pasyvi būtybė nemąstydama pasiduoda demoniškoms vilionėms.

Valstybės premija apdovanotoji Ditos knyga „Parašiau ant balto snie­go“ ženklina laiką iki nepriklausomy­bės praradimo. Rašyti baltam sniege toliau nebepavyksta. Nekaltas sniegas ir juoda šlapimo dėmė, o pabaigoje ir kraujo dėmė (krauju šlapinasi tardytas sumuštas kunigas) iškylančias įtam­pas koduoja net spalvomis. Pasitel­kiamos ryškios, šokiruojančios arba šviesios muzikalios detalės (garlaivis „Fortūna“, švilpukas, jazmino krūmas, sniegena). Galima pasigėrėti, kaip iš­kalbi, kompaktiška detalė S. Šaltenio tekste ima simbolizuoti. Prie kalėjimo, kur uždaryti kunigas Audrys ir Unės tėvas, purvinu lietaus upeliu lyg mi­niatiūrinis laivas plaukia suglamžytas cigarečių pakelis – aliuzija į garlaivį „Fortūna“, į laimės dienas. Ir štai dvie­jų pasaulių, dviejų santvarkų susidūri­mas mažučiame įvaizdyje:

Šlapias popierius įstringa kanalizacijos šulinio grotelėse visai prie pat draugių.

Unė net nuleidžia lietsargį, visa palinksta į priekį – lietus varva jos galva, kai ji pakrei­pusi galvą bando įžiūrėti, ką gi sako tas karš­tai užburtas popierinis, šitokį sunkų kelią pa­lei ilgą kalėjimo tvorą įveikęs laivelis, kokie gi ženklai aiškėja pro kliokiantį į gatvės šulinį vandenį?

Bel... bel... bel... Amor... amor ? Ne, Belomorkanal ... – skaito krutindama lūpas Unė ir ima neramiai į visas puses gręžiotis (p. 104).

Prancūziškieji meilės aidai ir Belomorkanalą statę Gulago belaisviai ro­mane sukryžminami ant pigiausių ir stipriausių rusiškų papirosų pakuotės. (Kanalas, beje, pražudė šimtą tūkstan­čių kalinių ir pasirodė nefunkciona­lus, o cigaretės įgavo rusų tabako pra­monės brendo šlovę).

Veiksmingi romane ir kiti gausūs detalių sąskambiai, sąaidžiai. 1940 m. pranašiškai sudūžta nulipdyta poetės galvos skulptūra, o geriausia draugė Unė prašo – parvežk iš Maskvos De­mono galvą. Biblinė Judita yra herojiš­ka tautos gelbėtoja, gi S. Šaltenio ro­mane susiduriame su simboline veiks­mo inversija – išdavyste. Antraštinis demonų motyvas vystomas augančia progresija – poetė demonus minėdavo dienoraštyje, dukrelė sapnuodavo kaip blogio jėgą, o vėliau demonų galia išsi­plečia iki valstybės okupacijos. Kita vertus, demonizmas romane šiek tiek deklaratyvus. Demonams tarnaujan­tieji vaizduojami su aiškia išankstine satyrine nuostata.

2014_8-9-virselis.png

Ar kad S. Šaltenis aukštaitis ute­niškis, ar kad sovietmečiu lyrinis pa­saulėvaizdis, kaip priešstata oficiozinei epikai, buvo pats autentiškiausias vaiz­davimo būdas, kai stipriausius ir žino­miausius kūrinius rašė ne tik jis, bet ir Juozas Aputis, Bronius Radzevičius, Petras Dirgėla, Rimantas Šavelis, Bitė Vilimaitė, Danielius Mušinskas, bet lyrizmas S. Šaltenio prozoje iki šiol liko labai atpažįstamas klodas. Lyrizmas – tai ne tik jausminis pradas, svarbiau – savitas struktūros komponavimo prin­cipas, kai ypač didelį vaidmenį, kaip minėta, atlieka kondensuotas noveliškumas, detalė – t. y. polinkis į mini formas, į atidą mažiems epizodams ir sugestyvioms metaforoms. Nematome plataus epopėjinio epochos fono, api­bendrinama per mažmožius – bet uni­kaliai tiksliai parinktus. Kitaip ta­riant, vyrauja dėmesys mikrostruktūroms, ir žinoma, labai svarbus into­nacijos vaidmuo. Atpažįstamas nepakar­tojamas šalteniškas stilius, derinantis ir realistines, ir naiviai vaikiškas, ir ironiškas gaidas. Pozityviuose epizo­duose jaučiamą „riešutų duonos“ dvelks­mą, deja, apsiautė šaržuotas Tautos Pelėsis. Romanas artėdamas link pa­baigos šiurpėja, baisėja. Sukrečiantis vaizdas, kaip Ulpis su dukrele bėga nuo rusų kareivių, irdamiesi plaustu ir slėpdamiesi už nudvėsusios karvės, į kurios pilvą prikimšta plūdurų. Realis­tiškai tikslus štrichas, ką rusų kareivis išverčia iš kišenės („amerikoniškus konservus, cukraus gabaliukus, sau­sainius, šokoladą, tris laikrodžius“, p. 145). Balto sniego viziją puoselėjusi poetė prieš mirtį juoduoja ne tik nuo ligos (skyrius „Juodi nekaltųjų kaltės šešėliai“).

Kai kurie dalykai romane neįtiki­na: Ilzė, rusų karininko išrinktoji, tapusi katalike ir lietuvių inžinieriaus žmona, švedės ir šveicaro duktė, aris­tokratiškų manierų, tikrai nebūtų vilkusis išjuoktų naktinių kaip balinės suknelės. Perspausta. Be to, ir rusių puošimasis naktiniais marškiniais jau nuvalkiotas motyvas memuaruose, anekdotuose, grožinėje literatūroje. Demonologija išrašyta smerkiamai, juoda / balta perskyros akivaizdžios, bet anuomet viskas nebuvo taip aišku, daugelis žymių Vakarų intelektualų simpatizavo bolševikų keliui, neva pažangioms permainoms. Iki istoriko Mindaugo Tamošaičio empiriškai deta­laus tyrimo monografijoje „Didysis apakimas: Lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje“ (2010) galėjome tik miglotai įsivaiz­duoti, kaip nuosekliai, apgalvotai ir kokiu mastu buvo indoktrinuojama inteligentija, ypač toji jos dalis, kurios populiarumas visuomenėje buvo itin didelis. Nė vieno įvilioto ar susivilioju­sio sąmoningumo lygis negalėjo būti toks, kaip šiandien, kai viskas aiškiai matoma iš istorinės distancijos. Tei­singas ir taisyklingas romanas yra ir savaip didaktinis. Satyra užkerta ke­lią pustoniams. Blogio ir gėrio prieš­stata itin poliarizuota, be tarpinių spal­vų, pereinamųjų atspalvių zonų. De­monai romane nėra puolę angelai (toks traktavimas kairiųjų inteligentų paveikslams būtų suteikęs daugiau pilnakraujiškumo); tai entuziastingi šėtono tarnai. Viename flange demo­nai, o kas kitame? Julius Sasnauskas OFM per šios knygos sutiktuves pras­mingai priminė, kad krikščioniškuoju požiūriu visi esam nusidėjėliai.