Padirbėjus prie rašomojo stalo ima noras persėsti į įsivaizduojamą Laiko mašiną ir nusikelti į beveik pusamžio gelmę. Visai tiksliai: į 1975 metų gegužės 31 dieną. O kur atsiradome? Šveicarijoje, Ciuriche, ant Limato upės kranto, prie nedidelės viduramžiškos Vandens bažnyčios durų (taip ji nuo seno vadinama – Wasserkirche), bokšto laikrodis rodo trečią popiet. Tuo metu Šventnamyje, kuris didžiausiame veicarijos mieste Ciuriche žinomas kaip išimtinai svarbių kultūros renginių vieta, prasideda Nobelio premijos laureato Thomo Manno šimtųjų gimimo metinių pagerbimas.
Pirmiausia tektų klausti, kodėl daugelio žymių kūrinių autoriaus gimtadienis švenčiamas i anksto, – jis juk gimė 1875 metų birželio 6 d. Atsakymas paprastas: taip nusprendė įvairiose žemės vietose pabirę (tuomet!) Th. Manno eimos nariai. Ikilminga proga panorėta sutelkti ne tik savikius (tarp jų daug žymių žmonių), bet ir vienaip ar kitaip aktyviai prie įžymaus rašytojo pagerbimo savo veikalais ar kita veikla prisidedančius. Dabar net truputį stebėtis tenka, kad tokią dieną nebuvo pamirta ir mūsų mažoji Nida.
Atmintiną dieną po Wasserkirche skliautais pasigirdo Ludwigo van Beethoveno muzika ir tuometinio Ciuricho miesto prezidento Sigmundo Widmerio įžanginis žodis. Po jo miesto galva nusilenkė alia stovintiems svarbiausiems Th. Manno palikimo paveldėtojams ir saugotojams – žmonai Katiai Mann, sūnui istorikui Gotfriedui Mannui (vadinamam Golo). K. Mann po keleto jos ištartų šiltų žodžių buvo itin nuoširdžiai sveikinama, nes pats Th. Mannas vieno ikilaus žmonos gimtadienio proga prie šventės stalo ištarė įsimintinus žodžius: „Kas mane minės, privalės ir jos vardą ištarti..."
Čia aprašomo renginio programa buvo gerai apgalvota. Alpių alies žmonės pasidžiaugė, kad i Hitlerio valdomos Vokietijos į ilgai trukusią emigraciją pasitraukęs, o pokario metais, jau būdamas garbaus amžiaus, i Amerikos į senąjį žemyną grįžęs Th. Mannas senatvės poilsiui ir kūrybiniam darbui pasirinko kaip tiktai veicariją, mažą helvetiškai jaukų Kilchbergo kaimą ant Ciuricho ežero kranto... Apie tai po Vandens bažnyčios skliautais pasakojo profesorius Jeanas Rudolfas von Salis. Th. Manno archyvo prie Ciuricho universiteto pirmasis direktorius profesorius Hansas Wyslingas pasiūlė pažvelgti į visą Th. Manno gyvenimą, nuo ankstyvos jaunystės iki paskutinio atodūsio 1955 metais, ir pakvietė apžiūrėti parodą, sudarytą i vertingiausių archyvo eksponatų. Tenka prisipažinti, kad neaiku buvo, į ką žiūrėti, – į eksponatus ar... į juos apžiūrinėjančiuosius. Tai buvo raytojai, mokslininkai, keletas Nobelio premijos laureatų. Mačiau ir jaunų žmonių, matyt, suartėjusių su vienu ar kitu Th. Manno eimos nariu.
Visa tai dabar aprašančiam būtų neramu, jei negalėtų pasiteisinti dėl legitimacijos atsirasti tokioje vietoje ir tokiu metu. Isaugotas nuo laiko pageltęs kvietimas vis dėlto paliudija. Juolab kad ant jo dar ir svarbiausios rašytojo pagerbimo šventės dalyvės ranka parayta: „Atminčiai mūsų susitikimo 1975 metų gegužės mėnesį Kilchberge. Leonui Stepanauskui skiria Katia Mann."
Tai rašė jau nuo senatvės iek tiek virpanti ranka. K. Mann artėjo prie savo 93-iojo gimtadienio...
O kodėl ant kvietimo į Th. Manno šimtąsias gimimo metines K. Mann mini Kilchbergo kaimą?
Nes tą pačią dieną, jau siauresniame rate, renginys buvo pratęstas. Ir būtent minėtoje Th. Manno senatvės poilsio ir kūrybinio darbo vietoje – Kilchberge, ant Ciuricho ežero kranto.
Ką išsaugojo atmintis iš to vakaro namuose, kuriuose dar buvo gyva raytojo dvasia? Visų pirma tai, kad rankas teko spausti ir kitiems istorinio Nidos vasarnamio gyventojams, Th. Manno atžaloms, su kuriomis – tarpininkaujant motinai – jau ilgokai susirašinėjau. Tegul bus leista iš rašytojo vaikų išskirti Elisabethą, kuri su iek tiek jaunesniu broliuku Michaeliu (beje, dabar Nidą lankančio profesoriaus Fridolino Manno tėveliu) Kuršių nerijoje praleido gražiausias vaikystės vasaras. Ne viena fotografija mergaitę vaizduoja kaip „indėnų" vadę Kurių nerijos mike – su atitinkama apranga. O štai čia, Kilchberge, Nidos „indėnė" tiesė ranką jau kaip žymi okeanografė profesorė Elisabetha Mann-Borgese.
Apie mylimiausią Th. Manno dukrelę Elisabethą, pasinaudodamas proga, noriu ir daugiau pasakyti. Ji – kaip ir motina – savo informacija itin noriai parėmė šeimos vasarnamio atstatymą Nidoje. Profesorės pasakojimai – dėl puikios atminties – padėjo atkurti per karą žuvusius Nidos vasarnamio statybos planus. Pagrindiniai pastato gaivintojų šaltiniai – literatūrinėje spaudoje skelbti profesorės prisiminimai ir io teksto autoriaus surinkta informacija. Netgi pasisekė Vokietijoje rasti tuomet Veimare dar gyvenusią Th. Manno vasarnamio architekto H. Reissmanno našlę Elfrydą Reissmann, jaunystėje dirbusią asistente bei ratvede savo vyro bei jo partnerio inžinieriaus Nixdorfo biure Klaipėdoje. Našlė nustebo: „Elisabetha viską taip gerai ir teisingai prisimena!.."
Su profesore E. Mann-Borgese gana ilgai susirašinėjau. O Kilchberge tai ir pasimatome. Ji – optimizmo įsikūnijimas... Kiekvieną jos ištartą sakinį ar mintį lydėjo ypsena ir skaidrus juokas. Tai dar vis ta pati „indėnė". Profesorė ne kartą sakė, kad jai Nida labai daug davė... Meilę gamtai, meilę jūrai. Pašaukimą! Iškart pradėjau svarstyti, ką Nidoje galima būtų ir per nuotolį „gaivinti"... Juk 1975 metais i anapus geležinės uždangos labai trūko informacijos. Sužinota tik viena – ten pagerbiamas tėvas raytojas... O ar prisimenama motina (kaip norėjęs Th. Mannas)? K. Mann juk visą gyvenimą – ir Nidoje – buvo artimiausia darbštaus vyro talkininkė, be to, dar ir gausios neramių, gabių žmonių šeimos cementas. Pagaliau ir tikroji Nidos vasarnamio „architektė" (viskas daryta pagal jos nurodymus)...
Profesorė pasiūlė: vasaros renginiuose Nidoje paminėti ir motinos gimtadienį... Tai liepos 24-oji. Pati K. Mann tą dieną vadino tik kuklia eimos vente. Užtat duktė Elisabetha liudija, kad tai būdavusi labai ikili diena. Ir tėvui! Toks jau sutapimas, kad gimtadieniai – be iimties – švęsti vasarojant Nidoje... eima, jau emigracijoje, planavo ir kitą – 1933 metų vasarą – gyventi Nidoje. Juk Lietuva tuomet dar buvo nepriklausoma valstybė. Ją buvo galima pasiekti aplinkiniais keliais. Tuomet kilo ir kita mintis: Nidos vasarnamyje atšvęsime motinos penkiasdeimtmetį!.. (Tai patvirtina ir Th. Manno sūnaus Klauso dienoraščio eilutės.) Vis dėlto is sumanymas buvo per drąsus. Todėl ir neįgyvendintas... Juk 1933 metų vasarą Hitleris jau buvo valdžioje. O pusiau atvira Lietuvos valstybės siena su tuomečiu Reichu kirto neriją už kelių kilometrų nuo Nidos, nuo raytojo vasarnamio...
Profesorės Elisabethos žodis tapo kūnu. Ar greitai? Na, ne tą pačią vasarą, o tiktai kitą. Taigi po metų...
Dar vienas liudijimas. Tai Th. Manno vasarnamyje budėjusios Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos darbuotojos Julijos Lingvenytės ranka į Th. Manno memorialinio muziejaus kroniką įrašyti žodžiai: „1976 m. liepos 24 d. suorganizuota popietė „Katia Mann ir Nida", skirta rašytojo žmonos gimtadieniui... Dalyviai išgirdo senosios namelio šeimininkės Katios Mann į magnetofoną įrašytus žodžius: „Sveikinu visus susirinkusius Nidos namelio terasoje. Sveikinu ir džiaugiuosi, kad ir a bent gyvu balsu galiu atstovauti savo šeimai, būti jūsų tarpe..."
J. Lingvenytė įrašė ir keletą žymesnių tos popietės dalyvių vardų. Tai pedagogikos mokslų daktaras Jonas Laužikas, aktorė Monika Mironaitė... Paminėtas Klaipėdos dramos teatro aktorius Aleksandras imanskis, skaitęs itraukas i Th. Manno kūrinių. Ir dar: „Spontaniškai kilo idėja susirinkusiųjų vardu nusiųsti Katiai Mann telegramą. Įdomu tai, kad greitai į laišką susilaukta ir atsakymo... Senoji Nidos vasarnamio šeimininkė Katia Mann padėkojo net ir Nidos telegrafistei, – esą telegrama perduota „visai be klaidų".
Turiu pridurti, kad ir kiti įrašai kronikoje ne mažiau įdomūs. (Metratį sumanė tuometinė Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Z. Mickevičiūtė ir jau minėta aktyvi bibliotekininkė J. Lingvenytė.) Kronika liudija, kad buvo artimas jauno muziejaus ryys su Nobelio literatūros premijos laureato Th. Manno eimos nariais – senaisiais vasarnamio gyventojais. tai K. Mann buvo nusiųstas dailininko Eriko Varno sukurtas Th. Manno atminimo medalis, taip pat ir Vytauto Kalinausko grafinis raytojo portretas. Paramos susilaukta ir i Th. Manno archyvo prie Mokslų akademijos Rytų Berlyne (i tuomet egzistavusios Vokietijos Demokratinės Respublikos). Tik menką Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos filialo statusą turėjęs muziejus buvo nuolat geranoriškai turtinamas įvairiais eksponatais, naujais Th. Manno „Raštų" leidimais ir kita filologine literatūra.
O kiek veiksmingos tuomet – sovietiniais laikais – buvo tokios pastangos? Į tai taip pat atsako kronika. Pavyzdžiui, tais pačiais metais, kai „kartu" su K. Mann buvo atvęstas jos gimtadienis, 1976-aisiais, vasarnamį aplankė „49 122 pavieniai lankytojai". Taigi beveik penkiasdeimt tūkstančių. Tų metų „ekskursantų skaičius – 9468". Panašūs skaičiai ir ankstesniaisiais, ir vėlesniais metais. Būta net tokių svečių kaip pranzūzų rašytojas Jeanas Paule'is Sartre'as (tai vaizdžiai aprašė poetas Justinas Marcinkevičius).
Kyla klausimas: kodėl šiandien visa tai beveik neprisimenama? Ar norima neigti, kad ir „tuomet" (pusamžį trukusios okupacijos metais) žmonės gyveno, dirbo – kartais net labai sunkiomis sąlygomis – ir stengėsi pasitarnauti savajai kultūrai? Ir ateičiai! Štai čia kyla noras jau ir pačiam rašančiajam pasiprayti į liudininko kėdę...
Jau gyvenant užsienyje (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, taigi, pagal tuometį valdžios supratimą, „draugikoje valstybėje"), pavykdavo kartą per metus gauti vizą ir paviešėti „Tarybų Lietuvoje"... Taigi ir į Nidos renginius atvažiuoti. Ir štai ką aš ten pamatydavau. Bent jau vasarą Th. Manno namelyje, tame provincijos bibliotekos filiale, budėdavo klaipėdiškiai bibliotekininkai. Jie – daugiausia „jos" – džiūgavo, atvykę į Nidą. Juk šiek tiek padirbėjus galima buvo ir jūroje pasimaudyti... Ir būtent tarp šių žmonių atsirado entuziastų, kurie suprato, kur ir kokioje vietoje dirba. alia jau minėtų vardų būtina paminėti energingai prie aktyvistų būrelio prisijungusį jauną Juozą iknelį (iandieninį Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos vadovą). Itin didelė sėkmė buvo Nidos mokyklos pedagogės, dabartinės Th. Manno muziejaus direktorės Vitalijos Jonušienės atsiradimas.
Tenka prisiminti, kad abejonių dėl Nidos vasarnamio atstatymo nestigo ne tiktai sovietų okupuotoje Lietuvoje, kur visų pirma akcentuota Th. Manno antihitlerinė pozicija, bet ir vadinamuosiuose „laisvuose Vakaruose". Ką gi ten sumanė komunistai? – buvo klausiama. Gal nori teplioti jiems tinkamas Th. Manno citatas ant Berlyno miestą skeliančios sienos?! Vis dėlto nuoirdi Th. Manno eimos parama namelio atstatymui vertė ir užsienio žiniasklaidą į lietuvių pastangas žvelgti kitomis akimis. Tai labai aikiai pajutau, kai 1987 m., taigi dar okupuotoje Lietuvoje, pasirodė (i anksto neplanuota) mano parayta ir vilniškės leidyklos „Vaga" ileista knyga „Tomas Manas ir Nida" (1996 ir 2011 m. – papildyta laida; 2011 m. dar ir vertimas į vokiečių kalbą). Žymiausias veicarijos dienratis „Neue Zürcher Zeitung" (1988 m. sausio 28 d., Nr. 21) savo recenzijoje rašė taip: „Lietuva stengiasi atgaivinti savo senus ryšius su Vakarais. Tokių pastangų išraiška – Vilniuje šiuo metu išleista knyga, kurioje prisimenamas nežinomas „lietuviškas" laikotarpis Thomo Manno gyvenime."
Lyg ir laiku viskas buvo atlikta. Juk patikimi liudininkai, visų pirma istorinio Nidos vasarnamio gyventojai, geso... K. Mann anapilin palydėta 1980 m., profesorius G. Mannas – 1994-aisiais. Skaudu, kad ir žvaliausioji talkininkė, profesorė E. Mann-Borgese 2003 m. taip pat pasitraukė paskui artimuosius... Tiesa, sukauptos medžiagos aplankuose dar esama „balsų", kuriuos verta igirsti.
Pavyzdžiui, didžiulio trokulio praturtėti laikais – teisėtai ar neteisėtai – reikiamos pretenzijos į prieškario metais turėtą ar paveldėtą turtą. Net ir Th. Manno namelis ne iimtis. Rykiausias pavyzdys: vienos amerikietės Möller noras atsiimti jai „priklausantį", i Th. Manno šeimos „nusipirktą" Nidos vasarnamį. JAV žiniasklaidoje turtuolė Möller pasigyrė, kad esą vasarnamį ne tik nusipirkusi, bet ir viską apmokėjusi. Kaip įrodymas smulkiai apraytas itos ponios apsilankymas bei „derybos" su Th. Manno eima Nidoje. Prirayta net ir visai neįmanomų dalykų. Pavyzdžiui, kad raytojas „ten" saugojęs... Nobelio premija apdovanoto romano „Budenbrokai" rankraštį.
Apie čia minimą kovingai nusiteikusią turtuolę bei jos norus sužinota tuomet, kai dar buvo galima kreiptis į pagrindinį (po motinos mirties) Th. Manno eimos turto paveldėtoją – profesorių G. Manną, prašant tikslesnės informacijos. Raštiškas atsakymas, pažymėtas 1981 metų birželio 9 dienos data, skamba itaip:
Mielas pone Stepanauskai,
dėkoju Jums už gegužės mėnesio 17 dienos laišką. Ponios Möller rate esama iek tiek tiesos. Turbūt ji tikrai viešėjo vasarnamyje. Jos apraytas arbatos ar kavos servizas, jai kritęs į akį, tikrai galėjo būti ant stalo. Tai mano sesers Erikos ir brolio Klauso dovana tėvams jų vedybų sidabrinių metinių proga. Iš tikrųjų ant kavinuko matėsi tėvų fotografija, o ant puodelių – visų vaikų [ta spalvota keistenybė buvo parsivežta iš Amerikos – L. S.]. Šitą servizą ponia tikrai matė... Tačiau tai ir viskas. Pasakojimas, kad ji stalčiuje (!) matė romano „Budenbrokai" rankraštį, ar kokį nors kitą, tai jau visiška nesąmonė. <...>. Niekuomet nebuvo pasirayta ir kokia nors pardavimo sutartis. Juolab gauti pinigai. Tatai aš galėčiau liudyti prisiekdamas... Tikra tiesa tokia: kažkas mano tėvams jau į Šveicariją rašė, turbūt Molenhaueris [Nidos viešbučio savininkas, įgaliotas vasarnamį prižiūrėti, – L. S.], bene 1937 metais, jog praktiškiausia būtų vasarnamį parduoti. Mano motina į tai atsakė teigiamai. Tačiau nuo to laiko tėvai apie vasarnamį nieko daugiau negirdėjo. Ir niekuomet kokia nors pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta. Taigi visiškai formaliai vasarnamis ir šiandien turėtų priklausyti mano tėvams. Savaime suprantama, kad aš kaip paveldėtojas tokią mintį laikau nerimta. Netgi priešingai. Aš džiaugiuosi, kad toks gražus memorialas ten įkurtas.
Su nuoširdžiausiais palinkėjimais
Jūsų Golo Mann
Cituojamas dokumentas isaugotas. Jei bus ireiktas pageidavimas, jis bus perduotas muziejui Nidoje.
Ir dar viena pastaba. Kažkodėl kai kuriose publikacijose „bendradarbiavimo" su Th. Manno eima pradžia siejama su profesorės E. Mann-Borgese vienage Nidos vasarnamyje 1995 m. vasarą. Taip, tai buvo įsimintinas ir labai svarbus įvykis. Juk buvusi „indėnė" vienintelė iš senųjų namelio gyventojų aplankė savo seną ir mielą vasarvietę. Ta proga profesorė pasidžiaugė, kad laisva Lietuva gražiai saugoja kultūrai brangią vietą. Ir kad su Thomo Manno vardu siejami renginiai, noras tapti veiksmingu tautų kultūrų tiltu atitinka tiek tėvo, tiek visos šeimos mintis... Tik daug isamesniame laiške šias eilutes rašančiajam rašytojo duktė savąją viešnagę Nidoje pavadino užsklanda, o ne šeimos (buvusiųjų vasarnamio gyventojų) bendradarbiavimo su Lietuva pradžia. Bendradarbiavimo aknis galima vadinti netgi labai giliomis.
Leonas Stepanauskas
Berlynas–Vilnius–Berlynas
