tekstai.lt

Jūratė Baranova. Vaizduotės metamorfozės (K. Saboliaus „Įsivaizduojamybė“)

Recenzijos, anotacijos

Kristupas Sabolius. ĮSIVAIZDUOJAMYBĖ. – Vilnius: VU leidykla, 2013. – 264 p.

 

 Kristupas-Sabolius.-ĮSIVAIZDUOJAMYBĖ.jpg

Neblogai atsibusti kas rytą / į pasaulį, tvirtai padarytą / iš vaiz­duotės tiek pat, kiek vaizdų“, – rašo poetas Aidas Marčėnas ketvirtajame Medžiuškių spektaklio paveiksle rinki­nyje „Tuščia jo“. Negana to: A. Marčėno sukurtas poetinis personažas Karalius Lyras vienoje priešpasku­tinių meditacijų sako: „Esam suma, atvirkščiai proporcinga atstumui prailgusio kelio. / Išdalinęs gyvenimo kara­lystę supranti, kad nebuvo ką duoti.“ Kas lieka supratusiam, kad nebuvo ko duoti? Poetas atsako: „Alsuoti – kaip migdamas ištarė šitas ironijos ir var­pelio / meistras. Kol veiks / įkyri jo vaizduotė“ (p. 159). Kažkaip išaiškėja, kad šioje poetinėje visatoje vaizduotė yra pamatinis pasaulį ir gyvenimą struktūruojantis principas. Vaizduotės nukaltas pasaulis kaip tik ir yra tas, kuriame miela ir jauku atsibusti. Poe­tas nuolatos leidžiasi „ten, kur vaiz­duotė veda“. Ir apskritai gyvenimas, nepaisant nieko, prasmingas tol, kol veikia įkyrioji mūsų vaizduotė. Gal net galima sakyti: tu esi tai, kas yra tavo vaizduotė.

Kristupo Saboliaus knygoje „Įsivaizduojamybė“ filosofinis pasakotojas taip pat leidžiasi „ten, kur vaizduotė veda“. Tik kitaip nei poetas, kuris gali ištirpti, susitapatinti su vaizduote, filosofas yra diagnostikas, simptomatologas ir gydytojas, taip teigė Friedrichas Nietzsche, o Gilles Deleuze’as jį atkartojo. Jis iškiša galvą iš savo konk­retybės ir dairosi, siekia suprasti, kur link veda vaizduotė. Todėl suranda labai netikėtų jos posūkių ir krypčių, vaizduotės kuriamų dviprasmybių. Ta­čiau vienu aspektu K. Saboliaus filo­sofinis pasakotojas sutampa su A. Marčėno poetiniu herojumi: jis irgi nesutinka palikti vaizduotės žmogaus proto galių hierarchijos apačioje ir įsi­vaizdavimo nelaiko tik kaip iliuzijų, t. y. nerealių vaizdinių, produkavimo ir atgaminimo mūsų sąmonėje. Jo filo­sofinėje visatoje vaizduotė taip pat yra pamatinis pasaulį, gyvenimą ir – svar­biausia – kūrybą struktūruojantis principas.

Iškalbingi autoriaus keliami klau­simai (p. 31): ar „nužudžius vaizduotę“ pasaulis pagaliau taps realus? Ar mokslas, kuris žada klaidingą sąmonę atversti į tikrąjį žinojimą, išsprendžia visus klausimus? Ar versdami įsivaizduojamybę į racionalumą pasieksime norimą tikrovės efektą? Taigi kas gi tie uolieji vaizduotės žudikai? Tai visi de­maskavimo genijai, siekiantys mus su­grąžinti į realybę, t. y. išgydyti mus nuo savęs pačių – Sigmundas Freudas, Jacques’as Lacanas, Karlas Marxas, Slavojus Zižekas, net F. Nietzsche. Aiš­kėja, kad vaizduotės situacija yra gana sudėtinga: viena vertus, įsivaizduojamybė gali veikti kaip galios ir kont­rolės priemonė, kita vertus – ji, kaip ir menas, tampa pasipriešinimo tai pa­čiai galiai priemone.

K. Sabolius apmąsto galimą filo­sofijos ir meno susitikimą kaip tik šio­je dviprasmiškoje vaizduotės teritori­joje: „Nepaklusdami ideologijai ir fik­suodami jos plėtrą į fikcijų ir fantazijų pasaulius, filosofija ir menas iškelia būtinybę nepasitikėti, nesusitapatinti, išsižadėti, o kartu išmokti atsiverti ne­žinojimo formoms, kuriomis įsivaizduojamybė atskleidžia savo tikrąjį potencialą“ (p. 40). Kada nepasitikėti? O kada atsiverti? Kur ribos? Gairės? Kriterijai?

Saugokitės svetimų sapnų, jei jus įtraukė kito sapnas, jums galas“, cituo­ja G. Deleuze’ą K. Sabolius ir pagrin­džia šią tezę Vincente’o Minelli’o filmo „Piratas“ analize, kurią užbaigia savo­tišku įspėjimu: „Kai sapnas išplinta, kai įsivaizdavimai eksteriorizuojami, kai jais įtikima, reikia labai stiprios valios, kad nugalėtum iliuzijos vieš­patavimą.“ Kita vertus, konstatuoja autorius, niekas šio įsivaizduojamybėje vykstančio valių konflikto neišgyve­na taip dramatiškai kaip menininkai: „Vaizduotės autentiškumas yra esmi­nis kuriančio žmogaus egzistavimo im­pulsas – tik keičiant ir modifikuojant supančias iliuzijas ir fikcijas įmanoma pasiekti ką nors originalaus. Šia pras­me kūryba visuomet yra primestos sa­vasties peržengimas“ (p. 49).

Kai šių metų knygų mugės LRT studijoje pristatinėjome kelių autorių monografiją „Kinas ir filosofija“, mus kalbinęs žurnalistas tikino, kad knyga rašyta išskirtinai profesionalams – siau­ram akademikų sluoksniui. K. Saboliaus „Įsivaizduojamybė“ tikrai nėra skirta vien akademikams – ji rašyta tiems, kuriems rūpi iškišti galvą iš konkretumo būsenos ir pasidairyti vaizduotės erdvėje. Žinoma, K. Saboliaus tekstų stilius filosofinis: čia ne­išvengiamai išnyra ir Aristotelis, ir britų sensualistai, kurie vaizduotę aiš­kino kaip degradavusį juslumą, kaip išblėsusių ir reprodukuotų patirčių kopijų gamintoją. Be abejonės, į žai­dimą pašaukiamas Immanuelis Kan­tas. O kaip be jo? Juk I. Kantas vaiz­duotę suvokė kaip tarpininką: kaip tik ji atlieka sintezės procedūrą – susieja juslumą su intelektu, įgalina kurti ir suvokti vienu metu. Juk I. Kantas iš­ryškino maištingąją vaizduotės pri­gimtį, jos polinkį į apofatinę kūrybą – gebėjimą veikti negatyviu režimu, gebėjimą sutirštinti patyrimą, įjaut­rinti viršjuslinę patirtį, kai sukuriama tai, kas neturi formos ir užbaigtumo. Autorius netgi teigia: „Iš esmės, jeigu Kantas netikėtų transcendentalinio subjektyvumo struktūrų universalu­mu, jis galbūt pripažintų, kad vaiz­duotė yra toji jėga, kuri kintančia ir turinius griaunančia jėga naikina patį apriorizmą“ (p. 140). Autorius nepra­leidžia ne tik Maxo Horkheimerio su Theodoru Adorno, Gastono Baschelard’o, bet ir tokių šiuolaikinių autorių kaip Bernardas Stiegleris, Jacques’as Raciere’as, Pietro Montanis, Susan Sontag ir žinoma – G. Deleuze’o. Ta­čiau visa ši įvairi ir sudėtinga perso­nalijų panorama nėra skirta supai­nioti skaitytojo gana miglotais vaiz­duotės klausimais, ji pasitelkiama tam, kad kiek įmanoma tuos klausimus išpainiotų.

Dėmesio menininkams šioje knygo­je tikrai daug. Kaip ir G. Deleuze’as, K.

Sabolius atsigręžia į Franciso Bacono tapybą, į filmus – Christopherio Rolano „Pradžią“ („Inception“), Jimo Carrey’io „Trumano šou“ („The Truman Show“, 1998), Larso von Triero „Eu­ropa, Penkios kliūtys“ (2003), Luiso Bunuelio „Angela naikintoją“, Marinos Abramovic projektą „The Artist is Present“, Jeano Renoire’o „Žaidimo taisykles“, Oriono Welleso „Ponią iš Šanchajaus“, Michelangelo Antonionio „Išdidinimą“ („Blow-up“), Viktoro Erice’s „Avilio dvasią“ (1973), Romeo Casteluccio teatrą, Raimundo Malašausko „Meninę programą“ (2013) Venecijos bienalėje, Romualdo Rakaus­ko fotografijas, Marcoso Lutyenso kūry­bines urbanistines praktikas „Cychopolis“ (2003) ir t. t.

Perskaičiusi knygą pagalvojau, kad tai ir yra šiuolaikinė meno teorija – kur mintis apie tai, kas vyksta kūry­boje, eina lygiagrečiai su kūrybos ap­mąstymu ir įtraukimu. Dar viena šios knygos ypatybė – autorius nesiekia su­skaidyti atskirų kūrybos sričių į atskirus stalčiukus, o ieško perspek­tyvos, iš kurios būtų galima ir matyti kiek įmanoma daugiau menų vienu ypu, apjungiant juos įsivaizduojamybės kaip metamorfozės, kaip išsi­laisvinimo konceptu, – kita vertus, ne­pateikiant jokios šį išsilaisvinimą ribo­jančios ir stingdančios schemos. Mąs­tymas ir kūryba, filosofija ir menas yra to nuolat atsinaujinančio tapsmo – to energinio visa ko su viskuo susietumo – integralios dalys.

2014_8-9-virselis.png

Įsimintinas autoriaus pasakojimas apie „Odisėjos“ personažą Protėją, kuris, vengdamas atsakymų į Menelajaus klausimus, pirmiausia pasi­verčia barzdotu liūtu, tada persimaino į gyvatę, dar po akimirkos – į mil­žinišką šerną, pavirsta tekančiu van­deniu, o paskui tampa aukštu ir lapin­gu medžiu. Autorius rašo, kad Protėjo taktika nėra vien žavi metamorfozė ar įvaizdžio keitimas. Jis siūlo pamatyti destruktyvų negatyvumą, slypintį bet kokiame naujume ir kūrybingume – iš­mokti keistis, susitaikyti su savo pa­ties deformacija, neieškant aukščiau­sio savo taško logoso racionalume ar blaiviame sąmoningume. Sutinku ir pa­sirašau po K. Saboliaus teiginiu: „<...> norėdamas ko nors išmokti iš Protėjo, turi atsisakyti stipraus ir nugalinčio žmogaus pozicijos“ (p. 185). Juk susi­dūrę su Protėjumi visuomet turime reikalą su perviršiu, pertekline pras­me, begaliniu naujumu, su kažkuo kitu, su tuo, ko neįmanoma iki galo suvaldyti ir užrakinti vienoje prasmės sistemoje. Kaip tik toks protėjiškas menas leidžia įžiebti rusenančią žiūro­vo beprotybę, sykiu atveria jame be­galybės matmenį. Meno kūrinys ir vaiz­duotė tampa vienas kito išsilaisvinimo sąlyga, taip pažadinama abiejų vaikiš­ka prigimtis ir atkuriamas santykis su materija (p. 188). Meno kūrinys kaip įsivaizduojamybės matmuo yra susijęs su savikūros ir persikūrimo idėja. Kū­rybos emanacija naikina skirtumą tarp vaizdo ir realybės.

K. Sabolius nurodo Maurice’ą Merleau Ponty, kuris įžvelgė keistą meni­ninkų patyrimą: tapymo metu jie pra­deda jausti, kad ne jie žiūri į daiktus, bet daiktai žiūri į juos. Grįžtame prie A. Marčėno, kuris rinkinio „Tuščia jo“ viename eilėraštyje teigia: „ne tiek mąstau, kiek pats mąstausi“ (p. 65).

Kokie rezultatai? „Tavy nubudęs į save spoksojo / pasaulis pradžiapatis, įsta­bus“ (p. 66). Jau ne tik kad daiktai žiūri į kūrėją, bet pasaulis per kūrėją žiūri į save. Kaip tik taip rašoma K. Saboliaus knygos pabaigoje – apie Aš tapatybės išgaravimą. Menas, kaip ir Protėjas, išsilaisvina ir pasirodo tuo­met, kai ima keistis kūniškomis pul­sacijomis. Stebėtojas turi būti atidus ir įsitraukti į tapsmą visu kūnu, teigia autorius.

Kažkada G. Deleuze’as, paklaustas, kodėl, būdamas filosofu, jis dar domisi ir literatūra, atsakęs, kad jis ieškąs pačios filosofijos atsinaujinimo. Ne tiek formos pokyčių, kiek turinio, kurio šiuolaikinėje filosofijoje jis dar neįžvel­giąs, nors muzikoje, tapyboje, skulptū­roje, muzikoje, literatūroje tokie po­kyčiai jau yra įvykę. K. Saboliaus knyga atliepia kaip tik tokią G. Deleuze’o nusakytą eksperimentinę pers­pektyvą. Amerikiečių kino filosofas Stanley’is Cavellas yra rašęs, kad Ludwigo Wittgensteino idėjos jam su­grąžinusios pojūtį, kad filosofija yra išskirtinė veikla ir laisvės pažadas (promise of freedom). Ši ištara tiktų ir K. Saboliaus naujajai knygai apibū­dinti. Ji suteikia viltį, kad šis radika­lus atsinaujinimas lietuvių filosofinia­me diskurse yra galimas ir kad filosofi­ja gali būti kaip laisvės pažadas.