tekstai.lt

Vladas Sirutavičius. Baltijos keliui – 25

Tėvynės varpai

Nedaug naujausioje Lietuvos istorijoje yra įvykių, kurių vertinimas nekelia jokių prieštaravimų ir kontroversijų, dėl kurių egzistuoja bendras, nacionalinis sutarimas. Vienas iš tų nedaugelio – Baltijos kelias. Apie gyvą nuo Vilniaus per Rygą iki Talino nusidriekusią žmonių grandinę parašyta daug. Įvairiose istorikų ir politologų studijose, kuriose aptariama naujausioji Baltijos šalių istorija, trijų tautų vadavimasis iš sovietinės imperijos jungo, Baltijos kelias minimas kaip vienas iškiliausių įvykių. Jau ne kartą mokslininkų aptartos ir išaiškintos šios protesto akcijos atsiradimo aplinkybės, jos eiga, sovietinės vadovybės reakcijos ir tarptautiniai atgarsiai. Todėl nėra prasmės visų tų gerai žinomų dalykų kartoti. Juolab kad dabar įvairiose konferencijose mokslininkai labiau linkę kalbėti apie tai, kokį vaidmenį Baltijos kelias vaidina mūsų istorinėje atmintyje, o politikai ir įvairūs aktyvistai – kaip tą atmintį reikėtų puoselėti, kaip tos atminties pagrindu ugdyti jauniausios kartos, apie Baltijos kelią žinančios tik iš įvairių internetinių svetainių, patriotinius jausmus.

Taigi atrodo, kad Baltijos kelio reikšmės klausimas ir šiandien lieka aktua­lus. Bus jis aktualus ir rytoj. Greitai besikeičiančios politinės, socialinės, eko­nominės bei kultūrinės aplinkybės mūsų šalyje, o ir dramatiškas tarptautinių santykių pobūdis skatins iš naujo įvertinti gyvąją žmonių grandinę, 1989-ųjų rugpjūčio 23 dieną sujungusią tris Baltijos šalių sostines ir simbolizuojančią teisėtą laisvės troškimą.

Apskritai 1989 metais buvo keli įvykiai, kurie gana abstrakčiam laisvės troškimui suteikė konkrečią prasmę. Praėjus keliems mėnesiams po Baltijos kelio griuvo Berlyno siena, buvo pakloti pamatai vokiečių tautos susivienijimui. Abu šie įvykiai – Baltijos kelias ir Berlyno sienos griūtis – simbolizavo svarbų politinį pokytį – nacionalinio suverenumo principo įsiveržimą į rutininę, biurokratizuotą tarptautinę politiką. Tada nė vienas politikas nebūtų išdrįsęs pa­reikšti, kad nacionalinės kultūros, tradicijos, iš kur ir kyla nacionalinis suvereni­tetas, tėra niekam nereikalingas ir pavojingas šlamštas, kurio reikia kuo greičiau atsikratyti. Tačiau, kaip pastebėjo vienas didelis Lietuvos politinis vyras, „tuo­met buvo tuomet, o dabar yra dabar...“

Baltijos kelias bus prisimenamas ir suvokiamas kaip solidarumo pačia bend­riausia ir plačiausia prasme pavyzdys ir išraiška. Žinoma, gyva žmonių grandinė pirmiausia išreiškė trijų Baltijos tautų reikalavimą, kad prieš penkiasdešimt metų įvykusi neteisybė privalo būti atitaisyta. Taigi šiuo požiūriu Baltijos kelias buvo aiškią politinę programą turinti nacionalinio solidarumo išraiška. Kita ver­tus, Baltijos kelyje nebuvo egoistinio ir agresyvaus nacionalizmo. Nesvarbu buvo kelio atkarpa, kurioje stovėjai, nesvarbios buvo ir to, su kuriuo susikabinai už rankų, politinės simpatijos ar antipatijos, jo socialinė padėtis, galiausiai nesvar­bi buvo ir to žmogaus tautybė. Šiuo požiūriu Baltijos kelias liudijo svarbų dalyką – kad tarp dviejų principų, kuriais grindžiama bet kuri žmogiška socialinė sistema – bendražmogiško ir nacionalinio – nėra tokios prarajos, kaip kai kas bandė tada ir bando dabar vaizduoti. Ir dar viena svarbi aplinkybė. Gyvoji grandinė liudijo didžiules saviorganizacijos galimybes, kurios slypėjo to meto Lietuvos, Latvijos ir Estijos visuomenėse. Rašoma, kad 650 km gyvai grandinei sudaryti reikėjo apie 600 tūkstančių žmonių. Skaičiavimai liudija, kad vien Lietuvoje Baltijos kelyje dalyvavo apie pusė milijono žmonių. Automobilių judėjimo tą rugpjūčio 23 dieną būta milžiniško, keliuose susidarė didžiulės spūstys. Tačiau nebuvo jokių nelaimingų atsitikimų ar konfliktų. Zmonės stengėsi padėti vieni kitiems. Ap­skritai Baltijos kelio akcijos organizavimas pademonstravo Lietuvos Sąjūdžio ir Estijos bei Latvijos liaudies frontų galią ir įtaką visuomenėse. Tai, žinoma, ne­galėjo nekelti Kremliaus pykčio.

2014_8-9-virselis.png

Tačiau svarbu ne tik tai. Baltijos šalių nacionaliniai judėjimai laikėsi taikin­gos vadavimosi iš imperijos gniaužtų politikos. Jie ne tik stengėsi išnaudoti sovie­tinėje politinėje sistemoje dėl liberalizacijos atsiradusias galimybes, bet ir dar labiau jas išplėsti. Tiesa, tik taikingomis politinėmis priemonėmis. Baltijos kelias buvo tos taikingos ir nesmurtinės kovos kulminacija. Gyvoje grandinėje niekas neslėpė savo veidų po kaukėmis, čia nebuvo Molotovo kokteilių. Virš žmonių skraidė lėktuvėliai ir mėtė gėles. Tas taikus akcijos pobūdis darė ją simpatišką ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose. Gyvąją grandinę bandyta – vienur sėkmingiau, kitur mažiau – pakartoti. Galiausiai akcija „Baltijos kelias“ gavo ir tarptautinį pripažinimą – 2009 metais jis buvo įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ tarptautinį registrą. Ko gero, viena svarbiausių priežasčių, paskati­nusių tokį sprendimą, buvo taikingas laisvėjimo pobūdis. Deja, praėjus dešimt­mečiui nuo Baltijos kelio tarptautinėje realioje politikoje įsivyravo priešingos tendencijos. Atrodo, kad kai kuriuose pasaulio regionuose prievarta laikoma neatskiriama jų regioninės tapatybės dalimi: kovojant su vienais despotais bend­radarbiaujama su kitais ir remiamos tokios pat tironiškos kovotojų grupės, o išvadavimai sugeba sugriauti socialinę-politinę tvarką, tačiau neįstengia sukur­ti kitos – stabilesnės, saugesnės, mažiau korumpuotos.

Formaliai Baltijos kelias buvo organizuotas paminėti Molotovo-Ribentropo pakto penkiasdešimtmečio, nulėmusio tragišką trijų šalių likimą – sakoma, kad kelias buvęs padalytas į penkiasdešimt atkarpų. Tačiau svarbi buvo ne tik praeitis ir istorinė atmintis. Gyvoji žmonių grandinė bylojo apie ateitį. Tai buvo akcija, kupina optimizmo, galvojimo, kad tik veikiant solidariai, taikiai galima pasiekti tikslą. Kažkas yra pasakęs, kad 1989 metai buvo didžiųjų iliuzijų metai – iliuzijų, kurios visada lieka su mumis.

Vladas Sirutavičius