tekstai.lt

Bronislavas Klimašauskas. Padėka uz išsaugotą Lietuvos gabalėlį

Lietuvos istorijos institutas


Birželio 5 d. į Užvenčio seniūnijoje įsikū­rusį Ušnėnų kaimą, kuriame keturiolika metų gyveno Zemaitė, vėl grįžo tradicinės, jau 43-iosios Žemaitės literatūrinės premijos įteikimo iškilmės. Premija skiriama kas antri metai už prozą ar eseistiką kaimo tema, puo­selėjančią nacionalinį savitumą, ugdančią lietuvių kalbos turtingumą bei grožį, už mo­nografiją apie žymius kraštiečius; finansuoja­ma Kelmės rajono savivaldybės. Prie Povilo Višinskio memorialinio muziejaus, šlamant daug vėtrų atlaikiusiems, išlakiems klevams ir uosiams, dūzgiant šalimais gyvenančios Žemaitės provaikaitės Aldonos ir jos vyro Pet­ro Janavičių bitelėms, šis garbingas apdovanojimas įteiktas rašytojui Romui Sadauskui už 2012 metais išleistą eseistinį romaną „Gyvenimas prie vieškeluko“.

Tai knyga apie vieną dzūkų kaimą – Demeniškius, apie jo žmones, gyvulėlius, žvė­relius, paukštelius, medžius, kalnus, debesis, todėl pirmiausia ir nuskambėjo bardo Alber­to Antanavičiaus-Šekspyro atliekama daina „Demeniškių vakarai“. Kelmės rajono savi­valdybės meras Vaclovas Andrulis naujajam laureatui įteikė atitinkamą liudijimą, drauge su Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus ve­dėjo pavaduotoju Algiu Krutkevičiumi perjuosė R. Sadauską vardine tautine juosta. Ra­šytojui atiteko penkių tūkstančių litų pinigi­nė premija.

Labai malonu sveikinti dzūkelį – tokį pat, kaip aš, ir su džiaugsmu grįžti į Ušnėnus, į Kelmės rajoną, kuriame gyvuoja Žemaitės premija, – įteikdama R. Sadauskui gėlių, sakė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pa­vaduotoja, 1997 m. šios premijos laureatė Birutė Jonuškaitė. – Dėkoju Romui už išsau­gotą Lietuvos gabalėlį – Demeniškius. Tai sa­lelė, į kurią, tikiu, sugrįš mūsų vaikai ir vaikaičiai, nes Romo sodyboje surinktas vos ne visas muziejus, čia jau šešti metai rengia­mi vadinamieji Tarmių atlaidai.

2014_8-9-virselis.png

Pats R. Sadauskas, padėkojęs kelmiš­kiams už premiją, prisipažino, kad nėra jų iš­lepintas. Žemai lenkdamasis žemaičių žemei, rašytojas prisiminė, kad Ušnėnuose jam yra tekę lankytis prieš trisdešimt metų, tik gana keistomis aplinkybėmis. Tada jis dirbo Ra­šytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus atsa­kinguoju sekretoriumi ir vieną lietingą ru­dens dieną buvo pakviestas į kelionę per Žemaitijos kultūros objektus. Svečius, o ypač tuometinę Ministrų Tarybos pirmininko pava­duotoją Leokadiją Diržinskaitę papiktino kiauras, šiaudais dengtas P. Višinskio namo–muziejaus stogas, tačiau kolūkio pirmininkas teisinosi nerandąs specialisto jam uždengti. R. Sadauskas suradęs Klaipėdoje du univer­siteto dėstytojus, kurie iš Latvijos parvežto­mis nendrėmis per atostogas ir uždengė stogą. „Ši premija mane tarsi įregistruoja į jos lau­reatų sąrašą šalia Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Adolfo Sprindžio ir kitų“, – džiau­gėsi rašytojas.

Šių eilučių autorius priminė, kad Žemai­tės premija – viena seniausių Lietuvoje: kitą­met sukaks pusšimtis metų nuo jos įsteigimo, kad šiemet sueina 120 metų, kai „Tikrasis Lietuvos ūkininko kalendorius“ paskelbė Žemaitės – Ušnėnuose gyvenančios septynių vaikų motinos Julijos Žymantienės pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“, kad čia parašy­ta ir „Marti“, ir „Petras Kurmelis“, ir „Topylis“... Gal dėl to Ušnėnus Žemaitė taip mylėjo ir geru žodžiu minėjo iki grabo lentos. Premijuotasis R. Sadausko romanas – tai sa­votiška rašytojo gulbės giesmė, į kurią jis sudėjo savo poezijos, publicistikos, vaizdingą prozininko žodį, dzūkų tarmę ir pagaliau – fotografijų pluoštą. Tai pavykęs bandymas pa­traukliai pavaizduoti šiandieninį Lietuvos kaimą, o per vieno dzūkų kaimelio kasdieny­bę – visos Lietuvos problemas.

Iškilmėse dalyvavęs aktorius Algimantas Butvilas paskaitė premijuoto romano ir kitų R. Sadausko kūrinių ištraukų.

P. Višinskio memorialinis muziejus šįkart pasitiko visus atnaujintas: vėl nendrėmis nau­jai perdengtas stogas, į namą įvesta elektra, apsauginė signalizacija, įsigyta įrangos įvai­riems renginiams. Tam prireikė 138 tūks­tančių litų. Kaip sakė Kelmės krašto muzie­jaus direktorė Danutė Žalpienė, tokių žemai­tiškų trobų Kelmės rajone nedaug, ypač ver­tingas jos išplanavimas, todėl sodyba ateity bus toliau tvarkoma.