Lakūnas ar rašytojas? – klausė kolegos aviatoriai, susirinkę liepos 12 d. į Jono Dovydaičio (1914–1983) 100-mečio sukakties minėjimą Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Entuziastingas lietuvių sklandymo ir avia­cijos pradininkas, akrobatinio skraidymo čempionas, tarptautinių varžybų dalyvis, karo lakūnas, miklinęs plunksną jau nuo paaug­lystės ir išleidęs apie keturiasdešimt knygų – tokia ryškiai dviguba šio žmogaus tapatybė. Pats juokaudavo, kad į aviaciją atvedė karvė (mat po Pirmojo pasaulinio karo šeima, kaip ir kiti kauniečiai, gelbėjosi nuo bado ganydami karves prie aerodromo). Literatūron pa­stūmėjo tėvo Prano Dovydaičio, Nepriklau­somybės akto signataro, teisininko, enciklopedisto, leidėjo ir redaktoriaus sukurta kul­tūrinė aplinka. J. Dovydaičio parašytų knygų sąrašas ilgas, žanrų įvairovė – didžiulė: devy­ni apsakymų rinkiniai, aštuoni romanai, iš kurių žinomiausi „Dideli įvykiai Nauja­miestyje“ ir „Žydrieji ežerai“, penkios apysakų knygos, keliolika apybraižų, galybė reportažų, pjesės, nuotykiniai kūriniai jaunimui.

J. Dovydaičio biografiją lemtingai per­laužė Lietuvos okupacija. Nepriklausomoje Lietuvoje – perspektyvus lakūnas ir laisvas žurnalistas, sovietmečiu – socializmo „laimėjimų“ įtvirtintojas, tik paskutiniuoju gyveni­mo dešimtmečiu galėjęs imtis lietuvių aviaci­jos istorijos įamžinimo (beje, pirmasis viešai prabilęs apie Darių ir Girėną). Norint kūry­biškai reikštis, teko rodyti ypatingą lojalumą santvarkai ir valdžiai, nes signataro sūnus, kalėjęs lageryje, vos išlikęs gyvas, buvo reži­mo sargų akylai prižiūrimas. 1944 m. jau rašė reportažus oficioziniam laikraščiui „Tiesa“ iš fronto ir statybų. Pagrindinis kūrybos laikas sutapo su tarybinės santvarkos metais, pir­mos knygos turėjo griežtai atitikti pokario literatūros strategiją – entuziastingas darbas krašto atstatymui, sunkiosios pramonės vys­tymo šlovinimas. „Po audros“ (1948) buvo pir­masis socrealistinis stambaus masto kūrinys, todėl „Pergalės“ redakcija iš autoriaus tiesiog griebdavo ką tik parašytų rankraščių pluoštą. Verčiant į rusų kalbą, romanas buvo praplės­tas, papildytas ir pavadintas „Dideli įvykiai Naujamiestyje“ (1953). Vyresnė karta tikrai yra apie jį girdėjusi, nes ištisą dešimtmetį jis buvo linksniuojamas ir liaupsinamas kaip ko­lektyvinio darbo ir teisingo partinio vadovavi­mo pavyzdys. Didžiosios statybos (gamyklos, hidroelektrinės) ir toliau liko dėmesio centre.

Literatūrinis kelias prasidėjo nuo kores­pondento darbo ir kelionių – dokumentalumas genetiškai būdingas J. Dovydaičio rašy­mams. Mėgo kartoti, kad „fantazijos polėkių nepabarsčius tikrovės druska, nūnai ne­įmanoma sėsti prie rašomojo stalo“ („Interviu su rašytojais“, 1980, p. 115). Turėjo daug blok­notų, užrašų knygelių, sąsiuvinių su pasta­bomis – sakėsi panaudojąs gal tik dešimtąją jų dalį. Iškart rašė po du tris tekstus, kitaip nebūtų buvęs toks produktyvus. Įdomiai kore­liavo dokumentika ir grožinė kūryba. Apy­braiža tarybinėje literatūroje buvo labai pro­teguojamas žanras, o paskui iš surinktos do­kumentinės medžiagos jau išsirutuliodavo grožinis kūrinys. Prozoje irgi figūravo auten­tiški asmenys, bet pavardės keičiamos, bio­grafinės detalės papildomos, kuriami sutelk­tiniai veikėjai – labiau patikdavę rašyti, kai daugiau laisvės fantazijai (nes antraip reikėję aukoti daug valandų faktų rinkimui). Gimė apybraižos, apsakymai ir romanai apie fab­rikų darbininkų, statybininkų, melioratorių, ekskavatorininkų, lakūnų, konstruktorių, išradėjų gyvenimo epizodus, Kauno HES ir Elektrėnų statybas. Rimtai gilintasi į darbo technologijos, mašinų, mechanikos, spartuoliškumo ir kitas aktualijas. Tuo nereikėtų ste­bėtis – darbo ir darbininkų šiokiadienių te­matika buvo laikoma reikšmingiausiu tary­binio rašytojo uždaviniu, šlovinama kaip kūrybos ašis. Antai oficiozinis kritikas Kazys Ambrasas 1962 m. straipsnyje argumentavo: „Didžiausią ir esmingiausią žmogaus dieno­tvarkės dalį sudaro darbas, o tuo tarpu litera­tūroje neproporcingai daug vietos skiriama vasarotojams, meškeriotojams, pensininkams ir t. t.“ („Kritikos etiudai“, 1976, p. 299). Dar­bas traktuojamas kaip asmeninės laimės pa­grindas, kartu suvokiant, kad tai pelninga pa­klausi prekė. J. Dovydaitis kažkaip sugebėjo savo veikėjams įteigti, kad privalomoje te­moje esama darbo polėkio ir poezijos kibirkš­ties – ir netgi skaitytoją tuo užkrėsti. Neatsi­tiktinai Prano Ziberto šilko kombinato įsteig­ta premija už darbininkišką tematiką 1971 m. pirmąkart paskirta kaip tik J. Dovydaičiui.

Lietuvių novelistikos guru Albertas Za­latorius į tarybinės novelės rinktinę „Zalias laiko vingis“ (1981), apimančią šį žanrą nuo Antano Vienuolio iki Sauliaus Tomo Kondroto, įtraukė J. Dovydaičio kūrinį „Voveraitės lizdas“, taip pagerbdamas jo mažąją prozą. Beje, ypač apsakymuose veikėjai nebe tik darbininkai, matom ir eigulį, mediką, žveją, kolūkietį, savęs ieškantį jaunuolį; vyrauja buitinė ir moralinė problematika, etinės koli­zijos. Nemaža dalis J. Dovydaičio tekstų – po­puliarioji literatūra, herojus – pavojus mėgs­tantis bebaimis nugalėtojas, romantikas. Pats tai vadino nuotykių literatūra ir džiaugėsi, kad ji skaitomiausia pasaulyje. Jaunam su­vokėjui buvo priimtinas bėglus, žvalus pa­sakojimas, idealistinis pradas – tuo prisidėta kuriant nuotykinės lietuvių literatūros tra­diciją.

Ypač svarbūs rašytojui 1964-ieji, jis tampa LSSR nusipelniusiu kultūros veikėju ir pasirodo dvi skaitytojams įsimenančios knygos – romanas „Žydrieji ežerai“ ir dina­miška apysaka jaunimui „Sparnuoti vyrukai“. „Žydrieji ežerai“ šiemet švenčia 50-mečio jubiliejų, su šiuo romanu mane sieja asmeni­nis prisiminimas – buvau penktokė, skaičiau per vasaros atostogas senelių sodyboje ir labai žavėjausi energinga pagrindine veikėja, sta­tybos inžiniere Danute Voveryte. Pozityvi ir darbšti, teisinga ir jautri, atsisakiusi kabine­tinės mokslininkės karjeros vardan prasmin­go, nes apčiuopiamo darbo elektrinės statybo­je, Danutė atitiko ryžtingos, savarankiškos moters idealą. Juolab Danutė dar ir romantiš­ka svajoklė, dievina ežerus, gamtą, o myli­mam vaikinui taip pat taiko aukščiausius jausminius ir moralinius kriterijus. „Žydruosius ežerus“ vėl perskaičiau šią liepą, tik­rindama jaunatvišką įspūdį. Žvelgiant iš istorinės distancijos, gamybinis romanas atliepė chruščiovinio atlydžio metą (veiksmas vyksta 1961-aisiais), kai buvo tikima tech­nikos progresu, siekiama artėti prie realybės, jau galima minėti reabilituotus po Stalino kulto asmenis, tikintis, kad jie persiauklės „socializmo su žmogišku veidu“ dvasia. Ro­manas turi uždegančio optimistinio patoso, sena ir nauja kovos įkarščio. Autobiografinių bruožų kino operatorius Leonardas siekia „kino plunksna parašyti teisingą veikalą. Be rausvų spalvų. Be sentimentų. Parodyti gyvenimą be išgalvojimų ir melo“ („Žydrieji ežerai“, 1964, p. 52). Akivaizdi duoklė privalo­moms schemoms ir patosui (apsamanojusiai agrarinei kultūrai – nuosprendis transfor­muotis į gamybinį progresą, žibalines lempas keičia turbinos, nuolat linksniuojamas be­tonas, cementas, mašinų galia, jaunimo pa­žangumas etc.). Šiandien romane atrodo vertingiausia ne darbo, o žmogaus psichologi­jos klodas, išplėtoti santykiai tarp veikėjų (vaikų ir tėvų, viršininkų ir pavaldinių, jaunų įsimylėjėlių, alkstančių artumo vyresniųjų; patrauklūs draugystės motyvai). Įsijautus piešiami meilės, flirto momentai, gerai mo­tyvuota Danutės mamos Mildos linija. Ra­šytojas Grigorijus Kanovičius, kūręs epigra­mas kolegoms rašytojams, smagiai pasišaipė ir iš „Žydrųjų ežerų“:

Kas dabarties tematikos pabūgsta,

Tas klausimų aštriausių, negvildens.

„Žydriesiems ežerams“ kažko gal trūksta,

Bet ko tikrai netrūksta – tai vandens.

(„Nuogi olimpe“, 1981, p. 39)

Čia humoristas sužaidė vandeningumo metafora, bet tiksliau būtų sakyti, kad J. Do­vydaitis neišvengė ne tiek „vandens“ (ple­pumo), kiek schematizmo. Romanas parašy­tas trumpasakiais sakiniais, reportažinis sti­lius skaidrus, tiksliai charakterizuojami per­sonažai. Stiprioji J. Dovydaičio pasakotojo pusė – intrigos mezgimas, nuotykių elemen­tas, sukurti vientisi, veiklūs arba romantiniai charakteriai. Kas kita – socrealistiniai štam­pai, negebėjimas glaudinti pasakojimo, pamė­gimas aprašinėti smulkmenas.

Šiandien tenka klausti, kas aktualaus ir tvaraus išlieka rašytojo kūryboje, praūžus keliems dinamiškiems dešimtmečiams, pasi­keitus epochai. Balsuočiau už dokumentiką, kurioje prasmingai įvaizdinta autentiška sklandymo patirtis, pati aviacijos pradžia ir jos raida Lietuvoje. Tai „Aerodromo apysakos“ (1967), „Lakūnų portretai“ (1974), „Atlanto nugalėtojai“ (1983, šiemet antras leidimas). 100-mečio proga publikuota knyga „Nepri­klausomybės karų lakūnai“ (pasakojimai surinkti iš žurnalo „Lietuvos sparnai“, kurį 1939–1940 m. J. Dovydaitis redagavo), taip pat išleisti žmonos Marijos Dovydaitienės empiriškai sodrūs atsiminimai. Vis dar sim­patiškai atrodo apysaka „Sparnuoti vyrukai“ apie paauglių veržlumą, nerimastingumą, no­rą pakilti į dangų. Nors pasakojimas loka­lizuotas 7-ojo dešimtmečio „pionieriškoje“ ap­linkoje, neabejotinai jauti tarpukario dvasią, kai dvylika Aukštesniosios technikos mokyk­los vyrukų 1932 m. įsteigė pirmą Lietuvoje sklandytojų būrelį. Kylant sklandytuvu į aukštybes atrodo, kad žemė – žalias šulinys.