tekstai.lt

Tomas Venclova. Eilėraščiai

Ivano Milovidovo nuotr.
Ivano Milovidovo nuotr.

 

Eumenidžių giraitė

 

Palytėk raukšlėtą dedešvos žiedą,

Palypėk šlaitu, atsigręžk į šiaurę.

Uždarytos kavinės. Ratai nerieda

Miesto grindiniu. Knarkia benamiai šunes.

Po akacija – švirkštas. Keliolika metų

Nebuvai šioj žemėj. Vynuogės, laurai,

O daugiausia – kiečiai. Nulašink medų

Nekalbiom seserim ant kalvos viršūnės.

 

Molio plutą traiško birželio svoris.

Tvankuma. Svetimais vyzdžiais pasikliovęs,

Tu junti, kaip virš marių virpčioja oras,

Kaip keli spinduliai, nei dorėnų kolonos,

Skaldo erdvę, parėmę trupančią dieną.

Pro kraigus migloj neatspėsi tvirtovės.

Pasitik savo lemtį. Nes čia ne Atėnai,

Juo labiau ne Tebai. Čionai – Kolonas.

 

Ankštas priemiestis ilsis, po saule nutilęs.

Pakitėjo dievai, paseno Anankė.

Tarp dagių duobėje – negrabus peristilis

Ar, sakyčiau, tiktai peristilio idėja.

Čia bėgikas dusdamas priima baigtį.

Viešpats lošia likimais, o mes apankam

Ir suvokiam – kaltės nepajėgsi paneigti,

Kai įkaista dangus, o kūnas ledėja.

 

Kantrus Eumenidžių šaltinis išdžiūvo.

Valdovės su panieka stebi nedarną.

Jų mosto pritildyti, staigiai nuščiūva

Kiparisai, orbitose stingsta planetos,

Leipsta drobė, nuo juosvo stiebo nukarus,

Tik žuvinis vanagas krusteli sparną

Ir beviltiškai puola, tarytum Ikaras,

Į jūrą, praeivių nepastebėtas.

 

Paskubėk, tu ir šiaip gerokai vėluoji.

Kaip kartojo išminčiai, geriau negimti,

O jei gimti – trumpam. Cementas apkloja

Šventą skardį. Tavęs nelydi Tesėjas,

Tik skruzdė milimetras po milimetro

Laviruoja tarp aižų ir ardo rimtį.

Ar ištinka žaibas, ar nuneša vėtra,

Ar praryja žemė? Tai žino Teisėjas –

 

Gal net Jis nežino? Kvartalas miega,

Lyg į kaitrią paklodę nugrimzdęs į smogą,

Aitrų mėtų svaigulį, sausmetį, nieką.

Parudavę alyvmedžio lapai svyla.

Po šlaitu juoduoja graikiškos raidės

Ant kavinės langų ir sandėlio stogo,

Ir ūmai nutrūkęs alsavimo aidas

Tik pagilina tankią vasaros tylą.

 

 

*

 

 Atokvėpis užtruko neilgai,

Tačiau po tiekos negandų mums rodės,

Kad jis jau niekad nesibaigs. Draugai

Dalijos rimais ir puotavo soduos,

 

Mokykloj sklandė išminties dvasia,

Baltom arkadom plaukė fleitos tonai,

Kasryt klegėjo mugės aikštėse

Ir prieskonius gabeno galeonai.

 

Mus džiugino mozaikų dažai

Ir gundė saulėje nunokęs vaisius,

Bet išjuokti bepročiai pranašai

Kelintą kartą pasirodė teisūs.

 

Nuo plieno kirčių virpa kambarys,

Juoduoja dangūs ir nerimsta marios.

Užpūsk žvakes ir uždaryk duris.

Anapus jų – Kaligula ir maras.

 

 

Beatifikacijos procesas

 

Apie jos paskutinį gyvenimo tarpsnį stinga žinių.

Daug liudytojų žuvo, kiti, gal svarbiausi,

mirė netrukus po karo. Be to, konspiracija.

Taip, žiemos velodromas. Šiukšlių konteineriuos

pavyko išgabenti keturis vaikus (iš viso

jų buvo du šimtai). Bendrabuty, kurį

ji kadaise buvo įsteigus, rasdavo guolį ir maisto

pabėgę belaisviai. Maža spaustuvėlė gamino

suklastotus popierius, teigusius, jog pateikėjas

priklauso deramai rasei. Beje, prižiūrėtojai

leisdavo retkarčiais teikti paguodą

pasmerktiesiems myriop (tradicinis gestas,

neatšauktas tik toje srityje, nes gauleiteris buvo

iš katalikų šeimos). Kaip sako šaltiniai,

ji kameroj sykį prakalbino jauną

mergaitę, o toji atšovė: „Ką jūs čia plepat?

Jokio dievo nėra. Nes jeigu jis būtų,

išvestų mane iš kalėjimo.“ Ji ir pati

suprato, jog Dievas

ilsis bombos kratery, guli duobėj su kulka smilkiny,

pūva po kerpėmis tundroj.

Todėl ji nusimetė abitą. Pasirūpino, kad kalinė

prisidengtų galvą, sijoną ir kurpes.

Pati atsisėdo ant čiužinio, nugręžė veidą nuo durų.

Kalėjimo sargas, atėjęs po valandėlės,

palydėjo baugščiai žingsniuojantį juodą

siluetą lig vartų. Dokumentų netikrino niekas.

 

Mes radom išgelbėtą moterį kiek per vėlai.

Ji gyveno daug metų. Glaudės bute netoli geležinkelio.

Po langu kas dieną žvangėjo platformos,

dūmai skverbės į bronchus. Vėlavo lietingas rytas.

Ji skubėjo į darbą šaligatviu

tarp supurvintų lapų. Valanda ligi miesto,

mašinėlė kontoroj, kuri pradžioje

užtikrino algą, tačiau bankrutavo per krizę.

Daug tų kontorų. Kaskart, kai baigiasi mėnuo,

apstulbina sąskaitų sumos. Iširo šeima –

tiksliau, tai nebuvo šeima. Augintinė greitai paliko namus

ir nerašė laiškų. Keptuvėj čirškėjo trynys. Kas vakaras veidrody

ryškėjo gausėjančios raukšlės, glebios krūtys, iššokusios

violetinės venos. Vienatvė ir kūno irimas.

Beje, alkoholis irgi padarė savo.

Kaip anksčiau, ji mechaniškai dažėsi lūpas.

Naktimis kai kada sapnavo kalėjimą, dieną

stengėsi neprisiminti, paskui visai neprisiminė

dėl Alzheimerio (tiesą sakant, tai buvo išganymas).

Kas nors tikriausiai paklaus: ar vertėjo už josios lemtį,

vieną iš daugelio tūkstančių, tarsi skatikas

ar pašto ženklas neįskaitomu piešiniu,

sumokėti šitokią kainą?

 

Mes nežinom, kaip žuvo vienuolė. Galbūt

dujų kameroj, gal nuo fenolo injekcijos.

Suminėti jos nuodėmes lengva. Jaunystė tarytum Marijos

Magdalenos. Vaikai, nesuradę gyvenimo kelio.

Nedogmatiškos eilės. Jai dažnokai prailgdavo mišios,

taip pat ji be perstojo rūkė Gitanes ,

kas nepridera abitui. Viena tik aišku:

ji neklausė savęs, ar vertėjo mokėti tą kainą.

Kaip neklausia Tas, kurį ji trumpam pavadavo.

 

 

2014-10.png