tekstai.lt

Stasė Lygutaitė. Eilėraščiai

b_200_247_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_2014_10_Lygutaite-Bucev.jpg

 

*

 

Didelis tavo pasaulis,

O tokios mažutės rankos

Likimui sutramdyti.

O tokios beribės erdvės

Ramybei ir nerimui,

Einančiam laikui, kuris

Sustoja vienatvės tyloj

Atvarydamas viską atgal,

Ko negali pamiršti.

 

 

Buvo puiki diena

 

Buvo puiki diena.

Medžiai žaliavo.

Žolynai

Išskleidė žiedus.

 

Mirtį prijaukinau

Kaip paprastą

Kiemsargį šunį.

 

Ko tu urzgi,

Šunie?

Ką tu užuodi?

 

Šiandien

Menkiausia žolelė,

Niekingas laukų vabalėlis

Yra nemirtingas.

 

 

*

 

Ilgais rudens vakarais

Mokykis groti bandonija

Šermenų giesmes ilgiausias.

 

Atsargiai

Artinkis prie pasaulio.

 

Neapsimesk nekaltu.

Jau laikas

Atgailauti ir nusižemint.

Skruzdėlių ir kamanių,

Visų gyvų padarų

Meilės maldauti

Lyg atpildo

Už visą gyvenimą savo.

 

 

Pusiausvyra

 

Debesie,

Esantis, nykstantis

 

Paukšti,

Giedantis, tylintis

 

Ugnie,

Liepsnojanti, gęstanti

 

Upe,

Plaukianti ir negrįžtanti

 

Žolyne,

Žydintis, vystantis

 

Aš gyvenu tarp jūsų

Pilna ramybės ir nerimo,

Pilna gyvasties ir mirties.

 

 

Tyloj atsakymo nesulauksi

 

Kalbinau medžius,

Žolynus, upę.

Niekas neatsiliepė.

Net vėjas.

 

Dievas buvo

Vienišas ir liūdnas.

Pro mane

Tylėdamas praėjo.

 

 

*

 

Tyli bažnytkaimio varpas.

Geležinkelio stotyje

Garvežys

Nustoja pūškavęs.

Eglės kankorėžis

Rudens žolėje

Nė nekrusteli.

 

Nes laiko

Šį sustojusį vakarą

Niekur nebuvo,

Tik blyški ir tuščia erdvė.

 

 

Akmuo

 

1. Akmuo iki galo

Perprato laiko šunybes

Ir šventybes.

O tyli.

Ir žino, ką daro.

 

2. Akmuo

Jokių instinktų neturi.

Jam nereikia

Veistis ir daugintis,

Pripildyti žemę.

Užtenka tik būti.

 

3. O plaukti

Akmuo nemoka.

Nejudėdamas

Guli ant kranto

Ir šypsos.

Kad ir kur nuplauktum,

Vis tiek sugrįžti reikės

Ir išlipt

Toj pačioj pakrantėj.

 

4. Guli akmuo

Prie kelio,

Bet niekur neiškeliauja.

Laukia išganymo,

Ar amžinybės,

Tokios kaip mirtis.

 

5. Akmuo yra aklas.

Kai šviečia vidurnakčio žvaigždės,

Jis į dangų nežiūri.

Todėl nė menkiausia švieselė

Į jo tamsią vienatvę

Neprasiskverbia.

 

 

*

 

Štai tuojau

Iš ateities

Į mano kiemą

Kuosa atlėks

Ir bus

Mano vakaro

Paukštis.

 

2014-10.png