tekstai.lt

Jon Fosse. O tada lai ateina šuo. Vertė Titas Satkūnas

Iš norvegų k. vertė  Titas Satkūnas

 

Šuo stovi svetainėje ir žiūri į mane. Ima neramiai eiti ratu, suinkščia. Suprantu, kad šuo nori į lauką. Atidarau svetainės duris ir šuo vizgindamas uodegą išlekia į prieangį. Kol einu iki lauko durų, šuo šokinėja aplink kojas. Atidarau lauko duris ir šuo išbėga. Matau, kaip jis kieme sukasi ratu prieš pra dingdamas už kampo. Dabar šuo bėgs žemyn į sodą. Ten jis paprastai ir susitvarko reikalus. Aš stoviu tarpduryje ir žvelgiu laukan. Tariu: „Koks puikus vasaros vakaras.“ Išeinu ant kiemo grindinio, pažvelgiu į dangų – šis žydras ir be mažiausio debesėlio. „Taip, – sakau, – puikus vasaros vakaras.“ Grįžtu į vidų, apsiaunu batus, išeinu į kiemą, pasuku už kampo. Dairausi šuns, bet sode šuns nėra. Kur tas šuo galėjo pasidėti? Negi šuo bus pabėgęs? Aš einu į sodą, iki kito kampo, dairausi šuns, bet šuns nematyti. Po velnių, vadinasi, šuo pabėgo. Dabar reikės eiti ieškoti šuns. Prakeiktas šuo. Kokį velnią tas šuo nusivijo? Kodėl jis pabėgo? Bet aš turiu eiti ieškoti šuns, negaliu gi jam leisti taip imti ir pabėgti. Sakau: „Prakeiktas šuo.“ Sakau: „Kokį velnią tas šuo nusivijo?“ Einu iš sodo, grįžtu į kiemą, žvalgausi aplink, į kalvas viršuj, į pagrindinį kelią apačioje, į vieną pusę, į kitą, bet šuns nematyti. Tariu: „Šuo pabėgo.“ Leidžiuosi žemyn keliuku. O tas pragaro šuo pabėgo, kokį velnią jis čia išdarinėja. Išeinu į pagrindinį kelią. Eiti tolyn palei fiordą ar link vandens? Žvilgteliu tolyn, šuns nesimato, tada pažvelgiu link vandens, ten šuns irgi nematyti. Keliauju tolyn. Einu greitai. Tas prakeiktas pabėgęs šuo. Kokio velnio tas šuo taip pasielgė? Šuo negali šitaip imti ir pabėgti, o aš irgi negaliu taip sau vaikščioti ir ieškoti šuns. Aš einu greitai. Velniai mane griebtų, aš negaliu taip eiti ir ieškoti šuns. Sustoju. Apsižvalgau, bet šuns niekur nematyti. Einu toliau. Sakau: „Kokį velnią tas šuo veikia.“ Einu toliau palei fiordą. Sustoju. Turbūt turėčiau pašaukti šunį, bet aš negaliu eiti pagrindiniu keliu ir šūkauti, būtų per daug keista, taip negalima. Einu prie bortelio ir atsisėdu. Prakeiktas šuo. Kokio velnio tas šuo pabėgo? Ką jis veikia? Išgirstu atvažiuojant automobilį, matau, kad ten tas, kuris gyvena prie posūkio, jis žvilgteli į mane ir nusuka akis šalin, o aš toliau žiūriu į jį. Šito tipo niekada nemėgau, tie jo auksiniai žiedai, auksinis laikrodis, klastingas snukis. Žiūriu į jo naują blizgantį automobilį. Ir dar tas prakeiktas dingęs šuo, ėmė ir pabėgo, lyg niekur nieko. Atsistoju, einu toliau palei fiordą. Aš gi negaliu taip tiesiog eiti, negalima taip. Turiu bent jau pašaukti šunį, bet ir šaukti negaliu. Matau dviračiu atvažiuojant tą, kuri gyvena už posūkio. Niekada nesu su ja kalbėjęs, bet ji sustoja ir nulipa nuo dviračio. Žiūri į mane ir beveik atrodo, kad norėtų užkalbinti. Aš žiūriu į ją, ji žiūri į mane. Einu link jos. Matau, kad ji viena koja stovi ant kelio, kita ant kelkraščio. Einu link jos.

Man atrodo, tas, kuris gyvena prie posūkio, nušovė tavo šunį, – sako ji.

Aš girdžiu ją sakant, kad ji mano, jog tas, kuris gyvena prie posūkio, nušovė mano šunį. Ką ji sako? Nušovė šunį? Ką ji sako? Nušovė šunį? Ką ji turi omeny? Kodėl ji taip sako? Negalima gi sakyti, kad kažkas nušovė šunį.

Aš mačiau šunį ir girdėjau šūvį.

Kokį velnią ji čia šneka? Nušovė šunį? Kokio velnio ji nori?

Ką tik, – priduria ji.

Nušovė šunį? – klausiu.

Taip. Aš mačiau šunį, – sako ji. – Mačiau, kaip šuo nubėgo link jo namo, o tada išgirdau šūvį, tikrai buvo šūvis.

Aš žiūriu į ją ir žinau, kad jei kažkas užmušė mano šunį, tas, kuris tai padarė, mirs.

Ką tik? – klausiu.

Ji linkteli.

Tas prie posūkio?

Ji linkteli.

Pamaniau, reikėtų tau pasakyti, – taria ji.

Tu tikra, – sakau aš.

Ji vėl linkteli.

Nušovė šunį, – sakau aš.

Matau, kad ji žiūri žemyn. Šuo negali būti užmuštas, negalima žudyti šunų. Niekas nežudo šunų. Ji sako, kad šuo nušautas. Kažkas užmušė šunį. Jis nušovė šunį ir jis mirs. Šįvakar jis mirs.

Aš ką tik mačiau jį nuvažiuojant, – sakau.

Jis negalėjo užmušti šuns. Neįmanoma užmušti šuns. Bet jei jis užmušė šunį, jis mirs.

Manau, kad jis tai padarė, – sako ji, – anksčiau jis šaudė kates.

Ji sako, kad jis šaudė kates. Šitą aš girdėjau. Aš girdėjau, kad jis šaudė kates. O jei jis nušovė mano šunį, jį reikia užmušti. Aš jį užmušiu, bet jis negalėjo nušauti šuns. Jeigu taip, tai turiu parsinešti šunį, turiu juk palaidoti šunį. O tada turiu jį užmušti.

Jis nušovė mano katę, – sako ji.

Tu tikra?

Ji linkteli.

Ačiū, kad pasakei, – tariu aš.

Tai siaubinga, – sako ji.

Jis negalėjo nušauti mano šuns, bet jei jis tai padarė, jį reikia užmušti. Jis mirs. Žiūriu žemyn į kelią, tas pragaro išpera, ištariu tyliai, tada papurtau galvą, bet jis negalėjo užmušti mano šuns, jis negalėjo to padaryti, tada pasakau, kad tą nelabąjį aš, po velnių, dar prigriebsiu.

Ką tu darysi? – klausia ji.

Ieškosiu šuns, – atsakau.

Bet šuo nušautas, – sako ji.

Tada surasiu nušautą šunį.

Pajuntu, kad ji žiūri į mane, aš irgi pakeliu akis į ją.

Dėkui, – sakau.

Ir imu sparčiai eiti toliau palei fiordą. Aš turiu išsiaiškinti, ar jis tikrai nušovė mano šunį, jei taip, turiu surasti negyvą šunį. Turiu nueiti prie jo namo ir pažiūrėti. Sparčiai einu toliau. Girdžiu, kad ji važiuoja dviračiu iš paskos. Pasiekiu posūkį, vėl einu palei fiordą. Jau matau keliuką link jo namo. Girdžiu ją važiuojant dviračiu visai šalia man už nugaros. Sparčiai einu toliau. Aš jau prie jo keliuko. Žiūriu į jo namą, naujas baltas namas. Viduje tamsu. Einu aukštyn keliuku. Prieinu prie namo. Apsižvalgau kieme, bet šuns nematau. Prieinu prie pat namo, apsižvalgau, šuns nematyti. Žvilgteliu žemyn, ji stovi prie pagrindinio kelio, laiko dviračio vairą, žiūri į mane. Jis juk negalėjo užmušti šuns, negalima gi taip. Jis negalėjo užmušti šuns. Nueinu ten, kur kalniukas ima leistis link pagrindinio kelio. Pamatau kraują. Pamatau raudoną kraują ant žalios žolės. Ir kelis kuokštus plaukų. Jis užmušė šunį. Taip ir žinojau. Jis užmušė šunį ir jis bus užmuštas pats. Jei jau nieko kito gyvenime nenuveikiau, padarysiu bent tai. Jį reikia užmušti. Jis mirs. Sakau: „Tas velnias.“ Sakau: „Tą velnią reikia užmušti.“ Pasilenkiu, paliečiu kraują, jis lieka ant mano pirštų. Paimu kruviną plaukų kuokštą, pauostau. Atpažįstu savo šuns kvapą. Jis užmušė mano šunį ir jį reikia užmušti. Aš atsitiesiu, įsidedu kuokštą į kelnių kišenę. Bet kur jis padėjo šunį? Nes šuns čia nėra. O aš gi mačiau jį nuvažiuojant. Negaliu čia stovėti. Teks grįžti vėliau ir paklausti, kur šuo, nes aš juk turiu palaidoti šunį. Tas velnias užmušė mano šunį ir aš jį užmušiu. Einu į kiemą, žemyn keliuku. Matau ją stovint pasirėmus į dviratį šalikelėje. Žiūri į mane. Einu žemyn keliuku, išeinu į pagrindinį kelią, sustoju prie jos.

Jis užmušė šunį, – sakau.

Ji žiūri į mane, pakeliu ranką ir parodau kraują ant pirštų. Ji linkteli.

Bet šuns ten nebuvo, – sakau.

Tik truputis kraujo, – sako ji.

Aš linkteliu.

Vėliau paklausiu, kur jis padėjo šunį, – sakau.

Ji žiūri į mane.

Jis taip daro, – sako ji.

Ačiū, kad pasakei.

Aš einu atgal, atsisuku, matau, kaip ji sėda ant dviračio ir nuvažiuoja. Einu atgal. Jis užmušė mano šunį ir jis mirs. Sakau: „Šįvakar tas velnias mirs.“ Sakau: „Aš atimsiu jam gyvybę.“ Sakau: „Tas velnias mirs.“ O aš juk girdėjau kažką panašaus į šūvį, tik nenorėjau suprasti. Einu atgal. O tas velnias juk pravažiavo pro mane, kai ėjau ieškoti šuns. Tas velnias. Tariu: „Šįvakar tas velnias mirs.“ Einu atgal. Šiandien vakare, kai sutems, aš jį prigriebsiu. Aš persmeigsiu jam širdį. Šįvakar, kai jis miegos, aš atimsiu jam gyvybę. Padarysiu viską paprastai. Aš nusmeigsiu jį, kai jis miegos savo lovoje. Aš nusmeigsiu jį. Aš nusiirsiu valtimi į jo įlankėlę, nueisiu prie namo, įeisiu vidun ir nusmeigsiu jį. Bent vienas langas jo name tikrai bus atidarytas, pro jį ir pateksiu vidun, arba gal jis net nerakina rūsio durų. Aš atimsiu jam gyvybę. Bet pirmiausia turiu surasti šunį, nes šunį reikia palaidoti. Aš einu atgal. „Aš atimsiu velniui gyvybę“, – sakau. „Tai bus šįvakar“, – sakau. Reikia persmeigti jam širdį. Aš jį nužudysiu. Matau savo keliuką, einu greitai, einu aukštyn keliuku. Dabar palauksiu ir pažiūrėsiu, kol jis parvažiuos, tada nueisiu pas jį ir sužinosiu, kur padėjo šunį, tada palaidosiu šunį. O vakare turėsiu jį užmušti. Aš einu savo keliuku. Pasuku už kampo. Ir pamatau šunį. Aš pamatau šunį. Matau šunį, gulintį ant kiemo grindinio, šuo guli išsitiesęs ant grindinio, galva peršauta, kruvina. Jaučiu, kaip kūnas suakmenėja, man užgniaužia kvapą. Jaučiu tuštumą. Aš sustingstu. Šuo guli ant grindinio. Prišoku prie šuns, pakišu po juo rankas, pakeliu ir prispaudžiu prie krūtinės, priglaudžiu skruostą prie kailio. Stoviu priglaudęs skruostą prie šuns kailio. Sakau: „Vargšas mažylis.“ Suleidžiu pirštus į kailį. Sakau: „Vargšas mažylis.“ Spaudžiu šunį prie krūtinės. Tariu: „Vargšas mažyli, ką jie tau padarė, mano vargšas mažyli.“ Matau kraują ant grindinio. Ne, man negalima žiūrėti į grindinį. Prieinu prie lauko durų, viena ranka spausdamas šunį prie krūtinės, kita šiaip ne taip atidarau duris ir vėl prispaudžiu šunį prie krūtinės abiem rankomis. Įeinu į prieškambarį. Stoviu prieškambaryje ir spaudžiu šunį prie krūtinės. Pasuku prie svetainės durų, atidarau jas, sakau „vargšas mažylis“ ir įeinu į svetainę, prie lango, žvilgteliu laukan. Stoviu spausdamas šunį prie krūtinės ir žiūriu pro langą, žemyn į sodą. Palaidosiu šunį vidury sodo, palaidosiu taip, kad matyčiau jo kapą pro langą. Taip, šuo ilsėsis sode. O kodėl man jo nepalaidojus dabar pat? Nes šunį reikia palaidoti. Turiu užkasti šunį po žeme. Turiu palaidoti šunį. Juk galiu dabar pat ir palaidoti? Nėra čia ko laukti. Reikia imti ir palaidoti. Žiūriu žemyn į sodą, palaidosiu šunį pačiam vidury. Spaudžiu šunį prie krūtinės. Išgirstu atvažiuojant automobilį, pažvelgiu pagrindinio kelio link, tai jo automobilis, to gyvenančio prie posūkio. Žiūriu į jo automobilį. Šiandien vakare aš jį užmušiu, o dabar tegul sau važiuoja. Šiandien tai jau tikrai tegul sau važiuoja. Vakare aš jį užmušiu. Atimsiu jam gyvybę. Žiūriu į kelią, mėginu įžiūrėti jo veidą, o jis važiuoja lėtai, žiūri į mano namą, tada pastebi mane, pamato mane stovintį prie lango su šuniu prie krūtinės ir nusuka akis. Aš žiūriu į jį. Pastebiu, kad padidina greitį prieš pradingdamas už posūkio. „Aš atimsiu tam velniui gyvybę“, – pasakau. Sakau: „Šįvakar aš jį užmušiu.“ Kai jis miegos, aš jį nusmeigsiu, persmeigsiu jam širdį. Užmušiu jį. Šiandien vakare jį užmušiu. Atimsiu jam gyvybę. Nes jį reikia užmušti. Spaudžiu šunį prie krūtinės, suleidžiu pirštus į jo kailį. Bet turiu padėti šunį, negaliu šitaip stovėti su negyvu šunimi. Turiu kur nors padėti šunį. Gal paguldyti jį į lovą? Reikia paguldyti šunį į savo lovą. Reikia iš pradžių paguldyti šunį į lovą, o tada paruošti kapą, štai kaip reikia padaryti. Spaudžiu šunį prie krūtinės ir sakau: „Vargšas mažylis.“ Išeinu į prieškambarį, imu lipti laiptais, sakau „vargšas mažylis“ ir spaudžiu šunį prie krūtinės, sakau „vargšas mažylis“ ir lipu laiptais, einu per palėpę, atidarau miegamojo duris. Įeinu, einu prie lovos, padedu šunį. Padedu jį ant antklodės, galvą ant pagalvės. Stengiuosi nežiūrėti į kulkos perskeltą galvą. Negalima. Perbraukiu ranka jam per nugarą, truputį pašiaušiu kailį. „Vargšas mažylis“, – pasakau. Stengiuosi nežiūrėti į peršautą galvą. Dar kartą jį paglostau, suleidžiu pirštus į kailį, atitraukiu ranką, išeinu, uždarau miegamojo duris, nusileidžiu žemyn, įeinu į svetainę. Atsisėdu į krėslą, kuris stovi įkypai priešais langą. Pažvelgiu laukan, fiordas ramus, nematyti nė bangelės. Matau kalną anapus fiordo. Matau, kad mano valtis ramiai stovi prieplaukoje. O vakare aš jį užmušiu. Kai sutems, nusiirsiu pas jį, tada prieisiu prie namo, įeisiu vidun ir nusmeigsiu jį miegantį. Šįvakar aš žudysiu. Jei bandysiu jį nudurti peiliu, reikės prieiti labai arti, gal geriau kuo nors kitu, gal šakėmis, juk turiu rūsyje šakes. Galiu pabandyti nusmeigti jį šakėmis, o jei neišeis, pribaigsiu peiliu. Turiu ir peilį ilga aštria geležte. Galiu jį nudurti ir tuo peiliu. Šįvakar jį užmušiu. Velniai mane griebtų, užmušiu tą bjaurybę. „Šįvakar jam ateis galas“, – pasakau. „Atimsiu jam gyvybę“, – sakau. Bet iš pradžių reikia palaukti, kol visai sutems, na, ar bent kiek sutems. O tada tai ir padarysiu. Aš jį užmušiu. Atsistoju, prieinu prie lango, pažvelgiu į pagrindinį kelią. Matau atvažiuojant dviračiu tą, kuri papasakojo, kad šuo nušautas, ji sustoja, nulipa nuo dviračio, palieka dviratį prie pagrindinio kelio. Matau, kaip ji ateina keliuku. Vis dėlto eina pas mane, matyt, nori pasikalbėti. Turbūt reikia išeiti, pasitikti ją. Ji nori su manimi pasikalbėti. Išeinu, sustoju ant grindinio ir atsigręžiu į namo kampą, iš už kurio ji ateina. Žiūriu žemyn į kraują ant grindinio. Negalima žiūrėti į kraują. Pakeliu akis, linkteliu jai.

Ar radai šunį? – klausia ji.

Aš linkteliu.

Kur?

Parodau į grindinį, ant kurio stoviu.

Šuo gulėjo prie tavo durų, – sako ji.

Aš linkteliu.

Matai kraują, – sakau.

Ji pažvelgia žemyn.

Aš tik norėjau pasakyti, kad jis jau grįžo namo, – sako ji.

Mačiau, kaip važiavo pro šalį, – atsakau.

Tiek ir norėjau, – sako ji.

Ačiū, kad norėjai pranešti.

Tai siaubinga, – sako ji. – Štai taip padėti negyvą šunį prie durų.

Aš žiūriu į ją, tada nuleidžiu akis.

Tik norėjau pranešti, – sako ji.

Aš pakeliu akis, linkteliu jai.

Viso, – sako ji.

Aš dar kartą linkteliu jai ir žiūriu, kaip ji nusisuka ir pradingsta už namo kampo. Einu į prieškambarį, uždarau lauko duris, einu atgal į svetainę. Atsistoju prie lango, žiūriu, kaip ji lipa ant dviračio. Staiga pažvelgia į mane, aš linkteliu, bet ji nuleidžia akis. Nuvažiuoja. Atsisėdu į krėslą. Šįvakar jį užmušiu, gal jau būtų ir laikas pradėti ruoštis. Juk jau vakaras, jau net gana vėlu. Jau netrukus tai įvyks. Nes šįvakar jis bus nužudytas. Aš nužudysiu jį mėšlu, šūdu ir myžalais, padarysiu tai labai paprastai. Aš nudursiu jį, persmeigsiu jo prakeiktą širdį ir jo kraujas maišysis su mėšlu ir šlapimu. Nužudysiu jį šakėmis. Iš pradžių gerai pamaišai šakėmis mėšlą, tada persmeigi jam širdį. Aš jį užmušiu. Pakylu nuo krėslo, atsistoju prie lango ir žiūriu į sodą. O vidury sodo palaidosiu šunį. Einu prie suolo, kuris stovi palei sieną, atsigulu ant jo. Suneriu rankas po galva. Žiūriu tiesiai priešais save. „Šįvakar užmušiu tą velnio išperą“, – sakau. Nusmeigsiu jį. Nusiirsiu į įlankėlę prie jo namo, užlipsiu takeliu. Pateksiu į vidų, koks langas tikrai bus atidarytas, pro jį ir įlipsiu. Nueisiu į jo miegamąjį, kur jis ramiai miegos, ir nusmeigsiu jį. Persmeigsiu jam širdį. Užmušiu jį. Reikia susirasti šakes. Apsirengsiu tą seną didelį lietpaltį, užsitempsiu gobtuvą kiek galima labiau ant veido. Nes galimas daiktas, kad jo žmona nubus ir pamatys mane, ir vaikai gali. O apsiausiu senus guminius batus. Kai pabaigsiu, paskandinsiu fiorde ir šakes, ir lietpaltį, ir batus. Aš jį užmušiu. Pakylu nuo suolo, prieinu prie lango ir matau, kad temsta. Sakau: „Na, tada reikia pradėti.“ – „Tą velnią reikia užmušti“, – pasakau. Išeinu iš svetainės, leidžiuosi į rūsį. Pamatau kampe šakes. Einu ir paimu jas, apverčiu, apžiūriu. Šakių dantys blizga. Patikrinu pirštu vidurinį, ilgiausią dantį, atrodo aštrus, patikrinu ir antrą, trečią, visų smaigaliai aštrūs. Sakau: „Šįvakar jį užmušiu.“ Pastatau šakes atgal. Šįvakar užmušiu velnią, man jau gana, šįvakar jį užmušiu. O dabar reikia, kad niekas manęs nepamatytų, nes kitaip įtars dėl žmogžudystės. Dabar svarbiausia, kad niekas nepamatytų. Pastebiu lietpaltį, gulintį ant guminių batų. Apsirengiu lietpaltį, užsisagstau. Gobtuvą galiu ir vėliau užsidėti. Nusiaunu batus, apsiaunu guminiais. Kiek kresteliu vieną koją, guminis laisvai kabo ant jos. Einu prie darbastalio, pasiimu mažąjį žibintuvėlį ir įsikišu į lietpalčio kišenę. Paimu šakes. Ir pradedu juoktis. Šuo negyvas ir aš turiu juoktis. Stoviu rūsyje ir juokiuosi. Aš stoviu ir juokiuosi rūsyje, bet šuo negyvas, o tą, kuris užmušė šunį, aš užmušiu. Stoviu ir juokiuosi. Šuo negyvas ir aš nebegaliu daugiau juoktis. Nustoju juoktis. Išeinu, uždarau rūsio duris. Imu leistis žemyn keliuku. Dabar niekam negalima manęs pamatyti, nes jei dabar kas pamatys, vėliau įtars dėl žmogžudystės. Dabar niekas neturi manęs pamatyti. Greitai einu žemyn keliuku, sustoju, pažiūriu į kairę, į dešinę, tačiau nematyti nė gyvos dvasios, automobilių irgi nesigirdi. Beveik visai tamsu. Einu pagrindiniu keliu, leidžiuosi takeliu nuo šlaito, kranto link. Dabar aš jį užmušiu, jis mirs greitai, jis užmušė mano šunį ir dabar aš jį užmušiu. Matau, kad fiordas ramus. Matau valtį, kuri stovi pririšta ir beveik nejuda. Išeinu ant prieplaukos. Prisitraukiu valtį ir atsargiai paguldau šakes į valties priekį taip, kad smaigalys kyšotų už borto. Įlipu į valtį, atrišu ją, atsistumiu nuo prieplaukos. Atsisėdu ant vidurinio suoliuko, pritaisau irklus. Imu irkluoti. Dabar aš turiu nebijoti, privalau neabejoti, turiu tiesiog padaryti tai, ką suplanavau, tada parsiirti namo ir atsigulti į lovą. Iriuosi palei krantą. Dabar niekas neturi manęs pamatyti. Iriuosi palei krantą. Tyliai sau pasakau, kad jis užmušė mano šunį ir dabar aš turiu jį užmušti. Aš irkluoju. Dabar reikia tiesiog laikytis plano. Nieko daugiau nereikia daryti. Ir reikia, kad niekas manęs nepamatytų. Turiu nedvejoti, neišsigąsti. Automobilių negirdėti, visiškai tylu. Aš irkluoju. Atsigręžiu sėdėdamas ant suoliuko, pažiūriu, ar šakės guli pirmagalyje. Žinojau, kad šakės guli pirmagalyje, bet vis tiek turėjau patikrinti. Kai padarysiu tai, ką privalau, nusiirsiu toli į fiordą, pririšiu prie šakių inkarą ir jos pradings fiordo vandenyje. Aš ramiai irkluoju palei krantą. Pažvelgiu į namus ant kranto, dauguma tamsūs, tik poroje miegamųjų dega šviesa. Aš irkluoju. Ir niekas manęs nemato. Dabar turiu būti ramus, padaryti tai, tada grįžti namo. O tada turiu palaidoti šunį. Iriuosi aplink iškyšulį. Dabar liko tik dar truputį nuplaukti, tada nusiirti į įlankėlę prie jo namo, o tada tai įvyks. Pakeliu irklus, valtis slysta pirmyn. Pasisuku ant suolelio, pažiūriu į namą, kur gyvena tas velnias, visi langai tamsūs. Dabar svarbu išsiaiškinti, kur jo miegamasis, o tada patekti į namą. Bet man pavyks. Nes šįvakar aš užmušiu tą velnią. Žiūriu į jo namą, visur tamsu. Nuleidžiu irklus, irkluoju toliau. Irkluoju. Dabar turiu būti ramus, nesutrikti, ne, turiu būti ramus. Įplaukiu į įlanką prie jo namo, imu irtis kranto link. Dabar niekas neturi manęs pamatyti. O aš dabar turiu nebijoti. Pakeliu irklus, atsisuku, pažiūriu į pirmagalį, ten guli šakės. Vėl nuleidžiu irklus, iriuosi toliau, kranto link. Aš irkluoju. Dabar reikia apie nieką negalvoti, reikia tiesiog irkluoti. Aš irkluoju, dabar irkluoju ramiai. O dar dabar reikia, kad rūsio durys būtų neužrakintos. Iriuosi kranto link. Irkluoju. Atsisuku, pamatau, kad beveik pasiekiau krantą. Nustoju irkluoti, palieku irklus vandenyje, valtis toliau slysta į priekį. Valtis lėtai plaukia kranto link, tada dugnu nubraukia žvyrą, valtis sustoja. Įkeliu vieną irklą į vidų, paimu kitą ir atsargiai einu į valties, laisvai siūbuojančios ant vandens, galą. Įremiu irklą į dugną ir stumiuosi kranto link, valtis slysta pirmyn, tada priekis vėl atsiremia į dugną ir ji sustoja. Einu į valties priekį, paguldau irklą ir lipu į vandenį. Kai batas pasiekia vandens paviršių, pasigirsta tekštelėjimas. Dabar niekas neturi manęs išgirsti. Bet netrukus vėl girdėti tik tyla. Antrą batą panardinu į vandenį beveik be garso. Viena koja lėtai žengiu į priekį, beveik nieko nesigirdi, tada kita koja. Viena ranka paimu už valties priekio. Lėtai, žingsnis po žingsnio einu kranto link tempdamas valtį paskui save. Lėtai traukiu valtį ant pakrantės žvyro, jis gurgžda po valties dugnu. Paleidžiu valties priekį, pasilenkiu per bortą, paimu šakes už koto. Stoviu su šakėmis rankoje, laikau jas maždaug už vidurio. O dabar reikia jį užmušti. Aš jį užmušiu. Aš jį užmušiu. Išlipu į krantą ir einu. Ieškau takelio, kuris veda link pagrindinio kelio, takelis eina palei upelį, o už kelio yra keliukas iki jo namo, garažo ir kiemo. Dabar aš jį užmušiu. Šiandien jis bus nužudytas. Tai vienintelis teisingas pasirinkimas. Aš užmušiu tą velnią. Blogiausia, kas gali nutikti – jei nesugebėčiau jo užmušti. Aš privalau tai padaryti. Tą velnią reikia užmušti. Nenorėčiau, kad mane pagautų, bet geriau tegu pagauna, negu kad man nepavyktų. Aš galiu ir kalėjime pasėdėti. Nieko čia tokio. Labai aš nebijau. Nieko nebijau. Einu toliau, šiaip ne taip įžiūriu upelio vagą, vandens beveik nėra, tik vos vos čiurlena, toliau reikia eiti tiesiai į priekį ir rasiu taką. Einu upelio vagos link, įžiūriu taką. Imu juo kilti į viršų. Pasakau: „Tą velnią reikia užmušti.“ Einu aukštyn takeliu, palei upelio vagą. Nešuosi šakes. Nešuosi šakes paėmęs už vidurio, dantimis atgal, aš užmušiu velnią. Užmušiu jį. Aš įvykdysiu teisingumą. Einu lygiu žingsniu, nei lėtai, nei greitai, nei per garsiai, nei be garso, einu taip gana paprastai. Sakau: „Aš užmušiu tą velnią.“ Jau matau pagrindinį kelią. Sustoju. Turiu likti nepastebėtas. Stoviu ir klausausi, bet nieko negirdėti. „Tada reikia eiti, ir viskas“, – pasakau. Išeinu į pagrindinį kelią. Einu kiek galėdamas greičiau ir kiek galėdamas tyliau, einu link jo keliuko. Sakau: „Aš užmušiu jį.“ Einu keliuku. Dabar reikia padaryti viską kaip suplanavau. Žiūriu į jo namą. Namas gana naujas, baltas. Su terasa ir daug langų. „Prakeiktas velnias“, – pasakau tyliai. „Aš užmušiu tą prakeiktą velnią.“ Einu lygiais, įprastais žingsniais. Į mane atsigręžusioje stogo pusėje pamatau atvirą palėpės langą, ten ir turėtų būti jo miegamasis, tame kambaryje dabar jis guli ir miega, tame kambaryje jis bus ir nužudytas. Dabar reikia, kad rūsio durys būtų neužrakintos. Einu keliuku ir sakau: „Pragaro išpera.“ Ateinu į kiemą ir sakau „Prakeiktas velnias.“ Matau jo automobilį, stovintį kieme, naują, didelį automobilį. Sustoju kieme. Pasakau: „Dabar aš žudysiu.“ Einu pro automobilį. Aš jau visai čia pat. Sakau: „Aš jį užmušiu.“ Priartėju prie namo, apeinu jį, prieinu prie pat sienos. Dabar manęs nebesimato nuo pagrindinio kelio. Bet aš irgi niekada nemačiau namo iš šitos pusės. Ir aišku, pagrindinis įėjimas juk taip pat šitoje pusėje. Kodėl aš anksčiau nepagalvojau? Galvojau tik apie tai, kur jo miegamasis. Aš atimsiu jam gyvybę. Pribaigsiu jį. Nužudysiu jį. Užversiu jį. Prigriebsiu. Man jau gana. Jis yra velnias. Einu toliau palei namą, prie pat sienos, praeinu verandą, einu toliau palei sieną, prieinu kampą, einu palei kitą sieną, einu ramiai, lygiais žingsniais. Aš nė kiek nebijau, nebijau nė trupučio. Aš nebijau, dabar aš tiesiog ramus. Einu palei namą, prie pat sienos. Einu palei namą link rūsio durų. Jau matau rūsio duris. Einu palei namą, prie pat sienos, link rūsio durų. Prieinu rūsio duris. Mano kvėpavimas pagreitėja. Nuspaudžiu durų rankeną, atsargiai trukteliu. Ir durys atsidaro. Durys atsidaro. Labai pamažu atveriu jas iki galo. Man pavyko. Aš prigriebsiu tą prakeiktą velnią. Prigriebsiu jį. Atimsiu tam prakeiktam velniui gyvybę. Užmušiu jį. Velniai mane griebtų, dabar tai jau tikrai atimsiu jam gyvybę. Įeinu į rūsį, pridarau duris, bet palieku kiek pravertas. Stoviu rūsyje prie durų. Tamsu. Pajuntu, kad širdis daužosi smarkiai ir kvėpuoju greičiau nei visada. Privalau negalvoti. Juk viskas suplanuota, dabar reikia tik užlipti laiptais, tada į dešinę, nes jo miegamasis ten viršuje, dešinėje, o ten kambaryje jis guli savo lovoje ir aš jį užmušiu, o šalia guli jo žmona, ji ims klykti, bet nieko nedarys, tik klyks, tada pabus vaikai, jie irgi ims klykti, taip ir bus, taip viskas ir bus. Jis ten gulės, paklodė bus raudona ir jį apsups klyksmas. Aš jį nužudysiu. Taip ir bus. Imu lipti laiptais. Einu lėtai. Sustoju, atremiu šakes į sieną. Užsismaukiu ant galvos gobtuvą, užtraukiu raištelius ir jis dengia beveik visą veidą, užveržiu raištelius abiem rankomis, jis turi uždengti veidą, taip, dabar kyšo tik nosis ir akys. Vėl paimu šakes, toliau lipu laiptais ir štai aš jau stoviu viršuje, dabar eisiu į dešinę, atidarysiu jo miegamojo duris, jis čia pat, tiesiai į dešinę, ten jo miegamasis, ten jis guli, ten jis guli, storas kaip velnias, klastingas nelabasis, ten jis guli ir švokščia, su savo auksiniu laikrodžiu ir auksiniais žiedais, bet dabar jau viskas, dabar jam galas, dabar jam galas. Dešine ranka paimu šakes už koto galo, dabar laikau jas smaigaliu į priekį ir dantimis žemyn, pajuntu, kad tuoj imsiu juoktis, bet dabar man negalima juoktis. Laisva ranka paimu žibintuvėlį, įjungiu, siaura šviesos juosta nusidriekia koridoriaus grindimis, pakeliu žibintuvėlį, spindulys apšviečia miegamojo duris. Užgesinu žibintuvėlį. Einu pirmyn. Žiūriu į duris. Dabar reikia eiti, ir viskas. Aš einu. Stoviu priešais miegamojo duris. Nuspaudžiu rankeną. Lengvai ir greitai atveriu duris, visai be garso, iš pradžių matau tik tamsų kambarį, tada įžiūriu užtrauktas užuolaidas ir lovą prie lango. Einu link lovos. Pakeliu žibintuvėlį, uždegu, ta pati plona šviesos juosta nuslysta per lovą ir ap šviečia jį, jis guli lovoje, guli ant nugaros, prasižiojęs, ir sunkiai kvėpuoja. Išjungiu žibintuvėlį, įsikišu jį į lietpalčio kišenę, tada prieinu prie lovos, atsistoju prie pat, paimu už antklodės krašto, staigiai nukloju jo krūtinę, jis sumurma „ne-e“, įžiūriu, kaip jo galva ima blaškytis, o rankos apgraibomis ieško antklodės, sumurma „ne-e“ dar kartą. Aš suimu šakių kotą ir antra ranka, stoviu ir spaudžiu šakes abiem rankomis, tada pakeliu jas virš galvos. Jis žiopčioja, gaudo orą. Smakras truputį dreba. Žiūriu į kairę jo storos, plaukuotos krūtinės pusę, suspaudžiu šakių kotą iš visų jėgų, įsiręžiu, giliai įkvepiu, įtempiu rankų raumenis. Nusitaikau į kairę jo krūtinės pusę ir smeigiu. Pajuntu, kad šakės susminga lengvai. Girdžiu, kaip jo kvėpavimas virsta cypimu. Apie vieną dantį ima sunktis kraujas. Aš trukteliu atgal, šakės lengvai slysta iš jo kūno. Ištraukiu iki galo. Jis atsimerkia, žiūri į mane. Jo akys, apvalios, klastingos, velniškos akys. Jis bando pasikelti lovoje, o aš apsisuku ir neatsigręždamas dingstu iš kambario. Girdžiu, kad jis bando kažką sušukti, bet išleidžia tik neaiškų garsą, kuris greit nutyla. Uždarau miegamojo duris. Lipu laiptais žemyn, išeinu į lauką, uždarau rūsio duris, bėgu iki namo kampo, einu palei namą, prie pat sienos, grįžtu tuo pačiu keliu, kuriuo atėjau, einu pasilenkęs, praeinu verandą, įžiūriu automobilį kieme. Prabėgu pro jį. Dabar reikia, kad niekas manęs nepamatytų. Reikia tik nusileisti keliuku. Sustoju ir klausausi, bet nieko negirdėti, nei automobilių, nei žingsnių. Imu eiti žemyn keliuku. O buvo daug lengviau, nei tikėjausi, tikrai, reikia tik apie nieką per daug negalvoti, tada viskas klojasi puikiai, svarbiausia laikytis plano, nenukrypti nuo jo nė trupučio, nes jei tik nukrypsti, būna blogai. Lygiu, įprastu žingsniu leidžiuosi keliuku, prieinu pagrindinį kelią, sustoju, vėl klausausi, bet nieko negirdėti. Atsigręžiu, pažvelgiu į jo namą, miegamajame dega šviesa. Aš krūpteliu. Negi nesugebėjau pri baigti to velnio? O žmona, juk jos ten nebuvo? Jis gulėjo lovoje vienas. Man pasisekė, nes lovoje jis gulėjo vienas, taigi greičiausiai šviesą dabar uždegė žmona, turbūt taip ir bus, bet man dabar jau reikia paskubėti. Imu bėgti keliu. Man turėjo pavykti, nes kitaip jau būtų visai velniava, man turėjo pavykti. Pakelėje įžiūriu vietą, kur prasideda takelis. Imu leistis takeliu. Tolygiai einu takeliu, tada sustoju, noriu padėti šakes, bet susiprantu, kad negalima, reikia nepalikti pėdsakų, todėl pasikišu šakes po pažastim ir prispaudžiu, tada atlaisvinu gobtuvo raištelius ir nusitraukiu jį nuo galvos. Papurtau galvą. Paimu šakes į kairę ranką ir toliau leidžiuosi takeliu. Aš pavargęs, norisi atsisėsti, bet negalima, todėl einu toliau, einu lėtai, bet tolygiai. Matau, kad upelyje teka vanduo, jo nedaug, bet vis tiek girdėti čiurleni mas. Einu žemyn palei upelio vagą, pasiekiu pakrantę. Aš tai padariau. Dabar jis negyvas, tas prakeiktas klastūnas, tas pragaro išpera, dabar jis negyvas. Dabar jis guli savo kraujo baloje ir jis negyvas. Aš tai padariau. Jau tuoj užbaigsiu viską iki galo. Liko tik pabaigti vieną dalyką, ir bus viskas. O buvo visai paprasta tai padaryti. Ir dabar jau padaryta. Einu pakrante, įžiūriu savo valtį. Dabar reikia nuvalyti šakes, nuvalyti visą kraują. Aš įbrendu į vandenį ir susmeigiu šakes į dugno smėlį, ištraukiu, įsmeigiu dar kartą, tada paguldau į valties priekį taip, kad šakė kyšotų už borto, paimu valtį už priekio, stumteliu ir ji lengvai nuslysta tolyn, vanduo turbūt truputį pakilo, nes taip lengvai išstūmiau valtį, atrodė, lyg ji būtų plūduriavusi visai palaida. Brendu gilyn į fiordą, dar truputį pastumiu valtį, tada perkeliu vieną koją per bortą, pasispiriu kita ir valtis slysta tolyn į fiordą, įkeliu ir kitą koją, aš jau valtyje, tada paimu vieną irklą, panardinu į vandenį, įremiu į dugną ir atsistumiu, ištraukiu irklą. Valtis atbula plaukia tolyn nuo kranto, gilyn į fiordą. Atsisėdu ant vidurinio suolelio, paimu ir antrą irklą, apsuku valtį ir imu irtis statmenai nuo kranto, tolyn į fiordą. Žvelgiu tiesiai priešais save, į tamsą, nes dabar dar tamsiau nei prieš tai ir jau tuoj ims švisti, o aš prieš švintant jau turiu būti namie, savo lovoje. Žvelgiu tiesiai priešais save, į tamsą. Nenoriu žiūrėti į jo namą. Aš irkluoju. Sakau: „Na va ir viskas.“ Stipriais yriais vedu valtį tolyn į fiordą. O velnias dabar pragare, aš jį pribaigiau, jo nebėra, dabar velnias jau nebegyvas. Irkluoju toliau ir sakau, kad dabar šėtonas nebegyvas, aš jį pribaigiau, nusmeigiau jį, dabar tas pragaro išpera negyvas. Iriuosi tolyn į fiordą stipriais grybšniais. Iriuosi tolyn nuo kranto, gilyn į fiordą, irkluoju, tiesiai pirmyn, tiesiai į fiordą, irkluoju toliau. Sakau, kad dabar velnias pragare, taip jam ir reikia, pats prisiprašė, tas suktas velnias, tas šėtonas, tas velnio išpera, dabar tas šėtonas pragare, velniai jį griebtų. Žvelgiu tiesiai priešais save, į tamsą. Tada pabandau surasti jo namą, įžiūriu jį, miegamajame dega šviesa. O jis dabar negyvas. Velnias jau negyvas. Iriuosi statmenai krantui, gilyn į fiordą. O jo miegamajame dega šviesa. Sakau: „Jis šlykštus velnias, bet dabar jis negyvas, dabar jis jau negyvas.“ Žiūriu tiesiai priešais save, į tamsą. Bet dabar jau turėčiau būti nuplaukęs gana toli į fiordą? Tiek turėtų jau ir užtekti, ar ne? Galiu daugiau neirkluoti, jau gana. Padedu irklus ir leidžiu valčiai slysti vandens paviršiumi, kol sustoja, kol beveik visai nebejuda. Oras pasitaikė geras, galima sakyti, nėra bangų, vanduo vos raibuliuoja, o valtis visai rami. Atsistoju, lietpalčio kišenėje susirandu žibintuvėlį, įjungiu, pašviečiu į valties priekį ir matau šakes, gulinčias pirmagaly, smaigaliu už borto. Ir imu juoktis, stoviu valtyje, šviečiu į šakes, kurios guli smaigaliu už borto, tada apsisuku, pašviečiu į inkarą ir ritinį virvės, kurie guli valties gale, ir juokiuosi, vėl atsisuku į priekį, žiūriu į šakes ir juokiuosi. Nustoju juoktis, einu į valties priekį, paimu šakes, einu į galą, atsisėdu ant paskutinio suolelio, padedu šakes. Vis tiek reikia guldyti taip, kad smaigalys kyšotų už borto, nes negalima palikti valtyje jokių pėdsakų. Pasidedu žibintuvėlį šalia ant suolelio, nusivelku lietpaltį, tada nusitraukiu guminius batus, paguldau šakes ant lietpalčio, ant viršaus pastatau batus, tada pakeliu inkarą – didelį, sunkų akmenį, siaurėjantį per vidurį, kad būtų patogu pririšti virvę, dedu akmenį į lietpaltį, surišu lietpaltį, apvynioju visą gniutulą virve, kuri buvo pririšta prie inkaro, stipriai surišu, dar apvynioju likusia virve iš visų pusių, vėl surišu, kabėti palaidas lieka tik visai trumpas virvės galiukas. Paimu žibintuvėlį ir pašviečiu į gniutulą, matau iš jo kyšantį šakių kotą. Atsistoju valtyje ir žvelgiu link kranto, į tamsą. Žiūriu į jo namą, miegamajame dega šviesa. Pasilenkiu, pakeliu gniutulą. Stoviu ir laikau jį, toks sunkus, kad vos išlaikau, pasilenkiu per bortą ir paleidžiu. Krisdamas į vandenį gniutulas smarkiai tėkšteli. Paimu žibintuvėlį, pašviečiu į gniutulą, jis plūduriuoja po vandeniu, o šakių kotas įkypai kyšo virš vandens, bet jis ima grimzti, grimzta gilyn į vandenį, kotas irgi grimzta vis giliau ir giliau, tada visas panyra po vandeniu, paviršiuje lieka tik ratilai, o kotas nugrimzta gilyn ir aš jo nebematau. Einu pirmyn, atsisėdu ant vidurinio suolelio, išjungiu žibintuvėlį. Sėdžiu su žibintuvėliu rankoje, tada pakeliu ranką virš galvos, sukaupiu visas jėgas ir sviedžiu žibintuvėlį į vandenį. Nuleidžiu irklus ir imu irtis link kranto. Dabar jau viskas padaryta, liko tik grįžti namo. Iriuosi link kranto. Reikia, kad niekas manęs nepamatytų. Dabar reikia grįžti namo, o tada reikia palaidoti šunį. Irkluoju stipriai, valtis slysta vandens paviršiumi. Dabar jau viskas. Ir bent jau oras man tikrai pasitaikė geras. Dabar tik reikia, kad niekas nepamatytų. Nes viskas praėjo puikiai. Svarbiausia yra suplanuoti, o tada padaryti, ką suplanavai. Žiūriu priešais save, į tamsą. Iriuosi toliau. Pasisuku ant suolelio, žvilgteliu į krantą, matau, kad jau artėju, ir imu irtis palei krantą. Pasakau: „Atėmiau tam velniui gyvybę, velniai mane griebtų.“ Irkluoju. Atsisuku, įžiūriu savo prieplauką, imu irtis link jos. Pasakau: „Atėmiau tam velniui gyvybę.“ Atsargiai iriuosi prieplaukos link, pristabdau irklais, pakeliu juos, guldau į valtį, tada einu į valties, slystančios link prieplaukos, priekį ir stoviu pirmagalyje, pasiruošęs ranka sugriebti prieplaukos kraštą. Valtis pasiekia prieplauką, aš prisitraukiu. Pririšu valtį, ištraukiu ant kranto. Einu per prieplauką. Pasakau, kad viskas juk praėjo puikiai, dabar jau viskas padaryta. Imu kilti aukštyn takeliu, pagrindinio kelio link, einu vienomis kojinėmis, sakau, kad tai visai juokinga, juk niekas taip nevaikšto, vienomis kojinėmis, palinguoju galva. Pasiekiu pagrindinį kelią. Turiu likti nepastebėtas. Pažiūriu į vieną pusę, į kitą, bet nieko nematyti, negirdėti jokių automobilių. Sakau: „Dabar velnias nebegyvas.“ Einu pagrindiniu keliu, link savo keliuko. Žiūriu į savo namą. Greitai einu keliuku, į kiemą, pastoviu valandėlę kieme, bandau nukratyti nuo kojinių rasą. Atidarau duris, įeinu vidun. Prieangyje sustoju, apsisuku, užrakinu duris. Einu į svetainę, nusitraukiu šlapias kojines, einu į virtuvę ir metu jas tiesiai į šiukšliadėžę. Prieškambario komodoje susirandu kitas kojines. Grįžtu į virtuvę, paleidžiu vandenį, iš pradžių šaltą, paskui karštą, susirandu muilo ir nusiplaunu rankas virtuvės kriauklėje, tada nusiprausiu ir veidą, o tada susirandu švarų rankšluostį viename virtuvės stalčių, nusišluostau veidą ir rankas. Pasakau: „Dabar jau viskas padaryta.“ Sakau: „Buvo lengva.“ Užkaičiu kavinuką, atsisėdu virtuvėje ant kėdės ir sakau, kad štai tas velnias ir pribaigtas, pagaliau aš jį prigriebiau. Žiūriu tiesiai priešais save. Sakau: „Pagaliau tas velnias pribaigtas.“ Girdžiu, kad kava jau išvirė. Atsistoju, susirandu puodelį, termosą, prisipilu puodelį kavos, o likusią supilu į termosą. Pasiimu puodelį, einu į svetainę, atsisėdu į krėslą, stovintį prie lango. Gurkšteliu kavos ir pastatau puodelį ant mažo apvalaus staliuko, kuris stovi šalia krėslo. Žiūriu į tamsų langą. Viskas praėjo puikiai. Niekas manęs nematė. O velnią aš pagaliau užmušiau. Dabar reikia palaidoti šunį ir viskas baigsis gerai. Viskas eina pagal planą. Viskas sekasi puikiai. Aš užmušiau tą velnią. Viskas praėjo puikiai. Aš užmušiau ta velnią. Dabar liko palaidoti šunį. Tik tiek ir liko. Reikia jau imtis laidojimo, turiu pabaigti, kol dar tamsu. Nes niekam negalima pamatyti. Reikia imtis tuojau pat. Turiu palaidoti šunį dabar, kol dar tamsu. Atsistoju, prieinu prie lango ir žiūriu į sodą. Kapas bus pačiam sodo vidury, kad galėčiau matyti jį pro langą. Turiu palaidoti šunį, reikia tuojau pat imti ir palaidoti. Einu į prieškambarį ir sakau, kad dabar teks palaidoti šunį, tada apsiaunu batus, einu į lauką, uždarau duris, leidžiuosi į rūsį, susirandu kastuvą. Einu į sodą, į tą vietą, kurią nužiūrėjau palaidoti šuniui. Pastebiu, kad jau ima švisti. Įremiu kastuvą į žemę, paspaudžiu koja, dar trypteliu. Pirmas kastuvas žemių, tada kitas. Žemė minkšta ir kasti ne taip jau sunku. Iškasiu ne šiaip duobę, bet tvarkingą keturkampį, padarysiu gražų kapą. Aš kasu. Iš pradžių nuo keturkampio plotelio nuimu velėną, tada kasu gilyn. Vienas kastuvo mostas po kito. Susi daro krūva žemių, prietemoje jos atrodo visiškai juodos. Aš kasu. Turiu baigti prieš švintant, prieš pradedant važinėti automobiliams, prieš žmonėms išsiruošiant į parduotuves. Aš kasu. Prakaituoju. Aš kasu, stengiuosi, kad būtų ne šiaip duobė, o keturkampis, ir ne tik paviršiuje, kasdamas vis giliau ir giliau vis tiek stengiuosi išlaikyti keturkampio formą. Aš kasu ir sakau, kad mažylis gaus padorų kapą. Matau, kad vis labiau švinta. Tuoj negalėsiu kasti, bet duobė jau turėtų būti pakankamai gili. Įbedu kastuvą į žemių krūvą, rankove nusivalau prakaitą nuo kaktos. Žiūriu į kapą, išėjo gražus mažas kapelis. Teks baigti, nes jau per šviesu. Išgirstu keliu važiuojant automobilį, pasiimu kastuvą, einu į rūsį, padedu jį ten. Grįžtu į namą, uždarau duris, užrakinu jas, patikrinu, ar tikrai užrakintos, tada einu į virtuvę. Paleidžiu vandenį, karštą, šaltą. Nusiplaunu rankas ir nusiprausiu veidą virtuvės kriauklėje, nusišluostau. Pamatau termosą ant spintelės, paimu jį ir einu į svetainę, puodelis tebestovi ant apvalaus staliuko, įsipilu truputį kavos ir atsisėdu į krėslą. Žiūriu pro langą, švinta vis labiau ir labiau, jau galiu įžiūrėti kalną anapus fiordo. Atsigeriu kavos. Atsistoju, prieinu prie lango, pažiūriu į krūvą iškastų žemių. Stoviu ir žiūriu į žemių krūvą, pasakau, kad pribaigiau po galais tą velnią, nebuvo taip jau ir sunku, prigriebiau jį, po velnių, buvo visai paprasta, reikėjo tik laikytis plano, o tada pajuntu, kad pavargau. Einu prie sofos, paimu pledą, gulintį ant krašto, atsigulu ir užsikloju pledu. Spoksau priešais save. Pavargau. Pasakau, kad pribaigiau tą velnią ir viskas praėjo puikiai, žiūriu į svetainę prietemoje ir jaučiu, koks aš pavargęs. Užmerkiu akis. Dabar reikia negalvoti, reikia miegoti, ir viskas. Negalvoti. Miegoti, ir tiek. Aš toks pavargęs, tuoj užmigsiu. Ir užmiegu, lėtai. Užmiegu. Ir pabundu nuo beldimo į duris. Atsisėdu sofoje, apsidairau aplink. Matau, kad kambaryje tvyro pilkšva šviesa. Girdžiu, kad beldžia į duris. Atsistoju. Atrodo, jau rytas ir beldžia į duris. Stoviu svetainėje. Einu į prieškambarį. Girdžiu, kad vėl beldžia. Prieinu prie lauko durų, nuspaudžiu rankeną, trukteliu duris. Durys užrakintos. Paleidžiu rankeną, pasuku raktą. Atidarau duris. Pamatau kaimyną, jis stovi pasirėmęs į durų staktą ir gaudo kvapą. Žiūriu į kaimyną, girdžiu, kad bando kažką pasakyti, bet jis toks uždusęs, kad negali prašnekėti. Žiūriu į kaimyną, jo veidas išraudęs, o didžiulis pilvas jam kvėpuojant kilnojasi aukštyn žemyn. Jis vėl bando kažką pasakyti, bet žodžiai paskęsta švokštime .

Kas nutiko? – klausiu.

Žiūriu į kaimyną, bet jis tik papurto galvą ir mosteli ranka. Matau, kad jo akys išsprogusios ant kaktos.

Užeik.

Pasitraukiu iš tarpdurio į prieangį. Kaimynas įeina vidun, bet neuždaro durų, todėl grįžtu uždaryti pats. Žiūriu į kaimyną, kuris stovi prieškambaryje ir vis dar bando atgauti kvapą, girdžiu, kad bando kažką pasakyti, bet jam taip trūksta oro, kad per šniokštavimą girdisi tik „Tai...“ Einu gilyn į prieškambarį, atidarau svetainės duris, einu ir atsisėdu į krėslą. Matau, kad kaimynas irgi ateina, neuždaro durų ir pasuka tiesiai prie stalo, išsitraukia kėdę ir atsisėda. Turiu ką nors pasakyti.

Smagu, kad užsukai.

Žiūriu į kaimyną, jis man linkteli, sėdi ant kėdės ir šnopuoja, vėl kažką sako, bet kvėpavimas užgožia žodžius, išgirstu tik „velniava“.

Kas atsitiko? – klausiu.

Kaimynas papurto galvą.

Velniava, – sako.

Tai kas gi atsitiko?

Palauk truputį, – sako kaimynas.

Jau greitai atsigausi?

Kaimynas linkteli.

Gal kavos?

Žiūriu į kaimyną, jis linkteli, taigi atsistoju, einu į virtuvę, paimu puodelį, grįžtu į svetainę ir pastatau puodelį priešais kaimyną. Termosas stovi ant apvaliojo staliuko, bet kava jame turbūt jau ataušo, bus nekokia, teks virti iš naujo. Paimu termosą ir vėl einu į virtuvę. Išpilu atšalusią kavą. Užkaičiu kavinuką. Atsisėdu ant kėdės virtuvėje, nenoriu eiti į svetainę, kol kava neišvirė. Ir ko gi tas kaimynas atėjo? Anksčiau jis niekada taip anksti neateidavo. Kodėl jis atėjo? Jis sako, kad tai velniava. Apie ką jis čia šneka? Ko jis nori? Atsistoju, prieinu prie lango, pažiūriu laukan. Gali būti visai graži va saros diena, saulės nesimato, bet ir nelyja. Dabar rytas. O šiandien turiu palaidoti šunį. Negalima daugiau atidėlioti. Ir kaip tik puiki diena, ir saulė nekaitina, ir nelyja, puiki diena. Šiandien nieko neveiksiu. Šiąnakt gerai miegojau. Gerai miegojau, esu puikiai pailsėjęs. Išgirstu, kad kava jau išvirė, ir supilu ją į termosą, einu į svetainę, matau kaimyną stypsant prie lango ir žiūrint žemyn į sodą, einu ir įpilu kavos į puodelį, kuris stovi ant stalo priešais ištrauktą kėdę, girdžiu kaimyną sakant „kasei“ ir į šitai jau nieko negaliu atsakyti. Žiūriu į kaimyną, einu prie krėslo, įsipilu kavos ir į savo puodelį, pastatau termosą ant staliuko, atsisėdu, žiūriu, kaip kaimynas apsisuka ir mažais žingsneliais eina per svetainę. Kaimynas atsisėda ant kėdės ir girdžiu jį sakant „tai kasei“.

Taip, – sakau.

Panašu į kapą, – sako kaimynas.

Panašu.

Tai kas ten yra?

Nieko ypatingo.

Aš tave pažadinau?

Ne.

Taip atrodė.

Aš šiąnakt miegojau čia, svetainėje, ant sofos, – sakau.

Kodėl gi?

Šiaip sau.

Dažnai čia miegi?

Ne.

Ar kada nors anksčiau miegojai?

Kaimynas manęs klausia, ar kada nors anksčiau miegojau svetainėje, ir aš neturiu ką atsakyti, nemiegojau, turbūt, bet čia ne jo reikalas, reikia tiesiog ką nors pasakyti.

O kaip tau sekasi? – klausiu.

Gerai.

Puiki vasara, – sakau.

Juk turiu ką nors kalbėti, negaliu leisti kaimynui sėdėti ir klausinėti mane apie viską iš eilės. Matau, kad kaimynas sėdi ir žiūri tiesiai priešais save. Pakelia akis į mane.

Taip, taip, – sako.

Girdžiu, kad jau atgavo kvapą.

Kai kas atsitiko, – sako kaimynas.

Žiūriu į jį.

Atsitiko?

Taip.

Kaimynas sėdi ir žiūri priešais save.

Man paskambino, – sako.

Taip.

Tu neturi telefono, tai pagalvojau, reikia užeiti pas tave ir pasakyti.

Taip.

Baisus dalykas atsitiko.

Taip.

Tą prie posūkio nužudė.

Girdžiu kaimyną sakant, kad tą prie posūkio nužudė, ir mano viduje kažkas krūpteli, nes jeigu aš ko nors norėčiau, tai kad jį kas pribaigtų, užverstų, kad jis išnyktų nuo žemės paviršiaus, bet kad taip iš tikrųjų ir atsitiko, šito aš kažkaip nesuvokiu, kaip taip gali būti. Aš žiūriu į kaimyną, jis žiūri į mane. Sukikenu, papurtau galvą.

Taip jam ir reikia, – sakau.

Nekalbėk taip, – sako kaimynas.

Jis gi buvo tikras velnias.

Dabar jis miręs.

Taip.

Negalima taip kalbėti apie mirusius.

Negalima.

Matau kaimyną sėdint ir žiūrint priešais save. Kaimynas pasakė, kad tas prie posūkio nužudytas. Kaip tik taip jam ir reikia. Nieko geresnio jis neužsitarnavo. Taip jam ir reikia. Neužsitarnavo nieko kita. Bet juk turiu paklausti kaimyno, kaip tai atsitiko, turiu paklausti.

Tai užmušė jį, – sakau.

Taip, – sako kaimynas.

Kaip?

Tikriausiai šiąnakt, nudūrė jį, kažkokiu smaigu tiesiai į širdį.

Taip.

Žmonos nebuvo namie, tai jį rado vaikas, dukra jį rado. Dukra pranešė tai senai moteriškei, kur iškyšuly gyvena, o ji paskambino gydytojui ir policijos viršininkui. Bet jis jau tada seniai negyvas buvo.

Taip. Tai kažkas jį užmušė?

Taip atrodo.

Kas tai galėtų būti?

Šneka, kad jį galėjo nudurti šakėmis.

Šakėmis?

Taip.

Galimas daiktas, taip, galimas daiktas, – sakau.

Pažvelgiu į kaimyną. Girdžiu, kad jis atsidūsta, tada pažiūri į mane, matau, kaip papurto galvą, pakelia kavos puodelį ir gurkšteli. Aš irgi pakeliu puodelį, atsigeriu kavos, girdžiu kaimyną murmant, kad čia jau visai velniava, ir matau, kad jis linguoja galva. Aš nuleidžiu akis ir taip pat pasakau, kad tikrai velniava. Atsidūstu.

Kur tu padėjai savo šunį?

Girdžiu, kad kaimynas klausia, kur padėjau šunį. Ir ko gi jis čia dabar klausinėja apie šunį? Kodėl jis klausia apie mano šunį? Šuo taigi ne jo, visai ne jo, mano šuo – ne jo reikalas. Neprivalau atsakyti, nutylėsiu, ir tiek. Kokio velnio jis čia dabar klausinėja apie šunį?

Ne, – sakau.

Jis visada taip siaučia, kai ateinu, – sako kaimynas.

Taip, toks jau jis yra.

Kartais gal net ir per daug siaučia, bet kai jo nėra, kažkaip lyg ir trūksta.

Taip.

Žiūriu pro langą, į fiordą, vanduo šiandien truputį banguoja. Ir dangus niaukiasi. Gali ir nulyti.

Atrodo, gali lyti, – sakau.

Taip.

Niaukiasi.

Turbūt reikia eiti namo.

Žiūriu į kaimyną, jis atsistoja ir stovi svetainėje su savo didžiuliu pūpsančiu pilvu, tada nuleidžia akis, pasako, kad visai jau velniava, ir eina prie durų. Kaimynas žiūri į mane. Aš žiūriu žemyn, o jis žiūri į mane, ilgai žiūri.

Na, tai ačiū už kavą ir iki pasimatymo, – sako jis.

Iki, – atsakau.

Sudie.

Girdžiu, kad kaimynas pasako sudie, tada atidaro svetainės duris, išeina į prieškambarį, uždaro duris. Girdžiu, kaip jis eina per prieškambarį, atidaro ir uždaro lauko duris. Atsistoju iš krėslo, prieinu prie lango, pamatau krūvą žemių sode ir sakau „po velnių“, tikrai, taip tam velniui ir reikia, taip jam ir reikia, tada pažvelgiu link keliuko ir matau, kaip kaimynas sustoja, stovi pasilenkęs, pasirėmęs rankomis į šlaunis ir purto galvą, iš lūpų matau, kad kažką pats sau šneka. Kaimynas išsitiesia, pažvelgia į žemių krūvą ir papurto galvą. Ima eiti žemyn keliuku, o aš vėl atsisėdu į krėslą. „Taip jam ir reikia, kaip tik taip jam ir turėjo baigtis“, – sakau. O ką man dabar veikti, kasti, kai taip šviesu, negaliu, gal reikia ir man pasivaikščioti, pažiūrėti, kaip ir kas, kaimynas juk sakė, kad tą prie posūkio šiąnakt nužudė, gal tada tikrai reikia nueiti iki jo, pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo. Atsistoju, einu į prieangį, nusikabinu švarką, apsiaunu batus. Einu į lauką, uždarau duris, bet nerakinu. Einu žemyn keliuku, pamatau kaimyną, jis stovi šalikelėje prie pagrindinio kelio ir žiūri priešais save. Einu prie kaimyno, sustoju šalia, jis pa žvelgia į mane.

Eini pasivaikščioti, – sako.

Linkteliu.

Į tą pusę?

Taip.

Manai, gal pavyks ką pamatyti? – klausia kaimynas.

Šiaip, pasivaikščiot, – sakau.

Tu be šuns.

Be.

Keista tave matyti be šuns.

O tu eisi namo? – klausiu.

Lyg ir planavau.

Aišku.

Bet jeigu eisi lėtai, galiu prisijungti, – sako kaimynas.

Linkteliu. Imame eiti, einame vienas šalia kito, lėtai, tylėdami. Aš juk turiu nueiti pasižiūrėti, kas ten nutiko. Nes tas prie posūkio nužudytas, bet taip jam ir reikia. Reikia nueiti pažiūrėti. Nes tą prie posūkio nužudė. Taip jam ir reikia. Po paraliais, jis buvo tikras velnias. Taigi, o dabar jis nebegyvas. Einame su kaimynu vienas šalia kito, nieko nekalbame, einame lėtai. O tas prie posūkio dabar negyvas. Aš ir pats būčiau galėjęs jį užmušti, tikrai būčiau buvęs nieko prieš, bet dabar jis negyvas. Einame vienas šalia kito su kaimynu. Einame posūkiu ir jau matau jo namą. Matau nužudytojo namą. Vienas langas atviras. Jo automobilis stovi kieme. O palei pagrindinį kelią prie jo namo stovi dar keletas automobilių. Sena moteriškė, ta, kuri gyvena iškyšuly, stovi sau viena prie automobilių. Su kaimynu einame link jos. Ji pamato mus ir taip pat ima eiti link mūsų.

Na, argi ne velniava, – sako ji.

Taip, – sako kaimynas.

Jie sako, kad jį galėjo nudurti šakėmis, – sako ji.

Tikrai? – klausiu.

Senoji moteriškė žiūri į mane, palinksi.

Ką jie įtaria? – klausiu.

Nieko nežino, – sako ji.

Visai nieko? – klausiu.

Na, žmonės taip šneka, – atsako ji.

Senoji moteriškė žiūri į mane, aš žiūriu į ją.

Taip, – sakau.

Visai velniava, – sako kaimynas.

Kaip šitaip galima, – sako senoji moteriškė.

Pirmąkart čia ką nors nužudo, – priduria ji.

Tai jau tikrai, – sako kaimynas.

Žmogus niekada negali jaustis saugus, – sako ji.

Pažiūriu į kaimyną, jis papurto galvą.

Aš naktimis po šito nemiegosiu, – sako senoji moteriškė.

Nagi, gal nebus taip blogai... – sako kaimynas.

Dabar tai atrodo, kad bus.

Na, jį ir mėgo nelabai kas, – sako kaimynas.

Taip, – sako moteriškė.

Visai nemėgo, – sakau aš.

Pastebiu, kad senoji moteriškė žiūri į mane. Nuleidžiu akis.

Taip žmonės kalba, – sako ji.

Žiūriu į kaimyną, jis ima eiti prie stovinčių automobilių. Seku iš paskos, einu šalia senosios moteriškės.

Kaipgi šitaip galima, – sako ji.

Baisu, – sakau aš.

Galėjo gi lygiai taip pat ir mane, – sako ji.

Aš neatsakau, prieinu prie kaimyno, jis stovi ir žiūri į namą. Pakeliu akis į namą ir aš, miegamojo, kuriame tas velnias miegodavo, langas atviras, užuolaida lengvai plazdena vėjyje. Matau, kad kaimynas žiūri į namą prisimerkęs, tada pažvelgia į vieną iš automobilių.

Atrodo, šitas policijos viršininko, – sako jis.

Sako, jam darys skrodimą, – sako senoji moteriškė.

Taigi, – sako kaimynas.

O vaikai jo, o žmona... – sako moteriškė.

Atrodo, jį rado vienas iš vaikų, – sakau.

Žmona išvažiavus, – sako moteriškė.

Taip, – sakau.

Vaikus greičiausiai pasiėmė gydytojas, – sako ji.

Žiūriu į namą, rūsio durys irgi atviros. Pažvelgiu į kaimyną, jis stovi šalikelėje ten, kur kiemo keliukas išeina į pagrindinį kelią. Prieinu prie kaimyno, atsistoju šalia. Išgirstu atvažiuojant automobilį, atsisuku, pamatau, kad tai greitoji pagalba, ji sustoja, atbulomis įvažiuoja į keliuką, sustoja kieme, išlipa du vyrai, atidaro duris gale, ištraukia neštuvus, neša juos prie rūsio durų ir pranyksta name. O gal jis vis dėlto nemirė, tas velnias? Gal dūriau per silpnai. Reikėjo smeigti dar kartą. Reikėjo daugiau pabadyti.

Dabar jį išveš, – sako kaimynas.

Išveš?

Na, turi gi skrodimą padaryti, – sako kaimynas.

Pažvelgiu į senąją moteriškę.

Baisu, – sako ji.

Taip, – sutinku.

Ir tokiam mažam kaimely, – sako ji.

Pažiūriu į kaimyną.

Na, mums, matyt, jau reiktų traukti namo, – sakau.

Kaimynas linkteli. Imu eiti. Sustoju. Bet tai tikrai baisu. Taip, jis buvo tikras velnias, bet nenusipelnė būti nužudytas. Ir kas gi galėjo tai padaryti? Kam to reikėjo? O man jau reikia eiti namo pas šunį, nes šuo negali ilgiau laukti, jis šiandien dar net nevedžiotas. Ko tas kaimynas neina. Atsisuku, žvilgteliu į jį.

Štai, visi išeina, – sako kaimynas.

Aš grįžtu, atsistoju šalia kaimyno, žiūriu į namą, tie patys du vyrai išeina su neštuvais, o ant neštuvų guli jis, bet veidas uždengtas, ant veido lyg ir paklodė, ar kažkas panašaus. Žiūriu, kaip jie pakrauna neštuvus į automobilį, vienas uždaro duris, tada abu eina į priekį ir sulipa į mašiną, užveda variklį, ima leistis keliuku, pasuka, ima važiuoti link mūsų. Žiūriu į greitosios pagalbos automobilį, jis artėja, pravažiuoja pro pat mane ir nuvažiuoja tolyn. Žiūriu į tolstantį automobilį, tada pažvelgiu į kaimyną.

Na, reikia eiti, – sako jis.

Imu eiti atgal. Jis tikrai negyvas, negyvas. Kitaip negali būti. Negyvas jis, po velnių. Tyliai sau sumurmu, kad negyvas jis, po velnių, tikrai negyvas, negyvas jis, po velnių.

Ką sakei?

Pažiūriu į kaimyną.

Ne, nieko.

Einame atgal, aš pirmas, kaimynas už manęs. Negyvas jis, po paraliais, nebegyvas. Velnias negyvas. Jis negyvas. Velnias jau negyvas, po paraliais. Jo širdis persmeigta, negyvas jis. Negyvas. Negyvas kaip akmuo. Sakau, kad dabar jis jau negyvas, tas velnias, jo širdis persmeigta, negyvas jis, negyvas kaip akmuo. Sustoju, atsisuku, laukiu kaimyno. Matau, kaip jis eina nedideliais žingsniais. Greitai kvėpuoja.

Atrodo, man reikia prisėsti, truputį pailsėti, – sako kaimynas.

Gali, – sakau.

Matau, kad kaimynas stovi visai uždusęs.

Tai tu eik, – sako jis.

Gerai, – atsakau.

Aš prisėsiu truputį ant bortelio, – sako kaimynas.

Linkteliu jam ir imu greitai eiti. Dabar reikia grįžti namo. Reikia pabaigti kapą. Reikia greičiau pabaigti. Turiu paskubėti. Einu namo, einu greitai. Bet tikrai baisu, kad tas prie posūkio nužudytas. Aišku, jis buvo tikras velnias, bet šitaip vis tiek negalima. O mano šuo. Jį jau tikrai laikas išvesti į lauką. Reikia pasiskubinti. Šuo vienas namie, o lauke šiandien išvis nebuvo. Greitai einu link namų. Reikia grįžti namo pas šunį. Jau matau savo keliuką. Einu greitai, jau kylu keliuku link namų. Sustoju, pažvelgiu į žemių krūvą sode. Reikia greičiau palaidoti šunį. Negalima ilgiau laukti. Reikia palaidoti šunį, dabar reikia. Einu į sodą, prieinu prie kapo, stoviu ir žiūriu žemyn į duobę. Turėtų būti pakankamai gili. Vis dėlto turiu palaukti. Vis dėlto reikės dar truputį palaukti. O kapas pakankamai gilus. Bet laidojimą reikia atidėti iki sutems, negaliu gi laidoti šuns, kai taip šviesu. Nes kas nors gali mane pamatyti. Apsidairau sode, pamatau raudonus žiedus ant rožių krūmo, prieinu prie jo ir imu skinti rožes, priskinu daug, tada einu prie kapo ir žiedą po žiedo dedu į kapą, beveik visą dugną padengiu rožėmis. Atsistoju, žiūriu į kapą. „Geras kapas“, – sakau. „Geriausias, kokį tik galėjau padaryti“, – sakau. Bet dabar jau reikia eiti vidun. Atsigerti kavos. Reikia eiti. Nieko daugiau nepadarysi. Einu iš sodo į namą, pakabinu švarką, einu į svetainę. Atsisėdu į krėslą ir pažvelgiu pro langą. Sėdžiu ir žiūriu pro langą. Dabar jis negyvas, jau negyvas. Nieko geresnio jis nenusipelnė ir dabar jis negyvas. Jis nebegyvas. Sėdžiu ir žiūriu pro langą, matau pro šalį einantį kaimyną, jis eina lėtai, sustoja šalikelėje atsikvėpti. Eina toliau. Atsistoju, paimu termosą, įsipilu truputį kavos. Atsistoju prie lango ir žiūriu į kapą. „Puikus kapas, tikrai puikus kapas, man dar niekada neteko matyti tokio puikaus kapo“, – sakau. Gal reikėtų palaidoti šunį dabar, nes juk ne taip ir svarbu, kad būtų tamsu, turbūt, gal nieko tokio, jei bus šviesu, manau, nieko baisaus, turbūt reikia imti ir palaidoti jau dabar. Stoviu ir žiūriu žemyn į kapą. Ir šuo juk negali gulėti mano lovoje, taip irgi negerai. Ir jis jau seniai ten vienas guli. Negaliu gi lovoje laikyti negyvo šuns. Negalima taip. Vėl atsisėdu į krėslą. Dabar tik tai ir liko padaryti. Visa kita jau padaryta. Liko tik palaidoti šunį, ir viskas bus sutvarkyta. Sėdžiu krėsle, tada atsistoju, einu į prieangį, lipu laiptais. Stoviu priešais miegamojo duris, nusprendžiu įėjęs užsimerkti, nes taip baisu pamatyti šunį, jis ten guli sau va taip, ir viskas, nepakelsiu to, velniškai baisu. Užsimerkiu, tada atidarau duris ir įeinu į miegamąjį. Bet juk negaliu būti toks skystablauzdis, eiti į miegamąjį paimti šuns ir net nesugebėti atsimerkti. Turiu prisiversti žvilgtelti į šunį. Aš atsimerkiu. Pamatau šunį savo lovoje, ir atrodo, lyg jis miegotų. Žiūriu į šunį, jis guli ant šono, bet galva padėta ant mano pagalvės. Prieinu prie lovos, stoviu ir žiūriu į šunį. „Velniškai puikus šuo“, – sakau. „Bet dabar tu nebegyvas“, – sakau. „Tu buvai geras šuo“, – sakau. „Neįsivaizduoju, kodėl kažkam parūpo tave užmušti“, – sakau. Atsisėdu ant lovos krašto, stengiuosi nežiūrėti į peršautą galvą. „Bet dabar šuo negyvas“, – sakau ir padedu ant jo ranką, pakedenu kailį. Sakau: „Dabar galėsi pailsėti.“ Sakau: „Tu velniškai puikus šuo ir daug metų buvai geras draugas, bet dabar tau laikas ilsėtis.“ Atitraukiu ranką, dabar turiu paimti šunį, turiu jį palaidoti, nėra prasmės laukti iki vakaro, reikia imtis dabar, nes šuo juk irgi negali šitaip gulėti, negyvas šuo, peršauta galva, negali juk jis gulėti mano lovoje, ne, negalima taip, negalima. Sakau: „Na ką, keliausim.“ Žiūriu į šunį ir sakau, kad tu buvai toks geras draugas, ir aš už tave jau atlyginau, padariau tai, kas buvo teisinga. Vėl padedu ranką ant jo, pakedenu kailį ir sakau, kad dabar tau jau laikas keliauti, o tada palauksi manęs, tu būsi ten, kai aš ateisiu, o tada galėsi džiaugtis ir kaip reikalas pavizginti uodegą. Sakau: „Jau tuoj ateis ir mano eilė.“ Pasilenkiu virš lovos, patraukiu šunį prie savęs, pakeliu jį ir stoviu su šunimi ant rankų, sūpuoju jį pirmyn atgal kaip vaiką ir sakau, kad dabar tu keliausi, toli toli, bet nebus šalta, visai nesušalsi, dabar tu keliausi, o aš jau turiu eiti, negaliu šitaip stovėti, reikia eiti, ir viskas, jau reikia, tu lauksi manęs, aš ateisiu tuo pačiu keliu, o tu tada džiaugsies ir vizginsi uodegą, nes jau netrukus ateisiu ir aš, sakau, tada sustoju, padedu šunį atgal į lovą, einu prie spintos ir paimu vilnonį apklotą, išskleidžiu jį, padedu perlenktą ant lovos ir užkeliu ant jo šunį, tada dar jį paglostau, pasilenkiu, priglaudžiu skruostą prie kailio ir sakau, nagi, viskas bus gerai, sakau, tu sugebėsi ir šįkart. Atsistoju ir tvirtai suvynioju šunį į apklotą. Jo net nesimato. Pakeliu ryšulį ir laikau ant rankų. Einu prie atvirų miegamojo durų, į koridorių, prie laiptų. Reikia imti ir padaryti. Nėra reikalo laukti, kol sutems. Niekas man neuždraus palaidoti savo šuns. Leidžiuosi laiptais, lėtai, laiptelis po laiptelio. Stoviu prieškambaryje. Viena ranka spausdamas šunį prie krūtinės, kita atidarau duris, išeinu į lauką. Einu per kiemą, žemyn į sodą. Matau žemių krūvą. Išgirstu automobilį, pakeliu akis, automobilis važiuoja pro šalį pagrindiniu keliu. Einu į sodą. Prieinu prie kapo, pasilenkiu, atsargiai padedu šunį į kapą, ant raudonų rožių. Atsitiesiu, žiūriu žemyn į kapą, bet šuns nesimato, matau tik apklotą. Nusisuku. Stovėdamas nugara į kapą pamatau, kaip nukrinta lietaus lašas. Sakau: „Atrodo, pradeda lyti.“ Pažvelgiu į dangų, jis apsiniaukęs, fiordo vanduo taip pat tamsus ir neramus. Na, reikia užkasti kapą, kol nepradėjo lyti. Reikia užkasti. Negaliu gi daugiau atidėlioti? Reikia imti ir užkasti. Einu į rūsį, pasiimu kastuvą. Prieinu prie žemių krūvos, įbedu kastuvą į žemes, pažvelgiu žemyn į kapą, į apklotą ir sakau, kad taip reikia, taip jau yra, tada pakeliu kastuvą, beriu žemes ant apkloto ir sakau, kad tu nenusipelnei šito, tada vėl bedu kastuvą į žemes, pakeliu, metu žemes į kapą. Įverčiu dar kastuvą žemių. Sakau: „Aš tikras, kad mes dar susitiksim.“ Pastebiu daugiau lietaus lašų, jų daugėja ir daugėja, aš mosteliu kastuvu dar kartą, ir dar vieną. Aš kasu ir dabar jau smarkiai lyja. Reikia greičiau užkasti. Negaliu taip sau kasti, kai šitaip lyja. Aš kasu ir kasu. Pažiūriu į kapą, matau tik žemes. Ir lietaus lašus, krentančius ant jų. Kasu toliau. Matau, kad žemių krūva vis mažėja. Čia juk nedidelis kapelis, ne tiek daug ir kasti. Kasu toliau. Matau, kad ant kapo susidaro nedidelė žemių krūvelė. Sukasiau visas žemes. „Na va, kaip greitai apsisukau“, – tariu. „Ir atrodo, niekas manęs nepamatė“, – sakau. Pamėginu nubraukti nuo žolės likusias žemes, paskleidžiu jas ant kauburėlio, susidariusio kapo vietoje. Ištiesiu nugarą, pasiremiu į kastuvą ir žiūriu į kapą. Sakau: „Štai ir viskas.“ Pakeliu ranką, nubraukiu plaukus nuo kaktos ir pajuntu, kad visa galva šlapia. Sakau: „Tai tiek.“ Pažvelgiu žemyn į pagrindinį kelią, o ten stovi kaimynas. Kaimynas stovi šalikelėje ir žiūri į mane. Nepastebėjau, kada jis atėjo, bet dabar štai vėl stovi šalikelėje. Paprastai mes taip dažnai nesimatome, kartais kelias savaites jo nematau, bet dabar štai jis vėl stovi šalikelėje ir žiūri į mane. Linkteliu jam, jis linkteli atgal. Smarkiai lyja, o kaimynas stovi lietuje apsirengęs tik paprastą švarką. Negalime gi stovėti sau lauke tokiu oru. Negalima taip. Negaliu stovėti lauke tokiu oru, reikia tik padėti kastuvą į vietą ir eisiu į vidų. Einu į rūsį, gera atsidurti po stogu, pastatau kastuvą ir tyliai sakau pats sau, kad dabar jau viskas padaryta, daugiau nėra ko daryti, tada einu iš rūsio, mano veidą pasitinka lietus. Stoviu lietuje prie rūsio durų ir žiūriu į pagrindinį kelią, kaimynas ateina keliuku, jis eina lėtai, mažais žingsneliais, sunkiai. Vėl ateina kaimynas. Ir ko jis čia dabar atėjo? Jis gi ką tik čia buvo, mes kartu ėjome, juk šiandien jau matėmės. Ko jis nori? Reikia jo čia palaukti, negaliu dabar imti ir nueiti. Matau kaimyną lėtai artinantis. Matau, kad jis uždusęs, jam reikia didelių pastangų kilti keliuku, bet po truputį artėja. Tuoj reikės jam kažką pasakyti, juk negaliu čia stovėti, ir viskas. Žiūriu į kaimyną.

Vėl užsukai, – sakau.

Girdžiu kaimyną greitai kvėpuojant, jis palinksi.

Keista šiandien diena, – sakau.

Kaimynas sustoja šalia manęs ir gaudo kvapą.

Ir lyti pradėjo, – sakau.

Kaimynas linkteli, jis stovi ir giliai traukia orą.

Užeikim vidun, – sakau.

Kaimynas linkteli, bet nejuda. Matau, kad jis spokso į kapą. Kaimynas jau senas, netrukus ir jis mirs, turbūt tikrai nedaug jam liko, kad taip sunkiai kvėpuoja. Žiūriu į kaimyną.

Kasei, – sako jis.

Niekas neturi žinoti, kad aš kasiau, bet kaimynas mane matė ir turiu jam atsakyti. Kodėl jis klausia? Bet turiu gi kažką atsakyti, jei jau klausia, nes aišku, kad kasiau. Juk turėjau kasti.

Taip, – sakau.

Panašu į kapą, – sako kaimynas.

Girdžiu kaimyną sakant, kad panašu į kapą, o čia juk ir yra kapas, bet šito aš jam negaliu sakyti, negaliu jam sakyti, kad čia kapas, nes jis gali ne taip suprasti, gali, dar ką gali pagalvoti, todėl šito negaliu jam sakyti, negaliu sakyti, kad čia kapas. Girdžiu kaimyną sunkiai kvėpuojant, bet jau nebe taip sunkiai, kiek atgavo kvapą.

Tai gal užeikim, – sakau.

Kaimynas linkteli.

Lyja smarkiai, – sakau.

Kaimynas vėl linksi. Einu prie lauko durų, atidarau, palieku atviras ir užeinu į prieškambarį. Matau, kaip kaimynas irgi įeina vidun, apsisuka, uždaro duris. Aš einu į svetainę, duris už savęs palieku atviras. Einu, atsistoju prie lango ir žvilgteliu į kapą. Na štai ir padaryta, nebuvo taip jau blogai. Niekas neturėjo manęs pamatyti, o kad kaimynas ir pamatė, tai nieko baisaus, jei tik jis vienas matė. Žiūriu į kapą, keturkampis vidury sodo, o ant jo nedidelis žemių kauburėlis. Matau, kaip lietaus lašai plaka žemę.

Žiūri, kaip lyja, – sako kaimynas.

Girdžiu, kaip jis sunkiais žingsniais eina per kambarį, atsistoja šalia manęs.

Taip, – sakau.

Greitai oras keičiasi, – sako kaimynas.

Aš linkteliu.

Vakar fiordas buvo lygus kaip veidrodis, šiandien ryte irgi nieko, o dabar štai jau kaip smarkiai banguoja, – sako kaimynas.

Taip, greitai keičiasi.

Girdžiu, kaip kaimynas giliai įkvepia ir lėtai iškvepia.

Taip keista, kad šuns nėra, – sako jis.

Matau, kad kaimynas stovi nuleidęs akis. Jis paklausė manęs apie šunį, bet jis neturi teisės klausinėti manęs apie šunį. Jis negali taip sau stovėti ir klausinėti manęs apie šunį. Nes mano šuo yra tik mano ir kaimynas neklausinės manęs apie mano šunį. Mano šuo – ne kaimyno reikalas. Jam negalima klausinėti apie mano šunį.

Kiek tave prisimenu, visada būdavai su šunim, – sako jis.

Taip, – sakau.

Visada namuose būdavo šuo.

Kaimynas šneka ir šneka apie mano šunį, bet mano šuo visai ne jo reikalas. Jam negalima taip kalbėti apie mano šunį. Kaimynui negalima taip kalbėti.

Gal norėsi kavos? – klausiu.

Matau, kad kaimynas linksi.

Tavo puodelis, beje, dar stovi ant stalo, – sakau.

Kaimynas atsisuka, matau, kad žiūri į puodelį ant stalo. Kėdė, ant kurios jis prieš tai sėdėjo, irgi vis dar ištraukta. Kaimynas eina mažais, sunkiais žingsniais per kambarį, atsisėda. Girdžiu, kaip atsidūsta. Pamatau termosą ant mažojo apvalaus staliuko, paimu jį, einu ir įpilu kaimynui kavos. Kai pripilu pusę puodelio, kaimynas sako „ačiū“. Einu prie savo puodelio, girdžiu kaimyną sakant „taigi taigi“, įsipilu kavos. Bet kokio velnio tas kaimynas vis klausinėja apie mano šunį? Ko jis nori? Ar negali jis manęs palikt ramybėje. Ko tas kaimynas nori? Reikia gi žmonėms duoti ramybę. Negalima taip elgtis. Pastatau termosą, paragauju kavos, ji atšalusi, sakau „eina peklon, taip jam ir reikia“, padedu puodelį ir sakau „velniai griebtų, velniai griebtų“.

Taip, taip, – sako kaimynas.

Aš tik šiaip, su savimi šnekuosi, – sakau.

A, tu irgi, – sako kaimynas. – Kaip keista, kai šuns nėra.

Žiūriu į langą, lietaus lašai teka per stiklą.

Taip, – sakau.

Paprastai visada aplink tave lakstydavo šuo.

Atsistoju, prieinu prie lango, pažvelgiu laukan. Kaimynas visąlaik šneka apie šunį, kodėl jis taip daro, ko jis nori? Kodėl kaimynas visąlaik šneka apie šunį? Jis atėjo pas mane jau antrąkart per dieną, sėdi ten ir šneka apie šunį. Ko jis nori? Kodėl kaimynas visąlaik šneka apie šunį? Reikia jam ką nors pasakyti.

Bjaurus oras, – sakau.

Atsisuku, matau, kad kaimynas sėdi sunėręs pirštus ant kelių ir žiūri į savo rankas.

Man trūksta šuns, – sako kaimynas.

Jis išėjo palakstyti, – sakau.

Taip.

Jis kartais taip daro.

Ar nesijaudini dėl jo?

Kaimynas klausia, ar nesijaudinu dėl šuns. Na, reikia ką nors atsakyti. Galiu pasakyti, kad taip, jaudinuosi dėl šuns, reikia pasakyti. Negaliu stovėti čia ir tylėti.

Ne, – sakau, – šunys kartais išbėga palakstyti.

O taviškis „jis“? – klausia kaimynas.

Aš linkteliu.

Bet kalės irgi kartais palaksto, – sakau.

Bet tu kasei, – sako kaimynas.

Vėl atsisuku į langą, matau, kaip lietus stipriai plaka žemes.

Mačiau, kad kasei, – sako kaimynas.

Kodėl jis taip sako? Kodėl jam prireikė du kartus pasakyti, kad aš kasiau? Ko tas kaimynas nori? Kodėl jis pas mane antrąkart atėjo ir šneka apie šunį, apie tai, kad aš kasiau?

Dabar jau visai smarkiai lyja, – sakau.

Taip, na ir diena, – sako kaimynas.

Stoviu prie lango, žiūriu į savo valtį, ji tamposi pririšta virve, šokinėja aukštyn ir žemyn. Matau, kaip lietus stipriai plaka žemes.

Oras greitai keičiasi, – sakau.

Vakar buvo puikiausia diena, – sako kaimynas.

Kodėl kaimynas taip sako? Kodėl jis atėjo pas mane dukart tą pačią dieną? Ko tas kaimynas nori?

O ieškoti šuns neisi? – klausia kaimynas.

Pats pareis, – sakau.

Taip, jūs tikrai dar susitiksit, – sako kaimynas.

Atsisuku, pažvelgiu į jį.

Dar kavos? – klausiu.

Kaimynas papurto galvą.

Man turbūt jau laikas namo, – sako jis. – Mus netrukus irgi turėtų aplankyti policija.

Žiūriu į kaimyną. Jis pasakė, kad mus netrukus aplankys policija. Negi jie tikrai ateis, negi belsis į kiekvieną namą iš eilės ir klausinės? Turbūt taip ir darys. Taip, policija turbūt ateis. Gal todėl kaimynas čia ir sėdi, todėl, kad ateis policija? Bet policija pamatys kapą, jie pamatys, kad mano sode kapas. Reikia jį uždengti, reikia ant jo padėti kokį maišą, ar ką, reikia būtinai uždengti kapą, nes kapo policijai negalima pamatyti. Reikia kuo greičiau uždengti kapą.

Manai, ateis policija, – sakau.

Tai turbūt, kad ateis, – sako kaimynas.

Matau, kad kaimynas stojasi, nuleidžiu akis, einu ir atsisėdu į krėslą, žiūriu priešais save.

Na, tai aš trauksiu namo, – sako kaimynas.

Girdžiu, kaip jis eina per kambarį, atidaro svetainės duris, išeina į prieškambarį.

Tai iki pasimatymo, – sako kaimynas.

Taip, iki, – atsakau.

Girdžiu, kaip kaimynas uždaro svetainės duris, eina per prieškambarį, atidaro lauko duris, uždaro lauko duris. Atsistoju, einu į virtuvę, atidarau duoninę, atsipjaunu riekę duonos. Jau seniai nevalgiau ir aš alkanas. Einu prie šaldytuvo, pasiimu sviesto ir sūrio. Užtepu duoną sviestu, atsipjaunu sūrio. Stoviu virtuvėje ir valgau. Žiūriu pro langą, per stiklą varva lietus. Reikia ko nors imtis. Bet ką gi veikti? Tai jau padariau. Daugiau nebėra ką daryti. Dabar jau nieko daugiau negaliu padaryti. Žiūriu pro langą, lietus teka per stiklą. Pasiimu stiklinę, einu prie šaldytuvo, įsipilu pieno. Išgeriu pieną dviem gurkšniais, pastatau stiklinę ant spintelės. Einu į svetainę, paimu puodelius, nunešu į virtuvę, pastatau ant spintelės. Galiu išplauti indus. Nedaug čia to plovimo, bet vis tiek galiu išsiplauti. O tada juk reikia uždengti kapą. Nes kapas negali būti atidengtas, kai ateis policija. Turiu šitai sutvarkyti, turiu uždengti kapą. Reikia pirma uždengti, o indus išplausiu vėliau. O gal nereikia dengti to kapo. Juk vis tiek niekas jo nepastebės, ten juk tik mažytis kauburėlis žemių visoj toj žalumoj. Nereikia jo dengti. Iš tikrųjų, kodėl gi aš tą kapą turėčiau dengti. Nereikia jo dengti. Bet galiu tada išplauti indus, nes ką nors juk reikia veikti. Jau reikia ką nors veikti. Dabar rytas ir man reikia ką nors veikti. O kur mano šuo? Kur aš padėjau savo šunį? Jis juk turi kur nors būti. Kur mano šuo? Reikia susirasti šunį. Aš visada turėjau šunį. Turiu rasti šunį. Stoviu prie lango, šuns niekur nematyti. Atsiremiu į virtuvės spintelę, pasilenkiu prie pat lango, apsižvalgau, lietus varva per stiklą, bet šuns niekur nematyti. Ir kur tas šuo pasidėjo? Negali gi šuo taip imti ir pradingti. Turiu rasti savo šunį. Pažvelgiu laukan, lietus teka per stiklą, kur tas šuo? Žvelgiu laukan ir pamatau, kaip kažkas praeina už lango. Ką tik pamačiau kažką praeinant, ten, kieme. Ten tikrai kažkas buvo? Kažkas praėjo per kiemą. Mačiau kažką praeinant, mačiau lietpaltį. Mačiau už lango kažką praeinant, kažkas praėjo už lango. Bet niekam negalima ateiti. Kodėl kas nors turėtų ateiti? Tada pabeldžia į duris. Beldžia į duris. Ir aš turiu atidaryti, įleisti tą, kuris beldžia. Nes kažkas praėjo už lango, kažkas su lietpalčiu. Kažkas atėjo. Ir beldžia į duris. Aš dar stoviu prie lango. Bet kažkas beldė į duris. Vėl beldžia. Aš stoviu ir žiūriu laukan, lietus varva per stiklą. Kažkas praėjo už lango. Matau, kaip kažkas eina per kiemą, sustoja. Ji stovi už lango ir žiūri į mane. Tai ji, ji papasakojo apie šunį, pasakė, kad šuo nušautas. Ji stovi kieme ir žiūri į mane pro langą. Kodėl ji stovi kieme? Ji pažvelgia man į akis, tada nuleidžia žvilgsnį. Ji nori su manimi pasikalbėti, turiu išeiti laukan. Tai ji, ji papasakojo, kad jis nušovė mano šunį, ji stovi ten kieme, lietuje, aš turiu ją įsileisti, aišku, kad turiu. Bet ko ji atėjo? Einu į prieškambarį, atidarau lauko duris. Matau ją stovinčią kieme, matau lietpaltį vidury kiemo. Stoviu tarpduryje, žiūriu į ją.

Neįsileidi žmonių, – sako ji.

Čia tu, – sakau.

Laukei ko nors kito? – klausia ji.

Užeik, – sakau, – taip lyja, užeik bent į prieškambarį.

Jei įsileisi, – sako ji.

Taip.

Bet tu neatidarei, kai beldžiau. Tu stovėjai ten prie lango ir tik žiūrėjai, žiūrėjai.

Taip. Bet dabar užeisi?

Ji linkteli. Įsispiriu į batus, išeinu į kiemą ir lietus ima merkti mano plaukus ir veidą. Tikrai smarkiai lyja. Pakeliu akis į dangų, lietus krenta tiesiai man į veidą. Pakeliu ranką, perbraukiu sau per veidą, nubraukiu vandenį. Ji praeina pro mane, eina į prieškambarį. Įeinu ir aš, uždarau duris, nusispiriu batus. Ji stovi prieškambaryje ir žiūri žemyn.

Užeik į svetainę, – sakau.

Nežinau, – sako ji.

Pasuku gilyn į prieškambarį, atidarau svetainės duris, einu ir atsisėdu į krėslą. Žiūriu į langą, lietus teka per stiklą. Girdžiu, kaip ji ateina į svetainę, uždaro duris. Ji eina per kambarį, atsisėda ant kėdės, kuri tebestovi ištraukta prie stalo. Ko ji nori? Kodėl ji atėjo? Žiūriu žemyn. Gal ji rado mano šunį? Ko ji nori?

Turbūt girdėjai, – sako ji.

Pažvelgiu į ją.

Apie žmogžudystę, – sako ji.

Žiūriu į ją ir tyliu.

Girdėjai, kad tas prie posūkio nužudytas, tas, kuris užmušė tavo šunį.

Žiūriu į ją.

Ar girdėjai? – klausia ji.

Nuleidžiu akis. Ji pasakė, kad tą prie posūkio nužudė, tą, kuris užmušė mano šunį. Kodėl ji manęs apie tai klausinėja? Ir kodėl jį nužudė?

Taip, nužudė jį, – sakau.

Šiąnakt, – sako ji. – Žmonos nebuvo namie, jį rado vienas iš vaikų.

Aš žiūriu žemyn.

Tai baisu, – sako ji.

Aš girdžiu, kaip ji sako, kad baisu, jog nužudė tą prie posūkio. Bet kodėl ji man tai sako? Ko ji nori? Kodėl ji tai sako? Juk nėra nieko, dėl ko ji turėtų man tai sakyti. Aš su tuo neturiu nieko bendro. Ji neturi man to sakyti.

Tau nereikia taip sakyti.

Ką sakai?

Girdžiu, kad ji klausia, ką aš pasakiau.

Tai baisu, – sako ji.

Taip.

Ir dar dukra jį rado. Jis tikrai turėjo atrodyti baisiai. Persmeigta širdim. Turėjo būti daug kraujo.

Tai jis užmušė mano šunį.

Taip, vienas iš paskutinių jo darbų.

Taip.

Tai tu nežinojai? – klausia ji.

Aš žiūriu į ją, ji žiūri į mane. Papurtau galvą.

Bet aš girdėjau, kad šiandien ryte ten buvai, – sako ji.

Linkteliu.

Tai tada žinojai, – sako ji.

Kas tau pasakė, kad aš ten buvau? – klausiu.

Kaimynas.

Nuleidžiu akis.

O ne tu jį nužudei?

Žiūriu žemyn. Ji klausia, ar ne aš jį nužudžiau, o aš nieko nežudžiau. Kodėl ji klausia, ar ne aš jį nužudžiau? Ką ji tuo nori pasakyti? Ne veltui gi klausia?

Ar tai tu jį nužudei?

Ir vėl ji klausia, ar aš jį nužudžiau. Jai negalima taip elgtis. Kodėl ji klausinėja? Ko ji nori? Aš juk nežudžiau jo.

Policija vaikščios po namus, – sako ji. – Ateis ir pas tave.

Taigi, tai tas prie posūkio nužudytas, – sakau aš.

O tai ne tavo darbas?

Ji vis kartoja, kad aš nužudžiau tą prie posūkio. Jam persmeigė širdį, daug kraujo, tai nutiko šiąnakt, o jį rado dukra.

Ne, – sakau.

Sakai tiesą? – klausia ji.

Linkteliu.

Nes aš jo nežudžiau, – sakau.

Žudei, – sako ji.

Atsistoju, prieinu prie lango, matau, kaip lietus teka per stiklą. Stoviu prie lango, lietus plaka žemes. Lietus, lietus į žemę. Mano valtis blaškosi pririšta, šokčioja aukštyn žemyn. Kalnas anapus fiordo, pilkas per lietų. Lietus, lietus į žemę. Girdžiu, kaip ji pakyla nuo kėdės, prieina prie manęs, atsistoja šalia. Fiordas šėlsta.

Ar tai šunį palaidojai sode, – sako ji.

Girdžiu, kad ji klausia, ar tai šunį aš palaidojau. Lietus, lietus į žemę. O kur mano šuo? Dabar jis jau netrukus turėtų ateiti. Kur mano šuo?

Nereikėjo man sakyti, kad jis nušovė tavo šunį, – sako ji.

Lietus teka per stiklą. Lietus, lietus į žemę.

Juk tikrai tu tai padarei.

Pažvelgiu į ją, papurtau galvą.

Aš matau, – sako ji.

Einu ir atsisėdu į krėslą. Žiūriu į ją, ji dar stovi prie lango ir žvelgia laukan.

Ne aš, – sakau.

Bet tu žinojai, kad jis nužudytas? – klausia ji.

Taip.

Kodėl sakei, kad nežinojai?

Nes kažkaip lyg ir nežinojau.

Ji atsisuka į mane.

Kažkaip lyg ir nežinojai? – sako ji. – Arba žinojai, arba nežinojai.

Taip.

Tai tu jį nužudei?

Ji prieina, atsistoja priešais ir žiūri žemyn į mane.

Tu tai padarei, – sako ji.

Žiūriu žemyn, priešais save.

Prisipažink, aš niekam daugiau nesakysiu.

Linkteliu.

Tai tu jį nužudei?

Taip.

Girdžiu, kaip ji eina per kambarį, atidaro svetainės duris, išeina, uždaro duris. Aš atsistoju, prieinu prie lango, lietus teka per stiklą. Matau ją einant keliuku. Eina greitai. Net neatsigręžia. Matau jos dviratį pagrindinio kelio šalikelėje, ji paima dviratį, ima vestis. Vedasi dviratį keliu. Žiūriu į ją, ji vedasi dviratį keliu, neatsisuka į mane, tik eina tolyn. Bet ji niekaip neatstojo, taigi aš turėjau pasakyti „taip“, turėjau pasakyti, kad tai aš jį nužudžiau. Bet iš tiesų tai juk nežudžiau. Aš turėjau pasakyti „taip“, ji niekaip neatstojo. Ką aš galėjau padaryti? Ji vis klausinėjo ir klausinėjo. Nieko negalėjau padaryti. Bet aš nieko nežudžiau ir kur mano šuo? Dabar šuo jau turėtų pareiti. O man reikia sutvarkyti namus. Turiu išskalbti patalynę, ji kruvina, o aš juk negaliu miegoti kruvinoje patalynėje. Negalima taip. Reikia pakeisti patalynę, o tada išplausiu indus. Reikia paimti šuns vandens dubenėlį, ir maisto. Pavadį irgi reikia paslėpti. Reikia susitvarkyti. Atsistoju, einu prie stalo, pristumiu kėdę. Paimu kavos puodelį nuo stalo, nunešu į virtuvę. Paimu termosą ir puodelį nuo mažojo apvalaus staliuko, nunešu į virtuvę. Einu į svetainę, apsidairau, ant sofos guli numestas pledas, aš prieinu prie sofos, gražiai jį sulankstau, padedu ant sofos krašto. Apsidairau svetainėje, viskas tvarkinga. Einu į prieškambarį, užlipu į palėpę. Įeinu į savo miegamąjį. O šuns čia jau nebėra, šuns jau nebėra. Miegamajame šuns nėra, čia tik mano lova, nėra jokio šuns. Bet šuo jau netrukus turi pareiti. Jis negali būti ilgiau pradingęs. Negali šuo taip imti ir pabėgti. Pažvelgiu į pagalvę, ant jos truputis kraujo ir keli kuokštai plaukų. Paimu pagalvę, nurengiu užvalkalą, atsargiai, kad plaukai nenukristų į lovą. Nutraukiu paklodę. Suvynioju pagalvės užvalkalą į paklodę, padedu prie sienos, už durų. Einu atgal prie lovos, paimu antklodę, atsegu užvalkalą ir nutraukiu jį, padedu prie sienos kartu su paklode, už durų. Atsitraukiu kelis žingsnius, sustoju, pažiūriu į lovą, einu atgal prie jos, padedu pagalvę į vietą, užkloju antklodę. Einu prie miegamojo durų, sustoju tarpdury, apžvelgiu miegamąjį, atrodo tvarkingai. Einu iš miegamojo, uždarau duris, nusileidžiu laiptais. Dabar jau tuoj turi pareiti šuo. Bet kas čia darosi? Šuo jau turi pareiti. Kur tas šuo pasidėjo? Pajuntu, kad aš pavargęs. Jau reikia paieškoti šuns. Įsispiriu į batus, išeinu į kiemą. Žvalgausi šuns, bet šuns niekur nematyti. Gal šuo pradingo. O tą velnią reikėtų užmušti, aš turėčiau jį užmušti, tad šįvakar taip ir padarysiu. Aš jį nužudysiu. Aš turiu užmušti jį, tą velnią. Aš esu priverstas jį nužudyti. Einu į vidų, uždarau duris, pasuku raktą, nusispiriu batus. Einu į virtuvę, pamatau kelis puodelius ant spintelės. Taip, dabar reikia išplauti indus. Nedaug čia to plovimo, bet vis tiek reikia išplauti. Reikia. Imu leisti vandenį į kriauklę. Žiūriu, kaip teka vanduo, įpilu indų ploviklio, dedu puodelius ir stiklinę į kriauklę, tada pamatau šuns vandens ir maisto dubenėlius kampe prie šaldytuvo, pasilenkiu, paimu juos, dedu į kriauklę. Išplaunu puodelius ir stiklinę, pastatau ant spintelės. Išplaunu vandens dubenėlį, padedu ant spintelės, išplaunu maisto dubenėlį, dedu ant spintelės. Matau indus ant spintelės, tegu sau džiūsta, nereikia šluostyti, tikrai nebūtina, nudžius. Indai gali patys nudžiūti. O dabar šuo jau tuoj turi pareiti. Einu į prieškambarį, nukabinu jo pavadį nuo kablio, kur jis visada kabo, įsidedu į užpakalinę kelnių kišenę. Grįžtu į virtuvę. Iš traukiu kamštį kriauklėje, vanduo išbėga, aš atsuku čiaupą, išplaunu kriauklę. Susirandu muilo, nusiplaunu rankas, sudrėkinu veidą, nusiprausiu veidą, nusišluostau. Apsižvalgau virtuvėje, atrodo tvarkingai. Pajuntu, kad aš pavargęs, gal reikėtų trumpam prigulti, truputį pamiegoti. Turbūt reikėtų. Ir namus jau sutvarkiau. Einu į svetainę, prie sofos, paimu pledą, atsigulu, užsikloju pledu. Išsitraukiu iš kišenės pavadį, suspaudžiu delne, perbraukiu jį ranka, pakeliu prie skruosto, glaudžiu pavadį prie skruosto, tada pasidedu jį šalia, po pledu. Guliu nejudėdamas. Įkišu ranką į kelnių kišenę, ištraukiu kruviną kuokštą plaukų, paglostau pirštais. Girdžiu lietų barbenant į stogą, į langus. O dabar šuo jau tuoj turi pareiti. Girdžiu lietų. Pajuntu, kad aš pavargęs. Lietus, lietus į žemę. Dabar reikia truputį pamiegoti. O tada turi pareiti šuo.

 

Versta iš:

http://www.aoiagency.com/2013/03/jon-fosse/

 

2014-10.png