„Metų“ anketa

1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate ją ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?

3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?

 

Vladas Braziūnas

 

Laikysena „epochoms“ ir „kontekstams“ mirgant

1. Įpusėjo. Ir mūsų, Lietuvos, ir pasaulio erdvėj epochos keitėsi, keičiasi, mes tam pasauliui, neoliberaliai kadaise mėginusiam išspirti mūsų duris ir mus atverti, t. y. čia atsakančiai pašeimininkauti, pamokyti mus tikros kapitalistinės gyvensenos, ačiūdie, tada sveikai konservatyviai pasipriešinom, dabar gyvenam praviromis durimis, bet – pačių laisva valia svetingai pravertomis, pro jas ir patys mielai išklystam pasižmonėti.

Vaidmuo šioje epochoj? Sakyčiau, laikysena. Tokia, kad ir kitas patikėtų, jog tebeturi namus, vienintelę savo vietą ir savo laiką, kur esi laisvas, kam esi atsakingas. Kitaip sakant, kas rašytojui lieka? Įtempti sąmonę ir kurti. Kurti tokį savo paties laiką, kurstyti tokį sąmonės lauželį ar pragarėlį (iš neįmanomybės, iš ilgesio...), kuriame būtų įmanoma kūryba, jos išdegtas žodis. Tada nebereikės galvoti ir apie savo epochos slėgį. Kad ir kokias grėslias ar gundomas minas ši ištaisinėtų, kad ir kaip – celės ar agoros žmogus, pilietis – į jas reaguotum, tavo kūrybos vedžioti už nosies toji epocha neturėtų. Ačiūdie, tokios nepavedžiojamos kūrybos ir tokių kūrėjų (ne vien literatūros) Lietuvoje esama, atpažįstu juos kaip savus, tarp jų, su jais jaučiuosi gerai. Bet pavardėm nerūšiuosiu.

2. Ne visai jauku man atsakinėt į panašius klausimus. Jų formuluotėse atpažįstu lengvą šiuolaikinio mūsų žurnalizmo dvelksmą, užkrečiamą. Tarkim, žurnalistas, apie tavo sritį nė neketinantis išmanyti, rimtu balseliu išpoškina: „Ką jūs manot apie poezijos krizę?“ (švelnesnis variantas būtų apie, tarkim, Poezijos pavasario „krizę“). Arba žurnalistaujanti kolegė interviu yra paklaususi: „Ar dora tikėtis pragyventi iš eilėraščių rašymo?“ Klausimas kaip kokio Putino diplomato – be pralaimėjimo. Jei damą pasiųsi po velnių, būsi ne tik nedoras, bet dar ir storžievis. Jei imsi atsakinėti, turėsi mandagiai memlenti ir neįtikinamai teisintis. Atsiprašau, čia ne visai taip, bet... nėra man tas literatūros kontekstas jokia cenzūra. Nejaučiu aš jo kaip cenzūros. Ir jautęs gal nesu. Cenzūra, ypač toji platesne prasme, – mane darkė. Bent stengėsi sudarkyti, nepavykus – prigniaužti. Pačios literatūros kontekstas plaukė mirgėjo pro šalį visaip mane džiugindamas ar liūdindamas, bet į mane nesikėsindamas (ne aš vienas toks: tarkim, iš mano kartos poetų dar ryškesnis konteksto neveikiamo kūrėjo pavyzdys – Romas Daugirdas). Veikė, tebeveikia – tekstai. Kaip gyvi kūriniai. Literatūros ar gyvenimo. Jie gali būti ir slapti ar viešesni mano pašnekovai. Koks Uldis ar kuosa.

Būsiu nesupratęs („Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?“). Gal čia turima galvoj platesnis, tarkim, visuomeninis kontekstas, kuriame literatūra neišvengiamai gyvuoja ar – priėmus klausimo teiginį už gryną pinigą – dūsta?.. Tada publicistinės šnekos būtų be galo.

3. ...taip, sovietiniais laikais ne kartą buvau pavadintas grėsliai – nacionalistu. Toks, jei suprasim pozityviai, tautos žmogus, priešgina lietuvis – ir tebesu. Užtat taip noriai bendraujantis su kitų tautų žmonėmis ir jų kūryba. Pagaliau ir bendriau – su kitokiais žmonėmis ir kitokia kūryba. Iš smalsumo, iš įdomumo, iš pagarbos jų savitumui. Besitikintis panašios atošaukos. Sulaukiantis.

Iš esmės netikiu rašymu ne savo gimtąja kalba. Net versti nesu mėginęs į kurią nors kitą kalbą, tik į savo gimtąją (dar į prigimtinę tarmę). Pritarčiau Merabo Mamardašvilio manymui, kad „grafomanija – literatūrinė veikla, kurios viduje nieko nevyksta“ (Austėjos Merkevičiūtės vertimas). Sv ˜ etima kalba manyje kas nors vyksta aiškiai per mažai. Įsivaizduoju, kad panašiai sau turėtų atsakyti kiekvienas, kalbą girdintis ir jaučiantis ne vien kaip instrumentą, „susižinojimo priemonę“, o kaip versmingą, paslaptingą būties bylą.

Ir čia „į temą“ dienoraštinės mano apmaudo akimirkos eilutės „iš tos pačios bejėgystės ką nors pakeisti. Moteris, rašiusi ir eilėraščius, išvažiavo Anglijon. Šiandien gauto elektroninio (kitokius kartais begaunu tik iš Marijos Macijauskienės) laiško sakinys: „Rašyti negaliu, lietuvių kalba – nebeaktuali, anglų kalbą suvokiu tik paviršutiškai.“ Ne, čia aš jau bejėgis ką nors supaisyti. Lyg būtum susidūręs su žmogumi, tarytum tokiu pat, o vis dėlto – iš kito, tau nepažinios evoliucijos – ar gyvybės – medžio. Iš kitur numutavusios šakos? Lengviausia būtų tarti – bala jų, sužinojai, ir tiek. Bet gal ir tu jau – tik vystanti sena šakelė, o greitai besikeičiančio pasaulio laja – lapoja ir klesti? Ir tu jai daraisi – nebeaktualus?“

Žinoma, tokia akimirka kresteli, bet ji praeina, ir netikėtai matai: praėjo, bet tą pasiutišką užsispyrimą laikytis savo – tik sutvirtino. Suvoki, kad čia tos pãčios „epochos“ ar „konteksto“ grimasos, tavęs nenulaikysiančios, kad ir kaip savin trauktų ar lenktų.

Tad ir visa „strategija“ būtų – stuburas, sveikas, lankstus ir tvirtas stuburas.

 

Jonas Jackevičius

1. Žmogaus smegenys taip užprogramuotos, kad kiekvienoje tiesoje ieško daugybės tarpusavyje susijusių niuansų. Neseniai išgirdau, kad statistikos specialistai apskaičiavo, kiek Lietuvos gyventojai vidutiniškai skiria laiko televizijai. Pasirodo, vienas lietuvis į televizorių spokso kasdieną apie tris valandas. Jeigu prisiminsime raštingam žmogui dabar būtiną internetą, iškyla klausimas – knygas ir laikraščius ar lieka laiko pavartyti? Gal tas statistinis lietuvis pagalvoja, kad tokiai nuo informacijos išūžtai galvai geriau tiktų alaus skardinė. Esu įsitikinęs, kad šioje situacijoje daugumai Lietuvos piliečių „rašytojo vaidmuo“ – nulinis. Manyčiau, kad viešoje erdvėje nesuvokiama, arba dažnai tiesiog vengiama pripažinti, jog knyga ir rašytojas – šiuo metu daugeliui net universitetus baigusių žmonių – nebe draugai.

Teko patirti, kad naujoviškai suprojektuotuose, skoningai atrodančiuose butuose, kuriuose įsikuria nemenką padėtį visuomenėje turinčios asmenybės, knygų lentynų nematyti, kartais pasitaikanti knyga būna tik kaip interjerą puošianti detalė. Dažnas nustemba – kam knyga, jeigu viską randame internete!

Atrodytų, kad į didelę dalį „informacinės visuomenės“ piliečių, kurie skaito tik specialią literatūrą ir interneto straipsnius bei komentarus (tokių esama net tarp žinomų politikų), intelektualai ir knygiai visai nekreipia dėmesio, tikriausiai juos suvokdami kaip neišvengiamą šio laiko blogybę. Žinoma, šiuo metu visame Vakarų pasaulyje didelė dalis technizuotos visuomenės yra elitinio kultūrinio gyvenimo užribyje – tai kapitalistinėje visuomenėje yra natūralu, tačiau kartais atrodo, kad, esant tinkamam švietimui, didelę dalį dabartinių keturiasdešimtmečių galėjom išsaugoti, dabar juos matytume tarp knygos mylėtojų, nes prieš porą dešimtmečių buvę knygų tiražai rodo, kad jų tėvų ir senelių skaitymo įpročiai buvo kitokie. Tikrai apima blogas jausmas, kada veržlūs, gabūs ir išsilavinę žmonės, samprotaudami apie mūsų šalies ateitį, kalba vien apie ekonomiką, pinigus, bankininkystę ir – tyli apie kultūrą, nors niekas viešai nepaneigia, kad kultūra – valstybės išlikimo garantas. Manyčiau, kad rašytojas Lietuvoje turėtų būti ir savotiškas visuomenininkas, skatinantis domėtis ne tik literatūra, bet ir visu kultūriniu paveldu.

Tenka puoselėti ir skatinti tą palyginti nedidelę visuomenės dalį, kuriai knyga – esminis kultūros produktas, pažinimo šaltinis ir tuo pačiu – galimybė plėsti pažinimo ribas, kartu patiriant ypatingą išgyvenimą, kartais vadinamą „skaitymo malonumu“. Manyčiau, kad literatūrai ir kultūrai neabejingos asmenybės šiuo metu gimsta specifinėje aplinkoje, kurią suformuoja šeimos tradicijos, iš kartos į kartą paveldėti įpročiai. Tai – ir savasties suvokimas, kultūrinių ir etinių papročių tąsa. Deja, ši terpė, atrodo, nyksta – kaip nyksta knygų ir periodinės spaudos tiražai. Ir čia derėtų prisiminti svarbiausią skaitytojų ir rašytojų santykių formuotoją – mokyklą, kuri dar prieš gerą dešimtmetį buvo dažnai vadinama „tautine“.

Išmoningai suorganizuotų literatūrinių vakarų mokyklose svečiams – rašytojams, atrodo, nekenktų kartais kritiškiau pažvelgti į nemažos dalies specialiai pasiruošusių moksleivių ir jų pedagogų viešas kalbas. Jos dažnai kontrastuoja su realybe. Teko vartyti nemažai mokyklinių vadovėlių, kurių giliamintiškumu ir informacijos kiekiu netenka abejoti, tačiau, pabendravus su jų skaitytojais, moksleiviais, peršasi labai nemaloni išvada – jie dažniausiai nemėgsta lietuvių kalbos, literatūros, knygų neskaito. Skaitomi tik fragmentai, o egzaminai išlaikomi pažymint atsakymus testuose arba trumpai užrašant pasirinktą komentarą. Tokia mokymo metodika griežtai reglamentuojama švietimo sistemą kontroliuojančios pedagoginės biurokratijos. Šiukštu – jokių nukrypimų – visi rašo kiek įmanydami vienodžiau. Panašiai kuriamos ir tekstų interpretavimo analizės užduotys, būtinai jas apribojant iš anksto numatytų žodžių skaičiumi.

Ir štai rezultatas – labai energingų ir veiklių „išsilavinusių“ žmonių kastai žodžiai „rašytojas“, „poetas“, „kultūra“ geriausiu atveju sukelia tik švelnią šypseną.

Dažnas nesuvokia testų sistemos pavojų analitiniam mąstymui, todėl ši situacija būna panaši į nesąmoningą (o gal – sąmoningą?) smegenų plovimą. Mūsų mokykliniai vadovėliai nesuteikia galimybės susikurti nuoseklaus literatūros istorinio vystymosi vaizdo tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.

Literatūros vadovėlius skaitantiems moksleiviams sunku suvokti visuomenės, kultūros, menų ir literatūros vystymosi panoramą. Panašūs ir istorijos vadovėliai, kuriuose mirga iliustracijos ir aprašymų fragmentai, – primena puslapius internete, – tada galvoje lieka tik įspūdžių nuobiros. Esant tokiai mokymo meto dikai Lietuvos kultūra ir istorija, taip pat ir literatūros istorija jaunuolių sunkiai suvokiama kaip visuma, todėl pamatę, kokie mes maži, provincialūs ir nevykę dideliame pasaulyje, moksleiviai neretai tik ir svajoja – kaip sprukti į įsivaizduojamą užsienietišką rojų.

Ir dar – kartais tiesiog sunku patikėti, kad, mokantis bet kokios užsienio kalbos, šiuolaikiniuose, dažniausiai užsienietiškuose išsiverstuose vadovėliuose sunku rasti literatūrinių tekstų – poezijos arba prozos – kurie padėtų suvokti ne tik savos, bet ir anglų, prancūzų, vokiečių kalbų ir jomis rašytos literatūros dvasią.

Rašytojai susitinka su taip išauklėta visuomene bibliotekose, mokyklose, per festivalius, muges ir knygų pristatymus. Atsiranda iliuzorinė regimybė, kad susidomėjimas knygomis – solidus ir pakankamas, o rašytojų prestižas – įspūdingas.

Deja – ir knygų mugėse (kaip ir knygynuose) vertingą literatūrą nustelbia menkavertė populiarioji produkcija, didžioji dalis lankytojų eina pro lentynas kaip pro didelį turgų. Toje minioje pasiklysta tie, kurie knygose ieško ne tik „skaitymo malonumo“, bet ir dvasinės bei kultūrinės patirties.

Ir kaip tik ta dalis knygos mylėtojų išlieka kultūros tradicijų tęsėja, nuo jų priklauso rašytojų ir visuomenės sąveika. Kadangi istorijos bėgyje šviesuolių visada buvo mažuma, labai nusiminti neverta.

Ir čia – norėčiau pradėti fantazuoti. Kadangi iš esmės visuomenę pakeičia tik netikėti sukrėtimai – susapnuočiau, kad biurokratai, nuo kurių „reformų“, „projektų“, „strategijų“ viskas priklauso, grąžina mokesčius į tą lygį, kuris buvo prieš penkiolika metų. Biurokratai ima suprasti, kad skirstyti milijonus knygų leidybai ir visokiam rašeivų skatinimui ir tuo pat metu palikti spaudą smaugiančius mokesčius – nenaudinga, nes sunaikinama rinka, kitaip tariant, panaikinama konkurencija, kuri ir yra visų pokyčių bei naujų idėjų atsiradimo pagrindas. Juk priklausomoje nuo valstybės dotacijų ir kartu – nuo neproporcingai didelių mokesčių periodikoje sunkiai gali atsirasti literatūrinės srovės, tarpusavyje diskutuojantys ir polemizuojantys kritikai, prozininkai, poetai. Norėčiau priminti, kad paskutinių literatūrinių sambūrių užuomazgos mūsų šalyje užgeso apytikriai prieš penkiolika metų, išleidus almanachą „Miestelėnai“. Po jų – pamažu ir literatūros kritika tapo prėska ir nuobodi, paskutiniai dinamiškos ir neinančios į kompromisus kritikos atstovai buvo „Castoras ir Polluxas“. Šie aštrialiežuviai buvo tiesiog užčiaupti, ko nebūtų įvykę tikros literatūrinės rinkos sąlygomis.

Atkūrus rinką, honorarus, kad ir nedidelius, už išsakytas tokioje spaudoje idėjas gautų dabar pritilę raštingi literatūros mylėtojai, naujai atsiradę autoriai. Tikėčiau, kad atsirastų ekonomistų, kurie turėtų idėjų, kaip išjudinti tokią rinką, nepadarant žalos valstybės biudžetui, turint galvoje ir tai, kad iš spaudos ir literatūros surenkami mokesčiai nelygintini su verslo pajamomis. Neatrodytų, kad tai – visiška utopija. Kai kuriose Europos valstybėse literatūrinis darbas apmokestinamas minimaliai. Ir tai duoda teigiamų rezultatų.

Manyčiau, šitas pasapnavimas nebūtinai atsikartos tikrovėje, tačiau būtų naudinga, jeigu tokia fantazija virstų siekiamybe ir ši siekiamybė galėtų būti aptarinėjama akademiniame pasaulyje, rašytojų ir žurnalistų sambūriuose bei organizacijose, o tada gal persikeltų ir į ministerijų kabinetus.

Prognozuoti ateitį – pats rizikingiausias užsiėmimas. Ir vis dėlto – įdomu paspėlioti apie rašytojų ir kūrinių likimą bei ateities perspektyvas, nesusiejant jų su ekonomine visuomenės sankloda ir biurokratų diktatu.

Matyt, gyvenimo tempas turėtų keisti literatūros žanrus ir formas. Literatūroje galbūt ryškėja tendencijos, dabar pastebimos dailėje ir teatre – visur daugėja improvizacijos ir ekspromto; dramoje, net operoje – klasikiniai kūriniai dažnai tiesiog pritaikomi šiuolaikinio žmogaus suvokimui, dailėje – dažnos vienkartinės kompozicijos, performansai ir videoinstaliacijos.

Kita vertus, gal teks prisiminti gilią senovę – gal tarytum senovės Graikijoje kompiuterinėje ateities visuomenėje dominuos poezija ir teatras? Gal bus atsisakyta storų romanų, kurių apimtis ir giliamintis visuomeniškumas susiformavo tik prieš keletą šimtmečių? Atrodo, ateityje turėtų vyrauti trumpi prozos kūriniai, panašūs į kino scenarijus.

Tačiau kodėl ateityje prioritetą tektų skirti vis dėlto poetams? Priežastis – paprasčiausia: norint poetinį tekstą perskaityti, tenka sugaišti mažiau laiko.

Poezijos knyga – tarytum maldaknygė, ją galima atsiversti ir pradžioje, ir vidury, ir gale, ji skaitoma ir tada, kai būna liūdna, ir tada – kai linksmiau, ji – harmonizuoja ir koncentruoja, jos prasmės nebūtina suvokti iš karto; prisiminus – galima iš naujo rasti į sąmonę įstrigusį puslapį. Keletoje eilučių gali būti paslėptas kodas, kuriam atskleisti prozininkas paskirtų visą knygą.

Kas gi iš lietuvių autorių ryškiausiai atspindi šiuolaikinio pasaulio dvasią ir idėjas? Sakyčiau taip – galbūt šiuo metu nėra mūsuose vieno genijaus, kuris tarytum Goethe „Fauste“ užkoduotų visas epochos problemas ir siekiamybes. Panašus į tokį buvo tik Sigitas Geda.

Beje, „lietuviškos šiuolaikinio pasaulio dvasios“ ieškantiems smalsuoliams šiuo metu patarčiau skaityti autorius, kuriems dabar ne daugiau kaip penkiasdešimt metų…

2. Į antrą klausimą atsakydamas teigiu: cenzūra yra, ir dar kokia! Kiečiausia – mūsų jau aptartos dotuojamos pseudorinkos cenzūra. Tokios cenzūros „apžaisti“ neįmanoma. Nenorintis „žaisti“ autorius renkasi neįtakingiausią leidyklą, kuri neturi galimybių organizuoti tinkamos reklamos ir knygos platinimo. Dažnai dėl tos priežasties ir autorius, ir jo kūrinys lieka literatūrinio proceso užribyje. Visų į tokią situaciją patekusių autorių pavardžių neminėsiu, nes sukelčiau viešą širšalą. Bėda ta, kad kartais tokia iš karto lyg nematoma „cenzūra“ liečia literatūrinius ir visuomeninius principus ginančius asmenis. Paminėsiu tik principingą, nesistengusį nieko „apžaisti“ ir dėl to tinkamai neįvertintą originalaus talento, gilų ir jautrų poetą – amžinatilsį Vytautą Skripką ir – nesulaukusį palaikymo, pasitraukusį į literatūros nuošalę, – dar sovietiniais lai kais puoselėjusį hemingvėjišką stilistiką, aktyvų visuomenininką, „neapžaidusį“ oponentų – Romualdą Lankauską. Priminčiau taip pat kultūrininkų neįgalumą, per kurį nesugebėta išgelbėti ir išsaugoti gyvenimui ir tolimesnei kūrybai pasiligojusio ir teisėsaugos nukankinto genialiojo S. Gedos. Sigitas nepripažino jokių kompromisų ir savo tiesą rėždavo visiems į akis. Manyčiau, kad dvasinis orumas, neleidęs pataikauti kultūrą valdančioms vidutinybėms, nulėmė ir Gintaro Beresnevičiaus likimą.

Pateiktame klausime dar minimas literatūrinis kontekstas. Patikslinčiau – toks kontekstas gali būti ne tik literatūrinis, bet ir politinis, visuomeninis, moralinis. Kūrėjui nepatarčiau bandyti tokio konteksto „apžaisti“. Toks „apžaidimas“ – tai vidinė kūrybinė trauma.

Blogio negalima apžaisti, jam tenka priešintis, na, o prieštaravimai – gyvenimo variklis.

3. Galvodamas apie trečiąjį klausimą neįsivaizduoju jokios „strategijos“ kita kalba rašančiųjų atžvilgiu. Nebent susapnuočiau tokį lietuviškai rašančių kūrybinį suklestėjimą, kad užsienio leidyklos pultų juos versti, leisti ir platinti.

Džiaugiuosi, kad po pasaulį keliauja ir angliškai rašo Antanas Šileika, Rūta Šepetys. Kuo daugiau bet kokia kalba parašytos literatūros pasklis po pasaulį, tuo labiau praturtės mūsų kultūra.

Čia verta būtų prisiminti kalbos ir tautinės tapatybės santykį. Tai – ne vien literatūros kūrėjų problema. Nuo to laiko, kai buvo sukurta „tautinė“ valstybė, šios problemos kėlimas lyg ir nekorektiškas, nors jis šiuo metu atrodo aktualus ne tik literatūrologinėje, bet ir politinėje bei kultūrinėje erdvėje. Turėdami tik vienareikšmišką atsakymą, galime sulaukti nemažų nuostolių. Ar ne todėl tarpukaryje praradome ypatingais gabumais likimo apdovanotą Albiną Herbačiauską, taip ir neradusį su „litvinais“ bendros kalbos, emigravusį į Lenkiją, o vėliau mūsų literatūrinių provincialų pavaizduotą kaip pakvaišusį grafomaną? Tokį stereotipą kai kurie literatūros žinovai paliko naujai lietuvaičių kartai.

Nemažai istorijoje žinome asmenybių, laikiusių save Lietuvos piliečiais arba tiesiog lietuviais ir turėjusių įtakos lietuvių kultūrai, identiteto susiformavimui, taip pat ir Lietuvos valstybės atgimimui, nors rašė ir kalbėjo nelietuviškai. Čia galėtume paminėti kai kuriuos ryškiausius – nuo šešioliktame ir septynioliktame amžiuje lotyniškai rašiusių Mikalojaus Husoviano ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus – iki romantikų, be kurių neįsivaizduotume tautinės sąmonės atgimimo. Tai – Juzefas Ignacas Kraševskis, Vladislovas Sirokomlė, Adomas Mickevičius, vėliau, XX-ame moderniame amžiuje, – Oskaras Milašius ir Česlovas Milošas. Ir tarpukaryje, ir sovietmečiu, ir dabar – vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau mes juos priskiriame svetimoms literatūroms, nors jie vienokia ar kitokia forma save laikė lietuviais.

Česlovas Milošas tvirtino esąs nei lenkas, nei lietuvis, o „paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis“. Ar nebuvo galima intensyviau, draugiškiau ir diplomatiškiau jį „prisijaukinti“ mūsų kultūros labui?

Vėlgi – Česlovo Milošo giminaitis Oskaras Milašius, rašęs prancūziškai, nebuvo tinkamai pagerbtas smetoninėje Lietuvoje, o ir šiais laikais nėra tinkamai integruotas į mūsų modernėjančios poezijos kontekstą, nors visada ir visur tvirtino esąs lietuvis.

Ar priklausymą vienai ar kitai tautai nulemia tik vartojamos kalbos mokėjimas? Ar besivadovaudami tokia samprata negiliname savo provincialumo ir paradoksaliu būdu savo tautiškumo nenaikiname? Gal kartais net prarandame savo piliečius svetur, nes jie, nesuvokdami savo istorinės tapatybės, praradę kalbą, tampa nebe lietuviais. Ar ne daugiau laimėtume, jeigu tapatybę suvoktume kaip istorinį paveldą, palikdami kalbai labai svarbų, bet ne absoliutų vaidmenį?

Pasaulis keičiasi, jeigu egzistuoja visuomenės vystymosi dėsniai, apie kuriuos kartais kalba istorikai ir filosofai. Tiems dėsniams prieštarauti – beprasmiška, o kartais net žalinga. Rašytojas gali būti laimingas, jeigu jam pavyksta užčiuopti permainų pulsą ir atspėti vyksmą, kuris bus netolimoje ateityje. Ne visada taip būna. Bet mėginti – verta.