tekstai.lt


Naglis Kardelis. Tarp mito ir logo: nusidėvėjusi tikrovė ir tikroviški mito pasauliai

Svarstymai

Mito grįžimas

 

Gyvename pasaulyje, kuris kiekvieną dieną atrodo vis keistesnis ir, nepaisant mokslo pastangų jį paaiškinti bei technikos priemonėmis perkeisti, vis sunkiau suvokiamas ir suvaldomas. Tai, ką matome žvelgdami atmerktomis akimis, ir tai, ką išvystame sapnuodami, neretai pasirodo vienodai reikšminga, įdomu ir egzistenciškai svarbu. Žmogaus sukurti artefaktai pradeda gožti įprastus daiktus. Nyksta skirtis tarp natūros ir kultūros – kultūra virsta antrąja gamta ir ima stelbti pirmąją (tikrąją) gamtą. Gamtinei tikrovei atsitraukiant tartum į antrąjį planą, pasigamintuose daiktuose įkūnytos žmonijos vizijos naudojant technologijas pavirsta, sakytume, apčiuopiamais žmogiškais sapnais, su kuriais turime reikalą jau ne sapnuodami, o budėdami. Pagaliau ir pačią kultūrą, kaip antrąją gamtą, kuriai būdingi saviti gyvybingos raidos bruožai, pamažu išstumia vadinamoji civilizacija, išvešėję negyvos kultūros pavidalai. Civilizacija mums tampa tartum trečiąja gamta, kurios „materija“ – visagalės medijos, įtarpinančios, nukenksminančios ir suvirškinančios visa, kas gamtos ir kultūros pasauliuose skleidėsi kaip netarpiški ir autentiški dalykai. Šiuolaikinės medijos yra terpės, pasižyminčios moderniuosius mitus konstruojančiomis galiomis, o pati tikrovė, kurią tos terpės apreiškia medijų būdu, dažnai atsiskleidžia kaip tikrovė, praradusi dalį savo tikroviškumo: kaip virtuali tikrovė, simuliuota tikrovė, falsifikuota tikrovė, sintetinė tikrovė, nuo realios erdvės ir realaus laiko atplėšta tikrovė.

Nors medijų, kaip tikrovę ir vaizduotę, tikrovės realybę ir tikrovės galimybę įtarpinančios  terpės , prigimtis niekur nepradingsta ir niekada negali būti panaikinta, pats tikrovę ir vaizduotę, realybę ir galimybę, budėjimą ir sapną, norą ir jo išpildymą skiriantis tarpas vis labiau mažėja: bet kuri vizija, bet kuris geismas ar užgaida, kuriuos senovės žmogus būtų regėjęs ar patyręs tik fantastiškiausiuose sapnuose, šiuolaikinėmis technologijomis įkūnijama apčiuopiamoje fizinėje tikrovėje kone tą pačią akimirką, kai tampa geismo objektu. Dabarties pasaulis yra toks, kad skirtis tarp sapno ir budėjimo vis labiau nyksta: tai, ką žmogus mato atmerktomis akimis, budėdamas, ima vis mažiau skirtis nuo to, ką jis mato sapne ar liguistoje haliucinacijoje. Tam tikru požiūriu šiuolaikinio žmogaus būklė primena lunatiko būklę: jis jau nelabai įžvelgia skirtumo tarp sapnavimo vaikštant ir vaikščiojimo sapnuojant.

Kad ir kokia technologinė mokslo visagalybė, jis jau nėra šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūrą lemiantis veiksnys. Mokslas suvokiamas vien kaip galingas įrankis, leidžiantis kurti vis naujas technologijas, bet jo pretenzijos paaiškinti pasaulį vis labiau atrodo nepagrįstos: užuot pasaulį paaiškinęs, šiuolaikiniam žmogui mokslas jį atskleidžia kaip vis keistesnį ir vis sunkiau suvokiamą. Nė vienas, net ir genialiausias dabarties žmogus negali išmanyti viso šiuolaikinio mokslo, o kiekvienas mažiau mokytas nelabai tesiskiria nuo laukinio, nes mokslas ir juo grįstos technologijos jam atrodo veikiančios tiesiog magiškai. Įžvalgesnieji, ypač ragavę filosofijos vaisiaus, jau aiškiai suvokia, kaip naivu priešinti pažinimą ir tikėjimą, racionalumą ir iracionalumą, protą ir intuiciją. Agresyvi kova su religija ne vienam šių dienų intelektualui atrodo kaip pozityvistinės epochos atgyvena, o karingasis ateizmas – kaip fanatiškas inversinis religingumas su atitinkamu inkviziciniu mentalitetu ir institucijomis.

Trumpai tariant, į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą vėl grįžta mitas – kaip įprastos kasdienės tikrovės papildymas ir jos praturtinimas, galbūt kaip alternatyvi tikrovė, bet jokiu būdu ne kaip radikali opozicija įprastai tikrovei, ne kaip nesutaikomas jos paneigimas.

Mito svarbą dabarties žmogui iš dalies lemia gelminis mito prigimties ryšys su vaizduotės stichija. Dabarties pasaulio veidą formuoja nuasmeninti technologiniai procesai, gyvą žmogų paverčiantys negyvų rutininių procedūrų priedėliu ir skatinantys jį suvokti save tik kaip visuomeninę funkciją ir prekę, kurios vertė nusakoma konkrečiu skaičiumi ir kiekybiškai palyginama su kitais skaičiais, išreiškiančiais tikrąją kitų asmenų, tiksliau tariant, kitų prekių, vertę. Nužmoginantis kiekybinis visa ko bendramatiškumas šiuolaikinio žmogaus, ypač mąstančio, negali neslėgti, tad nenuostabu, kad jis ilgisi to, kas nebendramatiška, kiekybiškai nesuniveliuojama, nesuprekinama ir technologiškai nemanipuliuojama. Jis yra desperatiškai pasiilgęs grynosios kokybės , kuri – būtent dėl su ja siejamos galimybės išvengti visa ko kiekybinio suniveliavimo, subendramatinimo bei suprekinimo tironijos – žada žmogui tam tikras jo laisvės oazes ar salas, tegul tik dvasios bei vaizduotės plotmėje. Būtent mitas, leidžiantis žmogui savo sieloje kurti nuosavus, autentiškus, gyvybe alsuojančius dvasinius peizažus, nebendramačius technologinėms dykroms ir su jomis nesusisiekiančius, suteikia dvasiai galimybę įkvėpti gaivaus oro ir išlaisvina ją iš technologinio bei socialinio determinizmo gniaužtų. Mito ir vaizduotės stichija leidžia žmogui pasijusti autentišką savo branduolį turinčia kieta ir tvaria substancija, o ne vien beasmene funkcija ir skaičiumi, bendramačiu visiems kitiems skaičiams ir su jais palyginamu. Be to, šiuolaikinis žmogus puikiai jaučia, kad vaizduotės ir mito pasauliuose jis vėl atranda savąjį kūrybingumą, kurį slopina ir niveliuoja nuasmeninti technologiniai procesai ir kitos nužmoginančios visuomeninės procedūros, į kurias dabarties žmogus gundymais ar prievarta neišvengiamai įtraukiamas, o tada pradedamas traktuoti kaip darniai funkcionuojančios fatališkai deterministinės sistemos sraigtelis.

Grįžti prie mitinių savosios būties ištakų dabarties žmogui yra visiškai natūralu, bet pats šis grįžimas ar pastanga rasti adekvatų šiuolaikišką santykį su mito stichija toli gražu nėra paprastas, juo labiau savaime suprantamas dalykas. Kad grįžimas prie mito nevirstų anachronistiniu archajiškų atavistinių polinkių bei egzistencinių rudimentų gaivinimu, o vestų prie gaivinančių laisvos kūrybos ir laisvesnės būties versmių, mito prigimtį būtina apmąstyti naujai – naujai klausti tiek apie paties mito esmę, tiek apie mito santykį su tuo, kas nėra mitas.

Be abejo, ši užduotis nėra lengva. Mito prigimtis yra daugiabriaunė ir neredukuojamai ambivalentiška, o jo stichija – neišmatuojamai gili. Mitą ir tikrovę mes galime priešinti, bet ne mažiau pagrįstai galime kalbėti apie paties mito  tikrovę , vaizduotės steigiamų mito  pasaulių  tikroviškumą ir savitą mito  tiesą , kartu įžvelgdami ir mitinį „realios“ tikrovės matmenį. Pateikti absoliučiai teisingą, nemitinę mito apibrėžtį neįmanoma taip pat, kaip ir pateikti neginčijamai tikrą pačios tikrovės apibrėžtį. Skaitydami devyniolikto šimtmečio viduryje parašytus filosofijos istorijos vadovėlius, kuriuose, aiškinant Vakarų filosofijos ištakas, radikaliai supriešinamos mito ir logo plotmės, galime tik atlaidžiai nusišypsoti ir nuoširdžiai stebėtis tuos akademinius tekstus kadaise rašiusių tituluotų profesorių naivumu ir jų egzistencinės patirties skurdumu: įžvelgti mito sąsajas tik su lakios, neretai klejojančios vaizduotės erdvėmis, iracionaliomis nuostatomis ir kritiškumo stoka, nelogiškais svaičiojimais ir fanatišku religingumu yra vienpusiška ne mažiau, nei kalbėti apie esą tik senovės graikų atrastą ar sukurtą grynąją logo terpę, kurioje absoliučiai racionalus ir skaidrus mąstymas, apvalytas nuo bet kokių mito apnašų, plūduriuoja nelyginant steriliame distiliuoto vandens tvenkinyje.

 

Praraja tarp mito ir logo: mitas ar tikrovė?

 

Užginčyti pernelyg griežtą mito ir logo plotmių skirtį leidžia ne tik sveiku (kasdieniu ar filosofiniu) protu įžvelgiamos dialektinės jų sąsajos, bet ir įdėmesnis žvilgsnis į senuosius graikų mąstytojų tekstus, taip pat į kalbos istorijos faktus, ypač semantinės sąvokų raidos niuansus.

Graikišku žodžiu mythos įvairiuose antikiniuose veikaluose dažniausiai įvardijamas bet kokios prigimties pasakojimas , suvokiant jį tiesiog kaip tam tikrą naratyvą , laike išsiskleidžiančią žodžių  seką . Dažnai šis žodis reiškia fabulą , siužetinius pasakojimo griaučius – būtent taip jį suvokia Aristotelis, „Poetikoje“ kalbėdamas apie mythos kaip vieną iš šešių sisteminių tragedijos elementų.

Ta graikiško žodžio mythos reikšmė, kuri pasiekė mūsų laikus ir prigijo naujosiose kalbose, yra palyginti siaura ir gerokai konkretesnė: joje atsispindi mito, kaip mitinio pasakojimo  apie  dievų  ir  herojų  gyvenimą  bei  žygdarbius , samprata. Mito sąsaja su netikroviškumu, fantastiškumu ir pernelyg lakios vaizduotės išdaigomis atsirado tada, kai racionaliai mąstantys žmonės pradėjo abejoti mitiniuose pasakojimuose iškylančių dievų ir herojų egzistavimu: konkreti graikiško žodžio mythos reikšmė, kuria mitas suvokiamas ne kaip apskritai bet  kokios  prigimties  ir  turinio  pasakojimas , o kaip pasakojimas  būtent  apie  dievus  ir  herojus , sakytume, metė šešėlį ir visoms kitoms, „nemitinėms“ žodžio mythos reikšmėms, iš dalies sukompromituodama visą šį labai turtingos semantikos žodį, o netiesiogiai – epistemologiniu požiūriu nuvainikuodama ir bet kokį laisvesnį pasakojimą, racionalaus proto nekontroliuojamą naratyvą.

Vis dėlto įvairių žanrų antikiniuose veikaluose galima aptikti daugybę pavyzdžių, kai žodžiu mythos nusakomas racionaliais argumentais grįstas (neretai ir filosofinis) pasakojimas – tokiais atvejais mythos vartojamas tiesiog kaip žodžio logos sinonimas.

Savo ruožtu graikiškasis logos nuo seniausių laikų reiškė svarų žodį ir svarų kalbėjimą . Šio žodžio etimologija, kuria logos kildinamas iš indoeuropietiškos šaknies leg-/log- „rinkti“, atskleidžia kalbėjimo sąsają su žodžių rinkimu : senoviniu supratimu, autoritetingas kalbėjimas (ar net kalbėjimas apskritai) neįmanomas be žodžių atrankos . Lietuviško pasakymo „(pa)sverti žodžius“ (su juo tiesiogiai susijusios kalbinės išraiškos – „svarus žodis“, „svari kalba“) idiominiu požiūriu teisingas graikiškasis atitikmuo būtų „(at)rinkti žodžius“. Senosios graikų kalbos žodynuose veiksmažodis legein „rinkti“ ir veiksmažodis legein „kalbėti“ pateikiami kaip du (sinchronijos požiūriu) skirtingi homoniminiai veiksmažodžiai, bet iš tiesų (žvelgiant diachroniškai) tai tas pats veiksmažodis, kurio pirminė reikšmė yra „rinkti“, o viena iš konkretesnių išvestinių reikšmių – „rinkti žodžius (=kalbėti)“.

Tada, kai logos senovės graikų būdavo vartojamas ne paskiro rinktinio, taigi svaraus, žodžio reikšme, o iš daugybės rinktinių žodžių sudarytos kalbos (retoriaus sakomo „žodžio“) reikšme, logos įvardydavo svarią, argumentuotą kalbą. Ta aplinkybė, kad logos buvo suvokiamas kaip sakomų ir mąstomų žodžių atrankos procesas ir rezultatas tuo pat metu, lėmė kitus semantinius šio žodžio, pasižyminčio itin turtingu reikšmių spektru, atspalvius, kurių daugelis buvo realizuoti kaip specialių filosofinių terminų reikšmės: ikisokratinio, klasikinio ir helenistinio laikotarpių graikų filosofijoje, o vėliau ir krikščioniškuose teologiniuose bei filosofiniuose kontekstuose logos galėjo reikšti mąstančioms būtybėms būdingą svarstymo bei kritinės refleksijos galią, loginį argumentą ir loginės argumentacijos pagrindą, teorinio mąstymo, racionalaus įtikinimo ir praktinio veiksmo motyvą, žmogiškąjį, dieviškąjį ar kosminį protą, pasaulyje pasklidusius ar kažin kieno pasėtus racionalumo daigus ir t. t.

Vis dėlto būtina nepamiršti, kad, kaip ir žodžio mythos atveju, pirminė (etimologinė) logos reikšmė, kurioje įtvirtinta kalbos, kaip kalbėjimo rinktiniais žodžiais , samprata, ne visada išlikdavo aktuali ar būdavo lengvai atmenama – turime daugybę pavyzdžių, kai graikiškas žodis logos vartojamas tiesiog kalbėjimo bet kokio kalbėjimo , kalbėjimo bet kokiais (nebūtinai rinktiniais ir svariais) žodžiais – reikšme. Esama kontekstų, kuriuose sąsaja tarp logo ir mąstymo, logo ir racionalumo, logo ir kritinės refleksijos tampa visiškai nereikšminga ar net ryškiai kontrastuojanti su dalykais, kuriems įvardyti pasitelkiamas žodis logos .

Antai Herodoto ir daugelio kitų autorių veikaluose vartojamas terminas hieros logos gali būti verčiamas lietuvišku atitikmeniu „šventas pasakojimas“, „šventa istorija“: akivaizdu, kad minėtuose kontekstuose išraišką hieros logos galėtų lengvai pakeisti semantiškai ekvivalenti išraiška hieros mythos , o tai rodo, kad logos tokiuose pasakymuose figūruoja kaip mythos sinonimas (juk bet kurio „švento pasakojimo“ vertę, religingo senovės graiko akimis, lėmė į žmogiškąjį racionalumą neredukuojamas autentiškas asmens sąlytis su šventybe, sakralinis to pasakojimo autoritetingumas, o ne pasakojime atsispindintys kritinės refleksijos ir racionalios argumentacijos elementai).

Štai kitas pavyzdys. Platono dialoge „Timajas“ tikėtinas  svarstymas apie kosmo sukūrimą, raidą bei sąrangą graikiškai įvardijamas dvejopai – ir kaip eikōs mythos , ir kaip eikōs logos : atsižvelgiant į tai, kad abi kalbinės išraiškos reiškia tą patį dalyką, aiškiai matyti kontekstinis žodžių mythos ir logos sinonimiškumas, atsiskleidžiantis minėtame Platono kūrinyje.

Apmąstydami graikiškų žodžių mythos ir logos raidą pastebime, kad vėlesnė mythos reikšmė, palyginti su pirmine (etimologine) jo reikšme, gerokai susiaurėjo (žodis, iš pradžių reiškęs bet  kokio  turinio  pasakojimą , vėliau, susiaurėjus reikšmei, pradėjo reikšti konkretesnio turinio pasakojimą  apie  dievus  ir  herojus ), o štai vėlesnė logos reikšmė, palyginti su pirmine (etimologine) jo reikšme, praplatėjo: žodis, kadaise reiškęs svarų  kalbėjimą  rinktiniais  žodžiais , vėliau galėjo reikšti bet  kokį  kalbėjimą – bylojimą bet kokio epistemologinio statuso žodžiais.

Galime spėti, kad tiek žodžio mythos , tiek ir žodžio logos prestižas senovės graikų kultūroje, bėgant šimtmečiams vis labiau persismelkusioje pragmatiniais ir siaurajam racionalumui būdingais elementais, ilgainiui kiek sumažėjo – pirmuoju atveju dėl mythos reikšmės susiaurėjimo, o antruoju – dėl logos reikšmės praplatėjimo. Šie minėtų žodžių reikšmės pokyčiai nulėmė tai, kad tam tikruose kontekstuose jie buvo pradėti vartoti kaip labai panašią reikšmę turintys žodži ai ar net sinonimai, nors, savaime suprantama, kultūroje išliko ir daugybė archajiškų kontekstų, kuriuose mythos ir logos vartoti pirminėmis autentiškomis reikšmėmis.

 

Apie mito išmintį: vietoj užsklandos

 

Net ir pateiktų glaustų pastabų apie abiejų šių žodžių semantinę raidą visiškai pakanka, kad suprastume, jog itin griežtai mythos ir logos demarkacijai, kurios šiandien taip trokštų besivadovaujantieji Apšvietos idealais, nebūtų pritarę net patys senovės graikai, ką jau kalbėti apie filosofijos ir klasikinės kultūros ragavusį, o kartu postmodernizmo krikštą gavusį šiuolaikinį intelektualą. Akivaizdu, kad vis gilesnės prarajos tarp mito ir logo, racionalaus proto ir intuicijos, mąstymo ir vaizduotės rausimas tikrai negali pasitarnauti tiems, kuriems lemta gyventi dvidešimt pirmame amžiuje. Mito išmintis ir mite įšaldyti gaivalingos vaizduotės kristalai, gaivinantys šiuolaikinio žmogaus kūrybingumą, pajėgūs suteikti vilties ir įkvėpimo tiems, kurie kenčia nuo dvasinės disharmonijos ir egzistencinio sutrikimo.

Svarstydami apie santykį tarp proto ir intuicijos, racionalumo ir vaizduotės, rutininio mąstymo bei veikimo ir pastangų mąstyti bei veikti kūrybingai, mano galva, turėtume – kaip ir kitais panašiais atvejais – pasikliauti senovės graikų, didžiųjų mūsų mokytojų, įžvalgumu, kurio jie sėmėsi tiek iš mitinės vaizduotės versmių, tiek ir iš loginių proto galių.

Senovės graikų mąstytojai yra pastebėję, kad mitai byloja ne apie tai, kas kada nors buvo įvykę istoriniame laike ir erdvėje, o apie tai, kas anapus erdvės ir laiko egzistuoja visada – esti amžinybėje. Mitai kalba apie archetipines, nuolat pasikartojančias egzistencines situacijas, į kurias patenka ne tik mitų herojai, bet ir įprastame laike bei erdvėje gyvenantys žmonės. Mitai kalba apie amžinuosius iššūkius, kuriuos tikrovė meta žmogui, ir apie laiko patikrintus būdus dorotis su jais. Kartu su dievams, pusdieviams ir žmonėms tenkančių išbandymų aprašymais mituose pateikiamos ir jų ištvėrimo istorijos, siūlančios mirtingajam atsakymus į klausimus, kuriuos kasdienė egzistencija nuolat kelia kiekvienam iš mūsų. Visi mes kada nors gyvenime – ar visos gyvenimo kelionės metu – esame priversti ieškoti kelio į gimtąją Itakę kaip Odisėjas, ieškotis naujos tėvynės kaip Enėjas, siekti šlovės kaip Achilas ar amžinojo gyvenimo – kaip šumerų pusdievis Gilgamešas.

Mitai kalba ir apie žmogiškosios puikybės, kuriai taip dažnai pasiduoda šiuolaikinis žmogus, pavojus: Sizifo, Tantalo, Belerofonto ar Iksijono likimas gali ištikti bet kurį iš mūsų ne kokioje nors mitinėje amžinybėje, o realiame istoriniame laike ir erdvėje. Šiuolaikinis žmogus, laikantis save (kol kas) mirtingu dievu ar net pradedantis vaidinti patį Dievą, įgytų daugiau išminties ir naudos įdėmiai perskaitęs graikiškų mitų rinktinę, nei išstudijavęs kokį nors genų inžinerijos, klonavimo ar vadinamosios „visa ko teorijos“ ( theory of everything ) vadovėlį.

Pagaliau tikroviški mito pasauliai suteikia daugiau egzistencinio tikroviškumo ir pačiai dažnai pernelyg nusivadėjusiai, tikrumo stokojančiai kasdienei mūsų realybei, išsisklaidžiusius mūsų egzistencijos paribius padėdami sutelkti į vieną gerai fokusuotą židinį. Iš vaizduotės gelmių iškelti tikroviški mito pasauliai gali suteikti daugiau tikrumo pačiai tikrovei, ypač kai ji tampa vis labiau netikra ir netikroviška – virtuali, simuliuota ar kitaip falsifikuota.

 

2014-10.png