tekstai.lt

Donata Mitaitė. Pėsčio paukščio akimis (A. Baltakio „Pėsčias paukštis“)

Recenzijos, anotacijos

 

Algimantas Baltakis. PĖSČIAS PAUKŠTIS. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 304 p.
Algimantas Baltakis. PĖSČIAS PAUKŠTIS. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 304 p.

Algimanto Baltakio rinktinė „Pėsčias paukštis“ jau antra per pastaruosius keletą metų, tačiau ankstesnė, „Antakalnio vigilijos“ (2010), aprėpė tik trijų dešimtmečių eilėraščius. Sudarinėdamas naująją, poetas tarsi pervertino visų savo metų darbą.

Šios rinktinės chronologinės ribos: 1950 m. liepa–2010 m. sausio 2 d. Savo tiš kas prologas – eilėraštis „Pėsčias paukštis“, po jo prasideda pirmasis skyrius. Knyga baigiama eilėraščiu „Su savim tamsoje“ apie pageidaujamą išėjimą iš šio pasaulio „anglišku papročiu“: „išeiti tylomis, / kad niekas / net nepastebėtų, / jog išėjai“ (p. 296). Rinktinė suskirstyta į šešis skyrius: „Toli, palei šilą“, „Požeminės upės“, „Strazdiškio elegijos, 1979“, „Atodūsis, 1993“, „Vienuolynas, 1998“, „Antakalnio vigilijos“. Jei nebūčiau susipažinusi su Alfonso Maldonio rankraščiais, likusiais archyve, galėčiau manyti, kad pirmas pirmojo rinktinės skyriaus eilė raštis „Žadėt žadėjo – nepadėjo...“ („Visi žadė jo. Niekas nepadėjo. / Paliko vienus mirkti kraujuose. / Kaip mūrai vyrai krito už idėją. / Virš jų plevena vien Šventa Dvasia“), po kuriuo 1950 m. data, parašytas jau šiais laikais. Tačiau vartydama išgeltusius A. Maldonio archyvo lapelius esu patyrusi, kad jų karta jaunystėje yra sukūrusi nemažai tuo metu nespausdintinų, niekam nerodytinų tekstų. Tai tokie dar bekompromisinės jaunystės reliktai. Paskui jau rašyti kitokie tekstai.

Prologinio eilėraščio „Pėsčias paukštis“ epigrafas – iš čekų poeto Iržio Šotolos: „Žmogus – tai pėsčias paukštis...“ Daugelio skaitytojų sąmonėje „pėsčias paukštis“ yra tapęs tarsi kokiu A. Baltakio „firmos ženklu“ („Aš – pėsčias paukštis. / Žeme / Bėgioju, / Pakilt pažadėjęs“, p. 6), įtvirtintu ir Valentino Sventicko monografijos apie šį poetą pavadinimu „Paskui pėsčią paukštį“. Kai pagalvoji apie poeto ir paukščio paralelę, iš karto atsimeni Charles’io Baudelaire’o „Albatrosą“ bei jo parafrazę lietuvių poezijoje – Vinco Mykolaičio-Putino „Bodlero temomis“, bet akivaizdu, kad poeto ir minios priešprieša ar bent poeto nepritapimas nuo dėmingoje žemėje – ne A. Baltakio poezijos bruožas. Ch. Baudelaire’o albatrosas ir A. Baltakio „pėsčias paukštis“ – antitezė, ne paralelė.

Šioje rinktinėje yra keletas kūrinių apie eilėraščių rašymą. Eilėraščius A. Baltakis knygoje įvardija nevienodai (natūralu – čia šešių dešimtmečių kūriniai): kaip dainą, einančią „per svietą“ (p. 21), kaip niūrų, nekalbų pakeleivį, su kuriuo kartu įklimpstama „posmų pusnynuos“ (p. 119). Poeto autoportretas proziškas: „Ėmiau avansą. Gėriau. Triukšmavau. / Ir melavau (kad tik gražiau skambėtų) <...> Šlovės vaikiausi jos nenusipelnęs. / Kitų eiles peikiau, žavėjausi savom“, tačiau vis dėlto kiekvienos strofos pabaigoje parašomas lemtingas „bet“ (ar „tačiau“) ir išlaikoma teigimo ir neigimo pusiausvyra: „niekad pinigui nevergavau“, „niekad nelipau kitų galvom“, „niekad neteršiau gimtų namų“ (p. 139). Netgi, sakytume, pliusų daugiau nei minusų. Frazė „Toks mūsų likimas – rašyti krauju“ (p. 148) iš eilėraščio, dedikuoto Eduardui Mieželaičiui, nuskamba kaip jau erzinanti praėjusio laiko patetika. Noras, kad eilėraštis bėgtų iš paskos „lyg paklusnus šunytis“ (p. 183) šiek tiek stebina, nes net geri šunyčiai turi savo – kartais kiek chuliganiško – nepaklusnumo zoną ir tuo jie yra žavūs. Apsidžiaugi, prisiminęs A. Baltakio knygos apie poeziją pavadinimą „Nepaklusnus šunytis“. Atsakymas į klausimą „Kada paskutinį kartą ėjai išpažinties?“ eilėraštyje „Išpažintis“ gerokai patetiškas ir deklaratyvus: „<...> atsakyti galėčiau ir taip: / kai rašiau / paskutinį eilėraštį...“ (p. 210). Ko nors labai slepiamo, intymaus ar nuodėmingo ten tikrai nėra. Tačiau vienas A. Baltakio eilėraštis apie eilėraščius, kuris, beje, vienintelis ir tepavadintas „Ars poetica“, mane visiškai įtikino. Eilėraštis gana vėlyvas, 1996-ųjų, jame suformuluoti poetiniai principai:

 

Niekados nesakysiu

pamokslo nuo kalno:

ir tinkamo kalno nėra,

ir sakytojas menkas,

ir klausytojų maža,

o ir tie laiko neturi, skuba.

Jei norėsi

išklausyti manęs, –

atsisėsk priešais,

kambary arba lauke.

O jei nebus ant ko atsisėsti, –

pastovėsime

gatvių sankryžoj

ir valandėlę pasikalbėsim.

Nelabai sielvartausiu,

jei kitą dieną

būsi pamiršęs,

ką tau vakar

kalbėjau

gatvių sankryžoj.

<...>

(p. 243)

 

Tai tobulas poetinis A. Baltakio autoportretas. Eilėraščiuose jis iš tiesų kalba tarsi sutapdamas su bendruoju gatve vaikštančių žmonių lygiu, nepamokslaudamas ir nefilosofuodamas, bū ties mįslių ir žmogaus sąmonės bei pasą monės tyrinėjimus kilniai palikdamas kitiems. Kaip tik dėl to A. Baltakio poezija tebeturi skaitytojų, kai kurie jo eilėraščiai yra virtę dainomis, o į poezijos vakarus visada susirenka daugybė klausytojų. Kita vertus, kalbėjimas visiems suprantama kalba greitai gali virsti banalybe. Kaip, beje, poezijoje nelabai įdomi ir „prasmė plika, / Be drapiruotės ir be obertonų“ (p. 141), – tai citata iš eilėraščio, dedikuoto Justinui Marcinkevičiui. Dedikacijų A. Baltakio rinktinėje apie trisdešimt, jei neskaičiuosime netiesioginių, tarkim, iš eilėraščių rinkinio „Vienuolynas“. Neatsitiktinai šis poetas yra išleidęs solidžiausią lietuvių poezijoje dedikacijų knygą.

Vis dėlto jei ne pamokslų „nuo kalno“, tai bent perdėtai sureikšminto, tariamai filosofiško kalbėjimo, banalybės riba einančių arba net ją peržengiančių eilėraščių rinktinėje yra. Tekstų atranka tikrai galėjo būti griežtesnė. Tarkim, tik kokių „Vakaro žinių“ paskutiniam puslapiui tetinka eilėraštis „Daktarai“ (p. 56). Tariamas ir žinomo A. Baltakio eilėraščio „Verkia vidurnaktį vaikas“ filosofiškumas. Aišku, galėtume būti dėkingi eilėraščio lyriniam subjektui už tai, kad jis nepyksta, kai vidurnaktį verkiantis vaikas trukdo miegoti, o bando atspėti, kas gi galėjo jam nutikti, bet hiperbolė dvelkia tik tuštoka patetika: „Atrodo, sustojo laikas. / Ir jaudinas žemė visa: / Verkia vidurnaktį vaikas!“ (p. 69). Šiaip ar taip, iš šios rinktinės būtų galima sudaryti rinkinuką nereikalingų, nes nepavykusių, tekstų. Komiškas dabar atrodo seniai žinomo eilėraščio „Vasaros kaitroje“, kuriame kalbama apie tai, kur vasaros kaitroje geriausia, pabaigos akcentas: „Vakare / Pusplikiai sėdėjom prie televizoriaus. / Rodė karą. / Už lango žara / Nuplieskė dangų vizijomis. // Ten gera, / Kur mūsų nėra...“ Taigi susidaro įspūdis, kad didžiausia palaima – karas, tik mūsų, deja, ten nėra. Kartais A. Baltakis nepasitiki skaitytoju, vis jam ką nors aiškina, net gaila darosi, kad koks redaktorius ne nubraukė, tarkim, šių paskutinių „Pusbrolio Povilo improvizacijos“ eilučių: „Argi reikia jums aiškinti, kodėl tą vakarą / Taip ir nepakviečiau Povilo vakarienės?“ (p. 161).

Tačiau galbūt ir silpnesni eilėraščiai rodo, kad A. Baltakio rinktinė, apimanti viso gyvenimo eilėraščius, sąžininga: poetas nebando atrodyti tobulesnis nei yra, jis nepaslėpė ir savo ankstyvojo socrealizmo – neįtraukė tik labiausiai ortodoksinio, kurio dar daug buvo pirmojoje knygoje. Tiesa, ano laiko fone labai jaukus atrodo pats to rinkinio pavadinimas „Lietučiui dulkiant“, sutampantis su meilės eilėraščio pavadinimu, nors bandymas nusipurtyti stalinizmo apynasrius 1955-ųjų knygoje dar nedrąsus. Iš jos poetas atrinko bene tik porą eilėraščių, o pirmas rinktinės skyrius „Toli, palei šilą“ – vienintelis, pavadintas ne išleisto rinkinio pavadinimu, bet citata iš eilėraščio „Ugnelė“, virtusio žinoma daina. Cikle „Priemiesčio berniokas“ vaizduojamos meilės „buržua zinei mergaitei“ tema su įvairiom variacijom gerai žinoma pokario dešimtmečių lietuvių literatūroje, tik gal labiau prozoje nei poezijoje. Ši tema stalininių laikų gelžbetoninės literatūros kontekste A. Baltakio eilėraštį humanizuoja, bet jis vis dėlto palieka socialistinio realizmo rėmuose, nes juk aišku, kad ta buržuazinė mergaitė, o ypač jos aplinka, – ribotos ir visokių prietarų pilnos. Ciklas „Anelė“ rodo, kaip labai pamažu keitėsi socrealistinė pokario kovų interpretacija. Beje, kaip tik iš šio ciklo, parašyto 1951–1956 m., yra žinoma daina „Aš tolstu nuo tavęs, kaip tolsta laivas“. O pokario vaizdavimas oficialiojoje literatūroje ir tegalėjo likti nežymiai kūrinio žanro ar autoriaus asmeninio braižo varijuojamuose retorinio klausimo, parašyto dar labai jauno A. Baltakio, rėmuose:

 

Smėliu užžarstėm kraujo klaną

Tuščios gatvelės vidury...

Gimtine mano, žeme mano,

Kodėl tiek kraujo tu geri?

(p. 32)

 

Atsakymo į šį klausimą oficialios leidyklos išleistoje knygoje tiesiog negalėjo būti. A. Baltakio rinktinė rodo nuoseklų poeto vadavimąsi iš literatūrai primestų reikalavimų, nors bendroji sovietinės literatūros retorika (pvz., Bresto tvirtovės, „Laike, pirmyn“ ir pan. topika) išlieka atpažįstama, o rinktinės autorius ir nesiekia jos paslėpti. Tik nesu tikra, ar tas vadavimasis įdomus ne specialistams, ir ar jaunesniems skaitytojams toji topika ką nors dar sako.

Gal ir klystu, bet perteklinis atrodo išsamus pasiteisinimas, jei ne dėl viso gyvenimo, tai bent dėl didelės jo dalies, kurį rinktinės autorius spausdina, pradėdamas skyrių „Požeminės upės“. Poetas pasitelkia net gana ilgą, bet, bijau, mažiau kvalifikuotam skaitytojui net nebelabai suprantamą citatą iš Donato Saukos knygos „Fausto amžiaus epilogas“. Pasiaiškinimą galima reziumuoti taip: „Mūsų karta turėjo iliuzijų dėl Sovietų Sąjungos raidos, bet tos iliuzijos žlugo.“ Savo kartai, o ypač artimiausiems draugams Just. Marcinkevičiui ir A. Maldoniui, A. Baltakis visada ištikimas. Knygoje yra ir dedikacijų jiems, ir poetinio dialogo, o apie šiai poetų kartai labai būdingą kelio topiką būtų galima parašyti visą netrumpą straipsnį. Yra aišku, kad eilėraščiu „Nelengva...“ (p. 179) A. Baltakis atsiliepia į A. Maldonio „Per vasaros dangų“, beje, tarsi iškeldamas į paviršių tai, ką A. Maldonis paslėpė po retoriniais klausimais ir virpančiais, nors ir nesunkiai permatomais vaizdais. A. Baltakis, pradėdamas eilėraštį žodžiais „Mylėti nelengva...“, A. Maldonio pustonius („Tai buvo ne žodis. Tai buvo ne gestas, / Kai ėmėm viens kitą iš virpančių rankų. / Kaip rytmetis baltas, kaip vakaras melsvas / Praeiname šiandien per vasaros dangų“) išvertė į gatvėje sutiktam pašnekovui suprantamą kalbą. A. Baltakio „Baladė apie tris brolius“ tarsi subuitino, prižemino Just. Marcinkevičiaus baladę „Trys karaliai“ iš poemos „Devyni broliai“. A. Baltakio trečias brolis „buvo / Tylus – lyg pelė po šluota. // Trečiasis nežuvo / Ir dargi palaidojo tuodu“. Just. Marcinkevičiaus baladėje irgi išgyvena trečiasis, bet jo tylumas ten vaizduojamas kaip gerumas, užuojauta kitiems: „Tiktai tas, kurs rinko / ašaras ir kraują, / į Kalėdų žvaigždę ir dabar keliauja.“ Apskritai A. Baltakis turi ir imitatoriaus talentą. Nelyginsiu skirtingoms kalboms ir poetinėms tradicijoms priklausančių poetų, tik pasakysiu, kad prie A. Baltakio eilėraščio „Varpininkas“ (p. 147) galėtų būti pa rašyta „Sekant Borisu Pasternaku“. Turiu galvoje rusų poeto eilėraštį „О знал бы я, что так бывает“.

Pasikeitus laikams, eilėraštyje per spėjęs, kad „vėl virš vargšės Lietuvos / prakeikta nesantaikos pabaisa“ (p. 191), paironizavęs apie visuomenę, viešuomenę, šviesuomenę (p. 198), paburbėjęs dėl vaiduokliškos šviesos nuo televizo riaus ekrano (p. 263) ir pan., A. Baltakis vis dėlto nenukrypo į senatvišką bambėjimą dėl pasaulio ir žmogaus netobulumo, kaip kartais atsitinka. Galbūt nuo to jį gelbėja jam būdingas žvilgsnis ne tiek į didžiąsias istorijos, visuomenės problemas, bet į privatų žmogaus gyvenimą. O jame užteko eilėraščiuose įrašytų dramų („Galupio elegijos“, p. 278–282) ir džiaugsmo. Priešpaskutinė dedikacija knygoje proanūkei Kotrynai – tarsi atsakinėjant į vaiko klausimus atsiradusi trumpa absurdiška pasaka, smagi ir į raudoną vakaro dangų žiūrinčiam suaugusiajam („Krokodilas“, p. 289). Kartais nuo bereikalingo tragizavimo A. Baltakį išgelbsti humoro, autoironijos jausmas: ką padarysi, tokia jau ta senatvė, tarsi sakoma eilėraštyje „Madrigalas“ (p. 258–259). Ir vis tiek kasdienybė su kasdieniškom varnom ir žvirbliais poetui yra graži. A. Baltakio paukščiai, kurių gana daug jo eilėraščiuose, nevadinami nei dangaus karaliais, nei karalaičiais kaip Ch. Baudelaire’o albatrosas. Dauguma jų gyvena čia pat: dagilis, balandžiai, sniegena, strazdas – jų daugybė, kai kuriuos poetas galų gale ima net savintis: „mano varna“ (p. 9), „zylės, mano būsto draugės“ (p. 220) ir žvirbliai, kurie „neišskrenda niekur. / Jie lieka žiemot su manim“ (p. 288). Turbūt Henrikas Algis Čigriejus pirmasis reabilitavo varną, kuri lietuvių poezijoje ilgai vaizduota kaip proziška, purvina akiplėša. Bet A. Baltakis su juo visai solidarus: varna – tai „ponia sumani“ (p. 288). Sakė juk gamtininkas Zenonas Butkevičius, kad šis paukštis  – iš intelektualinio sparnuočių elito.

Nežinau, ar paukščiai skiria spalvas, bet lietuvių poezijos pėsčio paukščio A. Baltakio matomas pasaulis anaiptol nėra vienspalvis. Labai gražus, nors ir retas elegiškasis jo eilėraščių atspalvis. Čia turiu galvoje eilėraščius „Prie Nemuno, vėlyvą rudenį“ (p. 100), „Sniegena“ (p. 85) ir ypač „Zarasų rasa, tylus gyvenime...“ (p. 174). Gerai, kad tas smalsus, suinteresuotai pasaulį stebintis paukštis ilgus dešimtmečius gyvena šalia mūsų.

 

2014-10.png