tekstai.lt

Dovilė Kuzminskaitė. Kita tikrovės pusė (V. Stankaus „Iš veidrodžio, už“)

Recenzijos, anotacijos

Vytautas Stankus. IŠ VEIDRODŽIO , UŽ . – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 124 p.
Vytautas Stankus. IŠ VEIDRODŽIO , UŽ . – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 124 p.

Įprasta teigti, kad jaunojo rašytojo kūrybinėje trajektorijoje svarbiausia yra pirmoji knyga: tai neva atspirties taškas, pamatinis akmuo, duodantis pirmąjį impulsą tolesnei – susiklostysiančiai arba ne – kūrėjo „karjerai“. Vis dėlto su šia nuostata būtų galima nesutikti – svarbiausia, arba bent gerokai svarbesnė nei pirmoji, yra antroji knyga – tik joje atsiskleidžia autoriaus kūrybos tendencijos, kryptis ir vieta kultūriniame kontekste. Šiemet vertų dėmesio antrųjų knygų Lietuvos poezijos padangėje būta kelių: viena iš jų – Vytauto Stankaus „Iš veidrodžio, už“, knyga, kurios tekstai leidžia matyti, koks kūrybinis kelias poeto nueitas po „Vaikš čiojimo kita ledo puse“ (2009), ir suteikianti galimybę kalbėti apie V. Stankaus įsitvirtinimą poetų gretose.

Visų pirma, dėmesio vertas rinkinio struktūrinis pamatas: tvirtas „stuburas“ knygai visada yra labai svarbus, o juo labiau tada, kai forma puikiai koreliuoja su semantiniu lygme niu. „Iš veidrodžio, už“ sudaro trys skyriai: „atspindžiai“, „skaičiai“ ir „atspindžiai“. Sumanymas vienodai pavadinti pirmąjį ir paskutinįjį knygos skyrius puikiai dera prie jau pavadinime aptinkamo ir knygoje dominuojančio veidrodžio motyvo. V. Stankaus eilėraščiuose skaitytojas patalpinamas į savitą dvigubą erdvėlaikį, kuriame ir „vyksta“ šio poeto tekstai. Toks ambivalentiškumas, vientiso pasaulio nebuvimas stiprina netikrumo, nerimo pojūtį, dominuojantį visoje knygoje.

Kitas motyvas, ne mažiau svarbus nei veidrodis, šioje knygoje yra skaičiai: besidomintys V. Stankaus kūryba jau yra pripratę prie fragmentiškumo, pomėgio skirstyti tekstą į nedidelius „epizodus“. Šią kūrybinę strategiją antrojoje knygoje autorius tęsia ir gerokai išplėtoja. Daugumą tekstų poetas skaido į sunumeruotus fragmentus, kurie šiek tiek stabdo eilėraščio eigą ir suteikia jam visai kitokį poetinį kvėpavimą. Atrodytų, kad toks prisirišimas prie „nepoetiškos“ aritmetikos turėtų apsunkinti knygos audinį, tačiau yra priešingai: vienas geresnių pavyzdžių – struktūrinį vientisumą palaikantys eilėraščiai – laiškai iš už veidrodžio. Tai sunumeruoti tekstai, sudėlioti knygoje be jokios tvarkos, nepaeiliui. Toks žaidimas suteikia poetiniam knygos pasauliui gelmės: be lyrinio subjekto, egzistuoja dar vienas balsas – vėlgi, tarsi savitas alter ego – kuris kalba ne tik skaitytojui, bet ir lyriniam subjektui (gal net labiau pastarajam), tokiu būdu plečiama kalbėjimo perspektyva. „Kito“ svarbą šioje knygoje patvirtina jau pirmasis rinkinio tekstas „pokalbiai prieš veidrodį“:

 

ir tu, ir aš

tikriausiai esu

tas pats tu, tikriausiai

esi tas pats

aš gyvenime kitame, kitame kūne

(p. 7)

 

Be to, sprendimas sudėlioti laiškų tekstus nesilaikant logiškos sekos sutei kia keletą skaitymo galimybių – galima skaityti „Iš veidrodžio, už“ kaip vientisą kanoninį poezijos rinkinį, tačiau galima ir kitaip – paeiliui dėliojant laiškų tekstus – žaidimas, primenantis Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“. Autoriaus polinkį eksperimentuoti, žaisti įrodo ir eilėraštis „mechanika“ (p. 46): čia sąmoningai praleidžiami lyginiai skaičiai.

Nemažiau nei struktūra svarbus ir pats knygos turinys. Temos, dominančios V. Stankų, antrojoje knygoje kinta nežymiai: svarbūs egzistenciniai klausimai, gyvenimo ir mirties priešprieša, svarstomas kalbos ir rašymo santykis, neapeinami, žinoma, ir intymūs individo jausmai. Kinta tik raiška, būdas, kaip poetas perteikia šiuos jausmus. Lengva paste bėti, kad V. Stankaus santykis su kalba juda dviem kryptimis: viena vertus, skaitytojas susiduria su labai „šva riais“ ir suvaldytais tekstais, tokiais kaip „O“ (p. 76), artimais eksperimentui. Kaip tik minimalistiniai, itin „išvalyti“ tekstai yra stiprioji V. Stankaus poetikos dalis. Kita vertus, šalia jų aptinkami tokie eilėraščiai kaip „kauliškoji“ (p. 103), kurie pasižymi itin „tirštais“ vaizdiniais, beveik savita „kliedesio poetika“. Tokiems tekstams kaip šis artimi ir poetiniai žaidimai, pvz., „lyg skaičiuotėj...“ (p. 111): užkalbėjimo dialektika jungia V. Stankaus tekstus su Rimvydo Stankevičiaus poe zija, kuriai ypač būdingas žodžio kaip kalbelės , maldos traktavimas. Tiesa, vaizdinių gausūs V. Stankaus eilėraščiai kartais kelia šiokių tokių abejonių, mat retsykiais poetas perkrauna tekstą ir neįstengia išlaikyti jo tolygumo. In tensyvi vaizdinių lavina, užgriūvanti skaitytoją šiam nespėjant susivokti, pernelyg tankus įvaizdžių audinys neleidžia įsigilinti į prasminį teksto klo dą, tad eilėraštis nustoja gelmės.

Taip pat svarbu, kad poetas, rodos, vienodai gerai jaučiasi taikydamas įvai rias poetines formas: autoriaus vaizduotei pasiduoda ir verlibras, ir rimuotos strofos. Tiesa, rimuotų eilėraščių knygoje nedaug, tačiau jie pakankamai tvarkingi, išskyrus „lyg skaičiuotėj...“:

 

lyg skaičiuotėj – taika kaip taika

lyg žurnaluose – karas kaip karas

tarsi pienas išlietas staiga

ant bespalvio teleekrano

(p. 9)

 

Banalokas rimas, kapota maršą primenanti ritmika, „nudėvėti“ įvaizdžiai ir nemotyvuota, keista leksika ( teleekranas ) silpnina tekstą ir drauge su juo visą gana stiprią knygą, nekoreliuoja su kitais, daug stipresniais eilėraščiais. Savotiškai atrodo ir sprendimas dėti tokį abejotiną eilėraštį į rinkinio pradžią. Tokių kokybinių „slystelėjimų“ esama ir daugiau. Pvz., skaitant eilėraštį „stop kadrai“ (p. 93) kyla klausimas, ar tikrai reikalingos paskutinės jo eilutės („VII. atkosėju jonvabalį – šviečia – / toj pusėj aš gyvenu“): jos nieko naujo tekstui nesuteikia, tampa tiesiog papildomu balastu – toks neapdairumas gana neįprastas, turint galvoje, kad daugžodžiavimas V. Stankaus poezijai nebūdingas.

Su kitu dėmesio vertu jaunosios kartos poetu Mindaugu Nastaravičiumi, šiemet taip pat išleidusiu antrąją knygą („Mo“), V. Stankų sieja poetinė medžiaga: abu naudoja savotiškas buitines situacijas, kurias transformuoja į poetinį tekstą. Ko gero, galima svarstyti apie besiformuojančią naują tendenciją – atgimstantį norą liudyti, „ištempti“ poetinės tikrovės ribas ir priartinti ją prie kasdienybės. Tačiau V. Stankaus kūryboje įdomu tai, kad jo liudijimas neapsiriboja asmeninėmis patirtimis, stengiamasi aprėpti kuo daugiau, iš čia ir minėtas šio poeto eilėraščių daugiabalsiškumas. Vienas įdomesnių prozos ir poezijos derinių knygoje yra tekstas „skaičiai“, kuriame dera kasdieniškos situacijos, poetiniai intarpai ir netikėtos „biografinės“ nuotrupos:

 

5.

vaikas vejasi kamuolį, išbėga į gatvę

6.

Aleksandras R. (1889–1921)

buvo mėlynų akių, tamsaus

gymio, tarnavo laivyne,

kilus gaisrui nuskendo

<…>

8.

ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą

ir plyksteli drugelis žiebtuvėlio

(p. 65)

 

Antrojoje knygoje V. Stankus išmėgina įvairias kalbėjimo perspektyvas ir būdus, gretina tai, kas, atrodytų, nesugretinama. Kitas itin stiprus eilėraštis, kuriame taikoma ši kūrybinė strategija, yra „endšpilis“ (p. 56) – čia taip pat žaidžiama buitinėmis situacijomis, įvykiais, kurie pateikiami tarsi trumpos prozinės žinutės, ir stipriai poetizuotos, labai ritmiškos kalbos derme. Ši proziško ir poetinio kalbėjimo darna, mėginimas ištrinti ribą tarp to, kas yra ir kas nėra poezija, drauge su minėtu polinkiu į eksperimentą ar žaidimą, į kartais nuobodoką lietuvių poetinę dykrą įneša šiek tiek gaivaus vėjo.

Tokie tad yra V. Stankaus tekstai: vis dar kupini sniego („ir dar kažko trūksta / dabar neįvardinsi, sniegas / nešalta tik didelis šuo / atsikandęs ramybės“, eil. „sninga“, p. 10), sunkių, kiek šiurpių vaizdinių, atliepiančių amžinos vienatvės temą („tad kelkis vaike kelkis likom dviese / kol žemė dar minkšta nes vos užsnigs – nenusikasi“, eil. „be vardo“, p. 91), ir drauge – romaus buvimo dviese („prieš atsisveikinant“, p. 11). Atrodo, kad poetinis kalbėjimas V. Stankui reikalingas kaip mėginimas suprasti save ir tuo pačiu išsiversti pasaulį į kitą, galbūt supranta mesnę kalbą: „tik tiek ir belieka man – rašymas / ir nuojauta, kad greit pasibaigsiu“ („ketvirtasis laiškas iš už veidrodžio“, p. 14).

 

2014-10.png