tekstai.lt

Ramutė Dragenytė. Tylos prieštara (L. Šimkutės „Kažkas pasakyta / Something is said“)

Recenzijos, anotacijos

Lidija Šimkutė. KAŽKAS PASAKYTA / SOMET HING IS SAID . – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 144 p.
Lidija Šimkutė. KAŽKAS PASAKYTA / SOMET HING IS SAID . – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 144 p.

Poetė Lidija Šimkutė lietuvių literatūros padangėje lyg koks unikalus fenomenas – ryški, neliekanti nepastebėta, nuo Poezijos pavasario iki Poetinio Druskininkų rudens džiuginanti Lietuvos klausytoją kaip egzotiškas paukštis iš tolimosios Australijos, tačiau jai vis pavyksta išvengti vietinių literatūros premijų ir apdovanojimų, kurių paprastai neišvengia nė vienas viešuomenėje pasirodantis lietuvių autorius. Taip yra galbūt dėl to, kad Lidijos asmenybė, virstanti kone mitu, užgožia neskubrią tylos pauzių poetiką. L. Šimkutė atstovauja kitokiai literatūrinei tradicijai (galbūt ji australietiška, jeigu kalbėtume apie kontinentą, arba anglakalbė, jei kalbėtume apie lingvistinę išraišką). Kita vertus, ji gyvena transkultūrinėje erdvėje, tad net būdama bilingvinė (lietuvių ir anglų) poetė, ji ne tik dviejų kultūrų, bet, anot Ričardo Pakalniškio, ji jau pasaulio, o ne kokios tautinės bendruomenės žmogus. Nesitapatina ji ir su išeivių karta (nors faktiškai priklausytų generacijai tarp Vitalijos Bogutaitės ir Eglės Juodvalkės), nes yra kitame kontinente ir, teigtume, – žymiausia iš vadinamosios Australijos išeivijos rašytojų.

L. Šimkutė atsiribojusi nuo jaunesniosios kartos poetų mėgstamų naratyvių, pasakojančių eilėraščių ir nuo vyresniosios kartos lietuvių lyriškosios poezijos. Pasak naujausią autorės knygą recenzavusios Imeldos Vedrickaitės, L. Šimkutės poezija skaitoma kaip dienoraštis – kasdienė pastanga sakralizuoti buvimą („Literatūra ir menas“, 2013 m. lapkričio 25 d.). Toji pastanga – poetiškai žvelgti į pasaulį – nebūtinai yra išbaigtas struktūruotas eilėraštis (nors autorė daug dėmesio skiria kiekvieno teksto galutiniam pavidalui), tai gali būti poetinės būsenos išsakymas, poetinis sakralizuotas prisilietimas prie būties paslapčių ar veikiau siekis būtį pateikti kaip paslapties nuotrupą („varpas / užsisvajojęs / paliko savo bažnyčią / ieškodamas dingusių / valandų“, p. 30). „Mane žavėjo ir tebežavi žmogaus paslaptis, tyla, nežinomybė, prieštaringumai, atsitiktinumai ar lemtis“, – yra rašiusi L. Šimkutė.

Naujausias rinkinys „Kažkas pasakyta / Something is said“ byloja minimalistinio poetinio žodžio turinį. Jau pats knygos pavadinimas įpareigoja pasiliekančiai prasmei po ištarto žodžio. Tačiau sunku įvardyti, kas pasakyta – filosofinis, labiau budistinis kažkas ,   tarsi plevenantis ore, gali būti netgi ne žodis, o didžiosios rankos (rankos-kūrėjos) mostas, „kiekvienu Rankos mostu / kažkas pasakyta“ (p. 40), pojūtis, veikiantis sensoriniu atminties pavidalu: „paliečiu akmenį // jaučiu lapo / ir gėlės drebulį“ (p. 78). Žodžio ekvivalentas yra ir aidinti muzika, kuri: „išliks ilgiau / negu žmonės / ir medžiai“ (p. 128). Šie lyrinio subjekto gestai tapatinasi su pačios autorės (savi)įtaiga: poetės įtikėjimas savo poetinės sąmonės galia („Dažnai įsivaizduoju save medžiu ar paukščiu – šie simboliai ar įvaizdžiai dažni mano kūryboje“, – rašo poetė; žr.: „Poezija – daugiau nei tik kalba“, www.bernardinai.lt), personalizuoja autorę kaip archetipinę ikoną.

Apie L. Šimkutės kūrybą kalbama kaip apie minimalistinę, haikišką, persunktą labiau orientalistinės tradicijos. Tokia ji lieka ir šiame brandžiame rinkinyje. Kaip ir ankstesnėse knygose, kiekvieną skyrių lydi epigrafas, nuteikiantis susimąstymui, stabtelėjimui prieš eilėraštį. Čia, kaip ir anksčiau, varijuojama žodžio ir tylos tematika („noriu išmainyti / šonkaulį / į žodį“, p. 44). L. Šimkutės eilėraščiuose nenusakomas nei laikas, nei erdvė. Kalbama lyg ir konkretybėmis (kartais net labai konkreti topografija), tačiau žodžiai ir vaizdai liejasi į abstrakcijas, į paradoksalią kažko pasakyta prieštarą – tylą, pvz., eilėraštis, bylojantis konkrečiais baro vaizdais baigiamas netikėta metafora ir palyginimu: „tyla kybo / kaip tinklinės kojinės“ (p. 124). Dažnas eilėraštis šiame rinkinyje jau iškart pakylėtas į meditatyvią sakralią būseną, kai į aplinką žvelgiama užsisvajojus, su nuostaba, nedaroma jokių išvadų, tik stebima, linksniuojant būties intervalus:

 

LYJA

jokios atminties

pilki debesys

klajojantys debesys

 

vien tik debesys

(p. 84)

 

PLŪDURIUODAMA

lietaus garsuose

įskaitau mintis

prieš laiką

 

prieinu akligatvį

(p. 92)

 

Iš pažiūros tarsi abejingos stebėtojos nuostata pakylėja tekstus į aukštesnį būties matmenį. Plūduriavimas – nirvaniška būsena, buvimas tarp erdvių. Tai stichinės gamtos erdvės – jūra, vandenynas, kalnai. Autorė yra rašiusi: „Australijos kontinentas yra vienas seniausių pasaulyje. Užkopusi į ‚Obiri Rock’ centrinėje Australijoj, Kakadu par ke, aborigenų rezervate, esu tarsi patyrusi pirmykštę pasaulio būseną“ (žr.: „Poezijos kryžkelės“, 1994, p. 375). Tekstuose susilieja ir asmeninė tiesioginė patirtis, ir kultūrinė erudicija, išreikšta archetipiniais įvaizdžiais. Lietuvių skaitytojui toji patirtis gali atrodyti neįtikinamai egzotiška, galbūt jei ji būtų ne lietuvių autorė, jos tekstus interpretuotume ir suvoktume kitaip. Paradoksalu, tačiau kultūrinė autorės tapatybė tampa svarbiu vertinimo niuansu, nors tekstai tarsi savaime turėtų liudyti savo menines vertes.

Dėl minimalistinės tekstų įtaigos, žodžio reikšmių išskaidrinimo, žodžio ir tylos pauzių įtampų L. Šimkutės eilės lengvai pasiduoda kitų meno šakų interpretacijai – muzikos ar šokio, teatrališkumo sugestijai. Kaip įvadiniame žodyje rašo Tomas Venclova, „Šimkutei artima orientalinė tradicija, kada žodis beveik „nuplaunamas“, susilieja su gestu, šokio judesiu, ritualo akimirka. Eilės turi pavirsti nelyginant Kyoto sodu, kuriame tėra akmenys ir smėlio ratilai aplinkui juos, užuominomis ir nutylėjimais kalbantys apie kažką esmingiausia, ligi galo nesuvokiamo ir neišsakomo“ (p. 10). Tokio „sodo“ centre lyrinis subjektas, veikiantis kaip archetipinė ikona, įvairiais pavidalais skrodžia sapno, gyvenimo ar mirties matmenis: „pajuntu žemę / užkopus į dangų“ (p. 58); „stovėjai / kaip sala / tarp žmonių // tavo alsavimas / skleidėsi migloje // tu išsiskyrei / iš minios // žodžiai lėtai nuplaukė / nuo tavo krantų“ (p. 50). Žodžiai tarsi ratilai nuplaukia tobulu apskritimu. Beje, reiktų pagirti subtilų knygos viršelį, kuriame mandalą menantis dailininkės Daliutės Ivanauskaitės piešinys lyg švelni medvilnė ( pure cotton ) tiktų eilėraščio „lietingą vasarą“, skirto Marijai Gimbu tienei, iliustracijai: „pusnis sušlamėjo šermukšniuos“ (p. 102). Šis eilėraštis, prasidedantis pasivaikščiojimu Vilnelės pakrante ir pasibaigiantis šnabždesiais dykumoje bei chtoniško mėnulio švie sa, liudija autorės gebėjimą pereiti į skirtingus mitologinius lygmenis.

Kiekvienas L. Šimkutės eilėraščių rinkinys kruopščiai estetiškai sutvarkytas: tvarkingai struktūruotuose, pavadinimus turinčiuose skyriuose tekstai lie tuvių ir anglų kalbomis ne tik atkartoja vienas kitą, bet ir papildo jei ne prasme, tai skambesiu. Naujausiame rinkinyje ryškiausiai eksplikuota sapno metafora. Sapnas suteikia galimybę ontologiniam erdvių susitikimui ir persikeitimui („lapui sapnuojant / kitame lape“, p. 22). Sapniškoji – tai dar viena esamybė, pakelianti į plūduriuojančią onirišką būseną: „tai sapnas, jokio sapno, viskas yra tik sapnas“ (p. 82). Ši mąstysena, turinti ir Rytų, ir Vakarų filosofijos (tezė / antitezė / sintezė) atbalsių, darosi išskirtiniu autorės poetikos bruožu.

 

2014-10.png