tekstai.lt

Romas Daugirdas. Laikinumo skaidra

Tėvynės varpai

Šio rudens pradžia – šilta ir saulėta. Ant liežuvio veliasi žodis – skaidri. Šis skaidrumas smelkia mane, bet yra neatsiejamas nuo nostalgijos ir laikinumo. Ir kaltas ne tik amžinas gamtos ratas ar mūsų mirtingumo suvokimas.

Yra ir labai konkreti priemaiša – karo grėsmė. Jis jau siautėja netoli Lietuvos sienų. Ir gali visai priartėti – pavyzdžiui, persikelti į Vilniaus gatves.

Visoms buvusioms imperijoms sunku iškakoti didžiavalstybines ambicijas. Su tuo tarsi susidorojo Didžioji Britanija. Prancūzijai sekasi daug sunkiau. Tai rodo arogantiška poza ir siekis – kartais nemotyvuotas ir absurdiškas – visą laiką stengtis įkąsti JAV, kurios jau seniai užtemdė ankstesnės Prancūzijos spindesį.

O ką jau kalbėti apie Rusiją. Jos skurstantys gyventojai sovietų laikais bent jau galėjo didžiuotis priklausantys vienai iš dviejų pasaulio galybių. Tik demokratija buvo pajėgi kiek amortizuoti šių vilčių žlugimą. Bet jos Rusija taip ir nesulaukė. Galima išvardyti daug priežasčių, kodėl taip atsitiko. Pavyzdžiui, galinga azijietiško mentaliteto injekcija per totorių-mongolų valdymo metus. Ir ne tik.

Kas yra didžiausia kliūtis, siekiant imperijos restauracijos? Ukraina. Tokia artima kultūros ir kalbos požiūriu, bet jau pasipusčiusi padus link Europos.

Kodėl atsivėrė toks plyšys tarp šių tautų?

Ukrainiečiai (būsimieji, tada tauta tik formavosi) patyrė daug menkesnę totorių-mongolų įtaką. Išgelbėjo LDK. Ji įdiegė ir pakantumo bei kultūrinio polilogo pradmenis – būtinas demokratijos prielaidas. Sukūrė naują – Unitų – Bažnyčią, kuri vyrauja aplink Lvovą. Atskirties nuo Rusijos sąlygomis formavosi ukrainiečių kalba ir nacionalinė savimonė.

Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo Vakarų Ukraina atiteko Austrijai-Vengrijai, kurios civilizacinis ir demokratinis lygmuo buvo kur kas aukštesnis nei Rusijos.

Visai kitoks likimas laukė ukrainiečių, atsidūrusių Rusijoje dar Bogdano Chmelnickio laikais. Jų, kaip tautos, rusai apskritai niekad nepripažino, o kalbą draudė, laikydami ją rusišku dialektu. Nenuostabu, kad Rytų Ukraina pamažu rusifikavosi – ne tik kalbos, bet ir mentaliteto požiūriu.

Vis dėlto suvienytoj šaly Vakarų Ukrainos virusas išplito ne tik į centrines sritis (aplink Kijevą), bet, kaip rodo pastarojo pusmečio įvykiai, įsivyravo ir pietinėje šalies dalyje (Odesa, Chersonas, Nikolajevas) ir dalyje rytinių (Zaporožė, Dniepropetrovskas, Charkovas) sričių. Tik Donbase gyventojai pasiskirstė maždaug po lygiai. Bet, aišku, be aktyvaus Rusijos įsikišimo antiukrainietiškai nusiteikę gyventojai (užzombinti rusiškos propagandos) būtų seniai žlugę.

Rusija į konfliktą įsitraukė pamažu. Be šūvio prarijusi Krymą, tikėjosi panašiai susidoroti ir su Donbasu. Įsiutino smarkus – ilgai sėkmingas – ukrainiečių pasipriešinimas. Tada prasidėjo tiesioginė rusų kariuomenės invazija, vis dar maskuojama nesikišimo skudurėliais. Ir ne tik. Pradėta atvirai grasinti Vakarų šalims. Ir, aišku, Lietuvai, nes jos balsas – nepaisant šalies dydžio – girdėti bene labiausiai. Retorikoje peržengtas ir tabu, Rubikonas, – kaip atgrasymo įrankis paminėti branduoliniai ginklai.

Stebina vienas momentas. Sovietų Sąjunga per Antrąjį pasaulinį prarado maždaug dvidešimt septynis milijonus žmonių. Ne veltui daugelyje pokario kino filmų ir grožinės literatūros kūrinių kaip malda buvo kartojama frazė: „Kad tik nebūtų karo.“ O dabar propagandos įaudrinti Rusijos piliečiai drąsiai kliedi apie trečiąjį pasaulinį karą. Nenorom kyla asociacijos su Kinija. Jos buvęs lyderis Mao Zedong’as kadaise pareiškė, kad dėl pasaulinės revoliucijos pergalės gali paaukoti kelis šimtus milijonų gyvybių. Deja (o gal – ačiū Dievui), Rusija tokių resursų neturi.

NATO ir Rusijos karinės pajėgos nesulyginamos. Ką daro mūsų kaimynė? Blefuoja? O kodėl ne? Juk blefavo devintajame dešimtmetyje Ronaldas Reiganas. Ir jam visai neblogai sekėsi – parklupdė ant kelių (ekonomiškai) Sovietų Sąjungą. Tačiau dabartinis pokeris kitoks. Per daug jame iracionalios susinaikinimo retorikos (iš Rusijos pusės). Ignoruojami ir pagrindiniai atgrasymo įrankiai. Pvz., NATO nebėra šventa karvė. Tai rodo neseni įvykiai. Vis dažniau pažeidžiama Baltijos šalių (ir net Švedijos) oro erdvė. Vėl atsinaujino reikalavimai sukurti per Lietuvą į Kaliningrado sritį „žaliąjį“ koridorių, kuriuo be kontrolės galėtų judėti ir civiliai, ir karinės pajėgos. Nors susitarimas dėl tranzito, tarpininkaujant Europos Sąjungai, seniai yra pasirašytas su Rusija.

Šie veiksmai – savotiškas zondavimas: kiek galima pažeisti NATO šalies saugumo sistemą? Kiek nekvestionuojamas yra NATO penktas punktas?

Bet grįžkime prie Ukrainos. Juolab kad mūsų ir kitų Europos šalių nuogąstavimai gali realizuotis tik tada, kai Rusija vienaip ar kitaip „išspręs“ Ukrainos klausimą. Atrodo, tragiškiausio scenarijaus – šalies sunaikinimo ir įsiurbimo į Rusijos imperiją – bus išvengta. Dabartinė pato situacija (ukrainiečiai nepajėgia išvaduoti Donbaso, įsikišus rusų kariams; Rusija vengia iki galo legalizuoti savo veiksmus ir stambių pajėgų nesiunčia) užšaldys esamą padėtį. Ir tai nėra labai gerai Ukrainai. Valstybė, nekontroliuojanti savo teritorijos, negali tapti nei NATO, nei Europos Sąjungos nare. Tai visiškai patenkins Vakarus, nes jiems geriau gėdinga ramybė, nei atsitraukti nuo vyno taurės ir keptų varlių šlaunelių, sėdint Paryžiaus bulvaruose.

Einu per Vilniaus senamiestį. Klega nerūpestinga minia. Jau nebematomos karų padarytos miesto žaizdos. Bet viskas gali po akimirkos pasikeisti. Juk Vilnius – vienas pagrindinių (ir pirmųjų) būsimos konfrontacijos taikinių. Tai skelbia Rusijos ideologiniai ruporai.

Nejaugi ir mūsų karta – kaip tėvai, seneliai – turės savo karą.

 

2014-10.png